Baudžiamoji byla Nr. 2K-244-895/2020 Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00913-2013-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.28.5.2; 2.4.2.1; 2.8.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. ir jo gynėjo advokato Vytauto Klimavičiaus, nuteistojo A. V. ir jo gynėjo advokato Vytauto Kucevičiaus kasacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį (veika prieš T. A., G. A. ir G. K.) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (veika prieš R. B.) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 15 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą;
A. V. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (veika prieš T. A., G. A. ir G. K.) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (veika prieš R. B.) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (nustojus galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendžiui, kuriuo BK 40 straipsnio pagrindu A. V. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą) paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies ir visiškai sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 15 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Iš R. Š. ir A. V. priteista solidariai Vilniaus teritorinei ligonių kasai 75,40 Eur turtinei ir R. B. 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti; taip pat priteista po 237 Eur R. B. proceso išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą. T. A. civilinio ieškinio procesas nutrauktas (nukentėjusiojo prašymu).
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 16 d. nutartis, kuria R. Š., A. V. ir jo gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliaciniai skundai atmesti. Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio dalis dėl veikos, padarytos prieš R. B., pakeista Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. Š. ir A. V. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe padarė šias BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas:
1.1. 2013 m. liepos 31 d. nuo 00.20 iki 3.30 val. pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame G. S., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę gauti iš T. A. žalos atlyginimą dėl esą jo su bendrininkais įvykdytos vagystės ar turto sugadinimo, šio pastato penktajame aukšte A. V. panaudojo fizinį smurtą – sudavė vieną smūgį kumščiu į pilvą T. A., pargriuvusiam du kartus įspyrė į kairį šoną, antrankiais už nugaros surakino rankas, tada abu nuvedė T. A. į pastato pirmą aukštą, ten A. V. metaliniu vamzdžiu sudavė smūgius T. A. į galvą, alkūnes, kojas, taip padarė sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, abu reikalavo pasakyti, kur T. A. bendrininkai, A. V. išsitraukė šaunamąjį ginklą, nukreipė jį T. A. į kojas ir grasino peršauti, ir, siekdamas įbauginti nukentėjusįjį, vieną kartą iššovė į orą, abu nuvedė antrankiais surakintomis rankomis T. A. prie nenustatytos markės visureigio, A. V. atidarė bagažinę, liepė T. A. lipti vidun, o pats atsisėdo šalia ir, įrėmęs jam į galvą ginklą, pagrasino nušauti, jeigu pajudės, taip abu nuvežė T. A. prieš jo valią į bendrabutį (duomenys neskelbtini), A. V. sudavė šiame bendrabučio bute esančiam tariamam T. A. bendrininkui G. A. metaliniu vamzdžiu smūgį per galvą, taip sukėlė jam fizinį skausmą, o R. Š. kaltino T. A. ir G. A. brangaus įrenginio pastate (duomenys neskelbtini), sugadinimu ir pareikalavo, kad jie vestų pas neva trečią jų bendrininką G. K., esantį to bendrabučio (duomenys neskelbtini), ten nuėjus R. Š. toliau kaltino šiuos asmenis brangaus įrenginio sugadinimu, reikalavo žalos atlyginimo, nurodė tą pačią dieną atvykti pasikalbėti prie (duomenys neskelbtini), tačiau, susitikimui neįvykus, nurodė kitą susitikimo laiką. A. V. ir R. Š. kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu 2013 m. liepos 31 d. apie 17 val. priešais (duomenys neskelbtini), į susitikimą atėjus T. A., G. A. ir G. K., reikalavo už neva sugadintą įrenginį per mėnesį sumokėti 100 000 Lt (28 962 Eur) kaip tariamos turtinės žalos atlyginimą, grasindami priešingu atveju juos išvežti į Vilnių ir parduoti kaip prostitutes lytinėms paslaugoms teikti, bei liepė lapelyje surašyti savo asmens duomenis ir telefonų numerius, ketindami juos susirasti dėl tariamos žalos atlyginimo, taip panaudodami fizinę ir psichinę prievartą padarė nukentėjusiųjų T. A., G. A. ir G. K. teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą.
