Civilinė byla Nr. e3K-3-301-1120/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18034-2022-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.14; 1.3.5.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Agnės Tikniūtės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio darymą darbuotojo mokymo išlaidoms atlyginti, kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, kuriuo prašė:
2.1. pripažinti neteisėta 2022 m. birželio 9 d. (ieškovas nurodo 2022 m. birželio 10 d., tačiau pagal bylos medžiagą (1 t., b. l. 36–37) atsakovės įsakymas yra registruotas ir pasirašytas 2022 m. birželio 9 d.) atsakovės įsakymu dėl darbo sutarties nutraukimo nustatytą 1361,60 Eur sumos išskaitą iš darbo užmokesčio mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidoms atlyginti;
2.2. priteisti 1361,60 Eur nesumokėto darbo užmokesčio;
2.3. nuo uždelstos išmokėti 1361,60 Eur sumos priteisti netesybas, apskaičiuotas proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui;
2.4. priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas – 1500 Eur advokato pagalbai apmokėti.
3. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovas nuo 2019 m. dirbo pas atsakovę informacinių technologijų inžinieriumi. 2020 m. gruodžio 21 d. tarp šalių sudarytas papildomas susitarimas prie darbo sutarties dėl darbuotojo mokymo išlaidų kompensavimo (toliau – ir Papildomas susitarimas).
4. Nuo 2020 spalio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. ieškovui buvo sudaryta galimybė dalyvauti nuotoliniuose kvalifikacijos kėlimo kursuose „Red Hat Learning subscription Standard“ (toliau – Kvalifikacijos kėlimo kursai). Ieškovas prie Kvalifikacijos kėlimo kursų medžiagos jungdavosi epizodiškai, nes greitai suprato, kad Kvalifikacijos kėlimo kursai nesuteikia papildomų žinių, reikalingų darbui, o atsakovė nenustatė ieškovui darbo laiko mokymams. Ieškovas su operacine sistema Red Hat dirbo ankstesnėje darbovietėje ir į darbą pas atsakovę buvo priimtas būtent dėl to, kad šią operacinę sistemą išmanė. Operacinė sistema Red Hat buvo pagrindinė ieškovo darbo priemonė atliekant darbo funkcijas pas atsakovę dar iki Kvalifikacijos kėlimo kursų pradžios.
5. 2022 m. gegužės 20 d. ieškovas pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio pagrindu. 2022 m. birželio 8 d. ieškovas el. paštu gavo įsakymo dėl darbo sutarties nutraukimo projektą, jo 2.2 punkte buvo nurodyta, vadovaujantis Papildomu susitarimu, išskaičiuoti iš ieškovo darbo užmokesčio 1361,60 Eur mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimą. Su išskaita ieškovas nesutiko, pateikė rašytinius prieštaravimus. 2022 m. birželio 10 d. atsakovė įteikė ieškovui įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo. 2022 m. birželio 10 d. ieškovui buvo išmokėtas darbo užmokestis, iš kurio buvo išskaičiuotas 1361,60 Eur mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimas.
6. Ieškovas nurodė, kad atsakovė negalėjo daryti išskaitos nesikreipusi į darbo ginčus nagrinėjančius organus, išskaita yra neteisėta ir prieštarauja DK 150 straipsnio nuostatoms. Atsakovė savo sprendimą atlikti vienašališką išskaitą grindžia šalių pasirašytu Papildomu susitarimu, tačiau darbdavio ir darbuotojo susitarimai negali prieštarauti imperatyvioms DK nuostatoms. Vykdant DK 29 straipsnyje nustatytą darbdavio pareigą apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti, bei imtis priemonių darbuotojų kvalifikacijai ir jų profesionalumui, gebėjimui prisitaikyti prie besikeičiančių verslo, profesinių ar darbo sąlygų didinti, darbdavio patirtos darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidos neturėtų būti vertinamos kaip susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTc0LTcwMS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-174-701/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-174-701/2021">e3K-3-174-701/2021</a>). Atsakovei kyla pareiga įrodyti priešingai, kad kvalifikacijos kėlimo kursais ieškovas įgijo papildomų žinių ar gebėjimų, viršijančių ieškovo atliekamam darbui (funkcijoms) keliamus reikalavimus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 21 d. sprendimu ginčą išsprendė iš esmės ir ieškovo ieškinio reikalavimus, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų bei atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstus.
8. Teismas nustatė, kad:
8.1. 2019 m. spalio 29 d. tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta darbo sutartis (toliau – Darbo sutartis), ieškovo pareigos – vyriausiasis IT administratorius, atlyginimas – 3472 Eur, o nuo 2021 m. balandžio 1 d. – 3602 Eur. Darbo sutartis nutraukta 2022 m. birželio 9 d., ieškovo prašymu – nuo 2022 m. birželio 10 d. Vidutinis darbo užmokestis atleidimo dieną – 3672,94 Eur per mėnesį, arba 175,72 Eur per darbo dieną. Vieni iš reikalavimų ieškovo pareigybei – puikiai išmanyti kelias technologijas (be kitų, ir „Linux“).
