Dėl autorių turtinių ir neturtinių teisių gynimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-104-684/2016

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.5.8.8.; 2.7.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės asociacijos LATGA kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų asociacijos LATGA ir B. V. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Hesona“, viešajai įstaigai „Hesonos klubas“, uždarajai akcinei bendrovei „Rūta“, V. A. kompiuterinės veiklos įmonei „Vija“ dėl autorių turtinių ir neturtinių teisių gynimo, tretieji asmenys – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos dailės muziejus, V. D. įmonė „Ne sezonas“ (likviduota), A. V. A., V. G. (N. G. teisių perėmėja), A. R. K. (V. K. teisių perėmėja), L. L. (S. Š. teisių perėmėja), E. J. (G. J. teisių perėmėja), T. J. (G. J. teisių perėmėjas), J. J. (G. J. teisių perėmėjas), E. K. (A. G. teisių perėmėja), L. K., J. K., A. A. Z., J. P., I. U. ir M. Z.-M. (R. Z. teisių perėmėjai).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiami autorių išimtinės turtinės teisės viešai rodyti kūrinius perdavimo ir atlyginimo už kūrinių viešą rodymą priteisimo klausimai.

Ieškovai ieškiniu dėl autorių teisių gynimo, be kitų reikalavimų, prašė įpareigoti atsakoves UAB,,Hesona“ ir VšĮ,,Hesonos klubas“ viešai nerodyti Grūto parke komerciniais tikslais asociacijos LATGA atstovaujamų autorių kūrinių ir (ar) jų kopijų: skulptūrų,,Kryžkalnio motina“ (aut. B. V.),,,Keturi komunarai“ (aut. B. V.),,,Kapinės (Stelos kariams)“ (aut. B. V.), taip pat J. Pševalskio (aut. B. V.), V. Putnos (aut. G. J.), V. Lenino (aut. G. J.), Sniečkaus (aut. G. J.), K. Preikšo (aut. N. G.), Angariečio (aut. A. V. A.), Gaškos (aut. V. K.), S. Vaupšo (E. J.) skulptūrų, Memorialinio ansamblio komjaunuoliams (aut. S. Š.), Paminklo tarybiniams partizanams pogrindininkams (aut. J. K. ir A. A. Z.), paveikslo,,Svečiuose pas kiaulininkę Stasę Vitkienę“ (aut. A. G. ir L. K.), nesudarius licencinės sutarties dėl asociacijos LATGA atstovaujamų autorių kūrinių viešo rodymo ir (ar) nemokant atlyginimo už šių kūrinių viešą rodymą;

įpareigoti atsakoves UAB,,Hesona“ ir VšĮ,,Hesonos klubas“ sumokėti solidariai ieškovei asociacijai LATGA 1000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) kompensaciją, t. y. 36 202,50 Eur (125 000 Lt) už asociacijos LATGA atstovaujamų autorių kūrinių (skulptūrų,,Kryžkalnio motina“ (aut. B. V.),,,Keturi komunarai“ (aut. B. V.),,,Kapinės (Stelos kariams)“ (aut. B. V.), taip pat J. Pševalskio (aut. B. V.), V. Putnos (aut. G. J.), V. Lenino (aut. G. J.), Sniečkaus (aut. G. J.), K. Preikšo (aut. N. G.), Angariečio (aut. A. V. A.), Gaškos (aut. V. K.), S. Vaupšo (E. J.) skulptūrų, Memorialinio ansamblio komjaunuoliams (aut. S. Š.), Paminklo tarybiniams partizanams pogrindininkams (aut. J. K. ir A. A. Z.), paveikslo,,Svečiuose pas kiaulininkę Stasę Vitkienę“ (aut. A. G. ir L. K.) (toliau – kūriniai)) viešą rodymą Grūto parke nuo 2006 m. liepos 19 d. iki ieškinio padavimo dienos;

Ieškovai nurodė, kad ieškovė asociacija LATGA turi teisę be atskiro įgaliojimo teisme ir kitose institucijose ginti kolektyviai administruojamas autorių teises; autoriai arba jų teisių perėmėjai yra perdavę kolektyviai administruoti jų išimtines turtines teises, tarp jų – teisę viešai rodyti jų kūrinius, rinkti, išieškoti ir paskirstyti autorinį atlyginimą už jų kūrinių panaudojimą. Atsakovės UAB,,Hesona“ ir VšĮ,,Hesonos klubas“ valdo sovietinių skulptūrų muziejų Grūto parką (toliau – Grūto parkas), kuriame komerciniais tikslais viešai už mokestį (bilietą) rodo (už atskirą mokestį leidžia fotografuoti ir filmuoti) ieškinyje nurodytus autorių kūrinius. Dauguma šių kūrinių buvo sukurti pagal valstybės ar kitų subjektų užsakymą eksponuoti iš anksto konkrečiai nustatytose visuomenei laisvai prieinamose erdvėse. Šios skulptūros buvo demontuotos ir Vyriausybės 1998 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1532 perduotos atsakovei VšĮ,,Hesonos klubas“ laikinai neatlygintinai naudoti – eksponuoti Grūto miško parke. Ši atsakovė įsipareigojo saugoti perimtas skulptūras kaip kultūros paminklus ir įkurti ekspoziciją. Viešo rodymo teisė atsakovėms nebuvo perduota, nes tokia teisė teisių perdavimo metu nebuvo reglamentuota. Teisės aktuose nustačius naujas turtines teises, kartu ir naujus kūrinio naudojimo būdus, autorius ir teisių perėmėjas ar naudotojas turi atskirai susitarti dėl kūrinio naudojimo sąlygų naujais naudojimo būdais. Be to, autorių teisėje galioja prezumpcija, kad pagal autorinę sutartį perduodama tik tiek autorių teisių, kiek jų reikia konkrečios sutarties tikslams pasiekti. Taigi kūrinių autoriai nesuteikė teisės užsakovei (Kultūros ministerijai) perduoti jų sukurtus kūrinius kitiems asmenims naudoti ir statyti kitose vietose, nei jie buvo sukurti stovėti. Tai, kad autoriams buvo atlyginta už kūrinių sukūrimą, neįrodo, jog autoriams atlyginta ir už viešą kūrinių rodymą Grūto parke.