1.2. 2013 m. rugpjūčio 8 d. apie 13 val. (duomenys neskelbtini), šalia apleistų pastatų komplekso, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę gauti iš R. B. žalos atlyginimą dėl neva jo įvykdytos vagystės ir turto sugadinimo bei E. Š. tikrą teisę gauti žalos atlyginimą dėl sužalojimo, patirto dėl R. B. kaltės, – A. V. sudavė smūgį metaliniu vamzdžiu R. B. į pilvą, taip sukėlė fizinį skausmą, R. Š. reikalavo atlyginti tariamai padarytą 100 000 Lt (28 962 Eur) žalą dėl vagystės ir turto sugadinimo bei 10 000 Lt (2896,20 Eur) dėl įvykio metu susižalojusio E. Š., o R. B. nurodžius, kad neturi tiek pinigų, R. Š. pagriebė jį už kelnių gumos, jėga nutempė prie visureigio „Mitsubishi Pajero“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir stūmė į bagažinę, grasindamas, kad nuveš į Vilnių ir parduos į klubą ar viešnamį gėjams, kur jis padirbs ir taip atiduos pinigus, o A. V. tuo metu vieną kartą alkūne sudavė nukentėjusiajam į kaklą, taip sukėlė fizinį skausmą, įstūmė į automobilį, atėmė iš jo telefoną ir jį vėliau perdavė R. Š.; R. Š. vežiojo R. B. automobiliu „Mitsubishi Pajero“ (duomenys neskelbtini), taip neteisėtai atėmė jam laisvę, atvežęs į automobilių aikštelę (duomenys neskelbtini), liepė užpildyti vekselių blankus dėl tariamos skolos, o šiam kelis kartus suklydus, sudavė du kartus kumščiu į veidą bei vieną kartą kumščiu į pilvą ir nuvežė prie (duomenys neskelbtini), ten su A. V. tęsė nusikalstamą veiką – R. Š. toliau reikalavo užpildyti vekselius, A. V., stovėdamas už nugaros ir rankoje laikydamas metalinį strypą, grasino sulaužyti kojas, taip vertė R. B. parašyti du vekselius dėl 10 000 Lt (2896,20 Eur) ir 40 000 Lt (11 584,80 Eur) sumos, o nukentėjusiajam nepabaigus rašyti antro vekselio ir bandant bėgti, R. Š. jį pargriovė ant žemės, sudavė vieną smūgį kumščiu į galvą, A. V. metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius jam į kojas, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam kraujosruvas odoje ir poodyje abiejose šlaunyse ir abiejose blauzdose, odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje ir kairėje blauzdoje, t. y. nežymiai sutrikdė jam sveikatą, po to, laikydami už rankų, nusivedė R. B. į (duomenys neskelbtini), ten panaudodami psichinę prievartą privertė jį pasirašyti vekselį, taip padarė nukentėjusiojo R. B. teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs teisme gautą Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės N. U. prašymą dėl kaltinimo dalies dėl veikos prieš R. B. pakeitimo, atsižvelgdamas į įsiteisėjusį Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. nuosprendį, nustatė, kad R. Š. ir A. V. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, be kita ko, realizavo ne tariamą, o tikrą E. Š. teisę gauti žalos atlyginimą dėl jo sužalojimo, patirto dėl R. B. kaltės, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė BPK 328 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. Š. ir jo gynėjas advokatas V. Klimavičius prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartį ir baudžiamąją bylą iš naujo perduoti nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, nes apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, neįvykdė privalomų kasacinės instancijos teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartyje išdėstytų nurodymų (baudžiamosios bylos Nr. 2K-l81-697/2018), neatliko BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančio įrodymų tyrimo ir vertinimo, nesiėmė priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nepašalino prieštaravimų ir juos vertino ne kaltinamojo, o kaltinimo naudai, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 1–5 dalyse nustatytus reikalavimus ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo nuostatą, kad visos abejonės aiškinamos kaltininko naudai (in dubio pro reo principą), ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 294 straipsnio 2 dalis).
3.2. R. Š. nusikalstamos veikos prieš T. A., G. A. ir G. K. nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas nutartį dėl šios veikos pagrindė ne apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gautais ir ištirtais duomenimis, o ikiteisminio tyrimo metu duotais ir pirmosios instancijos teisme paneigtais liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais. Kasaciniame skunde analizuojami bylos proceso metu duoti nukentėjusiųjų T. A., G. K. ir G. A. parodymai ir teigiama, kad apeliacinės instancijos teisme duoti nukentėjusiųjų G. K. ir G. A. parodymai, kad prieš juos nebuvo atlikti neteisėti veiksmai ir jokios žalos jie nepatyrė, yra teisingi ir patikimi, o nukentėjusiojo T. A., kuris iš pradžių laikėsi analogiškos pozicijos kaip ir kiti nukentėjusieji, o vėliau ją pakeitė, parodymai viso bylos proceso metu buvo nenuoseklūs (keitėsi mažiausiai 5 kartus) ir itin prieštaringi, neatitinkantys objektyvių bylos aplinkybių (prieštaraujantys nukentėjusiųjų G. K. ir G. A., liudytojų R. S., G. S. ir pirmosios instancijos teisme duotiems I. A. parodymams). Apeliacinės instancijos teisme nebuvo apklausta liudytoja I. K., tačiau buvo cituojami jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos ji paneigė apklausta pirmosios instancijos teisme, nurodydama, kad smurto prieš G. K. ar kitus nukentėjusiuosius nebuvo.
