S. U. pagal BK 284 str., 28 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-23-309/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60135-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.26.2.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.4.6.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,

sekretoriaujant Irenai Skaringienei,

dalyvaujant prokurorei Vaidai Andriulaitienei,

išteisintajam S. U., jo gynėjui advokatui Algirdui Zakrasui,

išteisintajam V. U., jo gynėjai advokatei Nainai Lanzbergienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės V. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

V. U. pagal BK 284 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. Š. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. S. U. ir V. U. buvo kaltinami tuo, kad 2017 m. lapkričio 17 d., apie 1.30 val., (duomenys neskelbtini), prie daugiabučio namo Nr. (duomenys neskelbtini), tai yra viešoje vietoje, veikdami bendrininkų grupėje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai: S. U. vieną kartą kumščiu sudavus T. M. į veidą ir nuo to pastarajam nugriuvus ant žemės, gulinčiam S. U. ir V. U. įspyrė ne mažiau kaip po du kartus į įvairias kūno vietas, ir taip sukėlė fizinį skausmą, o G. Š. bandant apginti T. M., S. U. sudavė du kartus kumščiu į veidą, vieną kartą į galvą, taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose ir sutrikdė visuomenės rimtį.

2. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. spalio 23 d. nuosprendžiu S. U. ir V. U. pagal BK 284 straipsnį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė V. Andriulaitienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo:

pripažinti S. U. kaltu pagal BK 284 straipsnį ir skirti jam 25 MGL (2 500 Eur) baudą,

pripažinti V. U. kaltu pagal BK 284 straipsnį ir skirti jam 90 parų arešto, šią bausmę atliekant areštinėje;

priteisti nukentėjusiajai G. Š. iš S. U. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

3.1. Skunde apeliantė nurodo, kad teismas nevertino to, jog T. M. išdaužė automobilio lango stiklą (duomenys neskelbtini) gatvės (duomenys neskelbtini) namo kieme, t. y. visai kitoje įvykio vietoje, jo veika buvo pasibaigusi, o S. ir V. U. veiksmus atliko kitoje įvykio vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini) g., prie daugiabučio namo Nr. (duomenys neskelbtini), kur T. M. S. U. sudavė vieną smūgį į veidą, ir dėl to pastarasis nugriuvo, S. ir V. U. įspyrė po kelis kartus T. M. į įvairias kūno vietas ir taip sukėlė fizinį skausmą, o G. Š. buvo suduoti trys smūgiai, mažiausiai vienu smūgiu padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nes ji gynė mušamą jos sugyventinį T. M.. Tai matė ir girdėjo N. S., M. G., M. B. G., buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Taigi įvykio vieta kita, proceso dalyviai kiti, kitos pasekmės ir veiksmai.

3.2. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas skundžiamame nuosprendyje išdėstytas išvadas, galbūt peržengė kaltinimo ribas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 255 straipsnio l dalyje, nes neatsižvelgė į tai, kad T. M. veiksmai dėl šūkavimo, išdaužto stiklo, kurio vertė 100 Eur, buvo įvertinti atskiroje pareiškimo tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir T. M. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 488 straipsnį (viešosios rimties trikdymas). Teigia, kad apylinkės teismo motyvai neatitinka ir liudytojos E. P. parodymų, kad ją pažadino daužiamo stiklo garsas ir, kad ji skambino U. bei pranešė apie įvykį. Be to, jei teismas manė, kad S. U. veiksmai gali būti traktuojami kaip asmens (T. M.), padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas, S. U. turėjo būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 29 straipsnio (Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas) nuostatomis, o jei manė, kad G. Š. puolė ant S. U. ir jis gynėsi, tuomet S. U. veiksmai turėjo būti vertinami pagal BK 28 straipsnio (Būtinoji gintis) nuostatas. Be to, liko nevertinti V. U. veiksmai.

