Baudžiamoji byla Nr. 2K-152-693/2016 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00287-2014-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.8
2.1.7.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Masioko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. N. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 4 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu G. N. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant ją bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Iš G. N. nukentėjusiajam S. N. priteista 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 4 d. nutartimi nuteistosios G. N. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. G. N. nuteista už tai, kad 2014 m. vasario 8 d., apie 9.00 val., bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), konflikto metu su sutuoktiniu S. N. iš pykčio tyčia nagais ne mažiau kaip tris kartus drėksdama jam į veido sritį ir vieną kartą į dešinę plaštaką padarė odos nubrozdinimus nosyje, dešiniame žande, dešinėje plaštakoje, taip smurtaudama nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sutuoktinio S. N. sveikatą.
2. Kasaciniu skundu nuteistoji G. N. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį ir priimti išteisinantį nuosprendį.
3. Kasaciniame skunde nuteistoji teigia, kad teismai netinkamai taikė jai baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 2 dalį, – nes jos veiksmuose nėra šiame straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių, taip pat padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalių, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimai), nes neteisingai vertino įrodymus liečiamumo ir patikimumo aspektais, teismų išvados darytos neatsižvelgus į visas bylos aplinkybes ir jų neįvertinus, nepatikrinus bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniu skundu, nepaisant kasacinės instancijos teismo praktikos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų; apkaltinamasis nuosprendis grįstas prielaidomis ir spėjimais, nors taip argumentuoti teismų procesinius sprendimus draudžiama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-251/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-251/2010">2K-251/2010</a>, 2K-363/2013, 2K-476/2013).
3.1. Kasatorė teigia, kad ją kaltinančiais įrodymais byloje galima laikyti tik nukentėjusiojo S. N. prieštaringus ir nenuoseklius parodymus. Pirmosios instancijos teismas nevertino G. N., nukentėjusiojo, liudytojų, specialisto parodymų kaip visumos, nes neatlikęs įrodymų analizės apsiribojo tik jų perrašymu iš protokolų, o apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė. Kasatorė, apeliaciniame skunde pateikusi nukentėjusiojo duotų įvairiuose proceso etapuose (2014 m. vasario mėnesį, kovo mėnesį, 2015 m. vasario 20 d.) parodymų analizę, pažymėjo, kad S. N. negalėjo atsakyti, kokiomis aplinkybėmis jis neva buvo sužalotas, kiek laiko truko konfliktas, koks yra nusikalstamos veikos prieš jį padarymo mechanizmas, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.
Kasatorė atkreipia dėmesį į įvykio vietos ir laiko nustatymo netinkamumą byloje (nepilnametė liudytoja Jus. N. parodė mačiusi (nors įvykio metu buvo išvykusi), kaip mama (nuteistoji G. N.) tėtį (nukentėjusįjį S. N.) apdraskė jos kambaryje prieš atvykstant pareigūnams, vėliau šiuos parodymus paneigė. Nukentėjusysis bylą nagrinėjant teisme teigė, kad kasatorė jį sužalojo svetainėje ir pareigūnams išvykus. Liudytoja Jur. N. parodė, kad konfliktas vyko buto koridoriuje ir laiptinėje, jį tik girdėjo, bet nematė). Priešingai nei nurodė teismai, šie įrodymai vieni kitiems prieštarauja ir nepatvirtina vieni kitų.
Liudytojų Jur. ir Jus. N. parodymais kaip kasatorę kaltinančiais įrodymais teismai negalėjo vadovautis. Anot nuteistosios G. N., nors apeliacinės instancijos teismas ir ištaisė apeliaciniame skunde nurodytą BPK 242 straipsnio 1 dalies pažeidimą, apklausė teismo posėdyje liudytojas Jus. ir Jur. N., tačiau Jus. N. apie jokias reikšmingas įvykio aplinkybes negalėjo parodyti, nes jos įvykio metu namuose nebuvo, o Jur. N. parodė nemačiusi, kad kasatorė būtų nukentėjusiajam drėskusi veidą, nežino, ar po konflikto jis buvo subraižytas.
Taip pat kasaciniame skunde pabrėžiama, kad nors specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad duomenų, prieštaraujančių tiriamojo nurodytoms traumos aplinkybėms ir jos padarymo laikui, nėra, tačiau bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į kasatorės argumentą, jog specialistės išvada ir jos paaiškinimai kelia abejonių, nes ji negalėjo atsakyti, kokiais judesiais sužalojimai galėjo būti padaryti, neatsiminė nukentėjusiojo ir jam padarytų sužalojimų. Specialistės išvados kaip įrodymo liečiamumas, leistinumas ir patikimumas nebuvo tirtas ir vertintas, apsiribota tik išvadų frazių perkėlimu į procesinį sprendimą. Specialistės M. Kolcovaitės išvada apie nukentėjusiajam neva padarytus sužalojimus pagrįsta tik nepatikimais nukentėjusiojo parodymais, teisme specialistė į esminius su tyrimu susijusius klausimus neatsakė, nėra galimybių kitais proceso veiksmais patikrinti M. Kolcovaitės išvadų patikimumo ir duotų parodymų teisingumo. Tikimybė, kad nukentėjusysis galėjo pasidaryti trauminius poveikius pats ar susižeisti į laiptinės sieną, nepagrįstai teismų įvertinta kaip nuteistosios gynybinė taktika.
