Dėl teisės normų, reglamentuojančių jurisdikciją šeimos byloje su tarptautiniu elementu, sprendžiant išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo

Civilinė byla Nr. e3K-3-103-916/2024

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02036-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.1.1; 3.6.3.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. spalio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovui A. V. dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių jurisdikciją šeimos byloje su tarptautiniu elementu, sprendžiant išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo klausimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo:

2.1. priteisti iš atsakovo nepilnamečiam sūnui A. V. (A. V.) išlaikymą po 475 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui dienos (2023 m. kovo 30 d.) iki sūnaus pilnametystės, indeksuojant išlaikymo dydį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją;

2.2. priteisti iš atsakovo nepilnamečiam sūnui 3800 Eur išlaikymo įsiskolinimą;

2.3. paskirti ieškovę išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise;

2.4. priteisti iš atsakovo visų ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė palikti ieškinį nenagrinėtą arba perduoti bylą nagrinėti užsienio valstybės teismui. Atsakovas nurodė, kad vaikas, vaiko motina ir jis yra registruoti ir gyvena Jungtinėje Karalystėje, ši valstybė kompensuoja 70 proc. vaiko išlaikymo išlaidų. Atsakovas mokėjo vaikui išlaikymą, kol pati ieškovė paprašė nemokėti, kad gautų valstybės išmokas: valstybė ieškovei su vaiku yra skyrusi butą, už jį nereikia mokėti, ieškovė gauna vienišos motinos piniginę paramą. Atsakovas teigė, kad visi ieškinyje keliami klausimai turi būti sprendžiami pagal šalių nuolatinę gyvenamąją vietą – Jungtinėje Karalystėje, civilinė byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.

4. Ieškovė pateiktuose rašytinuose paaiškinimuose (nuomonėje) dėl atsakovo prašymo teismingumo klausimu prašė bylą ir toliau nagrinėti Lietuvos Respublikoje. Ieškovė pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu (toliau – ir CPK) bei 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Reglamentas Nr. 4/2009), jos ieškinio reikalavimai, pareikšti pagal atsakovo gyvenamąją vietą, teismingi Lietuvos Respublikos teismams. Ieškovė tvirtino, kad atsakovo gyvenamoji vieta ir darbovietė yra Lietuvoje, atsakovas tik kartais grįžta į Jungtinę Karalystę, nes, šiai išstojus iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES), norint neprarasti nusistovėjusio statuso šioje valstybėje, privalu apsilankyti Jungtinėje Karalystėje. Kitaip atsakovas praras teisę ten dirbti. Pasak ieškovės, aplinkybę, kad atsakovas gyvena Lietuvos Respublikoje, įrodo ir tai, jog atsiliepime į ieškinį atsakovas papildomai nurodė savo gyvenamosios vietos adresą Lietuvos Respublikoje. Dokumentai apie pradėtą civilinę bylą atsakovui taip pat buvo įteikti jam būnant Lietuvoje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi tenkino atsakovo prašymą ir ieškovės ieškinį atsakovui dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo paliko nenagrinėtą; išaiškino, kad ieškovė turi teisę kreiptis į Jungtinės Karalystės teismą.

6. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovė ir šalių nepilnametis vaikas gyvena Jungtinėje Karalystėje, ieškovė patvirtino nurodytas aplinkybes. Šalys nesutaria dėl to, kur yra faktinė atsakovo gyvenamoji vieta, nes nuo to priklauso bylos dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo teismingumas.

7. Atsižvelgdamas į tai, kad bylos nagrinėjimo metu buvo gauta duomenų, jog proceso šalių nuolatinės gyvenamosios vietos yra ne Lietuvos Respublikoje (atsakovas nurodo gyvenantis Jungtinėje Karalystėje), teismas pažymėjo, kad būtina vadovautis aktualiu Europos Komisijos pranešimu „Jungtinės Karalystės išstojimas ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) civilinės teisenos ir tarptautinės privatinės teisės taisyklės“ bei jame įtvirtintu išaiškinimu, kad Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos parengtos konvencijos pakeičia ES teisę ES ir Jungtinės Karalystės santykiuose su sąlyga, kad tiek ES valstybės narės, tiek Jungtinė Karalystė yra konvencijos šalys.

8. Tuo remdamasis, teismas konstatavo, kad reikalavimo dėl išlaikymo priteisimo teismingumas spręstinas vadovaujantis 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – ir 2007 m. Hagos konvencija, Konvencija), o ne Reglamentu Nr. 4/2009.

9. Teismas nurodė, kad 2007 m. Hagos konvencija tiesiogiai nenustato jurisdikcijos taisyklių išlaikymo bylose, tačiau, vertinant teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą, įtvirtina netiesiogines ir neigiamos jurisdikcijos taisykles (2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnis), t. y. atsakovas gali ginčyti sprendimo dėl išlaikymo pripažinimą ir vykdymą remdamasis tuo, kad buvo pažeistos jurisdikcijos taisyklės. Šios taisyklės yra iš esmės analogiškos nustatytosioms Reglamente Nr. 4/2009, kuriuo remiasi ieškovė, t. y. teismas gali turėti jurisdikciją: pagal atsakovo ar kreditoriaus gyvenamąją vietą; atsakovui pritarus jurisdikcijai dalyvaujant procese; pagal vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, gyvenamąją vietą, jei proceso metu atsakovas taip pat gyveno toje valstybėje ir teikė vaikui išlaikymą; pagal šalių susitarimą, išskyrus ginčus dėl vaiko išlaikymo prievolių; arba jei sprendimą priėmė tos valstybės, kuri turėjo jurisdikciją byloje dėl tėvų pareigų, teismas.

10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2007 m. Hagos konvencijoje nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka neapibrėžta, todėl tai, ar atsakovas nuolat gyvena konkrečioje valstybėje, priklausys nuo toje byloje žinomų faktų. Teismas nurodė, kad turi būti atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuose registruose, asmens pareiškimus apie jo gyvenamąją vietą, asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto buvimo vietą (jeigu turi) ir kitas aplinkybes. Esminiai bruožai, apibūdinantys nuolatinę asmens gyvenamąją vietą, yra tai, kad asmuo ją traktuoja kaip centrinę savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vietą.