8.2. 2020 m. gruodžio 21 d. tarp ieškovo ir atsakovės sudarytas Papildomas susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigojo gera valia atlyginti darbdavės patirtas išlaidas dėl darbuotojo kvalifikacijos kėlimo pagal Kvalifikacijos kėlimo kursus (1.1, 1.2 punktai); išlaidų bendra suma yra 4084,80 Eur (1.4 punktas); darbuotojas, nutraukęs darbo sutartį be svarbios priežasties anksčiau nei 12 mėnesių nuo kvalifikacijos kursų kėlimo pabaigos dienos, kompensuoja darbdavės patirtas 2.1 punkte nurodytas išlaidas proporcingai neišdirbtam dvylikos mėnesių terminui po kvalifikacijos kėlimo kursų pabaigimo, skaičiuojant mėnesiais, pradedant nuo kito mėnesio, einančio po mokymų baigimo (2.1 punktas); jeigu apskaičiuotas skolos likutis mažesnis už darbo sutarties nutraukimo dieną darbuotojui apskaičiuotą mokėtiną galutinį atsiskaitymą, tuomet iš galutinio atsiskaitymo išskaitoma visa suma skolai padengti (2.2 punktas); susitarimas įsigalioja nuo Kvalifikacijos kėlimo kursų pabaigimo dienos ir galioja 12 mėnesių nuo jos pasirašymo dienos arba iki darbuotojo darbo santykių pasibaigimo anksčiau nei šiame punkte nustatytas terminas (3.1 punktas).
8.3. Nuo 2020 m. spalio 8 d. iki 2021 m. spalio 8 d. ieškovui suteikta prieiga prie Kvalifikacijos kėlimo kursų. Ieškovas mokymams praleido 1,78 val. laiko, buvo numatęs mokytis penkis mokymų modulius. Bandė laikyti du egzaminus iš penkių, tačiau jų neišlaikė; šalys nebuvo aiškiai susitarusios, kokiu laiku – darbo ar ne darbo – ieškovas turi mokytis, tačiau ieškovui buvo suteikta galimybė savarankiškai planuoti savo darbo laiką, taip pat ir pasirinkti, ar jis mokysis darbo ar laisvu nuo darbo metu.
8.4. Darbo sutartis ieškovo iniciatyva nutraukta 2022 m. birželio 10 d., t. y. praėjus septyniems mėnesiams ir 10 dienų nuo mokymų baigimo, t. y. iki 2022 m. spalio 9 d. likus keturiems pilniems mėnesiams ir 20 dienų. Vieno mėnesio kompensacijos darbdavei pagal Papildomą susitarimą vertė buvo 340,40 Eur (4084,80 Eur / 12), atitinkamai keturių mėnesių vertė – 1361,60 Eur. Nutraukus Darbo sutartį, atsakovė išskaičiavo iš galutinio atsiskaitymo, skirto ieškovui, 1361,60 Eur skolos likutį Kvalifikacijos kėlimo kursų išlaidoms padengti.
8.5. Sudarant Papildomą susitarimą 2020 metų Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydis buvo 1428,60 Eur, todėl du vidutiniai mėnesiniai bruto darbo užmokesčio dydžiai sudarė 2857,20 Eur (1428,60 × 2). Ieškovo darbo užmokestis 2020 m. gruodžio 21 d. buvo 3472 Eur, t. y. ieškovo darbo užmokestis buvo didesnis negu du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai.
8.6. Tarp šalių kilusį ginčą ieškovo iniciatyva ikiteismine tvarka nagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – DGK). Ji priėmė 2022 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą, kuriuo ieškovo prašymą dėl išskaitos išieškojimo iš atsakovės atmetė kaip nepagrįstą.
9. Teismas konstatavo, kad Papildomas susitarimas neprieštarauja DK 37 straipsnio ar 150 straipsnio nuostatoms. Pirma, Papildomas susitarimas buvo sudarytas teisėtai, o galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią. Antra, atsakovei teisę daryti išskaitą suteikė tai, kad egzistavo Papildomo susitarimo 2.1 punkto sąlyga – po Kvalifikacijos kėlimo kursų pabaigos nepraėjus 12 mėnesių ieškovas inicijavo darbo sutarties nutraukimą, o Papildomo susitarimo 2.2 punktas nustatė, kad: „Jeigu apskaičiuotas skolos likutis mažesnis už darbo sutarties nutraukimo dienai darbuotojui apskaičiuotą mokėtiną galutinį atsiskaitymą, tuomet iš galutinio atsiskaitymo išskaitoma visa suma skolai padengti.“ Taigi, atsakovės elgesys priimant 2022 m. birželio 9 d. įsakymą ir jo pagrindu padarant išskaitą buvo nulemtas šalių sudaryto susitarimo, kuris neprieštaravo įstatymų nuostatoms, todėl atsakovė turėjo teisę juo vadovautis. DK 150 straipsnio nuostata kilusiam ginčui nėra taikytina, todėl jai Papildomas susitarimas negali prieštarauti, be to, darbuotojo darbo užmokestis buvo didesnis nei du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, todėl šalys galėjo susitarti ir dėl kitų išskaitų iš darbo užmokesčio sąlygų.
10. Atsižvelgdamas į DK 33 straipsnio 4 dalies doktrininį aiškinimą ir į tai, kad ieškovo darbo užmokestis Papildomo susitarimo sudarymo dieną buvo didesnis nei du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, teismas konstatavo, kad šalys galėjo sudaryti Papildomą susitarimą ir susitarti, jog darbuotojas privalo kompensuoti darbdavei darbuotojo kvalifikacijai tobulinti ar kelti patirtas išlaidas, nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas įgijo žinių ar gebėjimų ir ar įgytos žinios ar gebėjimai viršijo darbo veiklai keliamus reikalavimus, t. y. netaikyti DK 37 straipsnio 2 dalies nuostatų.
