K. M. pagal BK 100 str., 129 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-1-693/2017

Teisminio proceso numeris: (nenurodytas)

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.2.1;1.2.1.2;2.1.2.2;2.1.2.7;2.1.2.12;2.1.4.12; 2.1.7.1;2.1.7.2;2.1.7.3;2.1.7.4;2.2.2.4.2;2.2.2.4.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Artūro Pažarskio, Alvydo Pikelio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorams Rolandui Stankevičiui, Sauliui Verseckui,

nuteistajam K. M. ir jo gynėjams advokatams Arūnui Marcinkevičiui, Ingridai Botyrienei,

vertėjui Giedriui Kašubai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. M. (K. M.) gynėjų advokatų Arūno Marcinkevičiaus, Ingridos Botyrienės ir Oskaro Rodės (Oskars Rodė) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 11 d nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 6 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu K. M. (ankstesnė pavardė K. N.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktus laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime.

Iš K. M. Lietuvos valstybei priteista 2 257 615 Lt (653 850,50 Eur) padarytos žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 6 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendis pakeistas: K. M. nusikalstama veika perkvalifikuota pagal BK 100 straipsnį (2011 m. kovo 22 d. redakcija) paskiriant jam laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, atliekant ją kalėjime.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo K. M. ir jo gynėjų apeliaciniai skundai atmesti.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjų, prašiusių skundą tenkinti, prokurorų, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu K. M. pagal BK 100 straipsnį (Lietuvos Respublikos 2011 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. XI-1291, įsigaliojusio 2011 m. kovo 31 d. redakcija) nuteistas už tai, kad, dirbdamas TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Rygos ypatingosios paskirties milicijos būrio milicininku, tyčia, Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 11 d. priėmus Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“, Latvijos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. gegužės 4 d. priėmus deklaraciją „Dėl Latvijos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo“ ir Lietuvoje bei Latvijoje atstačius, atkūrus valstybių nepriklausomybes, vykdydamas ir remdamas TSRS valstybės ir jos organizacijų – TSKP bei jos padalinio Lietuvoje – LKP TSKP, Latvijoje – LKP CK, TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Rygos ypatingosios paskirties milicijos būrio politiką, panaudojant TSRS valstybės saugumo komiteto, TSRS gynybos ministerijos, TSRS vidaus reikalų ministerijos padalinius, karinius dalinius jėga nuversti teisėtą Lietuvos ir Latvijos valstybių valdžią, grąžinti Lietuvą ir Latviją į TSRS sudėtį, dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti tarnybines pareigas vykdančius Lietuvos ir Latvijos valdžios atstovus, kitus Lietuvos ir Latvijos valstybėms lojalius civilius, juos žudė.

1.2. K. M., veikdamas TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Rygos ypatingosios paskirties milicijos būrio vado, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, suburtoje organizuotoje grupėje, kartu su to paties būrio dviem milicininkais, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, tyčia nužudė dėl nukentėjusiųjų asmenų tarnybos pareigų vykdymo Vilniaus muitinės inspektorius A. M., S. O., R. R., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės Budėtojų dalies vyresnįjį policininką A. K., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės M-12 būrio policininką J. J., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkus – stažuotojus A. J., M. B., t. y. nužudė daugiau kaip du žmones ir pasikėsino nužudyti Vilniaus muitinės inspektorių T. Š. žemiau nurodytomis aplinkybėmis.

1.3. Asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, 1991 m. liepos 30 d., apie 21–23 val., TSRS Vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus ypatingos paskirties milicijos būrio bazėje Vilniuje, Valakampių 5, labai sunkiam nusikaltimui padaryti parinko vykdytojus – asmenis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, bei K. M. ir įsakė jiems nužudyti Medininkų muitinės poste dirbančius Lietuvos Respublikos pareigūnus. K. M., sutikdamas vykdyti šį įsakymą dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų nužudymo, susitarė su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, kad jis kartu su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, nužudys Medininkų muitinės poste dirbančius Lietuvos Respublikos pareigūnus.

1.4. Vykdydamas šį susitarimą ir turėdamas tikslą kartu su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, nužudyti Medininkų muitinės poste dirbančius pareigūnus, K. M. automobiliu UAZ nuvyko prie Medininkų muitinės teritorijos ir 1991 m. liepos 31 d., apie 4–5 val., Vilniaus rajone, netoli Medininkų kaimo buvusiame Medininkų muitinės posto teritorijoje ir posto vagonėlyje, kartu su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, užpuolė Medininkų muitinės poste dirbančius pareigūnus, t. y. K. M. Medininkų muitinės posto teritorijoje, siekdamas įbauginti ir išvengti galimo ginkluoto pasipriešinimo, grasino A. K. ir J. J. tyrimo metu nenustatytu, nerastu šaunamuoju ginklu – 9 mm kalibro „Makarov“ pistoletu (PM), iš jo ne mažiau tris kartus tyčia iššovė į automobilyje VAZ 2101 (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) sėdėjusį J. J. ir padarė jam mirtiną kūno sužalojimą pilve, taip palaužęs nukentėjusiųjų J. J. ir A. K. pasipriešinimą juos nuginklavo ir neteisėtai sulaikė. Tuo pačiu metu asmenys, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, grasindami šaunamaisiais ginklais, palaužė Medininkų muitinės posto vagonėlyje ir šalia vagonėlio buvusių T. Š., A. M., R. R., A. J., M. B., S. O. pasipriešinimą ir juos neteisėtai sulaikė. Sulaikytus Lietuvos Respublikos pareigūnus, taip pat ir sunkiai sužeistą J. J., K. M. kartu su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, bendromis pastangomis, turėdami tikslą nužudyti, saugojo, prievarta suvarė į Medininkų muitinės posto vagonėlį, kur iš tyrimo metu nenustatytų, nerastų šaunamųjų ginklų – dviejų 7,62 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatų su garso slopintuvais – tyčia iššovė ne mažiau kaip 13 šūvių į nukentėjusiuosius. Šiomis aplinkybėmis K. M. kartu su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, veikdami bendrai, Medininkų muitinės posto teritorijoje ir posto vagonėlyje iš trijų tyrimo metu nenustatytų, nerastų šaunamųjų ginklų – dviejų 7,62 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatų su garso slopintuvais, 9 mm kalibro „Makarov“ pistoleto (PM), tyčia iššovė ne mažiau kaip 16 šūvių į Medininkų muitinės poste dirbančių – A. M., S. O., R. R., A. K., J. J., A. J., M. B., T. Š. – galvas, kitas kūno vietas ir padarė šautines žaizdas visiems galvose, o A. M., S. O., R. R., J. J., M. B.ir kitose kūno vietose, nuo kurių A. M., S. O., A. K., J. J., A. J., M. B. mirė 1991 m. liepos 31 d., R. R. – 1991 m. rugpjūčio 2 d., o T. Š. buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas.

1.5. Šiais veiksmais K. M., veikdamas asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, suburtoje ir vadovaujamoje organizuotoje grupėje, kartu su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, tyčia, vykdydamas ir remdamas TSRS valstybės ir jos organizacijų politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius, nužudė A. M., S. O., R. R., A. K., J. J., A. J., M. B. ir pasikėsino nužudyti T. Š., tačiau jo nenužudė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes buvo suteikta kvalifikuota medicinos pagalba.

2. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus nuosprendžiu nustatė, kad K. M., veikdamas Č. M. suburtoje ir vadovaujamoje organizuotoje grupėje, kartu su A. L. ir A. R. 1991 m. liepos 31 d., apie 5 val. ryto, Medininkų muitinės posto vagonėlyje tyčia nužudė A. M., S. O., R. R., A. K., J. J., A. J., M. B. ir pasikėsino nužudyti T. Š. ir šiuos veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktus. K. M. kaltintas būtent šio nusikaltimo padarymu.

3. Apeliacinės instancijos teismas pagal prokuroro pateiktą apeliacinį skundą ir prašymą pakeisti veikos faktines aplinkybes ir kvalifikavimą nusprendė pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir K. M. padarytą veiką perkvalifikuoti pagal BK 100 straipsnį. Teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Medininkų muitinės posto pareigūnų užpuolimas įvykdytas didelio masto TSRS politinės akcijos fone, civiliai pareigūnai nužudyti užpuolikams vykdant ir remiant TSRS valdžios ir jai pavaldžių institucijų vykdomą politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius, juos žudyti, sunkiai sutrikdyti jų sveikatą; K. M., priklausydamas OMON būriui ir tiesiogiai dalyvaudamas nusikalstamoje veikoje prieš civilius gyventojus, suvokė šiuos objektyviuosius nusikaltimo požymius atitinkančias faktines aplinkybes, suprato nusikaltimo pavojingumą to laikmečio politiniame kontekste ir kad daro nusikaltimą pagal tarptautinę teisę.

4. Kasaciniu skundu nuteistojo K. M. gynėjai advokatai A. Marcinkevičius, I. Botyrienė ir O. Rodė prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir K. M. baudžiamąją bylą nutraukti, nes jis nepadarė veikų pagal BK 100 straipsnį ar 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktus.

4.1. Kasaciniame skunde keliami baudžiamojo įstatymo netinkamo taikymo klausimai ir nurodomi procesiniai pažeidimai, padaryti nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose.

4.2. Visų pirma, kasatoriai kelia švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą. Skunde teigiama, kad svarbu nustatyti, kuris baudžiamasis įstatymas labiausiai švelnina asmens, kuriam inkriminuojama atitinkama nusikalstama veika, teisinę padėtį. Pasak kasatorių, Vilniaus apygardos teismas netinkamai taikė įstatymą šiuo klausimu, kvalifikuodamas veiką pagal 2000 m. BK 129 straipsnio, 2 dalies 5 ir 10 punktus. Taip pat teismas netinkamai taikė BK 95 straipsnio nuostatas, spręsdamas dėl senaties. Pasak kasatorių, turėjo būti taikomas tarpinis įstatymas, galiojęs nuo 1998 m. gruodžio 11 d. iki 1998 gruodžio 31 d., veika kvalifikuota pagal 1961 m. 105 straipsnio 1 dalies 4 punktą (1998 m. gruodžio 11-31 d. įstatymo redakcija) ir atitinkamai taikomas šio kodekso 49 straipsnis sprendžiant dėl senaties.

4.3. Kita vertus, netinkamas BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktų taikymas pirmosios instancijos teisme ginčijamas tuo pagrindu, kad nėra BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktuose įtvirtintų sudėties požymių nuteistojo veiksmuose ir tą patvirtinančių įrodymų. Nenustatyti nusikaltimo padarymo data ir laikas, taip pat tiksli kiekvieno iš pareigūnų nužudymo vieta. Ginčijama, kad vagonėlis galėjo būti nužudymo vieta. Tvirtinama, kad jokiais įrodymais nepagrįstos nusikalstamos veikos organizavimo ir bendrininkavimo faktinės aplinkybės. Nėra įrodymų išvadai, kad Rygos OMON vadas Č. M. susitarė su K. M. bei kitais pavaldiniais ir įsakė nužudyti Medininkų poste budėjusius Lietuvos pareigūnus. Dėl to nebuvo apklaustas nė vienas liudytojas. Rygos OMON nėra ir negali būti tapatinamas bei vertinamas nei kaip bendrininkų grupė, nei kaip organizuota grupė, nei kaip nusikalstamas susivienijimas. Nuosprendžiuose individualiai nenurodytos kiekvieno pareigūno nužudymo aplinkybės. Pagrindiniai liudytojai T. Š. ir T. G. neatpažino K. M. kaip dalyvavusio žudynėse. Nėra duomenų, kad būtų buvę panaudoti K. M., A. R. ar A. L. tarnybiniai tabeliniai šaunamieji ginklai ar kiti Rygos ypatingosios paskirties milicijos būryje buvę šaunamieji ginklai. Rasti pėdsakai nepriklauso nuteistajam, o kam priklauso – nenustatyta. Nerasti nusikaltimo įrankiai – šaunamieji ginklai.

4.4. Kasatoriai nesutinka su BK 100 straipsnio taikymu apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Skunde siekiama paneigti, kad Rygos OMON buvo organizacija, atitinkanti BK 100 straipsnio būtinąjį požymį. Pasak kasatorių, tai buvo statutinis milicijos padalinys ir sudedamoji struktūrinė TSRS VRM vidaus kariuomenės 42-osios divizijos dalis, Rygos OMON negalėjo turėti nuosavos padalinio politikos. Byloje nėra duomenų, kad Rygos OMON „politika“ būtų buvusi privaloma vykdyti ir remti žinybinėms institucijoms kaip TSRS valstybės saugumo komitetas (KGB), TSRS gynybos ministerija, TSRS vidaus reikalų ministerija ir jų padaliniai, kariniai padaliniai. OMON tikslas – kovoti su grupinio chuliganizmo apraiškomis ir masinėmis riaušėmis. Taigi nėra privalomųjų objektyviųjų požymių: valstybė, organizacija, politika. Niekur nėra nurodyta, kad OMON politikos nuostatos būtų susijusios su dideliu mastu arba sistemingu civilių užpuldinėjimu.

4.5. Taip pat skunde keliamas klausimas dėl tinkamo nusikaltimo objekto – civilis asmuo – nustatymo. Pasak kasatorių, nužudytieji negalėjo būti laikomi civiliais asmenimis, nes turėjo valstybės pareigūnų statusą, o Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės postas 1991 m. liepos 30–31 d. neabejotinai buvo karinis gynybinės paskirties objektas.

4.6. Skunde teigiama, kad BK 100 straipsnio nuostatos yra išvestinės ne iš Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statuto, bet iš Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto, o šio statuto 24 straipsnio 1 dalis nurodo, kad nuostatos netaikomos veikoms, padarytoms iki 1998 m. liepos 17 d. Statuto 22 straipsnis įtvirtina, kad asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jei tiriamas elgesys padarymo metu nėra pripažįstamas nusikaltimu. Be to, nurodoma, kad Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statutu Lietuvos valstybė negali vadovautis, nes nėra jo pasirašiusi, ratifikavusi, perspektyvi jurisdikcija nutrūko ir pasibaigė 1998 m. liepos 17 d. priėmus Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą (toliau ir – Romos statutas).

4.7. Kartu tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė tarptautinių teisės aktų reikalavimus, pagal kuriuos atsakomybė už teisės pažeidimus turi būti numatyta iš anksto. Kasaciniame skunde išvardijami šie, pasak kasatorių, pažeisti tarptautinės teisės aktai: 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir – Konvencija) 7 straipsnio 1 punktas; 1948 m. JTO Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 1 ir 2 punktai; 1966 m. Tarptautinio pakto dėl civilinių ir politinių teisių 15 straipsnio 1 punktas; 1989 m. Romos baudžiamojo tribunolo karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui tirti statuto 6, 7, 11 straipsniai ir 22 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 1 dalis.

4.8. Kita kasacinio skundo dalis skirta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimams, padarytiems nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

4.9. Kasatoriai teigia, kad nuteisiant K. M. pagal naują kaltinimą buvo pažeistas non bis in idem principas. Pats K. M. nurodė, kad jis veikė ir Latvijos Respublikoje, tačiau nuteistojo veiksmai Latvijoje teisiškai jau yra įvertinti Latvijos Respublikos nuosprendžiu, todėl dar kartą jį teisti už tuos veiksmus negalima.

4.10. Skunde tvirtinama, kad teismai buvo šališki, nes palaikė valstybinį kaltintoją, priimdami niekaip su byla nesusijusius prašomus pridėti dokumentus, šalindami kaltintojui nepalankius klausimus liudytojams užduodamus gynėjų, atsisakydami pridėti prie bylos kaltinamąjį teisinančius įrodymus, atmesdami liudytojų ir specialistų parodymus, teisinančius K. M., taip buvo pažeisti BPK 6 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatyti reikalavimai.

4.11. Kasatoriai nesutinka su J. Žilinsko mokslinės išvados ir D. Žalimo pranešimo tezių vertinimu kaip įrodymu, atitinkančiu BPK reikalavimus, nes šių asmenų teiginiai tėra jų asmeninė nuomonė. Taip pat ginčijamas Žmogaus teisių situacijos pasaulyje ataskaitos kaip įrodymo byloje vertinimas, nes tai yra istorinio publicistinio pobūdžio informacijos šaltinis, kuris nebuvo pridėtas ir tirtas apeliacinės instancijos teisme, taip pat nesutinkama, kad įrodymu gali būti 1989 m. gruodžio 24 d. TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas „Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“.

4.12. Kasatoriai tvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas nepašalino esminių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų tarpusavio prieštaravimų. Nepasisakyta dėl pirmosios instancijos teismo išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms. Teismo išvados dėl užpuolimo pradžios momento prieštarauja nukentėjusiojo T. Š. parodymams bei kitiems bylos duomenims. Nepatvirtinta jokiais bylos duomenimis teismo išvada, kad Č. V. priklausęs automobilis VAZ-2101, naudotas Kelių policijos pareigūnų tarnyboje, buvo nuvarytas iš Medininkų posto teritorijos užpuolikų ar kitų asmenų. Pasak gynėjų, apeliacinės instancijos teismo išvados grindžiamos spėjimais ir prielaidomis. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių faktinę aplinkybę, kad liudytojai R. K. ir R. Š. girdėjo būtent pistoleto, o ne kokio nors kito šaunamojo ginklo šūvius. Teismo išvada, kokio būtent konkretaus ginklo šūvius girdėjo senajame kelyje buvusio pasienio poste Medininkai-2 budėję Krašto apsaugos departamento pasienio tarnybos pareigūnai, nėra pagrįsta objektyviais bylos duomenimis, tik prielaidomis. Skunde ginčijama teismo išvada dėl pareigūno J. J. nuginklavimo vietos, nesutinkama, kad tai buvo automobilis VAZ-2101, nes nėra šį faktą patvirtinančių įrodymų.

4.13. Skunde cituojami T. Š. parodymai apie J. J. nužudymo aplinkybes ir pateikiama kritika šių parodymų vertinimui. Tvirtinama, kad T. Š. kategoriškai negalėjo parodyti, kurį tiksliai pareigūną atvedė į vagonėlį, nukentėjusysis nebuvo įsitikinęs, kad tai J. J.. Jo sužalojimo būdas paneigia, kad J. J. dar galėjo eiti nuo automobilio iki vagonėlio. Taip pat neigiama aplinkybė, kad į J. J. galėjo būti šauta ir jam gulint vagonėlyje, nes tai prieštarauja jo kūno padėčiai įvykio vietoje.

4.14. Kasatoriai kaip pažeidimą nurodo tai, kad teismas atsisakė iškviesti apklausai medicinos, balistikos, trasologijos, ginkluotės bei specialiųjų kovinių operacijų planavimo specialistus, nenurodė, kuo remiantis atmetė šūvių trajektorijų bei mechanizmo rekonstrukcijų rezultatus.

4.15. Kasatorių manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pridėti prie bylos 2010 m. gegužės 29 d. Medininkų memorialo teritorijoje gynėjų atlikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir šio veiksmo metu rastą 7,62 x 39 mm kalibro šauto šovinio, pagaminto 1967 m. toje pačioje gamykloje kaip šoviniai, kurių šautos tūtelės buvo rastos 1991 m. liepos 31 d. apžiūrint įvykio vietą Medininkų posto vagonėlyje.

4.16. Skunde analizuojamos šautinių sužalojimų lokalizacijos žuvusiųjų kūnuose, šūvių trajektorijos ir kulkų pėdsakai posto vagonėlio patalpoje ir pateikiamas vertinimas. Tvirtinama, kad pareigūnai buvo nušauti ne gulintys ant grindų vagonėlio viduj, bet kitose vietose ir kitose pozose, nei teigiama teismo nuosprendyje. Tą, pasak kasatorių, patvirtina ir aplinkybė, jog nustatytas šovinių tūtelių trūkumas.

4.17. Skunde cituojamos ištraukos iš 1991 m. rugpjūčio 28 d., 1991 m. rugpjūčio 22 d., 1991 m. rugsėjo 3 d. ekspertizės aktų ir pateikiamas išvadų vertinimas, nesutinkant su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino minėtas išvadas.

4.18. Taip pat tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neįvertintos faktinės aplinkybės, galinčios turėti esminę įtaką teismo išvadoms. Teismas atsisakė vertinti, kad automobilyje rasti mikropluoštai yra bendros rūšinės ir grupinės priklausomybės, kaip ir 1991 m. rugpjūčio 21 d. sulaikyto TSRS Vidaus kariuomenės 42-osios divizijos atskirosios ypatingosios specialiosios paskirties brigados, „specnazo“ kuopos eilinio A. B.. Teismas atmetė ekspertizės išvadas, kad automobilyje rastas kraujas tokios pat grupės ir antigenas būdingas ne tik J. J., bet ir A. J., A. K., T. Š. kraujui, tačiau, kokiu pagrindu tą padarė, nėra nurodyta. Nėra duomenų, kad bent vienas iš 9 x 18 mm kalibro šovinių, kurių šautos tūtelės buvo rastos įvykio vietos apžiūros metu, būtų iššautas nuteistojo tarnybinio „Makarovo“ sistemos pistoletu. Automatinių tokio kalibro ginklų nei nuteistasis, nei kiti Rygos OMON pareigūnai neturėjo, tokių nebuvo šiame padalinyje.

4.19. Kasaciniame skunde nurodomi, pasak gynėjų, K. M. teisinantys duomenys, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, t. y.: liudytojo T. G. parodymai, kuriuose jis nenurodė, kad būtų vežęs K. M. į Medininkų postą; liudytojo S. S. parodymai, kad įvykius Medininkuose galėjo sukelti karinės dalies 3700 ir apie tai jis buvo pasakęs vidaus reikalų ministro pavaduotojui Z. ir prokurorui N.; liudytojo I. B. parodymai, kad K. M. nepažįsta ir niekada nėra matęs; liudytojo V. P. parodymai apie įvykyje dalyvavusius asmenis. Teigiama, kad nepaneigti duomenys, patvirtinantys V. P. parodymus ir pokalbio su I. B. garso įrašą dėl to, kad T. Š. atpažino I. B. iš nuotraukos, taip pat atpažino I. G., kaip dalyvavusius Medininkų žudynėse.

4.20. Skunde teigiama, kad buvo padaryti BPK 276 straipsnio 4 dalies, 20 straipsnio 4 dalies pažeidimai, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas liudytojų, neapklaustų teismo procese, parodymais, o apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė. Skunde nurodomi šių liudytojų: K. S., S. S., A. S., C. D., A. B., G. K., J. Š., P. F., Č. K., V. K., J. T., V. P., I. R., V. R., J. Š., A. B., I. D., V. M., A. K., I. P., S. P., A. K., M. S., S. P., M. B., Č. M., B. M., A. L., A. R., I. G., V. M., A. A., liudytojų, kuriems taikytas anonimiškumas, Nr. 11, Nr. 12, parodymai. Vien liudytojų parodymų perskaitymas, negali būti vertinamas kaip jų patikrinimas.

