Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymo ir perduotas J. E. atsakomybei pagal laidavimą 1 metams be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta

Baudžiamoji byla Nr. 1A-65-354/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50435-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.9.2; 1.1.9.7; 1.1.9.8; 1.2.25.4.2.6; 2.4.6.1

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vidmanto Mylės, Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Irenai Skaringienei,

dalyvaujant prokuroreiDainai Songailienei,

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. gynėjai advokatei Vidai Povilaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. K. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. K., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymo ir perduotas J. E. atsakomybei pagal laidavimą 1 metams be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta.

A. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką sumokant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams 6 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2018 m. spalio 29 d.; konfiskuotas A. K. nuosavybės teise priklausantis automobilis „Suzuki Liana“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) transporto priemonės dokumentai ir užvedimo rakteliai.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. K. Telšių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atleistas BK 40 straipsnio pagrindu už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o būtent: jis 2018 m. spalio 19 d., apie 21.17 val., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo jam priklausančią kelių transporto priemonę – automobilį „Suzuki Liana“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai kraujyje nustatyta daugiau negu 1,50 promilės alkoholio, t. y. pagal 2018 m. spalio 25 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,56 ‰ (promilės) etilo alkoholio, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. prašo panaikinti 2018 m. lapkričio 26 d. Telšių apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: panaikinti baudžiamojo poveikio priemonės – transporto priemonės konfiskavimo taikymą; panaikinti arba sumažinti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą; sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams šešiems mėnesiams, laikotarpį.

2.1. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog turto konfiskavimas yra privalomas ir automobilį „Suzuki Liana“ traktavo kaip nusikalstamos veikos įrankį ar priemonę, kadangi BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo negalima padaryti nevairuojant transporto priemonės, naudojimasis transporto priemone sudaro šio nusikaltimo sudėtį. Apelianto manymu, įstatymų leidėjas, numatydamas turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, skyrimą, numatytą BK 72 straipsnyje, turėjo omenyje nusikaltimus, nurodytus, pvz., BK 199, 1992, 200, 201, 260 ir kituose straipsniuose, kuriuose nurodyti nusikaltimai gali būti padaromi tiek be įrankių ar specialių priemonių jiems padaryti, tiek su jais. Apeliantas pažymi, jog įprastai alkoholio nevartoja, o įvykio dieną už transporto priemonės vairo sėdo tik ypatingai pablogėjus sveikatai, tikslu nuvykti į gydymo įstaigą (2018 m. spalio 20 d. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ gydytojo išraše fiksuota, kad buvo nustatyta diagnozė – skilvelinė tachikardija), galimai netinkamai įvertinus savo sveikatos būklę po to kai buvo vartotas alkoholis (alkoholį vartojo nevalgęs, po alkoholio vartojimo miegojo), vairavo transporto priemonę, nes manė, kad alkoholio kiekis kraujyje jau yra leistinas.

2.2. Be to, apeliantas pažymi, kad jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla nutraukta, o ne nuteistas pagal baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalį. Nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (baudžiamojo kodekso 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis baudžiamojo kodekso 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Nuteisus asmenį pagal baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalį, automobilio kaip nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo privalomumas taip pat nekelia abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017). Mano, kad išimtimi iš šios taisyklės galėtų būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016). Apeliantas pripažįsta, jog baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai, kuris, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Būtina atsižvelgti į tai, teisėtai ar neteisėtai buvo įgytas turtas, kelia ar nekelia pavojaus visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. Apelianto vertinimu, šiuo atveju konfiskavimas neatitinka teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, varžo jį kaip asmenį labiau negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti, be to, turint omenyje tai, kad byloje nustatytas teisinis pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, ši teismo išvada yra nelogiška ir nemotyvuota. Mano, kad teismas, spręsdamas dėl nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės – automobilio konfiskavimo, sutapatino du skirtingus – nuteistojo ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, teisinius statusus, taikydamas turto konfiskavimą taip nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50- 788/2018, 2K-79-511/2018).

2.3. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo, uždraudimo naudotis specialia teise, įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą taikymo pagrįstumo nebuvo tinkamai išanalizuota apelianto finansinė padėtis, nors byloje ir yra akcentuota, kad jis (A. K.) dirba A. B. įmonėje programuotoju, tačiau teismas nesidomėjo gaunamu darbo užmokesčiu, neatsižvelgė į tai, kad gaunamos metinės pajamos, kaip nurodyta metinėje pajamų deklaracijoje, yra 2307,11 Eur, t. y. 192,25 Eur per mėnesį, todėl akivaizdu, kad finansinė padėtis nėra stabili ir gera, todėl paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, gerokai viršija finansines galimybes.

