A. R. pagal BK 140 str. 2 d., 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-95-648/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60460-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1;

2.1.7.3; 2.1.7.4; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nukentėjusiosios R. R. atstovei advokatei Marinai Gušauskienei,

nuteistajam A. R., jo gynėjui advokatui E. L.,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. gynėjo advokato E. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2018 m. gegužės 27 d. veikos) laisvės apribojimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 3 punktu, 7 dalimi, 72² straipsniu, A. R. skirti įpareigojimai visu laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusiųjų dėl 2018 m. gegužės 27 d. padarytos nusikalstamos veikos, per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

A. R. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2016 m. gruodžio 29 d., 2017 m. balandžio 13 d., 2017 m. rugpjūčio 21 d., 2017 m. gruodžio 4 d., 2018 m. kovo 22 d. veikų), 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 145 straipsnio 2 dalį, pripažinus, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Priteista iš A. R. nukentėjusiosioms R. R. ir E. Z. dėl 2018 m. gegužės 27 d. veikos po 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki šios sprendimo dalies visiško įvykdymo. Civilinio ieškinio dalys dėl neturtinės žalos, siejamos su kitomis nusikalstamomis veikomis, dėl kurių A. R. išteisintas, paliktos nenagrinėtos.

Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 23 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 28 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. R. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2016 m. gruodžio 29 d. veikos), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – A. R. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2016 m. gruodžio 29 d. veika) laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2018 m. gegužės 27 d. veika) ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams penkiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 3, 7 punktais (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo redakcija), A. R. paskirti įpareigojimai: laisvės apribojimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, atsiprašyti nukentėjusiųjų dėl 2016 m. gruodžio 29 d., 2018 m. gegužės 27 d. padarytų nusikalstamų veikų. Vadovaujantis BK 72³ straipsniu, A. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant jį per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiosios atstovės advokatės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pakeistu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, A. R. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad smurtaudamas sukėlė šeimos narėms fizinį skausmą ir nežymiai jas sužalojo, t. y. 2016 m. gruodžio 29 d. apie 1.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia spyrė sutuoktinei R. R. į kairiąją koją, sugriebęs rankomis, suko jai dešinę plaštaką, prispaudęs ją alkūne laikė prie durų staktos, o R. R. dukteriai E. Z. ginant savo motiną, jis tyčia įkando E. Z. į dešinį riešą, taip sukėlė abiem nukentėjusiosioms fizinį skausmą ir padarė sužalojimus (R. R. – poodines kraujosruvas dilbiuose, plaštakose, kairiame kelyje, kairėje blauzdoje, kairėje pėdoje, odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje, E. Z. – odos nubrozdinimą dešiniame rieše ir kairės plaštakos II piršte), nežymiai sutrikdė joms sveikatą.

2. A. R. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad smurtaudamas nežymiai sužalojo savo šeimos nares, t. y.

3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. R. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2017 m. balandžio 13 d., 2017 m. rugpjūčio 21 d., 2017 m. gruodžio 4 d., 2018 m. kovo 22 d. veikų), 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 145 straipsnio 2 dalį, kasacine tvarka neskundžiama.

II. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4. Pirmosios instancijos teismas A. R. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2016 m. gruodžio 29 d. veikos išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, pripažindamas, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas konstatavo, kad patikimais ir abejonių nekeliančiais įrodymais nėra įrodyta A. R. kaltė padarius šį jam inkriminuotą nusikaltimą, byloje nėra kitų įrodymų, galinčių patvirtinti nukentėjusiųjų versiją dėl sužalojimų joms padarymo, surinkti įrodymai neleidžia vertinti, kad nukentėjusiųjų parodymai yra visiškai nuoseklūs, juose nurodytos įvykio aplinkybės niekaip nepaaiškina A. R. sužalojimų, o A. R. parodymus apie prieš jį atliktus smurtinius veiksmus atitinka specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad nepaneigta A. R. versija, jog jis gynėsi ir tuo metu galėjo būti padaryti atitinkami sužalojimai, todėl šiuo atveju negali būti konstatuota A. R. tyčia padaryti nukentėjusiosioms nežymų sveikatos sutrikdymą.

5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo A. R. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pripažino A. R. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2016 m. gruodžio 29 d. nusikalstamos veikos padarymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. R. išteisintas dėl šios veikos, yra nepagrįsta, priimta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, neįvertinus jų visumos, tarpusavio sąsajos bei nagrinėjamos veikos konteksto.

III. Kasacinio skundo argumentai

6. Kasaciniu skundu nuteistojo A. R. gynėjas advokatas E. Losis prašo: 1) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistojo A. R. apeliacinis skundas dėl 2018 m. gegužės 27 d. veikos, taip pat dalį dėl pripažinimo kaltu padarius 2016 m. gruodžio 29 d. veiką ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; 2) neįžvelgus kasaciniame skunde nurodytų pažeidimų dėl 2018 m. gegužės 27 d. veikos – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. R. pripažintas kaltu dėl 2016 m. gruodžio 29 d. veikos padarymo, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalys, kuriomis A. R. pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, yra nepagrįstos ir neteisėtos, nes jas priimant padaryta esminių BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimų, šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą bei lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 140 straipsnio 2 dalies – pritaikymą. Teismai savo išvadas dėl A. R. kaltumo padarė nesilaikydami įrodinėjimo taisyklių, nepagrįsdami jų bylos įrodymų visumos analize ir vertinimu, remdamiesi prielaidomis, nepašalinę byloje esančių prieštaravimų, taip pažeisdami nekaltumo prezumpcijos ir iš jo išplaukiantį in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principus. Apeliacinės instancijos teismas kruopščiai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, neatlikęs išsamaus ir visapusiško bylos aplinkybių tyrimo, atmestinai vykdė teisingumą, pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, iš esmės nemotyvuotai, deklaratyviais, bylos medžiaga nepagrįstais argumentais panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išteisinamąją dalį dėl 2016 m. gruodžio 29 d. veikos ir priėmė savo turiniu bei forma BPK keliamų reikalavimų neatitinkantį nuosprendį. Šio teismo išvados prieštarauja bylos medžiagai, teismas nesivadovavo BPK įtvirtintu laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą, įrodymus analizavo atskirai vienus nuo kitų, nesusiedamas tarpusavyje. Savo nuosprendyje dalies įrodymų, kurie sudarė pagrindą A. R. išteisinti, apeliacinės instancijos teismas ne tik kad nepaneigė, bet dėl jų apskritai nepasisakė.