Prašomos priteisti už viešą rodymą kompensacijos suma apskaičiuota pagal kolektyvinio administravimo asociacijų taikomus atlyginimo už viešą kūrinių rodymą tarifus, viešą informaciją apie Grūto parko pajamas ir lankytojų skaičių, atsižvelgus į atsakovių UAB „Hesona“, VšĮ „Hesonos klubas“ kaltę, kitas aplinkybes.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 13 d. sprendimu tenkino ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo už autoriaus asmeninės neturtinės teisės į autoriaus vardą pažeidimą – ieškovui B. V. solidariai iš atsakovių UAB „Hesona“, VšĮ „Hesonos klubas“, UAB „Rūta“ ir V. A. kompiuterinės veiklos įmonės „Vija“ priteisė 579,24 Eur (2000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2007 m. liepos 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitus ieškinio reikalavimus, tarp jų ir reikalavimus dėl įpareigojimo viešai nerodyti autorių kūrinių, nesudarius licencinės sutarties, ir kompensacijos už viešą kūrinių rodymą priteisimo, atmetė.

Teismas nurodė, kad buvo sudarytos sutartys dėl meno kūrinių sukūrimo LTSR valdžios užsakymu; tuo metu sudarytų autorinių sutarčių dėl meno kūrinių sukūrimo sąlygos buvo beveik tokios pačios; visi 16 ginčo meno kūrinių sukurti 1950–1984 m. laikotarpiu. Pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą su autoriais buvo sudaromos tipinės (vienodų sąlygų) meno kūrinių užsakymo sutartys dėl vaizduojamųjų meno kūrinių sukūrimo ir vienintelis užsakyto meno kūrinio panaudojimo būdas buvo viešas jo išstatymas – autoriai meno kūrinio užsakovui perleisdavo turtinę teisę į viešą rodymą visuomenei (plačiąja prasme), o už meno kūrinio sukūrimą ir turtinės teisės viešai rodyti sukurtą kūrinį perleidimą autoriui buvo sumokamas sutartyje nurodytas atlyginimas. Nagrinėjamu atveju visose trijose byloje pateiktose sutartyse buvo susitarta dėl kūrinių išstatymo viešose vietose, autoriai gavo tam tikrą atlyginimą. Taigi ginčo meno kūrinių autoriai pagal sutartis dėl meno kūrinių sukūrimo perleido užsakovui išimtinę turtinę teisę į viešą kūrinio rodymą bei išimtinę teisę į kūrinio laikiną neatlygintiną perdavimą kitam asmeniui naudotis šiuo kūriniu (panaudos teisę) turint tikslą jį viešai rodyti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą: uždraudė atsakovėms UAB,,Hesona“, VšĮ,,Hesonos klubas“ ir UAB,,Rūta“ gaminti, pardavinėti, kitais būdais platinti ir naudoti saldainių dėžutes ir jų pakuotes su užrašu,,Grūto parkas“, ant kurių pavaizduotos skulptūros,,Kryžkalnio motina“ ir,,Keturi komunarai“, įpareigojo sunaikinti visas turimas tokias saldainių dėžutes ir pakuotes, priteisė iš jų solidariai ieškovei asociacijai LATGA 1182 Eur atlyginimą už kūrinių (jų kopijų) naudojimą ant saldainių dėžučių ir pakuočių; uždraudė atsakovėms UAB,,Hesona“, VšĮ,,Hesonos klubas“ ir V. A. kompiuterinės veiklos įmonei,,Vija“ gaminti, pardavinėti, kitais būdais platinti ir naudoti atvirukus su skulptūrų,,Kryžkalnio motina“ ir,,Keturi komunarai“ atvaizdu, įpareigojo jas sunaikinti visus nuosavybės teise turimus atvirukus su šiais atvaizdais, priteisė iš šių atsakovių solidariai ieškovei asociacijai LATGA 93 Eur atlyginimą už kūrinių (jų kopijų) naudojimą ant atvirukų; uždraudė atsakovėms UAB,,Hesona“ ir VšĮ,,Hesonos klubas“ internetiniame puslapyje www.grutoparkas.lt naudoti asociacijos LATGA autorių kūrinius ir jų kopijas nepasirašius sutarties su ieškove asociacija LATGA ir (ar) nemokant atlyginimo už kūrinių naudojimą, priteisė iš jų ieškovei asociacijai LATGA po 27,66 Eur atlyginimą už asociacijos LATGA autorių kūrinių (jų kopijų) naudojimą interneto svetainėje; priteisė iš visų atsakovių 6 proc. palūkanų nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; įpareigojo visas atsakoves apie pažeidimus paskelbti spaudoje; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kitas Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis, kuriomis priteista ieškovui B. V. solidariai iš atsakovių UAB „Hesona“, VšĮ „Hesonos klubas“, UAB „Rūta“, V. A. kompiuterinės veiklos įmonės „Vija“ 579 Eur neturtinės žalos atlyginimo už autoriaus asmeninės neturtinės teisės į autoriaus vardą pažeidimą, netenkinti ieškinio reikalavimai įpareigoti atsakoves UAB,,Hesona“ ir VšĮ,,Hesonos klubas“ viešai nerodyti Grūto parke asociacijos LATGA atstovaujamų autorių kūrinių ir jų kopijų, nesudarius licencinės sutarties dėl asociacijos LATGA atstovaujamų autorių kūrinių viešo rodymo ir (ar) nemokant atlyginimo už šių kūrinių viešą rodymą, priteisti solidariai ieškovei asociacijai LATGA 1000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) kompensaciją už jos atstovaujamų autorių nurodytų kūrinių (skulptūrų) viešą rodymą Grūto parke nuo 2006 m. liepos 19 d. iki ieškinio padavimo dienos, paliko nepakeistas.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikydamas materialiosios teisės normas, padarė teisingas išvadas dėl autorių turtinių teisių į skulptūras perdavimo.