4.21. Taip pat skunde tvirtinama, kad buvo padaryti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo atsisakė pridėti prie bylos medžiagos gynėjų teisėtai surinktus duomenis teisinančius K. M., t. y.: 2008 m. spalio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą su šio protokolo priedu – vaizdo įrašu; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus 2008 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. A51-26327(10,2-ŪK5); gynėjų atliktos įvykio vietos apžiūros nuotraukų lentelę; 2009 m. liepos 31 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir jo priedus; „ABC News“ filmuotą medžiagą; Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 09-2-018-91 medžiagoje esančių liudytojų S. S., A. P., A. J., S. D., I. A., V. A. apklausos protokolų kopijas; nuotraukų lentelę Nr. 4 (įvykio vietos rekonstrukcija automobilio VAZ salone natūroje), nuotraukų lentelę Nr. 5 (įvykio vietos rekonstrukcija automobilio VAZ makete); nuotraukų lenteles Nr. 6, Nr. 8, Nr. 9 ir kitus gynėjų pateiktus duomenis iš Latvijos Respublikos atsakingų teisėtvarkos institucijų, Lietuvos Seimo, Lietuvos valstybės bei Lietuvos ypatingojo archyvų. Taip pat teismas be pagrindo atsisakė vertinti specialistų B. Lazutkos bei R. Burdos išvadas.

4.22. Skunde nurodomi ir BPK 1 straipsnio 1 dalies, 220 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies pažeidimai. Jie grindžiami tuo, kad panaikinus BPK 220 straipsnio 2 dalį, leidusią prokurorui pateikti savo nuožiūra ikiteisminio tyrimo medžiagos dalį, teismas privalėjo išreikalauti visą bylos medžiagą, tačiau to nepadarė.

4.23. Gynėjų manymu, buvo padaryti BPK 199 ir 200 straipsnių pažeidimai, nes nepagrįstas anonimiškumo taikymas liudytojams Nr. 11 ir 12, tam nėra būtinų faktinių ir procesinių pagrindų. Byloje nėra duomenų apie liudytojams Nr. 11 ir 12 ar jų šeimos nariams gresiantį pavojų, ar jo realumą praėjus beveik dvidešimt metų nuo nusikaltimo padarymo, tokie duomenys nenurodyti ir nutarimuose taikyti anonimiškumą. Nepatikrintas anonimiškumo taikymo pagrįstumas, todėl šie parodymai negali būti pripažinti įrodymais. Be to, teismai jų parodymus priėmė besąlygiškai nevertinę jų patikimumo. Šie liudytojai nenurodė pirminių šaltinių, kaip jiems tapo žinomos aplinkybės, kurias jie nurodo. Tokiais parodymais negalėjo būti grįsti teismo nuosprendžiai, jie neatitinka leistinumo reikalavimo. Be to, liudytojas Nr. 11 nebuvo apklaustas teisme, taigi gynėjai neturėjo galimybės užduoti jam klausimus.

4.24. Skunde nurodomi BPK 277 straipsnio, 279 straipsnio 2 dalies ir 282 straipsnio nuostatų pažeidimai apklausiant liudytojus Nr. 11 ir 12. Sprendimas liudytoją apklausti įtariamajam ir jo gynėjui tiesiogiai nedalyvaujant, taip pat perskaityti tokio liudytojo parodymus turi būti pakankamai motyvuotas tuo aspektu, ar toks sprendimas konkrečiu atveju pateisina gynybos teisių apribojimą būtent tokia apimtimi. Pasak skundo autorių, Vilniaus apygardos teismo sprendimas apklausti liudytoją Nr. 12, nesudarant galimybės gynybai tiesiogiai pateikti jam klausimų, tokį sprendimą grindžiant LKPB raštu, kad teismo posėdžio dieną būtent ši institucija neturi galimybės į teismo posėdį pristatyti techninių priemonių, sudarančių kliūtis nustatyti šio asmens tapatybę, o liudytojas yra atvykęs į posėdį, nėra pakankama motyvacija. Tai laikytina gynybos teisių suvaržymu ir pagrindu konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir – EŽTT) jurisprudencijoje pripažįstama, kad gynybos suvaržymai yra tuo didesni, kuo asmens parodymai turi didesnę lemiamą reikšmę procese (2002 m. vasario 14 d. sprendimas Visser prieš Nyderlandų Karalystę, 2006 m. vasario 28 d. sprendimas Krasniki prieš Čekijos Respubliką). Tuos pačius argumentus kasatoriai nurodo ir dėl liudytojo Nr. 11 apklausos, be to, pažymi, kad teismas nemotyvuotai atsisakė šį liudytoją apklausti teismo posėdyje, nurodydamas jam gresiant pavojų, be realumą pagrindžiančių faktinių duomenų.

4.25. BPK 301 straipsnio 2 dalis neleidžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti vien anoniminių liudytojų parodymais, tačiau būtent taip buvo padaryta pirmosios instancijos teismo – anoniminių liudytojų parodymai laikyti kaip esminiai ir lemiami K. M. kaltės įrodymai. Būtent remiantis šių liudytojų parodymais teismas padarė išvadas, kad K. M. nebuvo Vilniaus OMON bazėje 1991 m. liepos 30–31 naktį, kad būtent Rygos OMON vadas Č. M. 1991 m. liepos 30 d., apie 21–23 val., Vilniaus OMON bazėje parinko „Delta-1“ grupės milicininkus K. M., A. L. bei V. R. ir įsakė jiems vykti į Medininkų muitinės postą.

4.26. Teismai atsisakė nustatyti, vėliau patikslinti kaltinamojo asmens tapatybę pažeisdami BPK 256 straipsnį.

4.27. Kvalifikacijos į sunkesnį nusikaltimą pakeitimas apeliacinės instancijos teisme atėmė nuteistojo teisę apskųsti naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliacine tvarka, tai laikytina garantijos į teisingą teismą pažeidimu.

4.28. Pasak kasatorių, buvo padaryti BPK 335, 336, 127 straipsnių pažeidimai sprendžiant dėl kardomosios priemonės pratęsimo. Neįsiteisėjęs nuosprendis negali būti vykdomas. Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bausmės vykdymo pagrindas yra tik įsiteisėjęs apkaltinamasis Lietuvos Respublikos teismo nuosprendis. Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenys, nuteisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems teismo nuosprendžiai neįsiteisėjo, laikomi suimtais, 46 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas tardymo izoliatoriuose, negali būti laikomi ilgiau negu teismo nutartyse nustatytą terminą. Paskutinį kartą kardomosios priemonės suėmimo trukmės terminas K. M. trims mėnesiams buvo pratęstas 2011 m. balandžio 18 d. ir baigėsi 2011 m. liepos 18 d., iki prasidedant Lietuvos apeliacinio teismo procesui byloje. Esant neįsiteisėjusiam pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui, K. M. buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pasak kasatorių, nuo 2011 m. liepos 18 d. (kai baigėsi Vilniaus apygardos teismo nutartimi nustatytas suėmimo terminas) iki 2016 m. birželio 6 d., kai įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, jis buvo laikomas neteisėtai ir nepagrįstai Lukiškių tardymo izoliatoriuje (ketverius metus dešimt mėnesių ir dvidešimt vieną dieną). Visas tyrimo laikotarpis sudaro dvidešimt penkerius metus vieną mėnesį ir penkias dienas. Toks laikotarpis, kurio metu valstybė pakeičia baudžiamąjį įstatymą kaltinamojo nenaudai, yra šiurkštus BPK, 1989 m. Romos Tarptautinio baudžiamojo tribunolo statuto ir Žmogaus pagrindinių teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, JTO Generalinės asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir 1966 m. Tarptautinio civilinių ir politinių teisių pakto nuostatų pažeidimas.

5. Nuteistojo K. M. gynėjų advokatų Arūno Marcinkevičiaus, Ingridos Botyrienės ir Oskaro Rodės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 100 straipsnio taikymo

6. Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis, t. y. už nusikaltimus žmoniškumui, Lietuvos Respublikos BK 100 straipsnyje buvo nustatyta 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, įsigaliojusiu 2003 m. gegužės 1 d.

7. 2011 m. kovo 22 įstatymu Nr. XI-1291 (kuris įsigaliojo 2011 m. kovo 31 d.) BK 100 straipsnio dispozicija buvo pakeista ir joje nustatyta:,,Tas, kas tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti civilius, juos žudė arba sunkiai sutrikdė jų sveikatą; sudarė tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė žmonių žūtį; pavergė žmones; deportavo ar prievarta perkėlė gyventojus; neteisėtai įkalino ar kitaip apribojo fizinę žmonių laisvę pažeidžiant tarptautinės teisės normas; kankino; žagino ar seksualiai prievartavo žmones, įtraukė juos į seksualinę vergovę ar vertė juos užsiimti prostitucija; neteisėtai atėmė priverstinai apvaisintai moteriai laisvę siekiant pakeisti gyventojų etninę sudėtį ar darant kitą tarptautinės teisės normų pažeidimą; priverstinai sterilizavo žmones arba darė kitokius panašaus pobūdžio seksualinės prievartos veiksmus; persekiojo kurią nors žmonių grupę ar bendriją dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė; žmones sulaikė, areštavo, pagrobė ar kitaip atėmė jų laisvę, kai toks laisvės atėmimas nepripažįstamas, ar nepranešė apie žmonių likimą arba buvimo vietą; vykdė apartheidą...“

8. BK 100 straipsnio dispozicijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė už alternatyvių veikų padarymą. Nagrinėjamoje byloje aktuali veika,,Tas, kas tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti civilius, juos žudė arba sunkiai sutrikdė jų sveikatą“, dėl to bus aiškinama tik šios veikos sudėtis ir jos galiojimas laiko atžvilgiu.

9. Nagrinėjamoje byloje K. M. nuteistas pagal 2011 m. kovo 31 d. įsigaliojusią BK 100 straipsnio redakciją dėl nusikalstamos veikos – Medininkų muitinės posto pareigūnų nužudymo, kaip nusikaltimo žmoniškumui – padarytos 1991 m. liepos 31 d.

10. BK 3 straipsnio, reglamentuojančio baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką, 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtį sudaro šio kodekso kai kurios normos, nurodytos XV skyriuje, be kita ko, ir tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis (BK 100 straipsnis). Taigi pagal BK 3 straipsnio 3 dalį BK 100 straipsnis turi grįžtamąją galią.

11. Grįžtamoji baudžiamojo įstatymo galia dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų iš esmės grindžiama tarptautinėje teisėje suformuotu principu, kad baudžiamoji atsakomybė už šiuos nusikaltimus kyla nepriklausomai nuo to, ar padarymo metu jie buvo tokiais laikomi pagal valstybės nacionalinę teisę, jei nusikaltimais jie buvo laikomi pagal tarptautinę teisę ar civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus. Be kita ko, šios nuostatos išplaukia iš 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statuto, pridėto prie Londono susitarimo,,Dėl Europos ašies šalių pagrindinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir nubaudimo“, 6 straipsnio ir šio Tribunolo 1946 m. rugsėjo 30 d. – spalio 1 d. nuosprendžio.

12. Pagal nullum crimen, nulla poena sine lege (nėra nei nusikaltimo, nei bausmės be įstatymo) principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje, taip pat Lietuvos Respublikai privalomuose tarptautinės teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje ir kt.) grįžtamoji baudžiamojo įstatymo galia dėl tarptautinių nusikaltimų galima tik tuo atveju, kai atitinkama veika buvo pakankamai aiškiai apibrėžta kaip nusikalstama jos padarymo metu galiojusioje tarptautinėje teisėje arba laikoma nusikaltimu pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOC02NDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-18-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-18-648/2016">2K-P-18-648/2016</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE0LTk3Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-214-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-214-976/2016">2K-214-976/2016</a> ir jose nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau ir – Konstitucinis Teismas) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika).

13. Atsižvelgiant į tai, kad BK 100 straipsnio nuostatomis siekiama įgyvendinti atitinkamas 1998 m. liepos 17 d. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto nuostatas, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiame Statute, skirtingai nuo daugelio tarptautinių ad hoc (įsteigtų tam tikram konkrečiam atvejui) teismų (tribunolų) statutų, nenumatyta jokių išlygų dėl galimybės vadovaujantis jo nuostatomis taikyti asmenims baudžiamąją atsakomybę už veikas, padarytas iki statuto įsigaliojimo (Romos statuto 22 ir 24 straipsniai).

14. Taigi, siekiant užtikrinti nullum crimen sine lege principo reikalavimų įgyvendinimą nagrinėjamoje byloje, reikia įsitikinti, kad K. M. inkriminuojamos veikos padarymo metu (1991 m.) ji buvo laikoma nusikaltimu žmoniškumui pagal tarptautinę teisę ar civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus ir kad jis galėjo numatyti, jog ji gali būti taip kvalifikuojama.

15. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs daugelį bylai aktualių tarptautinės teisės šaltinių, teisingai konstatavo, kad nagrinėjama veika 1991 m. buvo laikoma nusikaltimu pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus. Tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad galimybė taikyti baudžiamąją atsakomybę už veikas, laikomas nusikaltimais pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus, numatyta Konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje, yra susijusi su teisės aktais, kurie buvo priimti tam tikromis aplinkybėmis Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, siekiant nubausti už karo metu padarytus nusikaltimus (pvz., Didžiosios kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. sprendimas byloje Kononov prieš Latviją, peticijos Nr. 36376/04, par. 186; Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 35343/05, par. 187–190). Vėlesniais laikotarpiais padarytas veikas, dėl kurių asmenys nubausti už tarptautinius nusikaltimus taikant nacionalinio baudžiamojo įstatymo atgalinį veikimą, EŽTT linkęs vertinti pagal Konvencijos 7 straipsnio 1 dalį, t. y. tarptautinės teisės normų, įtvirtintų tarptautinėse sutartyse arba paprotinėje teisėje, aspektu. Būtent toks vertinimas, atsižvelgiant į tarptautinės teisės šaltinius, aktualus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

16. Tarptautinėje teisėje nusikaltimai žmoniškumui pirmą kartą buvo apibrėžti po Antrojo pasaulinio karo priimtame 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statuto 6 straipsnio c punkte, pagal kurį tokiais nusikaltimais laikomas civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, trėmimas ir kiti veiksmai prieš žmoniškumą, įvykdyti iki karo ar karo metu, ar persekiojimas politiniais, rasiniais arba religiniais motyvais, darant ar siekiant padaryti bet kurį nusikaltimą, priklausantį Tribunolo jurisdikcijai, nepaisant to, ar veiksmai buvo laikomi šalies, kurioje buvo padaryti, vidaus teisės pažeidimais, ar ne. Taigi pagal Niurnbergo statutą nusikaltimai žmoniškumui dar nebuvo savarankiška nusikaltimų rūšis: tokiam veikos kvalifikavimui buvo būtina sąlyga – ryšys su nusikaltimais taikai ar karo nusikaltimais. Pažymėtina, kad Niurnbergo tribunolas, savo nuosprendyje vertindamas, ar atitinkamos veikos gali būti laikomos nusikaltimais žmoniškumui, be kita ko, pabrėžė, kad jos buvo padarytos kaip teroro politikos dalis ir daugeliu atvejų buvo organizuotos ir sistemingos; teroro politika buvo neabejotinai vykdoma dideliu mastu.

17. 1946 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos rezoliucija 95 (I) buvo patvirtinti tarptautinės teisės principai, pripažinti Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statutu ir nuosprendžiu, ir pavesta Tarptautinės teisės kodifikavimo komisijai teikti prioritetą šių principų formulavimui bendros nusikaltimų taikai ir žmonijos saugumui kodifikacijos kontekste.

18. Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisija 1950 m. patvirtino Niurnbergo principus „kaip bendruosius tarptautinės teisės principus“. VI principo (c) punkte nusikaltimai žmoniškumui apibrėžiami kaip nužudymas, naikinimas, pavergimas, deportavimas ir kitos nežmoniškos veikos prieš bet kokius civilius gyventojus, arba persekiojimas politiniais, rasiniais ar religiniais pagrindais, kai tokios veikos daromos arba persekiojimas vykdomas darant bet kokį nusikaltimą taikai arba karo nusikaltimą arba ryšium su tokiu nusikaltimu. Be to, įtvirtinta, kad asmuo traukiamas atsakomybėn ir baudžiamas už veiką, kuri laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę, net ir tuo atveju, kai nacionalinė teisė nenustato bausmės už tokią veiką (II principas); asmuo, vykdęs vyriausybės ar karinio viršininko įsakymą, neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu jis iš tikrųjų turėjo moralinio pasirinkimo galimybę (IV principas).

19. Vadovaujantis nurodytais tarptautinės teisės šaltiniais, Niurnbergo principų universalumas pabrėžiamas EŽTT praktikoje, kurioje pripažįstant nuteisimo už tokius nusikaltimus atitiktį Konvencijos 7 straipsniui, be kita ko, nurodoma, kad atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui taikymas negali būti apribotas tik tam tikrų valstybių piliečiais ir tik veiksmais, įvykdytais Antrojo pasaulinio karo metu (pvz., 2006 m. sausio 17 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Kolk ir Kislyiy prieš Estiją, peticijų Nr. 23052/04, 24018/04; 2006 m. sausio 24 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Penart prieš Estiją, peticijos Nr. 14685/04 – bylos susijusios su pareiškėjų nuteisimais už nusikaltimus žmoniškumui dėl pokario laikotarpiu sovietinių represijų metu padarytų, atitinkamai, civilių trėmimo ir civilių – miške nuo sovietinės valdžios besislapstančių asmenų – nužudymo).

20. Pažymėtina ir tai, kad EŽTT praktikoje iš esmės pripažinta, kad tarptautinėje paprotinėje teisėje gana anksti buvo atsisakyta nusikaltimų žmoniškumui sąsajos (ryšio) su ginkluotu konfliktu (pvz., Didžiosios kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Korbely prieš Vengriją, peticijos Nr. 9174/02, par. 82 – šioje byloje pagal Konvencijos 7 straipsnį buvo vertinamas nuteisimas už nusikaltimus žmoniškumui dėl 1956 m. įvykių Vengrijoje).

21. Pagal Tarptautinio tribunolo teisti asmenis, atsakingus už sunkius tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus, padarytus buvusiosios Jugoslavijos teritorijoje nuo 1991 m. (įsteigtas 1993 m. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijomis Nr. 808 ir 827, toliau – Jugoslavijos tribunolas) statuto 5 straipsnį nusikaltimai žmoniškumui, teismingi šiam Tribunolui, apibrėžiami kaip nusikaltimai, be kita ko, nužudymai, padaryti tarptautinio ar vidaus pobūdžio ginkluoto konflikto metu prieš bet kokius civilius gyventojus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ryšis su ginkluotu konfliktu kaip nusikaltimų žmoniškumui požymis Statute nustatytas siekiant apibrėžti Tribunolo jurisdikciją atsižvelgiant į konkrečią situaciją buvusioje Jugoslavijoje, dėl kurios jis įsteigtas, o tarptautinėje paprotinėje teisėje šio reikalavimo tuo metu jau buvo atsisakyta (pvz., Jugoslavijos tribunolo Teisminio nagrinėjimo kolegijos 1997 m. gegužės 7 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Tadić, bylos Nr. IT-94-1-T, par. 623, 627; Apeliacinės kolegijos 1999 m. liepos 15 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Tadić, bylos Nr. IT-94-1-A, par. 251).

22. Pagal Tarptautinio baudžiamojo tribunolo teisti asmenis, atsakingus už genocidą ir kitus sunkius tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus, padarytus Ruandos teritorijoje, ir Ruandos piliečius, atsakingus už genocidą ir kitus panašius pažeidimus, padarytus kaimyninių valstybių teritorijoje, 1994 m. sausio 1–gruodžio 31 d. laikotarpiu (įsteigtas 1994 m. lapkričio 8 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba rezoliucija Nr. 955, toliau – Ruandos tribunolas) statuto 3 straipsnį nusikaltimai žmoniškumui apibrėžiami kaip nusikaltimai, be kita ko, nužudymas, padaryti didelio masto arba sistemingo civilių gyventojų užpuolimo dėl nacionalinių, politinių, etninių, rasinių ar religinių motyvų kontekste. Taigi Ruandos tribunolo statute karinio konflikto požymio nenustatyta, be to, tiesiogiai įtvirtinti civilių gyventojų užpuolimo didelio masto arba sistemingumo požymiai. Užpuolimo diskriminacinis motyvas, kurio pagal tarptautinę paprotinę teisę reikalaujama persekiojimui, nustatytas siekiant apibrėžti Tribunolo jurisdikciją atsižvelgiant į įvykius Ruandoje (pvz., Ruandos tribunolo Apeliacinės kolegijos 2001 m. birželio 1 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Akayesu, bylos Nr. ICTR-96-4-A, par. 460–469).

23. Galiausiai nusikaltimai žmoniškumui buvo kodifikuoti 1998 m. liepos 17 d. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statute, kuris įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d. (o Lietuvos Respublikai – 2003 m. rugpjūčio 1 d.), kurio 7 straipsnio nuostatos įgyvendintos ir nacionalinėje teisėje, t. y. nagrinėjamai bylai aktualiame BK 100 straipsnyje. Pagal Romos statuto 7 straipsnio 1 dalį nusikaltimas žmoniškumui – bet kuri iš toliau išvardytų veikų (be kita ko, nužudymas, šios dalies a punktas), kai sąmoningai rengiami didelio masto arba sistemingi civilių užpuolimai. Pagal šio straipsnio 2 dalies a punktą „civilių užpuldinėjimas“ apibrėžiamas kaip daugybinės šio straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos bet kokių civilių atžvilgiu, kai yra vykdoma ar remiama valstybės arba organizacijos politika užpuldinėti civilius.

24. Iš pirmiau apžvelgtų tarptautinės teisės šaltinių matyti, kad nuo nusikaltimų žmoniškumui įtvirtinimo tarptautinės teisės aktuose pradžios buvo aiškiai (nors netiesiogiai) reikalaujama, jog kėsinimasis į žmoniškumą turi būti nepaprastai sunkus ir neapsiriboti pavieniu (atsitiktiniu) atveju, o būti nusikalstamo elgesio būdo (sistemos) dalis. Šie esminiai požymiai apibrėžiant nusikaltimus žmoniškumui plėtojami ir įvairių teismų, įskaitant tarptautinius tribunolus, praktikoje (tokia analizuojama ir skundžiamame nuosprendyje). Šiame kontekste pažymėtina, kad atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo padarytus nusikaltimus nagrinėjo tarptautiniai tribunolai Jugoslavijai ir Ruandai, jų statutų nuostatos ir praktika gali būti svarbūs šaltiniai vertinant šioje byloje aptariamus 1991 m. įvykius, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi, be kita ko, ir jais.