11. Teismas nusprendė, kad Papildomu susitarimu buvo išlaikyta pakankama šalių interesų pusiausvyra. Teismo vertinimu, šalių interesų pusiausvyra yra išlaikoma dėl to, kad šiuo atveju darbuotojas, 12 mėnesių po Kvalifikacijos kėlimo mokymų pabaigos neišdirbęs pas darbdavę, turi atlyginti ne visas mokymo išlaidas, o proporcingai neišdirbtam 12 mėnesių terminui (šiuo atveju atsakovė iš viso patyrė 4084,80 Eur išlaidų be PVM, o prašo tik 1361,60 Eur). Šalių interesų pusiausvyrą užtikrina ir tai, kad šalys susitarė dėl pakankamai protingo laiko, kurį darbuotojas turi išdirbti pas darbdavę nuo Kvalifikacijos kėlimo kursų pabaigos, t. y. 12 mėnesių, nors galėjo susitarti ir dėl gerokai ilgesnio termino, t. y. 24 mėnesių.
12. Teismas taip pat konstatavo, kad Papildomo susitarimo 2.1 punkte įtvirtinta kvalifikacijos kėlimo kursų išlaidų kompensavimo sąlyga yra susieta su kursų pasibaigimo momentu ar jų nutraukimo darbuotojo iniciatyva momentu, o ne jų realaus pabaigimo sąlyga ir (ar) terminu. Minėtoje sąlygoje, visų pirma, pabrėžiamas terminas – po kvalifikacijos kursų kėlimo pabaigos dienos, ir tik papildomai aprašant sąlygas, teismo vertinimu, buvo padarytos loginės klaidos rašant – po kvalifikacijos kėlimo kursų pabaigimo; po mokymų baigimo, o tai, teismo vertinimu, reiškia, kad kompensavimo darbdaviui mechanizmas yra susijęs su kvalifikacijos kėlimo kursų pasibaigimo diena, o ne kitomis sąlygomis. Kvalifikacijos kėlimo kursai baigėsi 2021 m. spalio 8 d., todėl, ieškovo iniciatyva nutraukus darbo sutartį, atsakovė tinkamai apskaičiavo, kad ieškovas yra skolingas Kvalifikacijos kėlimo kursų keturių mėnesių kompensuojančią dalį, t. y. 1361,60 Eur. Teismas nesutiko ir su ieškovo argumentu, kad atsakovė nesuteikė ieškovui darbo laiko mokymams arba kad ieškovas nebaigė kursų ne dėl savo kaltės. Kaip nustatyta iš šalių paaiškinimų, ieškovas turėjo galimybę pats planuoti ir organizuoti savo darbo laiką, todėl matydamas, kad negali skirti pakankamai laiko Kvalifikacijos kėlimo kursams, vadovaudamasis DK 25 straipsnio 1 ir 2 dalimis, privalėjo pranešti apie tai atsakovei, prašyti suteikti jam pakankamai darbo laiko mokymams ir egzaminams, tačiau to nepadarė.
13. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad, kilus ginčui tarp ieškovo ir atsakovės dėl išskaitos darymo, atsakovė turėjo kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančius organus, nes atsakovės elgesys atitiko šalių sudaryto susitarimo sąlygas, kurios, kaip minėta, atsakovei leido tokį elgesio variantą. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju būtent ieškovas manė, jog jo teisės yra pažeistos, todėl ir įgyvendino DK nustatytą teisę kreiptis į DGK, vėliau – į teismą.
14. Teismas vertino, kad atsakovė iš esmės tinkamai elgėsi su darbuotoju, t. y. pasiūlė dalyvauti Kvalifikacijos kėlimo kursuose, sudarė galimybes ieškovui save įsivertinti, suprasti Kvalifikacijos kėlimo kursų esmę, ir tik tuomet su juo sudarė Papildomą susitarimą, kuriame nurodyta ir Kvalifikacijos kėlimo kursų finansinė vertė. Kvalifikacijos kėlimo kursų metu atsakovė kelis kartus teiravosi ieškovo, kaip jam sekasi mokytis, tiesioginis vadovas per darbo pasitarimus sudarė galimybę ieškovui aptarti kvalifikacijos kėlimo kursų eigą. Atsakovės elgesys, kuriuo ji nesudarė ieškovo Kvalifikacijos kėlimo kursų grafiko, nors ir nėra nepriekaištingas, tačiau nelaikytina, kad buvo pernelyg neatsakingas, kad dėl jo ieškovas nesimokė ir Kvalifikacijos kėlimo kursų nebaigė. Tuo tarpu ieškovo elgesys iš esmės neatitiko DK 25 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes jis pasirašė Papildomą susitarimą, taip sutiko mokytis 4084,80 Eur vertės Kvalifikacijos kėlimo kursuose, tačiau supratęs, kad Kvalifikacijos kėlimo kursai jam nėra naudingi, iš esmės neskyrė laiko mokytis, apie tai tinkamai nepranešė atsakovei, t. y. pats ieškovas sudarė tokias sąlygas, kad jis ne tik nesimokė, neišlaikė egzaminų, bet ir nulėmė, kad atsakovė sumokėjo už kursus, kurie jai, kaip darbdavei, nesukūrė jokios pridėtinės vertės. Byloje užfiksuotas įrodymas, jog ieškovas iš 28 darbo dienų, kurias buvo rekomenduojama skirti mokymams, kursams skyrė tik 1,78 val.; tokia aplinkybė teismui neleido daryti išvados, kad ieškovas, būdamas atsakingas ir rūpestingas darbuotojas, vertindamas savo užimtumą, negalėjo skirti mokymams bent 1–2 darbo valandų per savaitę.