Nagrinėjamu atveju autorinės sutartys laikytinos kūrinio užsakymo sutartimis. Iš esmės visose byloje pateiktose sutartyse nustatyta, kad užsakovas priima iš autoriaus kūrinius ir teisę šiuos kūrinius tiražuoti, eksponuoti parodose, prisilaikant autorinės teisės reikalavimų; perleisti kitam juridiniam asmeniui, prieš tai informavus autorius; autoriams buvo draudžiama be užsakovo sutikimo sudaryti sutartis su kitais užsakovais pakartotinai vykdyti šioje sutartyje numatytą temą ar kitą jos variantą. Taigi autoriai minėtą turtinę teisę perleido valstybei. Autorius, perleisdamas turtines teises į kūrinius, negalėjo numatyti visų galimų jų panaudojimo būdų ateityje, tačiau šiuo atveju klasikinis kūrinio panaudojimo būdas – kūrinio viešas panaudojimas, iš esmės egzistavęs ir sudarant autorines sutartis, įeina į perleistos teisės turinį. Teismui pateiktose autorių sutartyse nenurodoma konkreti vieta kūriniui eksponuoti, o tai reiškia, kad konkreti visų skulptūrų vieta neapibrėžta ir galimas vėlesnis jų perkėlimas į kitą vietą.

Kolegija pažymėjo, kad byloje nepateiktos visų autorių, kurių teises siekiama ginti, sudarytos sutartys, tačiau byloje nenuginčyta, jog nurodytu laiku autorinės sutartys dėl meno kūrinių sukūrimo buvo sudaromos standartinėmis sąlygomis, taigi, labiausiai tikėtina, jog dėl visų 16 ginčo meno kūrinių sukūrimo autoriai sudarė autorines sutartis, kurių sąlygos iš esmės sutapo su pateiktomis į bylą autorinėmis sutartimis.

Kūrinių rodymas Grūto parke nelaikytinas sutartyje nenurodyta sąlyga, nes ją apima viešo išstatymo teisė, be to, autoriams buvo sumokėtas autorinis atlyginimas už kūrinio sukūrimą ir perdavimą užsakovo nuosavybėn autorinių sutarčių pagrindu.

Lietuvos Respublikos kultūros ministro patvirtintose Tarybinio laikotarpio paminklinių skulptūrų ekspozicijos įrengimo konkurso sąlygose nurodyta, kad visos demontuotos skulptūros yra valstybės nuosavybė; ji neskirs lėšų skulptūrų ekspozicijai įrengti, saugoti ir prižiūrėti, o jų gabenimo į eksponavimo vietą išlaidas padengia gavusieji teisę įrengti ekspoziciją; Vyriausybė 1998 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1532 ir demontuotų tarybinio laikotarpio paminklinių skulptūrų ekspozicijos įrengimo konkurso vertinimo komisijos 1998 m. rugsėjo 24 d. posėdžio nutarimu perdavė VšĮ,,Hesonos klubas“ laikinai neatlygintinai naudoti – eksponuoti Grūto miško parke 42 demontuotas tarybinio laikotarpio paminklines skulptūras, pasirašė jų panaudos sutartis, nustatydama, kad skulptūrų naudotojas įsipareigoja saugoti perimtas skulptūras kaip kultūros paminklus ir įkurti jų ekspoziciją visuomenei lankytis, tarp šių skulptūrų yra ir aštuonios, sukurtos ieškovo B. V. ir trečiųjų asmenų nagrinėjamoje byloje. Grūto parko projektas nefinansuojamas iš valstybės biudžeto, todėl patiriamas parko išlaikymo išlaidas atskovės UAB „Hesona“ ir VšĮ „Hesonos klubas“ turi dengti iš lankytojų mokesčio. Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių atsakovių gautą iš nurodytų skulptūrų eksponavimo pelną, nepaneigtos išvados dėl valstybės teisės neatlygintinai perduoti eksponuoti skulptūras kitam asmeniui. Už šių turtinių teisių perdavimą valstybei autoriams buvo sumokėti konkretaus dydžio atlyginimai. Dėl to laikytina, kad atsakovė, pagal teisės aktus ir panaudos sutartis perėmusi laikinai neatlygintinai naudoti nuolatinėje ekspozicijoje autorių kūrinius, neturi atlyginti už naudojimąsi šiomis teisėmis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė asociacija LATGA prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutarties dalis, kuriomis atmesti reikalavimai dėl įpareigojimo viešai nerodyti komerciniais tikslais nurodytų kūrinių Grūto parke nesudarius licencinės sutarties ir nemokant atlyginimo už šių kūrinių viešą rodymą, kompensacijos už kūrinių viešą rodymą, ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą – reikalavimus tenkinti; priteisti papildomai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat ir patirtas kasaciniame teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Autoriai neperdavė užsakovei (valstybei) turtinės teisės į viešą kūrinių rodymą, nes sutarčių sudarymo metu tokių teisių jie neturėjo, tokios nebuvo reglamentuojamos teisės normose. Pats autorius turi teisę spręsti, kokias turtines teises, kuriuos naudojimo būdus ir kokiam subjektui perleisti. Negalima situacija, kad autorius perleistų ir tas teises, kurios dar tik bus ateityje. Tai atitinka Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ir ATGTĮ) 38 straipsnio 3 dalyje nustatytą principą, kad negali būti perduodamos turtinės teisės sutarties momentu neegzistuojantiems ar nežinomiems kūrinio naudojimo būdams. Pažymėtina, kad autorių sutarčių teisėje galioja siaurinamojo autorinės sutarties aiškinimo taisyklė, todėl, kilus nesutarimų dėl perduotų teisių apimties, laikoma, kad perduotas teisių minimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MTAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-610/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-610/2012">3K-3-610/2012</a>). Viešo rodymo teisės autorių sutarčių sudarymo metu įstatyme nebuvo suteikta. Ginčui aktualiu laikotarpiu 1964 m. CK 519 straipsnyje buvo pateiktas išimtinių turtinių teisių sąrašas ir autoriams nebuvo suteikta tokia išimtinė viešo rodymo teisė. Tokia teisė nebuvo reglamentuojama ir tarptautiniuose teisės aktuose. Dabar galiojančiose teisės normose išimtinių turtinių teisių sąraše aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta viešo rodymo teisė.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino viešo rodymo teisę su kūrinio išstatymu, kaip kūrinio naudojimo būdu. Pagal ginčo sutarčių metu galiojusį reglamentavimą viešas kūrinio išstatymas yra kūrinio naudojimo būdas, dėl kurio sudaryta sutartis. Tuo metu galiojusi sutartis dėl vaizduojamojo meno kūrinio sukūrimo, turint tikslą jį viešai išstatyti, buvo priskiriama prie autorinių sutarčių dėl kūrinio perdavimo pasinaudoti (1964 m. CK 544 straipsnio 4 punktas). Be to, tokia sutartimi autorius perduodavo patį kūrinį naudoti konkrečiu sutartyje nustatyti tikslu – viešai išstatyti (1964 m. CK 543 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 3 dalis). Tokia įstatymo formuluotė savaime nesuteikia kūrinio autoriui išimtinės teisės kontroliuoti kūrinio viešo rodymo, o tik išreiškia sutarties sudarymo tikslą. Sąvokos „kūrinio išstatymas“ vartojimas kyla iš sutarties sudarymo tikslo – sukurto kūrinio išstatymo viešoje vietoje. To meto visuomeninė santvarka lėmė tai, kad įstatyme nebuvo nustatyta autorių teisė kontroliuoti viešą kūrinių rodymą. Dėl to darytina išvada, kad tokia teisė negalėjo būti teisių perdavimo objektas.

