Baudžiamoji byla Nr. 2K-155-693/2016 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-49-1-00327-2012-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.2;
1.2.23.3;
2.1.7.4.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vytauto Masioko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. B. (P. B.) kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nuosprendžių.
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžiu P. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2013 m. vasario 21 d. ir nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d.
Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir S. M. (S. M.), E. Š. (E. Š.) bei J. M. (J. M.), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu nuteistojo P. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. P. B. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, t. y. nuo 2013 m. vasario 19 d. tiksliai nenustatytos valandos iki 2013 m. vasario 19 d. 21.20 val. automobilyje „Mazda 323“ (duomenys neskelbtini) laikė 5,406 g narkotinės medžiagos – heroino, kol sulaikymo metu ją išmetė iš automobilio, o bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo nenustatyto laiko iki 2013 m. vasario 20 d. 00.10 val. laikė 0,028 g narkotinės medžiagos – heroino, kol kratos metu ji buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų.
2. Nuteistasis P. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nuosprendžius dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir veiką dėl 5,143 g narkotinės medžiagos laikymo perkvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Nusprendus, kad jo veikos kvalifikacija teisinga, sumažinti jam paskirtą bausmę iki dvejų metų ar artimo šiam dydžio.
3. Kasaciniame skunde nuteistasis teigia 5,143 g heroino įgijęs savo (asmens, nesančio priklausomo nuo narkotinių medžiagų) asmeniniam vartojimui (rasto kiekio pakaktų kelioms savaitėms), tikslo jį parduoti ar kitaip platinti neturėjęs, heroiną rūkydavęs, tad tokiam realizavimui yra didesni narkotinės medžiagos nuostoliai dėl nugaravimo. Anot kasatoriaus, teismų išvados, remiantis medicininės apžiūros neblaivumui nustatyti aktu bei specialisto išvada apie tai, kad jo šlapime opijatų, amfetaminų, benzodiazepinų ir etilo alkoholio nerasta, vadinasi, jis heroino nevartojęs, nepagrįstos, juolab kito nuteistojo byloje E. Š. parodymai apie tai, kad P. B. yra sportininkas, taigi narkotikų nevartoja, nepatikimi, nes artimų draugiškų ryšių, grįstų tarpusavio pasitikėjimu, tarp šių asmenų nėra, o rastos dvejos svarstyklės ir peilis su narkotinių medžiagų pėdsakais jo bute patvirtina tik tai, kad jis narkotines medžiagas naudojo savo reikmėms ir sportui reikalingiems maisto papildams sverti. Kasatorius pabrėžia, kad jo šlapime atliekant medicininį tyrimą nebuvo rasta heroino pėdsakų dėl to, kad tuo metu jis jo nevartojo, o šios narkotinės medžiagos pėdsakų aptikimo organizme laikas trumpas, tai patvirtina ir viešai internete pateikiama informacija.
Kasaciniame skunde teigiama, kad duodamas parodymus teisme E. Š. pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė ir tokio elgesio motyvus, vadinasi, teismas galėjo vadovautis jais tik tiek, kiek juos neginčijamai patvirtina kiti objektyvūs įrodymai. Šie duomenys reikšmingi tiek, kiek pagrindžia teismo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2008">2K-192/2008</a>, 2K-206/2008, 2K-200/2009), kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus bei teismo patikrintus įrodymus ir jų pakanka išvadai apie inkriminuojamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, parodymai išlieka svarbūs, formuojantis vidiniam įsitikinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-287/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-287/2013">2K-287/2013</a>). E. Š. parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai apie narkotinių medžiagų platinimą.
Teismai, anot kasatoriaus, nepagrįstai rėmėsi byloje esančiais E. Š. telefoniniais pokalbiais, iš kurių neva matyti, kad P. B. su E. Š., vartojančiu narkotines medžiagas ir užsiimančiu jų platinimu, nuo 2012 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. vasario 20 d. palaikė ryšius telefonu ir SMS žinutėmis, bendravo ir susitikinėjo, o iš pokalbių turinio matyti, kad pokalbiai buvo apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą. Šių pokalbių turinys neinformatyvus ir abstraktus.