15. Nors, atmetus ieškovo ieškinį, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (į 255,43 Eur išlaidų dėl dokumentų vertimo atlyginimą), tačiau teismas atsakovės prašymą atmetė. Teismas pažymėjo, kad atsakovė yra viena didesnių valstybės valdomų įmonių, todėl toks subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti paskirtas funkcijas, įskaitant ir teismui ar darbo santykiams reikalingų dokumentų vertimą į lietuvių kalbą. Atsakovė neįrodė teismui, kad į bylos medžiagą pateikti angliškų dokumentų vertimai neturėjo būti padaryti dar darbo santykių metu, o vėliau – pateikti ir darbo ginčų komisijai. Taip pat atsakovė neįrodė, kad į bylos medžiagą pateikto angliškų dokumentų vertimo negalėjo padaryti naudodama turimus žmogiškuosius išteklius.
16. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. kovo 8 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinio reikalavimus tenkino: pripažino, kad atsakovė 2022 m. birželio 10 d. įsakymu neteisėtai iš ieškovui mokėtino darbo užmokesčio išskaitė 1361,60 Eur; priteisė ieškovui iš atsakovės 1361,60 Eur darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių), 8169,60 Eur dydžio netesybas bei 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Taip pat priteisė iš atsakovės Lietuvos valstybei 215 Eur žyminio mokesčio.
17. Teismas pažymėjo, jog norint padaryti išvadą, kad su atleidžiamu darbuotoju buvo tinkamai atsiskaityta, reikia nustatyti, kokiu pagrindu ir kokio dydžio reikalavimą darbuotojui darbdavys buvo įgijęs ir ar tinkamai atliko išskaitymą. DK 150 straipsnyje yra nustatyti griežti darbdavio teisės atlikti priešpriešinių sumų įskaitymą ribojimai, detaliai nurodant ne tik tai, kokio pobūdžio darbdavio reikalavimai gali būti tenkinami darant išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio (DK 150 straipsnio 2 dalis), bet ir maksimalų išskaitų dydį (DK 150 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 736 straipsnis), taip pat terminą, per kurį vienašalis įskaitymas gali būti atliktas (DK 150 straipsnio 3 dalis). Kadangi įstatyme galimybė atlikti išskaitą iš darbuotojo darbo užmokesčio už darbdavio patirtas mokymosi išlaidas nenustatyta, atsakovės pozicija, kad jos teisė į minėtą kompensaciją įgyvendinta vienašališkai išskaičiuojant 1361,60 Eur, laikytina prieštaraujančia imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Teisėjų kolegija nurodė, jog atsakovė, siekdama kompensacijos pagal Papildomą susitarimą, turėjo teisę kreiptis į privalomą ikiteisminio darbo ginčų nagrinėjimo instituciją, bet ne atlikti vienašališką išskaitymą iš ieškovui mokėtino darbo užmokesčio. Šiame kontekste atsakovės rėmimasis Papildomu susitarimu, kaip suteikiančiu teisę atlikti išskaitymą savo nuožiūra, negali būti laikomas pagrįstu, nes darbo santykių šalys savo susitarimu negali pakeisti ar apriboti imperatyvių DK normų galiojimo ir taikymo.
18. Aiškindamas DK 33 straipsnio 4 dalį, teismas pažymėjo, kad šiame straipsnyje galimybė darbo santykių dalyviams susitarti dėl tokių sutarties sąlygų, kuriomis būtų nukrypta nuo DK ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyviųjų taisyklių, nustatyta tik esant trijų sąlygų visetui: i) darbo sutartyje darbuotojui nustatytas darbo užmokestis turi būti ne mažesnis negu du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai; ii) negalima pakeisti imperatyvių darbo teisės normų, susijusių su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ir pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais; iii) esant tokiems susitarimams (kuriais nukrypstama nuo imperatyvių darbo teisės taisyklių), darbo sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra.
19. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog ieškovo gaunamas darbo užmokestis viršijo du Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, todėl tenkinama pirmoji sąlyga. Papildomo susitarimo 2.2 ir 2.3 punktai nustato papildomą išskaitymo galimybę nei nustatyta DK 150 straipsniu, tačiau jie nekeičia draudžiamų keisti įstatymo normų – tenkinama ir antroji sąlyga. Tačiau teisėjų kolegija vertino, kad šalių interesų pusiausvyra nebuvo užtikrina, nes Papildomu susitarimu atsakovei suteikta teisė vienašališkai vertinti ieškovo skolos susidarymo aplinkybes ir savo nuožiūra išskaityti kompensaciją iš darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio nutraukiant tarp šalių darbo santykius. Taigi, šiuo atveju bylos šalys negalėjo sudaryti susitarimo, kuriuo susitarta, kad darbdavė, susidarius skolai dėl mokymų išlaidų atlyginimo, atlieka išskaitymą iš darbuotojui mokamo darbo užmokesčio, kai yra ginčas dėl mokymų. Atitinkamai atsakovė, atlikdama išskaitymą iš ieškovo darbo užmokesčio, negalėjo remtis Papildomo susitarimo pagrindu, nes tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms.