Net ir pripažinus, kad tuo metu galiojusiose teisės normose autoriams buvo suteikta išimtinė viešo kūrinių rodymo teisė, negalima būtų pripažinti, kad tokia teisė buvo perduota. Tokių teisių perdavimas turi būti aiškiai nustatytas sutartyse ir nėra preziumuojamas. Nagrinėjamu atveju nė vienoje sutartyje nenurodyta, kad autoriai užsakovui perduoda išimtinę teisę viešai rodyti savo kūrinius. Iš sutarties nuostatų matyti, kad autoriai, perdavę materialines nuosavybės teises į kūrinius, sau pasiliko visas autorines teises, kaip nustatyta tuo metu galiojusiame CK. Užsakovas, pageidaudamas tiražuoti ar eksponuoti kūrinius parodose, privalėjo laikytis bendrųjų autorių teisių reikalavimų ir norėdamas kūrinį panaudoti tais būdais, kurie patenka į autorių išimtinių teisių turinį, gauti autorių leidimus. Teismai pažeidė objektyvųjį ir subjektyvųjį sutarties aiškinimo metodus. Aiškinant sutartį pažodžiui, nepagrįstai padaryta išvada, kad autoriai užsakovui perdavė teisę į viešą kūrinių rodymą – autoriai ne tik neperdavė, bet ir negalėjo perduoti tokios teisės.

Teismai, aiškindami sutartį, pažeidė sutarties uždarumo principą. Net jei ir būtų galima pripažinti, kad išimtinės teisės į viešą kūrinių rodymą buvo perduotos užsakovui (Lietuvos valstybei), tai reikštų, kad jos perduotos konkrečiai įvardytai šaliai, bet ne atsakovėms. Būtent atsakovėms kilo pareiga įrodyti, kad tokia teisė joms perduota. Panaudos sutartyse nenurodyta, kad atsakovėms perduodama viešo rodymo teisė. Taigi, neįvertindami panaudos sutarties nuostatų aiškinant autorinių teisių nuostatas, teismai pažeidė uždarumo principą.

Kadangi teisė į viešą kūrinių rodymą autoriams suteikta tik nuo 1994 m., tai nepagrįsta teismų išvada, kad ši teisė yra klasikinis kūrinio panaudojimo būdas. Nuo 1994 m. birželio 11 d. tokia įstatymų leidėjo įtvirtinta CK normose teisė buvo suteikta pirminiams autorių teisių subjektams, t. y. patiems autoriams. Dėl to būtent nuo šio momento kasatorė administruoja tokią teisę ir turi pagrindą reikalauti nutraukti viešą kūrinių rodymą.

Autoriams sutartimis nebuvo sumokėtas autorinis atlyginimas už viešą kūrinių rodymą. Kasatorės nuomone, autoriams sumokėta tik už jų sukūrimą. Sistemiškai aiškinant sutarties nuostatas akivaizdu, kad autoriams buvo sumokėtas atlyginimas tik už kūrinių (materialinių objektų) sukūrimą, bet ne viešą jų rodymą. Net ir pripažinus, kad sutartyse nustatytas atlyginimas apėmė ir viešą kūrinių rodymą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šalys susitarė tik dėl viešo išstatymo viešoje visiems prieinamoje vietoje, bet ne dėl jų viešo rodymo komerciniais tikslais bet kurioje vietoje. Šių sutarčių sudarymo metu galiojant tuometei santvarkai ir ideologijai, komerciniai santykiai nebuvo leidžiami, todėl autoriai negalėjo derėtis dėl jų ar siekti juos įtvirtinti. To meto santvarka ribojo iš esmės kūrinių ar jų teisių komercializavimą, todėl autoriams nebuvo suteiktos tokios išimtinės viešo rodymo teisės, kaip jos suprantamos pagal ATGTĮ. Atsižvelgiant į tai, teismų išvada dėl sumokėto atlyginimo už viešą kūrinių rodymą prieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai, pažeidžia sutarčių aiškinimo taisykles, nukrypsta nuo teismų praktikos.

Kasatorė prašo ištaisyti klaidas, padarytas skirstant proceso metu jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, ir papildomai jos naudai priteisti 1284,34 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 1379,67 Eur apeliacinės instancijos teisme atlyginimo, nes iš esmės tenkinta didesnė dalis jos turtinių ir neturtinių reikalavimų.