25. Civilių užpuolimo, jo didelio masto ar sistemingumo požymių turinys atskleidžiamas, be kita ko, nagrinėjamai bylai laiko atžvilgiu aktualioje tarptautinių teismų praktikoje (kaip naujesnį šaltinį su nuorodomis į ankstesnius sprendimus žr., pvz., Jugoslavijos tribunolo Teisminio nagrinėjimo kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Radovan Karadžić, bylos Nr. IT-95-5/18-T, par. 473–477; Teisminio nagrinėjimo kolegijos 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Prlić ir kt., bylos Nr. IT-04-74-T, par. 35–44). Valstybės ar organizacijos politika tarptautinių ad hoc teismų praktikoje nurodomas kaip svarbus požymis įrodant didelio masto ar sistemingą užpuolimą, nukreiptą prieš civilius gyventojus, atitinkamai atskleidžiamas ir jo turinys (pvz., Jugoslavijos tribunolo Apeliacinės kolegijos 2004 m. liepos 29 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Blaskić, bylos Nr. IT-95-14-A, par. 120). Pažymėtina, kad šiais išaiškinimais vadovaujamasi ir Tarptautinio baudžiamojo teismo praktikoje (pvz., Tarptautinio baudžiamojo teismo Ikiteisminio tyrimo II-sios kolegijos 2010 m. kovo 31 d. sprendimas pagal Romos statuto 15 straipsnį dėl leidimo pradėti situacijos Kenijos Respublikoje tyrimą, bylos Nr. ICC-01/09, par. 86–87). Politikos požymis pagal Romos statutą reiškia papildomą privalomą sąlygą baudžiamajai atsakomybei už nusikaltimus žmoniškumui kilti, dėl to šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įrodinėjo šį požymį ir tai atitinka nagrinėjamai situacijai laiko atžvilgiu aktualią tarptautinių teismų praktiką.

26. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad 1991 m. veikos prieš žmoniškumą prieš civilius gyventojus, be kita ko, jų žudymas, kurios yra didelio masto arba sistemingo jų užpuolimo dalis (taip pat tais atvejais, kai toks užpuolimas rengiamas vykdant ar remiant valstybės politiką), nesvarbu, ginkluoto konflikto ar taikos metu, tarptautinėje teisėje buvo aiškiai apibrėžtos kaip nusikaltimai žmoniškumui. Taigi nagrinėjamoje byloje K. M. inkriminuojamas nusikaltimas žmoniškumui buvo pakankamai numatomai apibrėžtas jo padarymo metu galiojusioje tarptautinėje teisėje. Dėl to kasatorių argumentas, kad nusikaltimo padarymo metu BK (nacionalinėje teisėje) nebuvo numatyta atsakomybė už nusikaltimų žmoniškumui padarymą, nesudaro pagrindo K. M. nuteisimą vertinti kaip neteisėtą ir pažeidžiantį nullum crimen sine lege principą.

Dėl užpuolimo, nukreipto prieš civilius gyventojus, požymio

27. Užpuolimas apibrėžiamas kaip elgesys, susijęs su smurtiniais veiksmais; užpuolimas neapsiriboja ginkluotos jėgos panaudojimu, ir gali apimti situacijas, kuriose su civiliais gyventojais kitaip netinkamai elgiamasi (pvz., Jugoslavijos tribunolo Teisminio nagrinėjimo kolegijos 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Prlić ir kt., par. 35; 2016 m. kovo 24 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Radovan Karadžić, par. 473). Romos statute šis apibrėžimas konkretizuotas bei susietas su politikos požymiu. Pagal Statuto 7 straipsnio 2 dalies a punktą „civilių užpuldinėjimas“ (užpuolimas, nukreiptas prieš bet kokius civilius gyventojus) – tai daugybinės šio straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos bet kokių civilių atžvilgiu, kai yra vykdoma ar remiama valstybės arba organizacijos politika užpuldinėti civilius. Užpuolimas turi būti nukreiptas prieš bet kokius (t. y. bet kokiai valstybei priklausančius) civilius gyventojus (Jugoslavijos tribunolo Teisminio nagrinėjimo kolegijos 1997 m. gegužės 7 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Tadić, par. 635).

28. Civilių (civilių gyventojų) sąvoka susiformavo tarptautinėje karo teisėje, kurioje jie apibrėžiami priešingai, negu kombatantai. Klasikiniai kombatantų požymiai įtvirtinti 1907 m. spalio 18 d. Hagos konvencijos dėl karo sausumoje įstatymų ir papročių reglamento 1 straipsnyje, pagal kurį karo įstatymai, teisės ir pareigos taikomi ne tik armijoms, bet taip pat nereguliariosioms pajėgoms ir savanorių korpusams, atitinkantiems šias sąlygas: 1) būti vadovaujamiems asmens, atsakingo už savo pavaldinius; 2) turėti nustatytą skiriamąjį simbolį, atpažįstamą iš atstumo; 3) atvirai nešioti ginklus; 4) vykdyti savo operacijas pagal karo įstatymus ir papročius. Sisteminė Hagos konvencijos normų analizė rodo, kad kombatantams nepriskirtini asmenys turėtų būti laikomi civiliais. Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo nuosprendyje buvo pripažinta, kad 1907 m. Hagos konvencijos reglamente skelbiami karo įstatymai ir papročiai, egzistavę bent 1939 m. Tarptautinės humanitarinės teisės taisyklės išsamiau kodifikuojamos keturiose 1949 m. Ženevos konvencijose (toliau – ir Ženevos konvencijos) (įsigaliojo 1950 m. spalio 21 d.) ir jų 1977 m. papildomame protokole dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (I Protokolas) (įsigaliojo 1978 m. gruodžio 7 d.). Lietuvos Respublikai šios konvencijos įsigaliojo 1997 m. balandžio 3 d. (prisijungė Vyriausybės 1993 m. liepos 7 d. potvarkiu Nr. 515; ratifikuotos 2000 m. gegužės 2 d. įstatymu Nr. VIII-1657), 1977 m. Papildomas protokolas – 2001 m. sausio 13 d. (ratifikuotas 2000 m. gegužės 2 d. įstatymu). Pažymėtina, kad 1949 m. Ženevos konvencijose ir jų I Papildomame protokole įtvirtintos kombatantų ir civilių sąvokos (kiek tai aktualu šiai bylai) laikomos nagrinėjamai bylai reikšmingu metu egzistavusios tarptautinės paprotinės teisės dalimi. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad SSRS buvo 1949 m. Ženevos diplomatinės konferencijos dalyvė; 1949 m. gruodžio 12 d. pasirašė keturias 1949 m. Ženevos konvencijas, o 1954 m. gegužės 10 d. – ratifikavo; I Papildomą protokolą pasirašė 1977 m. gruodžio 12 d., ratifikavo 1989 m. rugsėjo 29 d.

29. Pagal Ženevos konvencijų 1977 m. I protokolo 50 straipsnio 1 dalį civilis yra bet kuris asmuo, nepriklausantis nė vienai kategorijai asmenų, nurodytų Trečiosios konvencijos 4 straipsnyje (A.1, A. 2, A. 3 ir A. 6) ir šio protokolo 43 straipsnyje (konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų ar į jų sudėtį įeinančių savigynos ir savanorių būrių nariams; organizuoto pasipriešinimo judėjimų nariams; neokupuotos šalies gyventojams, kurie priešui artėjant stichiškai griebiasi ginklų; kt.). Jei abejojama, ar asmuo yra civilis, jis laikomas civiliu (1977 m. I protokolo 50 straipsnio 1 dalis). Civilius gyventojus sudaro visi civiliai asmenys (1977 m. I protokolo 50 straipsnio 2 dalis). Paskirų asmenų, nelaikomų civiliais, buvimas tarp civilių gyventojų netrukdo pastarųjų laikyti civiliais gyventojais (1977 m. I protokolo 50 straipsnio 3 dalis).

30. Ženevos konvencijų I protokolo 43 straipsnio (Ginkluotosios pajėgos) 1 dalyje nustatyta, kad konflikto šalies ginkluotąsias pajėgas sudaro visos organizuotos ginkluotosios pajėgos, grupės ir daliniai, kuriems vadovauja asmuo, atsakingas šaliai už savo pavaldinių elgesį, net jei tai šaliai atstovauja vyriausybė ir valdžia, kurios nepripažįsta priešiška šalis. Tokios ginkluotosios pajėgos paklūsta vidaus disciplinos sistemai, kuri, inter alia, privalo užtikrinti tarptautinės teisės normų, taikomų ginkluotų konfliktų metu, laikymąsi. Pagal šio straipsnio 2 dalį konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų nariai (išskyrus medicinos ir religinį personalą) yra kombatantai, t. y. turi teisę tiesiogiai dalyvauti karo veiksmuose. Pagal šio straipsnio 3 dalį kaskart konflikto šalis, įtraukusi į savo ginkluotąsias pajėgas paramilitarinę ar ginkluotą teisėsaugos organizaciją, apie tai informuoja kitas konflikto šalis.

31. Civilių sąvoka nusikaltimų žmoniškumui kontekste nėra kodifikuota, be kita ko, neapibrėžiama ad hoc tribunolų statutuose, Romos statute bei šio Statuto Šalių Asamblėjos 2002 m. rugsėjo 9 d. patvirtintuose Nusikaltimų požymiuose. Nagrinėjamai bylai aktualioje tarptautinių teismų praktikoje civilių sąvokos aiškinimas nusikaltimų žmoniškumui prasme iš esmės grindžiamas tarptautinėje humanitarinėje teisėje susiformavusiu apibrėžimu. Jugoslavijos tribunolo sprendimuose, be kita ko, nurodoma, kad Ženevos konvencijų I Papildomo protokolo 50 straipsnio, kuriame yra įtvirtintas civilių ir civilių gyventojų apibrėžimas, nuostatos daugiausia gali būti traktuojamos kaip atspindinčios paprotinę teisę; dėl to jos yra svarbios svarstant nusikaltimus žmoniškumui pagal Statuto 5 straipsnį (pvz., Jugoslavijos tribunolo Apeliacinės kolegijos 2004 m. liepos 29 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Blaškić, par. 110); civilių apibrėžimas, nustatytas I Papildomo protokolo 50 straipsnio 1 dalyje, atitinka įprastą termino „civilis“ reikšmę, t. y. asmenis, kurie nėra ginkluotųjų pajėgų nariai (Apeliacinės kolegijos 2008 m. spalio 8 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Martić, bylos Nr. IT-95-11-A, par. 297). Kita vertus, nors reikalaujama, kad užpuolimas būtų pirmiausia nukreiptas prieš civilius gyventojus, o ne prieš ribotą skaičių atsitiktinai išrinktų asmenų, pavieniai nukentėjusieji nuo veikos, kvalifikuojamos kaip nusikaltimas žmoniškumui, gali būti ir asmenys, esantys hors de combat (pranc. už mūšio ribų); toks aiškinimas atitinka taikytiną tarptautinę paprotinę teisę (Apeliacinės kolegijos 2008 m. spalio 8 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Martić, par. 309–313). Analogiškos pozicijos dėl sąvokos „civiliai“ aiškinimo nusikaltimų žmoniškumui kontekste laikomasi ir vėlesnėje Jugoslavijos tribunolo praktikoje (pvz., Teisminio nagrinėjimo kolegijos 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Prlić ir kt., par. 38), taip pat – Tarptautinio baudžiamojo teismo praktikoje (pvz., Teisminio nagrinėjimo II–osios kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Germain Katanga, bylos Nr. ICC-01/04-01/07, par. 1102; Teisminio nagrinėjimo III–osios kolegijos 2016 m. kovo 21 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Jean-Pierre Bemba Gombo, bylos Nr. ICC-01/05-01/08, par. 152).

32. Pažymėtina, kad, vadovaujantis išdėstytomis tarptautinės teisės nuostatomis, neginkluoti valstybės civilinių tarnybų pareigūnai, taip pat ginkluotų teisėsaugos institucijų, neįtrauktų į valstybės ginkluotąsias pajėgas ir faktiškai nedalyvaujančių kariniuose veiksmuose, pareigūnai, kurie laikomi civiliais pagal tarptautinę humanitarinę teisę, nusikaltimų žmoniškumui (BK 100 straipsnio) prasme taip pat vertintini kaip civiliai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginiai dėl galimai platesnio civilių apibrėžimo, negu pagal tarptautinę humanitarinę teisę, neturi esminės reikšmės šios bylos aplinkybių įvertinimui, nes tiek asmenys, į kuriuos buvo nukreiptas užpuolimas, apskritai, tiek konkretūs nukentėjusieji atitinka civilių apibrėžimą pagal tarptautinę humanitarinę teisę. Reikšminga tai, kad apeliacinės instancijos teismas vis dėl to vadovavosi ne platesniu apibrėžimu, o tarptautinėje humanitarinėje teisėje įtvirtinta civilių gyventojų samprata.

33. Užpuolimas yra nukreiptas prieš civilius gyventojus tada, kai jie yra pagrindinis, o ne atsitiktinis užpuolimo taikinys (pvz., Jugoslavijos tribunolo Teisminio nagrinėjimo kolegijos 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Prlić ir kt., par. 36; 2016 m. kovo 24 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Radovan Karadžić, par. 475).

34. Sąvokos „gyventojai“ vartojimas nereiškia, kad turi būti užpulti (nukentėti) visi geografinio vieneto (atitinkamos valstybės ar teritorijos), kur vyksta užpuolimas, gyventojai. Užpuolimo metu pakankamai gyventojų (pakankamas jų skaičius) turi būti puolama (pasirinkta kaip taikinys) arba gyventojai užpulti tokiu būdu, kad būtų pagrindas konstatuoti, jog užpuolimas iš tiesų buvo nukreiptas prieš civilius „gyventojus“, o ne ribotą atsitiktinai parinktų asmenų skaičių (Jugoslavijos tribunolo Teisminio nagrinėjimo kolegijos 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Prlić ir kt., par. 37; taip pat Tarptautinio baudžiamojo teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Jean-Pierre Bemba Gombo, par. 154). Taigi gyventojų požymis skirtas nurodyti kolektyvinio pobūdžio nusikaltimus, taip atmetant pavienes ar izoliuotas veikas, kurios, nors galbūt yra karo nusikaltimai ar nusikaltimai pagal nacionalinius baudžiamuosius įstatymus, nesiekia nusikaltimų žmoniškumui lygio (Jugoslavijos tribunolo Teisminio nagrinėjimo kolegijos 1997 m. gegužės 7 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Tadić, par. 644). Izoliuoti nusikaltimai nepatenka į nusikaltimų žmoniškumui sąvoką. Paprastai tam, kad kriminalinis nusikaltimas, baudžiamas tik pagal vidaus teisę, būtų vertinamas kaip nusikaltimas žmoniškumui, taip tapdamas ir tarptautinės teisės dalyku, būtini sistemingi masiniai veiksmai. Tik nusikaltimai, kurie pagal mastą ar žiaurumą (barbariškumą) arba didelį skaičių ar dėl to, kad įvairiu laiku ir vietose buvo taikomas tas pats [nusikaltimo padarymo] būdas, sukėlė pavojų tarptautinei bendruomenei arba šokiravo žmonijos sąžinę, pateisino kitokių, negu nusikaltimo padarymo vietos ar aukų, valstybių įsikišimą. Taigi nusikaltimų žmoniškumui atveju akcentuojama ne individuali auka (nukentėjusysis), o labiau kolektyvas (bendruomenė), individualiai aukai nukenčiant ne dėl jos individualių savybių, o daugiau dėl priklausomybės civiliams gyventojams, prieš kuriuos nukreiptas užpuolimas. Ši nuostata reiškia, kad veikos turi būti padaromos dideliu mastu ar sistemingai (1997 m. gegužės 7 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Tadić, par. 644).

2) Dėl civilių gyventojų užpuolimo didelio masto arba sistemingumo požymių

35. Civilių gyventojų užpuolimas nusikaltimų žmoniškumui kontekste turi būti didelio masto arba sistemingas, taigi šie požymiai yra alternatyvūs (pvz., Jugoslavijos tribunolo Teisminio nagrinėjimo kolegijos 1997 m. gegužės 7 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Tadić, par. 645–647; 2016 m. kovo 24 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Radovan Karadžić, par. 477; Tarptautinio baudžiamojo teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Jean-Pierre Bemba Gombo, par. 162).

36. Sąvoka „didelis mastas“ reiškia tai, kad užpuolimas vykdomas plačiu mastu (teritorijos požiūriu) ir prieš didelį nukentėjusiųjų (aukų) skaičių (pvz., Jugoslavijos tribunolo Teisminio nagrinėjimo kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Radovan Karadžić, par. 477). Iš Jugoslavijos tribunolo praktikos matyti, kad nusikaltimo didelį mastą gali nulemti bendras veikų prieš žmoniškumą skaičius arba nepaprastas vienos nežmoniškos veikos (įvykio) sunkumas (Teisminio nagrinėjimo kolegijos 2005 m. sausio 17 d. nuosprendis byloje Blagojevic ir Jokic, bylos Nr. IT-02-60-T, par. 545; 2001 m. vasario 26 d. nuosprendis byloje Kordic ir Cerkez, bylos Nr. IT-95-14/2-T, par. 179). Ruandos tribunolo praktikoje nurodoma, kad plataus masto užpuolimas prieš civilius gyventojus gali būti apibūdinamas kaip masinis, besikartojantis didelio masto veiksmas (akcija, elgesys), vykdomas kolektyviai ir „pakankamai rimtai“ (sunkumo prasme) bei nukreiptas prieš daugelį aukų (Teisminio nagrinėjimo kolegijos 2006 m. gruodžio 13 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Seromba, bylos Nr. ICTR-01-66-I, par. 356). Iš esmės analogiški principai įtvirtinti ir Tarptautinio baudžiamojo teismo praktikoje (pvz., 2016 m. kovo 21 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Jean-Pierre Bemba Gombo, par. 163; 2014 m. kovo 7 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Germain Katanga, par. 1123).

37. Sąvoka „sistemingas“ atskleidžia organizuotą smurtinių veiksmų pobūdį ir tai, jog jie nebuvo atsitiktiniai; sistemingumą taip pat rodo „nusikaltimų scenarijus“ – tyčinis ir reguliarus analogiško nusikalstamo elgesio pa(si)kartojimas (pvz., Jugoslavijos tribunolo Teisminio nagrinėjimo kolegijos 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Prlić ir kt., par. 41; 2016 m. kovo 24 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Radovan Karadžić, par. 477; Tarptautinio baudžiamojo teismo 2014 m. kovo 7 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Germain Katanga, par. 1123).

38. Jugoslavijos tribunolas yra nurodęs, kad vertinimas, kas yra didelio masto ar sistemingas užpuolimas, yra reliatyvus ir priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos aplinkybių. Atliekant šį vertinimą, gali būti atsižvelgiama, be kita ko, į užpuolimo padarinius civiliams gyventojams, kurie buvo užpulti, aukų skaičių, veikų pobūdį, politikų arba valdžios pareigūnų (institucijų) dalyvavimą, nusikaltimų „modelio“ (tam tikro analogiško padarymo būdo) buvimą (pvz., Teisminio nagrinėjimo kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Radovan Karadžić, par. 477).

39. Konkretaus kaltininko veika ar veikos, kvalifikuojamos kaip nusikaltimas žmoniškumui, turi būti didelio masto ar sistemingo civilių gyventojų užpuolimo dalis, tačiau nebūtinai padarytos intensyviausioje užpuolimo stadijoje ar savaime prilygstančios užpuolimui (pvz., Jugoslavijos tribunolo Teisminio nagrinėjimo kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Radovan Karadžić, par. 478). Jei konkreti kaltininkui inkriminuojama veika (veikos), dėl kurios jis kaltinamas nusikaltimu žmoniškumui, savaime neprilygsta didelio masto ar sistemingam civilių užpuolimui, turi būti nustatyta, kad toks užpuolimas atitinkamu laikotarpiu vyko, taip pat išsiaiškinta, ar veika yra su juo susijusi (jo dalis); kaltininko veika pagal pobūdį arba padarinius objektyviai turi būti užpuolimo dalimi. (Jugoslavijos tribunolo Teisminio nagrinėjimo kolegijos 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Prlić ir kt., par. 42–43; Tarptautinio baudžiamojo teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Jean-Pierre Bemba Gombo, par. 164–165). Taigi, asmuo gali būti pripažintas kaltu įvykdęs nusikaltimą žmoniškumui net jeigu, pavyzdžiui, dalyvauja darant tik vieną nusikaltimą prieš kelis civilius gyventojus, jei toks nusikaltimas yra nuoseklios tam tikrų asmenų, susijusių su kaltininku, nusikalstamo elgesio sistemos dalis.

3) Dėl valstybės arba organizacijos politikos užpuldinėti civilius požymio

40. Romos statuto Nusikaltimų požymiuose (priimti valstybių, Statuto šalių, Asamblėjos pagal Statuto 9 straipsnį) nurodoma, kad „valstybės arba organizacijos politika užpuldinėti civilius“ suponuoja, jog valstybė arba organizacija aktyviai skatino arba kurstė tokį elgesį, kaip civilių gyventojų užpuolimas. Politika, kuriai esant civiliai gyventojai yra užpuolimo objektas, yra ir valstybės arba organizacijos veikla. Išimtinėmis aplinkybėmis tokia politika gali pasireikšti tyčiniu neveikimu, kuriuo sąmoningai siekiama kurstyti civilių užpuolimą, tačiau apie tokios politikos vykdymą negali būti sprendžiama tik pagal tai, kad vyriausybė ar organizacija neatliko jokių veiksmų. Valstybės politika nebūtinai turi būti aiškiai apibrėžta, formalizuota ar suformuota aukščiausiu valstybės aparato lygmeniu; pakanka ir regiono ar netgi vietos savivaldos lygio valstybės institucijų (Tarptautinio baudžiamojo teismo Ikiteisminio tyrimo kolegijos 2010 m. kovo 31 d. sprendimas pagal Romos statuto 15 straipsnį dėl leidimo pradėti situacijos Kenijos Respublikoje tyrimą, par. 89; Jugoslavijos tribunolo Teisminio nagrinėjimo kolegijos 2000 m. kovo 3 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Blaskić, bylos Nr. IT-95-14-T, par. 203–204). Tarptautinio baudžiamojo teismo praktikoje pažymėta, kad pagal Statutą nereikalaujama įrodyti politiką pagrindžiančio motyvo ar tikslo, nors tai gali turėti įrodomosios reikšmės nustatant politikos buvimą (2016 m. kovo 21 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Jean-Pierre Bemba Gombo, par. 159). Dėl politikos buvimo įrodymų pabrėžta, kad valstybė ar organizacija, ketinanti raginti užpuldinėti civilius, palyginti retai priima ir išplatina atitinkamą planą (2014 m. kovo 7 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Germain Katanga, par. 1109). Išvada dėl politikos užpuldinėti civilius buvimo gali būti padaryta atsižvelgiant į įvairius veiksnius, kurie, vertinami kartu, leidžia nustatyti, kad tokia politika egzistavo. Tokie veiksniai gali būti tai, kad užpuolimas buvo suplanuotas, nukreiptas ir organizuotas; besikartojantis smurto būdas (modelis); viešų ar privačių išteklių panaudojamas politikai vykdyti; valstybės arba organizacijos organizuojama ar koordinuojama parengiamoji veikla ar mobilizacija; valstybės ar organizacijos pajėgų dalyvavimas darant nusikaltimus; valstybei ar organizacijai priskirtini pareiškimai, instrukcijos ar dokumentai, kuriuose toleruojamas (pateisinamas) nusikaltimų padarymas ar raginama juos daryti; politiką pagrindžianti motyvacija (Tarptautinio baudžiamojo teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Jean-Pierre Bemba Gombo, par. 160; taip pat Jugoslavijos tribunolo Teisminio nagrinėjimo kolegijos 1997 m. gegužės 7 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Tadić, par. 653). Jugoslavijos tribunolo praktikoje taip pat nurodoma, kad, vertinant politikos požymio buvimą, svarbu atsižvelgti į bendras istorines aplinkybes ir politinį kontekstą, kuriame padaryti nusikaltimai; autonominių politinių ar(ir) karinių struktūrų įsteigimą ir veikimą konkrečioje teritorijoje; bendrąjį politinės programos turinį, kurį gali atskleisti atitinkamų asmenų raštai ir kalbos; žiniasklaidos propagandą; ginkluotųjų pajėgų mobilizavimą; laiko ir geografiniu atžvilgiu besikartojančias karines atakas; ryšius tarp karinės hierarchijos ir politinių struktūrų; smurto mastą; nekarinės paskirties objektų sunaikinimą (Jugoslavijos tribunolo Teisminio nagrinėjimo kolegijos 2000 m. kovo 3 d. nuosprendis byloje Kaltintojas prieš Blaskić, par. 204).