6.2. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. R. dėl 2016 m. gruodžio 29 d. veikos padarymo, vadovavosi nekaltumo prezumpcijos principu ir kilusias abejones vertino kaltinamojo naudai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šiuo principu nesivadovavo, įrodymais, patvirtinančiais A. R. kaltumą, pripažino abiejų nukentėjusiųjų parodymus, jų pareiškimus dėl įvykio, specialisto išvadas dėl nukentėjusiosioms padarytų sužalojimų, įvykio nemačiusių asmenų L. J. (L. J.), M. M. (M. M.), M. J. parodymus, paties A. R. parodymus, nevertindamas jų patikimumo ir sąsajumo. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių pirmosios instancijos teismo iškeltoms abejonėms pašalinti.

6.3. Priimdamas sprendimą apeliacinės instancijos teismas ignoravo kasacinio teismo praktiką dėl įrodinėjimo ypatumų tokio pobūdžio bylose, šioje praktikoje akcentuojama būtinybė sprendžiant dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnį atsižvelgti ir į tarp šalių susiklosčiusius santykius, įvertinti, kad gali būti melagingų įskundimų, įvykio inscenizacijų ir pan. (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2015). Vertindamas nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, apeliacinės instancijos teismas per siaurai aiškino konfliktinių santykių sąvoką, iš esmės apsiribojo tik 2016 m. gruodžio 29 d. kilusiu konfliktu, nevertindamas ilgalaikių konfliktinių santykių tarp A. R. ir nukentėjusiųjų aplinkybių, jų įtakos nukentėjusiųjų parodymams ir (ar) pareiškimams pradėti ikiteisminį tyrimą bei priimtame nuosprendyje nepateikė motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės nevertinamos kaip nukentėjusiųjų parodymų nepatikimumą patvirtinantys įrodymai. Nukentėjusiųjų parodymai atskleidė jų kaip duomenų šaltinio nepatikimumą, galimą suinteresuotumą kenkti A. R., nepagrįstai jį apkaltinant nusikalstamos veikos padarymu. Tikrindamas nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, apeliacinės instancijos teismas jų neanalizavo, nesiaiškino parodymų formavimosi proceso bei jų kaitos priežasčių, iš esmės apsiribojo tik jų sugretinimu su specialistų išvadomis, taip taikydamas draudžiamą objektyvaus pakaltinamumo taisyklę.

6.4. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino nukentėjusiųjų parodymų nepatikimumui konstatuoti reikšmingų aplinkybių. A. R. nuo pat pradžių nurodė tikrąją šių konfliktų priežastį – paskolų R. R. įmonei suteikimą ir R. R. vengimą jas tinkamai įforminti. Visi A. R. pateikti kaltinimai yra išgalvoti, tai R. R. manipuliacijos prieš jį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad R. R. sugeba manipuliuoti asmenimis ir modeliuoti situacijas, siekdama savo tikslų. Apeliacinės instancijos teismas nevertino A. R. nurodytos aplinkybės, kad R. R. yra teismo mediatorė, laikiusi teismo mediatorių egzaminus, į kuriuos įeina ir kursas apie smurtą šeimoje, sprendimo būdus. Tai, kad abi nukentėjusiosios galimai vykdė provokacijas, manipuliacijas, patvirtina ir jų neišsamūs, nenuoseklūs parodymai šioje byloje ir kituose tyrimuose (jie pridėti prie bylos), juose atrinkti ir selektyviai pateikti ne tik bylai reikšmingi parodymai, bet ir susirašinėjimai, kita bylos medžiaga. Tai įvertino pirmosios instancijos teismas, jis A. R. išteisino dėl daugelio jam inkriminuotų veikų. Byloje yra specialistų išvados, iš jų matyti, kad atitinkami sužalojimai padaryti ne nukentėjusiųjų nurodytu laiku, o tada, kai A. R. nebuvo Lietuvoje (pavyzdžiui, 2018 m. kovo 22 d. įvykis). R. R. polinkis išsigalvoti ar hiperbolizuoti tariamą grėsmę matyti ir A. R. pateiktuose susirašinėjimuose. R. R. kaip terorizavimą vertina net ir tokius A. R. veiksmus kaip vandens iš čiaupo paleidimą siekiant atsigerti, o kaip psichologinį smurtą – nurodymą namo prijungimo prie bendro miesto vandentiekio metu nesinaudoti sanitariniais mazgais. Užuot išvykusios į kitą turimą gyvenamąją vietą, nukentėjusiosios iškėlė A. R. reikalavimus dėl viešbučio lygio pusryčių, kad jie būtų apmokėti ir pan. Akivaizdu, kad nebuvo jokio psichologinio smurto ar asmens terorizavimo, tai tik rodo schemą, kaip elementarius A. R. veiksmus siekiama paversti pavojingais ar net nusikalstamais. Be to, iš susirašinėjimų matyti, kad A. R. žeminosi, atsiprašinėjo, siekdamas išsaugoti santuoką. Buvo vykdomos provokacijos ir teismo patalpose – R. R. po teismo posėdžio pastojo kelią koridoriumi einančiam A. R. ir jį petimi pastūmė (sudavė), tai patvirtina prie bylos pridėtas vaizdo įrašas iš teisme esančių vaizdo kamerų. Specialisto S. Audicko išvadoje nurodyta, kad R. R. būdingi histeriorinio ir paranoidinio asmenybės sutrikimo simptomai, polinkis hiperbolizuoti įvykius, parodymų metu vartoti neigiamą emociją sustiprinančius žodžius ir pan. Šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą dėl nukentėjusiųjų parodymų nepatikimumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios išvados nepaneigė, spręsdamas nukentėjusiųjų parodymų patikimumo klausimą, apsiribojo tik nuoroda, kad nukentėjusiųjų parodymuose esantys prieštaravimai nėra esminiai.