Apeliacinės instancijos teismas savo procesiniame sprendime nepašalino abejonės, kad inkriminuotą heroino kiekį P. B. laikė savo reikmėms, narkotinės medžiagos įsigijimo ir trumpalaikio laikymo metu neturėjo tikslo jį platinti. Nors apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEtMTM5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-21-139/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-21-139/2015">2K-21-139/2015</a>, teigė, kad tyčios platinti kaltininko turimas narkotines ar psichotropines medžiagas susiformavimo momentas iki ar po jų įsigijimo neturi lemiamos reikšmės veiksmų kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnį, tačiau kasatorius teigia, kad turėjo būti nustatyta, jog tyčia platinti narkotines medžiagas susiformavo jų trumpalaikio laikymo metu. Anot P. B., teismas, spręsdamas dėl tikslo platinti narkotines medžiagas, suabsoliutino E. Š. parodymus byloje, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3–5 dalių nuostatas, nevertino įrodymų kaip visumos. Pokalbių ir trumpųjų SMS žinučių turinys nepatvirtina jokių kaltinime nurodomų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių. Nuosprendyje nurodytos pokalbių frazės ir trumpųjų SMS žinučių turinys neinformatyvūs, juolab nėra aišku, ar tai nuteistajam priklausantys pokalbiai ir trumposios žinutės; nuosprendyje jie aiškinami pernelyg plačiai. Kasatorius skunde pažymi, kad nors teismai pateikė argumentus dėl SIM kortelės, kurios abonento Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abonento Nr. (duomenys neskelbtini) priklausomumo nekeliančių abejonių įrodymų nenurodė; išvada, kad toks priklausomumas nustatytas telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės įrašais, įvertinus užfiksuotų pokalbių turinį, nepagrįsta. Anot P. B., BPK 20 straipsnio nustatyta tvarka neįrodyta, kad pokalbiai, kuriuos, grįsdamas jam pareikštą kaltinimą, cituoja apeliacinės instancijos teismas, yra kasatoriaus su E. Š. ar kitu asmeniu pokalbiai. Be to, teismo nurodyti tariamai kasatoriaus ir E. Š. pokalbiai sudaro tik nežymią prielaidą teigti, kad jie galimai bendravo dėl narkotinių medžiagų. Taigi abejonę, kad pokalbiuose galėjo būti ne P. B. balsas, teismai vertino jo nenaudai, o SMS žinučių turinį, jog suinteresuoti asmenys į jį kreipėsi, siekdami įgyti narkotinių medžiagų – pernelyg plačiai.
4. Kasatorius, cituodamas BK 2 straipsnio 4 dalį, pabrėždamas in dubio pro reo (visi neaiškumai aiškinami traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai) principo reikšmę, kasacinės instancijos teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-24/20), atskleidžiančią, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, teigia, kad pirmosios instancijos teismas sistemiškai neišanalizavo ir neįvertino bylos aplinkybių, nepašalino įrodymų prieštaravimų ir abejones vertino P. B. nenaudai. Taip pat jis, cituodamas kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-49/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-49/2006">2K-49/2006</a>, teigia, kad nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. Asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio, 276 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio nuostatas, aplinkybes ir surinktus įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, neatsižvelgdami į jų tarpusavio ryšį; į esminius jo apeliacinio skundo argumentus nebuvo atsakyta.
5. Nuteistasis P. B. savo kasaciniame skunde taip pat nurodo argumentus, susijusius su per griežtos bausmės jam skyrimu. Anot kasatoriaus, teismai neteisingai įvertino jo asmenybės pavojingumą, jau patirtus neigiamus padarinius, suėmime išbūtą laiką, taikytinos bausmės pobūdį. Dėl to, kad P. B. nustojo vartoti bet kokius narkotikus, nerūko ir nevartoja alkoholio, dirba, darbe apibūdinamas teigiamai, šiuo metu sukūrė socialinę gerovę, buvo suimtas ilgiau nei pusantrų metų, jam jau padarytas poveikis, aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas būtų socialiai neteisingas. Anot kasatoriaus, pripažinus, kad pagal BK 260 straipsnio 2 dalį jo veika kvalifikuota teisingai, jam turėtų būti skiriama apie dvejų metų dydžio laisvės atėmimo bausmė.
6. Atsiliepimu į nuteistojo P. B. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Stankevičius prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pažymima, kad nuteistasis P. B. nepagrįstai teigia neturėjęs tikslo platinti jo neteisėtai laikytas narkotines medžiagas, nes minėtą tikslą patvirtina byloje esantys duomenys: telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai, iš kurių matyti, kad nuteistasis su kitais asmenimis bendravo apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą, jų kiekius, kainą, perdavimo vietą; kratos metu P. B. bute rastos dvejos elektroninės svarstyklės, kišeninis peilis, ant kurių aptikta narkotinių ir psichotropinių medžiagų – metamfetamino, heroino, kanapių pėdsakų, keturi tušti užspaudžiami plastikiniai maišeliai, folijos ritinėlis (šie daiktai buvo skirti draudžiamoms medžiagoms pakuoti, siekiant toliau jas platinti); nuteistasis P. B. pats nevartojo narkotinių ar psichotropinių medžiagų (kasatoriaus versijos apie narkotinės medžiagos – heroino laikymą asmeniniam vartojimui nepatvirtina byloje esantys įrodymai). Teismai, tinkamai vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, atliko išsamią, visapusišką ir objektyvią byloje surinktų įrodymų – nuteistojo E. Š. parodymų, specialisto išvadų, kratos, apžiūros, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų analizę, kuri patvirtina, kad nuteistasis P. B. turėjo tikslą platinti narkotinę medžiagą – heroiną. Tikslo platinti narkotines medžiagas turėjimas nustatytas laikantis ir kasacinės instancijos teismo praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-618/2010, 2K-113/2011, 2K-545-489/2015).