20. Pasisakydama dėl netesybų atlyginimo, teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovės neteisėtai išskaityta suma buvo mažesnė nei ieškovo gaunamas vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, todėl netesybos turi būti skaičiuojamos nuo išskaitytos sumos. Byloje nėra duomenų, jog darbo santykiams pasibaigus atsakovė laiku neatsiskaitė su ieškovu dėl jo kaltės, todėl teisėjų kolegija laikė, kad ieškovas pagrįstai reikalavo iš ieškovės priteisti DK 146 straipsnio 2 dalyje, 147 straipsnio 2 dalyje nustatytas netesybas. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovė nebuvo tinkamai atsiskaičiusi su ieškovu daugiau nei šešis mėnesius, bei vadovaudamasi kasacinio teismo išaiškinimais, teisėjų kolegija nusprendė tenkinti ieškinio reikalavimą dėl netesybų priteisimo ir priteisė ieškovui iš atsakovės 8169,60 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių) (1361,60 Eur × 6 mėn.).
21. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovė taip pat reiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisti atsakovei jos patirtų 255,43 Eur bylinėjimosi išlaidų už pateiktų dokumentų vertimus atlyginimą. Nors ir konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė nepagrįstai, teisėjų kolegija nusprendė, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovės naudai nepriteistinas, nes ieškovas pirmosios instancijos teisme bylą laimėjo. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo priteisimo atmestas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
22. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 8 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 21 d. sprendimą, atsakovės apeliacinį skundą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, vykdyti sprendimo įvykdymo atgręžimą, atsakovės naudai priteisti iš ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 215 Eur. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog Papildomas susitarimas laikytinas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nes įstatyme galimybė atlikti išskaitą iš darbuotojo darbo užmokesčio už darbdavio patirtas mokymosi išlaidas nenustatyta, neatitinka DK 37 straipsnio 1 dalies nuostatų. Atsakovės nuomone, tokią teisę suteikia tiek DK 37 straipsnis, tiek 33 straipsnio 4 dalis. Teisės doktrinoje įtvirtinta, jog sudarydamos darbo sutartį (arba ir vėliau) darbo sutarties šalys gali aptarti, kaip turėtų būti atlyginamos darbdavio patirtos mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidos, jei darbo sutartis būtų nutraukta. Taip pat įtvirtinta, kad susitarime dėl mokymo išlaidų atlyginimo turėtų būti aptariama ir tai, kokia bus jų atlyginimo tvarka. Svarbu, kad tokiame susitarime būtų išlaikyta protinga darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra suformuluota DK 37 straipsnyje esančios teisės normos taikymo taisyklė, apibrėžianti, kokios konkrečiai sąlygos turi būti darbuotojo ir darbdavio susitarime dėl tokių išlaidų kompensavimo tvarkos ar dėl kurių sąlygų draudžiama susitarti. Vertinant DK 33 straipsnio 4 dalies turinį, matyti, kad ši teisės norma nėra savarankiška, ji taikoma tik kartu su kitomis darbo teisės normomis, nes leidžia darbuotojui ir darbdaviui savarankiškai susitarti ir nukrypti nuo kitų DK nuostatų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nėra suformulavęs šios normos taikymo taisyklės.
22.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 33 straipsnio 4 dalies nuostatas, konstatuodamas, kad jos netaikytinos, nes nebuvo pasiekta darbdavio ir darbuotojų interesų pusiausvyra. Šios išvados teismas nepagrindė, netinkamai aiškino, kad atsakovei suteikta teisė vienašališkai vertinti ieškovo skolos susidarymo aplinkybes ir savo nuožiūra išskaityti kompensaciją iš darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio nutraukiant darbo santykius, nors byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nusprendė, jog šalių interesų pusiausvyrą užtikrina geresnės nei DK nustatytos kompensavimo sąlygos: (i) proporcingai neišdirbtam laikui apskaičiuota kompensacija, o ne visa suma, kaip nustatyta DK, bei (ii) susitartas 12 mėnesių terminas, kurį turi išdirbti darbuotojas po mokymų pabaigos, o ne 2 metai.
22.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog Papildomu susitarimu nebuvo sukurtas savarankiškas pagrindas atlikti išskaitą, lėmė tai, kad teismas netinkamai kvalifikavo teisinį santykį ir taikė DK 150 straipsnį, nors išskaita nebuvo atliekama šio straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog, esant šalių susitarimui dėl mokymo išlaidų atlyginimo pagal DK 37 straipsnį, DK 150 straipsnio nuostatos nėra taikytinos, nes šalys darbo sutartyje susitarė dėl konkrečių mokymo išlaidų dydžio ir jų kompensavimo sąlygų ir tokia išskaita atliekama pagal DK 37 straipsnį, o ne DK 150 straipsnį.
22.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo jų taikymui aktualios teismų praktikos, nes sprendime, konstatuodamas priešingas aplinkybes, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, rėmėsi vidiniu įsitikinimu, bet šių aplinkybių nemotyvavo ir nepagrindė teisinio vertinimo.
22.5. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo atsakovės apeliacinio skundo reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
23. Ieškovas prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 8 d. sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad DK 150 straipsnyje yra nustatyti griežti darbdavio teisės atlikti priešpriešinių sumų įskaitymą ribojimai. Įstatyme galimybė atlikti išskaitą iš darbuotojo darbo užmokesčio už darbdavio patirtas mokymosi išlaidas nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovė, siekdama kompensacijos pagal papildomą susitarimą, turėjo teisę kreiptis į privalomą ikiteisminio darbo ginčų nagrinėjimo instituciją, bet ne atlikti vienašališką išskaitymą iš ieškovui mokėtino darbo užmokesčio.