Teismai, anot kasatorės, taip pat neatkreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusysis 2014 m. vasario 10 d. pranešime apie jokį sveikatos sutrikdymą neužsiminė, tyrimo dėl tokio sužalojimo pradėti neprašė, aplinkybių apie tai, kad prieš jį būtų buvęs naudojamas smurtas, nenurodė, į medikus kreipėsi tik praėjus trims dienoms po įvykio. Apeliacinės instancijos teismas, reaguodamas į šiuos argumentus, tik išvardijo kaltinimui palankius įrodymus.
3.2. Nuteistoji G. N. skunde pažymi, kad žemesnės instancijos teismai nesvarstė tyčios klausimo byloje, su tuo susijusius klausimus vertino fragmentiškai, nevertino įrodymų visumos, motyvuotai nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių duomenų, formaliai konstatavo, kad kasatorė bandė sulaikyti išeinantį sutuoktinį S. N., atiminėjo daiktus, vijosi į laiptinę, konfliktavo, suvokė, kad jos veiksmai pavojingi, griebė už S. N. rankos, veido, įdrėskė nagais ir taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismų, pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nebuvo vertinta tai, jog kasatorė teigė prieš sutuoktinį nesmurtavusi, turėjusi vienintelį tikslą – paimti iš nukentėjusiojo maišą su vaikų drabužiais ir patalyne. Ji mano, kad žemesnės instancijos teismų išvadas paneigė ir pats nukentėjusysis, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, juolab kad niekas tiesiogiai tarp sutuoktinių kilusio konflikto nematė. Kasatorės veiksmai bandant pasiekti ir paimti iš nukentėjusiojo jo turimą maišą negali būti vertinami kaip tyčinis smurtavimas, nes tokie veiksmai nekelia ir nekėlė jokio pavojingumo, yra nesmurtinio pobūdžio. Baudžiamajai atsakomybei, pasak kasatorės, kilti nepakanka vien tik asmens sąlyčio su kito žmogaus kūnu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014).
4. Atsiliepimu į nuteistosios G. N. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime teigiama, kad byloje nėra įrodymų, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjai būtų vertinę įrodymus ne pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir taip pažeidę BPK 20 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė, įvertinęs iš įvairių šaltinių surinktus įrodymus kaip visumą, o apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, tinkamai patikrino apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Kasatorė deklaratyviai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino jos apeliacinio skundo argumentų, skundą išnagrinėjo formaliai, pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė. Iš teismo procesinio sprendimo matyti, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino sužalojimų atsiradimo mechanizmą, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą dėl nukentėjusiojo parodymų prieštaringumo, atliko byloje esančių įrodymų analizę, pagrįstai konstatavo, kad dėl esminių įvykio aplinkybių jo parodymai yra nuoseklūs, akivaizdžių prieštaravimų ir nenuoseklumų nenustatyta. Teismas analizavo bei teisingai įvertino ir nepilnamečių liudytojų parodymus, atnaujinęs įrodymų tyrimą apklausė nepilnametes liudytojas Jus. ir Jur. N., vertino jų parodymus ir tarpusavyje, ir kaip visumą su kitais įrodymais byloje. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl kasatorės kaltės formos, darė pagrįstą išvadą, kad G. N. kaltė yra įrodyta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.
5. Nuteistosios G. N. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatorės skunde pateikiamo prašymo
6. Nuteistoji G. N. kasaciniame skunde prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti išteisinantį nuosprendį.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 382 straipsnyje yra numatytas baigtinis sąrašas nutarčių, kurias gali priimti teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą: 1) atmesti kasacinį skundą; 2) panaikinti nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir bylą nutraukti; 3) panaikinti nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles; 4) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar nutartį su pakeitimais ar be pakeitimų; 5) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; 6) pakeisti teismo nuosprendį ar nutartį.
Taigi kasatoriaus skundo prašymas turi tiksliai atitikti bent vieną BPK 382 straipsnyje nurodytą kasacinės instancijos teismo alternatyvų sprendimą, nes būtent šis straipsnis apibrėžia šio teismo įgaliojimus.
Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo
7. G. N. nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino) padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.
7.1. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis). Pagal BK 248 straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.
7.2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad G. N. pavojingą veiką – ne mažiau kaip tris kartus įdrėskė į veidą ir vieną kartą į ranką, taip padarydama odos nubrozdinimus nosyje, dešiniame žande, dešinėje plaštakoje, taigi nežymiai sutrikdydama sveikatą – padarė savo šeimos nariui – sutuoktiniui S. N. – iš pykčio konflikto metu. Šis teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė G. N. kaltės formą, bet ne rūšį, t. y. kad ji veikė tyčia; apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl G. N. nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, pažymėjo, kad „įvertinus tai, kad G. N. pati bandė sulaikyti išeinantį sutuoktinį S. N., atiminėjo daiktus, vijosi į laiptinę, konfliktavo, tai parodo ją veikus tyčia, ji suvokė, kad jos veiksmai yra pavojingi, griebė S. N. už rankos, veido, nagais įdrėskė, ir taip sukėlė pasekmes – nežymų sveikatos sutrikdymą. Aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nuteistoji veikė tyčia“. Taigi ir apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė tik G. N. kaltės formą.