3.3. R. Š. nepadarė nusikalstamos veikos ir prieš R. B.. Apeliacinės instancijos teismas formaliai, neanalizuodamas situacijos, išnagrinėjo teisme pakeistą kaltinimą, nepatikrino įrodymų patikimumo, nesiėmė veiksmų prieštaravimams pašalinti, visas abejones bei prieštaravimus vertino R. Š. nenaudai. Skundžiamos nutarties turinys (38–39 punktai) patvirtina, kad į skundžiamą teismo nutartį buvo perrašytas pakeisto kaltinimo (prokuroro prašymo) turinys, papildant formaliomis teismo įžvalgomis, kurios nepagrįstos objektyviais bylos duomenimis. Teismas ignoravo kaltinimui nepalankių liudytojų D. P., Ž. A., D. V., G. K., E. K. nurodytas aplinkybes apie R. B. gaudynes, sulaikymą ir kt. bei įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, kad R. B. kūno sužalojimai buvo padaryti jam (R. B.) užpuolus ir sužalojus E. Š..
3.4. R. Š. veikoje nenustatyti būtinieji BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiai – didelė žala ir fizinio ar psichinio smurto panaudojimas. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė didelės žalos požymio turinio ir jo nedetalizavo remdamasis objektyviais bylos duomenimis (R. Š. atliktais veiksmais ir jo tyčios analize; nukentėjusiųjų apeliacinės instancijos teisme duotais parodymais apie jų patirtą žalą ir išgyvenimus). Didelės žalos požymį teismas grindė prielaidomis apie nukentėjusiųjų patirtą žalą ir kaltininko tyčios kryptingumą, neanalizuodamas, ar kaltinamasis siekė savavaldžiauti, ar gynė savo teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, CK 6.250 straipsnio 2 dalis), bei diskriminacinio pobūdžio argumentais apie socialinių klasių tarp nukentėjusiųjų ir R. Š. skirtumą ir tokiu argumentavimu pažeidė asmenų lygybės principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje ir tarptautiniuose teisės aktuose (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 2 straipsnyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 14 straipsnyje), ir teisę į teisingą teismą. Teismo išvados dėl fizinio ar psichinio smurto panaudojimo padarytos remiantis ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, nes teisme nukentėjusieji G. K. ir G. A. nurodė, jog prieš juos fizinis ar psichinis smurtas naudojamas nebuvo, todėl žala jiems nepadaryta; iš jų nebuvo reikalaujama atlyginti nepagrįstos žalos, po vienintelio susitikimo su R. Š. ir A. V. jie nebuvo persekiojami ir prieš juos nebuvo atlikti jokie neteisėti veiksmai. R. Š. bendravimas su nukentėjusiaisiais vyko siekiant išsiaiškinti pastarųjų padarytą žalą, kurios padarymą nukentėjusieji pripažino. Didelės žalos padarymas R. B. taip pat teismo nutartyje nedetalizuotas, grindžiamas nepašalintais prieštaravimais. Teismas nemotyvuotai rėmėsi tik nukentėjusiojo R. B. ir pareigūnų (tiesiogiai nemačiusių įvykių) parodymais ir neatsižvelgė į kaltinimui nepalankius liudytojų D. P. ir E. Š. parodymus, papildomai neapklausė tiesiogiai įvykiuose dalyvavusių liudytojų D. V., A. S., A. M., E. K. bei policijos pareigūnų G. T., A. M., G. N. (dėl įrodymų gavimo teisėtumo aplinkybių).
3.5. Kasatorių įsitikinimu, nagrinėjamai bylai aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM1LTY5Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-135-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-135-696/2017">2K-135-696/2017</a>, nes joje nustatytos faktinės aplinkybės yra panašios į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes: 1) abiem atvejais sulaikytas kaltininkas prašė nekviesti policijos pareigūnų ir norėjo pats tartis dėl žalos atlyginimo su asmenimis, kurie vėliau to paties asmens buvo apkaltinti savavaldžiavimu; 2) nukentėjusysis į teisėsaugą kreipėsi po to, kai su juo buvo pasikalbėta, kad dėl savo neteisėtų veiksmų pastarasis turės atlyginti padarytą žalą; 3) nukentėjusysis buvo nuteistas už žalos padarymą, dėl kurios su juo kalbėjo kaltinamieji.