6.5. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai netyrė nuteistojo parodymų atitikties bylos medžiagai, jų pasikeitimo priežasčių, savo išvadą apie A. R. parodymų nenuoseklumą grindė vien faktu, kad A. R. pripažino kaltę dėl 2016 m. gruodžio 29 d. įvykio. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas tuo neapsiribojo, įvertinęs visus A. R. parodymus (t. y. ir vėlesnius jo parodymus dėl nekaltumo), sugretinęs juos su kita bylos medžiaga (be kita ko, ir prieš R. R. pagal A. R. pareiškimą pradėto ikiteisminio tyrimo medžiagą), teisingai nustatė aplinkybes, lėmusias A. R. kaltės prisiėmimą. A. R. parodymus, paaiškinančius objektyvias kaltės prisiėmimo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas ignoravo, jų nevertino ir pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo klausimu nepaneigė. A. R. prisipažino po faktinio susitaikymo su R. R. Teisminio nagrinėjimo metu A. R. paaiškino, kad tokius parodymus davė ir kaltę prisiėmė dėl to, kad būtų pritaikytas susitaikymo institutas ir baudžiamieji procesai būtų užbaigti. Reikšminga tai, kad A. R. siekė užbaigti su 2016 m. gruodžio 29 d. įvykiais susijusius procesus, taip pat kad pagal A. R. skundą prieš R. R. pradėtame tyrime A. R. pasinaudojo teise neduoti parodymų prieš savo žmoną, taip apsaugodamas ją nuo galimo baudžiamojo persekiojimo. Šių aplinkybių nevertinimas, jų neaptarimas nuosprendyje rodo apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo tendencingumą.

6.6. Be to, apeliacinės instancijos teismas A. R. kaltę dėl 2016 m. gruodžio 29 d. veikos padarymo grindė netiesioginiais liudytojų L. J., M. M., M. J. parodymais, neįvertinęs jų sąsajumo aspektu (BPK 20 straipsnio 3 dalis), apsiribodamas tik pastaba, kad M. J. parodė, jog moterys buvo išsigandusios, verkė, jų rankos, riešai buvo paraudę. Šių liudytojų parodymai buvo vertinami tendencingai, selektyviai vertinant tik kaltinimui naudingus teiginius. Nebuvo vertinama liudytojo M. M. 2017 m. balandžio 28 d. parodymų dalis, kurioje jis teigė, kad, nuvykus į vietą, vyras taip pat rodė sumušimus ant savo kūno; abu sutuoktiniai vienas kitam turėjo pretenzijų, abu barėsi; šiuo atveju tarnybinis pranešimas nebuvo surašytas, nes nebuvo aišku, kuris iš sutuoktinių smurtautojas, o kuris nukentėjęs, tai buvo antras kartas, kai vyko į šią vietą. Taip pat nebuvo vertinama ir liudytojo L. J. 2017 m. gegužės 4 d. parodymų dalis, kurioje jis teigė, kad, jiems nuvykus į vietą, girdėjo, kaip moteris kažko prašė vyro, ar palikti ją ramybėje, ar kažką jai atiduoti; R. R. jiems paaiškino, kad dingo kažkokie dokumentai ir, jos manymu, juos paėmė vyras, tarp jų dėl to kilo konfliktas; abu sutuoktiniai buvo nuvežti aiškintis dėl galimos dokumentų vagystės. Minėtų asmenų parodymų dalys nebuvo vertinamos, nors šios iš esmės keitė parodymų dalių, kuriomis rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, turinį. Priešingai negu nurodo apeliacinės instancijos teismas, minėtų liudytojų parodymai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas, jose akivaizdžiai ignoruojama aplinkybė, kad konfliktas kilo būtent dėl dokumentų ir kad konflikto metu galėjo būti padaryti sužalojimai visiems asmenims, dėl to negalima paneigti A. R. parodymų, kad jis buvo užpultas ir gynėsi.

6.7. Nukentėjusiųjų parodymų patikimumą paneigia ir kiti bylos duomenys, parodantys tikrąsias ginčo priežastis ir patvirtinantys smurto nebuvimą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kviečiant policiją Bendrajam pagalbos centrui buvo tik abstrakčiai pateikta informacija, kad A. R. smurtauja, nurodyta, kad medikų nereikia, akcentuota, kad A. R. turi dokumentus. Šis teismas įvertino ir nukentėjusiųjų parodymų turinio kryptingumą apkaltinti A. R., hiperbolizuojant įvykius, juos sutirštinant, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra neabejotinai įrodyta nukentėjusiųjų versija dėl sužalojimų joms padarymo, atitinkamai nepaneigta ir A. R. versija, kad sužalojimai nukentėjusiosioms galėjo būti padaryti jam ginantis, todėl negalima konstatuoti, kad nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiosioms jis padarė tyčia. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė.

6.8. Nepagrįstos abiejų instancijų teismų išvados dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo sukėlimo R. R. ir E. Z. 2018 m. gegužės 27 d. Įrodinėdami BK 140 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvųjį požymį – smurtinius veiksmus ir jų pasireiškimo mechanizmą, teismai vadovavosi išimtinai nukentėjusiųjų parodymais, suteikdami jiems teisingumo prezumpciją, o likusius įrodymus tendencingai vertino tik nukentėjusiųjų parodymų pagrindimo aspektu.

6.9. Vertindamas 2018 m. gegužės 27 d. įvykį, teismas nebuvo nuoseklus, neatsižvelgė į pirmiau konstatuotą nukentėjusiųjų, kaip įrodymų šaltinio, nepatikimumą, iš esmės rėmėsi tik E. Z. pastūmimo ir sužalojimų faktu. Teismas nepagrįstai dėl šio įvykio nukentėjusiųjų parodymuose esančius prieštaravimus, neatitiktis bylos medžiagos visumai įvertino kaip neesminius, nesudarančius pagrindo abejoti jų teisingumu. Veikos aprašymas, tariami A. R. smurtiniai veiksmai, sužalojimų padarymo mechanizmas grindžiami išimtinai nukentėjusiųjų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino nuteistojo gynėjo baigiamosiose kalbose pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde nurodytų prieštaravimų dėl smurto prieš R. R. ir E. Z. panaudojimo aplinkybių bei sužalojimų susiformavimo mechanizmo ir pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos neištaisė. Abiejų instancijų teismai, pripažindami A. R. padarius 2018 m. gegužės 27 d. veiką, kritiškai nevertino nukentėjusiųjų parodymų patikimumo, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios visą laiką turėjo galimybę derinti parodymus tarpusavyje, joms kaip nukentėjusiosioms buvo prieinama bylos medžiaga, sudaryta galimybė adaptuoti savo parodymus prie bylos medžiagos.