7.3. Kasatorė skunde pateikia argumentus dėl jos tyčios fragmentiško nustatymo, tačiau tai grindžia daugiau įrodymų vertinimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinime yra nurodytas ir motyvas (pyktis), kuris, nors ir nėra BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2007">2K-76/2007</a>, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015). Byloje nenustatyta, kad tarp nuteistosios veiksmų ir kilusių žalingų padarinių būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui. Tyčinė kaltė reikalauja pakankamai didelio padarinių numatymo laipsnio. Šiuo atveju nuteistoji G. N. drėksdama nagais iš pykčio nukentėjusiajam per veidą ir į ranką tarpusavio konflikto metu suprato pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad nukentėjusiajam kils sveikatos sutrikdymas, ir to siekė, taigi veikė tiesiogine tyčia. Kasatorės rėmimasis skunde kasacine nutartimi Nr. 2A-5/2014, siekiant paneigti savo kaltę dėl jai inkriminuotos veikos padarymo, nepagrįstas, nes minėtos nutarties faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šioje byloje nustatytų aplinkybių (fizinio skausmo sukėlimas, o ne vizualiai išreikštas nežymus sveikatos sutrikdymas).
Taigi pagal teismo nustatytas aplinkybes G. N. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl įrodymų vertinimo ir apeliacinio skundo išnagrinėjimo
8. Kasatorė ginčija įrodymų vertinimą, jų pakankamumą ir faktinių bylos aplinkybių nustatymą, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jos bylą apeliacine tvarka, neatsakė į esminius skundo argumentus.
8.1. Teisėjų kolegija atkreipia kasatorės dėmesį, kad įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
8.2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai (kaltinamosios G. N. parodymai). Teismas G. N. kaltę, kad ji padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrindė įvertinęs bylos įrodymų visumą.
8.3. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistoji G. N. teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas atnaujino įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė liudytojas Jus. ir Jur. N. Joms turėjo teisę užduoti klausimus visi proceso dalyviai; nuteistosios gynėjas advokatas T. Zubrickas šia teise aktyviai pasinaudojo, gindamas nuteistosios teisinius interesus. Jus. N. parodymai vertinti tiek duoti apeliacinės instancijos teisme, tiek juos lyginant su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei liudytojos Jur. N. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme apie S. N. sužalojimo aplinkybes, paties S. N. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas savo procesiniame sprendime pakankamai motyvuotai paaiškino, kodėl šių liudytojų parodymais galima remtis kaip G. N. kaltinančiais įrodymais. Taigi kasatorė skunde nepagrįstai teigia, kad nukentėjusiojo S. N. nenuoseklūs parodymai yra vieninteliai ją kaltinantys įrodymai. Dėl nukentėjusiojo S. N. parodymų teismas nurodė, kad dėl esminių įvykio aplinkybių jo parodymai yra nuoseklūs.
Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs specialisto išvadą, ją patvirtinusios specialistės paaiškinimus teisme, jos kompetenciją (aukštasis universitetinis medicininis išsilavinimas, 9 metų darbo patirtis, kvalifikacija atlikti gyvų ir mirusių asmenų tyrimą), pagrįstai konstatavo, kad specialisto išvada yra tinkamas įrodymas. Specialisto išvadą vertinant kaip vientisą dokumentą, matyti, kad tyrimo metodas buvo gyvo asmens apžiūra, o ne pagal nukentėjusiojo parodymus daroma išvada, ši išvada atitinka BPK 90 straipsnio reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialistė M. Kolcovaitė patvirtino savo išvadą, nurodė apie naudotus tyrimo metodus, apie atliekamus veiksmus, jei kyla įtarimų, kad sužalojimai gali būti padaryti kitomis, nei teigiama nukentėjusiojo, aplinkybėmis. Specialisto išvados patikimumas ir liečiamumas su kitais bylos įrodymais yra akivaizdus. Specialistė pažymėjo, kad duomenų, prieštaraujančių nurodytam traumos laikui, nėra, taigi ji vertino, kad matomi įbrėžimai – trijų dienų senumo (į teismo medicinos specialistą S. N. kreipėsi 2014 m. vasario 11 d., o įvykis įvyko 2014 m. vasario 8 d.).
8.4. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistoji G. N. pagrįstai pripažinta kalta padariusi jai inkriminuotą nusikaltimą. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Priešingai negu nurodo kasatorė, apeliacinės instancijos teismas skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nutartyje dėl esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakė, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikė motyvus, paaiškinančius, dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu.
9. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios G. N. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Vytautas Piesliakas
Vytautas Masiokas