3.6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose
3.7. Byloje esantis kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Pirmame epizode R. Š. inkriminuotame kaltinime pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nurodytas veikos padarymo būdas – tariamos teisės realizavimas neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kadangi šiame epizode taip pat buvo realizuojama reali, o ne tariama teisė. Ši aplinkybė konstatuota ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nurodant, kad nukentėjusieji pripažino padarę žalą, apvogę nuteistuosius. Dėl šių kaltinamojo akto trūkumų buvo pažeista kaltinamojo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), teisė pasirengti tinkamai gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Kaltinamojo akto trūkumai yra esminiai, negali būti ištaisyti teismo posėdyje, todėl trukdė nagrinėti bylą teisme ir tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo. Todėl kaltinamasis aktas turi būti pataisytas, veikos padarymo būdas aprašytas tinkamai ir R. Š. suteikta reali galimybė realizuoti teisę į gynybą.
4. Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. ir jo gynėjas advokatas V. Kucevičius prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartį ir A. V. priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:
4.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai (nuosprendis ir nutartis) yra neobjektyvūs ir šališki dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 331 straipsnio 2 dalies pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 294 straipsnio 2 dalis).
4.2. Teismai, iš esmės pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir asmens nekaltumo prezumpciją (BPK 44 straipsnio 6 dalis), išsamiai neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių, ignoravo A. V. parodymus bei nemotyvuotai atmetė jį teisinančius įrodymus, vadovavosi tik kaltinimui palankiais duomenimis, iškraipė įrodymų prasmę, nepašalino prieštaravimų ir nevertino įrodymų visumos, nesivadovavo teismų praktika dėl įrodinėjimo pareigos (onus probandi) paskirstymo baudžiamajame procese ir nepagrįstai pareigą įrodinėti nekaltumą perkėlė kaltinamajam.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, A. V. ir jo gynėjo apeliacinius skundus išnagrinėjo šališkai ir neišsamiai, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma skunduose. Šis teismas nepasisakė dėl daugelio A. V. apeliacinio skundo argumentų, kaip antai dėl nukentėjusiesiems padarytos žalos pobūdžio, dėl baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų atsakomybės (administracinės, drausminės ir pan.) rūšių, dėl nepagrįstai per griežtos bausmės paskyrimo ir t. t., o išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo pagrindė ne teisiškai reikšmingų aplinkybių analize ir BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiu įrodymų vertinimu, o deklaratyviais teiginiais, perkeldamas į nutartį ir patvirtindamas pirmosios instancijos teismo nurodytus motyvus. Teismai nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų, susijusių su A. V. kaltės klausimu, nesivadovavo in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, ir savo išvadas dėl A. V. kaltės pagal BK 294 straipsnio 2 dalį pagrindė ne tiesioginiais ir neginčytinais įrodymais, o prielaidomis.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino nukentėjusiojo R. B. parodymų patikimumo įsiteisėjusio Alytaus apylinkės teismo nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/UEstMS0zMzMvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'PK-1-333/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="PK-1-333/2017">PK-1-333/2017</a>, kontekste, todėl padarė nelogišką išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. Š. ir A. V. padaryto savavaldžiavimo prieš R. B. pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažymima, kad prieštaravimus tarp nagrinėjamoje byloje ir įsiteisėjusiu Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių nurodė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gegužės 22 d. nutartyje, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų nepašalino, tik pakartojo ankstesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nevykdydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytų privalomų nurodymų (nepašalindamas prieštaravimų ir neteisingai atskleisdamas nusikalstamos veikos – savavaldžiavimo sudėtį), pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Be to, apeliacinis teismas nepasisakė ir dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, vadovavosi teisminio nagrinėjimo metu neištirtais įrodymais.
4.5. Teismai, pripažindami A. V. kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nesilaikė BK 2 straipsnio 4 dalies reikalavimų ir dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 294 straipsnio 2 dalį. Kasaciniame skunde nurodoma teismų praktika dėl baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323/2009, 2A-7-2/2010, 2K-470/2014) ir teigiama, kad nagrinėjamoje byloje būtini baudžiamosios atsakomybės už kvalifikuotą savavaldžiavimą požymiai – didelės žalos kilimas ir fizinio ir (ar) psichinio smurto panaudojimas – neatskleisti ir neįrodyti. Teismai, pasisakydami apie fizinio bei psichinio smurto naudojimą bei nukentėjusiems padarytą didelę žalą, savo išvadų nemotyvavo ir neargumentavo, nesiaiškino, kokio dydžio ir kokio pobūdžio žala nukentėjusiesiems padaryta, t. y. detaliai neatskleidė esminio savavaldžiavimo kaip nusikalstamos veikos požymio – didelės žalos padarymo. Nukentėjusieji T. A., G. A. ir G. K. teisme neigė, kad prieš juos buvo naudojamas fizinis ar psichinis smurtas, ir savęs nelaikė nukentėjusiaisiais, byloje kitų įrodymų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusiesiems buvo padaryta didelė žala, nesurinkta, todėl tariamos didelės žalos faktas nustatytas tik formaliai. Didelės žalos požymio motyvavimas savavaldžiavimo bylose turi ypatingą reikšmę, nes taip atskleidžiamas padarytos veikos pavojingumas ir atribojama baudžiamoji ir kitų rūšių teisinė (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybė. Nagrinėjamoje byloje A. V. veiksmų pagal savo pobūdį galima atitiktis administracinio pažeidimo sudėčiai netirta.