1991 m. sausio–rugpjūčio mėnesių istorinės aplinkybės

41. 1991 m. sausio–rugpjūčio mėnesių istorinės aplinkybės ir politinis kontekstas, atskleidžiantis TSRS vykdytą didelio masto ir sistemingą agresiją prieš nepriklausomybes atkūrusių Baltijos valstybių civilius gyventojus, jau buvo įvertintas nacionalinėje jurisprudencijoje, dėl šio laikotarpio įvykių pasisakyta kai kuriuose Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose.

42. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarime pabrėžė, jog iš 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatų „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“ matyti, jog Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu, kuris reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta TSRS agresija (inter alia Lietuvos Respublikos teritorijos okupacija ir aneksija) nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių; dėl Lietuvos Respublikos teritorijos okupacijos ir valstybės institucijų sunaikinimo buvo sustabdytas Lietuvos valstybės suverenių galių, inter alia jos tarptautinių teisių ir įsipareigojimų, vykdymas; 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS įvykdyta Lietuvos Respublikos teritorijos aneksija, kaip agresijos tęsinys, buvo niekinis aktas, todėl Lietuvos Respublikos teritorija tarptautinės teisės požiūriu buvo okupuota kitos valstybės ir niekada nebuvo teisėta TSRS dalis.

43. Dėl TSRS 1940 m. birželio 15 d. pradėtos agresijos prieš Lietuvos Respubliką ir Lietuvos okupacijos laikotarpiu padarytų sovietinio režimo tarptautinių nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus pasisakyta Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimuose ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOC02NDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-18-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-18-648/2016">2K-P-18-648/2016</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE0LTk3Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-214-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-214-976/2016">2K-214-976/2016</a>, 2A-P-8-788/2016).

44. TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas 1989 m. gruodžio 24 d. nutarimo „Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertimo“ 5 ir 7 punktuose konstatavo, kad realizuojant Molotovo–Ribentropo sandėrį buvo pažeistas Baltijos valstybių suverenitetas ir nepriklausomybė, taip pat TSRS tarptautiniai įsipareigojimai pagal 1920 metų taikos sutartis ir 1926– 1933 metų nepuolimo sutartis su Baltijos valstybėmis (TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos žinios, 1989, Nr. 29-579). Tačiau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir 1990 m. kovo 13 d. raštu Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui pranešus TSRS vadovams apie nepriklausomybės atkūrimą ir uždraudus TSRS jėgos struktūrų bet kokius veiksmus Lietuvos Respublikos teritorijoje, TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas 1990 m. kovo 15 d. priėmė nutarimą, kuriuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo aktus paskelbė negaliojančiais. TSRS darė Lietuvai spaudimą atsisakyti nepriklausomybės ir 1990 m. balandžio 14 d. pareikalavo panaikinti „Kovo įstatymus“. Nepaklusus šiam reikalavimui, buvo pradėta ekonominė blokada.

45. 1991 m. sausio 11–13 d. sovietinė kariuomenė vykdė karines operacijas prieš Lietuvos strateginius objektus. Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu Sausio 13-osios byloje konstatuota, kad 1991 m. sausio mėn. TSRS vykdyta agresija buvo bandymas jėga nuversti teisėtą Lietuvos valdžią. Tam pritarė aukščiausia TSRS politinė ir karinė vadovybė, o karinės jėgos panaudojimą kurstė vietinė Komunistų partija, kurios vadovai ir jos sukurtų organizacijų vadovai žinojo šios organizacijos antivalstybinius tikslus, žinojo, kad organizacija sukurta ir veikia vykdydama TSRS ir TSKP vadovybės užduotis, siekiant sutrikdyti Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu paremtą valstybinę ar visuomeninę tvarką, neteisėtomis priemonėmis apriboti suverenias Lietuvos valstybės galias, pritarė šiems tikslams ir patys aktyviai veikė juos įgyvendinant. 1990 m. pabaigoje – 1991 m. pradžioje suaktyvino savo veiklą ir bandė įvykdyti perversmą, viešais raginimais smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą bei nuversti valstybinę valdžią, jie kurstė TSRS vadovybę kariuomenės pagalba nuversti Lietuvos valdžią, skatino tam savo šalininkus, baugino valstybės gyventojus. 1991 m. sausio 11 d. prasidėjo atvira TSRS agresija – TSRS kariuomenė, ginkluota koviniais šaunamaisiais ginklais, sunkiąja karine technika, specialiomis ir sprogstamosiomis priemonėmis Vilniuje jėga užgrobė Krašto apsaugos departamento administracinį pastatą ir Spaudos rūmus. Spaudos rūmų užpuolimo metu buvo padaryti kūno sužalojimai penkiasdešimt keturiems iš susirinkusiųjų gynėjų bei patalpų darbuotojų. 1991 m. sausio 13 d. Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos komiteto užgrobimo metu tyčia buvo nužudyta trylika asmenų, nužudymai padaryti pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu (šaudant į minią) ir ypač žiauriai (sprogdinant, traiškant žmones karine technika), o nukentėjusieji žuvo vykdydami visuomenines pareigas (gynė savo valstybę). Minėtu nuosprendžiu Sausio 13-osios byloje taip pat konstatuota, kad TSRS vadovybė kartu su Lietuvos komunistų partija, siekdama grąžinti Lietuvą į TSRS sudėtį, naudojosi TSRS valstybinės valdžios ir valdymo organais: TSRS valstybės saugumo komiteto, TSRS gynybos ministerijos, TSRS vidaus reikalų ministerijos padaliniais ir kariniais daliniais, dislokuotais Lietuvoje ir už jos ribų. Prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos pastatų šiuos objektus gynusius civilius žmones sužalojo TSRS kariuomenės, VRM ir VSK kariškiai, kurie tiesiogiai buvo šių nusikaltimų vykdytojai. Jiems iš Vilniaus m. buvusio Šiaurės karinio miestelio vadovavo TSRS generolai, leidimą pradėti karinę akciją prieš beginklius civilius žmones davė aukščiausia TSRS politinė ir karinė vadovybė.

46. Vėlesni teismų sprendimai – Lietuvos apeliacinio teismo 2001 m. vasario 20 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 28 d. nutartys – patvirtino Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje nustatytų faktų teisingumą ir jų teisinį įvertinimą. Dėl visuotinai pripažinto ir teismų sprendimais nustatyto 1991 m. sausio mėn. įvykių vertinimo pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 22 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-102/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-102/2013">2K-7-102/2013</a> bei toje baudžiamojoje byloje priimtame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

47. Lietuvos teismų sprendimų Sausio 13-osios byloje atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsniui (nullum crimen sine lege) konstatuota Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendime byloje Kuolelis, Bartoševičius ir Burokevičius prieš Lietuvą (peticijų Nr. 74357/01, 26764/02 ir 27434/02). Pasisakydamas dėl Konvencijos 7 straipsnio taikymo, EŽTT, be kita ko, nurodė, kad istorinis ir politinis kontekstas šioje byloje yra svarbus elementas, atspindintis įtemptą pereinamąjį laikotarpį tarp dviejų teisinių sistemų po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo. Laikotarpis nuo 1990 m. vasario 24 d. (kai įvyko rinkimai į naują parlamentą) iki 1991 m. rugpjūčio mėn. (kai pučas Maskvoje žlugo ir TSRS pripažino Lietuvos nepriklausomybę) buvo gana nestabilus Lietuvoje, nes naujos demokratinės jėgos norėjo užimti tvirtą padėtį, o ankstesnis sovietinis režimas norėjo išlaikyti savo valdžią (2008 m. vasario 19 d. sprendimo byloje Kuolelis, Bartoševičius ir Burokevičius prieš Lietuvą par. 117).

48. Apie 1990–1991 m. įvykius Latvijoje ir Lietuvoje EŽTT pasisakė Didžiosios kolegijos 2006 m. sprendime byloje Ždanoka prieš Latviją (peticijos Nr. 58278/00). Faktų dalyje (atsižvelgiant į Latvijos Vyriausybės nurodytas Latvijos nepriklausomybės atkūrimo nurodytu laikotarpiu aplinkybes ir komunistų partijos vaidmenį) gana detaliai išdėstyti pagrindiniai tuometiniai įvykiai Latvijoje ir Lietuvoje. EŽTT pabrėžė, kad kiek įmanoma susilaikys nuo pasisakymų dėl grynai istorinių faktų (tai nepatenka į jo jurisdikciją), tačiau gali priimti tam tikras gerai žinomas istorines tiesas ir grįsti jomis savo motyvus (Didžiosios kolegijos 2006 m. sprendimo byloje Ždanoka prieš Latviją par. 96). Nagrinėjamoje byloje, nesant savivalės požymių Latvijos teismams vertinant atitinkamus faktus, EŽTT pripažino jų sprendimuose nustatytas aplinkybes dėl Latvijos komunistų partijos vaidmens 1991 m. sausio ir rugpjūčio mėn. įvykiuose bei jų išvakarėse (Ždanoka prieš Latviją, par. 97). Kai kurios iš šių aplinkybių yra susijusios su OMON būriu. Būtent EŽTT sprendimo faktų dalyje nurodomas Latvijos Aukščiausiojo Teismo 1995 m. liepos 27 d. sprendimas Latvijos komunistų partijos vadovų byloje, kurioje kaip istorinis faktas buvo pripažinta, be kita ko, tai, kad Latvijos komunistų partijos centrinis komitetas teikė finansinę paramą specialiam sovietų policijos būriui, kuris buvo visiškai atsakingas už civilių mirtis 1991 m. sausio įvykių Rygoje metu (Ždanoka prieš Latviją, par. 97, 32).

49. 1991 m. sausio–rugpjūčio mėn. laikotarpiu TSRS jėgos struktūros, toliau įgyvendindamos TSRS politiką, kuria buvo siekiama, be kita ko, jėga grąžinti nepriklausomybę atkūrusias valstybes (be kitų, ir Lietuvą) į TSRS sudėtį, naudojo prieš Lietuvą įvairių formų prievartą, nukreiptą prieš Lietuvos valstybės institucijas, daugiausia civilines, ir jų tarnautojus bei pareigūnus, kitus Lietuvai Respublikai lojalius civilius.

50. Vienas iš pagrindinių taikinių šiame kontekste buvo Lietuvos Respublikos valstybingumą simbolizuojantys muitinės postai, prieš kuriuos buvo vykdomi sistemingi išpuoliai, paprastai įgyvendinami pagal panašų scenarijų: užpuolami postai, naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas prieš muitinės ir kitus juose buvusius pareigūnus, naikinamas Lietuvos valstybės (muitinės postų) ir pareigūnų turtas (deginami vagonėliai ir kt.).

51. Nurodytoms operacijoms prieš Lietuvos institucijas ir jų civilius tarnautojus vykdyti, be kita ko, buvo pasitelkti TSRS ypatingosios paskirties milicijos būriai (OMON), tiesiogiai pavaldūs TSRS vidaus reikalų ministerijai, kurių pareigūnai, Baltijos valstybėms atkūrus nepriklausomybę, išliko lojalūs TSRS režimui, o atkurtų nepriklausomų valstybių institucijų, jiems lojalių civilių atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai, jų veiklą vertino kaip kėsinimąsi į TSRS vientisumą ir teisinę santvarką.

52. Šie padaliniai Lietuvoje ir Latvijoje buvo įkurti 1988 m. siekiant užkirsti kelią grupiniam chuliganizmui ir masinėms riaušėms TSRS teritorijoje (TSRS vidaus reikalų ministro 1988 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. 206). Latvijai atkūrus nepriklausomybę, TSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojo 1990 m. spalio 2 d. įsakymu Latvijos ypatingos paskirties milicijos būrys (OMON) perduotas TSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės pavaldumui. Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 14 d. nutarimu iš Rygos OMON darbuotojų dėl bendradarbiavimo su TSRS ginkluotosiomis pajėgomis ir vykdytų neteisėtų ir nusikalstamų akcijų atimtas valdžios atstovų Latvijos Respublikoje statusas. Nuo 1991 m. sausio mėn. Rygos OMON padalinys, atsižvelgiant į sudėtingą politinę padėtį, savo veiksmais vykdė TSRS užduotis ir atsisakė vykdyti Latvijos valdžios institucijų įsakymus, prieštaraujančius TSRS Konstitucijai. Rygos OMON padalinys buvo išformuotas TSRS vidaus reikalų ministro 1991 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 305.

53. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gegužės 27 d. nutarime „Dėl TSRS vidaus reikalų ministerijos „OMON“ bei kitų TSRS formuočių Lietuvoje ir jų veiksmų prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus“ pažymima, kad pastaruoju metu padažnėjo TSRS ginkluotų formuočių smurto akcijų prieš Lietuvos Respublikos įstaigas ir organizacijas, jų pareigūnus ir civilius gyventojus, kurias vykdo TSRS vidaus reikalų ministerijos „OMON“ ginkluotos formuotės, taip pat kitos TSRS kariškių ginkluotos grupės. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, smerkdama šiuos neteisėtus veiksmus ir siekdama užtikrinti Lietuvos Respublikos bei jos gyventojų saugumą, nutarė paskelbti, kad Lietuvoje veikiančios TSRS vidaus reikalų ministerijos formuotė „OMON“, taip pat bet kurios kitos formuotės, kurių nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai, Lietuvos Respublikoje yra neteisėtos, o bet kurie tų formuočių jėgos veiksmai prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus yra nusikalstami.

54. Lietuvos Respublikos valstybės pareigūnai dėl OMON ir kitų TSRS jėgos struktūrų institucijų atstovų vykdomų Lietuvos Respublikos muitinės postų, kitų valstybinių įstaigų, pareigūnų ir piliečių užpuolimų ne kartą kreipėsi į aukščiausias TSRS valdžios institucijas bei pareigūnus, reikalaudami tokius veiksmus nutraukti (Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko G. Vagnoriaus 1991 m. gegužės 23 d. kreipimasis į aukščiausias TSRS valdžios institucijas bei pareigūnus dėl neteisėtų tarybinių karių vykdomų Lietuvos Respublikos muitinės postų, valstybinių įstaigų, pareigūnų ir piliečių užpuolimų; 1991 m. gegužės 25 d. kreipimasis; 1991 m. birželio mėn. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pavaduotojo Z. Vaišvilos kreipimasis į TSRS vidaus reikalų ministrą; 1991 m. birželio mėn. Ministro Pirmininko G. Vagnoriaus kreipimasis į TSRS Ministro Pirmininko pirmąjį pavaduotoją; 1991 m. liepos 31 d. Ministro Pirmininko G. Vagnoriaus kreipimasis į TSRS Prezidentą; Lietuvos Respublikos Vyriausybės telegrama TSRS Ministrui Pirmininkui).

55. TSRS jėgos struktūrų institucijų vykdyto civilių gyventojų užpuldinėjimo didelį mastą ir sistemingumą taip pat patvirtina tai, kad jis apėmė ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos Respublikos teritorijas, siekiant abi šias valstybes gražinti į TSRS sudėtį. Prie šios baudžiamosios bylos pridėtame Rygos apygardos teismo 1999 m. lapkričio 8 d. nuosprendyje, kuriuo TSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės Rygos OMON kariai nuteisti už ginkluotas akcijas, skirtas jėga nuversti nepriklausomos Latvijos Respublikos valdžią, ir Latvijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 20 d. nuosprendžiu toje pačioje baudžiamojoje byloje konstatuota, kad nuo 1991 m. sausio 14 d. iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. TSRS karinės struktūros vykdė Baltijos karinės apygardos vadų bendrai koordinuojamas ginkluotas akcijas, skirtas jėga nuversti nepriklausomos Latvijos Respublikos valstybinę valdžią, turint tikslą pakenkti Latvijos Respublikos suverenitetui bei saugumui; akcijų metu buvo panaudota karinė technika, šaunamieji ginklai ir specialiosios priemonės, buvo užgrobti bei nuniokoti valstybinės reikšmės pastatai, nušauti, sužeisti neteisėtai sulaikyti tarnybines pareigas vykdę valdžios atstovai ir pastatus savo iniciatyva saugoję lojalūs asmenys. Latvijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas taip pat pripažino įrodyta, kad Rygos OMON darbuotojai nurodytas akcijas organizavo, joms vadovavo ir aktyviai dalyvavo jose, suvokdami, kad vykdo veiksmus, kurių tikslas – nuversti Latvijos Respublikos valstybinę valdžią, turėdami tikslą pakenkti Latvijos Respublikos suverenitetui bei saugumui ir norėdami, kad pasekmės būtų tokios, naudodamiesi ginkluote ir parengimu vykdyti prievartos akcijas.

56. Prie bylos pridėti Latvijos Respublikos aukščiausiųjų valdžios institucijų dokumentai patvirtina 1990–1991 m. TSRS bei jos partinės organizacijos – TSKP vykdytą politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti nepriklausomybes atkūrusių valstybių civilius gyventojus, siekiant jas grąžinti į TSRS sudėtį. Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 6 d. nutarime ir Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos atsakyme TSRS Aukščiausiajai Tarybai dėl TSRS Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 20 d. kreipimosi į Latvijos Aukščiausiąją Tarybą, nurodoma, kad TSRS kariškiai vykdo neteisėtus veiksmus Latvijos Respublikoje, tokiu būdu sukuria įtemptą situaciją, nepripažįsta teisėtos Latvijos Respublikos valdžios; OMON pareigūnai daro kriminalinius nusikaltimus, nebendradarbiauja su juos tiriančiais pareigūnais. Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 2 d. nutarime dėl TSRS vidaus kariuomenės ginkluoto įsiveržimo į Spaudos rūmus, aprašomi ir pasmerkiami 1991 m. sausio 2 d. TSRS kariškių vykdyti neteisėti veiksmai, nurodoma, kad jie įvykdyti dėl TSRS organizacijos – Latvijos komunistų partijos – vykdomos politikos. Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. gegužės 23 d. pareiškime dėl TSRS vidaus kariuomenės smurto akcijų Latvijos Respublikos pasienyje nurodoma, kad TSRS kariškiai užpuolė penkis muitinės postus, pažymima, kad tokio pobūdžio veiksmai tą pačią naktį buvo atlikti ir Lietuvos Respublikos teritorijoje. Iš byloje esančio Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir Latvijos Respublikos Ministrų Tarybos 1991 m. gegužės 24 d. nutarimo „Dėl neatidėliotinų savigynos priemonių ryšium su TSRS ginkluotų padalinių smurto akcijomis Latvijos Respublikos teritorijoje“ matyti, kad minimi muitinių postų ir kitų valstybinių objektų įvykdyti užpuolimai, prašoma įvertinti TSRS kariškių padarytą žalą ir dėl tokių veiksmų kreiptis į teisėsaugos institucijas. Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gegužės 29 d. notoje TSRS Aukščiausiajai Tarybai ir TSRS Prezidentui M. Gorbačiovui reikalaujama išvesti TSRS kariuomenę iš Latvijos Respublikos, nurodoma TSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės ypatingosios paskirties milicijos būrio (OMON) nuo 1991 m. sausio mėn. plėtojama nusikalstama veikla Latvijos Respublikos teritorijoje. Šis būrys sistemingai vykdo smurto akcijas, žudo ir žemina žmones, grobia ir niokoja valstybės ir piliečių nuosavybę, 1991 m. gegužės 23 ir 24 d. buvo įvykdyta didelė iš anksto suplanuota ir parengta akcija prieš Latvijos ir Lietuvos Respublikų muitinių tarnybas. Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. rugpjūčio 22 d. kreipimesi nurodyta, kad Latvijos Respublikoje 1991 m. rugpjūčio 20-22 d. buvo vykdomas smurtinis valstybinis perversmas, į jį buvo įtrauktas ir TSRS VRM ypatingosios paskirties milicijos būrys OMON

57. TSRS valstybės institucijos, būdamos ne kartą Lietuvos ir Latvijos valstybės atstovų oficialiai informuotos apie neteisėtus (akivaizdžiai nusikalstamus) TSRS pareigūnų veiksmus prieš Lietuvos ir Latvijos civilius, nesiėmė jokių realių priemonių siekiant nutraukti tokią veiklą ir patraukti kaltininkus atsakomybėn. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad TSRS VRM vadovai, nepaisydami Lietuvos ir Latvijos Respublikų nepriklausomybės atkūrimo, toliau neteisėtai laikė šių valstybių teritoriją kaip TSRS dalį, nepripažino jų nepriklausomybės, įstatymų, atitinkamai ir įkurtų muitinės, policijos, kitų institucijų teisėtumo. Lietuvos ir Latvijos priimtos nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos buvo vertinamos, kaip prieštaraujančios TSRS Konstitucijai, o atitinkamų valstybės institucijų (pavyzdžiui muitinės, policijos) įkūrimas – kaip neteisėtas. Atitinkamai, OMON smurtiniai veiksmai iš esmės pateisinami siekiu „atkurti socialistinį teisėtumą“ ir panašiais sumetimais (1991 m. gegužės 25 d. TSRS gynybos ministro atsakymas Lietuvos Ministrui Pirmininkui G. Vagnoriui, 1991 m. birželio 11 d., 1991 m. birželio 13 d., 1991 m. birželio 17 d. TSRS vidaus reikalų ministro ir TSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojo raštai). Nors kai kuriuose byloje esančiuose TSRS pareigūnų dokumentuose (pvz., kasaciniame skunde nurodomame 1991 m. birželio 26 d. TSRS VRM ministro B. Pugo įsakyme Nr. 205) užsimenama apie pradėtus OMON veiksmų tyrimus, pateikiama tam tikros šių veiksmų kritikos, tačiau veiksmingų priemonių, kurios atitiktų Lietuvos ir Latvijos pareigūnų pranešimuose detaliai nurodytų veikų pavojingumą ir užkirstų kelią jų pasikartojimui, per visą gana ilgą laikotarpį, kai Baltijos valstybėse buvo užpuldinėjami civiliai, nesiimta ir neketinta imtis (minėta, OMON būriai, buvo pavaldūs TSRS VRM, kuri turėjo tokius OMON nusikalstamus veiksmus nutraukti).