3.3. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad S. U. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nes vienu metu laikyti besipriešinantį T. M., sugriebti G. Š. už kojos, ją parversti, suimti ir atiduoti N. S. į glėbį, nepaleidus T. M., neįmanoma. Be to, teismas nevertino, kad įvykio vietoje buvo ne tik S. U., bet ir jo brolis V. U.. Atkreipia dėmesį, kad teisiamojo posėdžio metu T. M. neneigė išdaužęs lango stiklą, tačiau kartu tvirtino, jog jam neatlikus jokių veiksmų, nesipriešinant, tik išlindus iš už kampo, gavo tiesioginį smūgį į veidą, nuo kurio jis nugriuvo ir prarado sąmonę. T. M. parodymus patvirtina G. Š. parodymai, kad atėjo du vyriškiai, iš kurių vienas T. M. tik kažką pasakius, tačiau neatlikus jokių veiksmų, davė į veidą, T. M. nuo smūgio nugriuvus abu jį spardė, įspyrė ne mažiau kaip po du kartus, tuomet ji puolė gelbėti T. M. ir sudavė S. U. į petį, šis trenkė stumiamą smūgį į akį ir ji nugriuvo. Ji dar du kartus bandė ginti T. M. ir dar du kartus gavo nuo S. U. į galvą, dar vieną kartą buvo nugriuvusi. Nurodė, kad S. U. ji nespyrė.

3.4. Pasak prokurorės, S. U. ir V. U. kaltę patvirtina ne tik T. M. ir G. Š. parodymai, bet ir liudytojų N. S., A. N., B. M. G. parodymai, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad G. Š. nustatyta poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, pvz., ranka, kumščiu ir pan., šie sužalojimai padaryti galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir S. U. pateiktų nuotraukų matyti, kad įvykis vyko būtent tame kieme, apie kurį kalbėjo B. M. G., jos parodymai iš dalies papildo ir patvirtina N. S., G. Š. parodymus. Mano, jog tai, kad B. M. G. akcentavo suoliuką, o ne sūpynes, nėra pagrindas prielaidai, kad tai yra kitas įvykis, kai buvo mušama G. Š.. Apeliantės vertinimu, liudytojų E. P. ir G. G. parodymai V. U. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia.

3.5. Skunde taip pat pažymima, kad iš G. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, matyti, kad jokių, kaip teismas nurodė, prieštaravimų šiuose parodymuose nėra. G. Š. parodymai, prokurorės vertinimu, yra nuoseklūs, jie vieni kitus papildo, be to, G. Š. parodymus patvirtina liudytojų parodymai. Apeliantė akcentuoja, kad specialisto išvadoje kategoriškai nurodyta, jog sužalojimas G. Š. padarytas mažiausiai vieno smūgio pasekoje, o ne, kaip nurodė teismas, trauminio poveikio pasekoje. Mano, kad ši aplinkybė labai svarbi vertinant įrodymus, nukentėjusiosios parodymų patikimumą, sužalojimo kilimo priežastį. Todėl teismas neturėjo nukrypti nuo specialisto išvados ir sudaryti galimybę visiškai nepagrįstai interpretacijai dėl sužalojimo atsiradimo. Tai, kad nuvykusi pas medikus G. Š. paaiškino, jog vyriškis smogė jai į veidą, o vėliau aiškino, kad vyriškis trenkė jai į veidą kumščiu tris kartus, anot apeliantės, reiškia, kad G. Š. tik patikslino savo parodymus ir tai negali būti laikoma parodymų keitimu. Atkreipia dėmesį, kad, nors T. M. nurodė, jog įvykio vietoje jis buvo neblaivus, įvykio aplinkybių gerai neprisimena, tačiau patvirtino, jog jis žino, kad buvo abu U., po smūgio į galvą jis prarado sąmonę, tai, kad jį spardė abu U., sužinojo iš G. Š..

3.6. Mano, kad teismas, vertindamas G. Š. parodymus, nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad ji buvo neblaivi. Pažymi, kad nors liudytojas G. G. teigė, jog vizualiai G. Š. jam atrodė neblaivi, tačiau N. S., T. M., A. N. ir pati G. Š. nurodė, kad ji nebuvo vartojusi alkoholio.

3.7. Apeliantės teigimu, šiuo atveju teismas nevertino visumos byloje surinktų įrodymų, o vertino tik pavienius įrodymus, juos išskaidydamas ir nenurodydamas argumentų, kodėl kaltinamųjų ir jų artimųjų parodymai vertinami kaip svarbesni už nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus. Be to, teismas savaip interpretavo specialisto išvadą, liudytojų G. G., E. P., M. G., M. B. G., N. S., A. N., nukentėjusiųjų G. Š. ir T. M. parodymus, kaltinamųjų parodymus ir jų objektyvumą. Prokurorės vertinimu, šiuo konkrečiu atveju S. U. savo asmeninius santykius dėl išdaužto automobilio lango stiklo su T. M., konkliudentiniais veiksmais veikiant bendrininkų grupėje su V. U., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo kieme, įžūliu elgesiu, smūgių sudavimu, sutrikdė visuomenės rimtį, nes tai pamačiusi G. Š. puolė ginti T. M.. Pažymi, kad S. U. sudavus smūgius G. Š., tai pamatęs ją puolė ginti N. S., tai išgirdo ir į kiemą išbėgo M. B. G., o M. G. pranešė Bendrajam pagalbos centrui.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

6. BK 284 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai, vienas iš kurių yra įžūlus elgesys, kuris inkriminuotas išteisintiesiems. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan.

7. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį kilti būtina nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį panaudoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas jiems skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-491/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-491/2013">2K-491/2013</a>, 2K-303/2014, 2K- 141-507/2015, 2K-54-222/2017). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori.

8. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos d raudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-98/2015). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2014">2K-24/2014</a>). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kiti).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino atskirai ir siedamas juos į visumą, įvertino jų patikimumą, teisėtumą ir remdamasis surinktų įrodymų visuma padarė bylos duomenimis pagrįstas išvadas, t. y. nustatė, kad S. U. ir V. U. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

10. Iš S. U. parodymų matyti, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, jog 2017 m. lapkričio 17 d., apie 1.30 val., paskambinus kaimynei ir pasakius, kad jo automobiliui išdaužė stiklą, jo žmona skambino policijai, o jis išėjo į kiemą. Išėjęs į lauką ir pamatęs, kad jo automobiliui išdaužtas galinis stiklas, jis ėjo link (duomenys neskelbtini) gatvės, nes iš ten sklido vyriškio šūkavimas. Jam (S. U.) priėjus prie šūkavusio vaikino ir bandant išsiaiškinti dėl išdaužto automobilio stiklo, pastarasis bandė pulti ir suduoti, tačiau nepataikė. Tuomet šaukdama atbėgo mergina, kuri rankomis čiupo jam (S. U.) už rūbų, jis merginą pastūmė ir ji pargriuvo ant žemės. Merginai atsikėlus, atbėgo dar vienas vyriškis ir jie abu ant jo (S. U.) puolė, mergina sudavė jam smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Vaikinas taip pat bandė jam suduoti, tačiau jis vaikiną atstūmė ir pastarasis daugiau nebesikišo. Mergina buvo neblaivi, elgėsi agresyviai, šūkavo. Atėjęs vaikinas pradėjo merginą laikyti, neleido merginai prie jo (S. U.) lįsti. Kai atėjęs vaikinas paklausė, kas vyksta, jis paaiškino, kad tai dėl automobilio. Vyriškį, kuris eidamas šūkavo ir kurį jis pasivijo, jis paėmė už rankos ir tempė į kiemą prie automobilio. Tuo metu mergina pradėjo kalbėti apie žalos atlyginimą. Nuėjus į (duomenys neskelbtini) gatvę, atvažiavo policijos pareigūnai. Automobilio stiklą išdaužęs vaikinas atlygino jam padarytą žalą – davė 100 Eur. Pažymėjo, kad tyčia jis merginos nemušė, ją pastūmė, nes pastaroji ant jo puolė, buvo labai agresyvi, jam spyrė, ant krūtinės jam net liko pastarosios bato pėdsakas. Taip pat nurodė, kad jo brolis V. U. atvyko jau po įvykio, jis dirba taksistu ir tuo metu važiavo pro šalį (2 t., b. l. 9–10, 31–32 parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Apklausiamas teisiamajame posėdyje S. U. dar kartą patvirtino, kad jis T. M. nesudavė ir jo nespardė, prie jo priėjo norėdamas išsiaiškinti, ar tikrai pastarasis išdaužė jo automobilio stiklą, o T. M. prisipažinus, tempė jį į savo kiemą, kur buvo iškviesti policijos pareigūnai. Kadangi T. M. norėjo jam suduoti, jis užlaužė T. M. rankas. Jam laikant T. M., prie jo (S. U.) pribėgusi G. Š. jį puolė, tuomet jis pastarąją nustūmė, tačiau ji vėl puolė, jam įspyrė. Kai G. Š. puolė antrą kartą, jis ją suėmė, padavė į glėbį N. S. ir paprašė laikyti. G. Š. jis nesudavė ir jai nespyrė. Policijos pareigūnui pasiūlius G. Š. pasitikrinti blaivumą, ji nuėjo. Dar kartą patvirtino, kad jo brolio V. U. įvykio metu nebuvo, jis atvažiavo beveik tuo pačiu metu kaip ir policijos pareigūnai (3 t., b. l. 112–114). V. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis nusikaltimo nepadarė, įvykyje nedalyvavo, 2017 m. lapkričio 17 d. dirbo taksi vairuotoju. Jam atėjus į brolio namo kiemą, jį matė ir policijos pareigūnai, ir ten buvę vyriškis su mergina, tačiau niekas nenurodė, kad jis būtų dalyvavęs muštynėse. Jis atvažiavo tuomet, kai jau buvo atvykusi policija (2 t., b. l. 90–91). S. U. ir V. U. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti šių parodymų teisingumu nėra pagrindo.