23.2. DK 150 straipsnio nuostatos įtvirtina baigtinį sąrašą atvejų, kai galima atlikti išskaitymą tam, kad būtų apsaugomi silpnesnės darbo santykių šalies interesai gauti jai priskaičiuotą darbo užmokestį. Darbdavys neturi teisės vienašališkai paimti darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio dalies kitais nei DK 150 straipsnyje nustatytais pagrindais. DK 37 straipsnio nuostatos leidžia susitarti dėl mokymo išlaidų atlyginimo sąlygų, kai tarp šalių nėra kilęs ginčas, tačiau nesuteikia teisės pačiam darbdaviui išspręsti tarp šalių kilusio ginčo dėl fakto, ar mokymai buvo suteikti, ir dėl mokymo išlaidų dydžio, ir vienašališkai (prieš darbuotojo valią) atlikti išskaitų iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio.
23.3. Papildomo susitarimo sąlygos, suteikiančios teisę atsakovei, kaip darbdavei, vienašališkai vertinti ieškovo skolos susidarymo aplinkybes ir savo nuožiūra išskaityti kompensaciją iš darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio nutraukiant tarp šalių susiklosčiusius darbo santykius, akivaizdžiai neužtikrino darbuotojo ir darbdavės interesų pusiausvyros, nes patys mokymai ieškovui nebuvo suteikti, t. y. ieškovas neįgijo jokių žinių ir (ar) gebėjimų.
23.4. Kasaciniame skunde atsakovė nenurodo išsamių motyvų, teisinių argumentų, kokią konkrečią įrodymų vertinimo taisyklę teismas pažeidė. Vien ta aplinkybė, kad byloje esančių įrodymų pagrindu teismas padarė kitokias išvadas, nei nurodo atsakovė, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
23.5. Apeliaciniam teismui pripažinus ieškovo argumentus, kad atsakovė, vadovaujantis DK 150 straipsnio nuostatomis, neturėjo teisės atlikti vienašališkos išskaitos iš ieškovo darbo užmokesčio, antras apeliacinio skundo pagrindas apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas ir teismas dėl jo nepasisakė. Teismo sprendime nėra įvertinta, ar ieškovas pabaigė kvalifikacijos kėlimo kursus, t. y. ar mokymai jam faktiškai buvo suteikti, ar mokymai viršijo darbo veiklai keliamus reikalavimus, ar faktiškai nebaigti mokymai ar mokymai, neviršijantys darbo veiklai keliamų reikalavimų, gali būti pripažįstami mokymo išlaidomis DK 37 straipsnio prasme, ar šiam darbo ginčui turi būti taikoma praktika dėl darbuotojo apmokymų ar kvalifikacijos kėlimo išlaidų, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTc0LTcwMS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-174-701/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-174-701/2021">e3K-3-174-701/2021</a>.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio už darbdavio turėtas darbuotojo mokymo išlaidas (ne)teisėtumo, darbo santykiams pasibaigus darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių
24. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovės atliktos išskaitos iš galutinio atsiskaitymo su darbuotoju (ieškovu), šiam nutraukus Darbo sutartį savo iniciatyva be svarbių priežasčių. Atsakovės teigimu, išskaita atlikta Papildomo susitarimo pagrindu, todėl yra teisėta.
25. DK 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbdavio turėtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo sąlygų, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Atlygintos gali būti tik darbdavio turėtos išlaidos per paskutinius dvejus metus iki darbo sutarties pasibaigimo, nebent kolektyvinėje sutartyje nustatytas kitoks terminas, kuris negali viršyti trejų metų (DK 37 straipsnio 3 dalis). Pagrindinis tokio reglamentavimo tikslas yra tas, kad darbdavys, kėlęs darbuotojo kvalifikaciją ir didinęs jo paklausą darbo rinkoje, jei darbuotojas netęsia darbo santykių dėl darbuotojo kaltės arba be svarbios priežasties ir nekompensuoja darbdavio patirtų išlaidų darbu, gali susigrąžinti patirtų išlaidų dalį darbuotojo kvalifikacijai kelti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-234/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-234/2009">3K-3-234/2009</a>; 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTc0LTcwMS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-174-701/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-174-701/2021">e3K-3-174-701/2021</a> 19 punktą).
26. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovės 2019 m. spalio 29 d. buvo sudaryta darbo sutartis. 2020 m. gruodžio 21 d. tarp ieškovo ir atsakovės sudarytas Papildomas susitarimas dėl darbuotojo mokymo išlaidų kompensavimo, kuriuo darbuotojas įsipareigojo gera valia atlyginti darbdavės patirtas išlaidas dėl darbuotojo kvalifikacijos kėlimo pagal Kvalifikacijos kėlimo kursus (1.1, 1.2 punktai); išlaidų bendra suma – 4084,80 Eur (1.4 punktas); darbuotojas, nutraukęs darbo sutartį be svarbios priežasties, kompensuoja darbdavės patirtas išlaidas proporcingai neišdirbtam dvylikos mėnesių terminui po kvalifikacijos kėlimo kursų pabaigimo, skaičiuojant mėnesiais, pradedant nuo kito mėnesio, einančio po mokymų pabaigimo (2.1 punktas); jeigu apskaičiuotas skolos likutis mažesnis už darbo sutarties nutraukimo dieną darbuotojui mokėtiną galutinį atsiskaitymą, tai iš galutinio atsiskaitymo išskaitoma visa suma skolai padengti (2.2 punktas).