6.10. Kaltinime ir teismų nuosprendžiuose nurodytas sužalojimų R. R. atsiradimo mechanizmas negalimas. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu iškėlė hipotetinę versiją, pagal kurią teismo nurodytoje situacijoje sužalojimai galėjo susidaryti bet kurioje kūno vietoje. Tačiau iš 2018 m. liepos 3 d. parodymų patikrinimo vietoje metu R. R. nurodytos A. R. stovėsenos ir jos buvimo vietos matyti, kad kambario durys atsidaro į miegamojo vidų iš kairės į dešinę ir, esant R. R. nurodytam sužalojimų padarymo mechanizmui, sužalojimai turėjo susiformuoti nugaros srityje, sėdmenų, šlaunų nugariniuose paviršiuose, tačiau tokių sužalojimų neužfiksuota, sužalojimų (kraujosruvų) dydis nebūdingas trankymui durimis. Taigi teismas sukūrė R. R. parodymams prieštaraujantį sužalojimų padarymo mechanizmą, kad būtų pateisintas apkaltinamojo nuosprendžio A. R. priėmimas.

6.11. Nepašalintos abejonės ir dėl R. R. parodymų prieštaringumo vaizdo įraše Nr. VID20180528 062051 užfiksuotiems duomenims, kai R. R. parodė, kaip ją durimis spaudė A. R., o ji dešine ranka ir dešine koja bandė saugotis. Pagal R. R. buvimo vietą, durų atidarymo (uždarymo) mechanizmą sužalojimai turėjo būti padaryti dešinėje kūno dalyje (rankose, kojose ir t. t.), o ne kairėje, kaip užfiksuota specialisto išvadoje. 2018 m. gegužės 28 d. atliekant įvykio vietos apžiūrą daryti vaizdo įrašai Nr. V1D 20180528 061826 ir VID20180528 062051 paneigia R. R. parodymus apie trankymą durimis ir pan., nes apie trankymą durimis E. Z. nugriuvus ji neužsiminė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, to nepaisydamas, vadovavosi prieštaringais R. R. ir E. Z. parodymais bei padarė nekonkrečią klaidingą išvadą dėl sužalojimų susidarymo mechanizmo, nurodydamas, kad nukentėjusiosios padėtis uždarinėjamų durų atžvilgiu, būnant kambaryje ir vonioje, yra priešinga, todėl, durimis spaudžiant nukentėjusiąją, jos rankas, šlaunis, sužalojimai galėjo susiformuoti tiek kairėje, tiek dešinėje pusėje. Teismas nepaneigė vaizdo įrašo duomenų, iš kurių matyti, kad iki E. Z. išstūmimo iš kambario momento jokio smurto prieš R. R. A. R. nenaudojo. Tokioms teismo išvadoms prieštarauja ir 2018 m. gegužės 27 d. E. Z. skunde nurodytos aplinkybės, kad A. R. po jos pastūmimo jokių smurtinių veiksmų neatliko. Nurodytų aplinkybių visuma, tarp jų ir E. Z. pateiktame vaizdo įraše užfiksuoti duomenys, rodo, kad kaltinime nurodytų smurtinių veiksmų prieš R. R. A. R. neatliko. Dėl pirmiau nurodytų prieštaravimų akivaizdu, kad vėlesni, kardinaliai besiskiriantys E. Z. ir R. R. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi.

6.12. Kaltinime ir nuosprendžiuose nurodytais veiksmais A. R. negalėjo E. Z. padaryti specialisto išvadoje konstatuotų sužalojimų. Pirma, neįmanoma susižaloti kaktos vidurinėje linijoje 1,5 cm žemiau plaukų krentant atbulomis, laiptų konstrukcijai esant už nugaros; krentant E. Z. nurodytu būdu, sužalojimų lokalizacija turėjo būti pakaušio ar smilkinio dalyje (jei galva būtų pasukta). Sužalojimas kaktoje galėjo būti padarytas tik krentant priekiu į laiptų konstrukciją (turėklą); sužalojimų kitose galvos srityse nenustatyta. Antra, odos nubrozdinimas pėdoje specialisto išvadoje fiksuotas priekiniame paviršiuje, tačiau, krentant atbulomis, sužalojimas turėtų būti nugariniame paviršiuje. Trečia, kaltinime ir nuosprendyje A. R. inkriminuotas vienintelis veiksmas – pastūmimas. Šiuo veiksmu E. Z. sužalojimų kitose kūno dalyse negalėjo atsirasti. Sužalojimai yra nustatyti kairėje rankoje, tačiau nėra sužalojimų nugaros ar sėdmenų srityse. Tokiomis aplinkybėmis negalėjo atsirasti sužalojimų šlaunų srityje – krentant atbulomis ant grindų, būtent sėdmenys turi kontaktuoti su grindimis. Teismo tendencingai nustatytas E. Z. sužalojimų mechanizmas yra hipotetinis, nebuvo įvertintas jo realumas, atitiktis bylos duomenims ir loginei padarytų sužalojimų visumai.

6.13. Teismai nepašalino prieštaravimų tarp vaizdo įrašo ir liudytojo policijos pareigūno V. K. parodymų. Nuosprendyje nurodyta, kad A. R. nusikalstamus veiksmus patvirtina kitos dienos vaizdo įraše E. Z. kaktoje matomas patinimas. Tačiau liko neįvertinta, kad pareigūnas akivaizdžių E. Z. sužalojimų nematė, nors, esant stipriam kaktos sumušimui į metalines laiptų konstrukcijas, neabejotinai būtų pastebėjęs. Teismai, vertindami šio liudytojo parodymus kaip patvirtinančius smurto panaudojimo faktą, nekreipė dėmesio į tai, kad jie neatitinka sąsajumo reikalavimo, nes pareigūnas jokio smurto nematė ir tokių duomenų nepateikė. Akcentuodami vaizdo įraše VID_20180528_061826 matomą E. Z. kaktos patinimą, teismai neįvertino, kad E. Z., paprašyta parodyti, kaip ji nukrito, tiksliai to nurodyti negalėjo, iš vaizdo įrašo matyti, kad ji sutriko, bandė improvizuoti, nurodydama neįtikėtiną kritimo mechanizmą pirmiausiai veidu į priekį, vėliau persisukant ir t. t. Kaip minėta, A. R. jokie papildomi veiksmai, išskyrus pastūmimą, neinkriminuoti, o vaizdo įraše E. Z. nurodė dar ir kitus smurtinius veiksmus. Specialisto išvadoje Nr. GI710/2018 (01) nurodyta, kad sužalojimai E. Z. galėjo būti padaryti mažiausiai 11 trauminių poveikių ir kad dešinės rankos sužalojimai nėra būdingi vienkartiniam griuvimui. Tačiau E. Z. nurodė, kad sužalojimai jai padaryti, kai griuvo pastumta. Šiuos prieštaravimus mėginama šalinti hipotetiškai nurodant, kad jie atsirado A. R. suėmus ją už rankos, tačiau tai prieštarauja bylos medžiagai, E. Z. pateiktam vaizdo įrašui.