11. Iš akistatos protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad suvedus į akistatą nukentėjusiąją G. Š. ir S. U., pastarasis, kaip ir apklausos metu, nurodė, kad jis G. Š. nemušė, tik ją nustūmė, o po to liepė jos draugui ją laikyti, nes pastaroji ant jo ne kartą puolė, o G. Š. patvirtino, kad N. S. ją laikė, kad ji nepultų „ant to vyriškio“ (2 t., b. l. 19–20). Teisiamajame posėdyje G. Š. parodė, kad tuomet, kai ji pribėgusi prie S. U. jam trenkė, ant jo rėkė, S. U. jai sudavė smūgį stumdamas, nes ji ant pastarojo puolė. Į pateiktus klausimus atsakė, kad ji puolė S. U., pirma jam trenkė. Paprašytas S. U. N. S. ją laikė todėl, kad ji puolė ant S. U. (3 t., b. l. 29–31). Liudytojas N. S. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad S. U. jam liepė laikyti G. Taip pat nurodė, kad tarp S. U. ir G. „buvo kažkoks veiksmas, tarkim susiėmę“. Buvo tamsu. Kad S. U. būtų spyręs T. M., jis nematė, matė, kad jam spyrė V. U. (3 t., b. l. 28–29). Liudytoja I. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad vyras jai sakė, jog G. Š. jam spyrė, ji ant vyro krūtinės matė žemės pėdsakus (3 t., b. l. 27–28). Ikiteisminio tyrimo metu I. U. parodė, kad tuomet, kai jos vyras parsivedė automobilį apgadinusį vaikiną, ji ant vyro striukės krūtinės srityje pamatė purviną bato pėdsaką. Vyras jai pasakė, kad jam spyrė kieme buvusi mergina (1 t., b. l. 66–67). Nukentėjusysis T. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad dėl to, jog jis išdaužė automobilio langą, šio automobilio savininkas jam trenkė kumščiu į veidą. Kas toliau vyko, jis nežino, nes buvo be sąmonės, įvykius jam papasakojo G. Š.. Jam jokie rimti sužalojimai nebuvo padaryti, tik buvo guzas ant kaktos ir nubrozdinta nosis. Į medikus jis nesikreipė, į ekspertą taip pat nesikreips, dėl įvykio jis nenukentėjo, jį sumušusiems vyriškiams pretenzijų neturi (1 t., b. l. 73–74). Apylinkės teismo posėdyje T. M. patvirtino, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi. Nurodė, kad jis tikrai išdaužė automobilio langą, kas ir kur jam sudavė smūgius, neprisimena, buvo girtas, todėl nepamena, kas ir kiek jam trenkė, jam buvo nubrozdinta nosis, ant kaktos buvo guzas. Žino tiek, kiek jam papasakojo G. Š., pretenzijų niekam neturi. Kas sudavė G. Š., jis nematė (3 t., b. l. 83). Nors G. Š. teigė, kad jai S. U. sudavė tris smūgius – vieną smūgį į galvą ir du smūgius į veidą, byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria netikėti nėra jokio pagrindo, konstatuota, kad G. Š. nustatytos poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, šie sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, mažiausiai vieno smūgio pasekoje (1 t., b. l. 54). Kartu atkreipiamas dėmesys, kad specialisto išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, kad ją apžiūrėjusiam gydytojui R. Š. paaiškino, jog nepažįstamas asmuo jai smogė į veidą, tačiau nenurodė, kad šis asmuo būtų jai sudavęs ne vieną smūgį, taip pat, kad būtų sudavęs ir smūgį į galvą. Taigi neatmetama tikimybė, kad G. Š. sužalojimą galėjo patirti ir kitomis aplinkybėmis, juo labiau, kad ir iš liudytojų parodymų, ir pačios G. Š. parodymų matyti, kad ji įvykio metu buvo agresyvi, pati ne kartą puolė ant S. U. ir dėl to N. S. teko ją laikyti. Be to, nors įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota įvykio vieta yra pievelėje, prie sūpynių (šią vietą parodė pati G. Š., 1 t., b. l. 45, 47–48), teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja M. B. G. nurodė, jog išėjusi į lauką ji matė, kad G. Š. gulėjo prie suoliuko, esančio prie namo antros laiptinės, ir kažkoks vaikinas šaukė: „Nemuškit G.“ (3 t., b. l. 111–112). Įvertinus šią aplinkybe, taip pat atsižvelgiant į tai, kad iš T. M. parodymų matyti, jog prieš įvykį jis ir G. Š. pykosi, jis supykęs išėjo į kiemą ir išdaužė ten stovėjusio automobilio galinio lango stiklą (1 t., b. l. 73–74), pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad G. Š. galėjo būti sužalota kito konflikto metu.

