Dėl žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-295/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-21476-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 28.1; 93.2.5; 95.3; 96.1; 121.20 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, trečiasis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto valdybos 1991 m. kovo 1 d. potvarkiu Nr. 536V Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariams buvo paskirti žemės sklypai (duomenys neskelbtini). Sklypas Nr. 11 tuo metu buvo paskirtas V. S., tačiau, jai atsisakius, Tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriaus tarybos susirinkime 1991 m. birželio 17 d. buvo paskirtas ieškovui R. S.; patikslintas žemės sklypų sąrašas patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 18 d. potvarkiu Nr. 1178V.

Ieškovas 1991 m. spalio 10 d. buvo sumokėjęs 5300 rub. mokestį už „namų–dirbtuvių statybas“; 1992 m. rugpjūčio 3 d. pasirašė sklypo raudonųjų linijų (sklypo ribų) pažymėjimo natūra aktą; 1992 m. rugpjūčio 6 d. sumokėjo 1108 rub. už sklypo raudonas linijas ir darbus; buvo supažindintas su žemės sklypo įkainojimo aktu pirkimo–pardavimo sutartimi–projektu; 1992 m. spalio 2 d. parašė prašymą parduoti nurodytą žemės sklypą jam; gavęs Vilniaus miesto (rajono) valdybos avansinio mokėjimo pranešimą 1992 m. spalio 27–28 d. sumokėjo 12 000 rub. ir 12810 rub. investiciniais čekiais.

1992 m. spalio 8 d. Vilniaus miesto valdyba su ieškovu sudarė žemės sklypo naudojimo (nuomos) sutartį.

2009 m. spalio 8 d. ieškovas kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką, prašydamas įforminti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį, tačiau gavo neigiamą atsakymą, jam pasiūlyta antrą kartą pirkti žemės sklypą per aukcioną.

Ieškovas teismo prašė pripažinti jo ir Lietuvos Respublikos 600 kv. m žemės sklypo Nr. 11 (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sandorį de facto įvykusiu 1992 m. spalio 28 d. ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pasirašyti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per keturis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti ieškovui R. S. skirtą žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre ir sudaryti su juo šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį; už šio įpareigojimo neįvykdymą nurodytu terminu atsakovui skyrė 1000 Lt baudą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškinio reikalavimas pripažinti pirkimo–pardavimo sandorį de facto įvykusiu 1992 m. spalio 28 d. yra tapatus reikalavimui teismo tvarka patvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį arba ją pripažinti sudaryta, todėl atskiro teisinio veiksmo įpareigoti pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį atlikti nereikia. Kolegija nurodė, kad ieškinyje suformuluotus reikalavimus būtina patikslinti, įvardijant, kokių teisinių padarinių siekia ieškovas pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, atsižvelgiant į tai, kad, teismo sprendimu pripažinus sandorį galiojančiu, po to sandorio notarine tvarka įforminti nebereikia, nurodant tinkamą atsakovo procesinę padėtį.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas CPK 45 straipsnio nustatyta tvarka neišsprendė šioje byloje tinkamo atsakovo procesinės padėties dėl reikalavimo patvirtinti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį, nes nepasiūlė ieškovui pagal šį reikalavimą įtraukti tinkamu atsakovu Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Vilniaus miesto savivaldybės, kuri 1992 m. vykdė žemės sklypų pirkimą–pardavimą. Ieškovas nėra išreiškęs nesutikimo CPK 45 straipsnio tvarka netinkamą atsakovą pakeisti tinkama šalimi; tik ieškovui išreiškus nesutikimą dėl netinkamos šalies pakeitimo, pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti bylą iš esmės.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per keturis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti ieškovui skirtą žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre ir už šio įpareigojimo neįvykdymą nurodytu terminu atsakovui skyręs 1000 Lt baudą, peržengė byloje pareikštus reikalavimus, nes byloje nėra pagrindo konstatuoti viešojo intereso buvimą, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo, kaip fizinio asmens, teisių gynimas negali būti sutapatinamas su viešuoju interesu (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnis).