6.14. Kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 140 straipsnio taikymo, akcentuoja sužalojimų atsiradimo mechanizmą, juos padariusio asmens tyčios kryptingumą ir kt. Ne kiekvienas fizinis kontaktas traktuojamas kaip smurtinis veiksmas BK 140 straipsnio prasme. Net jei ir yra nustatomi sužalojimai, būtina vertinti jų atsiradimo priežastis, pobūdį, asmenų tarpusavio santykius, veiksmų pavojingumą ir pan. Nagrinėjamoje byloje padaryti sužalojimai nelaikytini BK 140 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiu ir neatitinka pavojingumo laipsnio. A. R. kaltė preziumuota tiek dėl 2016 m. gruodžio 29 d. veikos, nevertinant, kad sužalojimai, jei tokie buvo, galėjo atsirasti dėl savigynos, tiek dėl 2018 m. gegužės 27 d. veikos, nevertinant, kad E. Z. pastūmimas iš kambario buvo instinktyvi A. R. reakcija, nulemta noro ją pašalinti iš konflikto su R. R. situacijos, o ne siekio ją sužaloti ar sukelti jai fizinį skausmą. Kad buvo tikslas E. Z. pašalinti iš konflikto zonos, patvirtina A. R. pasakymas „savo kambarį žinai“. Net jeigu ir būtų daroma prielaida, kad E. Z. nugriuvo, tai iš vaizdo įrašo akivaizdu, jog tai nebuvo tyčinis veiksmas, nukreiptas į E. Z. sužalojimą, A. R. negalėjo numatyti, kad dėl stumtelėjimo ji nugrius ir susižalos. Taigi net jei dėl ginčo metu įvykusio fizinio sąlyčio ir būtų padaryti sužalojimai, tokie veiksmai negali būti traktuojami kaip BK 140 straipsnyje nurodyta veika, nes A. R. veiksmuose nėra tyčios sužaloti nukentėjusiąsias ar sukelti joms fizinį skausmą. Teismai turėjo įrodyti A. R. siekį sukelti baudžiamajame įstatyme nurodytas pasekmes, ar privalėjo jas numatyti. Nustatyta, kad A. R. veikė netiesiogine tyčia vien pagal kilusias pasekmes, tai prilygsta draudžiamam objektyviajam pakaltinamumui.

6.15. Be to, teismai, traktuodami E. Z. kaip A. R. šeimos narę, neteisingai aiškino BK 248 straipsnį. Pagal šį straipsnį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. E. Z. yra R. R. duktė, ji nėra A. R. giminaitė ar šeimos narė, todėl jo veiksmai prieš E. Z. neteisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo A. R. gynėjo advokato E. Losio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

8. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014). Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a> ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

9. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>). Taigi kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

10. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, nuteistojo A. R. gynėjo advokato E. Losio kasacinio skundo teiginiai, susiję su faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK 20 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytų reikalavimų laikymosi, pripažįstant A. R. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2018 m. gegužės 27 d. veikos

11. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad abiejų instancijų teismai, darydami išvadas, jog A. R. 2018 m. gegužės 27 d. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąsias R. R. ir E. Z. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytus reikalavimus, nes vadovavosi išimtinai nukentėjusiųjų parodymais, neįvertinę jų patikimumo, o likusius įrodymus tendencingai vertino tik nukentėjusiųjų parodymų pagrindimo aspektu. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nepašalino nukentėjusiųjų parodymuose esančių prieštaravimų dėl smurto prieš R. R. ir E. Z. panaudojimo aplinkybių bei sužalojimų susiformavimo mechanizmo, taip pat neatitikčių bylos medžiagos visumai, o apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė, nors apie tai buvo pasisakyta gynėjo baigiamojoje kalboje ir nurodyta nuteistojo apeliaciniame skunde. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

12. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamų teismų sprendimų dalis, kuriomis A. R. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2018 m. gegužės 27 d. veikos padarymo, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir A. R. padarytai veikai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 2 dalį.

13. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad A. R. padarė minėtą veiką, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų (tiek kaltinančių, tiek teisinančių) visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje. Teisiamajame posėdyje teismas apklausė nuteistąjį, nukentėjusiąsias R. R., E. Z., policijos pareigūnus V. K., E. T., dėl R. R. nustatytų sužalojimų specialisto išvadą pateikusią ekspertę R. Gaidienę, ištyrė rašytinius bylos dokumentus (R. R. 2018 m. gegužės 27 d. pareiškimą, 2018 m. gegužės 27 d. E. Z. skundą, jų apklausų protokolus, E. Z. pranešimo Bendrajam pagalbos centrui įrašą, pareigūno V. K. tarnybinius pranešimus dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, V. K. ir E. T. parodymus, specialisto išvadas Nr. G 1692/2018(01), G 1710/2018(01)), peržiūrėjo vaizdo įrašus VID_20180527_230109, VID_20180527_23406, VID_20180528_061826, VID_20180528_062051 iš įvykio vietos, taip pat E. Z. pateiktą jos filmuotą 2018 m. gegužės 27 d. įvykio vaizdo įrašą ir šių įrodymų visumos pagrindu priėmė A. R. apkaltinamąjį nuosprendį, jame išdėstė įrodymus ir savo išvadas pagrindžiančius motyvus, taip pat pateikė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė A. R. parodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

14. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą, nepažeisdamas bylų apeliacinį nagrinėjimą reglamentuojančių bendrųjų nuostatų, įtvirtintų BPK 320 straipsnio 3 dalyje. Šis teismas patikrino, ar nukentėjusiųjų parodymuose nėra prieštaravimų, ar juose nurodytos aplinkybės atitinka bylos duomenis.

15. Abu teismai pagrįstai pripažino, kad tam tikrų netikslumų nukentėjusiųjų parodymuose yra, tačiau juos vertino kaip neesminius, negalinčius paneigti jau konstatuotos aplinkybės, kad nukentėjusiosioms padaryti sužalojimai buvo nulemti A. R. inkriminuotų smurtinių veiksmų. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad asmuo, kiekvieną kartą duodamas parodymus, gali atsiminti naujas detales ir savo duodamus parodymus papildyti ar patikslinti. Vertinant asmens parodymus kaip patikimus, svarbu nustatyti, kad proceso metu asmens duodami parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nekintantys, juos galima patikrinti BPK proceso veiksmais ir juos patvirtina kiti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2021).

16. Kasaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad nebuvo įvertintas E. Z. sužalojimų mechanizmas, jo realumas, atitiktis bylos duomenims ir loginei padarytų sužalojimų visumai. Kasatoriaus nuomone, nuo vienintelio A. R. veiksmo – pastūmimo krentant atbulomis, laiptų konstrukcijai esant už nugaros, neįmanoma susižaloti kaktos, pėdos priekinio paviršiaus – sužalojimai buvo galimi pakaušio ar smilkinio dalyje (jei galva būtų pasukta), pėdos nugariniame paviršiuje, tačiau to nenustatyta.

17. Teismams nekilo abejonių dėl E. Z. konstatuotų sužalojimų atsiradimo mechanizmo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai sužalojimų E. Z. padarymo mechanizmą nustatė įvertinę nukentėjusiųjų parodymus, vaizdo įrašą VID_20180528_061826 ir specialisto išvadą Nr. G 1710/2018. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusioji krito veidu, o ne nugara laiptų konstrukcijos atžvilgiu, t. y., A. R. pastūmus, nukentėjusioji krito pusiau šonu veidu į priekį, taip susižalojo kaktą ir koją, o stumiant, suėmus už rankų, sužalota dešinė ranka. Tokiam nustatytam sužalojimo mechanizmui ir išvadoms dėl sužalojimo masto pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingų išvadų pagal kasaciniame skunde nurodytus teiginius.

18. Taip pat nepagrįsti kasatoriaus kasacinio skundo teiginiai dėl R. R. sužalojimo mechanizmo. Teismai įrodymų visumos vertinimo pagrindu padarė išvadas, kad R. R. įvairaus pobūdžio sužalojimai padaryti kaltinamajam neleidžiant jai patekti pas dukterį, trankant ją durimis, stumdant, ir padaryti sužalojimai atitinka nustatytas faktines konflikto aplinkybes, specialisto išvadoje konstatuotus pažeidimus bei teisiamajame posėdyje apklaustos ekspertės paaiškinimus. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismai, vertindami bylos įrodymus, susijusius su 2018 m. gegužės 27 d. veikos padarymu, kasatoriaus nurodomų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo (2018 m. gegužės 27 d. veika)

20. Kasatoriaus argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo atmestini kaip nepagrįsti.

21. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcwLTYyOC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-270-628/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-270-628/2020">2K-270-628/2020</a>). BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia aptartas nusikaltimas padaromas tada, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnyje nurodyti padariniai, ir jų nori. Netiesiogine tyčia šis nusikaltimas padaromas, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai, ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka baudžiamosios teisės moksle ir teismų praktikoje siejama su kaltininko abejingumu dėl to, kad jo veika gali sukelti nusikalstamus padarinius. Tokiu atveju kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00OTgtNzQ2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-498-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-498-746/2015">2K-P-498-746/2015</a>, 2K-7-193-895/2016, 2K-410-489/2016).

22. Kasatorius teigia, kad net jei dėl ginčo metu įvykusio fizinio sąlyčio ir būtų padaryti sužalojimai nukentėjusiosioms, tokie veiksmai negali būti traktuojami kaip BK 140 straipsnyje nurodyta veika, nes A. R. veiksmuose nebuvo tyčios sužaloti nukentėjusiąsias ar sukelti joms fizinį skausmą.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama, be kita ko, pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTAxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-501/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-501/2012">2K-501/2012</a>, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015).

24. Byloje nustatyta, kad 2018 m. gegužės 27 d. A. R. stipriai pastūmė sutuoktinės R. R. dukterį E. Z. į laiptus, dėl to ši nugriuvo, susižalojo koją ir, atsitrenkusi galva į metalinę laiptų konstrukciją, susižalojo kaktą, o tuo metu R. R. bandant apginti dukterį, jis nustūmė ją į kambarį ir, būnant jai tarpduryje, trenkė nenustatytą skaičių kartų į ją durimis, po to nustūmė į vonios kambarį ir uždarinėdamas duris vėl jomis trenkė nenustatytą skaičių kartų R. R., taip jai prispaudė durimis dešinę ir kairę plaštakas bei rankas, sumušė kitas kūno vietas. Tokiais veiksmais A. R. padarė abiem nukentėjusiosioms sužalojimus (E. Z. – poodines kraujosruvas kaktoje, dešinėje rankoje, šlaunyse, kairėje blauzdoje, kairėje pėdoje, R. R. – kraujosruvas krūtinės kairėje, rankose, kairėje šlaunyje), šie sužalojimai tiek kaip visuma, tiek atskirai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

25. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad A. R., sąmoningai sugriebdamas E. Z. už rankų ir stipriai ją pastumdamas laiptų link, veikė netiesiogine tyčia, nes suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl pastūmimo į laiptus gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai, ir nors jų ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Tuo tarpu A. R. veiksmai prieš R. R., atsižvelgiant į jų pobūdį bei intensyvumą, kai R. R. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis buvo daug kartų trankoma durimis, vertintini kaip padaryti tiesiogine tyčia, nes taip elgdamasis A. R. neabejotinai suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali būti nežymiai sutrikdyta R. R. sveikata, ir tokių padarinių norėjo.

26. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad E. Z. nėra A. R. šeimos narė, todėl prieš ją padaryta veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

27. BK 248 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

28. Kasacinio teismo praktikoje dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAxLTEzOS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-301-139/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-301-139/2016">2K-301-139/2016</a>, 2K-77-942/2017, 2K-383-1073/2018, 2K-63-511/2021) šeimos nario sąvoka aiškinama remiantis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.

29. Tai suponuoja išvadą, kad šeimos teisine apsauga, kylančia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, gali naudotis nebūtinai kraujo ryšiais susiję asmenys, tarp kurių egzistuoja jau minėti supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba grindžiami ilgalaikiai santykiai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje sprendžiant, ar nusikalstama veika nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai atvejais padaryta prieš šeimos narį, be kita ko, pasisakoma, kad šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, jiems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcwLTYyOC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-270-628/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-270-628/2020">2K-270-628/2020</a>). Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų vieno kitam prisiėmimą. Taigi reikia atidžiai vertinti visumą tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų vieno į kitą požiūrį, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMxLTQ4OS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-231-489/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-231-489/2020">2K-231-489/2020</a>).