58. Pagal tarptautinėje teisėje išaiškintus nusikaltimų žmoniškumui požymius nereikalaujama, kad politika vykdyti civilių užpuolimą būtų formalizuota ir valstybės valdžios atstovų detaliai išdėstyta. Juolab nereikalaujama nustatyti tokių smulkių politikos detalių, kokios nurodomos kasaciniame skunde (konkretus planuojamų užpuolimų, nukentėjusiųjų skaičius ir kt.). Iš tiesų nusikaltimus žmoniškumui rengianti ir vykdanti valstybė dažniausiai yra suinteresuota palikti kuo mažiau įrodymų. Tarptautinės praktikos pavyzdžiai šiuolaikiniu laikotarpiu jau aiškiai rodo, kad dėl tokio valstybės ir konkrečių jos valdžios pareigūnų elgesio kaltininkas gali atsakyti pagal tarptautinę teisę. Politikos požymio nustatymas pagal kitos valstybės valdžios institucijų dokumentus ir konkrečių pareigūnų konkrečią veiklą, nurodymus ir pan. iš esmės būtų apsunkintas ypač tais atvejais, kai civilių užpuolimo situacija nebuvo įvertinta tarptautinių teismų, kaip nagrinėjamoje byloje, o valstybės nacionalinių teismų galimybės šiuo aspektu yra ribotos dėl objektyvių priežasčių. Dėl to itin svarbūs tampa kiti valstybės ar organizacijos politikos buvimo vertinimo kriterijai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta situacija, kai, esant oficialiai TSRS išreikštam griežtam nepritarimui Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimui ir daugeliui kitų oficialių priemonių, skirtų grąžinti šias valstybes į TSRS sudėtį (ekonominė blokada, diplomatinis spaudimas ir pan.), TSRS kariuomenė ir VRM pavaldžios jėgos struktūros, pasinaudodami TSRS resursais, ilgą laiką naudojo ginkluotą jėgą dideliu mastu ir sistemingai užpuldami civilines Lietuvos ir Latvijos įstaigas, jų tarnautojus ir kitus civilius. TSRS vadovybė (tiek politiniai vadovai, tiek konkrečių jėgos struktūrų, pvz., vidaus reikalų ministerijos vadovai) buvo apie tai informuojami tiek Lietuvos ir Latvijos Respublikų vadovų, tiek žiniasklaidos priemonių, tačiau, turėdami įgaliojimus ir galimybes patraukti kaltininkus atsakomybėn ir nutraukti civilių užpuolimą, pašalinti dėl jo padarytą žalą, nesiėmė dėl to jokių priemonių, bet ir toliau vertino Lietuvos, Latvijos valstybių teritorijas kaip TSRS dalį. Šios aplinkybės pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad tokie TSRS jėgos struktūrų vykdyti gerai organizuoti, reguliarūs analogiško nusikalstamo elgesio pasikartojimai (užpuolimai) atitiko TSRS bei jos partinės organizacijos – TSKP politiką.

59. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad po Lietuvos ir Latvijos valstybių nepriklausomybės atkūrimo TSRS bei jos partinė organizacija – TSKP, siekdama destabilizuoti padėtį, tęsti okupaciją ir grąžinti šias valstybes į TSRS sudėtį, vykdė bauginimo ir teroro politiką, daugiausia nukreiptą prieš civilius gyventojus. 1991 m. sausio 11–13 d. Lietuvoje vykdyta atvira karinė agresija prieš civilius gyventojus, bei tolimesni veiksmai iki rugpjūčio mėnesio, kuriais buvo siekiama išprovokuoti ginkluotą konfliktą, neramumus, kurie būtų pretekstas nuversti nepriklausomybę atkūrusių valstybių valdžią, įvesti Lietuvoje ir Latvijoje TSRS prezidentinį valdymą panaudojant TSRS karines pajėgas ir tokiu būdu toliau tęsti šių valstybių okupaciją ir aneksiją. Siekiant nurodytų tikslų taikytos represijos buvo nukreiptos prieš Lietuvos ir Latvijos civilius gyventojus (civilius tarnautojus, kitus atkurtoms nepriklausomoms valstybėms lojalius civilius); atsižvelgiant į nukentėjusiųjų skaičių ir teritorijas, kuriose vyko užpuolimas, jam buvo būdingas didelis mastas ir sistemingumas. Padarytos veikos negali būti vertinamos kaip atsitiktinės ir chaotiškos, nes matyti, kad jų vykdymas sudarė dalį kryptingos sistemingos TSRS bei jos partinės organizacijos – TSKP politikos, naudojant jėgą išsaugoti TSRS vientisumą. Užpuolimus vykdė gausios TSRS karinės pajėgos, struktūriniai jų padaliniai, taip pat ir specialiosios paskirties (OMON) būriai. Buvo naudojama sunkioji karinė technika: tankai, tanketės, šarvuočiai, specialiosios ir sprogstamosios priemonės, taip pat koviniai šaunamieji ginklai, šaudmenys. Gerai organizuotos tarpusavyje panašios sistemingos represijos prieš civilius gyventojus pasireiškė jų žudymais, žalojimais, luošinimais, neteisėtais sulaikymais, civilinės paskirties objektų, tarp jų ir muitinių, užpuolimais Lietuvoje ir Latvijoje.

Dėl K. M. padarytos veikos – Medininkų muitinės posto pareigūnų nužudymo – kaip dalies didelio masto sistemingo civilių užpuolimo vykdant valstybės politiką

60. Pirmiau nurodytų 1991 m. įvykių (istorinių aplinkybių) kontekste Medininkų muitinės posto užpuolimas ir jame buvusių pareigūnų nužudymas buvo vienas iš nusikaltimų, padarytų tuo metu, minėta, TSRS jėgos struktūroms (be kita ko, OMON pareigūnams) dideliu mastu ir sistemingai vykdant nepriklausomybę atkūrusių Baltijos valstybių civilių – be kita ko, muitinės pareigūnų – užpuolimą, rengiamą vykdant TSRS bei jos partinės organizacijos – TSKP politiką.

61. Pažymėtina, kad iš Lietuvos Respublikos muitinės (toliau – Muitinė) veiklos reglamentavimo bylai reikšmingu laikotarpiu teisės aktų (1990 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos muitinės laikinojo įstatymo nuostatų, kurias nuosprendyje išsamiai išanalizavo apeliacinės instancijos teismas) nustatyta, jog muitinė tai išskirtinai civilinė institucija, atskaitinga Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir vykdanti valstybės muitų politiką. Atitinkamai muitinės departamento, muitinių bei muitinių postų pareigūnai – civiliai valstybės tarnautojai, vilkėję muitininkų uniformomis ir vykdę tik civilinio pobūdžio funkcijas. Ginklų naudojimas muitinės darbo veikloje įstatyme nebuvo numatytas ir byloje nustatyta, kad įvykio metu muitininkai ginklų neturėjo. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu laikotarpiu muitinės postai ir juose dirbantys muitinės pareigūnai vykdė būtent jiems pagal išdėstytą teisinį reglamentavimą priskirtas funkcijas; nebuvo pavaldūs Krašto apsaugos departamentui ir nebuvo valstybės karinių struktūrų dalis. Medininkų muitinės postas, kaip ir, minėta, visi tuometiniai muitinės postai, buvo civilinis objektas, skirtas civilinio pobūdžio – muitinės – funkcijoms vykdyti, o jame dirbę pareigūnai, vilkėjo ne karinėmis, o muitininkų uniformomis, ir ginklų neturėjo. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje išdėstytą civilių sąvoką tarptautinėje teisėje, muitinės pareigūnus BK 100 straipsnio prasme apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino civiliais asmenimis.

62. Kasatoriai skunde muitinės postus nepagrįstai mėgina susieti su Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos funkcijų vykdymu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu buvo įsteigta kita, atskira – Pasienio apsaugos tarnyba – Krašto apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės padalinys, vykdanti valstybės sienų apsaugą, pasienio ruožo režimą ir padedanti Lietuvos Respublikos muitinei vykdyti jos funkcijas.

63. Pasienio apsaugos tarnyba ir Muitinė buvo nepavaldžios viena kitai tarnybos (1990 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos laikinojo pasienio apsaugos tarnybos įstatymas). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad muitinės postai (taip pat ir Medininkų postas, kurio užpuolimas nagrinėjamas šioje byloje) buvo naudojami būtent muitinės veiklai ir jie nebuvo įrengti ir (ar) naudojami kaip kariniai objektai. Tai, kad siekiant užtikrinti sklandų muitinės funkcijų vykdymą, įvykio metu Medininkų muitinės postą saugojo ginkluoti civilinių teisėsaugos institucijų (policijos) pareigūnai, nepaneigia šio posto kaip civilinio objekto ir muitinės pareigūnų, kaip civilių, statuso. Išdėstytas išvadas patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, kad nagrinėjamu laikotarpiu, OMON pareigūnams siekiant išprovokuoti ginkluotą pasipriešinimą ar konfliktą, Lietuvos pareigūnai siekė to išvengti užkertant kelią didesniems konfliktams, dėl to nesipriešino OMON užpuolimams, situacijas siekdami išspręsti taikiai.

64. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo tarptautinės teisės aktus, kuriuose apibrėžiami civiliai asmenys, bei 1990 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos policijos įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. sausio 30 d. nutarimą Nr. 43 dėl policijos departamento specialios paskirties dalinio – greito reagavimo rinktinės „Aras“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1991 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 96 patvirtintus rinktinės „Aras“ nuostatus ir Medininkų muitinės poste budėjusius „Aro“ bei Kelių policijos pareigūnus, kurie buvo pasitelkti šio posto ir jo darbuotojų apsaugai dėl tuo laikotarpiu vykusių dažnų muitinės postų ir jų pareigūnų užpuolimų, pagrįstai pripažino civiliais. Tokią išvadą pagrindžia šie argumentai: pareigūnai priklausė civilinėms teisėsaugos (policijos) tarnyboms, kurios vykdė civilinio pobūdžio viešosios tvarkos palaikymo ir kovos su nusikalstamumu funkcijas ir nebuvo priskirti Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms; šių policijos padalinių pareigūnai, eidami savo pareigas – įvykio metu saugodami civilinį objektą muitinės postą – nesivadovavo karo įstatymais ir papročiais bei su tuo susijusiais nacionalinės teisės aktais, nedalyvavo jokioje karinio pobūdžio operacijoje, vilkėjo ne karines, o policijos uniformas. Taigi nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo priskirti minėtų policijos pareigūnų Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms ar kitoms kombatantų kategorijoms. Vadinasi, jie laikytini civiliais. Kasatoriai skunde pagrįstai nurodo, kad užpuolimo metu policijos pareigūnai M. B., A. J., A. K. ir J. J. buvo ginkluoti, tačiau, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, susijusias su pareigūnų statusu ir konkrečia veikla įvykio metu, vien ginklo turėjimas nepaneigia jų, kaip civilių, statuso. Kasatorių skundo argumentai, kad asmenys 1991 m. nebuvo laikomi civiliais vien dėl to, kad buvo valstybės pareigūnai, nešiojo uniformą ir vykdė valstybės vardu tam tikras viešo pobūdžio funkcijas, yra deklaratyvūs, be to, prieštarauja minėtuose tarptautinės teisės šaltiniuose bei šioje nutartyje išdėstytai civilių sąvokai pagal bylai taikytiną tarptautinę teisę, dėl to atmestini.

65. Atsižvelgiant į byloje nustatytas gerai organizuoto užpuolimo ir pareigūnų nužudymo aplinkybes, nekyla abejonių, kad muitinės postas užpultas būtent kaip civilinis objektas, siekiant nužudyti jame budėjusius civilius asmenis. Medininkų muitinės postas OMON pareigūnų buvo užpultas ne pirmą kartą, šio objekto veiklos pobūdis ir apsaugos lygis jiems buvo gerai žinomi. 1991 m. liepos 31 d. pareigūnai buvo užpulti netikėtai, paryčiais, staiga pasirodžiusių ginkluotų užpuolikų, su kuriais Lietuvos pareigūnai nekonfliktavo, jų neprovokavo ir jiems jokiais būdais ir priemonėmis nesipriešino; prieš užpuolimą muitinės poste nebuvo jokio incidento, susijusio su muitinės funkcijų vykdymu. Užpuolimo metu posto pareigūnai buvo su tarnybinėmis (atitinkamai muitinės ar policijos) uniformomis, išskyrus civiliniais drabužiais apsirengusį muitinės inspektorių R. R.. Nors Medininkų muitinės poste budėjo ginkluoti policijos pareigūnai, nustatytos užpuolimo aplinkybės ir pareigūnų elgesys rodo, kad ginkluotam atsakui realiai nebuvo ruošiamasi, užpuolikams nepasipriešinta, nors tokia galimybė buvo (nukentėjusysis T. Š. išgirdęs pistoleto šūvius pažadino kitame vagonėlio kambaryje besiilsinčius pareigūnus, vienas iš jų buvo ginkluotas,,Aro“ pareigūnas). Prieš nužudymą policijos pareigūnai buvo nuginkluoti. Aštuoni civiliai pareigūnai buvo suguldyti muitinės vagonėlyje ant grindų ir septyni nužudyti šūviais į galvą (taip pat kitas kūno vietas), o vienas – sunkiai sužalotas taip pat šūviu į galvą. Šis nužudymo būdas – šūviai į gulinčių beginklių žmonių galvas – rodo, kad veikta profesionaliai, siekiant, kad neliktų gyvų liudytojų. Šiam nusikaltimui padaryti buvo panaudoti šaunamieji ginklai – du automatai su garso ir ugnies slopintuvais su specialiai tam pritaikytais šoviniais ir pistoletas, kurie buvo atsigabenti iš Rygos. Žudikų grupė taip pat atvyko iš Rygos. Įvykio metu nužudyti septyni žmonės, o vienas sunkiai sužalotas. Nustatyta, kad šį nusikaltimą padarė Rygos OMON pareigūnų grupė, kurios sudėtyje buvo ir K. M., ir jie nužudytų asmenų nepažinojo. Taigi tikslingai užpuldami muitinės postą su jame dirbusiais pareigūnais, užpuolikai neabejotinai žinojo, kad puola civilinį objektą ir žudo civilius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo atveju civilių nužudymas buvo ne atsitiktinis nusikaltimas, o tuo laikotarpiu vykusio civilių užpuolimo dalis neabejotinai vykdant TSRS bei jos partinės organizacijos – TSKP politiką, kurios tikslas išlaikyti Latviją ir Lietuvą TSRS sudėtyje.

66. Vertindamas K. M. veiką, kaip civilių užpuolimo dalį, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad jis kartu su kitais Rygos OMON milicininkais Rygos apygardos teismo 2004 m. spalio 4 d. nuosprendžiu nuteistas už 1991 m. sausio, gegužės, rugpjūčio mėn. įvykdytas panašias veikas – smurtinius ginkluotus nusikaltimus, užpuolant civilinės paskirties objektus (tarp jų ir muitinę), nukreiptus nuversti teisėtą atkurtos Latvijos Respublikos valstybės valdžią, smurtaujant prieš jos gyventojus, tarp jų ir už Latvijos milicijos darbuotojų bei civilių nužudymus ir sunkius sužalojimus.

67. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad konkreti veika žmoniškumui, už kurią nagrinėjamoje byloje nuteistas K. M. (Medininkų muitines posto muitinės ir policijos pareigūnų sužalojimas ir nužudymas), buvo nuosekli dalis didelio masto ir sistemingo civilių gyventojų užpuolimo vykdant atitinkamą TSRS bei jos partinės organizacijos – TSKP politiką.

Dėl BK 100 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjekto

68. Pagal BK 100 straipsnį už tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis atsako tas, kas tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti civilius, darė šiame straipsnyje nurodytas veikas ar bent vieną iš jų, be kita ko, juos žudė arba sunkiai sutrikdė jų sveikatą.

69. Taigi nusikaltimų žmoniškumui subjekto specialiuosius požymius lemia tam tikras jo ryšys su valstybe ar organizacija, kurios politiką jis įgyvendina darydamas konkrečias veikas žmoniškumui. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę nusikaltimų žmoniškumui subjektas gali būti tiek asmenys, einantys oficialias aukštas pareigas (pavyzdžiui, valstybės vadovas, kiti aukšti pareigūnai), kurie formuoja valstybės ar organizacijos politiką, tiek eiliniai valstybės pareigūnai (pvz., jos organizacijų nariai ir kt.) ar pavieniai asmenys, veikiantys pagal valstybės pareigūnų įsakymą arba faktiškai veikiantys pagal nusikalstamos politikos reikalavimus – darantys konkrečias veikas žmoniškumui dalyvaudami didelio masto ar sistemingo civilių užpuolime (Niurnbergo tribunolo statuto 6 straipsnio 1 dalis, 7, 8, 9 straipsniai; Jugoslavijos tribunolo statuto 7 straipsnis; Ruandos tribunolo statuto 6 straipsnis; Romos statuto 25 straipsnis).

70. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikaltimo padarymo metu K. M. dirbo milicininku TSRS valstybės organizacijoje (struktūriniame milicijos padalinyje) – Rygos ypatingosios paskirties milicijos būryje (OMON), kuris bylai aktualiu metu buvo pavaldus TSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenei. Nors būrys buvo įsikūręs ir veikė užsienio valstybės – nepriklausomybę atkūrusios Latvijos Respublikos – teritorijoje, kai kuriais atvejais ir kitų valstybių, pavyzdžiui, Lietuvos teritorijoje, jis atsisakė vykdyti Latvijos valdžios institucijų įsakymus, prieštaraujančius TSRS Konstitucijai, ir vykdė tik TSRS užduotis; Latvijos Respublikos valdžios institucijos statusas iš būrio buvo atimtas. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad K. M., būrio vado nurodymu kartu su kitais Rygos OMON būrio milicininkais vykdęs Medininkų muitinės posto civilių pareigūnų ginkluoto užpuolimo ir jų nužudymo operaciją, veikė kaip TSRS atstovas ir dalyvavo įgyvendinant TSRS politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti nepriklausomybę atkūrusių Baltijos valstybių, iš jų – Lietuvos, civilius. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad K. M. Medininkų žudynių metu buvo nusikaltimo žmoniškumui subjektas pagal tarptautinę teisę.

Dėl BK 100 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyviųjų požymių (tyčinės kaltės)

71. Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Principas nėra nusikaltimo be kaltės (nullum crimen sine culpa) – buvo įtvirtintas ir 1961 m. BK 3 straipsnio 2 dalyje. Asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo (BK 14 straipsnis). Pagal BK 100 straipsnį asmuo atsako tuo atveju, jeigu nustatyta jo tiesioginė tyčia veikti prieš civilius, vykdant valstybės politiką dideliu mastu ar sistemingai juos užpuldinėti, ir tai, kad jis žinojo (suvokė) apie didelio masto ar sistemingą užpuolimą, nukreiptą prieš civilius gyventojus, ir apie tai, kad jo veika yra susijusi su šiuo užpuolimu (yra jo dalis). Pagal BK 15 straipsnio 2 dalies nuostatas nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo.

72. Kaltės forma, kaip ir kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis, privalo būti įrodyta. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne vien išsiaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės formą, rūšį, jos turinį – subjektyviuosius (vidinius – psichinius) nusikalstamos veikos požymius, be nurodytų aplinkybių, atskleidžia ir išoriniai (objektyvieji) nusikalstamos veikos požymiai: atlikti veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, būdas, situacija, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-410-489/2016 ir kt.). Nors K. M. neigė dalyvavimą jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme ir buvimą įvykio vietoje, tačiau ši jo versija motyvuotai paneigta byloje surinktų įrodymų visumos tinkamu vertinimu ir jų pagrindu nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis.

73. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti K. M. veiksmai ir kitos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės patvirtina, jog žudynių metu jis veikė tiesiogine tyčia – suvokė savo veiksmus ir jais įgyvendinamą planą išžudyti Medininkų muitinės posto pareigūnus, sąmoningai siekė tokių padarinių, suprato, kad jo veika nukreipta prieš muitinės poste dirbančius civilius pareigūnus, kurie užpuolikams nesipriešino; suvokė, kad jiems pavestos operacijos tikslas – nužudyti šiuos pareigūnus, ir to norėjo. Nusikaltimo padarymo metu K. M. dirbo milicininku TSRS represinėje struktūroje – Rygos ypatingosios paskirties milicijos būryje (OMON) – kuri tuo laikotarpiu vykdė operacijas prieš Lietuvos ir Latvijos civilius gyventojus, be kita ko, užpuldinėjo tarnybines pareigas vykdančius Latvijos valdžios atstovus, tarp jų ir muitinės pareigūnus. Nustatytos Medininkų muitinės posto užpuolimo organizavimo ir vykdymo aplinkybės: postas užpultas paryčiais, netikėtai, užpuolikams vilkint maskuojamąsias uniformas be struktūrinį dalinį identifikuojančių simbolių; budėję policijos pareigūnai buvo nuginkluoti; nesipriešinantys muitinės ir policijos pareigūnai suguldyti ant vagonėlio grindų ir sušaudyti šūviais į galvas iš automatų su garso ir ugnies slopintuvais. Šios aplinkybės patvirtina iš anksto suplanuotą civilių pareigūnų nužudymą, pastangas imtis visų priemonių šiam nusikalstamam tikslui įgyvendinti ir padarytam pavojingam nusikaltimui nuslėpti.

74. Tai, kad K. M., dalyvaudamas Medininkų muitinės posto civilių pareigūnų žudynėse, žinojo, jog prisideda įgyvendinant TSRS bei jos partinės organizacijos – TSKP politiką, kurios tikslas agresijos būdu – pasitelkiant ginkluotąsias pajėgas ir specialius būrius – sugrąžinti nepriklausomybę paskelbusias Baltijos valstybes į buvusios TSRS sudėtį naikinant jų valstybingumo požymius, be kita ko – ir naujai įkurtus muitinės postus, užpuldinėti valstybės civilinių įstaigų pareigūnus ir kitus nepriklausomybės atkūrimą palaikančius civilius, patvirtina ir jo sąmoningas priklausymas išskirtiniam būriui, kuris, Latvijai atkūrus nepriklausomybę, deklaravo ištikimybę TSRS ir siekį ginti jos konstitucinę santvarką, dėl šio siekio įgyvendinimo atliekant neteisėtus smurtinius veiksmus buvo pašalintas iš Latvijos Respublikos jurisdikcijai pavaldžių tarnybų ir, minėta, nuo 1991 m. pradžios dalyvavo masiniuose civilių užpuolimuose.

