Civilinė byla Nr. 3K-3-479-1075/2018
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00288-2013-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.6; 2.6.8.8; 2.6.39.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Plungės skalva“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Plungės skalva“ ieškinį atsakovei bendrovei „If P&C Insurance AS“ dėl draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo, draudimo sutarčių individualios sąlygos pripažinimo siurprizine ir negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl individualios draudimo sutarties sąlygos turinio aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 1 598 259,30 Eur draudimo išmoką, 42 824,60 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, be to, pripažinti siurprizine ir negaliojančia draudimo sutarčių individualią sąlygą, kuri nustato, kad visuose apdraustuose pastatuose (patalpose) privalo būti veikianti priešgaisrinės apsaugos ir turto apsaugos signalizacija su judesio davikliais, susieta su saugos įmonės pultu, ir su nuolatiniu (24 val. per parą) reagavimu.
3. Ieškovė nurodė, kad šalys 2010 m. rugsėjo 7 d. sudarė turto draudimo sutartį, pagal kurią laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d. buvo apdrausti: 1) atsargos, esančios (duomenys neskelbtini); 2) gamybiniai įrenginiai, esantys tuo pačiu adresu; 3) patalpos (kodai 1flž, 2flž, 3flž, 4flž), esančios tuo pačiu adresu; 4) liekanų, esančių tuo pačiu adresu, pašalinimas; 5) kainų padidėjimas ir investicijos. Baigiantis šios sutarties galiojimo terminui, šalys 2011 m. rugsėjo 5 d. pasirašė naują draudimo sutartį, pagal kurią laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. buvo apdrausti tie patys draudimo objektai, išskyrus liekanų pašalinimą. Šalys 2012 m. kovo 9 d. sudarė papildomą draudimo sutartį, pagal kurią laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 10 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. buvo apdrausti ieškovės gamybiniai įrenginiai.
4. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. gegužės 6 d. įvyko gaisras ir sudegė pirmiau nurodytomis draudimo sutartimis apdraustas turtas. Ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama išmokėti draudimo išmoką. Atsakovė 2012 m. lapkričio 23 d. pranešimu informavo ieškovę, kad atsisako išmokėti draudimo išmoką. Atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrindas – nepranešimas apie draudimo rizikos padidėjimą. Be to, atsakovė šiame pranešime pasisakė, kad atsargos ir gamybiniai įrenginiai turėjo būti saugomi tokioje vietoje, kurioje yra įrengta priešgaisrinė signalizacija, todėl, nesant šios signalizacijos, draudimo išmoka negali būti mokama.
5. Ieškovė teigia, kad atsakovė be pagrindo atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes tarp atsakovės nurodytos atsisakymo mokėti priežasties – priešgaisrinės apsaugos signalizacijos nebuvimo – ir įvykusio gaisro nėra jokio priežastinio ryšio. Be to, atsakovė, sudarydama draudimo sutartis, žinojo arba turėjo žinoti, kad apdraustose patalpose nėra priešgaisrinės signalizacijos.
6. Ieškovė pažymėjo, kad jai, prieš sudarant draudimo sutartis, nebuvo pranešta apie siūlomą individualią sąlygą dėl priešgaisrinės signalizacijos įrengimo, nebuvo atskleistas šios sąlygos turinys, jos neįvykdymo pasekmės. Todėl draudimo sutarčių sąlyga, nurodanti, kad visose apdraustose patalpose turi būti įrengta ir funkcionuojanti priešgaisrinės apsaugos signalizacija, turėtų būti pripažinta siurprizine ir negaliojančia pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.186 straipsnį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu atmetė ieškinį.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad turto draudimo sutartys tarp bylos šalių buvo sudarytos, vadovaujantis atsakovės parengtomis ir patvirtintomis Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklėmis (toliau – Draudimo taisyklės). Ieškovės direktorius jos vardu pasirašė draudimo sutartis, jis savo parašu ir įmonės antspaudu patvirtino, kad gavo Draudimo taisyklių kopiją, susipažino ir sutinka su Draudimo taisyklių sąlygomis.
9. Teismas nustatė, kad sutarčių šalys individualiai aptarė ir sutarė dėl dviejų esminių sutarčių sąlygų: 1) buvo nustatytas reikalavimas prekėms ir atsargoms sandėliuoti: jos turėjo būti sandėliuojamos mažiausiai 12 cm atstumu nuo grindų; šalys susitarė, kad, ieškovei nesilaikant šio reikalavimo, atsakovė turi teisę atsisakyti mokėti arba mažinti draudimo išmoką; 2) visuose apdraustuose pastatuose (patalpose) privalo būti veikianti priešgaisrinės apsaugos ir turto apsaugos signalizacija su judesio davikliais, susieta su saugos įmonės pultu, susitarus dėl nuolatinio (24 val. per parą) reagavimo. Priešingu atveju negalioja draudimo apsauga nuo ugnies ir (ar) vagystės rizikos (toliau – ir ginčo sąlyga).