Atsakovės UAB „Hesona“ ir VšĮ „Hesonos klubas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimas, panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo sprendimą; atmesti kasacinį skundą; priteisti jų patirtas kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Pagal 1964 m. CK 96 straipsnio, 553 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybė (užsakovė) įgijo teises kūriniais disponuoti, juos viešai rodyti, perduoti kitiems asmenims, taip pat kitas turtines teises už tai nemokėdama papildomai autoriams autorinio atlyginimo, nes jis jau sumokėtas už sukurtą kūrinį. Išimtinių autoriaus teisių į kūrinius savininkė yra valstybė, todėl ji gali šiomis teisėmis naudotis nemokėdama autoriams. CK nuostatose nurodyta, kad, perdavus pagal užsakymo sutartį kūrinį, autoriui paliekama tik autorinė teisė į tą kūrinį, o valstybė turi teisę išstatyti kūrinį, nemokėdama autoriui. Anksčiau buvusiems santykiams negali būti taikomos dabar galiojančio ATGTĮ normos, t. y. naujos normos negali būti taikomos prieš jų įsigaliojimą įvykusiems juridiniams faktams ir iš jų kilusiems padariniams. Priešingu atveju būtų pažeistas lex retro non agit principas.

Pakeitus ATGTĮ nuostatas, išplėstos autorių turtinės teisės automatiškai netaikomos ir autorių kūriniams šioje byloje. Pirma, įstatymas neturi grįžtamosios galios, antra, pagal ATGTĮ 72 straipsnio 3 dalies normą (1999 m. redakcija) autoriai, nesutinkantys su sutarčių sąlygomis, gali imtis iniciatyvos peržiūrėti jų sąlygas ir bandyti sudaryti naujas. Jeigu autoriai perdavė turtines teises į sukurtą pagal užsakymo sutartį kūrinį, tai jų netenka kaip ir nuosavybės teisės į daiktą. Neturėdami šių teisių, negali jų perduoti administruoti kasatorei asociacijai LATGA.

Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad autorių turtinė teisė viešai rodyti kūrinius priklauso šių kūrinių autoriams, o ne valstybei.

Sisteminė galiojusių ir dabar galiojančių teisės normų analizė, „Dabartinio lietuvių kalbos žodyno“ žodžių prasmių analizė leidžia vienareikšmiškai tvirtinti, kad žodžių junginiai „išstatyti kūrinį viešose vietose“ ir „viešai rodyti kūrinį“ turi tą pačią prasmę – viešai rodyti kūrinį. Nepagrįstai teigiama, kad pažeidžiamos autorių teisės, šiuos kūrinius rodant kitoje vietoje.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl 1964 m. CK 553 straipsnio aiškinimo ir taikymo; dėl 1964 m. CK 553 straipsnio 2 dalies ir Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto tarpusavio santykio (dėl viešo išstatymo ir viešo rodymo teisės)

Byloje nėra ginčo, kad sovietmečiu sukurtiems ginčo kūriniams taikoma autorių teisių apsauga, t. y. kad tai yra autorių teisių objektai. Ginčo kūrinių sukūrimo metu galiojusio 1964 m. CK 553 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pagal užsakymą sukurtas vaizduojamojo meno kūrinys pereina užsakovui nuosavybėn ar operatyviai tvarkyti, jeigu ko kita nenumato sutartis. Autoriui paliekama autorinė teisė į tą kūrinį. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kūrinio savininkas (operatyviojo tvarkymo teisės turėtojas) turi teisę išstatyti kūrinį viešose parodose, nemokėdamas autoriui papildomo atlyginimo.

Ginčo kūrinių sukūrimo metu galiojusiu 1964 m. CK 519 straipsniu buvo reglamentuojamos autoriaus teisės, nustatant, kad autoriui priklauso teisė: 1) į savo kūrinio paskelbimą, atgaminimą ir platinimą visais įstatymo leistais būdais savo vardu, sutartiniu vardu (pseudonimu) arba vardo nenurodant (anonimiškai); 2) į kūrinio neliečiamybę; 3) į gavimą atlyginimo už kitų asmenų pasinaudojimą kūriniu, išskyrus įstatyme nurodytus atvejus. Pagal CK 543 straipsnį kūriniui panaudoti autorius arba jo teisių perėmėjas turėjo teisę sudaryti su atitinkama organizacija autorinę sutartį. Autorinės sutartys galėjo būti dviejų tipų: 1) autorinė sutartis dėl kūrinio perdavimo pasinaudoti; 2) autorinė licencinė sutartis. Autorine sutartimi dėl kūrinio perdavimo pasinaudoti autorius arba jo teisių perėmėjas galėjo perduoti arba autorius įsipareigodavo sukurti ir sutartyje nustatytu terminu kūrinį perduoti organizacijai pasinaudoti sutartyje sulygtu būdu, o organizacija įsipareigodavo kūriniu pasinaudoti ar pradėti juo naudotis sutartyje nustatytu terminu (CK 550 straipsnis), taip pat sumokėti autoriui arba jo teisių perėmėjui atlyginimą, išskyrus įstatyme nurodytus atvejus.

1964 m. CK 544 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad prie autorinių sutarčių dėl kūrinio perdavimo pasinaudoti priklauso sutartis dėl vaizduojamojo meno kūrinio sukūrimo, turint tikslą jį viešai išstatyti (dailės kūrinio užsakymo sutartis). Vadinasi, 1964 m. CK vartojama sąvoka „viešo išstatymo teisė“ yra vienas iš atitinkamo kūrinio panaudojimo būdų, už kurį pagal 1964 m. CK 519 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas autorius turėjo teisę gauti atlyginimą. Minėta, atitinkama išimtis buvo įtvirtinta 1964 m. CK 553 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią kūrinio savininkas (operatyviojo tvarkymo teisės turėtojas) turi teisę išstatyti kūrinį viešose parodose, nemokėdamas autoriui papildomo atlyginimo.