75. K. M., kaip Rygos OMON pareigūno, sąmoningą ir sistemingą dalyvavimą šio būrio vykdytose represinio pobūdžio operacijose prieš civilius patvirtina ir dėl jo priimti įsiteisėję teismų nuosprendžiai Latvijos Respublikoje, kuriais jis kartu su kitais šio būrio nariais pripažintas kaltu už smurto panaudojimą ir plėšimus prieš piliečius bei piktnaudžiavimą valdžia ir tarnybine padėtimi 1991 m. rugpjūčio 9 d., 1991 m. spalio 4–13 d. (Rygos miesto Kurzemės rajono teismo 1993 m. liepos 19 d. nuosprendis); pagal Latvijos BK 59 straipsnį už tai, kad veikdamas TSRS VRM vidinių karo pajėgų žinioje esančio Rygos specialiosios paskirties milicijos būrio sudėtyje kartu su kitais bendrininkais įvykdė veiksmus, nukreiptus į smurtinį Latvijos Respublikos valstybės valdžios nuvertimą, konkrečiai pasireiškusį: ginkluotu Minsko aukštosios milicijos mokyklos Rygos fakulteto užpuolimu 1991 m. iš sausio 14 į 15 d.; Latvijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Rygoje ginkluotu užpuolimu 1991 m. sausio 20 d. įsilaužiant į ministerijos patalpas ir perimant ją savo žinion; Latvijos Respublikos muitinės departamento muitinės kontrolės posto ginkluotu užpuolimu 1991 m. gegužės 23 d.; Latvijos TV studijos Rygoje ginkluotu užpuolimu 1991 m. rugpjūčio 19 d., kurių metu buvo naudojamas smurtas prieš gyventojus, be to, buvo nužudyti keletas Latvijos milicijos darbuotojų ir kitų žmonių (Rygos apygardos teismo 2004 m. spalio 4 d. nuosprendis).

76. Minėta, kad pagal tarptautinę teisę įsakymo vykdymas net esant griežtiems pavaldumo santykiams nepanaikina atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui (taip pat kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE0LTk3Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-214-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-214-976/2016">2K-214-976/2016</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOC02NDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-18-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-18-648/2016">2K-P-18-648/2016</a>). Šiuo aspektu reikšmingos ir EŽTT praktikoje suformuluotos nuostatos, pagal kurias net eilinis karys, esantis sudėtingoje situacijoje dėl politinio režimo, negali aklai paklusti įsakymams, akivaizdžiai pažeidžiantiems fundamentalias žmogaus teises; be to, vertinant jo galimybes pasirinkti teisėtą elgesio variantą svarbus ir kaltininko savanoriškas įstojimas į tarnybą, kurioje jis žinomai gali būti įpareigotas vykdyti būtent tokį (aiškiai neteisėtą) įsakymą (Didžiosios kolegijos 2001 m. kovo 22 d. sprendimas byloje K.-H. W. prieš Vokietiją, peticijos Nr. 37201/97). Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas byloje nustatytas K. M. tarnybos Rygos OMON aplinkybes, darytina išvada, kad vado įsakymo vykdymas negali būti vertinamas kaip jo baudžiamąją atsakomybę dėl padaryto nusikaltimo žmoniškumui šalinanti aplinkybė.

77. Taigi K. M. žinojo, kad žudo civilius pareigūnus, vykdydamas TSRS bei jos partinės organizacijos – TSKP politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius, kurios tikslas grąžinti nepriklausomybę atkūrusias Baltijos valstybes į TSRS sudėtį, ir to norėjo; taip pat suprato, kad taip daro veiką, kuri dėl savo pobūdžio ir padarinių objektyviai yra didelio masto ir sistemingo civilių užpuolimo dalis; ši veika jos padarymo metu – 1991 m. – buvo laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę ir K. M., kaip specifinę profesionalią veiklą vykdantis TSRS organizacijos (OMON) pareigūnas, galėjo numatyti, kad už ją gali būti baudžiamas kaip už nusikaltimą žmoniškumui.

78. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nuteistojo K. M. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 100 straipsnį, baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

Dėl non bis in idem principo taikymo

79. Kasatoriai teigia, kad nuteisiant K. M. pagal naują kaltinimą (BK 100 straipsnis) buvo pažeistas non bis in idem principas tuo aspektu, kad K. M. veiksmai Latvijos Respublikoje, kurie, pasak kasatorių, inkriminuoti nagrinėjamoje byloje kaip kaltinimo dalis, teisiškai jau yra įvertinti Latvijos Respublikos nuosprendžiu, todėl dar kartą jį teisti už tuos veiksmus negalima.

80. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo K. M. veiksmai padaryti Latvijos Respublikoje, kaip teisingai nurodo kasatoriai, yra juridiškai įvertinti Latvijos Respublikos Rygos apygardos Baudžiamųjų bylų teismo kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nuosprendžiu. Minėtu nuosprendžiu K. N. (dabartinė pavardė K. M.) nuteistas pagal Latvijos BK 59 straipsnį už tai, kad veikdamas TSRS VRM vidinių karo pajėgų žinioje esančio Rygos specialiosios paskirties milicijos būrio sudėtyje kartu su kitais bendrininkais įvykdė veiksmus, nukreiptus į smurtinį Latvijos Respublikos valstybės valdžios nuvertimą, konkrečiai pasireiškusį tokiais veiksmais: ginkluotu Minsko aukštosios milicijos mokyklos Rygos fakulteto užpuolimu 1991 m. iš sausio 14 į 15 d.; Latvijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Rygoje ginkluotu užpuolimu 1991 m. sausio 20 d. įsilaužiant į ministerijos patalpas ir perimant ją savo žinion; Latvijos Respublikos muitinės departamento muitinės kontrolės posto ginkluotu užpuolimu 1991 m. gegužės 23 d.; Latvijos TV studijos Rygoje ginkluotu užpuolimu 1991 m. rugpjūčio 19 d.

81. Nagrinėjamoje byloje K. M. pareikšto kaltinimo turinys rodo, kad nė vienas iš minėtų veiksmų jam nėra inkriminuojamas pakartotinai, už pirmiau nurodytus užpuolimus jis Lietuvos Respublikos nėra teisiamas, t. y. jis Lietuvoje buvo kaltinamas ir nuteistas už veiksmus, susijusius su Medininkų muitinės posto užpuolimu ir jame dirbusių pareigūnų nužudymu vykdant ir remiant TSRS valstybės ir jos organizacijos – TSKP bei jos atitinkamų padalinių Lietuvoje ir Latvijoje politiką, panaudojant TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Rygos ypatingosios paskirties milicijos būrį. Nepaisant to, kad kaltinime minima Latvijos valstybė ir siekis nuversti teisėtą šios valstybės valdžią, akivaizdu, kad konkretūs veiksmai, už kuriuos K. M. nuteistas nagrinėjamoje byloje, nėra analogiški tiems veiksmams, už kuriuos jis nuteistas Latvijos valstybės teismo.

82. Priešingai negu teigia kasatoriai, nėra pagrindo konstatuoti principo non bis in idem pažeidimą, darant išvadą, kad už tuos pačius veiksmus K. M. yra teisiamas antrą kartą. K. M. Lietuvos Respublikos teismų yra teisiamas dėl kaltinimo, kurio apimtis ribojama tik nusikalstamais veiksmais, atliktais Lietuvos Respublikoje. Veiksmai, kurie aprašomi kaltinime kaip veikimas Latvijos Respublikoje, šioje byloje neįrodinėjami, jie nėra kaltinimo dalykas, o minimi tik kaip aplinkybė (jau konstatuota kitos valstybės teismo) svarbi kaltinimo kontekstui apibūdinti, bet nėra kaltinimo sudedamoji dalis, kuri turi būti iš naujo įrodinėtina, kaip nusikalstamos veikos požymis. Aplinkybės, susijusios su Latvijos Respublikoje padarytais nusikalstamais veiksmais, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste sietinos tik kaip padedančios atskleisti nusikalstamų veiksmų Medininkų muitinės poste motyvą ir tikslą.

83. Kad dvigubo nubaudimo draudimo principas nebuvo pažeistas, nes K. M. Lietuvos Respublikoje nebuvo teisiamas už veiksmus, padarytus Latvijos Respublikoje, patvirtina ir susirašinėjimo su Latvijos generaline prokuratūra duomenys dėl K. M. išdavimo pagal pakeistą kaltinimą. Iš šių duomenų matyti, kad K. M. Latvijos Respublikos buvo išduotas tik dėl veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos Respubliką.

84. Bylos aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad K. M. nuteisimas Lietuvos Respublikoje nereiškia non bis in idem principo pažeidimo, nes Lietuvoje ir Latvijoje jis nuteistas ne už tuos pačius, o už skirtingus veiksmus.

Dėl šališkumo

85. Kasacinio skundo argumentai dėl teismų šališkumo taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-738/2004, 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010 ir kt.; EŽTT sprendimai: 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, Nr. 42095/98; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą Nr. 17056/06). Nešališkumo principo esmė yra ta, kad bylą nagrinėjantis teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių. Nešališkumo principo pažeidimas visada konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių. Byloje tokių duomenų nėra. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad teismų šališkumas iš esmės grindžiamas tuo, jog teismai priėmė gynybai nepalankius sprendimus. Vertindama subjektyviuosius aspektus išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretaus teisėjo asmeninį tendencingumą, nėra pagrindo abejoti ir apeliacinės instancijos teismo nešališkumu. Vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo. Šiuo požiūriu kasatoriai K. M. bylą išnagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šališkumą įžvelgia per, jų manymu, tendencingą įrodymų vertinimą, prašymų netenkinimą ir padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką nepagrįstumą, tačiau vien tai, kad teismai bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam, ar motyvuotai atmetė gynėjų prašymus, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas.

86. Nepagrįstas kasatorių teiginys, kad teismai buvo šališki, nes palaikė valstybinį kaltintoją, priimdami niekaip su byla nesusijusius prašomus prijungti dokumentus, šalindami kaltintojui nepalankius klausimus, liudytojams užduodamus gynėjų, atsisakydami pridėti prie bylos K. M. teisinančius įrodymus. Tuo atveju, kai teismai, laikydamiesi BPK 270 straipsnio, 275 straipsnio 6 dalies nuostatų, vienus proceso dalyvių prašymus tenkina, o kitus motyvuotai atmeta ar šalina proceso dalyvių klausimus, nesusijusius su byla, tai nelaikytina aplinkybe, patvirtinančia teismo šališkumą.

87. Pagal BPK 7 straipsnį bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti. Iš bylos duomenų matyti, kad rungimosi principas nebuvo pažeistas.

88. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, išdėstė argumentus, kodėl nėra pagrindo pirmosios instancijos teismą laikyti objektyviajai ar subjektyviai šališku. Teismas apžvelgė pirmosios instancijos teismo metu reikštus nušalinimus, įvertino nutartis, kuriomis šie pareiškimai buvo atmesti. Nuosprendyje pateikti išsamūs motyvai dėl argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkui reikštu nušalinimu, dėl posėdžio sekretorės veiksmų ištrinant dalį liudytojo apklausos vaizdo įrašo, taip pat nuosprendyje motyvuotai pasisakyta ir dėl to, kodėl šališkumo nepatvirtina aplinkybė, kad dalis pateiktų nuteistojo ar jo gynėjų prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo, papildymo, buvo atmesti. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad dalis pareikštų prašymų buvo motyvuotai atmesti, todėl reikalavimas motyvuoti savo sprendimus buvo įgyvendintas tinkamai. Taigi apeliacinės instancijos teismas dėl pirmosios instancijos teismo galimo šališkumo išsamiai pasisakė, atsakydamas į apeliacinių skundų teiginius ir darydamas išvadas šiuo klausimu, teisės taikymo klaidų nepadarė.

89. Kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo šališkumas iš esmės grindžiamas tik bendro pobūdžio teiginiais pakartojant apeliacinio skundo argumentus, kad teismai palaikė valstybinį kaltinimą, šalino nepalankius kaltinimui gynėjų užduodamus klausimus liudytojams, atsisakė priimti teisinančius faktinius duomenis, nepateikiant naujų, nei apeliaciniame skunde nurodytųjų, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas atsakė, objektyvių faktų, patvirtinančių objektyvųjį ar subjektyvųjį šališkumą. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai atsakyta į esminius apeliacinių skundų argumentus dėl teismo šališkumo. Kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo šališkumą patvirtinančių duomenų nenurodyta, todėl darytina išvada, kad kasatoriai nepagrįstai teigia, jog buvo padaryti BPK 6 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų pažeidimai.

Dėl specialisto išvados atitikimo įrodymams keliamus reikalavimus

90. Pagal BPK 20 straipsnyje įtvirtintas normas, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

91. Vienu iš įrodymų šaltinių yra BPK 90 straipsnyje numatyta specialisto išvada. Specialistu BPK 89 straipsnio 1 dalyje apibūdinamas reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ar pateikti išvadą arba paaiškinimą jo kompetencijos klausimais. Pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymą ekspertinis tyrimas – pagal teismo ar teisėjo nutartį, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno užduotį arba fizinio ar juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinių prašymą atliekamas tyrimas, kuriam reikia specialių žinių ir kurio eiga, analitiniai rezultatai ir su jais tiesiogiai susietas aiškinimas fiksuojami ekspertizės akte ar specialisto išvadoje. Specialios žinios minėtame įstatyme apibrėžiamos, kaip išsilavinimo ir specialaus pasirengimo arba profesinės veiklos dėka įgytos išsamios mokslo, technikos, meno ar bet kokios kitos žmonių veiklos srities žinios, reikalingos ekspertizei atlikti (Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo (2013 m. gruodžio 30 d. redakcija) straipsnio 1 ir 2 dalys).

92. Nagrinėjamoje byloje Generalinės prokuratūros prašymu buvo kreiptasi į Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedros profesorių Justiną Žilinską prašant pateikti teisinę išvadą ir komentarą dėl Baudžiamojo kodekso 100 straipsnio redakcijų skirtumų bei straipsnio dispozicijos raidos prielaidų ir prašant atsakyti, ar K. M. pakeistame kaltinime yra inkriminuojami veiksmai, kuriuos jis įvykdė prieš Latvijos Respubliką ir dėl to jau yra nuteistas Latvijos Respublikoje. Byloje buvo pateikta teisės mokslininko prof. Justino Žilinsko išvada, pagal prokuroro prašymus atsakant į jo pateiktus klausimus.

93. Apeliacinės instancijos teisme gavus šią išvadą proceso dalyvių buvo klausiama nuomonės dėl jos pridėjimo. Gynėjai, išreikšdami savo poziciją, iškėlė klausimą, kokią įrodomąją reikšmę gali turėti tokia išvada, ir nesutiko, kad ji būtų pridėta prie bylos. Nepaisant šių abejonių, apeliacinės instancijos teismas minėtą išvadą nusprendė pridėti prie bylos, argumentuodamas tuo, kad ji susijusi su nagrinėjamos bylos problematika. Kartu pažymėtina ir tai, kad teismas prie bylos pridėjo ir gynėjų pateiktą teisės mokslininko prof. R. Burdos išvadą panašiais klausimais dėl BK 100 straipsnio turinio aiškinimo. Be to, abu mokslininkai, pateikę išvadas, buvo iškviesti į teismo posėdį ir apklausti.

94. Taigi byloje buvo pateiktos kaltinimo ir gynėjų prašymais gautos teisės mokslininkų išvados, tačiau apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nusprendė, jog iš šių dviejų išvadų kaip įrodymą vertinti tik prof. J. Žilinsko pateiktą išvadą, o prof. R. Burdos išvadą motyvuotai atmetė.

95. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisės mokslininko pateikta specialisto išvada nėra BPK 90 straipsnyje nurodytas procesinis dokumentas, turintis įrodomąją reikšmę byloje, t. y. nėra įrodymas BPK 20 straipsnio prasme, nes neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų. Tokia teisės mokslininko išvada, kurioje pateikiama teisės normų aiškinimas, reglamentavimo raida, ryšys su tarptautiniais teisės aktais, aiškinamas normos turinys, negali būti laikomas įrodymų šaltiniu, nes tokio pobūdžio išvada prilygsta teisės aiškinimui, o tai yra tiesioginė teismo pareiga nagrinėjant konkrečią baudžiamąją bylą. Įstatymus taiko ir aiškina teismas. Specialiomis žiniomis, kurių trūksta teismui, bet kurių reikia bylos nagrinėjimui, pagal minėtą Teismo ekspertizės įstatymą negali būti teisinės žinios apie teisinį reguliavimą. Daryti išvadas dėl byloje taikomų normų turinio yra bylą nagrinėjančio teismo pareiga. Ši pareiga negali būti perduota kitiems subjektams. Minėta, kad teisės mokslininko išvada, pateikta aiškinant teisės normos turinį, nėra įrodymų šaltinis. Tokia išvada gali būti vertinama tik kaip teisinė nuomonė dėl teisės aiškinimo ir taikymo. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas prof. J. Žilinsko išvada vadovavosi ne spręsdamas K. M. kaltės klausimą, o ja rėmėsi aiškindamasis, ar Medininkų muitinės poste nužudyti muitininkai ir policijos pareigūnai patenka į civilių sąvoką BK 100 straipsnio prasme.

96. Taigi nepagrįstas prof. J. Žilinsko išvados pripažinimas įrodymu kaltinamojo teisių nesuvaržė, apeliacinės instancijos teismui nesukliudė byloje priimti teisingą nuosprendį, todėl ši apeliacinės instancijos teismo klaida nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, t. y. BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytu kasaciniu pagrindu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui panaikinti ar pakeisti.

97. Dėl D. Žalimo pranešimo tezių, Žmogaus teisių situacijos pasaulyje ataskaitos, 1989 m. gruodžio 24 d. TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimo „Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ pažymėtina, kad, priešingai negu nurodo kasatoriai, teismas šių dokumento nevertino kaip bylos aplinkybes patvirtinančio įrodymo, kuriais nustatomos vienos ar kitos kaltinimo aplinkybės, tačiau kaip informacijos šaltinį, padedantį vertinti byloje nagrinėjamų įvykių istorinį, tarptautinį politinį kontekstą. Taigi darytina išvada, kad, nuosprendyje atskleidžiant bylai svarbų politinį, istorinį kontekstą pasinaudojant šiais šaltiniais, nebuvo padaryta BPK 20 straipsnio pažeidimų.

Dėl BPK 276 straipsnio 4 dalies, 20 straipsnio 4 dalies taikymo

98. Kasaciniame skunde BPK 276 straipsnio 4 dalies ir 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas liudytojų, neapklaustų teismo procese, parodymais, o vien liudytojų parodymų perskaitymas negali būti vertinamas kaip jų patikrinimas, be to, apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė.

99. BPK 276 straipsnyje reglamentuojama kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymo teisiamajame posėdyje tvarka ir sąlygos.

100. BPK 276 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas.

101. Nagrinėjamo kasacinio skundo argumentų kontekste pabrėžtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, tačiau jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Tuo tarpu kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir perskaityti teisme, turi savarankišką įrodomąją reikšmę. Tai, ar šiuos duomenis laikyti įrodymais, ar ne, kaip minėta, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis).

102. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad dalies liudytojų, nurodomų skunde, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti byloje esantiems įrodymams patikrinti, t. y. liudytojų C. D., A. B., J. Š., P. F., J. T., V. P., I. R., V. R., J. Š., A. B., I. D., V. M., A. K., I. P., S. P., A. K., M. S., M. B., Č. M., S. P., B. M., A. L., A. R., I. G., V. M., A. A. parodymai. Dauguma šių liudytojų buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu užsienio valstybių kompetentingų institucijų pareigūnų teisinės pagalbos pavedimo vykdymo pagrindu. Kai kurie kasatorių nurodomi liudytojai bylos nagrinėjimo metu jau buvo mirę, todėl teismas jų parodymus perskaitė (K. S., G. K., Č. K.), S. S. parodymai dėl santykių su Medininkų posto pareigūnais byloje vertinti ne kaip atskiri liudytojo parodymai, užfiksuoti atskirame apklausos protokole, bet kaip Rukainių policijos nuovados inspektoriaus pažymos, kuri ir yra pripažinta bylos įrodymu, dalis. Teismas nuosprendyje rėmėsi būtent pažyma, kaip įrodymu, o ne liudytojos atskirais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Dėl A. S. parodymų vertinimo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad byloje yra A. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas Nr. 11, buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, o teisme bylos nagrinėjimo metu, esant objektyvioms kliūtims dėl jo dalyvavimo teismo posėdyje, jo parodymai perskaityti; liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas Nr. 12, buvo apklaustas tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek ir pirmosios instancijos teisme suteikiant proceso šalims teisę užduoti jam klausimus.

103. Pažymėtina, kad EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, Nr. 9154/10); (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-211-489/2016, 2K-295-507/2016).

104. Tokiose situacijose būtina vertinti, ar liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis yra svarbi ir ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą.

105. EŽTT Didžioji kolegija sprendime byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją išaiškino, kad svarbios priežasties, dėl kurios kaltinimo liudytojas nedavė parodymų teismo posėdyje, nebuvimas savaime nenulemia bylos nagrinėjimo neteisingumo, tačiau tai yra labai svarbus veiksnys vertinant viso bylos nagrinėjimo teisingumą ir, įvertintas kartu su kitomis aplinkybėmis, gali lemti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto pažeidimo nustatymą (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją par. 113). Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi. Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad buvo pakankamai reikšmingi ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimai bylose Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 147; Schatschaschwili prieš Vokietiją, par. 116).

106. Atsižvelgiant į šią praktiką ir byloje susiklosčiusią situaciją, darytina išvada, kad skunde išvardijamų liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti dėl objektyvių priežasčių, nesant galimybės jų apklausti teisiamojo posėdžio metu. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdžių kasatorių nurodomų BPK 276 straipsnio pažeidimų, kurie būtų nulėmę neteisingą bylos išnagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, išplėstinė septynių teisėjų kolegija nenustatė.

107. Apeliacinės instancijos teisme gynėjams pateikus įvairius prašymus dėl pirmosios instancijos teisme neapklaustų liudytojų apklausos, teismas, spręsdamas gynėjų prašymus, vienus jų tenkino, o kitus motyvuotai atmetė. Dėl liudytojų A. B., M. B., S. P., M. S., C. D. apklausos pažymėjo, kad tenkinti prašymo nėra galimybių, nes šie liudytojai kviečiami į posėdį neatvyko, jie buvo apklausti pagal teisinės pagalbos prašymus, todėl pakartotinai nėra pagrindo jų apklausti. Dėl A. L., Č. M. taip pat yra išnaudotos visos procesinės galimybės juos apklausti teismuose. Prašymus apklausti A. R. ir B. M. nuspręsta atmesti konstatavus, kad išnaudotos visos galimybės juos apklausti pagal teisinės pagalbos prašymus.