12. Nors po įvykio G. Š. nebuvo nustatytas neblaivumas, tačiau tiek S. U., tiek liudytojai I. U. bei G. G. nuosekliai tvirtino, kad G. Š. buvo neblaivi, tai matėsi vizualiai, nuo jos sklido alkoholio kvapas. Be to, liudytojas policijos pareigūnas G. G. nurodė, kad G. Š. nesiskundė, kad prieš ją būtų buvę panaudoti smurtiniai veiksmai, ji, atėjusi su savo broliu A. N., iš karto puolė ant automobilio savininko (3 t., b. l. 24–25). Dėl to sutiktina ir su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad G. Š. dėl girtumo galėjo tiksliai neprisiminti visų įvykio aplinkybių.

13. Kaip minėta, be kita ko S. U. buvo kaltinamas tuo, kad viešoje vietoje vieną kartą kumščiu sudavė T. M. į veidą ir nuo to pastarasis nugriuvo ant žemės, be to, S. U. ir V. U. buvo kaltinami tuo, kad jie gulinčiam T. M. įspyrė ne mažiau kaip po du kartus į įvairias kūno vietas. Iš T. M. parodymų matyti kad įvykio metu jis buvo neblaivus, įvykio aplinkybių neprisimena, žino tiek, kiek jam papasakojo G. Š., pretenzijų niekam neturi. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu T. M. nuosekliai nurodė, jog jokie rimti sužalojimai jam nebuvo padaryti, tik buvo guzas ant kaktos ir nubrozdinta nosis, į medikus ir ekspertą jis nesikreipė, dėl įvykio nenukentėjo. Įvertinus tai, kad byloje nėra jokių medicininių duomenų, patvirtinančių T. M. padarytus sužalojimus, o jis pats patvirtino, kad jam tik buvo nubrozdinta nosis ir buvo gumbas kaktoje, nėra jokio pagrindo spręsti, kad T. M. įvykio metu buvo spardomas. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad įvykio vietoje buvo ir neteisėtus veiksmus atliko V. U. Pats V. U. nuosekliai teigė, kad jis įvykio metu dirbo taksi vairuotoju, į brolio namo kiemą atvažiavo tuomet, kai jau buvo atvykę policijos pareigūnai, jį matė ir policijos pareigūnai, ir ten buvę vyriškis su mergina, tačiau niekas nenurodė, kad jis būtų dalyvavęs muštynėse. Tai, kad V. U. nusikalstamos veikos nepadarė, įvykio vietoje jo nebuvo, nuosekliai tvirtino ir S. U., o liudytoja E. P. parodė, kad V. U. ji pamatė tik tuomet, kai jau buvo atvažiavusi policija, V. U. atvyko taksi automobiliu, nes jis dirba taksistu (3 t., b. l. 26–27). Esant tokioms aplinkybėms prokurorės skundo argumentas, kad įvykio vietoje buvo ne tik S. U., bet ir jo brolis V. U., atmetamas kaip nepagrįstas. Kadangi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jame teismas pasisakė ir dėl V. U. veiksmų, kaip nepagrįstas atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, kad V. U. veiksmai liko nevertinti.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, S. U. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Skundo argumentas, kad S. U. negalėjo vienu metu laikyti T. M. ir gintis nuo G. Š., vertinamas kaip deklaratyvus, nes ne tik S. U., bet ir G. Š. bei N. S. nurodė, kad S. U. stūmė nuo savęs aktyviai prie jo puolančią agresyviai nusiteikusią G. Š. ir paprašė N. S. pastarąją laikyti, kad ant jo nepultų. T. M. S. U. parvedė į namo kiemą, kur jau buvo atvykę policijos pareigūnai iškviesti dėl to, jog T. M. išdaužė S. U. automobilio lango stiklą.