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, skirtingai negu iki šiol kasacinės instancijos teismo praktikoje paprastai nagrinėtais atvejais dėl suaugusio asmens (pavyzdžiui, faktinio sugyventinio) traktavimo kaip kaltininko šeimos nario, nagrinėjamoje byloje aktualus klausimas dėl to, ar veikos žmogaus sveikatai kaltininko šeimos nariu pripažintinas jo neįvaikintas sutuoktinio (sugyventinio) vaikas, kuriam dar nesuėjo aštuoniolika metų. Sprendžiant šį klausimą, pirmiau išdėstyti principai dėl asmenų tarpusavio šeimos santykių taikytini su atitinkamais pakeitimais ta prasme, kad, vaiko motinai sukūrus su kaltininku šeimos santykius ir vaikui gyvenant kartu su jais, t. y. šioje šeimoje, vaikas, atsižvelgiant ir į kitų šeimos santykių požymių visumos buvimą, paprastai faktiškai tampa tokios šeimos nariu, nepriklausomai nuo savo tiesioginio apsisprendimo ir formalaus teisinio statuso kaltininko atžvilgiu. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, būtent tokia situacija yra ir nagrinėjamoje byloje. Iš A. R. bei R. R. parodymų, duotų nagrinėjamoje byloje, taip pat iš „Liteko“ informacinės sistemos duomenų matyti, kad A. R. su R. R. (buvusia R. Z.) bei jos dukterimi E. Z., gimusia 1997 m. spalio 19 d. iš pirmosios santuokos, kartu gyveno maždaug nuo 2005 metų, vėliau, 2015 m. rugsėjo 11 d., E. Z. dar būnant nepilnametei, jos motina ir A. R. susituokė ir juos siejo šeimos santykiai. Nors šiuo atveju E. Z. nebuvo A. R. įvaikinta įstatymų nustatyta tvarka, santykių turinys leidžia spręsti, kad ir juodu siejo faktiniai šeiminiai santykiai. Tai patvirtina pirmosios instancijos teisme A. R. duoti parodymai, kuriuose jis teigė mylėjęs R. R., palaikęs ją ir jos dukterį, jam nebuvo gaila tam nei laiko, nei pajamų; kad per tuos 10–11 bendro gyvenimo metų tiek morališkai, tiek visomis kitomis išgalėmis siekė padėti sutuoktinei ir padėjo jai užauginti E. Z., abi vežiojo po pasaulį, A. R. nurodė ir savo kalboje paskutinio žodžio metu. Taigi pripažintina, kad šiuo konkrečiu atveju BK 140 straipsnio 2 dalies prasme nukentėjusioji E. Z. laikytina šeimos nare. Pažymėtina, kad proceso dalyviai – taip pat ir pats A. R. – viso baudžiamojo proceso metu nesuabejojo būtent tokiu E. Z. statusu, pirmą kartą tai, kad E. Z. buvo jo šeimos narė, ginčijo tik kasaciniame skunde.

31. Negalima sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad A. R. veika prieš E. Z. ir R. R. nėra pavojinga. Priešingai, įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme tokio pobūdžio nusikalstamas veikas, siekdamas, be kita ko, apsaugoti šeimą kaip konstitucinę vertybę, išskiria kaip pavojingesnes ir nustato už jų padarymą griežtesnę baudžiamąją atsakomybę.

32. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad A. R. padarytai veikai (2018 m. gegužės 27 d. veika) baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimų, priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl 2016 m. gruodžio 29 d. veikos

33. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį dėl 2016 m. gruodžio 29 d. veikos ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, apkaltinamąjį nuosprendį grindė sąsajumo reikalavimų neatitinkančiais, tiesiogiai įvykio nemačiusių liudytojų parodymais, dalies įrodymų, sudarančių pagrindą A. R. išteisinti, nepaneigė, dėl jų apskritai nepasisakė; teismo išvada dėl A. R. kaltės 2016 m. gruodžio 29 d. padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką nemotyvuota, deklaratyvi, nepagrįsta bylos duomenimis.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, – užtikrina baudžiamojo proceso įstatymo normos, reglamentuojančios įrodinėjimą.

35. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

36. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad nuosprendžio (tiek apkaltinamojo, tiek išteisinamojo) aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai (BPK 305 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųsto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nustatęs, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes ir įrodymus yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, savo nuosprendyje turi išdėstyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Visais atvejais teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir priimamų sprendimų argumentavimu.

37. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl 2016 m. gruodžio 29 d. įvykio priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas A. R. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tais pačiais byloje surinktais įrodymais, jį nuteisė.

38. Teisės taikymo aspektu patikrinusi teismų sprendimų turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, turinčius reikšmės 2016 m. gruodžio 29 d. įvykio teisiniam vertinimui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino ir tinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas dėl A. R. kaltumo padarė klaidingas išvadas, jas grindė vienpusišku, fragmentišku atskirų bylos įrodymų vertinimu, įrodymų nevertino kaip visumos, kaip to reikalauja BPK normos, tai sukliudė šiam teismui priimti teisingą sprendimą.

39. Pažymėtina, kad abiejų instancijų teismai nustatė, jog tarp nukentėjusiųjų ir A. R. iš tikrųjų buvo kilusi konfliktinė situacija, kurioje dalyvavo R. R., E. Z. ir A. R., tai pripažino abi konfliktuojančios pusės, tačiau dėl sužalojimų joms padarymo aplinkybių pateikė skirtingas versijas, t. y. nukentėjusiosios teigė, kad joms sužalojimai buvo padaryti kaltinime nurodytais A. R. veiksmais, o A. R. – kad nukentėjusiųjų buvo užpultas ir gynėsi nuo jų.

40. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti nukentėjusiųjų bei A. R. pateiktas versijas, nuodugniai ištyrė ir įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtus bylos įrodymus, susijusius su A. R. pareikštu kaltinimu dėl 2016 m. gruodžio 29 d. įvykio, t. y. nukentėjusiųjų R. R., E. Z., nuteistojo A. R., liudytojo policijos pareigūno M. M. parodymus, taip pat taksi vairuotojo, vežusio nukentėjusiąsias iš policijos komisariato po pirmojo konflikto, M. J. parodymus, rašytinius bylos duomenis, užfiksuotus nukentėjusiųjų pareiškimuose, policijos pareigūnų M. M., L. J., A. R. parodymuose, įvykio vietos apžiūros protokole, specialisto išvadose Nr. G 4004/2016(01), G 4003/2016(01), G 4014/2016(01), kitą bylos medžiagą ir konstatavo, kad byloje nėra patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, jog A. R. 2016 m. gruodžio 29 d. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

41. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nes ji padaryta įvertinus bylos įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kaltinimas A. R. grindžiamas pirminiais nukentėjusiųjų parodymais, kurie akivaizdžiai nepaaiškina specialisto išvadose Nr. G 4004/2016(01), G 4003/2016(01) joms konstatuotų sužalojimų, t. y. smurtinių poveikių skaičius negalėjo sukelti specialisto išvadose nurodyto skaičiaus sužalojimų, ir nors teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiosios nurodė žymiai daugiau naujų aplinkybių, kurios galbūt galėtų paaiškinti eksperto konstatuotus sužalojimus, jos negalėjo konkrečiai nurodyti įvykio eigos, veiksmų, jų trukmės. Įvertinęs šias aplinkybes, taip pat A. R. poziciją (A. R. nuosekliai pripažino buvus konfliktinę situaciją, tačiau teigė jos metu buvęs nukentėjusiųjų užpultas ir gynęsis nuo jų), specialisto išvadą Nr. G 4014/2016(01), kurioje A. R. konstatuoti sužalojimai, iš esmės visiškai atitinkantys A. R. jau pirminiame pareiškime iš karto po įvykio nurodytas aplinkybes, tačiau nukentėjusiosios A. R. padarytų sužalojimų viso bylos proceso metu niekaip negalėjo paaiškinti, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra paneigta A. R. versija, jog jis gynėsi ir tuo metu galėjo būti padaryti atitinkami sužalojimai, todėl šiuo atveju negali būti konstatuojama (neįrodyta) A. R. tyčia padaryti nežymų sužalojimą nukentėjusiosioms.

42. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuroro, nukentėjusiosios R. R. atstovės advokatės, nukentėjusiosios E. Z. atstovės advokato padėjėjos apeliacinius skundus, neatlikęs įrodymų tyrimo, paneigė pirmosios instancijos teismo išvadas, nepateikdamas įrodymų analize pagrįstų motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

43. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad A. R. padarė nusikalstamą veiką kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, rėmėsi nukentėjusiųjų R. R. ir E. Z. pareiškimais bei vėlesniais jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, neatskleisdamas nukentėjusiųjų parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, turinio ir jų tarpusavyje nesugretindamas, taip nepatikrindamas jų nuoseklumo ir nesiaiškindamas jų kaitos priežasčių, o paneigdamas A. R. versiją, kad kaltinime nurodytu laiku jis buvo užpultas nukentėjusiųjų ir nuo jų gynėsi, apsiribojo tik konstatavimu, kad specialisto išvadoje Nr. G 4014/2016(01) A. R. nustatyti sužalojimai būdingi ne tik A. R., bet ir nukentėjusiųjų nurodytoms įvykio aplinkybėms – tarp jų vykusioms grumtynėms. Taip pat analogiškai, neatskleidęs bylos įrodymų (policijos pareigūnų M. M. ir L. J. tarnybinių pranešimų, jų parodymų, specialisto išvadų, taksi vairuotojo M. J. parodymų) turinio ir nesugretinęs jų su nukentėjusiųjų bei nuteistojo A. R. parodymais, teismas nepagrįstai konstatavo, kad šie įrodymai patvirtina nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš esmės kitų duomenų, galinčių neabejotinai patvirtinti (paneigti) vienų ar kitų (A. R. ar nukentėjusiųjų) parodymus, byloje nėra. Iš atvykusių policijos pareigūnų M. M., L. J. tarnybinių pranešimų, M. M. parodymų matyti, kad abi pusės turėjo pretenzijų viena kitai, rodė sužalojimus, o pasisakydamas dėl liudytojo taksi vairuotojo M. J. parodymų pažymėjo, kad jie taip pat negali nei patvirtinti, nei paneigti nagrinėjamo įvykio aplinkybių, nes įvykis įvyko jau po to, kai nukentėjusiąsias parvežė namo.

44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. R. viso bylos tyrimo metu duotus parodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad dėl padarytų sužalojimų pagal A. R. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00285-17 R. R., tačiau jis buvo nutrauktas, pripažinus, kad nesurinkta įrodymų. Vienas iš tokio sprendimo motyvų buvo tai, kad 2017 m. gegužės 29 d. A. R. atsisakė duoti parodymus prieš savo sutuoktinę ir jos dukterį, nurodydamas, kad nenori joms pakenkti, nes santykiai su jomis geri. Tą pačią dieną šioje nagrinėjamoje byloje duodamas parodymus A. R. pripažino kaltę, nurodė, kad susitaikė su nukentėjusiomis, ir prašė bylą nutraukti jiems susitaikius, o 2017 m. gegužės 30 d. pareiškimais R. R. ir E. Z. nurodė, kad A. R. jų atsiprašė ir pažadėjo, kad nesmurtaus prieš jas, sutinka taikytis, žala atlyginta, pretenzijų jam neturi. Teisiamojo posėdžio metu A. R. nurodė, kad kaltę prisiėmė nenorėdamas pakenkti nukentėjusiosioms, tikėdamas, kad išsispręs nesutarimai ir pan. Todėl, įvertinęs situacijos, kuriai esant 2017 m. gegužės 29 d. A. R. pripažino savo kaltę, kontekstą, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad tokie 2017 m. gegužės 29 d. A. R. parodymai niekaip negali būti vertinami kaip jo kaltę patvirtinantys įrodymai.

45. Taigi pirmosios instancijos teismas, susiejęs byloje surinktus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus į vientisą loginę įrodinėjimo grandinę, negalėjo daryti neabejotinos išvados, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis A. R. smurtavo prieš R. R. ir E. Z., dėl to šios patyrė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

46. Kasacinės instancijos teismas, teisės taikymo aspektu patikrinęs žemesnės instancijos teismų sprendimų turinį ir byloje surinktus duomenis, neturi teisinių instrumentų pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms paneigti, o pagrindo teigti, kad vertinant bylos įrodymus buvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų, nėra. Pažymėtina, kad teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti grindžiamos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, abejonės, jei nepavyksta jų pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nagrinėjamu atveju, nepaneigus A. R. versijos dėl įvykio aplinkybių, jam negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis.

47. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas A. R. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2016 m. gruodžio 29 d. veikos), netinkamai įvertino bylos įrodymus, neįvertino įrodymų kaip visumos (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 140 straipsnio 2 dalies – pritaikymą. Dėl to dėl 2016 m. gruodžio 29 d. įvykio apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 23 d. nuosprendį:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 28 d. nuosprendis – panaikinta jo dalis, kuria A. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2016 m. gruodžio 29 d. veikos), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, taip pat nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo

ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 28 d. nuosprendį.

Likusią Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 23 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Audronė Kartanienė

Artūras Pažarskis