11. Teismas įvertino tai, kad, priėmus ieškinį, ieškovė atsakovo gyvenamąją vietą nurodė adresu Klaipėdoje, nors jau iš mediacijos pažymos, pridėtos prie ieškinio, buvo nustatyta, jog tokiu adresu atsakovas negyvena. Be to, ieškovė ieškinyje nurodė, kad, jos žiniomis, atsakovas dirba tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Lietuvoje. Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, atsakovas nuo 2017 m. kovo 9 d. yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę. Atsakovas, teikdamas atsiliepimą, nurodė, kad yra registruotas Jungtinėje Karalystėje, ten taip pat ir dirba, į Lietuvą sugrįžta tik atostogauti, nurodė laikiną adresą Lietuvoje ir gyvenamosios vietos adresą Jungtinėje Karalystėje, nuolatine gyvenamąja vieta laiko Jungtinę Karalystę. Atsakovas patvirtino, kad gavo dokumentus apie iškeltą bylą per darbovietę Lietuvoje, tačiau pažymėjo, jog dirba ir Jungtinėje Karalystėje, jo darbo pobūdis suteikia galimybę gyventi bet kurioje Europos šalyje. Paskutiniame pateiktame procesiniame dokumente atsakovas nurodė, kad jo nėra Lietuvoje, prašė bylą nagrinėti pagal jo nuolatine gyvenamąja vieta nurodytą adresą Jungtinėje Karalystėje.

12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas dirba tiek Lietuvos įmonėje, tiek Jungtinėje Karalystėje, yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę, yra registruotas Jungtinėje Karalystėje ir būtent šią valstybę traktuoja kaip centrinę savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vietą, nusprendė, jog atsakovo gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje.

13. Įvertinęs paaiškėjusias aplinkybes dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos, tai, kad atsakovas neduoda sutikimo nagrinėti ginčą Lietuvos teismuose, atsižvelgdamas į tai, jog nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, visi socialiniai ryšiai yra Jungtinėje Karalystėje, teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimai dėl išlaikymo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui įsiskolinimo priteisimo yra neteismingi Lietuvos Respublikos teismams.

14. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2023 m. spalio 5 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutartį.

15. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai dėl ieškovės ieškinio, kuriuo reiškiamas reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, teismingumo nusprendė vadovaudamasis 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo.

16. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad 2007 m. Hagos konvencijoje nesant apibrėžtos nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos, nustatant, kur yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, būtina vertinti konkrečios bylos duomenis ir byloje nustatytų aplinkybių visumą (CPK 178, 185 straipsniai).

17. Nagrinėjamu atveju atsakovas, gavęs ieškovės ieškinį ir pateikęs atsiliepimą į jį, bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismui nepripažino ir pirmosios instancijos teismo jurisdikciją ginčijo. Byloje nustatyta, kad tiek Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, kuriuos pagal 2023 m. rugpjūčio 2 d. užklausą įvertino pirmosios instancijos teismas, tiek atsakovo pateiktos 2023 m. rugpjūčio 21 d. Gyventojų registro pažymos duomenys patvirtina aplinkybę, kad atsakovas nuo 2017 m. kovo 9 d. yra deklaravęs išvykimą į užsienio valstybę – Jungtinę Karalystę. Taigi, Gyventojų registro duomenys patvirtina atsakovo pareiškimus apie jo nuolatinę gyvenamąją vietą.

18. Pasisakydamas dėl ieškovės atskirojo skundo argumentų, kad deklaruota gyvenamoji vieta ir faktinė gyvenamoji vieta nėra tapačios sąvokos, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik duomenis, susijusius su atsakovo deklaruota gyvenamąja vieta (užsienio valstybe), bet ir kitus byloje esančius įrodymus.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad adresą Lietuvoje – (duomenys neskelbtini), atsakovas nurodė kaip šiuo metu esantį laikinąjį adresą; kartu atsiliepime nurodytas ir konkretus adresas Jungtinėje Karalystėje; be to, ieškovė iš esmės neneigia atsakovo buvimo Jungtinėje Karalystėje aplinkybės, o ieškinio ir teismo pranešimo kopijos atsakovui įteiktos per jo darbovietės (Lietuvoje) administraciją, o ne asmeniškai atsakovui.

20. Pasisakydamas dėl ieškovės nurodytų duomenų, susijusių su atsakovo darboviete (iš pirmosios instancijos teismo patikrinto išrašo apie atsakovo darbovietę laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. birželio 7 d. matyti, kad atsakovas 2021 m., 2022 m., 2023 m. dirbo Lietuvos Respublikoje), apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog turi būti vertinama bylos duomenų visuma: ieškovės akcentuojami duomenys vertintini kartu su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, kad jo darbo pobūdis suteikia jam galimybę dirbti bet kurioje valstybėje, kad jis dirba Jungtinėje Karalystėje ir ten gyvena. Byloje nepateikta šias atsakovo nurodytas aplinkybes paneigiančių ir priešingas aplinkybes patvirtinančių duomenų. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad svarbu įvertinti ir tai, jog pati ieškovė teismui pateiktame ieškinyje nurodė, kad, jos žiniomis, atsakovas dirba tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Lietuvoje. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad vien aplinkybė dėl atsakovo įsidarbinimo Lietuvos įmonėse nėra lemiamas kriterijus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos, ir nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog atsakovas gyvena ne Jungtinėje Karalystėje.

21. Dėl ieškovės atskirojo skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, ar atsakovui yra (buvo) pradėtų civilinių bylų Lietuvos Respublikoje, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog šie argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo, nes, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, 2023 m. atsakovas buvo bylos šalis tik šioje civilinėje byloje pagal ieškovės pareikštą ieškinį (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

22. Atmesdamas ieškovės atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo apie atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė VĮ Registrų centro 2023 m. rugpjūčio 22 d. Nekilnojamojo turto registro išrašą (jo duomenimis, nėra atsakovo vardu įregistruoto turto), atsakovo pateiktos VĮ „Regitra“ 2023 m. rugpjūčio 22 d. pažymos duomenimis, Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre atsakovas savo vardu nėra įregistravęs transporto priemonių.

23. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog Lietuvos Respublika yra atsakovo socialinių, šeiminių ir ekonominių ryšių centras, todėl nurodytų bylos duomenų ir aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

24. Kasaciniu skundu ieškovė prašo:

24.1. panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutartį bei Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartį ir grąžinti civilinės bylos teismingumo klausimą nagrinėti iš naujo arba konstatuoti, kad ši civilinė byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui;

24.2. spręsti klausimą dėl teismo šališkumo – ar apeliacinės instancijos teismas, teikdamas prioritetą atsakovo teiginiams dėl jo darbovietės ir ignoruodamas registro išrašą, patvirtinantį jo darbovietę Lietuvos Respublikoje, taip pat selektyviai atlikdamas tik 2023 m. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų patikrinimą, galėjo būti šališkas ieškovės atžvilgiu;

24.3. priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

25. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Ieškovė gali reikšti ieškinį pagal atsakovo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (CPK 29 straipsnis, Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnis), tą ji ir padarė. Ieškovė nurodė jai žinomą atsakovo gyvenamosios vietos adresą Klaipėdoje. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino to, kad deklaruota gyvenamoji vieta ir faktinė gyvenamoji vieta yra dvi skirtingos sąvokos. Tokiu būdu teismas netinkamai taikė materialiosios teisės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.16 straipsnio) normas, pažeidė proceso teisės (CPK 29 straipsnio) normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Gyvenamosios vietos deklaravimas viešame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011). Sprendžiant dėl faktinės gyvenamosios vietos, svarbu įvertinti aplinkybių visumą, be kita ko, ir faktinio gyvenimo trukmę bei tęstinumą, asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto buvimo vietą, darbo vietą bei kitus duomenis.

25.2. Pirmosios instancijos teismo patikrinto išrašo apie atsakovo darbovietę duomenimis, atsakovas 2021 m., 2022 m., 2023 m. dirbo Lietuvos Respublikoje, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, nenurodydamas jokių argumentų, į šiuos (viešo registro) duomenis neatsižvelgė, o selektyviai, neaišku, kokiu teisiniu pagrindu, prioritetą teikė deklaratyviems atsakovo teiginiams apie jo galimybę dirbti bet kurioje Europos valstybėje. Pasak ieškovės, bylą nagrinėję teismai turėjo patikrinti atsakovo nurodytas aplinkybes dėl jo galimybės dirbti kitur (pareikalauti pateikti arba patys išsireikalauti duomenis (įsakymus ir pan.) iš atsakovo darbovietės (apie komandiruotes ir pan.)) arba šiuos atsakovo argumentus atmesti kaip nepagrįstus (neįrodytus). Teismams to nepadarius, liko nepaneigtas byloje esantis išrašas apie atsakovo darbovietę Lietuvos Respublikoje.

25.3. CK 2.16 straipsnio 1 dalies nuostatos suponuoja, kad asmens gyvenamoji vieta gali būti nustatyta ir pagal jo turimą turtą. Pirmosios instancijos teismas, ex officio (pagal pareigas) spręsdamas jurisdikcijos klausimą, turėjo pareigą patikrinti, tačiau nepatikrino Nekilnojamojo turto registro duomenų apie atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė VĮ Registrų centro 2023 m. rugpjūčio 22 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą, jo duomenimis, atsakovo vardu įregistruoto turto nėra. Pasak ieškovės, šių duomenų nepakanka, nes atsakovo nekilnojamasis turtas bylos nagrinėjimo metu galėjo būti parduotas, dovanotas ar kitaip perleistas aktualiu laikotarpiu. Taigi, teismas turėjo patikrinti ne tik Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą, bet ir nekilnojamojo turto istoriją. Ieškovė teigia, kad, jos žiniomis, atsakovas paveldėjo nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, tačiau padovanojo jį kitam žmogui, turėdamas tikslą, jog Nekilnojamojo turto registre nebūtų matomas atsakovo vardas.

25.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 179 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes patikrino tik 2023 m. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, susijusius su atsakovui užvestomis civilinėmis bylomis. Pasak ieškovės, atsakovas yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę nuo 2017 m. kovo 9 d. Todėl, tinkamai įvykdydamas CPK 179 straipsnio 3 dalies normos reikalavimus, teismas turėjo atlikti bylų paiešką LITEKO sistemoje nuo asmens deklaruoto išvykimo (2017 m. kovo 9 d.) iki duomenų patikrinimo sistemoje dienos. Šiuo atveju, teismui apsiribojus tik 2023 m. duomenų išsiaiškinimu, ieškovei susidarė įspūdis, kad teismas šališkai ir selektyviai pasirinko minimaliausią LITEKO sistemos paieškos laikotarpį (2023 m.), kad skundas nebūtų tenkintas.

25.5. Galiausiai, pats atsakovas atsiliepime į ieškinį papildomai nurodė savo dabartinį gyvenamosios vietos adresą – (duomenys neskelbtini). Šį adresą atsakovas traktuoja kaip laikiną, tačiau sąvoka „laikinai“, pasak ieškovės, nepaneigia atsakovo gyvenimo Lietuvos Respublikoje fakto. Tai, kad atsakovas buvo (yra) Lietuvos Respublikoje įteikiant jam procesinius dokumentus, nėra sutapimas, ir tai patvirtina jos prašomi priimti nauji rašytiniai duomenys: iš atsakovo asmeninės socialinio tinklo „Facebook“ paskyros fotonuotraukų matyti, kad dar 2022 m. rugsėjo 3 d. jis ieškojo savo naujai šeimai būsto nuomai Klaipėdoje, kol baigsis namo statybos Lietuvoje, taip pat kad atsakovas pardavinėja Lietuvoje vandens transporto priemonę; iš visiškai naujo, 2024 m. sausio 3 d. į socialinį tinklą „Facebook“ įkelto vaizdo įrašo matyti, kad atsakovas yra Klaipėdoje.

26. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

26.1. Tiek ieškovė, tiek atsakovas gyvena ir yra registruoti Jungtinėje Karalystėje, todėl visi jų tarpusavio teisiniai klausimai spręstini šioje valstybėje. Pagal Jungtinės Karalystės teisės aktus atsakovas mokėjo ieškovei už vaiko išlaikymą apie 160 svarų sterlingų. Šis išlaikymo dydis buvo apskaičiuotas, atsižvelgiant į abiejų tėvų turtinę padėtį, gaunamas pajamas ir kt. aplinkybes. Sužinojusi, kad, kaip vieniša mama, galėtų gauti didesnes valstybės išmokas, ieškovė atsisakė atsakovo sumokamų pinigų ir, pasak atsakovo, tikrai turi didesnę naudą. Siekdama prisiteisti vaiko išlaikymą dar ir Lietuvoje, ieškovė elgiasi nesąžiningai. Todėl visi klausimai, įskaitant ir vaiko išlaikymą, kurie buvo išspręsti Junginėje Karalystėje, ir toliau turi būti sprendžiami šioje valstybėje.

26.2. Ieškovė turi atstovą byloje, todėl galėjo pati išsireikalauti iš bet kurios valstybės institucijos, jos vertinimu, reikšmingus duomenis, susijusius su atsakovo nekilnojamuoju turtu (jo istorija). Ieškovės teiginiai apie atsakovo Lietuvoje paveldėtą ir vėliau padovanotą nekilnojamąjį turtą, taip pat apie laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 9 d. iki dabar atsakovui užvestas civilines bylas neatitinka tikrovės. Taigi ieškovės nurodytos aplinkybės, susijusios su atsakovo gyvenamąja vieta Klaipėdoje, yra grindžiamos tik prielaidomis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų ir naujų įrodymų (ne)priėmimo

27. Ieškovė kartu su kasaciniu skundu, kurio priėmimo klausimas buvo išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2024 m. sausio 23 d. nutartimi Nr. DOK-69, pateikė naujus rašytinius įrodymus, susijusius su atsakovo faktine gyvenamąja vieta Lietuvos Respublikoje: atsakovo asmeninės socialinio tinklo „Facebook“ paskyros fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad dar 2022 m. rugsėjo 3 d. atsakovas socialinio tinklo „Facebook“ Klaipėdos grupėje ieškojo savo naujajai šeimai būsto nuomai Klaipėdoje, kol baigsis namo statybos Lietuvoje; taip pat matyti, kad 2023 m. gruodžio 15 d. lietuviškoje socialinio tinklo „Facebook“ grupėje „Kateristai“ atsakovas Lietuvoje pardavinėjo vandens transporto priemonę; o iš visiškai naujo, 2024 m. sausio 3 d. į socialinį tinklą „Facebook“ įkelto vaizdo įrašo matyti, kad atsakovas yra Klaipėdoje.

28. Ieškovė prašo priimti šiuos naujus įrodymus; teigia, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes ieškovė nurodytas aplinkybes (naujus įrodymus) sužinojo po skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo.

29. Minėta atrankos kolegijos nutartimi nurodytų rašytinių įrodymų priėmimo klausimas nebuvo išspręstas.

30. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribos apibrėžtos CPK 353 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu ir nenustato bylos faktinių aplinkybių, netiria naujų įrodymų. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teisminio nagrinėjimo dalyką kasaciniame teisme lemia kasacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas remiantis bylos medžiaga. Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį, kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Taigi kasaciniam teismui negali būti teikiami nauji įrodymai.

31. Remiantis išdėstytais argumentais, ieškovės prašymas netenkintinas, nauji įrodymai nepriimtini ir nevertintini bei grąžintini juos pateikusiam asmeniui (CPK 350 straipsnio 8 dalis).

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar Lietuvos teismas turi jurisdikciją spręsti dėl vaiko išlaikymo.

33. Teismai nustatė, kad ieškovė ir šalių nepilnametis sūnus gyvena Jungtinėje Karalystėje. Ginčo dėl šios aplinkybės nekilo. Šalių pozicijos išsiskyrė dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos. Atsakovas nurodo, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, ieškovė su šiais atsakovo teiginiais nesutinka.

34. Šios civilinės bylos pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumo klausimą sprendęs pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad faktinė nuolatinė atsakovo gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Apeliacinės instancijos teismas, pritaręs pirmosios instancijos teismo argumentams ir išvadoms dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje, paliko nepakeistą šio teismo nutartį.

35. Ieškovė, kasaciniame skunde kaip kasacijos pagrindus nurodydama ginčo jurisdikcijos klausimą sprendusių teismų padarytus materialiosios (CK 2.16 straipsnio, reglamentuojančio fizinio asmens gyvenamąją vietą bei jos nustatymo kriterijus) ir proceso teisės normų (CPK 29 straipsnio, nustatančio ieškinio pareiškimo pagal atsakovo gyvenamąją vietą galimybę, taip pat CPK 179 straipsnio 3 dalies, įtvirtinančios teismo teisę įrodinėjimo procese naudoti duomenis, be kita ko, iš teismų informacinės sistemos) pažeidimus bei nukrypimą nuo kasacinio teismo praktikos dėl nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat faktiškai keldama teismų atlikto įrodymų, susijusių su atsakovo nuolatine gyvenamąja vieta, vertinimo problemą, laikydama, jog šis (į)vertinimas, priimant skundžiamas nutartis, atliktas netinkamai (selektyviai, prioritetiškai atsižvelgiant tik į atsakovo pateiktus įrodymus bei šališkai palaikant jo poziciją ir nemotyvuotai atmetant ieškovės pateiktus duomenis), iš esmės kelia klausimą, ar bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, kad atsakovo nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta bylos iškėlimo metu buvo Jungtinėje Karalystėje. Šie kasaciniame skunde iškelti teisinio pobūdžio klausimai sudaro bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme dalyką.