108. Teismas atmetė prašymą apklausti liudytoją V. Š., nes nepavyko jam įteikti šaukimo, ir nurodė, kad jo parodymai buvo perskaityti, o tie parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, atitinka byloje esančius rašytinius įrodymus. Teismas atmetė ir prašymą apklausti V. R., nes jis buvo apklaustas pagal teisinės pagalbos prašymą, jo parodymai perskaityti, buvo išnaudotos visos galimybės jį iškviesti į teismo posėdį.

109. Apeliacinės instancijos teismas tenkino gynėjų prašymus apklausti A. S., I. D., I. P., I. G., V. M., V. P., A. K..

110. Šis teismas nutarė liudytojus I. P., I. G., I. D., V. M., gyvenančius Latvijos Respublikoje, liudytoją V. P., gyvenantį Rusijos Federacinėje Respublikoje, apklausti jų gyvenamosios vietos teismuose. Dėl A. S. apklausos į Baltarusijos valstybę teismas nusprendė nesikreipti, nes šios šalies įstatymai nenumato liudytojų apklausos pagal kitos šalies teismo priimtą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartis kreiptis teisinės pagalbos dėl liudytojų apklausos, pateikiant jiems konkrečius klausimus. Liudytojai I. D., V. M., I. G., I. P. buvo apklausti įgyvendinant pagalbos prašymus, šie gauti duomenys buvo ištirti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dėl prašymo apklausti A. K. buvo gautas atsakymas apie prašymo įvykdymo negalimumą, nes šis asmuo išvykęs iš Latvijos Respublikos ir joje nebegyvena, vėliau nuspręsta kreiptis teisinės pagalbos į Rusijos Federaciją esant galimybei apklausti A. K., jo apklausos protokolas gautas ir pridėtas prie bylos, liudytojas V. P. taip pat buvo apklaustas, jo apklausos protokolas taip pat pridėtas prie bylos.

111. Formuodamas savo vidinį įsitikimą vertinant įrodymus apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 276 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pagrįstai kitų bylos duomenų kontekste analizavo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų ir teisiamajame posėdyje perskaitytų liudytojų parodymų turinį, apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymus ir motyvuotai pagrindė, kokie kiti įrodymai, be liudytojų, kurių parodymai buvo tik perskaityti pirmosios instancijos teisme, patvirtina, kad K. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

112. Darytina apibendrinta išvada, kad nepasitvirtino kasatorių teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl liudytojų, kurių parodymai pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti, vertinimo. Priešingai, apeliacinės instancijos teisme nusprendus atlikti įrodymų tyrimą, buvo nagrinėjami gynėjų prašymai, siekiama iš naujo apklausti svarbius liudytojus ir taip patikrinti jų parodymus, dedamos pastangos išnaudoti visas procesines galimybes. Dėl to nepagrįsti kasatorių teiginiai dėl esminių BPK 276 straipsnio 4 dalies, 20 straipsnio 4 dalies pažeidimų, nes K. M. pripažinimas padarius nusikalstamą veiką nėra nulemtas ir grindžiamas vien tik parodymais asmenų, kuriems kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinys patvirtina, kad, priešingai negu nurodo kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl liudytojų parodymų, perskaitytų pirmosios instancijos teisme, vertinimo, taip atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus.

Dėl įrodymų vertinimo

113. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo teiginiai, kuriais išreiškiamas nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikiant savą įrodymų vertinimo interpretavimą, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

114. Iš nagrinėjamos bylos kasacinio skundo turinio matyti, kad jame, be kitų klausimų, ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas bylos aplinkybių nustatymas, pateikiama sava nuomonė dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, nesutinkant su atskirų liudytojų parodymų vertinimu.

115. Kasaciniame skunde (iš esmės pakartojant tai, kas buvo nurodoma ir apeliaciniuose skunduose), cituojant liudytojų, nukentėjusiojo parodymus, kritikuojamas jų vertinimas, ginčijamos nustatytos pripažintos įrodytomis bylos aplinkybės ir, pateikiant savą įrodymų vertinimą bei gynybos versijas, teigiama, kad jos nustatytos remiantis prielaidomis, nepatikimais ir neleistinais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį duomenimis, kad teismų išvados padarytos nesant byloje jokių K. M. kaltumą neabejotinai pagrindžiančių įrodymų.

116. Pažymėtina ir tai, kad atskiri kasacinio skundo argumentai dėl nepašalintų prieštaravimų, šališko, neišsamaus įrodymų vertinimo (nesutinkama su liudytojo T. Š. parodymų vertinimu apie J. J. nužudymo aplinkybes, neigiamos nustatytos aplinkybės dėl J. J. nužudymo, skunde cituojamos ištraukos iš 1991 m. rugpjūčio 28 d., 1991 m. rugpjūčio 22 d., 1991 m. rugsėjo 3 d. ekspertizės aktų ir pateikiamas išvadų vertinimas, nesutinkant su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino minėtas išvadas) ir kiti panašūs teiginiai apie įstatymo nustatyta tvarka neįrodytą kaltumą (skunde analizuojamos šautinių sužalojimų lokalizacijos žuvusiųjų kūnuose, šūvių trajektorijos ir kulkų pėdsakai posto vagonėlio patalpoje ir pateikiamas vertinimas. Tvirtinama, kad pareigūnai buvo nušauti ne gulintys ant grindų vagonėlio viduje, bet kitose vietose ir kitose pozose, nei nustatyta teismo nuosprendžiu), nors ir siejami su baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimais, tačiau ne tik yra deklaratyvūs (nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais), bet ir neatitinka bylos medžiagos bei teismų sprendimų turinio. Tokie nurodyti skundų teiginiai, atsižvelgiant į BPK 369 straipsnio, 376 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Šiuo atveju skundžiamas įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Klausimas, ar teisingai įvertinti įrodymai ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015).

117. Dėl to šioje byloje paduoto kasacinio skundo teiginius dėl duomenų rinkimo, jų pripažinimo įrodymais, ištyrimo, patikrinimo ir vertinimo pagrįstumo išplėstinė septynių teisėjų kolegija toliau nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

118. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Duomenys iki juos pripažįstant įrodymais tikrinami BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant numatytus proceso veiksmus, ir būtent tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymu gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas BPK numatytomis priemonėmis teismo proceso metu gali būti patikrintas. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas, pagal BPK nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka.

119. Pažymėtina, kad BPK nenustatyta jokia speciali įrodinėjimo nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų baudžiamosiose bylose tvarka. Šios kategorijos bylose taikomos tos pačios duomenų (įrodymų) rinkimo, tikrinimo, vertinimo taisyklės, kaip bet kurioje kitoje baudžiamojoje byloje.

120. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. M. dalyvavus nužudant Medininkų muitinės posto pareigūnus, tai grindė šiais įrodymais: liudytojų, suradusių nužudytus pareigūnus ir iškvietusių pagalbą, parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolais, parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašu, tardymo eksperimento šūvių girdimumui nustatyti duomenimis, automobilio VAZ apžiūros protokolais, kriminalistinės balistikos ekspertizių aktais (kuriais nustatyta, kokiais ginklais šauta į nukentėjusiuosius, kokie šaudmenys panaudoti šaudant į lauke stovėjusį automobilį, kad šauta ne iš muitinės ir policijos pareigūnų turėtų ginklų, nustatytas rastų muitinės teritorijoje šovinių tūtelių skaičius, kalibras ir pan., padarytos išvados dėl J. J. galimos užpuolimo ir sužalojimo vietos automobilyje, nustatytos galimos šūvių į nukentėjusiuosius krypties trajektorijos, atstumai, kulkų radimo vietos ir aplinkybės), nukentėjusiojo T. Š. parodymais (kuriais nustatyta užpuolikų apranga ir skaičius, jų veiksmai įvedant sužeistą J. J. į vagonėlį, pareigūnų suguldymas ant vagonėlio grindų ir šūviai į juos, naudotų šaunamųjų ginklų požymiai), teismo medicinos ekspertizės aktais (kuriais nustatytos visų nukentėjusiųjų mirties priežastys, sužalojimų pobūdžiai), rašytiniais įrodymais iš įvairių valstybės institucijų (pažymos, įsakymai, potvarkiai, grafikai, raštai), liudytojų pareigūnų, kartu dirbusių su policijos pareigūnais J. J. ir A. K., „Aro“ pareigūnais A. J. ir M. B., parodymais (kurie patvirtino, kad minėti pareigūnai nebuvo konfliktiški ir dėl jų asmenybių negalėjo būti asmeninių motyvų juos nužudyti, kad visi nužudytieji pareigūnai įvykio metu vykdė savo tiesiogines tarnybines pareigas), kitų liudytojų parodymais (kuriais patvirtinta, kad OMON milicininkai užpuldinėjo Medininkų muitinės postą), liudytojų, dirbusių Vilniaus OMON bazėje, parodymais (kurie patvirtino įvykio dieną Vilniuje buvus Rygos OMON pareigūnus ir nurodė jų buvimo aplinkybes, konkrečius atvykusius asmenis), rašytiniais įrodymais (kurie patvirtina, kokie ginklai buvo išduoti Vilniaus OMON pareigūnams ir Rygos OMON pareigūnams, kad ginklai, kuriais nužudyti muitinės pareigūnai, Vilniaus OMON nebuvo išduoti, jų bazėje prieš įvykio dieną nebuvo, kaip nebuvo ir garso slopintuvų), kitais rašytiniais įrodymais (kurie patvirtina, kad Rygos OMON buvo perduotas TSRS VRM vidaus kariuomenės 42 divizijai, kad Rygos OMON buvo perduoti garso slopintuvai ir 7,62 mm kalibro šoviniai, kurie sutampa pagal kalibrą, paskirtį, pagaminimo metus ir šovinius pagaminusią gamyklą, kad išduoti šoviniai pratybų šaudykloje metu nebuvo iššaudyti), liudytojo, kuriam suteiktas anonimiškumas Nr. 12, parodymais (kuriais patvirtinta, kad įvykių dieną Vilniaus OMON bazėje buvo Rygos OMON darbuotojai, konkrečiai nurodant jų vardus pavardes), VRM pažymos duomenimis ir kitais rašytiniais duomenimis (kuriais nustatyta, kad Rygos OMON pareigūnai turėjo 7,62 mm kalibro Kalašnikovo automatus, pagrobtus iš Rygos policijos akademijos), Rygos OMON pareigūnų (S. P., A. K., M. S., M. B., Č. M.. A. L., I. G.) parodymais (kuriais nustatyta Rygos OMON struktūra, pareigūnų atvykimo į Vilnių ir išvykimo iš jo aplinkybės, tikslai, pasiskirstymas užduotimis), daiktų atpažinimo protokolais (kuriuose nukentėjusysis T. Š. atpažino užpuolimo metu naudotus ginklus), liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 11, parodymais, liudytojo T. G. parodymais (kuriais patvirtinta, kad jis pats ir kitas Vilniaus OMON pareigūnas vežė tris Rygos OMON pareigūnus į Medininkus, kur juos paleido ir laukė, o paskui grįžo kartu į Vilnių, kad Rygos OMON pareigūnai nuvarė policijos pareigūnų automobilį VAZ ir juo atvyko iki T. G. automobilio).

121. Pagal BPK VI dalį neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

122. Apeliacinės instancijos teismas dėl K. M. dalyvavimo nužudant muitinės poste buvusius pareigūnus pateikė išsamius motyvus į apeliacinių skundų argumentus, kuriais buvo ginčijamas įrodymų vertinimas ir faktinių aplinkybių, susijusių su pareigūnų nužudymu ir K. M. dalyvavimu nusikalstamoje veikoje, nustatymas.

123. Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro pakeistą kaltinimą perkvalifikavęs nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktų į BK 100 straipsnį, pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareigūnų nužudymu, nekeitė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės buvo patikrintos apeliacinės instancijos teisme ir šis teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, jas patvirtino. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl K. M. veikos perkvalifikavimo, kartu papildomai tyrė ir tuos duomenis, kurie buvo reikšmingi BK 100 straipsnyje įtvirtintos veikos sudėties kitiems požymiams nustatyti.

124. Apeliacinės instancijos teismas į esminius apeliacinių skundų argumentus dėl įrodymų vertinimo ir bylos faktinių aplinkybių teisingo nustatymo atsakė.

125. Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į konkrečius apeliacinių skundų argumentus dėl nužudymo vietos ir laiko nustatymo, kurie, pasak apeliantų, nustatyti netiksliai, pateikė bylos įrodymų analizę, kuri patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą dėl nužudymo vietos, t. y. kad pareigūnai buvo sušaudyti vagonėlio viduje, taip pat teismas, dar kartą išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs teismo medicinos ekspertizės aktus, liudytojų, nukentėjusiojo T. Š. parodymus ir kitus įrodymus, padarė aiškią išvadą, kad byloje nustatyta, jog Medininkų muitinės posto pareigūnai buvo užpulti 1991 m. liepos 31 d. paryčiais tarp 4.45 ir 5.00 val. Šis teismas nuosprendyje pasisakė ir dėl apeliaciniuose skunduose keliamos versijos, kad tikrieji kaltininkai prie muitinės posto galėjo atvykti automobiliu RAF „Latvija“, paneigė ir tą versiją, kad Medininkų muitinės posto pareigūnus galėjo užpulti rinktinės „Aras“ ar Vilniaus OMON pareigūnai, motyvuotai atmetė teiginius, kad su pareigūnų nužudymu gali būti susiję Krašto apsaugos departamento pasienio apsaugos tarnybos pareigūnai.

126. Apeliacinės instancijos teismas, pažymėdamas, kad vienintelio tiesioginio įvykio liudininko T. Š. parodymai yra itin reikšmingi, dar kartą juos išsamiai išanalizavo ir pateikė jų vertinimą, detaliai išdėstė nukentėjusiojo apklausose esančius parodymų nesutapimus, nukentėjusiojo paaiškinimus dėl atpažinimo procesinių veiksmų netikslumo, juos įvertino visų įrodymų kontekste, nurodė ir rėmėsi tais parodymais, kurie buvo svarbūs nustatant bylos faktines aplinkybes ir kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai. Remiantis nukentėjusiojo parodymais, buvo nustatomas pareigūnų užpuolimo laikas, užpuolikų skaičius, apranga, avalynė, ginklų požymiai ir pareigūnų nužudymo vieta. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai pagrįsta, kodėl nėra pagrindo nukentėjusiojo parodymų laikyti nepatikimais, nepaisant to, kad dėl iš karto po įvykio atpažintų asmenų pagal nuotraukas jo parodymai kito ir ikiteisminio tyrimo metu atliktas atpažinimas įvertintas kaip klaidingas. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirminiai T. Š. parodymai galėjo būti netikslūs dėl jo sveikatos būklės, nes apklausa vykdyta praėjus labai trumpam laiko tarpui po patirto itin sunkaus sužalojimo.

127. Teismas taip pat itin išsamiai dar kartą įvertino liudytojo T. G., vežusio į Medininkus Rygos OMON pareigūnus, parodymus, taip pat jo parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotus duomenis, liudytojo parodymus vertino kaip visumą kartu su kitais įrodymais.

128. Liudytojų I. B., V. P. parodymai taip pat įvertinti, palyginti tarpusavyje, teismas vertino ir atsakė į gynėjų argumentą, kuriuo buvo abejojama liudytojo V. P. parodymų nuoseklumu, paaiškino, kad V. P. parodymuose pateikiama informacija buvo gaunama iš pokalbių su I. B.. Teismas, siekdamas pašalinti liudytojo parodymų nenuoseklumus, kvietė jį į posėdį, tačiau šiam neatvykus jis buvo apklaustas pagal pagalbos prašymą. Apklausos metu liudytojas nurodė negalįs prisiminti ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dėl turėtų galvos traumų, vertindamas šias aplinkybes teismas priėmė sprendimą remtis tik ta liudytojo V. P. parodymų dalimi, kurią patvirtina kiti bylos duomenys.

129. Teismas dar kartą vertino ir liudytojų G. C., S. Z., A. B., A. K., B. M. parodymus. Teismas, vertindamas liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymus, juos vertino ne atskirai, bet lygindamas su kitais prieš tai minėtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad rėmimasis liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais byloje draudžiamas tuo atveju, kai tokie įrodymai yra vieninteliai įrodymų šaltiniai, šiuo atveju – priešingai, šie įrodymai yra tik dalis įrodymų, jie nėra vieninteliai K. M. kaltės įrodymai, todėl nebuvo pagrindo jais nesiremti priimant nuosprendį.

130. Liudytojai I. G. ir V. M., kurių parodymus tikrino apeliacinės instancijos teismas, pagal teismo pagalbos prašymą buvo apklausti atitinkamai Latgalos ir Vidzemes rajonų apylinkės teismuose ir jie patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. V. M. papildomai paaiškino apie byloje tiriamų įvykių aplinkybes (jis patvirtino ir tai, kad po 1991 m. buvo išvykęs dirbti į Vokietijos Federaciją, dirbo kartu su I. G.). Taigi teismas išvadą dėl to, kad Medininkų muitinės posto pareigūnus nužudė ir sunkiai sužalojo Rygos OMON milicininkai, priklausę „Delta-1“ grupei, kad vienu iš šios grupės narių, vykusių į Medininkų postą, buvo ir K. M., padarė remdamiesi pirmosios instancijos teisme ištirtais bei dar kartą apeliacinės instancijos teisme tirtais ir įvertintais įrodymais, dėl kurių gavimo teisėtumo ir liečiamumo su tiriama bylą nėra pagrindo abejoti.

131. BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalyse įtvirtinta išskirtinė teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

132. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja teismo nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

133. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jame aiškiai nurodyta, kokiais įrodymais teismas remiasi, kodėl vienus atmeta, o kitus vertina, kaip pagrindžiančius K. M. kaltę. Esminių pažeidimų vertinant bylos įrodymus apeliacinės instancijos teisme nenustatyta, skunde nurodomi prieštaravimai, kurių, pasak kasatorių, nepašalino apeliacinės instancijos teismas, pateikiami atskiromis dalinėmis sakinių frazėmis, nepagrindžia nuosprendžio visumos neteisėtumo. Kaip minėta, dauguma kasacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu įrodymų vertinimu, sutampa su argumentais, kurie buvo nurodyti gynėjų ir nuteistojo apeliaciniuose skunduose. Kasatorių manymas, kad apeliacinės instancijos teismo išvados yra neteisingos, nereiškia, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pažeistas BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimu pripažįstami atvejai, kai apeliacinės instancijos teismas neatsako į esminius apeliaciniame skunde nurodytus argumentus (pažymėtina, kad kasatoriai net neteigia, jog į jų esminius apeliacinių skundų argumentus neatsakyta), o ne atvejai, kai proceso dalyvių netenkina apeliacinės instancijos teismo, išsamiai išnagrinėjus apeliacinį skundą, padarytos išvados. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakė.

Dėl gynėjų prašymų išsprendimo apeliacinės instancijos teisme

134. Skunde nurodomas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas apeliacinės instancijos teisme. Šis straipsnis įtvirtina reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taigi, nors kasatoriai tvirtina, jog buvo padarytas tokio pobūdžio pažeidimas, tačiau tokio pažeidimo pagrindimui nurodo motyvus, susijusius ne su nuosprendžio turiniu, o su tuo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atsisakė prijungti kaltinamojo ir jo gynėjų pateiktus teisinančius įrodymus ar netenkino gynybos prašymų pridėti prie bylos 2010 m. gegužės 29 d. Medininkų memorialo teritorijoje gynėjų atlikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir šio veiksmo metu rastą 7,62 x 39 mm kalibro šauto šovinio, pagaminto 1967 m. toje pačioje gamykloje kaip ir šoviniai, kurių šautos tūtelės buvo rastos 1991 m. liepos 31 d. apžiūrint įvykio vietą Medininkų posto vagonėlyje; iškviesti apklausai medicinos, balistikos, trasologijos, ginkluotės bei specialiųjų kovinių operacijų planavimo specialistus, nenurodė, kuo remiantis atmetė šūvių trajektorijų bei mechanizmo rekonstrukcijų rezultatus; apeliacinės instancijos teismas atsisakė pridėti prie bylos medžiagos gynėjų teisėtai surinktus duomenis, teisinančius K. M., t. y.: 2008 m. spalio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą su šio protokolo priedu – vaizdo įrašu; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus 2008 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. A51-26327(10,2-ŪK5); gynėjų atliktos įvykio vietos apžiūros nuotraukų lentelę; 2009 m. liepos 31 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir jo priedus; „ABC News“ filmuotą medžiagą; Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 09-2-018-91 medžiagoje esančių liudytojų S. S., A. P., A. J., S. D., I. A., V. A. apklausos protokolų kopijas; nuotraukų lentelę Nr. 4 (įvykio vietos rekonstrukcija automobilio VAZ salone natūroje), nuotraukų lentelę Nr. 5 (įvykio vietos rekonstrukcija automobilio VAZ makete); nuotraukų lentelę Nr. 6, nuotraukų lentelę Nr. 8, nuotraukų lentelę Nr. 9 bei kitus gynėjų pateiktus duomenis iš Latvijos Respublikos atsakingų teisėtvarkos institucijų, Lietuvos Seimo, Lietuvos valstybės bei Lietuvos ypatingojo archyvų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas be pagrindo atsisakė vertinti specialistų B. Lazutkos bei R. Burdos išvadas.

135. Išnagrinėjusi bylą išplėstinė septynių teisėjų kolegija nustatė, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad teismas, atsižvelgęs tiek į gynėjų, tiek į prokuroro prašymus, nutarė atlikti įrodymų tyrimą. Kartu teismas, išklausęs gynėjų bei prokurorų prašymus, nutarė vienus prašymus patenkinti, o kitus atmesti, protokolinėse nutartyse nurodydamas tokių sprendimų motyvus. Teismas pateikė išsamius motyvus, kodėl atmeta prašymą pridėti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus ir motyvuotai atsakė, kodėl netenkina prašymų iškviesti balistikos specialistą, ginkluotės ir šaudmenų specialistų, nesant pagrindo tirti pateiktų klausimų, taip pat ekspertus, atlikusius teismo medicinos ir balistikos ekspertizes, nes į klausimus, kuriuos pateikė gynėjai, yra kiek įmanoma atsakyta byloje esančioje ekspertizėje, taip pat į tam tikrus pateiktus klausimus tiesiog nėra galimybės atsakyti arba prašoma tirti aplinkybes, kurios byloje jau ištirtos ir nustatytos. Motyvuotai atmestas ir prašymas dėl šaudymo eksperimento. Taigi pakartotinai kviesti tuos pačius specialistus apklausai, remiantis esama bylos medžiaga, kai nepateikta ir nepaaiškėjo jokių naujų aplinkybių, nebuvo jokio teisinio pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tokius prašymus atmetė.