10. Teismas priėjo prie išvados, kad draudimo sutarčių esminės sąlygos yra aiškios ir nedviprasmiškos. Ginčo sąlyga yra įforminta pačiuose draudimo polisuose, t. y. ši sąlyga yra individualiai įtvirtinta tik su ieškove sudarytų sutarčių dokumentuose. Teismo vertinimu, bet kuris rūpestingas ir atidus draudėjas būtų matęs, perskaitęs ir supratęs ginčo sąlygą. Teismas konstatavo, kad draudimo sutarčių sąlygos nebuvo nuslėptos nuo ieškovės, kad atsakovė neklaidino ieškovės ginčo sąlyga, kad ginčo sąlyga tapo nesuprantama ieškovei dėl jos pačios valinių veiksmų, t. y. nesidomėjimo draudimo sutarčių sąlygomis ir jų neskaitymo, todėl ginčo sąlyga negali būti pripažinta siurprizine.
11. Teismas nustatė, kad apdraustose patalpose nebuvo įrengta priešgaisrinė signalizacija, vadinasi, negalioja draudimo apsauga nuo ugnies rizikos. Gaisro įvykis negali būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu, todėl atsakovė neturi pareigos mokėti ieškovei draudimo išmoką.
12. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovės argumentą, kad, apdraustose patalpose atliekant statybos darbus, nėra ir nebuvo techninės galimybės įrengti priešgaisrinę signalizaciją. Teismas konstatavo, kad UAB „Manginta“ 2012 m. balandžio 19 d. objekto apžiūros aktas, kuriuo pateikta rekomendacija įsirengti gaisro jutiklius visose patalpose, patvirtina, jog egzistavo gaisrinės signalizacijos įrengimo galimybė.
13. Teismas taip pat pripažino nepagrįstu ieškovės argumentą, kuriuo ji įrodinėjo, kad draudimo apsauga galioja pagal Draudimo taisyklių 83 punktą, kuris nustato, kad, kol draudimo objekte arba (ir) draudimo vietoje nėra pabaigti statybos darbai, įskaitant apdailos, remonto, rekonstrukcijos darbus, draudimo apsauga galioja tik nuo ugnies ir gamtinių jėgų rizikų. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.187 straipsnį, jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms sąlygoms, ir konstatavo, kad šalių sutartiniams santykiams būtent ir taikytinos jų individualiai aptartos sąlygos.
14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. birželio 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą.
15. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad draudimo liudijimuose (polisuose) yra aiškiai ir nedviprasmiškai atskleista ginčo sąlyga. Ieškovės direktorius pasirašė draudimo liudijimus (polisus), vadinasi, ieškovė žinojo, kad apdraustose patalpose turi būti įrengta ir funkcionuojanti priešgaisrinė signalizacija. Kolegija pažymėjo, kad, ką pripažįsta ir ieškovė, apdraustose patalpose per devynis mėnesius nuo draudimo sutarties sudarymo (2011 m. rugsėjo 5 d.) iki gaisro kilimo (2012 m. gegužės 6 d.) nebuvo įrengta priešgaisrinė signalizacija.
16. Kolegija konstatavo, kad tarp bylos duomenų nėra patikimų duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog atsakovė žinojo arba turėjo žinoti, kad apdraustose patalpose nėra priešgaisrinės signalizacijos.
17. Kolegija pažymėjo, kad bylos įrodymai patvirtina, jog ieškovės direktorius suprato draudimo sutartis taip, kad priešgaisrinė signalizacija turi būti įrengta visose apdraustose patalpose, o ne bendrame pastate. Vadinasi, abi šalys vienodai suprato ginčo sąlygą.
18. Kolegija atmetė ieškovės argumentus dėl draudimo apsaugos galiojimo pagal Draudimo taisyklių 83 punktą. Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad statybos darbai turi įtakos sutarčių sąlygai dėl būtinybės įrengti priešgaisrinę signalizaciją. Kolegija nustatė, kad apdraustose patalpose buvo vykdomi statybos darbai, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė pagal jai pateiktą informaciją žinojo arba galėjo žinoti, kad priešgaisrinė signalizacija dėl atliekamų statybos darbų specifikos nebuvo įrengta ar jos įrengimas buvo neįmanomas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
19. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 19 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį.
20. Kasacinis skundas yra grindžiamas argumentais, kad bylą nagrinėję teismai nesilaikė sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 straipsnis), nesivadovavo kasacinio teismo praktika sutarčių aiškinimo klausimais, bylos faktinių aplinkybių kontekste netinkamai aiškino (ne)draudžiamųjų įvykių teisinę kategoriją ir netinkamai įvertino bylos įrodymus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 176–178, 185 straipsniai):
20.1. Teismai netinkamai aiškino Draudimo taisyklių 83 punktą. Šio punkto nuostata (žr. šios nutarties 13 punktą) reiškia, kad tuo atveju, jeigu draudėjas pradeda statybos darbus, draudimo apsauga lieka galioti, bet tik nuo ugnies ir gamtinių jėgų rizikų. Pažymėtina, kad, vykdant statybos darbus, apskritai gali nebūti techninės galimybės turėti įrengtą priešgaisrinę apsaugos signalizaciją. Tokia situacija būtent ir susiklostė šios bylos atveju. Atsakovei atsisakius išmokėti draudimo išmoką, kai, vykstant statybos darbams, pasireiškė ugnies rizika, susidaro tokia situacija, kad draudikas neteikia draudėjui apskritai jokios draudimo apsaugos ir todėl pati draudimo sutartis iš esmės praranda savo prasmę, paskirtį, o Draudimo taisyklių 83 punktas tampa deklaratyvus ir neveiksmingas. Toks sutarties sąlygų ir Draudimo taisyklių aiškinimas vien atsakovės interesais neatitinka CK 6.193 straipsnio nuostatų, kasacinio teismo praktikos. Pažymėtina, kad Draudimo taisyklių 83 punktas reikalauja konstatuoti vos vieną aplinkybę, t. y. kad vykdomi statybos darbai. Platesnis šios nuostatos aiškinimas negalimas ir būtų nesąžiningas draudėjo atžvilgiu, be to, sukeltų teisinį neapibrėžtumą ir sudarytų draudikui sąlygas nepagrįstai atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Faktinė aplinkybė, kad apdraustose patalpose buvo vykdomi statybos darbai, yra nustatyta, vadinasi, egzistuoja pagrindas taikyti draudimo apsaugą pagal Draudimo taisyklių 83 punktą.