27. Darbo sutartis nutraukta 2022 m. birželio 10 d. DK 55 straipsnio pagrindu. Ieškovo darbo užmokestis atleidimo dieną – 3672,94 Eur. Nutraukus Darbo sutartį, atsakovė iš galutinio atsiskaitymo su ieškovu išskaičiavo 1361,60 Eur skolos likutį Kvalifikacijos kėlimo kursų išlaidoms padengti. Taigi, kaip teigia atsakovė, ji, tinkamai vykdydama Papildomą susitarimą, nutraukus Darbo sutartį darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių ir skolos sumai esant mažesnei už ieškovui mokėtiną galutinį atsiskaitymą, išskaitė proporcingą neišdirbtam dvylikos mėnesių laikotarpiui po Kvalifikacijos kėlimo kursų pabaigimo skolos sumą.
28. DK 150 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė, pagal kurią išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti atliekamos tik įstatymų nustatytais atvejais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas atvejų, kai išskaitos gali būti daromos: grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms (1 punktas); grąžinti sumoms, permokėtoms dėl skaičiavimo klaidų (2 punktas); atlyginti žalai, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė darbdaviui (3 punktas); išieškoti atostoginiams už suteiktas atostogas, viršijančias įgytą teisę į visos trukmės ar dalies kasmetines atostogas, darbo sutartį nutraukus darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių arba dėl darbuotojo kaltės darbdavio iniciatyva (4 punktas).
29. Pagal DK 33 straipsnio 4 dalį, darbo sutartyje galima nukrypti nuo DK ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, jei: (i) darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis yra ne mažesnis nei du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai; (ii) pasiekiama darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyra; (iii) nesitariama dėl išimčių iš darbo teisės normų, kurios reguliuoja maksimalųjį darbo ir minimalųjį poilsio laiką, darbo sutarties sudarymą ir pasibaigimą, minimalųjį darbo užmokestį, darbuotojų saugą ir sveikatą, lyčių lygybę ir nediskriminavimą kitais pagrindais.
30. Kasaciniame skunde atsakovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog Papildomas susitarimas laikytinas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymų nuostatoms, prieštarauja DK 37 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbdavio turėtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo sąlygų, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių.
31. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta nepagrįstu, kadangi darbdavio teisė, esant DK 37 straipsnio sąlygoms, susigrąžinti lėšas, patirtas apmokant darbuotojo kvalifikacijos kėlimą, nesuponuoja išvados, kad darbdavys gali susitarti su darbuotoju šią teisę įgyvendinti tiesiog atlikdamas išskaitą iš darbuotojo atlyginimo.
32. DK 150 straipsnio 1 dalyje nustatytos išsamios taisyklės, pagal kurias išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti atliekamos tik įstatymų nustatytais atvejais. Normos formuluotė nesuteikia pagrindo jos vertinti kaip dispozityvios, kadangi ji aiškiai formuluoja draudimą atlikti išskaitas kitais nei įstatymuose nustatytais pagrindais. Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas Papildomo susitarimo dalį dėl išskaitos atlikimo galimybės pagrįstai pripažino prieštaraujančia imperatyviai DK 150 straipsnio normai, įtvirtinančiai išsamų išskaitų atlikimo sąrašą.
33. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs Papildomo susitarimo prieštaravimą imperatyvams, vertino, ar toks prieštaravimas galimas pagal DK 33 straipsnio 4 dalį.
34. Byloje nėra ginčo, kad ieškovo darbo užmokestis (darbo sutartyje sulygtas darbo užmokestis – 3472 Eur, darbo teisinių santykių nutraukimo dieną – 3672,94 Eur) buvo didesnis nei du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai (2020 m. vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydis – 1428,60 Eur, atitinkamai du vidutiniai mėnesiniai bruto darbo užmokesčio dydžiai – 2857,20 Eur), taigi atitiko DK 33 straipsnio 4 dalies reikalavimus dėl darbuotojo užmokesčio dydžio, kuriam esant atsiranda teisė darbo sutartyje nukrypti nuo imperatyvių DK normų. Papildomu susitarimu nesitarta dėl išimčių iš darbo teisės normų, kurios reguliuoja maksimalųjį darbo ir minimalųjį poilsio laiką, darbo sutarties sudarymą ir pasibaigimą, minimalųjį darbo užmokestį, darbuotojų saugą ir sveikatą, lyčių lygybę ir nediskriminavimą kitais pagrindais. Taigi, šiuo atveju nėra ginčo, kad susitarimu dėl išskaitos tenkinamos dvi sąlygos iš trijų, kurioms esant įstatymų leidėjas suteikė teisę darbo sutarties šalims nukrypti nuo imperatyvių darbo teisės normų (DK 33 straipsnio 4 dalis).
35. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas trečiąją sąlygą, būtiną teisei darbo sutartyje nukrypti nuo imperatyvių DK normų atsirasti (susitarimu turi būti pasiekta darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyra), nurodė, jog jos nagrinėjamu atveju nėra, nes Papildomu susitarimu atsakovei buvo suteikta teisė vienašališkai vertinti ieškovo skolos susidarymo aplinkybes ir savo nuožiūra išskaityti kompensaciją iš darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio nutraukiant tarp šalių susiklosčiusius darbo santykius.
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su šia apeliacinės instancijos teismo išvada. Pirma, Papildomu susitarimu atsakovei nebuvo suteikta teisė vienašališkai vertinti ieškovo skolos susidarymo aplinkybių, nes Papildomu susitarimu iš anksto buvo nustatytos konkrečios sąlygos ir aplinkybės, kaip ir kokiu atveju bus atlyginamos darbdavės patirtos Kvalifikacijos kėlimo kursų išlaidos, tiksliai nurodytas atlygintinų išlaidų apskaičiavimo būdas. Taigi, vertinamųjų aplinkybių, kurias vienašališkai galėtų sau palankiai vertinti atsakovė ir taip pažeisti darbuotojo ir savo interesų pusiausvyrą, Papildomame susitarime nėra.