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų – atsakovo Lietuvos Respublikos ir ieškovo sutuoktinės I. S. (už žemės sklypą investiciniais čekiais sumokėjo ne tik ieškovas, bet ir ji) – materialiųjų teisių ir pareigų; tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija nevertino kitų argumentų, nes byla nagrinėtina tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl CPK 45 straipsnio, 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimo ir apeliacinės instancijos teismo teisės grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui. Kasatorius, remdamasis teismų formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2007, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-262/2009), teigia, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, suformuluodamas nuostatą, kad atsakovas byloje turėjo būti ne Nacionalinė žemės tarnyba, bet Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės, taip iškreipė CPK 45 straipsnio nuostatos esmę ir šio instituto paskirtį. Kasatorius pažymi, kad pagal Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 nuostatas valstybei atstovaujanti institucija buvo savivaldybės valdyba; priėmus Apskrities valdymo įstatymą, šios funkcijos perduotos apskričių valdytojams, vėliau – apskrities viršininko administracijai. Apskrities valdymo įstatymas nuo 2010 m. liepos 1 d. neteko galios ir valstybinės žemės naudojimo kontrolės funkcija perėjo Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Ši institucija Žemės įstatymo, jos veiklą reglamentuojančių ir kitų teisės aktų pagrindu vykdo valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos, žemėtvarkos planavimo srityje. Galiojantys teisės aktai nenumato savivaldybei jokių teisių ar pareigų sudarant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, taigi net patenkinus reikalavimą pripažinti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorį įvykusiu, jokių teisinių padarinių Vilniaus miesto savivaldybei nekiltų. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos perėmė valstybinės žemės naudojimo kontrolės funkciją ir veikia kaip valstybės atstovas santykiuose su kitais asmenimis dėl valstybinės žemės pirkimo tokiais pagrindais, kokiais tokiuose santykiuose anksčiau atstovaudavo miestų (rajonų) valdybos, o vėliau apskrities viršininko administracija, taigi nebuvo pagrindo šioje byloje siūlyti ieškovui (CPK 45 straipsnio pagrindu) įtraukti atsakovu Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Vilniaus miesto savivaldybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2006, konstatavo, jog CPK 45 straipsnyje nustatyta, kad netinkama šalis gali būti keičiama į tinkamą šalį vienos iš šalių motyvuotu prašymu. Bylose, kuriose sprendžiamas privataus pobūdžio civilinis ginčas (išskyrus bylas, kuriose teismas turi būti iniciatyvus), teismas neturi pareigos būti iniciatyviam, o nagrinėja ginčą neviršydamas tų ribų, kokias nustato ginčo šalys, naudodamosi savo dispozityvia teise. Vadovaujantis šiuo išaiškinimu, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesiūlė ieškovui įtraukti atsakovo atstovu Vilniaus miesto savivaldybės (CPK 45 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, nenurodė, kokių konkrečiai teisinių padarinių Vilniaus miesto savivaldybei turėjo jos neįtraukimas į procesą atsakovo Lietuvos Respublikos atstove; kokių teisinių padarinių ir kokių materialinių įstatymų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas sukėlė ieškovo sutuoktinei.

Ieškovas R. S. prisideda prie kasacinio skundo.

Atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs nepagrįsto bylos grąžinimo į pirmąją instanciją vertinamuosius kriterijus. Materialiosios teisės normų pažeidimas, netinkamas jų taikymas ar aiškinimas negali būti pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes tokius pažeidimus gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, atitinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas) nėra ir negali būti absoliuti, nes CPK normose nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas pats privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme (CPK 327 straipsnyje) nustatytais atvejais. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika, kad bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui išimtinumas yra svarbus proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams įgyvendinti, bylinėjimosi trukmei sutrumpinti ir operatyvesniam teismo procesui užtikrinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. M. M. ir kt. v. G. G. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-576/2004; 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr. 3K-3-465/2006; 2007 m. rugpjūčio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. O. v. K. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-407/2007; 2008 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „Polygrade“ L. L. C. ir kt. v. M. S. firma „Ugrima“, bylos Nr. 3K-3-168/2008; kt.).