2.4. Apeliantas pažymi, jog nors transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus, tačiau sulaikytas buvo netoli savo gyvenamojo namo, tai rodo mažesnį pavojingumą kelių eismo dalyvių saugumui, padaryta veika nesukėlė sunkių padarinių bei žalos kitiems eismo dalyviams ar turtui, į šias aplinkybes pirmos instancijos teismas neatsižvelgė, tinkamai neįvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio bei jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių, ypač to, kad jam, sergančiam vertebrogenine lumbalgija, remisija, kardialine vegetacine kraujagyslių distonija, skilvelių ekstrasistolija, teisė vairuoti transporto priemones yra ne prabangos dalykas, o būtina susisiekimo galimybė, būdas operatyviai patekti į gydymo įstaigas, taip pat darbo reikalais pas klientus. A. K. teigimu, baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemones – atlieka baudimo funkciją, nes šia teise jis ilgai negalės naudotis. Mano, kad nepagrįstai jam buvo paskirtas toks ilgas, artimas maksimaliam, uždraudimo naudotis specialia teise terminas. Nurodo, jog nėra teistas, padarė nesunkų nusikaltimą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, važiavimo atstumas buvo nedidelis, veika nesukėlė jokių padarinių ir (ar) žalos kitiems eismo dalyviams, žmonių sveikatai ir (ar) turtui, nuo pažeidimo padarymo pradžios neneigė padaręs pažeidimą, neginčijo veikos padarymo aplinkybių, sulaikomas po padaryto pažeidimo nesipriešino, geranoriškai sutiko pateikti savo dokumentus ir automobilio raktelius, kaltę pripažino visiškai ir apie padarytą pažeidimą davė paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu, bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, procesas yra pirmasis, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nenustatyta nė viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

3. Apygardos teismo posėdyje atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliaciniame skunde nėra ginčijami kaltės, nusikaltimo kvalifikavimo klausimai, todėl jie nagrinėjant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto asmens apeliacinį skundą plačiau neaptariami ir nevertinami. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde keliamus klausimus ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) apibrėžtas apeliacinio proceso ribas, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė teisingai ir parinko tinkamas baudžiamojo poveikio priemones, pagrindo jas panaikinti ar švelninti nėra.

7. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, siekiama to paties rezultato, kurio siekiama ir kriminaline bausme, t. y. asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pataisymo, galimybių daryti naujas nusikalstamas veikas apribojimo ar atėmimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69/2006). Be to, vienas iš bausmės, o kartu ir baudžiamojo poveikio priemonės tikslų, yra teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Tai suponuoja pareigą teismui skirti tokią bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę, kuria nustatyti suvaržymai ir apribojimai nuteistajam būtų pagrįsti bei įgyvendinami. Sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, teismas atsižvelgia į jos tikslus, kaltininko asmenybę, bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-427/2011). Pažymėtina ir tai, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis, nuosprendis, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu paskiriant bausmę ar kitą baudžiamojo poveikio priemonę užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Pažymėtina, jog įstatyme teismui paliekama diskrecijos teisė parinkti tinkamiausias baudžiamojo poveikio priemones, jų skaičių bei dydį.

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui. Tai reiškia, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Todėl, nustačius, kad automobilis „Suzuki Liana“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo priemonė, jo konfiskavimas yra privalomas. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, BK 72 straipsnio nuostatos turi būti vertinamos sistemiškai su BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą nusikalstamos veikos įrankiai, priemonės ir nusikalstamos veikos rezultatai, atitinkantys BK 72 straipsnyje numatytus požymius, konfiskuojami. Be to, konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių, priemonių bei rezultato konfiskavimo tikslai – kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu to nebūtų, kaltininkas, atlikęs bausmę (ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), turimą turtą galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Kartu pažymėtina, kad nusikalstamai veikai daryti naudojamo, kaltininkui nuosavybės teise priklausančio, turto konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, todėl turi ir nubaudimo elementų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos.