14. Atsižvelgiant į tai, kad liudytoja E. P., priešingai nei skunde teigia prokurorė, iš tikrųjų parodė, jog 2017 m. lapkričio 17 d. naktį ji pabudo nuo triukšmo kieme, kurį sukėlė N. S., T. M. ir G. Š., be to, bylos duomenimis T. M. iš tikrųjų išdaužė S. U. automobilio lango stiklą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad būtent T. M. veiksmai – šūkavimas, stiklo išdaužimas, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – visuomenės tvarkos sutrikdymu. Tarp S. U., T. M. ir G. Š. kilęs konfliktas buvo ne S. U., o T. M. veiksmų pasekmė.

15. Kadangi skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas S. U. veiksmų nevertinio nei kaip būtinosios ginties, nei kaip asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo, teismas pagrįstai nesivadovavo BK 28 bei 29 straipsnių nuostatomis ir nepriėmė sprendimo atleisti S. U. nuo baudžiamosios atsakomybės. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo spręsti, kad teismas, darydamas nuosprendyje išdėstytas išvadas, peržengė kaltinimo ribas, be to, iš apeliacinio skundo matyti, kad pati prokurorė šį argumentą pateikė tik kaip prielaidą – kad teismas galbūt peržengė kaltinimo ribas.

16. Kaip minėta šios nutarties 7 punkte, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį kilti būtina nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama be kita ko turi būti atsižvelgiama į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Be to, viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Iš S. U. parodymų matyti, kad jis T. M. pasivijo tik norėdamas išsiaiškinti dėl išdaužto automobilio stiklo, byloje nenustatyta, kad S. U. būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus ir jais sutrikdęs visuomenės rimtį ar tvarką. Apeliantės argumentai, kad G. Š. puolė ginti T. M., o pastarąją nuo S. U. veiksmų puolė ginti N. S., tai išgirdo ir į kiemą išbėgo M. B. G., o M. G. pranešė Bendrajam pagalbos centrui, nėra pakankami, kad būtų paneigtos pirmosios instancijos teismo išvados. Šiuo aspektu taip pat atkreipiamas dėmesys, kad byloje nenustatyta, jog G. Š. būtų turėjusi pagrindą ginti T. M., o N. S. – G. Š.. Bylos duomenimis, S. U. siekiant išsiaiškinti su T. M. dėl pastarojo veiksmų išdaužiant S. U. automobilio stiklą, G. Š. pati be jokio pagrindo ėmė pulti ant S. U., o N. S., paprašytas S. U., G. Š. laikė. Tai, kad liudytoja M. B. G., išgirdusi triukšmą išbėgo į gatvę, o M. G. apie kieme vykstantį konfliktą pranešė Bendrajam pagalbos centrui, S. U. kaltės padarius nusikalstamą veiką taip pat neįrodo. Kaip pirmiau konstatuota, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad viešoje vietoje kilęs konfliktas buvo ne S. U., o T. M. veiksmų pasekmė. Byloje nebuvo nustatyta, kad S. U. veikė siekdamas pažeisti visuomenės rimtį ar tvarką, pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti savo niekinamą požiūrį į juos ir pan., t. y. iš chuliganiškų paskatų. Taip pat nenustatyta, kad V. U. apskritai būtų dalyvavęs įvykyje. Taigi nenustačius BK 284 straipsnyje numatyto būtinojo viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymio – pavojingų veikos padarinių (realaus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo), S. U. ir V. U. pagrįstai išteisinti pagal BK 284 straipsnį.

17. Patikrinus skundžiamą apylinkės teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, priešingai nei skunde teigia prokurorė, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam iš įrodymų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės. Vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas specialisto išvadą, liudytojų G. G., E. P., M. G., M. B. G., N. S., A. N., nukentėjusiųjų G. Š. ir T. M. parodymus, kaltinamųjų parodymus vertino ne taip, kaip pageidautų apeliantė, ir padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi prokurorė, nereiškia, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų vienas ar kitas proceso dalyvis, savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas yra motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadoms.

18. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti prokurorės apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir priimti S. U. bei V. U. apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Vaidos Andriulaitienės apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Zigmas Kavaliauskas

Raimundas Jurgaitis

Vidmantas Mylė