Prokuroras akcentuoja, kad į esminius nuteistojo skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas atsakė, BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo nepadarė, išsamiai aptarė motyvus, kuriais remdamasis įvertino, jog nuteistasis P. B. pats nevartojo narkotinių medžiagų. Tai, kad kasatorius nepritaria teismų padarytoms išvadoms, kvestionuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateikia jų asmeninį vertinimą, nesuteikia teisinio pagrindo pripažinti, jog teismų sprendimai priimti padarius esminius BPK pažeidimus ar netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.
Nors nuteistasis P. B. skunde taip pat teigė, kad teismai neteisingai įvertino jo asmenybės pavojingumą, jau patirtas neigiamas pasekmes, neigiamą išgyvenimą, suėmime išbūtą laiką, taikytos bausmės pobūdį, taigi teismų sprendimai yra neteisėti dėl aiškiai per griežtos bausmės, juolab jis nustojo vartoti narkotikus, nerūko, nevartoja alkoholio, dirba, apibūdinamas tik teigiamai, susikūrė socialinę gerovę, buvo suimtas daugiau nei pusantrų metų ir dėl to jam padarytas pakankamas neigiamas poveikis, todėl įkalinimas aštuoneriems metams aiškiai prieštarautų teisingumo principui, pripažinti, kad buvo pažeista BK 54 straipsnio 3 dalis, nėra teisinio pagrindo. Anot prokuroro, kasatoriaus nurodytos aplinkybės nėra kvalifikuotinos kaip išimtinės BK 54 straipsnio 3 dalies prasme, teismai atsižvelgė į P. B. padaryto nusikaltimo pavojingumą, jo asmenybę, suėmime išbūtą laiką, tyrimo trukmę, įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes ir pagrįstai jam paskyrė BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę, adekvačią padaryto nusikaltimo sunkumui, neprieštaraujančią teisingumo principui bei atitinkančią bausmės paskirtį.
7. Nuteistojo P. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 260 straipsnio 2 dalies taikymo
8. Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų.
8.1. Sprendžiant dėl asmens kaltės, tikslo, būtina atskleisti kaltininko tyčios turinį, t. y. konstatuoti, kad kaltininkas suvokė, jog medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, bent bendrais bruožais suvokė jų kiekį, suprato daromų veiksmų pavojingumo pobūdį ir jų siekė. Minėto straipsnio 2 dalies dispozicija kaip pagrindinį šio nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį nurodo asmens tikslą „parduoti ar kitaip platinti“. Šis požymis kartu su kitais šio nusikaltimo sudėties objektyviaisiais požymiais turi būti tinkamai motyvuotas ir įrodytas. Kasatorius pripažįsta narkotinių medžiagų laikymo faktą, tik ginčija subjektyvųjį požymį teigdamas, kad 5,434 g heroino laikė savo poreikiams ir neturėjo tikslo jo platinti.
Nusikalstamos veikos padarymo tikslas apibūdina kaltininko siekius, susijusius su nusikalstamos veikos padarymu. Taigi BK 260 straipsnio 2 dalies dispozicijoje įvardytas tikslas „parduoti ar kitaip platinti“ reiškia kaltininko norą atlygintinai (parduodant) ar neatlygintinai (kitaip platinant) perduoti narkotines ar psichotropines medžiagas kitiems asmenims. Kaltininko tikslas „parduoti ar kitaip platinti“ gali susiformuoti jau įgijus narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba dar prieš įsigyjant šias medžiagas. Nusikalstamos veikos padarymo tikslą patvirtina ne tik kaltininko parodymai, bet ir bylos faktinės aplinkybės: atlikti veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, būdas, pastangos juos padarant, šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, jų rūšis, kaina, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotės (dydis, svoris), duomenys apie tai, kad kaltininkas tai žinojo, rastos priemonės (svarstyklės ir t. t.), ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas (kokias, ar organizme rastos medžiagos sutampa su medžiagomis, rastomis pas jį, ir pan.), ar buvo susitarimas su vartotoju ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-138/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-138/2013">2K-138/2013</a>, 2K-503/2013, 2K-24/2014, 2K-49/2014).