Dėl byloje pareikšto reikalavimo, susijusio su išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimu, teismingumo klausimui išspręsti (jurisdikcijai nustatyti) taikytinų teisės aktų

36. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu, t. y. kiekvienu atveju teismas, iškeldamas bylą, turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 13 punktas). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 23 punktas).

37. Teismo pripažinimas, kad jis neturi tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį (prašymą), sukelia atitinkamus procesinius teisinius padarinius: nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas); jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

38. Nagrinėjamas ginčas yra susijęs su kita valstybe, kuri nėra ES narė, todėl ieškovės pareikštų reikalavimų dėl išlaikymo ir išlaikymo nepilnamečiam sūnui priteisimo teismingumo klausimas spręstinas pagal atitinkamuose tarptautinės teisės ir ES teisės aktuose nustatytas taisykles.

39. 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojo Susitarimas dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos.

40. Europos Komisijos pranešime suinteresuotiems subjektams „Jungtinės Karalystės išstojimas ir ES civilinės teisenos ir tarptautinės privatinės teisės taisyklės“ yra pateiktas išaiškinimas, kad, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ES teisę ES ir Jungtinės Karalystės santykiuose pakeičia Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos parengtos konvencijos su sąlyga, kad tiek ES (ES valstybės narės), tiek Jungtinė Karalystė yra konvencijos šalys.

41. 2011 m. kovo 31 d. ES Taryba priėmė sprendimą (2011/220/ES) dėl 2007 m. Hagos konvencijos pasirašymo ES vardu. Šio sprendimo preambulėje nurodyta, kad Jungtinė Karalystė dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą. Taigi, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ginčai, susiję su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia ir tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, taip pat ginčai, susiję su išlaikymo prievolėmis, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, yra sprendžiami nacionalinės teisės normų ir atitinkamai 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje bei 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo, kurių dalyvės yra ir Lietuva, ir Jungtinė Karalystė, nuostatų pagrindu. Taigi, ES teisės aktuose nustatytos taisyklės, konkrečiai Reglamento Nr. 4/2009 nuostatos, nagrinėjamu atveju negali būti taikomos.

42. Remiantis aptartomis taisyklėmis, atsižvelgiant į tai, kad byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas ir ginčas susijęs su Jungtine Karalyste, taip pat į tai, kad procesas šioje byloje pradėtas (2023 m. kovo 30 d.) pasibaigus pirmiau nurodytam pereinamajam laikotarpiui, pripažintina, kad ieškovės reikalavimų dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo jurisdikcijos klausimas teisingai teismų spręstas vadovaujantis 2007 m. Hagos konvencijos (kaip taikytinos tarptautinėms byloms, kuriose dalyvauja ES valstybė narė ir ES nepriklausanti valstybė, kuri yra 2007 m. Hagos konvencijos susitariančioji valstybė), o ne Reglamento Nr. 4/2009 (tiesiogiai taikytino tarpvalstybinėms išlaikymo byloms, kuriose dalyvauja ES valstybės narės) nuostatomis (Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 67 straipsnio 1 dalis).

43. Skirtingai nei Reglamente Nr. 4/2009 nustatytos tiesioginės jurisdikcijos taisyklės, 2007 m. Hagos konvencijoje nustatytos tik „netiesioginės“ jurisdikcijos taisyklės, t. y. 18 straipsnis („Procedūrų apribojimai“) ir 20 straipsnis („Pripažinimo ir vykdymo pagrindai“). Kitaip tariant, šiame straipsnyje nėra taisyklių, kuriomis būtų reglamentuojama, kada valstybės institucija gali priimti sprendimą („tiesioginės jurisdikcijos taisyklės“); vietoj to šiose taisyklėse nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis sprendimas turi būti priimamas, kad jį būtų galima pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje. Tai reiškia, kad, atliekant pripažinimo ir vykdymo veiksmus pagal 2007 m. Hagos konvenciją, bus tikrinama sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija (skirtingai nei Reglamento Nr. 4/2009 taikymo atveju – kai sprendimas pripažįstamas ir vykdomas pagal Reglamentą, nereikia tikrinti sprendimo kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos jurisdikcijos). Sprendimo pripažinimas ir vykdymas priklausys nuo to, ar sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija atitinka vieną iš Konvencijos 20 straipsnyje nurodytų jurisdikcijos pagrindų.

44. 2007 m. Hagos konvencijoje nustatytos netiesioginės jurisdikcijos taisyklės tam tikra apimtimi atitinka Reglamente Nr. 4/2009 nustatytas tiesiogines jurisdikcijos taisykles. Nors 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio nuostatos nėra tiesioginės jurisdikcijos taisyklės, praktikoje kompetentingos institucijos gali į jas atsižvelgti priimdamos arba keisdamos sprendimą dėl išlaikymo, kurį ketinama pripažinti ir (arba) vykdyti užsienio 2007 m. Hagos konvencijos susitariančiojoje valstybėje. Teismas gali turėti jurisdikciją: pagal atsakovo ar kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą (Reglamento 3 straipsnio a ir b punktai; Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a ir c punktai); atsakovas aiškiai sutiko su jurisdikcija arba įsitraukė į klausimo nagrinėjimą iš esmės, pasitaikius pirmai galimybei neprieštaraudamas jurisdikcijos pasirinkimui (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies b punktas); jei vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kilmės valstybėje su sąlyga, kad atsakovas kartu su vaiku gyveno toje valstybėje arba turėjo joje gyvenamąją vietą ir ten vaiką išlaikė (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies d punktas); šalys sudarė rašytinį susitarimą dėl jurisdikcijos, išskyrus ginčus dėl vaiko išlaikymo prievolių (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies e punktas); arba sprendimą priėmė institucija, kompetentinga asmens civilinės būklės arba tėvų valdžios nustatymo klausimais, nebent jurisdikcija buvo grindžiama vien vienos iš šalių pilietybe (Reglamento 3 straipsnio c ir d punktai; Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies f punktas).