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Šarūnas Astrauskas atsiliepimu į nuteistųjų ir jų gynėjų kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:
5.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė teisėtus, BPK reikalavimus atitinkančius sprendimus, baudžiamasis įstatymas – BK 294 straipsnio 2 dalis nuteistiesiems R. Š. ir A. V. taikytas tinkamai.
5.2. Kasatorių teiginiai, kuriais iš esmės nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu bei jo pagrindu padarytomis teismų išvadomis, pateikiant savo subjektyvias surinktų įrodymų (nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų) vertinimo versijas, yra aktualūs nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, nes kasacinės instancijos teismas byloje priimtą nuosprendį (nutartį) patikrina tik teisės taikymo aspektu.
5.3. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užtikrinti tinkamą įrodymų vertinimą bei nustatyti visas nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atliko įrodymų tyrimą, gautus duomenis teismas sugretino tiek su ikiteisminio tyrimo, tiek su bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu gautais duomenimis ir pateikė aiškius, tinkamai motyvuotus argumentus dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog kasatorių akcentuoti nukentėjusiųjų parodymai nebuvo nuoseklūs, jų pateikiamos faktinių aplinkybių versijos keitėsi, todėl teismas įrodomąją reikšmę suteikė tai daliai nukentėjusiųjų parodymų, kurie atitiko byloje nustatytas faktines aplinkybes bei kitus įrodymus. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertino tiek kaltinančius, tiek teisinančius nukentėjusiųjų parodymus, nurodė išsamius motyvus, paaiškinančius, kodėl ir kokiais įrodymais remiasi, kokiu pagrindu nustatė R. Š. ir A. V. kaltumą patvirtinančias aplinkybes. Vien tai, jog atnaujintas įrodymų tyrimas nebuvo atliktas ta apimtimi, kokia norėjo nuteistieji ir jų gynėjai, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
5.4. Kasatorių nuteistojo R. Š. ir jo gynėjo argumentai dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nepagrįsti. Kaltinamajame akte nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai nurodyti tinkamai, nepažeidžiant pastarųjų teisės į gynybą. Byloje nustatyta, kad pirmame epizode nukentėjusieji vagystės fakto nepripažino (ikiteisminis tyrimas dėl neva nukentėjusiųjų padarytos vagystės nutrauktas), R. Š. ir A. V. jokių pretenzijų nukentėjusiesiems neturėjo, todėl šiame epizode nuteistiesiems pagrįstai inkriminuotas savavališkas tariamos teisės vykdymas.
5.5. Nuteistųjų veikoje nustatyti visi savavaldžiavimo, nurodyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymiai. Teismai nustatė, jog R. Š. ir A. V. prieš nukentėjusiuosius T. A., G. A., G. K. naudojo psichologinį smurtą – visi nukentėjusieji buvo gąsdinami ir bauginami, T. A. prieš savo valią buvo uždarytas automobilio bagažinėje, prieš jį ir G. A. panaudotas fizinis smurtas. Tokie veiksmai lėmė nukentėjusiųjų išgąstį, o prieš juos panaudoto psichologinio smurto realumą patvirtino ir nuteistųjų bei nukentėjusiųjų socialinė nelygybė, kuri atskleidžia nuteistųjų panaudoto psichologinio smurto sukeltą didelę žalą nukentėjusiesiems. Nukentėjusieji, suvokdami, kad R. Š. buvęs (duomenys neskelbtini), o A. V. – aukštas pareigas einantis asmuo, nesitikėjo, jog dėl prieš juos atliktų neteisėtų veiksmų jie sulauks pagalbos ar galės pasipriešinti. Nukentėjusieji buvo A. V. ir R. Š. įbauginti, jautėsi nesaugūs, bijojo kreiptis į policiją, nepaisydami prieš juos vykdomo nusikalstamo veikimo, sutiko su jiems pareikštais reikalavimais. Tokie bylos duomenys patvirtina, kad dėl nuteistųjų fizinės ir psichinės prievartos nukentėjusiesiems buvo padaryta didelė žala. Abiejų instancijų teismai taip pat nustatė, jog ir nukentėjusysis R. B. patyrė didelį išgąstį, prieš jį buvo naudojamas fizinis smurtas, jam buvo atimta laisvė ir tokiais nuteistųjų veiksmais nukentėjusiajam R. B. buvo padaryta didelė žala.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo R. Š. ir jo gynėjo advokato V. Klimavičiaus, nuteistojo A. V. ir jo gynėjo advokato V. Kucevičiaus kasaciniai skundai atmestini.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų ir nenagrinėtinų argumentų
7. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai, nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika teigia, kad kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-329-976/2017). Atitinkamai teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų kitaip vertinti įrodymus atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
8. Kasatoriai – nuteistieji R. Š. ir A. V. bei jų gynėjai, skunduose kritikuodami teismų atliktą įrodymų vertinimą ir padarytas išvadas dėl R. Š. ir A. V. kaltumo, be kita ko, nurodo, kad teismų sprendimai yra neobjektyvūs ir šališki dėl BPK 20 straipsnio pažeidimo, nes teismai netinkamai vertino nuteistųjų, nukentėjusiųjų T. A., G. K., G. A. ir R. B. bei pastarųjų parodymus nepatvirtinančių liudytojų (pavyzdžiui, D. P., E. Š., D. V., A. S. ir kt.) parodymus, ir nurodoma, kuriais iš nuteistųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kitais surinktais bylos duomenimis teismai turėjo vadovautis ir kaip juos interpretuoti, tačiau jokių konkrečių argumentų, dėl kurių būtų galima svarstyti normų, reglamentuojančių įrodinėjimo tvarką (BPK 20 straipsnis), pažeidimo klausimą, kasaciniuose skunduose nepateikta, todėl nuteistųjų ir jų gynėjų kasacinių skundų teiginiai dėl BPK 20 straipsnio 1–4 dalių pažeidimų yra deklaratyvūs ir paliekami nenagrinėti. Deklaratyvūs yra ir kasacinių skundų teiginiai dėl neva įrodinėjimo pareigos perkėlimo kaltinamiesiems, BPK 305 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies nuostatų, nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principo pažeidimų, nes jie taip pat grindžiami savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, todėl ir tokie kasacinių skundų argumentai nenagrinėtini. Nenagrinėtini ir kasatorių nuteistojo A. V. ir jo gynėjo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, vadovavosi teisminio nagrinėjimo metu neištirtais įrodymais, nes dėl tokių argumentų pagrįstumo pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutartyje (,,Dėl veikos, už kurią A. V. buvo atleistas pagal laidavimą, išnagrinėjimo šioje byloje“ 20–22 punktuose).
Dėl BPK nuostatų laikymosi bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
9. Kasaciniuose skunduose nuteistieji ir jų gynėjai, be kita ko, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacine tvarka, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių ir 386 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes neįvykdė privalomų kasacinio teismo nurodymų ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, o išvadų dėl R. Š. ir A. V. kaltumo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepagrindė visų bylos įrodymų analize ir jų visumos įvertinimu, o tai reiškia, jog šis teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Tokie kasatorių teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui.
10. Apeliacinės instancijos teismas, taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas, savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-74-976/2017 ir kt.).
11. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, nenustatė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo ir nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatoriai, vykdydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutartyje išdėstytus nurodymus (išsamiai išnagrinėti esminius apeliacinių skundų argumentus, patikrinti nukentėjusiųjų parodymus ir kitus bylos duomenis jų patikimumo aspektu bei pašalinti iškilusias abejones ir neaiškumus, kurie turi reikšmės vertinant ir konstatuojant didelės žalos požymį), atliko dalies įrodymų tyrimą: apklausė nuteistuosius, nukentėjusiuosius, gynėjų prašomus liudytojus E. Š., D. P. ir S. M.. Šiame kontekste pažymėtina, kad, nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka, buvo tenkinti visi gynybos prašymai dėl liudytojų apklausų ir teismo posėdyje nebuvo apklaustas tik liudytojas A. K., nes, išnaudojus visas įmanomas galimybes, nepavyko nustatyti jo gyvenamosios vietos (14 t., b. l. 34), todėl nepagrįsti kasatorių nuteistojo R. Š. ir jo gynėjo skundo teiginiai dėl rungimosi principo teisme pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismas išsamiai išanalizavo viso bylos proceso metu duotus nukentėjusiųjų parodymus (nutarties 10.1–10.4 punktai), šalino prieštaravimus jų parodymuose, išanalizavo kitus byloje ištirtus įrodymus (nuteistųjų, liudytojų parodymus ir kitus įrodymus), vertino juos atskirai ir atsižvelgdamas į bendrą surinktų, patikrintų ir įrodymais pripažintų duomenų kontekstą, nė vienam iš jų nesuteikdamas prioriteto prieš kitus, ir daromas išvadas pagrindė ištirtų įrodymų visumos vertinimu. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 386 straipsnio 2 dalies nuostatas.
12. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytus reikalavimus, nes joje yra atsakyta į esminius apeliantų argumentus ir motyvuotai paaiškinta, kodėl apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, be kita ko, pasisakyta ir dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių teisingumo (nutarties 42–44 punktai). Teismų praktikoje laikomasi įstatymo aiškinimo nuostatų, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas privalo aptarti esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAtNDg5LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-60-489/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-60-489/2020">2K-60-489/2020</a>, 2K-7-56-511/2020 ir kt.), tai šioje byloje ir padarė apeliacinės instancijos teismas.
13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nagrinėdamas bylą, nepadarė. Byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta laikantis BPK 320 straipsnio reikalavimų.
Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo
14. Kasatorių prašymas panaikinti teismų sprendimus ir bylą R. Š. nutraukti, o A. V. išteisinti (šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 382 straipsnį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą, gali priimti tik šiame straipsnyje išvardytas nutartis, tarp kurių nėra nutarties panaikinti nuosprendį ir nuteistąjį išteisinti) grindžiamas ir netinkamu BK 294 straipsnio 2 dalies taikymu, teigiant, kad nuteistųjų veikose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių – didelės žalos ir fizinės ir psichinės prievartos panaudojimo. Tokie kasatorių teiginiai (argumentai) prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.
15. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas. BK 294 straipsnio 2 dalies taikymas turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir tuo, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-40-1073/2018 ir kt.). Psichinė prievarta kaip savavaldžiavimo požymis pasižymi aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. Panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis gali lemti ir atsiradusius padarinius, kita vertus, pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė prievartą. Turi būti atskleisti ir tokios prievartos padarinių pobūdis bei turinys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-183/2012">2K-P-183/2012</a>).
16. Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia kasatoriai, tiek fizinės ir psichinės prievartos prieš nukentėjusiuosius panaudojimas, tiek didelės žalos jų teisėms ir teisėtiems interesams padarymas yra nustatyti ir atitinkamos išvados grindžiamos teismų posėdžiuose ištirtais įrodymais, kurie įvertinti, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.
17. Nuteistieji, veikdami bendrai, neteisėtai reikalaudami iš T. A., G. A. ir G. K. atlyginti 100 000 Lt (28 962 Eur) žalą dėl neva jų padarytos turto vagystės ar jo sugadinimo, panaudojo prieš T. A. ir G. A. fizinį smurtą (A. V. sudavė T. A. smūgius ranka ir lazda, kojomis į įvairias kūno vietas; G. A. – lazda per galvą, o R. Š. konkliudentiniais veiksmais pritarė tokiems A. V. veiksmams), atėmė T. A. laisvę (prieš jo valią įsodindami į automobilio bagažinę ir veždami pas neva jo bendrininkus) bei prieš visus tris nukentėjusiuosius panaudojo psichinę prievartą (grasindami nukentėjusiesiems ir juos gąsdindami, kad, neatlyginus tariamai padarytos žalos, bus sužaloti ir suluošinti arba išvežti ir parduoti viešnamiams) – visa tai byloje nustatyta remiantis nukentėjusiųjų T. A., G. A., G. K. tarpusavyje sutampančiais parodymais. Šias aplinkybes taip pat patvirtina specialisto išvada (apie nukentėjusiajam T. A. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą), liudytojų R. S. ir G. S., I. A. parodymai (apie nuteistųjų apsilankymą pas nukentėjusiuosius jų gyvenamojoje vietoje nakties metu ir reikalavimą atlyginti žalą) ir kiti bylos įrodymai, kurie išanalizuoti ir įvertinti teismų sprendimuose (nuosprendyje ir nutartyje). Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs nuteistųjų savavališkų veiksmų pobūdį (fizinio ir psichinio smurto panaudojimą), padarinius (nukentėjusiajam T. A. padarytą sveikatos sutrikdymą, visiems nukentėjusiesiems sukurtą bauginančio pobūdžio situaciją, dėl kurios jie sutiko atlyginti reikalaujamą didelės vertės žalą, kurios realiai nepadarė) ir kitas aplinkybes (nuteistųjų ir nukentėjusiųjų asmenybes), pripažino, kad nuteistieji R. Š. ir A. V., naudodami prieš nukentėjusiuosius T. A. ir G. A. fizinę ir psichinę, o prieš nukentėjusįjį G. K. – psichinę prievartą, padarė jų teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą.
18. Nepagrįstas nuteistojo R. Š. ir jo gynėjo skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, didelės žalos požymį grįsdamas socialinio statuso tarp nukentėjusiųjų T. A., G. A., G. K. ir nuteistųjų skirtumu, pažeidė Konstitucijoje ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtintą asmenų lygybės principą ir teisę į teisingą teismą.
19. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai. Šio konstitucinio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Taigi, jeigu tarp asmenų yra tokių skirtumų, kurie objektyviai pateisina skirtingą jų traktavimą, tai toks traktavimas nepažeidžia asmenų lygiateisiškumo principo. Būtent apeliacinės instancijos teismo nutartyje (36 punktas) nurodytas nukentėjusiųjų ir nuteistųjų socialinio statuso skirtumas siejamas su skirtingu asmenų socialiniu vaidmeniu (elgesiu) privataus gyvenimo srityje (darbinė veikla, gyvenimo būdas ir pan.), kuris gali lemti (ir šioje byloje lemia) skirtingą asmens socialinį, emocinį ir kt. pažeidžiamumą. Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje socialinis skirtumas tarp nukentėjusiųjų ir nuteistųjų nėra esminė aplinkybė, lemianti didelės žalos požymio buvimą kaltininkų padarytoje nusikalstamoje veikoje.
20. Byloje surinktų ir teismų išanalizuotų įrodymų visuma (nukentėjusiojo R. B. parodymai ir juos patvirtinantys parodymų patikrinimo vietoje ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų duomenys, teismo medicinos specialisto išvada, liudytojų G. N., G. T., S. P., V. N. parodymai ir kiti bylos įrodymai) nustatyti ir nuteistųjų R. Š. ir A. V. neteisėti veiksmai prieš nukentėjusįjį R. B., t. y. fizinės ir psichinės prievartos naudojimas (mušė, atėmė laisvę, persekiojo, grasino parduoti į klubą ar viešnamį), reikalaujant atlyginti didelės vertės žalą (tariamai padarytą 100 000 Lt (28 962 Eur) žalą dėl vagystės ir turto sugadinimo ir 10 000 Lt (2896,20 Eur) dėl E. Š. sužalojimo) ir verčiant parašyti du vekselius dėl 10 000 Lt (2896,20 Eur) ir 40 000 Lt (11 584,80 Eur) sumos. Byloje nustačius neteisėtą nuteistųjų veikimą, panaudojant fizinę ir psichinę prievartą prieš R. B., tokių veiksmų motyvus bei tikslus, pagrįstai pripažinta, kad tokiais savavališkais veiksmais nuteistieji padarė didelę žalą R. B. teisėms ir teisėtiems interesams.
21. Kasatorių – nuteistojo R. Š. ir jo gynėjo kasaciniame skunde nurodoma kasacinės instancijos teismo nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM1LTY5Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-135-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-135-696/2017">2K-135-696/2017</a>, nagrinėjamai bylai precedento galios neturi, nes joje nustatytos faktinės aplinkybės nėra iš esmės panašios (analogiškos) į aplinkybes nagrinėjamoje byloje (anoje byloje nenustatyta, kad prieš nukentėjusįjį būtų naudotas psichinis ar fizinis smurtas ar būtų apribota jo laisvė).
22. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes nuteistiesiems R. Š. ir A. V. baudžiamasis įstatymas – BK 294 straipsnio 2 dalis – taikytas tinkamai, nes jų veikoje yra visi būtini šios nusikalstamos veikos sudėtį sudarantys požymiai.
Dėl kaltinamojo akto
23. Nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas kasaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes R. Š. inkriminuotame pirmame kaltinimo epizode (dėl savavaldžiavimo prieš T. A., G. A. ir G. K.) nurodytas veikos padarymo būdas – tariamos teisės realizavimas neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių, kadangi buvo realizuojama reali, o ne tariama teisė, ir dėl to pažeista A. Š. teisė į gynybą. Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-42-942/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte R. Š. inkriminuoto nusikaltimo sudėtį apibūdinančios aplinkybės (nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, padariniai ir kt.) pirmame kaltinimo epizode nurodytos tinkamai ir jos pasitvirtino, bylą išnagrinėjus teisme.
24. Šiame kontekste pažymėtina ir tai kad, priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas, gavęs prokurorės prašymą dėl kaltinimo dalies dėl savavaldžiavimo prieš R. B. pakeitimo, jį išnagrinėjo ir atsižvelgdamas į įsiteisėjusį Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. nuosprendį, kuriuo R. B. nuteistas už E. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, konstatavo, kad R. Š. ir A. V. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, be kita ko, realizavo ne tariamą, o tikrą E. Š. teisę gauti žalos atlyginimą dėl sužalojimo, patirto dėl R. B. kaltės.
25. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų teismų sprendimų (nuosprendžio ir nutarties) panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasaciniai skundai netenkinami.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. Š. ir jo gynėjo advokato Vytauto Klimavičiaus, nuteistojo A. V. ir jo gynėjo advokato Vytauto Kucevičiaus kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Artūras Pažarskis
Armanas Abramavičius