20.2. Teismai, spręsdami dėl draudimo apsaugos pagal šalių sudarytas sutartis galiojimo, nepagrįstai apsiribojo pažodiniu draudimo liudijimuose (polisuose) esančios sąlygos taikymu. Toks vienpusiškas draudimo sąlygų aiškinimas išimtinai draudiko, kuris rengia draudimo sąlygas ir įprastai yra stipresnioji šalis, naudai sudaro draudikams prielaidas nepagrįstai atsisakyti išmokėti draudimo išmokas, gauti iš draudėjų draudimo įmokas, tačiau neprisiimti rizikos, nors tokia yra draudimo teisinių santykių esmė. Sisteminis draudimo sutarčių nuostatų aiškinimas patvirtina, kad priešgaisrinės apsaugos signalizacijos funkcionavimas turėjo būti užtikrintas tik baigus patalpų rekonstrukcijos darbus pagal projektą. Priešgaisrinės apsaugos signalizacijos įrengimas buvo pradėtas pagal projektą, tačiau nebuvo baigtas dėl kilusio gaisro. Pažymėtina, kad, priešingai negu konstatavo apeliacinės instancijos teismas, šalys buvo aptarusios ir sutarusios, kad draudimo apsauga nuo ugnies rizikos galioja, apdraustose patalpose vykdant statybos darbus. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, ieškovė turėjo pagrindą manyti, kad jos turtas investicijų vykdymo laikotarpiu yra draudžiamas nuo ugnies rizikos, priešingu atveju laikytina, kad ji buvo suklaidinta.
20.3. Draudimo polisuose nurodyta, kad priešgaisrinė signalizacija turi būti įrengta visuose apdraustuose pastatuose (patalpose). Ši sutarčių sąlyga, remiantis CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatomis, aiškintina taip, kad užtenka, jog priešgaisrinė signalizacija apskritai būtų įrengta pastate. Pažymėtina, kad UAB „Plungės laminuotos grindys“ patalpose, kurios yra tame pačiame pastate ir ribojasi su ieškovei priklausančiomis patalpomis, buvo įrengta priešgaisrinė signalizacija. Vadinasi, buvo užtikrintas ginčo sąlygos įvykdymas.
21. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Ieškovė aiškina standartines sutarties sąlygas (Draudimo taisyklių 83 punktą) taip, kad apdraustose patalpose vykdomi statybos darbai atleidžia ją nuo polise individualiai aptartos sąlygos dėl priešgaisrinės apsaugos signalizacijos įrengimo vykdymo. Ieškovė tokiu aiškinimu siekia pakeisti draudžiamojo įvykio požymius ir įpareigoti atsakovę išmokėti draudimo išmoką už draudimo riziką, kurios ji neprisiėmė. Draudimo taisyklių 83 punktas aiškiai reglamentuoja atvejus, kai draudiko teikiama draudimo apsauga yra susiaurinama vykdant statybos darbus ir atnaujinama visa apimtimi, kai darbai yra faktiškai baigti. Šios nuostatos prasmė yra ta, kad, vykdant statybos darbus, pasireiškia didesnė nuostolių atsiradimo tikimybė, draudikui sunku ją įvertinti, todėl jis negali prisiimti papildomos rizikos. Pažymėtina, kad statybos darbų vykdymo apdraustame objekte aplinkybė neeliminuoja individualiai aptartos sąlygos galiojimo ir negali išplėsti draudžiamųjų įvykių rato. Ieškovės pateiktas Draudimo taisyklių 83 punkto aiškinimas, kad, didėjant draudimo rizikai, t. y. draudėjui pradėjus vykdyti statybos darbus, draudikas prieš savo valią turi prisiimti papildomą draudimo riziką, yra nelogiškas, prieštarauja draudimo sutarties esmei.
21.2. Šalys draudimo sutartimis aiškiai sutarė dėl rizikos paskirstymo, t. y. kad draudimo apsauga nuo ugnies ir (ar) vagystės rizikų galioja, jeigu visuose apdraustuose pastatuose (patalpose) yra veikianti priešgaisrinės apsaugos ir turto apsaugos signalizacija. Todėl nėra pagrindo teigti, kad draudimo sutarčių sąlyga dėl nuolat funkcionuojančios priešgaisrinės signalizacijos yra neaiški ir siurprizinė. Ši sąlyga negali būti laikoma siurprizine dar ir dėl tos priežasties, kad gaisrinę saugą reglamentuojantys teisės aktai nustatė imperatyvą dėl gaisro aptikimo sistemos, atitinkančios teisės aktų reikalavimus, įrengimo.