37. Antra, Papildomas susitarimas įtvirtino darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyrą, nes jame yra užtikrinta, kad darbuotojas atlygina Kvalifikacijos kėlimo kursų išlaidas tik jei nutrauks darbo sutartį anksčiau nei po dvylikos mėnesių nuo kursų pabaigos, ir tik išlaidų, proporcingų neišdirbtam dvylikos mėnesių terminui, dalį. Įvertinusi, jog (i) darbuotojas turi atlyginti ne visas Kvalifikacijos kėlimo kursų išlaidas, o proporcingą neišdirbtam dvylikos mėnesių terminui išlaidų dalį (atsakovė patyrė 4084,80 Eur išlaidų, tačiau prašo atlyginti 1361,60 Eur), ir tai, kad (ii) dvylikos mėnesių terminas yra protingas, užtikrinantis tiek darbdavės (atsakovės) lūkesčius, jog darbuotojas bent vienerius metus įgytas žinias taikys būtent dirbdamas pas ją, tiek darbuotojo interesą, kad jau po metų, išdirbtų nuo Kvalifikacijos kėlimo kursų baigimo, jo pareiga grąžinti lėšas pasibaigs (atkreiptinas dėmesys, kad, pagal DK 37 straipsnio 3 dalį, Papildomu susitarimu galėjo būti sulygta dėl dvigubai ilgesnio – dvidešimt keturių mėnesių – termino), teisėjų kolegija padaro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Papildomu susitarimu buvo pasiekta darbuotojo (ieškovo) ir darbdavės (atsakovės) interesų pusiausvyra.
38. Įvertinus, kad Papildomas susitarimas atitinka visas DK 33 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas dėl galimybės darbo sutartyje nukrypti nuo imperatyvių įstatymo nuostatų, darytina išvada, kad susitarimas dėl išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio pasibaigus darbo teisiniams santykiams galimumo yra teisėtas. Tačiau tai nesuponuoja išvados, kad pats išskaitos atlikimo teisinis pagrindas, nutrūkus tarp ieškovo ir atsakovės susiklosčiusiems darbo teisiniams santykiams, kartu pripažintinas teisėtu.
39. DK 37 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbuotojas turi atlyginti tik tas išlaidas, kurios susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai padaręs išvadą, kad vienašalė išskaita prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, ir tik tuo pagrindu tenkinęs ieškovo ieškinį, nevertino, ar ieškovas apskritai turi atlyginti Kvalifikacijos kėlimo kursų išlaidas, t. y. ar kursuose suteiktos žinios viršija jo darbo veiklai keliamus reikalavimus.
40. Pagal kasacinio teismo praktiką, DK 37 straipsnis aiškintinas DK 29 straipsnio, įtvirtinančio darbdavio pareigą apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek būtina jo darbo funkcijoms atlikti, kontekste. Darbuotojo pareiga atlyginti darbdavio patirtas mokymo išlaidas turėtų atsirasti tik tuomet, kai mokymo procese darbuotojas gauna žinių, kurios tiesiogiai nėra būtinos jo darbo funkcijoms atlikti, t. y. jei darbuotojas, kuris ir be apmokymų ar kvalifikacijos kėlimo yra tinkamas eiti pavestas funkcijas, įgyja papildomų žinių ar gebėjimų, viršijančių jo atliekamam darbui keliamus reikalavimus, kurie suteikia papildomos vertės darbuotojui darbo rinkoje. Vien tik vykdant DK 29 straipsnyje nustatytą pareigą apmokyti darbuotoją dirbti, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti, darbdavio patirtos išlaidos neturėtų būti vertinamos kaip susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTc0LTcwMS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-174-701/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-174-701/2021">e3K-3-174-701/2021</a>, 22 punktas).
41. Pagal DK 33 straipsnio 4 dalį, ginčai, kylantys iš susitarimų, kuriais nukrypstama nuo imperatyvių teisės normų, nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka. Pagal DK 241 straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Atitinkamai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bylose dėl darbdavio patirtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbuotojui buvo suteiktos žinios, atitinkančios DK 37 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, t. y. turi būti įrodyti du palyginamieji dalykai: kokios žinios reikalingos darbuotojo darbo funkcijoms atlikti ir tai, kad mokymuose darbuotojui suteiktos žinios buvo aukštesnio lygio, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTc0LTcwMS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-174-701/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-174-701/2021">e3K-3-174-701/2021</a>, 23 punktas).
42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 33 ir 37 straipsnių normas, todėl yra pagrindas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių dėl darbdavės reikalavimo teisės, kad darbuotojas atlygintų dalį Kvalifikacijos kėlimo kursų išlaidų, pagrįstumo, o šios aplinkybės yra esminės sprendžiant dėl šioje byloje pareikšto reikalavimo priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį. Kadangi pirmiau nurodytos aplinkybės (šios nutarties 40, 41 punktai) turi esminę reikšmę vertinant darbuotojo darbo užmokesčio dydį, tačiau apeliacinės instancijos teismo jos buvo nenustatytos ir nevertintos, byla perduotina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo. Nustatyti pažeidimai gali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
43. Kiti kasaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam ir visapusiškam šioje byloje spręstinų teisės klausimų išnagrinėjimui, todėl kasacinis teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidos neskirstomos, o jų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
45. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė
Agnė Tikniūtė