136. Dėl 2010 m. gegužės 29 d. Medininkų memorialo teritorijoje gynėjų atlikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo pridėjimo prie bylos apeliacinės instancijos teismo protokolinėje nutartyje pažymėta, kad prašymas pridėti atmestinas, nes iš karto po įvykio buvo atliktos įvykio vietos apžiūros taip pat ir panaudojant metalo ieškiklį, tačiau šovinio tūtelė nebuvo rasta, todėl nėra pagrindo manyti, kad, praėjus beveik devyneriems metams, rasta šovinio tūtelė buvo iššauta įvykio metu. Be to, teismas suabejojo, kad kasatorių nurodoma tūtelė gali būti susijusi su tiriamu įvykiu, atsižvelgiant į tai, kad nužudytieji buvo rasti vagonėlio viduje, jie nebuvo vilkti ar nešti. Taigi teismas nurodė pakankamus motyvus dėl šio prašymo atmetimo.

137. Be to, gynėjų prašymas pridėti prie bylos jų atliktos įvykio vietos apžiūros nuotraukų lentelę ir įvykio vietos apžiūros protokolą teismo atmestas motyvuojant tuo, kad įvykio vietos apžiūros protokolas yra surašytas įstatymų nustatyta tvarka ir jis bus vertinamas su kitais bylos įrodymais, teismas pažymėjo, kad laikrodžio radimas yra užfiksuotas ir apie šio įrodymo atitikimą įstatymams bei tinkamumą spręs teismas baigiamajame akte.

138. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas gynėjo A. Marcinkevičiaus prašymą pridėti prie bylos B. Lazutkos atsakymus į klausimus motyvuotai atmetė, nes šių klausimų sprendimas ir atsakymų į juos pateikimas yra teismo kompetencija. Dėl kitų gynėjų teiktų prašymų taip pat pasisakyta pakankamai motyvuotai, pagrindžiant teismo sprendimą.

139. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas ar kitoks, negu kaip pageidauja kaltinamasis (nuteistasis), jų vertinimas teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismų sprendimai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451-895/2016, 2K-36-895/2017).

140. Nagrinėjamoje byloje patikrinus apeliacinės instancijos teismo proceso eigą ir protokoluose esančią informaciją, išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas atliko visus veiksmus, reikalingus patikrinant įrodymų patikimumą, motyvuotai atsisakydamas tenkinti kai kuriuos gynėjų prašymus. Taigi kasatorių nurodomi argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo nepagrįsto atsisakymo gynėjų pateiktus duomenis pripažinti įrodymais nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad šis teismas padarė esminius BPK pažeidimus. Kartu pažymėtina, kad teismas nuosprendyje aiškiai nurodė įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, paaiškino, kodėl kai kurių duomenų nepripažįsta įrodymais ir juos atmeta. Nuosprendžio aprašomosios dalies argumentacija atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o kasatorių teiginiai dėl jų pažeidimo yra nepagrįsti, dėl to atmetami.

Dėl liudytojams taikyto anonimiškumo, jų apklausos ir parodymų vertinimo

141. Kasaciniame skunde BPK pažeidimai, siejami su liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas parodymų gavimo teisėtumu ir jų vertinimu, argumentuojami keliais aspektais. Kasatorių manymu, buvo pažeisti BPK 199 ir 200 straipsniai, nes anonimiškumo taikymui nebuvo faktinių ir procesinių pagrindų; buvo pažeista liudytojų, kuriam taikomas anonimiškumas apklausos tvarka; šių liudytojų parodymai vertinti pažeidžiant BPK reikalavimus.

142. Lietuvoje anonimiškumo suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato BPK 198–204 straipsniai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įslaptinto liudytojo institutas baudžiamajame procese yra galimas tik kaip išimtinė priemonė, kai būtina užtikrinti jų saugumą ir kai įslaptintų liudytojų ar nukentėjusiųjų apklausos teisiamajame posėdyje tvarka bei jų parodymų tyrimas ir naudojimas neapriboja ir nepaneigia teisiamojo teisės į gynybą. Taigi tais atvejais, kai liudytojo asmens tapatybę nustatantys duomenys yra įslaptinti, teisiamajam turi būti garantuojama teisė užduoti tokiam liudytojui ar nukentėjusiajam klausimus (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Dėl to liudytojo įslaptinimas nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtinto principo, kad byla turi būti išnagrinėta viešai ir teisingai (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis), taip pat asmens teisės į gynybą (Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-80-942/2015).

143. Nukentėjusiajam ar liudytojui anonimiškumas gali būti taikomas tik esant svarbioms priežastims, dėl kurių turi būti užtikrinamas parodymus duodančio asmens duomenų slaptumas. Daugelyje Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų yra nurodyta, jog tam, kad būtų taikomas anonimiškumas, turi būti reikšmingas ir pakankamas pagrindas. Anonimiškumo taikymo pagrindai ir tvarka nustatyti BPK 199 ir 200 straipsniuose. Būtina ir pirma anonimiškumo taikymo sąlyga (conditio sine qua non) yra realaus pavojaus nukentėjusiojo, liudytojo ar jų šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui grėsmė. Anonimiškumo taikymo pagrįstumas turi būti tikrinamas kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Nepatikrinęs, ar egzistuoja būtini anonimiškumo taikymo pagrindai ir sąlygos, teismas negali liudytojo ar nukentėjusiojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų laikyti pakankamai patikimais ir jais remtis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

144. Liudytojų anonimiškumo taikymo pagrindų pagrįstumo klausimas gynėjų buvo keliamas ir apeliacinės instancijos teisme. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis klausimas buvo išsamiai patikrintas ir pateikti teisiškai argumentuoti atsakymai.

145. Kasatorių manymas, kad liudytojams Nr. 11, 12 taikytas anonimiškumas, nesant BPK 199 straipsnyje numatytų pagrindų, yra abstraktus, nes nepagrįstas jokiais bylos duomenimis. Pagal BPK 200 straipsnį sprendimą dėl to, ar taikyti liudytojui anonimiškumą, priima ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras vadovaudamasis BPK 199–200 straipsnių nuostatomis. Vien kasatorių abejonė dėl liudytojo šeimos nariams gresiančio pavojaus realumo, nes praėjo ilgas laiko tarpas po nusikalstamos veikos padarymo, nėra įstatyme numatyta aplinkybė, dėl kurios ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimas dėl anonimiškumo taikymo negalėtų būti priimtas. Tokia kasatorių argumentacija yra pagrįsta prielaida, kad vien praėjęs ilgas laiko tarpas panaikina teisinį pagrindą taikyti anonimiškumą.

146. BPK 202 straipsnyje įtvirtinta, kad liudytojo asmens tapatybę nurodantys duomenys, įforminti ir įslaptinti BPK 201 straipsnyje nustatyta tvarka, sudaro valstybės paslaptį ir kad susipažinti su tapatybę nurodančiais duomenimis turi teisę tik byloje dalyvaujantis prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir teisėjas, o už įslaptintų duomenų paskelbimą jie atsako pagal BK 125 straipsnį.

147. Priešingai negu nurodo kasatoriai, anonimiškumo leistinumas ir patikimumas pirmosios instancijos teisme buvo patikrintas išreikalaujant su tuo susijusią pagal Baudžiamojo proceso kodeksą slaptą medžiagą (t. 60, b.l. 161, 162). Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami įrodymais liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymus, BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė.

148. Pirmosios instancijos teismas iš Generalinės prokuratūros gavęs dokumentus, susijusius su anonimiškumo taikymu liudytojams, kuriems suteikti numeriai 11 ir 12, tikrino šią informaciją. Teismas, svarstydamas gynėjų prašymus išslaptinti minėtus liudytojus, tokius prašymus atmetė nurodydamas, kad tokiam sprendimui nėra pagrindo.

149. Nepagrįstas ir kasatorių tvirtinimas, kad buvo nesilaikyta BPK nustatytos liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, apklausos tvarkos. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, vadovaudamasis BPK 282 straipsnio 3 dalies suteikta teise, nesant galimybių sudaryti akustines ir vizualines kliūtis, liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 12, apklausti ne teismo posėdžių salėje, o kitoje vietoje kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams nedalyvaujant. Pažymėtina, kad tokia galimybė yra numatyta BPK ir teismas ja pagrįstai pasinaudojo, sudarydamas galimybes pateikti proceso dalyviams klausimus, taip nesuvaržant jų teisės į gynybą. Nors, pasak kasatorių, teismo nurodyta priežastis dėl to, kad posėdžio dieną nėra galimybės pristatyti technines priemones, sudarančias kliūtis nustatyti asmens tapatybę, nėra pakankama motyvacija sprendimui dėl liudytojo apklausos tvarkos pakeitimo, tačiau šioje situacijoje svarbu objektyviai spręsti, ar toks apklausos būdas realiai suvaržė gynybos teises. Kaip jau minėta, gynėjai ir kaltinamasis turėjo galimybę užduoti anoniminiam liudytojui Nr. 12 klausimus, dėl to išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisė į gynybą nebuvo suvaržyta.

150. Teismų praktika rodo, kad paprastai liudytojas ar nukentėjusysis, kuriam taikomas anonimiškumas, teisiamajame posėdyje apklausiamas BPK 282 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t. y. jis apklausiamas ne teismo posėdžių salėje, o kitoje vietoje kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams nedalyvaujant. Tuo atveju, kai buvo tiksliai laikomasi BPK 282 straipsnio 3 dalyje numatytų procedūrų, konstatuojama, kad kaltinamųjų teisė dalyvauti tiriant įrodymus nebuvo ribojama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2013). Taigi atmestinas kasatorių teiginys dėl gynybos teisių apribojimo apklausiant liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, BPK 283 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, nes bylos duomenys patvirtina, kad apklausos tvarka pažeista nebuvo užtikrinant visoms proceso šalims įstatymo suteiktu būdu dalyvauti apklausos procese. Taigi, nepažeidžiant BPK nuostatų, pirmosios instancijos teismas užtikrino liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 12, įstatymų reikalavimus atitinkančią apklausą, kur klausimus liudytojui galėjo pateikti raštu visi proceso dalyviai. Gynėjai ir K. M. pasinaudojo suteikta teise pateikti klausimus liudytojui, į šiuos klausimus buvo atsakyta ir tai fiksuota teisiamojo posėdžio protokole.

151. Dėl liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 11, apklausos, iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su jam pateikta slapta medžiaga ir taip patikrinęs anonimiškumo taikymo pagrindą, sprendė apie realiai egzistuojančias grėsmes liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 11, ir, kaip numatyta BPK 282 straipsnio 4 dalyje, nusprendė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, paskelbti perskaitant ir į teismo posėdį liudytojo nekviesti. Nors kaip teigia kasatoriai, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 11, nebuvo apklaustas teisme, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ir tos apklausos metu dalyvavo tiek įtariamasis, tiek jo gynėjai – taip jie realizavo teisę užduoti jam klausimus.

152. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus apeliacinių skundų argumentus dėl anonimiškumo pagrįstumo patikrinimo bei liudytojų apklausos atlikimo pažeidžiant gynybos teises, pateikė išsamius ir motyvuotus atsakymus, pagrįsdamas juos bylos duomenimis.

153. BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai.

154. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje iš esmės nekvestionuojama galimybė įslaptinti liudytoją tada, kai būtina apsaugoti jo interesus. Tačiau pabrėžiama, kad gynybai turi būti suteikiama galimybė apklausti kaltinimo liudytojus, nes liudytojų anonimiškumas suvaržo gynybos galimybes patikrinti liudytojo patikimumą, pateikti argumentus dėl galimo asmens priešiškumo ar išankstinio nusistatymo kaltinamojo atžvilgiu. Šiuos apribojimus turi „pakankamai atsverti teisminės valdžios taikomos procedūros“. Minėto teismo jurisprudencijoje taip pat pabrėžiama, kad įslaptintų liudytojų parodymai negali būti vieninteliai ar lemiami įrodymai, pagrindžiantys apkaltinamąjį nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gausioje EŽTT praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų naudojimo įrodinėjimo procese išreikštas aiškus įpareigojimas baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams itin atsakingai ir kruopščiai tikrinti tokių asmenų parodymus (2002 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Birutis ir kiti prieš Lietuvą, Nr. 47698/99 ir 48115/99; 1989 m. lapkričio 20 d. sprendimas byloje Kostovski prieš Nyderlandus, Nr. 11454/85; 1996 kovo 26 d. sprendimas byloje Doorson prieš Nyderlandus, Nr. 20524/92; 1997 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus, Nr. 21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93; 1992 m. birželio 15 d. sprendimas byloje Lüdi prieš Šveicariją, Nr. 12433/86; 2002 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Visser prieš Nyderlandus, Nr. 26668/95).

155. Vertinant naujesnę EŽTT praktiką bylose dėl anoniminių liudytojų matyti, kad nors ir nebelieka giežto draudimo grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik arba lemiamai anoniminių liudytojų parodymais, tačiau tokiu atveju turi būti pakankamų kompensavimo veiksnių (procesinių garantijų), leidžiančių teisingai ir tinkamai įvertinti šių parodymų patikimumą (2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Ellis, Simms ir Martin prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 46099/06, Nr. 46699/06; 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Pesukic prieš Šveicariją, Nr. 25088/07; 2013 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Papadakis prieš Makedoniją, Nr. 50254/07; 2014 m. birželio 12 d. sprendimas Dončev ir Burgov prieš Makedoniją, Nr. 30265/09). Teismas turi kruopščiai patikrinti procesą ir įsitikinti, kad yra pakankami kompensavimo veiksniai, įskaitant stiprias procesines garantijas, leidžiančias teisingai įvertinti šio įrodymo patikimumą.

156. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 11, buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvaujant prokurorams, įtariamajam K. M., vertėjui, įtariamojo gynėjams advokatams. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad buvo balsu perskaityti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 11, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Taip pat pas ikiteisminio tyrimo teisėją užtikrinant įtariamojo ir jo gynėjų dalyvavimą buvo apklaustas ir liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 12, tačiau jam klausimų nei gynėjai, nei įtariamasis neuždavė.

157. Kasatoriai teigia, kad būtent pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 301 straipsnio 2 dalį, nuosprendį grindė išimtinai liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, nustatydamas tokias aplinkybes: kad K. M. nebuvo Vilniaus OMON bazėje 1991 m. liepos 30-31 naktį, kad būtent Rygos OMON vadas Č. M. 1991 m. liepos 30 d. apie 21-23 val. Vilniaus OMON bazėje parinko „Delta-1“ grupės milicininkus K. M., A. L. bei V. R. ir įsakė jiems vykti į Medininkų muitinės postą.

158. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija su tokiu teiginiu neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad šios bylos įrodymai dar kartą po įrodymų tyrimo buvo įvertinti apeliacinės instancijos teismo ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas Nr. 11, 12, parodymai nebuvo vieninteliai K. M. kaltės įrodymai dėl minėtų faktinių aplinkybių (paminėtini liudytojų T. G., A. K. ir kitų liudytojų parodymai, kiti įrodymai). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aplinkybės, kad būtent Rygos OMON milicininkai, priklausę „Delta-1“ grupei, užpuolė pareigūnus, įrodinėjamos įvertinus įvairių liudytojų parodymus, kurių asmenybės žinomos ir tik po to pažymima, kad šią išvadą patvirtina ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymai. Be to, šie parodymai buvo lyginami ir su kitais rašytiniais bylos duomenimis, teismas akcentavo, jog šių liudytojų parodymai nėra vienintelis K. M. kaltės įrodymas, jais teismas remiasi kaip sutampančiu ir papildančiu kitus patikimus bei teisėtus bylos įrodymus.

159. Tokie procesiniai veiksmai apklausiant liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas ikiteisminio tyrimo stadijoje ir paskui teisme, suponuoja, kad buvo pakankamai procesinių garantijų, leidusių teisingai ir tinkamai įvertinti tokių parodymų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys paneigia kasatorių tvirtinimą, kad vertinant šių liudytojų parodymus buvo iš esmės pažeistos BPK nuostatos.

160. Apibendrinus darytina išvada, kad esminių BPK pažeidimų taikant liudytojams anonimiškumą ir tikrinant taikymo pagrindą, šiuos liudytojus apklausiant ir vertinant jų parodymus, nagrinėjamoje byloje nepadaryta.

Dėl BPK 1 straipsnio 1 dalies, 220 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies taikymo

161. Kasatorių skunde minimų asmenų Č. M., A. R. bei A. L. byla ir jos medžiaga, kuri gynėjų vertinama kaip nagrinėjamos bylos ikiteisminio tyrimo medžiaga ir kuri, kaip galima suprasti iš skundo turinio, ir laikoma ta trūkstama ikiteisminio tyrimo medžiaga, yra atskiros baudžiamosios bylos medžiaga, kuri buvo išskirta iš šios bylos, nes minėti asmenys nebuvo išduoti Lietuvai. Išskirta byla buvo tiriama kitame ikiteisminiame tyrime, kuris yra užbaigtas, ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. spalio 28 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl Č. M., A. R. bei A. L. nuteisimo pagal BK 100 straipsnį minėtiems asmenims nedalyvaujant teismo procese. Minėta, šių asmenų byla buvo išskirta iš šios bylos, todėl joje negali būti naujų duomenų, reikalingų nagrinėjant šią bylą. Beje, kasatoriai ir neteigia, kad išskirtoje byloje gali būti naujų duomenų, reikalingų nagrinėjant šią bylą.

162. Taigi kasatorių teiginiai dėl BPK pažeidimų, susijusių su tuo, kad teismas neišreikalavo visos bylai reikalingos medžiagos iš prokurorų, nors turėjo tokią pareigą po 2010 m. gruodžio 31 d. BPK pakeitimų, kai buvo panaikinta 220 straipsnio 2 dalies nuostata, leidusi prokurorui savo nuožiūra perduoti teismui tik dalį ikiteisminio tyrimo medžiagos, yra nepagrįsti. Skundo teiginiai dėl BPK 1 straipsnio 1 dalies, 220 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo atmestini dar ir dėl to, kad jie nepagrįsti kitais teisiniais argumentais.

Dėl garantijos kreiptis į teismą

163. Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime konstatavo ir tai, kad tuo atveju, kai, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, BPK nustatyta tvarka yra pakeičiamos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės, nėra teisinio pagrindo teigti, kad nuteistasis praranda teisę kreiptis į teismą. Pagal BPK 369 straipsnį toks asmuo turi teisę kreiptis į kasacinės instancijos teismą dėl baudžiamojo įstatymo netinkamo pritaikymo, taip pat dėl esminių BPK pažeidimų, kurie buvo padaryti apeliacinės instancijos teisme nustatant nusikalstamos veikos aplinkybes. Konstitucinis Teismas pripažino, kad BPK 256 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija) tiek, kiek joje neribojamas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, 111 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-1/2014 konstatuota, kad tokių nuostatų turi būti laikomasi ir dėl apeliacinės instancijos teismo įgaliojimų perkvalifikuoti inkriminuojamą veiką.

164. Be to, kasacinėje praktikoje pažymima ir tai, kad veikos kvalifikavimo pakeitimas apeliacinės instancijos teisme nepažeidžia Konvencijos protokolo Nr. 7 2 straipsnio, kuriame įtvirtinta asmens, teismo nuteisto už nusikaltimą, teisė į tai, jog aukštesnė teisminė instancija peržiūrėtų jo apkaltinamąjį nuosprendį ar bausmę. Šios teisės įgyvendinimą ir jos įgyvendinimo pagrindus nustato įstatymas, taigi valstybė iš esmės turi tam tikrą diskreciją nurodytu aspektu. Pagal EŽTT praktiką apkaltinamojo nuosprendžio peržiūrėjimas aukštesnės instancijos teisme gali apimti ir fakto, ir teisės klausimus, arba apsiriboti tik teisės klausimais (2009 m. sausio 8 d. sprendimas byloje Panou prieš Graikiją, Nr. 44058/05; 2001 m. vasario 13 d. sprendimas byloje Krombach prieš Prancūziją, Nr. 29731/96) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-177-677/2016).

165. Taigi atmestinas kasatorių teiginys, kad apeliacinės instancijos teisme nuteistojo veiksmus perkvalifikavus į sunkesnį nusikaltimą buvo atimta nuteistojo teisė apskųsti naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliacine tvarka, taip pažeista jų ginamojo garantiją į teisingą teismą.

Dėl kitų skundo argumentų

166. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad jų skunde yra daug apeliaciniam skundui būdingų argumentų – ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, t. y. iš esmės kartojami apeliacinių skundų argumentai, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kaip buvo minėta prieš tai, kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

167. Kasatoriai teigia, kad jų ginamajam K. M. paskutinį kartą kardomosios priemonės – suėmimo terminas trims mėnesiams buvo pratęstas 2011 m. balandžio 18 d. ir baigėsi 2011 m. liepos 18 d. iki prasidedant apeliacinės instancijos teismo procesui byloje, dėl to jis neteisėtai buvo laikomas tardymo izoliatoriuje viso šio proceso metu.

168. Iš bylos duomenų nustatyta, kad suėmimo klausimas paskutinį kartą buvo spręstas ne 2011 m. balandžio 18 d., bet pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, priimtu 2011 m. gegužės 11 d., kurio rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad kardomąją priemonę – suėmimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą.

169. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir vadovaudamasis tuo, kad suėmimas buvo paskirtas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir galiojo iki jo įsiteisėjimo, nesprendė suėmimo pratęsimo klausimų.

170. Kartu pažymėtina, kad nuteistasis ir jo gynėjai apeliacinės instancijos teismui teikė prašymus dėl kardomosios priemonės panaikinimo ir apeliacinės instancijos teismas visus šiuos prašymus išsprendė motyvuotomis teismo nutartimis. Be to, atkreiptinas kasatorių dėmesys, kad kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo ar jo termino pratęsimo apskundimo tvarką reglamentuoja BPK 130 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundus nagrinėja aukštesniojo teismo trijų teisėjų kolegija ir šio teismo priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Remiantis šia nuostata darytina išvada, kad kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo ar jo termino pratęsimo klausimai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Be to, suėmimo taikymo klausimai niekaip nesusiję su kasacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumo klausimu.

171. Taigi kasatorių teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo, neteisėto laikymo suėmime paliekami nenagrinėti.

172. Šioje nutartyje konstatuota, kad BK 100 straipsnis K. M. veiksmams taikytas tinkamai, todėl kasatorių skundo argumentai, kuriais ginčijama, kad K. M. neteisėtai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktus, nes nužudymui suėjo senaties terminas ir teismas turėjo taikyti tarpinį švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, taip pat paliekami nenagrinėti, nes nebėra procesinės prasmės į juos atsakyti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a

Nuteistojo K. M. gynėjų advokatų Arūno Marcinkevičiaus, Ingridos Botyrienės ir Oskaro Rodės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai

Olegas Fedosiukas

Dalia Bajerčiūtė

Gintaras Goda

Aurelijus Gutauskas

Artūras Pažarskis

Alvydas Pikelis

Vytautas Masiokas