21.3. Ieškovės argumentas dėl priešgaisrinės apsaugos signalizacijos, įrengtos kitose patalpose, esančiose tame pačiame pastate, pakankamumo draudimo apsaugai galioti (nutarties 20.3 punktas) nebuvo pateiktas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl šiuo argumentu negali būti grindžiamas ir kasacinis skundas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
22. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų.
23. CPK 353 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose.
24. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzQ1LTcwMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-345-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-345-701/2018">e3K-3-345-701/2018</a> 35 punktą).
25. Ieškovė kasaciniame skunde, be argumentų, susijusių su sutarties aiškinimu, teikia ir argumentus dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, be to, šie argumentai susiję su fakto klausimais. Teisėjų kolegija šiame kontekste taip pat pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, konstatavę, kad atsakovė neprivalo mokėti draudimo išmokos, neturėjo teisinio pagrindo tirti ir aiškintis dėl draudimo išmokos dydžio. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su draudimo išmokos dydžio nustatymu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl individualios draudimo sutarties sąlygos turinio aiškinimo
26. Nagrinėjamoje byloje iškilo draudimo sutarties sąlygos, nustatančios papildomą sąlygą „Visuose apdraustuose pastatuose / patalpose privalo būti veikianti priešgaisrinės apsaugos ir turto signalizacija su judesio davikliais, pajungta į saugos firmos pultą su nuolatiniu (24 val. per parą) reagavimu. Priešingu atveju draudimo apsauga pagal ugnies ir / ar vagystės riziką negalioja“, turinio aiškinimo klausimas. Ši draudimo sutarties sąlyga buvo įtvirtinta draudimo liudijime (polise).
27. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (CK 6.987 straipsnis).
28. Draudimo sutartis sudaroma draudikui akceptuojant draudėjo pasiūlymą (prašymą), pateiktą draudikui, arba draudėjui akceptuojant draudiko pasiūlymą sudaryti sutartį (CK 6.990 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu sudarant draudimo sutartį tiek draudėjo pasiūlymas (prašymas), tiek draudiko pasiūlymas turi atitikti ofertai keliamus reikalavimus, o draudiko ar atitinkamai draudėjo akceptas – akceptui keliamus reikalavimus.
29. Nagrinėjamu atveju sutartis sudaryta ne apsikeičiant oferta ir akceptu, bet abiem šalims pasirašius 2011 m. rugsėjo 5 d. įmonių ir organizacijų turto draudimo liudijimą (polisą). Šis draudimo liudijimas (polisas) nustatė, kad draudimo sutarties dalys yra nurodytas draudimo liudijimas (polisas) ir Draudimo taisyklės.
30. Draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Draudimo rizika pripažįstama esmine draudimo sutarties sąlyga, todėl draudimo sutarties sąlygas nulemia rizika, jos pobūdis. Įvertinti, ar rizika yra draudžiama, bei nustatyti rizikos draudimo sąlygas yra draudiko teisė (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalis, CK 6.994 straipsnis). Su draudimo rizika susijusios sąlygos yra draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius apibrėžiančios sąlygos. Draudžiamasis įvykis yra draudimo sutartyje nurodytas su draudimo rizika priežastiniu ryšiu susijęs atsitikimas, kuriam įvykus ir esant draudimo interesui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalis) atsiranda draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką. Draudimo rizika – tikėtinas pavojus, gresiantis draudimo objektui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 26 dalis). Tuo tarpu draudžiamasis įvykis yra tos tikimybės, pavojaus realizavimasis tikrovėje. Draudimo rizika, lemdama draudimo sąlygas, daro įtaką ne tik draudžiamiesiems ir nedraudžiamiesiems įvykiams, bet gali nulemti ir draudimo apsaugos išlygas.
31. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (iš anksto), o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDYxLTM3OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-461-378/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-461-378/2017">e3K-3-461-378/2017</a>, 22 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
32. Minėta, kad nedraudžiamieji įvykiai (kaip ir draudimo apsaugos išlygos) atskirtini nuo atsargumo priemonių ar kitų draudėjui nustatytų pareigų, kurių draudėjas privalo laikytis galiojant draudimo sutarčiai.
33. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad atsargumo priemonių paskirtis yra įgalinti draudėją sudarius draudimo sutartį elgtis taip, lyg būtų neapsidraudęs (elgtis atsakingai, rūpintis savo turtu, lyg būtų neapsidraudęs) (Kontautas, T. Draudimo sutarčių teisė. Vilnius: Justitia, 2007, p. 123).