45. Ieškovei akcentuojant, kad ji gali reikšti ir reiškė ieškinį šioje byloje pagal atsakovo gyvenamąją vietą, sprendžiant šios bylos ieškinio dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui prievolių jurisdikcijos klausimą, turėjo būti patikrinta Lietuvos teismo jurisdikcija pagal 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punktą.

Dėl atsakovo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos

46. 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta sprendimų dėl išlaikymo pripažinimo sąlyga (ir kartu – netiesioginė teismingumo taisyklė), kad vienoje susitariančiojoje valstybėje (kilmės valstybėje) priimtas sprendimas pripažįstamas ir vykdomas kitoje susitariančiojoje valstybėje, jeigu, pradedant procedūrą, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kilmės valstybėje (angl. A decision made in one Contracting State ("the State of origin") shall be recognised and enforced in other Contracting States if – a) the respondent was habitually resident in the State of origin at the time proceedings were instituted).

47. Atkreiptinas dėmesys, kad 2007 m. Hagos konvencijos originale (prieiga per internetą <https://www.hcch.net/en/instruments/conventions/full-text/?cid=131>) vartojamas terminas „habitually resident“ ES oficialiajame leidinyje paskelbtame 2007 m. Hagos konvencijos vertime į lietuvių kalbą (prieiga per internetą <https://eur-lex.europa.eu/resource.html?uri=cellar:7498af17-c643-4643-a64e-9a4b7abbbcd7.0018.02/DOC_2&format=HTML&lang=LT&parentUrn=celex:32011D0432>) yra išverstas kaip „nuolatinė gyvenamoji vieta“. Šiuo aspektu pažymėtina, kad sąvokos „habitually resident“ („įprastai gyvena“) turinys atskirose nacionalinės teisės sistemose gali skirtis nuo „domiciled“ („nuolat gyvena“), tačiau tarptautinėje sutartyje vartojamo termino turinys turi būti nustatomas atsižvelgiant į konkrečios tarptautinės sutarties, o ne į nacionalinės teisės turinį.

48. Taigi, 2007 m. Hagos konvencijoje įtvirtintas įprastinės (nuolatinės) gyvenamosios vietos terminas yra aiškinamas autonomiškai, t. y. šios sąvokos turinio atskleidimas negali būti siejamas su tuo, kaip nuolatinės gyvenamosios vietos institutas aiškinamas nacionalinėje teisėje, todėl, taikant 2007 m. Hagos konvenciją, CK antrosios knygos I dalies 1 skyriaus ketvirtojo skirsnio „Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta ir gyvenamoji vieta“ normos (CK 2.12–2.17 straipsniai) bei šias nuostatas aiškinanti nacionalinių teismų praktika netaikomos. 2007 m. Hagos konvencijoje įtvirtintas įprastinės (nuolatinės) gyvenamosios vietos kriterijus aiškintinas nepriklausomai ir nuo šios sąvokos aiškinimo pagal kitas Hagos konvencijas (pvz., 1980 m. Hagos konvenciją dėl vaikų grobimo civilinių aspektų). Be to, svarbu paisyti ir aptariamos Konvencijos tikslo – palengvinti vaikų ir (ar) kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimą tarptautinėse bylose (2007 m. Hagos konvencijos aiškinamojo rašto 63, 444 punktai; prieiga per internetą <https://assets.hcch.net/docs/09cfaa7e-30c4-4262-84d3-daf9af6c2a84.pdf>).

49. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta yra 2007 m. Hagos konvencijos autonominio aiškinimo dalykas, šiuo konkrečiu atveju, kai atsakovo nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti taikytinos 2007 m. Hagos konvencijos nuostatos ir sprendžiama dėl šioje tarptautinėje sutartyje vartojamo termino turinio nustatymo, teisiškai neaktualiais laikytini (ir dėl to nevertintini) ieškovės kasacinio skundo argumentai (šios nutarties 25.1–25.3 punktai), susiję su nacionalinės teisės – CK 2.16 straipsnio – netinkamu taikymu, nukrypimu nuo kasacinio teismo suformuotos šių nuostatų aiškinimo praktikos ir poreikiu atsižvelgti į kasaciniame skunde įvardytas šiai normai taikyti reikšmingas faktines aplinkybes bei kriterijus ir patikrinti juos patvirtinti galinčius duomenis.

50. Nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka 2007 m. Hagos konvencijoje nėra apibrėžta, todėl aplinkybė, ar atsakovas nuolat gyvena konkrečioje valstybėje, nustatytina atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos faktines aplinkybes, individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį. Taigi, nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta apibūdina tam tikrą ieškinio pateikimo momentu faktiškai susiklosčiusią (esančią) situaciją. Aptariama teisinė kategorija nusako pakankamą asmens ryšį su valstybe, kurioje priimtas teismo sprendimas (nagrinėjamu atveju – siekiama tokio sprendimo) dėl išlaikymo. Apskritai įprastinė (nuolatinė) gyvenamoji vieta nustatoma atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena ir išlaiko gyvenamąją vietą, kurioje yra asmens pirmoji (arba pagrindinė) gyvenamoji vieta, kurioje jis dirba (gauna darbo užmokestį) arba lanko mokyklą. Vien asmens buvimas aktualiu metu vienoje ar kitoje valstybėje nėra pakankamas pagrindas (argumentas) jo nuolatinei gyvenamajai vietai toje valstybėje nustatyti (Kompetentingų institucijų praktinis vadovas: 2007 m. Hagos vaiko išlaikymo konvencija, 2007 m. Hagos protokolas dėl (išlaikymui) taikytinos teisės ir 2009 m. Europos Sąjungos išlaikymo reglamentas, 108, 235 punktai). Sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, reikšmingi tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs kriterijai. Svarbu ne tik turėti ryšių su konkrečia valstybe, t. y. gyventi joje, turėti šeimą, dirbti, bet lygiai tiek pat svarbus ir asmens apsisprendimas konkrečią valstybę laikyti savo nuolatine, pastovia gyvenamąja vieta, ketinimas joje pasilikti. Tai valstybė, su kuria asmuo turi tvirtesnį (artimesnį, ilgalaikį) subjektyvų ryšį negu su bet kuria kita valstybe, vieta, kurią asmuo laiko pagrindiniu savo interesų centru ir kuri skiriasi nuo vietos, į kurią laikinai pritraukia verslo, atostogų ar kiti reikalai.