Sistemiškai vertinant minėtas teisės normas, darytina išvada, kad viešo išstatymo teisė buvo suprantama kaip viena turtinių autoriaus, turtinių teisių į kūrinius turėtojo ar operatyviojo tvarkymo teisės turėtojo, teisių. Tokią išvadą iš dalies patvirtina ir teisinis ATGTĮ reglamentavimas, konkrečiai – ATGTĮ 15 straipsnio, reglamentuojančio autoriaus turtines teises, 3 dalies norma, pagal kurią autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, susijusį su autorių turtinėmis teisėmis, nurodytomis šio straipsnio 1 dalyje (panašus teisinis reglamentavimas buvo nurodytas ir ATGTĮ 1999 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. VIII-1185 redakcijos 15 straipsnio 3 dalyje).

Vėlesniame teisiniame reguliavime ši teisė įvardijama kaip teisė viešai demonstruoti (žr. 1964 m. CK 519 straipsnio 5 dalies 3 punktą (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) bei teisė viešai eksponuoti (1964 m. CK 553 straipsnio 3 dalis (CK 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija).

Pakeitus teisinį reguliavimą ir autorių teisių reglamentavimą iš CK normų perkėlus į atskirą įstatymą, ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje išsamiai išvardytos turtinės autoriaus teisės, tarp jų – viešo rodymo teisė (teisė viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas) (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punktas). ATGTĮ 2 straipsnio 33 punkte įtvirtinta, kad viešas rodymas – bet koks kūrinio, jo originalo ar kopijos rodymas tiesiogiai (paroda) arba ekrane panaudojant skaidres, televizijos vaizdą ar kitais panašiais būdais, taip pat audiovizualinio kūrinio atskirų kadrų rodymas ne eilės tvarka kokioje nors vietoje, kur dalyvauja arba gali dalyvauti neapibrėžta visuomenės narių grupė, nesvarbu, ar jie yra toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, ar skirtingose vietose ir skirtingu metu.

Remdamasi pirmiau nurodytomis teisės normomis ir jų aiškinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nagrinėjamu atveju kalbama apie klasikinį kūrinio panaudojimo būdą, iš esmės egzistavusį ir autorinių sutarčių sudarymo metu – kūrinio viešo rodymo („išstatymo“) teisę.

Dėl ATGTĮ 38 straipsnio aiškinimo ir taikymo (autorių teisių į ginčo kūrinius perdavimo apimties ir žalos atlyginimo (kompensacijos priteisimo)

Kasaciniame skunde, nesutinkant su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, nurodomi argumentai, susiję su atitinkamomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193, 6.154 straipsniai), inter alia, vadinamąja siaurinamąja autorinės sutarties aiškinimo taisykle bei sutarties uždarumo principu.

Pagal vadinamąją siaurinamąją autorinės sutarties aiškinimo taisyklę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VšĮ „Ramios bitės“ v. UAB „Baltijos reklamos projektai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MTAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-610/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-610/2012">3K-3-610/2012</a>) preziumuojama, kad pagal autorinę sutartį perduodama tik tiek autorių teisių, kiek jų reikia konkrečios sutarties tikslams pasiekti. Jeigu autorinėje sutartyje nenurodyti kūrinio naudojimo būdai, laikoma, kad autorinė sutartis sudaryta tik dėl tų kūrinio naudojimo būdų, kurie sutarties šalims yra būtini siekiant tikslo, dėl kurio sutartis buvo sudaryta (ATGTĮ 40 straipsnio 2, 3 dalys). Sutartinis visų autorių teisių perdavimas yra siaurinamas iki konkrečioje sutartyje nurodytų kūrinio panaudojimo būdų. Kilus neaiškumų dėl sutartimi perduotų teisių apimties, vertinama, kad yra perduotas sutarties tikslui pasiekti reikalingas teisių minimumas.

Šioje nutartyje jau buvo pasisakyta dėl viešo išstatymo ir viešo rodymo teisės kaip klasikinio kūrinio panaudojimo būdo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje pateiktose autorinėse sutartyse nėra nurodoma konkreti vieta, kurioje bus išstatytas atitinkamas autoriaus kūrinys; ginčo kūrinių autoriams buvo sumokėtas autorinis atlyginimas už kūrinio (kūrinių) perdavimą užsakovo nuosavybėn autorinių sutarčių pagrindu. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad visos skulptūros buvo skirtos viešai išstatyti, tačiau neįrodyta, jog išstatyti numatyta konkrečiose vietose (aikštėse, skveruose, parkuose, kt.), todėl vėlesnis jų perkėlimas nevertintinas kaip autorinių sutarčių nuostatų pažeidimas (CPK 178 straipsnis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 256 „Dėl tarybinio laikotarpio paminklinių skulptūrų ekspozicijos įkūrimo“ nutarta įkurti nukeliamų tarybinio laikotarpio paminklinių skulptūrų ekspoziciją (nutarimo 1 punktas). Lietuvos Respublikos valstybinės paminklosaugos komisijos 1995 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 6 „Dėl tarybinio laikotarpio paminklinių skulptūrų išsaugojimo“ buvo nepritarta demontuotų tarybinio laikotarpio paminklinių skulptūrų pardavimui (Sprendimo 1 punktas); rekomenduota Vilniaus m. savivaldybei saugoti demontuotas tarybinio laikotarpio paminklines skulptūras specialiose saugyklose, kaip Lietuvos Respublikos menininkų (skulptorių, dailininkų, architektų ir kt.) kūrybinį palikimą (Sprendimo 2 punktas). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1532 „Dėl demontuotų tarybinio laikotarpio paminklinių skulptūrų perdavimo“ nutarta perduoti viešajai įstaigai „Hesonos klubas“ laikinai neatlygintinai naudoti – eksponuoti Grūto miško parke 42 demontuotas tarybinio laikotarpio paminklines skulptūras (Nutarimo 1 punktas). Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorė D. V. įgaliota pasirašyti su viešąja įstaiga „Hesonos klubas“ skulptūrų, nurodytų 1 punkte, panaudos sutartis, kuriose būtų nustatyta, kad sklulptūrų naudotojas įsipareigoja saugoti perimtas skulptūras kaip kultūros paminklus ir įkurti jų ekspoziciją visuomenei lankytis (Nutarimo 2 punktas).