34. Europos draudimo sutarčių teisės principų (angl. Principles of European Insurance Contract Law) (PEICL) 4:101 straipsnis atsargumo priemones apibrėžia kaip draudimo sutarties sąlygą, nepriklausomai nuo to, ar ji apibrėžta kaip išankstinė draudiko atsakomybės sąlyga, reikalaujančią, kad draudikas arba apdraustas asmuo iki draudžiamojo įvykio atliktų tam tikrus veiksmus arba jų neatliktų. Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare (Principles of European Insurance Contract Law (PEICL). Prepared by the Project Group. Munich: Sellier, 2009, p. 169) nurodoma, kad viena iš svarbiausių atsargumo priemonių identifikavimo problemų yra ta, kad ne visada yra lengva nubrėžti liniją tarp atsargumo priemonių ir kitų sutarties sąlygų, kuriomis siekiama apriboti draudimo apimtį. Todėl Europos draudimo sutarčių teisės principų 4:101 straipsnis apima visas situacijas, kai tam tikras draudėjo elgesys apibrėžiamas tiesiogiai kaip atsargumo priemonė (kai draudėjui nustatoma pareiga laikytis tam tikrų taisyklių), kaip išankstinė sąlyga draudėjo atsakomybei kilti arba kaip rizikos išimtis. Europos draudimo sutarčių teisės principų 4:103 straipsnis nustato ribojimus tik tais atvejais, kai draudimo sutartis nustato, kad atsargumo pareigos pažeidimas panaikina ar sumažina draudiko atsakomybę. Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare (ten pat, p. 177) nurodyta, kad teisinių pasekmių kontekste reikia atskirti sutarčių sąlygas, kurios panaikina ar sumažina draudiko atsakomybę (angl. discharge clauses), ir sąlygas, kurios išskiria (pašalina) tam tikrą riziką (angl. exclusion clauses).
35. CK bei Draudimo įstatymas neapibrėžia atsargumo priemonių sampratos ir tiesiogiai neįvardina jų nesilaikymo teisinių pasekmių. Šis klausimas paliktas sureguliuoti draudimo sutartyje. Todėl būtent draudimo sutarties sąlygos turinys lemia, ar atsargumo priemonė nulemia pasekmes, susijusias su draudiko atsakomybės nebuvimu ar jos mažinimu, ar vis dėlto su draudimo rizikos pašalinimu (draudimo apsaugos išlygos taikymu).
36. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinėmis sąlygomis), tiek draudimo liudijime (polise) aptartomis individualiomis sąlygomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios, nei nustatyta draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-313/2016 19 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi draudimo sutarties sąlygos nustatymas draudimo rūšies taisyklėse ar draudimo liudijime (polise) turi reikšmės draudimo sutarties sąlygos turinio aiškinimui, aiškinimo metodų taikymui. Kaip ir kitos sutartys, draudimo sutartys (sutarčių sąlygos) aiškinamos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotas kasacinio teismo praktikoje.
37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-345-701/2018 53 punktą).
38. Nagrinėjamoje byloje ginčo draudimo sutarties sąlyga įtvirtinta draudimo liudijime (polise). Teismai nustatė, kad draudimo liudijimo (poliso) sąlygos, įskaitant ginčo sąlygą, yra individualios sutarčių sąlygos. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose neteigia ir neįrodinėja, jog šios sąlygos yra standartinės. Be to, pati ieškovė ją kaip tokią įvardija ir pačiame reikalavime prašydama individualią sąlygą pripažinti siurprizine ir negaliojančia.
39. Individuali sutarties sąlyga yra sutarčių laisvės principo išraiška ir yra vykusių tarp šalių derybų rezultatas. Todėl ji nereikalauja tokių apsaugos būdų, kurie įtvirtinti CK 6.185 straipsnyje, taikymo kaip standartinės sutarčių sąlygos, kurias iš anksto parengia viena šalis nederindama su kita šalimi. Todėl nustačius, kad sutarties sąlyga yra individuali, nėra teisinio pagrindo taikyti siurprizinių sąlygų institutą.
40. Šalių pasirašytame 2011 m. rugsėjo 5 d. įmonių ir organizacijų turto draudimo liudijime (polise), be ginčo sąlygos, buvo įtvirtinta ir kita sąlyga – „visos prekės / atsargos turi būti sandėliuojamos mažiausiai 12 cm aukštyje nuo grindų. Nesilaikant šio reikalavimo, Draudikas turi teisę atsisakyti mokėti arba mažinti draudimo išmoką“. Tuo tarpu ginčo sąlyga nustato, kad „Visuose apdraustuose pastatuose / patalpose privalo būti veikianti priešgaisrinės apsaugos ir turto signalizacija su judesio davikliais, pajungta į saugos firmos pultą su nuolatiniu (24 val. per parą) reagavimu. Priešingu atveju draudimo apsauga pagal ugnies ir / ar vagystės riziką negalioja“. Nors abi sutarties sąlygos siejasi su tam tikru draudėjo elgesiu – pirmuoju atveju jo pareiga prekes (atsargas) sandėliuoti mažiausiai 12 cm aukštyje nuo grindų, antruoju atveju – pareiga visuose apdraustuose pastatuose (patalpose) turėti veikiančią priešgaisrinės apsaugos ir turto signalizaciją su judesio davikliais, prijungtą prie saugos firmos pulto su nuolatiniu (24 val. per parą) reagavimu, – pasekmės dėl tokios pareigos nevykdymo apibrėžtos skirtingai. Pirmosios sąlygos atveju nustatyta draudiko atsakomybę panaikinanti arba mažinanti pasekmė, o antrosios sąlygos atveju – riziką pašalinanti pasekmė. Taigi, pirmosios sąlygos nevykdymas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, tuo tarpu antrosios sąlygos nevykdymo atveju šių aplinkybių nustatyti nereikia, nes ji apskritai nesukelia draudikui pareigos mokėti draudimo išmokos. Vien gramatinė ginčo sąlygos ir kitos draudimo liudijime (polise) esančios sąlygos išraiška rodo, kad draudikas nustato skirtingas teisines pasekmes atskirų sutarties sąlygų atžvilgiu.
41. Teisėjų kolegija sutinka, kad sutarčių sąlygos apibrėžiančios atsargumo priemones ir jų pasekmes vertintinos itin atidžiai, nes jomis draudikas siekia apriboti savo riziką ir kartais išvengti savo pareigų vykdymo draudėjo nenaudai. Kaip taisyklė, tokiomis sąlygomis pažeidžiami draudėjo teisėti lūkesčiai dėl draudimo sutartimi teikiamos apsaugos. Kita vertus, vertinant sutarčių sąlygas, įtvirtinančias atsargumo priemones, negalima paneigti ir draudiko teisės įvertinti draudimo riziką ir nustatyti draudimo rizikos sąlygas. Todėl draudimo sąlygos išdėstymas draudimo liudijime (polise), nurodymas aiškios pasekmės, kad draudimo sąlyga negalioja, kartu draudimo liudijime (polise) esant kitai sąlygai su skirtinga pasekme, jos aiškus ir suprantamas išdėstymas suponuoja pirmines prielaidas manyti, jog nebuvo pagrindo susiformuoti draudėjo lūkesčiui, kad jis įgis apsaugą tokiomis aplinkybėmis, kokios yra nurodytos draudimo sutarties sąlygoje.
42. Teismai nagrinėjamoje byloje sprendė, kad ginčo draudimo sutarties sąlyga yra išdėstyta aiškiai ir nedviprasmiškai. Ieškovė žinojo apie pareigą turėti ir įrengti priešgaisrinės apsaugos signalizaciją su judesio davikliais, prijungtą prie saugos firmos pulto su nuolatiniu (24 val. per parą) reagavimu, tačiau tokios signalizacijos taip ir neįrengė. Bylos aplinkybės rodo, kad priešgaisrinės signalizacijos įrengimas turėjo reikšmės ne tik draudikui, bet ir pačiam draudėjui, nes, kaip nurodė ieškovės vadovas, gaisras, kilęs kaimynystėje, nulėmė ir draudimo sutarties papildymo sudarymą. Kaip minėta, atsargumo priemonės paprastai taikomos dėl to, kad draudėjai išliktų lygiai tiek pat rūpestingi, kaip ir nebūtų apsidraudę (šios nutarties 33 punktas). Be to, kaip nustatė teismai, ieškovei buvo rekomenduojama įrengti visose patalpose priešgaisrinę signalizaciją.
43. Kasaciniu skundu ieškovė iš esmės neteikia argumentų dėl ginčo sąlygos teisinių pasekmių netinkamo aiškinimo. Ieškovė kasacinio skundo 14 punkte tik nurodo, kad atsakovė keitė poziciją: atsakovė 2012 m. lapkričio 23 d. pranešime Nr. IF/IT/0000643 nurodė, kad atsisako mokėti draudimo išmoką pagal Draudimo taisyklių 85.8 punktą, t. y. kad draudėjas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, o vėliau procesiniuose dokumentuose savo poziciją pakeitė ir grindė, kad draudimo apsauga negalioja. Teisėjų kolegija pažymi, kad aiškinant sutartis šalių elgesys yra vienas iš kriterijų, padedantis nustatyti sutarties turinį. Nors teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad atsakovės 2012 m. lapkričio 23 d. pranešime Nr. IF/IT/0000643 atsakovė kaip atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindu, be kita ko, remiasi Draudimo taisyklių 85.8 punktu, tačiau šio pranešimo turinys neleidžia daryti išvados, kad atsakovė ginčo individualią sąlygą interpretavo kaip atsakomybę panaikinančią sąlygą, o ne riziką mažinančią sąlygą, ir jos interpretavimas pasikeitė.
44. Kasaciniu skundu ieškovė iš esmės argumentuoja, kad teismai netinkamai aiškino individualios sąlygos turinį, netaikydami sutarties aiškinimo principo, kad aiškinant sutarties sąlygas turi būti atsižvelgiama į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir sudarymo aplinkybes bei atsižvelgiant į sąžiningumo principą. Ieškovės nuomone, atsižvelgiant į tai, kad gaisro dieną ieškovės apdraustose patalpose vyko statybos darbai ir aiškinant ginčo individualią sąlygą kartu su Draudimo taisyklių 83 punktu, draudėjui nustatytų prievolių apimties atžvilgiu draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnis visiškai išnyksta arba tampa toks minimalus, kad iš esmės paneigiamas, todėl ginčo sąlygos turinio aiškinimas taip, kaip ją aiškino teismai, neatitinka pačios draudimo esmės ir tikslo. Ieškovės teigimu, ginčo sąlyga turi būti aiškinama taip, kad priešgaisrinės apsaugos signalizacijos funkcionavimas turėjo būti užtikrintas tik baigus rekonstrukcijos darbus patalpų viduje. Draudimo taisyklių 83 punktas ir buvo skirtas situacijai, kai dėl vykdomų statybos darbų nėra galimybės įrengti priešgaisrinę sistemą.
45. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės argumentais. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas individualios draudimo liudijime (polise) įtvirtintos, o ne Draudimo taisyklėse nustatytos sąlygos aiškinimo klausimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo sąlyga ir Draudimo taisyklių 83 punkte įtvirtinta sąlyga yra savarankiškos ir viena kitos nelemiančios draudimo sutarties sąlygos. Šios sąlygos negali sukelti tarpusavio sąsajos rezultato jau vien todėl, kad jos apibrėžia skirtingas situacijas: ginčo sąlyga – normalią įmonės veiklos situaciją, tuo tarpu Draudimo taisyklių 83 punktas –įmonės veiklos situaciją statybos darbų vykdymo metu. Tai, kad šios sąlygos yra ir gali būti savarankiškos, įrodo ir tai, kad ieškovė neneigia, jog normalios įmonės veiklos vykdymo metu priešgaisrinė signalizacija gali būti įrengta, tai, be kita ko, įrodo ir ieškovės teiginiai, kad ji būtų įrengta pabaigus statybos darbus. Todėl apskritai nėra poreikio aiškinti vieną sąlygą kitos kontekste.
46. Ieškovės įrodinėjamą Draudimo taisyklių 83 punkto, kaip ji teigia, riboto taikymo aiškinimą nulemia ne pačios ginčo sąlygos taisyklė, bet labiau jos nesilaikymas. Iš ieškovės pateiktų sisteminio ginčo sąlygos ir Draudimo taisyklių 83 punkto aiškinimo argumentų galima spręsti, kad galimas ribotas sąlygos taikymas atsiranda, viena vertus, dėl to, kad ginčo sąlygos neįmanoma įgyvendinti statybos darbų metu, antra vertus, dėl ginčo sąlygos nesilaikymo pasekmių. Šie du aspektai aptartini atskirai.
47. Pirmuoju aspektu reikia pažymėti, kad ieškovė neįrodinėjo to, kad objektyviai nėra įmanoma įgyvendinti ginčo sąlygos apdraustose patalpose, todėl ji yra beprasmė. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ne tik buvo įmanoma tokią signalizaciją įrengti apdraustose patalpose, bet netgi ieškovei buvo rekomenduojama ją įrengti (šios nutarties 42 punktas). Ieškovė įrodinėjo tik tai, kad ginčo sąlygos neįmanoma įgyvendinti statybos darbų metu. Todėl galima spręsti, kad pati ieškovė nemano, jog ginčo sąlyga pati savaime yra beprasmė, nes jos objektyviai neįmanoma įgyvendinti.
48. Nors ieškovė ginčo sąlygos kartu su Draudimo taisyklių 83 punktu beprasmiškumą įrodinėja teigdama, kad statybos darbų metu apskritai nėra įmanoma užtikrinti priešgaisrinės signalizacijos įrengimo, teismai sprendė, kad ieškovė neįrodė šios aplinkybės. Ieškovė kasaciniu skundu neįrodinėja, jog ši aplinkybė buvo nustatyta pažeidžiant įrodinėjimo taisykles, todėl teisėjų kolegija laiko šią aplinkybę nustatyta tinkamai. Be to, teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad priešgaisrinės signalizacijos nebuvimas apskritai neleidžia spręsti, ar ją galima įrengti vykdant statybos darbus. Ieškovė teigia, kad teismai netinkamai nustatė aplinkybę dėl to, kad atsakovė žinojo apie statybos darbus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės žinojimas apie statybos darbus nepanaikina ir nepaneigia ginčo sąlyga nustatytos pareigos, tuo labiau kad ieškovė neįrodė, jog statybos darbų metu nėra įmanoma užtikrinti priešgaisrinės situacijos įrengimo.
49. Antruoju aspektu yra akivaizdu tai, kad ginčo sąlygos nesilaikymas ir jo pasekmė negali nulemti kitos sutarties sąlygos aiškinimo, kad draudimo sutartis apskritai tampa beprasmė. Aiškinant sutartis sutarties šalių valia nustatoma pagal tai, ką šalys turėjo omenyje sudarydamos sutartį, o ne pagal tai, kokia sutarties šalių valia būtų, jei sutartis būtų nevykdoma kitos šalies. Todėl toks aiškinimas ir negali nulemti aiškinimo, kad ginčo sąlyga šalys objektyviai galėjo turėti omenyje tik tai, kad signalizacija bus įrengta tik pabaigus statybos darbus.
50. Ginčo sąlyga, net ir aiškinama kartu su Draudimo taisyklių 83 punktu, netampa beprasmė. Teisėjų kolegija sutinka su teismų padaryta išvada, kad nėra pagrindo spręsti, jog statybos darbai daro įtaką ginčo sąlygai apie būtinybę įrengti patalpose priešgaisrinę signalizaciją ir kad Draudimo taisyklių 83 punktas tik rodo, kad draudimo sutartis negalioja kitoms (ne ugnies ir gamtinių jėgų) rizikoms, pavyzdžiui, vagystės atvejui. Akivaizdu, kad, įvykdžius ginčo sąlygoje įtvirtintą pareigą, vykstant statybos darbams, draudimo sutartis galiotų dėl ugnies ir gamtinių jėgų rizikų. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės argumentas, kad papildomų sąlygų, susijusių su Draudimo taisyklių 83 punkto pritaikomumu, įrodinėjimas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, sudarytų sąlygas draudikui nepagrįstai atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, yra pernelyg hipotetinis.
51. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad individualia sąlyga nustačius rizikos išskyrimo išlygą dėl ugnies tuo atveju, jei nėra įrengta priešgaisrinė signalizacija, galioja kitų draudimo liudijime (polise) nurodytų rizikų draudimas. Nors ieškovė nenurodo, kada konkrečiai prasidėjo statybos darbai, tačiau jau vien ta aplinkybė, kad ieškovės sutartis su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos dėl paramos suteikimo buvo sudaryta vėliau nei pati draudimo sutartis, rodo, kad egzistavo tam tikras laiko tarpas, kai draudimo sutarties galiojimo metu nebuvo vykdomi statybos darbai. Vien todėl ginčo draudimo sutarties sąlyga nebuvo beprasmė.
52. Be to, net jei ir nebūtų įvykdyta ginčo sąlygoje įtvirtinta pareiga, vykstant statybos darbams, draudimo sutartis galiotų gamtinių jėgų rizikoms. Taigi net ir tokiu atveju ji nebūtų beprasmė ir nebūtų pagrindo teigti, kad ginčo sąlyga neatitinka pačios draudimo esmės ir tikslo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, jei ieškovė manė, jog vykstant statybos darbams draudimo rizika iš esmės sumažėja dėl to, kad draudimo sutartis galioja tik nedidelei daliai rizikų, ji turėjo teisę pasinaudoti CK 6.1010 straipsnyje nustatytomis teisėmis.
53. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodomą ginčo sąlygos aiškinimą taip, kad priešgaisrinės apsaugos signalizacijos funkcionavimas turėjo būti užtikrintas tik baigus rekonstrukcijos darbus patalpų viduje, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Kaip nurodė teismai, ginčo sąlyga yra aiški ir nedviprasmiška. Ši sąlyga gramatiniu požiūriu neleidžia daryti išvados, kad ginčo sąlyga dėl priešgaisrinės signalizacijos įrengimo būtų susieta su statybos darbų pabaiga. Teismų išvada, kad ieškovė žinojo apie pareigą turėti ir įrengti priešgaisrinės apsaugos signalizaciją su judesio davikliais, prijungtą prie saugos firmos pulto su nuolatiniu (24 val. per parą) reagavimu, ir kad pati šios bylos nagrinėjimo pradžioje tvirtino turinti priešgaisrinę signalizaciją, paneigia ieškovės siūlomą ginčo sąlygos turinio aiškinimą. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, ieškovės nurodytas sisteminis ginčo sąlygos ir Draudimo taisyklių 83 punkto aiškinimas taip pat nepatvirtina tokio aiškinimo.
54. Ieškovė teigia, kad buvo suklaidinta ginčo sąlygos. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nereiškė nagrinėjamoje byloje reikalavimo dėl šios sąlygos pripažinimo negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu. Šio straipsnio pagrindu sandoris pripažįstamas nuginčijamu, o ne niekiniu, todėl teismas ex officio (savo iniciatyva) neturi pareigos pripažinti šio sandorio negaliojančiu remdamasis šiuo straipsniu.
55. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ginčo sąlygą ir pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, atmestini kaip nepagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 19 d. nutartį naikinti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
56. Ieškovės kasacinis skundas yra atmestas, vadinasi, atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
57. Atsakovė pateikė faktinius duomenis, kurie patvirtina, kad ji patyrė 2541 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą.
58. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
59. Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl atsakovės išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo, pažymi, kad ši byla nėra ypač sudėtinga, kasaciniame teisme nebuvo sprendžiami nauji teisės klausimai, tas pats advokatas atstovavo atsakovei ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, vadinasi, atsiliepimui į kasacinį skundą parengti nereikėjo labai didelių darbo ir laiko sąnaudų. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į maksimalų užmokesčio už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą dydį, kurį rekomenduojama priteisti pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos): šis dydis (atskaitos tašku laikant 2018 m. rugpjūčio mėn., kai atsakovė atsiskaitė už jai kasaciniame teisme suteiktas teisines paslaugas) siekia 1446,36 Eur (Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktai). Remiantis išdėstytais argumentais, atsakovei priteisiamas iš ieškovės 1446,36 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimas.
60. Kasaciniame teisme susidarė 12,48 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, ieškovei tenka pareiga padengti šias išlaidas, todėl kasacinis teismas priteisia valstybei iš ieškovės 12,48 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
61. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aspektą, kad ieškovei yra iškelta bankroto byla ir ji yra įgijusi bankrutuojančios įmonės statusą, todėl tiek vienų, tiek kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimai (žr. šios nutarties 59 ir 60 punktus) priteistini iš ieškovės bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018, 39–41 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistus.
Priteisti bendrovei „If P&C Insurance AS“, veikiančiai per savo filialą (j. a. k. 302279548), 1446,36 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt šešių Eur 36 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Plungės skalva“ (j. a. k. 169935534) bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.
Priteisti valstybei 12,48 Eur (dvylikos Eur 48 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Plungės skalva“ bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Virgilijus Grabinskas
Vincas Verseckas