51. Pažymėtina, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, kaip siejamasis kriterijus, kuriuo grindžiama vienos ar kitos susitariančiosios šalies teismų jurisdikcija nagrinėti ginčus išieškant vaikų ir kitokias šeimos išlaikymo išmokas, 2007 m. Hagos konvencijos taikymo prasme yra svarbi teisinė kategorija, viena iš principo actor sequitur forum rei (ieškovas privalo sekti ginčo dalyko vietą) išraiškų, ja iš esmės siekiama užtikrinti atsakovo interesus (palengvinti jo teisminę gynybą), kad jis galėtų gintis valstybės, su kuria turi glaudžiausią ryšį (taigi – ir poreikį / paskatą domėtis jos teisine sistema), teismuose. Dėl to, sprendžiant dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos, ypač ją nusakančio subjektyviojo veiksnio – pakankamai glaudaus asmens ryšio su konkrečia valstybe (2007 m. Hagos konvencijos aiškinamojo rašto 444 punktas), reikšmingiausia yra ne ieškovės, bet būtent atsakovo pozicija, kurią valstybę jis pats laiko pagrindiniu savo interesų centru.

52. Pabrėžtina, kad konkrečios valstybės buvimo asmens nuolatine (įprastine) gyvenamąja vieta nustatymas yra ne teisės, o fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, gali tik patikrinti, ar skundžiamą procesinį sprendimą priėmęs teismas, spręsdamas konkrečios valstybės pripažinimo atsakovo nuolatine (įprastine) gyvenamąja vieta klausimą, atsižvelgė į pirmiau aptartus kriterijus dėl atsakovo ryšio su konkrečia valstybe pobūdžio ir tinkamai nustatė, ištyrė bei įvertino aptariamo jurisdikcijos pagrindo buvimui konstatuoti reikšmingus faktinius duomenis.

53. Nagrinėjamoje byloje, minėta, atsakovas, kuriam reiškiamas reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiam sūnui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, nuo pareikštų ieškinio reikalavimų gynėsi jurisdikcijos pagrindu, t. y. nuosekliai teigė, kad ši byla nenagrinėtina Lietuvos Respublikos teisme, nes atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje, jis nuolat gyvena Jungtinėje Karalystėje, čia yra jo pagrindinis interesų centras (gyvena jo tėvai; yra sudaręs galiojančią darbo sutartį su Jungtinėje Karalystėje registruota įmone; kadangi yra registruotas šioje valstybėje ir joje dirba, Lietuvoje negauna jokių socialinių garantijų) ir jis nesutinka su Lietuvos Respublikos, kurioje iškelta ši civilinė byla, teismų jurisdikcija.

54. Papildomai šiuos atsakovo teiginius patvirtina teismų įvertinti Gyventojų registro duomenys dėl atsakovo deklaruoto išvykimo į užsienio valstybę (Jungtinę Karalystę) nuo 2017 m. kovo 9 d., taip pat teismų nustatytos aplinkybės dėl atsakovo registracijos šioje valstybėje, dokumentų apie iškeltą šią civilinę bylą atsakovui įteikimas ne jam asmeniškai, o per jo darbovietės administraciją. Duomenis apie atsakovo darbovietę Lietuvos Respublikoje, jo teiktus paaiškinimus dėl jo darbo pobūdžio, suteikiančio jam galimybę dirbti bet kurioje valstybėje, teismai vertino kartu su pačios ieškovės teismui pateiktame ieškinyje nurodytu faktu, jog, jos žiniomis, atsakovas dirba tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino ir tą aplinkybę bei ją pagrindžiančius duomenis, kad atsakovas Lietuvos Respublikoje neturi savo vardu įregistruoto turto. Taigi, teismai skundžiamose nutartyse motyvuotai pasisakė tiek dėl ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovas turėjo darbą Lietuvos Respublikoje, reikšmingumo atsakovo nuolatinei (įprastinei) gyvenamajai vietai šiuo konkrečiu atveju nustatyti, tiek dėl ieškovės akcentuotų nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti aktualių duomenų, susijusių su atsakovo turimu registruotinu turtu.

55. Nurodytų aplinkybių pagrindu, taip pat įvertinę paties atsakovo poziciją dėl Jungtinės Karalystės, kaip pagrindinio jo interesų centro, teismai konstatavo, kad atsakovo nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta pradedant procedūrą (pateikiant ieškinį) 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punkto prasme buvo Jungtinėje Karalystėje. Šios išvados nepaneigia tas faktas, kad atsakovas atsiliepime į ieškinį papildomai nurodė savo gyvenamosios vietos adresą Lietuvos Respublikoje ((duomenys neskelbtini)). Pirma, ieškovė savo procesiniuose dokumentuose akcentuoja, kad šis adresas atsakovo atsiliepime į ieškinį buvo nurodytas papildomai, t. y. šalia jo konkretaus adreso Jungtinėje Karalystėje. Antra, atsakovas adresą Lietuvos Respublikoje nurodė kaip laikiną gyvenamąją vietą ir bylą nagrinėję teismai pagrįstai šį faktą vertino kaip reikšmingą sprendžiant dėl atsakovo ryšio su jo nurodoma gyvenamąja vieta pobūdžio. Kasaciniame skunde nedėstoma šį vertinimą ginčijančių argumentų. Trečia, aplinkybė, kad kai kuriuose procesiniuose (ar kituose) dokumentuose nurodytas atsakovo gyvenamosios vietos adresas Lietuvos Respublikoje, juo labiau kaip laikinas, negali nei patvirtinti, nei paneigti atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, nes, nustatant, kur yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, yra svarbi byloje nustatytų aplinkybių ir joje esančių kitų faktinių duomenų visuma (CPK 178, 185 straipsniai).

56. Taigi, iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai klausimą, kuri valstybė (Lietuvos Respublika ar Jungtinė Karalystė) yra (ir buvo ieškinio reikalavimų pareiškimo teismui momentu) atsakovo nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punkto prasme, išsprendė pagal šios nutarties 50–51 punktuose aptartus kriterijus. Kasaciniame skunde klausimas dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir ieškovės nurodytų faktinių duomenų, nustatant atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą, neištyrimo keliamas ir tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas, nepatikrindamas LITEKO duomenų apie atsakovui pradėtas civilines bylas Lietuvos Respublikoje, o apeliacinės instancijos teismas, patikrindamas tik 2023 m. laikotarpio tokius duomenis, nors atsakovas yra deklaravęs savo išvykimą į Jungtinę Karalystę nuo 2017 m. kovo 9 d., pažeidė CPK 179 straipsnio 3 dalies, įtvirtinančios teismo teisę įrodinėjimo procese naudoti duomenis, be kita ko, iš teismų informacinės sistemos, nuostatas. Atsakydama į šiuos ieškovės kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nurodo, kad iš ieškovės pageidaujamo laikotarpio (2017 m. kovo 9 d. – 2024 m. kovo 6 d.) LITEKO duomenų matyti, jog vienintelė byla, pradėta atsakovui (apskritai vienintelė byla, kurioje dalyvauja atsakovas), kaip skundžiamoje nutartyje nustatė ir apeliacinės instancijos teismas, yra tik ši civilinė byla pagal ieškovės pareikštą ieškinį. Taigi ieškovės kasacinio skundo teiginiai, susiję su platesnės, nei atliko apeliacinės instancijos teismas, apimties LITEKO duomenų patikra, kaip galėjusia lemti kitokį šioje byloje pareikšto ieškinio jurisdikcijos klausimo išsprendimo procesinį rezultatą, yra niekuo nepagrįsti ir deklaratyvūs, todėl nepripažintini sudarančiais ieškovės nurodomą kasacijos pagrindą – CPK 179 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovo gyvenamąja vieta, visuma, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismų buvo nustatyta bei įvertinta tinkamai, taigi ir klausimas dėl atsakovo santykio su valstybe pobūdžio, t. y. ar atsakovas Jungtinę Karalystę laiko savo pagrindiniu interesų centru ir kokie veiksniai tai patvirtina, išspręstas tinkamai ir pagrįstai konstatuota, kad atsakovo nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta bylos iškėlimo metu buvo Jungtinėje Karalystėje. Kasacinio skundo argumentai ir byloje esantys duomenys neteikia pagrindo padaryti priešingos išvados.

Dėl teismo (ne)šališkumo

57. Kasaciniu skundu yra keliamas teismo šališkumo klausimas.

58. Ieškovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes, priimdamas skundžiamą nutartį, iš esmės nevertino ieškovės pozicijos pagrindo bei turinio, o šališkai ir formaliai nusprendė vadovautis išimtinai atsakovo pozicija dėl jo faktinės nuolatinės gyvenamosios vietos: prioritetą teikė deklaratyviems (nepatvirtintiems jokiais įrodymais) atsakovo teiginiams dėl jo darbovietės Jungtinėje Karalystėje ir neatsižvelgė į viešo registro išrašą, patvirtinantį jo darbovietę Lietuvos Respublikoje, taip pat selektyviai, įvertindamas tik 2023 m. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, atliko šių duomenų patikrinimą, reikšmingą sprendžiant dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos.

59. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas, nes įstatyme imperatyviai reglamentuota, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, privalo būti motyvuotas (CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš CPK 64–66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija bei proceso atnaujinimo institutu. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-701/2023, 71 punktas).

60. Nagrinėjamu atveju ieškovė apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, su kuriuo ji nesutinka ir dėl to, kad teismas, pasak ieškovės, netinkamai įvertino bylos duomenis (taip pat ir tuos, kurių neobjektyviu, selektyviu vertinimu ji grindžia teismo buvimą šališko šiuo atveju), apskundė kasacine tvarka ir bylą išnagrinėjęs kasacinis teismas jį patikrino instancine teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės tvarka. Ieškovės argumentai dėl šališkumo yra paremti iš esmės vien tik jos nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo priimtu jai nepalankiu procesiniu sprendimu, o tai, kaip nurodyta teismų praktikoje, nepatvirtina teismo šališkumo. Konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas ieškovės atžvilgiu.

Dėl bylos procesinės baigties, bylinėjimosi išlaidų

61. Pripažinus, kad šiuo atveju bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai nustatyta, jog tiek vaiko motinos (ieškovės), tiek vaiko, kuriam prašoma priteisti išlaikymą, tiek vaiko tėvo (atsakovo), kuriam reiškiamas reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nesutinka su Lietuvos Respublikos, kurioje iškelta ši civilinė byla, teismų jurisdikcija, konstatuotina, jog bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, kad, remiantis 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsniu, byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžiu, kontekste Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės reikalavimų dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo.

62. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias tarptautinės jurisdikcijos bylose dėl vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo nustatymo klausimus, nepažeidė ieškovės kasaciniame skunde nurodytų proceso teisės normų ir nenukrypo nuo kasacinio teismo aktualiu šiai bylai klausimu suformuotos praktikos, todėl pagal kasacinio skundo argumentus naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista, nėra teisinio pagrindo. Ieškovės kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

63. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdama kasacinį skundą ieškovė turėjo 200 Eur atstovavimo išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovo. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi paliko ieškinį nenagrinėtą, apeliacinės instancijos teismas pripažino šio procesinio teismo sprendimo teisėtumą, o kasacinio teismo teisėjų kolegijai konstatavus, kad kasacinio skundo reikalavimai atmestini ir skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, ieškovės bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

64. Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą nesuformulavo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą kasacine tvarka, atlyginimo ir iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

65. Kasaciniame teisme pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo rengiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti ieškovės G. M. kartu su kasaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus ir grąžinti šiuos įrodymus juos pateikusiam asmeniui.

Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Artūras Driukas

Algirdas Taminskas

Dalia Vasarienė