8.2. Žemesnės instancijos teismai savo išvadą, kad P. B. veikdamas tiesiogine tyčia įvykio metu laikė didelį kiekį – 5,434 g (5,406 g automobilyje ir 0,028 g bute) narkotinės medžiagos (heroino), turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, pagrindė ne vien laikyto heroino kiekiu (5,434 g – 2,5 karto viršija didelio kiekio minimalią ribą – 2 g ir iš šio kiekio galima padaryti daug dozių), bet įvertinęs ir kitus byloje surinktus įrodymus: pas jį bute rastos dvejos elektroninės svarstyklės bei peilis ir ant šių daiktų rasta metamfetamino bei heroino pėdsakų, be to, rasti ir 4 plastikiniai maišeliai bei ritinėlis folijos; kito nuteistojo šioje byloje – E. Š. parodymus (ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, jog P. B. platino narkotines medžiagas); P. B. ir E. Š. telefoninių pokalbių ir žinučių turinį (užmaskuotai kalbama apie įvairių narkotinių bei psichotropinių medžiagų platinimą ir jų kainas); specialisto išvadą, kad P. B. šlapime narkotinių ar psichotropinių medžiagų nerasta. Kad tai yra didelis šios narkotinės medžiagos kiekis, nustatyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų. Pagal šį teisės aktą dideliu narkotinės medžiagos heroino kiekiu laikytinas didesnis kaip 2 g šios narkotinės medžiagos kiekis.
Taigi šių įrodymų visumos pagrindu teismai padarė pagrįstą išvadą, kad P. B. veikdamas tiesiogine tyčia įvykio metu laikė didelį kiekį – 5,434 g narkotinės medžiagos (heroino), turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį – baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
9. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos paprastai taikomos, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zNzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-371/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-371/2011">2K-7-371/2011</a>, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014, 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išsamiai ir argumentuotai pasisakė, kad šioje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios duotų teisinį pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šis teismas įvertino kasatoriaus akcentuojamus bylos duomenis apie jo asmenybę ir kitas aplinkybes, tačiau padarė išvadą, kad tai negali būti laikoma išimtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintam teisingumo principui. Taip pat šis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas į visas šias aplinkybes atsižvelgė ir pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskyrė sankcijoje numatytą minimalią – aštuonerių metų terminuoto laisvės atėmimo bausmę.
Taigi šioje byloje nebuvo nustatyta tokių aplinkybių, kurios būtų sudariusios teisinį pagrindą apeliacinės instancijos teismui taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir P. B. paskirti švelnesnę, negu numatyta BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje, bausmę.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
10. Kasatorius skundu ginčija žemesnės instancijos teismų surinktų įrodymų vertinimą ir jų pagrindu padarytą išvadą, kad jis turėjo tikslą platinti laikytas narkotinės medžiagas.
Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
10.1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-106-693/2016 ir kt.).
BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas sąlygas (viena iš jų – kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas (BPK 276 straipsnio 4 dalis).
10.2. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad iš tiesų kaltinamasis E. Š. teisiamojo posėdžio metu nedavė kaltinamąjį P. B. kaltinančių parodymų dėl šio dalyvavimo jam inkriminuotame nusikaltime, kurie iš esmės skyrėsi nuo E. Š. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teismas, remdamasis minėta BPK 276 straipsnio 1 dalies nuostata, perskaitė įtariamojo E. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, aiškinosi parodymų keitimo priežastis. Taigi teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus duomenis ir tik tada juos vertino. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priešingai, nei teigia kasatorius, turėjo teisėtą pagrindą remtis E. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais (tuomet teigė, kad P. B. platina narkotines medžiagas, o pats jų nevartoja). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad abiejų instancijų teismai išvadas dėl esminės bylos aplinkybės – tikslo platinti narkotines medžiagas – grindė ne vien tik įtariamojo E. Š. parodymais, bet ir kitų teisme patikrintų įrodymų visuma. Taigi įtariamojo E. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai gauti baudžiamojo proceso nustatyta tvarka ir patikrinti įstatymo nustatytais proceso veiksmais, jie atitiko kitus byloje surinktus įrodymus, todėl nebuvo teisinio pagrindo jais abejoti.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai (kaltinamojo P. B. parodymai). Teismas P. B. kaltę, kad jis padarė BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrindė įvertinęs bylos įrodymų visumą. P. B. versija, kad jis heroiną laikė savo poreikiams, paneigta nuosprendyje išanalizuotais įrodymais.
10.3. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistasis P. B. teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis P. B. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Į esminius nuteistojo P. B. apeliacinio skundo argumentus atsakyta.
11. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo P. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Jonas Prapiestis
Vytautas Masiokas