8.1. Nagrinėjamu atveju apeliantas A. K. vairavo automobilį „Suzuki Liana“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytos net 2,56 promilės etilo alkoholio kraujyje. Taigi, nors vairuotas automobilis nebuvo kaip nors specialiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau be šios transporto priemonės nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, kaip teisingai nurodė ir pats apeliantas, padarymas yra neįmanomas. Todėl įvykio metu A. K. vairuotas automobilis pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone. Minėta priemonė turi ekonominę vertę, ją naudojant padaryta tyčinė nusikalstama veika, todėl, siekiant užkirsti kelią analogiškų visuomenei pavojingų nusikaltimų darymą, transporto priemonę būtina konfiskuoti. Aplinkybė, jog nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, neįmanoma padaryti be automobilio, nesudaro prielaidų netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų ir nekonfiskuoti automobilio, nes tokios išlygos nėra numatyta nei BK 72 straipsnyje, nei BK 281 straipsnio nuostatuose. Pažymėtina tai, jog teismų praktikoje nurodyta, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-511/2018). Taigi, įstatymo leidėjas, nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, siekė didinti eismo saugumą, užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2018). Todėl, įvertinus nagrinėjamos bylos duomenis, neabejotina, kad A. K. priklausančios transporto priemonės – automobilio „Suzuki Liana“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas, siekiant įstatymo leidėjo suformuotų tikslų tinkamo įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas vidutinis ar sunkus neblaivumo laipsnis, t. y. daugiau kaip 1,5 promilės, baudžiamąją atsakomybę už šią veiką įtvirtinant BK 281 straipsnio 7 dalyje, yra būtinas ir šiuo atveju nelaikytina neproporcinga priemone.

8.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodė, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti todėl remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Remiantis teismų praktika, precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.

8.3. Apeliantas skunde teigia, jog apylinkės teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018) sprendžiant automobilio konfiskavimo klausimą tais atvejais, kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais, nes apelianto minimose kasacinio teismo nutartyse asmenims, padariusiems BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, buvo nustatytas mažesnis neblaivumo laipsnis nei apeliantui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo metu nėra suformuotos vieningos teismų praktikos sprendžiant automobilio konfiskavimo klausimą asmenį atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kai yra padaroma BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta veika, nes kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse tiek tais atvejais, kada buvo sprendžiama dėl asmens, nuteisto pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, transporto priemonės konfiskavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34-699/2018, 2K-39-222/2018, 2K-51-699/2018 ir 2K-392-699/2017, 2K-80-511/2018, 2K-122-699/2018, 2K-133-719/2018), tiek ir tais atvejais, kada sprendžiama dėl asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos veikos padarymo, transporto priemonės konfiskavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-79-511/2018, 2K-50-788/2018, 2K-35-719/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-118-511/2018), buvo pasisakyta, jog tik teismas sprendžia dėl BK 72 straipsnio taikymo ir neatmetė galimybės arba pritarė teismų sprendimams, kai atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymo, buvo taikomas automobilio konfiskavimas.

9. Atsakant į skundo argumentus dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones, pažymėtina, jog BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemonę skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti kelių eismo taisykles ir sukelti nusikalstamus padarinius. Šis BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės tikslas leidžia iš visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių išskirti turinčias didžiausią reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga). Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008).

9.1. Apygardos teismas sprendžia, kad tiek paskiriant aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, nagrinėjamu atveju buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios A. K. padaryto KET pažeidimo pavojingumą ir jo asmenybę. Pažymėtina, jog BK 68 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienų iki trejų metų (vidurkis – 2 metai). Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra neteistas (1 t., b. l. 40, 41 – 42), dėl nusikalstamos veikos padarymo prisipažino ir gailėjosi. Taigi, A. K. asmenybė vertinama teigiamai. Sprendžiant dėl A. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, vertinama tai, jog A. K. vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje rasta 2,56 promilės alkoholio, t. y. 1,5 promilės norma buvo viršyta daugiau nei 1 promile, veika padaryta mieste, apie 21.17 val. Minėtos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog A. K. padaryta veika laikytina mažiau pavojinga, dėl ko reiktų trumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo nustatytas 2 metų 6 mėnesių draudimo naudotis specialiąja teise terminas yra proporcingas ir adekvatus A. K. asmenybei, jo padarytai nusikalstamai veikai. Pagrindo šį terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą nėra. Skunde nurodytos aplinkybės, kad A. K. nėra teistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, žalos nepadarė, buvo sulaikytas netoli savo gyvenamojo namo, nelaikytinos pakankamu pagrindu trumpinti teismo nustatytą terminą, o objektyvių duomenų, kurie rodytų akivaizdų šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino neproporcingumą ir dėl to minėtą terminą reikėtų trumpinti, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad vien tai, jog dėl jo padarytos nusikalstamos veikos nekilo sunkių padarinių, niekaip nemažina jo padarytos veikos pavojingumo, nes pagal BK 281 straipsnio 7 dalį baudžiamoji atsakomybė asmenims kyla nepriklausomai nuo to, kilo, ar ne padariniai. Tai, kad asmuo vyko į gydymo įstaigą, sutrikus jo sveikatai, taip pat niekaip šiuo atveju nemažina veikos pavojingumo, nes vien jau vairavimas esant sutrikusiai paties vairuotojo sveikatai yra laikytinas pavojingu veikimu kitų eismo dalyvių atžvilgiu, tuo labiau dar ir itin apsvaigus nuo alkoholio. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad sutrikus sveikatai pats A. K. nebūtų galėjęs išsikviesti medikų pagalbos ar kitais būdais pasiekti gydymo įstaigą.

9.2. Aplinkybė, kad A. K. darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu ir kad teisės vairuoti netekimas jam apsunkins galimybę operatyviai patekti į gydymo įstaigas, šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas atsisakyti skirti baudžiamojo poveikio priemonę ar jos terminą sutrumpinti. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų A. K., nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-502/2011, 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-85/2010). Taigi, ir kiti apelianto argumentai, jog netekęs vairuotojo pažymėjimo jam bus apsunkinta galimybė nuvykti pačiam pas medikus, neduoda pagrindo neskirti baudžiamojo poveikio priemonės, kai kiti bylos duomenys patvirtina jos skyrimo reikalingumą. Apygardos teismo vertinimu, apeliantui A. K. paskirtas teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimas neabejotinai turės taisomąjį poveikį jam, nes padės pastarajam suvokti šios teisės turėjimo teikiamus privalumus, jos vertę bei tokią teisę turinčio asmens atsakomybę.

10. Kaip minėta, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistas A. K. skunde taip pat nurodo, kad jam nepagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte, tai yra įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tačiau skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, neturi pagrindo sutikti su šiais skundo teiginiais. BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pilnamečiam asmeniui baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos ne tik kartu su bausme (kaip tai numatyta to paties straipsnio 3 dalyje), bet ir asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais. Pritartina apylinkės teismo argumentams, kad BK 71 straipsnyje, kuris reglamentuoja įmokos paskyrimą, nėra numatyta jokių išimčių, dėl kurių ši baudžiamojo poveikio priemonė negali būti taikoma, įstatyme nėra išskirtos atskiros nusikalstomos veikos (pagal jų sunkumą, rūšį, pavojingumą, pobūdį ar kitus kriterijus), kurias padarius asmuo negali būti įpareigojamas sumokėti nustatyto dydžio įmoką į asmenų, nukentėjusių nuo nusikaltimų, fondą. Taigi, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo neskirti BK 71 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės A. K. vien dėl to, kad buvo padarytas nesunkus nusikaltimas, nepadaryta kitiems asmenims ir turtui žalos, o asmuo už šio nusikaltimo padarymą yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymėtina, jog A. K. paskirtos įmokos dydis – 10 MGL, yra artimas minimaliam. Atsižvelgiant į tai, jog apylinkės teismas nustatė 6 mėnesių įmokos sumokėjimo terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, laidavimas paskirtas be užstato, taip pat atsižvelgus į paskirtos įmokos dydį bei kitas aptartas aplinkybes, pripažintina, jog nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, kad paskirtos įmokos sumokėjimas turėtų itin sunkių pasekmių A. K. turtinei padėčiai, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė būtų neadekvati atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės padarytos veikos pobūdžiui ir pavojingumo laipsniui. Apeliantas teigia, jog teismas neatsižvelgė į jo realią turtinę padėtį, neva jo pajamas per mėnesį siekia 192,25 Eur. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais argumentais, nes apeliantas apygardos teismui pateikė duomenis tik apie savo galimas pajamas už 2017 m., todėl tokie duomenys nelaikytini informatyviais ir atspindinčiais realią A. K. turtinę padėtį, nes byloje nėra jokių duomenų apie A. K. pajamas ankstesniais ir vėlesniais laikotarpiais nei 2017 m., apie jo galimai turimas banko sąskaitas ir kitą galimai turimą turtą.

11. Taigi, skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo apeliantui neskirti baudžiamojo poveikio priemonių ar jas švelninti. A. K. padarė vieną šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, tokiais savo veiksmais kėlė pavojų ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei, pavojų visam eismo saugumui, o tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta žala nė vienam eismo dalyviui ir kitų asmenų transporto priemonėms, yra tik laimingas atsitiktinumas. Pažymėtina, kad neigiamų pasekmių atsiradimas kaltininkui pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant nusikalstamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Atkreipiamas dėmesys, kad apie dėl padaryto nusikaltimo kilsiančias pasekmes pirmiausia turėjo pagalvoti pats A. K. prieš neblaivus sėsdamas už vairo. Pagrindo spręsti, kad šiuo atveju baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas aiškiai prieštarautų proporcingumo, teisingumo principams, nėra, todėl jos taikytos pagrįstai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Nijolė Matuzevičienė

Vidmantas Mylė

Gražvydas Poškus