Vadovaudamasis tarptautinių teismų jurisprudencija Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui byla būtų grąžinama tik tais atvejais, kai tai yra būtina ir kai tai nepažeidžia proceso operatyvumo principo. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 daliai įgyvendinti svarbu tai, jog bylos grąžinimas pakartotinai nagrinėti būtų pagrįstas (taikomas išskirtinėmis aplinkybėmis) ir nepateisinamai neužvilkintų bylos nagrinėjimo ir kad teismai turi būti aktyvūs taisydami klaidas, o bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui ir pakartotinis jos nagrinėjimas turi būti pagrįstas ir pateisinamas, siekiant bylą išnagrinėti per kiek įmanoma trumpesnį laiką (žr., pvz., Wierciszewska v. Poland, no. 41431/98, judgment of 25 November 2003; Uglanova v. Russia, no. 3852/02, judgment of 21 September 2006, § 34; Mamic v. Slovenia, no. 75778/01, judgment of 27 July 2006; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Žalgevičienės įmonė ir kt. v. notarė D. Verpetinskienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-11/2009).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad šis CPK 45 straipsnio nustatyta tvarka neišsprendė byloje tinkamo atsakovo procesinės padėties dėl reikalavimo patvirtinti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį tarp Lietuvos Respublikos ir žemės naudotojo (ieškovo) įvykusiu, nes nepasiūlė ieškovui pagal šį reikalavimą įtraukti tinkamu atsakovu Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės, kuri 1992 m. vykdė žemės sklypų pardavimą. Nurodžiusi šį pažeidimą, kolegija jį pripažino absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

Pagal CPK 45 straipsnio, reglamentuojančio netinkamos šalies pakeitimą tinkama, 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal šios teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr. 3K-3-465/2006).

Pažymėtina, kad CPK 45 straipsnio 1 dalyje kaip viena šios teisės normos taikymo sąlygų nurodyta tai, jog teismas atitinkamų veiksmų turi teisę imtis tada, kai nagrinėdamas bylą nustato, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti. Ši sąlyga grindžiama civilinio proceso tikslais, koncentruotumo, ekonomiškumo principais, teismo pareiga rūpintis išsamiu bylos aplinkybių atskleidimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu. Ja iš dalies ribojamas proceso šalių dispozityviškumas.

Analizuodama pirmiau nurodytą apeliacinės instancijos teismo argumentaciją konstatuojant absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą bei pirmiau aptartą kasacinio teismo praktiką dėl apeliacinės instancijos teismo teisės grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Iš tikrųjų, teisinių santykių, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą, pradžia buvo 1992 m. ir pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą nagrinėjamo pobūdžio teisiniuose santykiuose valstybei atstovavo atitinkamo miesto (rajono) valdyba, vėliau ši funkcija buvo perduota atitinkamos apskrities valdytojui. Likvidavus apskričių viršininkų administracijas atstovavimo valstybei teismuose funkcija deleguota Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taigi, atstovavimo valstybei ginčo nagrinėjimo teismuose metu klausimas aiškus, todėl prievolė sudaryti su ieškovu žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį (suprantama, jeigu tam yra faktinis ir teisinis pagrindai) turi būti nustatoma būtent Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, nes teismų sprendimų priėmimo metu būtent ji atlieka valstybinės žemės patikėtinio, atstovaujančio valstybei sandoriuose, funkcijas. Dėl to iš esmės byloje atsakovas ir yra Lietuvos valstybė, jai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Taigi apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti absoliutaus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, o procesinis netikslumas dėl to, kad esant tinkamam atstovavimui valstybei ši pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo įvardyta atsakovu, gali būti patikslintas apeliacinės instancijos teisme.

Pirmosios instancijos teismo sprendime bylos esmė yra pakankamai atskleista – pateikta faktinė ginčo situacija, išanalizuotos taikytinos materialiosios teisės normos, padarytos išvados dėl pareikšto reikalavimo. Esant tam tikrų aplinkybių patikslinimo poreikiui, tai gali padaryti ir apeliacinės instancijos teismas, nes, minėta, CPK normose nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas pats privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme (CPK 327 straipsnyje) nustatytais atvejais.

Kiti apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti pažeidimai taip pat nelemia galimybės ir poreikio perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nurodytais motyvais apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina apeliacinės instancijos teismui iš esmės išnagrinėti byloje pateiktus apeliacinius skundus (CPK 346 straipsnis 1, 2 punktai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 20,51 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai), bylinėjimosi išlaidų patyrė ir šalys. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė

Gintaras Kryževičius