ATGTĮ (1999 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. VIII-1185 redakcija) 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad bet kokie veiksmai, padaryti iki šio įstatymo įsigaliojimo ir nepažeidę tuo metu galiojusių įstatymo nuostatų, nelaikomi teisės pažeidimu ir nėra pagrindas atsirasti šiuo įstatymu suteikiamai teisei į autorinį atlyginimą (principas lex retro non agit).

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą (ATGTĮ 33 straipsnio 2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1833 redakcija) be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo, tačiau nurodžius, jei tai įmanoma, autoriaus vardą, leidžiama nekomerciniais tikslais viešai rodyti dailės kūrinio originalą ar jo kopiją, kai kūrinys yra parduotas ar kitu būdu nuosavybės teisės į jį perduotos kitam fiziniam arba juridiniam asmeniui ir kai autorius ar jo teisių perėmėjas žino ar turi pagrindą žinoti, kad toks viešas kūrinių rodymas (paroda) yra įsigijusio kūrinį fizinio arba juridinio asmens įprastinės veiklos dalis. Komerciniai tikslai – tikslai, kuriais siekiama tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos; su jais paprastai nesiejama veikla, kurią gera valia vykdo galutiniai vartotojai (ATGTĮ 2 straipsnio 17 dalis).

Sprendžiant dėl šios bylos aplinkybių vertinimo, pažymėtina, kad teisinis autorių teisių ribojimo reglamentavimas (ATGTĮ 33 straipsnis) nuolat kito ir nebuvo nuoseklus. Pirminėje 1999 m. ATGTĮ redakcijoje (1999 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. VIII-1185 redakcija), t. y. šio įstatymo 28 straipsnyje, buvo nustatyta, kad be autoriaus arba kito autoriaus teisių subjekto leidimo leidžiama viešai rodyti dailės kūrinio originalą ar jo kopiją šiais atvejais: 1) kai kūrinys parduotas ar kitu būdu nuosavybės teisės į jį perduotos kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui ar įmonei, neturinčiai juridinio asmens teisių, ir kai autorius ar kitas to kūrinio autoriaus teisių subjektas žino ar turi pagrindo žinoti, kad toks viešas kūrinių rodymas (paroda) yra įsigijusio kūrinį fizinio ar juridinio asmens įprastinės ūkinės veiklos dalis; 2) bet kuriuo kitu atveju, jei viešas kūrinio rodymas neprieštarauja įprastam kūrinio naudojimui ir kitaip nepažeidžia teisėtų autoriaus ar kito autoriaus teisių subjekto interesų.

ATGTĮ 33 straipsnyje (2003 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-1355 redakcija) nustatyta, kad be autoriaus arba kito autorių teisių subjekto leidimo ir nesiekiant tiesioginės ar netiesioginės komercinės naudos leidžiama viešai rodyti dailės kūrinio originalą ar jo kopiją, kai kūrinys yra parduotas ar kitu būdu nuosavybės teisės į jį perduotos kitam fiziniam arba juridiniam asmeniui ir kai autorius ar kitas to kūrinio autorių teisių subjektas žino ar turi pagrindą žinoti, kad toks viešas kūrinių rodymas (paroda) yra įsigijusio kūrinį fizinio arba juridinio asmens įprastinės ūkinės veiklos dalis.

2008 m. kovo 13 d. įstatymu Nr. X-1454 ATGTĮ 33 straipsnis vėl pakeistas, be kita ko, atsisakant tiesioginės ar netiesioginės naudos tikslo, ir nustatant, kad be autoriaus arba jo teisių perėmėjo leidimo leidžiama viešai rodyti dailės kūrinio originalą ar jo kopiją, kai kūrinys yra parduotas ar kitu būdu nuosavybės teisės į jį perduotos kitam fiziniam arba juridiniam asmeniui ir kai autorius ar jo teisių parėmėjas žino ar turi pagrindą žinoti, kad toks viešas kūrinių rodymas (paroda) yra įsigijusio kūrinį fizinio arba juridinio asmens įprastinės veiklos dalis. Kaip jau buvo minėta (nutarties 27 punktas), 2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1833 redakcija, be kita ko, vėl buvo įtvirtintas nekomercinių tikslų reikalavimas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei atsižvelgdama į bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė VšĮ „Hesonos klubas“, teisės aktų ir panaudos sutarčių pagrindu perėmusi laikinai neatlygintinai naudoti nuolatinėje ekspozicijoje autorių kūrinius, įgyvendina valstybės, t. y. turtinių teisių į kūrinius turėtojos jai perduotą autoriaus turtinę kūrinio išstatymo teisę, todėl pagrįstai atmetė reikalavimus dėl autorių viešo rodymo teisės pažeidimo ir žalos (kompensacijos) už naudojimąsi šiomis teisėmis sumokėjimo. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis netenkinti ieškinio reikalavimai įpareigoti atsakoves viešai nerodyti Grūto parke atitinkamų asociacijos LATGA atstovaujamų autorių kūrinių ir (ar) jų kopijų, nesudarius licencinės sutarties dėl asociacijos LATGA atstovaujamų autorių kūrinių viešo rodymo ir (ar) nemokant atlyginimo už šių kūrinių viešą rodymą, bei priteisti solidariai iš atsakovių kasatorės asociacijos LATGA naudai atitinkamo dydžio kompensaciją už asociacijos LATGA atstovaujamų autorių nurodytų kūrinių (skulptūrų) viešą rodymą Grūto parke, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios (CK 6.193, 6.154 straipsniai, 1964 m. CK 519, 553, 544 straipsniai, ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 38 straipsnis) bei proceso (CPK 178 straipsnis) teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Dėl to kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.

Bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos nustatomos kasaciniame skunde (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti argumentai, kuriais nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, nesudaro savarankiško kasacinio nagrinėjimo dalyko ir dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose paskirstymo; kasaciniame teisme šalių turėtų išlaidų priteisimo

Ieškovė nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, skirstydamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas šalių bylinėjimosi išlaidas, pažeidė CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatą. Teisėjų kolegija šį kasatorės teiginį pripažįsta iš dalies pagrįstu. Byloje buvo nagrinėjami 9 neturtiniai ir 6 turtiniai reikalavimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju byloje pagrindiniais laikytini neturtiniai reikalavimai, o turtiniai – išvestiniais, susijusiais su neturtiniais reikalavimais. Tačiau tarp neturtinių dominuojančiu pripažintinas 9-as ieškinio reikalavimas (įpareigoti atsakoves viešai nerodyti komerciniais tikslais asociacijos LATGA atstovaujamų autorių kūrinių ir (ar) jų kopijų nesudarius licencinės sutarties dėl tokių kūrinių viešo rodymo ir (ar) nemokant atlyginimo už jų viešą rodymą) ir iš jo kildinamas pagrindinis turtinis reikalavimas (įpareigoti atsakoves solidariai sumokėti ieškovei 1000 MGL kompensaciją už viešą kūrinių rodymą Grūto parke nuo 2006 m. liepos 19 d. iki ieškinio padavimo dienos). Dėl to nors apeliacinės instancijos teismas visiškai tenkino 8 neturtinius reikalavimus ir 4 su jais susijusius turtinius, taip pat iš dalies tenkino reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje tenkinta 60 proc. ieškinio reikalavimų. Atsižvelgiant į šią proporciją, perskirstytinos šalių turėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bylinėjimosi išlaidos.

Bylos duomenimis, ieškovė už ieškinį sumokėjo 1328,38 Eur žyminio mokesčio, patyrė 3411,17 Eur išlaidų advokato pagalbai, 96,77 Eur kitų išlaidų, susijusių su pranešimų apie teismo posėdžius paskelbimu, todėl iš atsakovių ieškovės naudai priteistina 797,03 Eur išlaidų, susijusių su žyminio mokesčio sumokėjimu, taip pat 2046,70 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 58,06 Eur išlaidų, patirtų dėl pranešimų apie bylos nagrinėjimą paskelbimo. Iš viso iš atsakovių ieškovės naudai priteistina 2901,79 Eur, o iš kiekvienos atsakovės – po 725,45 Eur.

Atsakovės UAB,,Hesona“, VšĮ,,Hesonos klubas“ ir UAB,,Rūta“ nepateikė duomenų apie jų pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl teisėjų kolegija dėl jų priteisimo nesprendžia.

Atsakovės V. A. kompiuterinės veiklos įmonė „Vija“ patyrė 101,37 Eur bylinėjimosi išlaidų (kelionės išlaidos) pirmosios instancijos teisme, todėl, atsižvelgus į tenkintų ieškinio reikalavimų dalį, jai iš ieškovės priteistina 40,55 Eur šių išlaidų. Atlikus įskaitymą, iš atsakovės V. A. kompiuterinės veiklos įmonės „Vija“ ieškovės naudai priteisti 684,90 Eur (725,45 Eur - 40,55Eur).

Pirmosios instancijos teisme patirta 123,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgus į tenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, valstybės naudai iš ieškovės priteistina 49,56 Eur, iš atsakovių – po 18,58 Eur (74,34 Eur : 4).

Ieškovė asociacija LATGA apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 1085,50 Eur žyminio mokesčio ir patyrė 3756,62 Eur atstovavimo išlaidų. Taigi iš atsakovių ieškovės naudai priteistina 651,30 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 2253,97 Eur atstovavimo išlaidų, iš viso 2905,27 Eur, o iš kiekvienos atsakovės – po 726,32 Eur.

Iš viso iš atsakovių UAB „Hesona“, VšĮ „Hesonos klubas“, UAB „Rūta“ ieškovės naudai priteistina po 1451,77 Eur, o iš atsakovės V. A. kompiuterinės veiklos įmonės „Vija“ – 1411,22 Eur pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų išlaidų.

Reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų žemesnės instancijos teisme priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. S. v. K. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-533/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-533/2008">3K-3-533/2008</a>). Kadangi kasacinio skundo argumentai dėl materialiųjų ieškovės reikalavimų iš esmės atmesti kaip nesudarantys pagrindo pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis dėl šių reikalavimų palikta nepakeista, tai teisėjų kolegija kasacinį skundą šiuo atveju laiko visiškai atmestu.

Atsakovės UAB „Hesona“ ir VšĮ „Hesonos klubas“ pateikė duomenis apie 1000 Eur išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgdama į atstovavimo paslaugų suteikimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 ir 8.11 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį, tai, kad visose instancijose atsakovės turėjo tą patį atstovą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia jų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti ir iš ieškovės atsakovių naudai priteisti 1000 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą (šios išlaidos priteistinos už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą sumokėjusiai atsakovei UAB „Hesona“).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 50,04 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutarties dalį, kuria parskirstytos šalių bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, pakeisti.

Priteisti ieškovės asociacijos LATGA (j. a. k. 110061038) naudai iš atsakovių UAB,,Hesona“ (j. a. k. 284563070), VšĮ,,Hesonos klubas“ (j. a. k. 152122565), UAB,,Rūta“ (j. a. k. 144696375) po 1451,77 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt vieną Eur 77 ct), iš V. A. kompiuterinės veiklos įmonės,,Vija“ (j. a. k. 152023542) – 1411,22 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus vienuolika Eur 22 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovės asociacijos LATGA (j. a. k. 110061038) 49,56 Eur (keturiasdešimt devynis Eur 56 ct), iš atsakovių UAB,,Hesona“ (j. a. k. 284563070), VšĮ,,Hesonos klubas“ (j. a. k. 152122565), UAB,,Rūta“ (j. a. k. 144696375), V. A. kompiuterinės veiklos įmonės,,Vija“ (j. a. k. 152023542) – po 18,58 Eur (aštuoniolika Eur 58 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme atlyginimo.

Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš asociacijos LATGA (j. a. k. 110061038) UAB „Hesona“ (j. a. k. 284563070) naudai 1000 (vieną tūkstantį) Eur atstovavimo išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti valstybei iš asociacijos LATGA (j. a. k. 110061038) 50,04 Eur (penkiasdešimt Eur 4 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius