Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-70-248/2017

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03572-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.4; 3.2.4.5; 3.2.4.9.6.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autokaravanas“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autokaravanas“ ieškinį atsakovui J. P. dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigą, įrodymų ryšį su byla ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė pateikė ieškinį, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. DGKS-1553 dalį, kuria atsakovui priteista 774,73 Eur nesumokėtų dienpinigių ir komandiruočių išlaidų už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. vasario 20 d., bei dalį, kuria priteistas 682,11 Eur vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2015 m. vasario 23 d. iki Komisijos sprendimo priėmimo dienos, atmesti atsakovo reikalavimą išieškoti su darbo santykiais susijusias išmokas; kitą Komisijos sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2015 m. balandžio 10 d. Komisija priėmė sprendimą Nr. DGKS-1553, kuriuo atsakovui priteisė iš UAB „Autokaravanas“ 774,73 Eur nesumokėtų dienpinigių ir komandiruočių išlaidų už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. vasario 20 d. Kartu nutarė išieškoti iš UAB „Autokaravanas“ atsakovo naudai 682,11 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką nuo 2015 m. vasario 23 d. iki Komisijos sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2015 m. balandžio 10 d. Šiuo Komisijos sprendimu atsakovo prašymas išieškoti neišmokėtą darbo užmokestį buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Atsakovas 2010 m. liepos 12 d. buvo priimtas į UAB „Autokaravanas“ eiti vairuotojo– ekspeditoriaus pareigas, 2015 m. vasario 20 d. darbo sutartis su juo nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Atsakovas UAB „Autokaravanas“ direktoriaus įsakymais nuo 2014 m. birželio 28 d. iki 2015 m. sausio 9 d. buvo siunčiamas į komandiruotes, nurodyta jam išmokėti dienpinigius už faktiškai komandiruotėje išbūtą laiką pagal nustatytus įkainius; išduoti avansą bei apmokėti visas su komandiruote į užsienį susijusias išlaidas pagal 2003 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo“. Su ieškovės įmonės direktoriaus įsakymais atsakovas buvo supažindintas pasirašytinai.

Ieškovė nurodė, kad nesutiko su Komisijos sprendimo dalimi, kuria atsakovui priteista 774,73 Eur nesumokėtų dienpinigių ir komandiruočių išlaidų už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. vasario 20 d., bei dalimi, kuria priteistas 682,11 Eur vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką, nes Komisija, priimdama ginčo sprendimą, netinkamai ištyrė UAB „Autokaravanas“ pateiktus įrodymus ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Dienpinigiai ir komandiruočių išlaidos atsakovui buvo sumokėti, o Komisija, neturėdama visų reikalingų dokumentų (kasos išlaidų orderių), padarė nepagrįstą išvadą, kad nurodyti pinigai nebuvo išmokėti.

Ieškovė pabrėžė, kad atsakovo komandiruočių avanso apyskaitos bei jose nurodyti duomenys patvirtina, jog jam buvo išmokėtos dienpinigių ir komandiruočių išlaidos už komandiruotėse išbūtą laiką nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2015 m. vasario 20 d. Taigi su atsakovu buvo visiškai atsiskaityta ir tai padaryta laiku, nepažeidžiant jo teisių, todėl nebuvo pagrindo skaičiuoti ir mokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė kartu su ieškiniu pateikė teismui papildomus įrodymus, pagrindžiančius atsakovui išmokėtus dienpinigius už komandiruotėse išbūtą laiką ir su komandiruotėmis į užsienį susijusias išlaidas (šie dokumentai Komisijai pateikti nebuvo): 2014 m. rugpjūčio 23 d. avanso apyskaitą Nr. 08-372, iš kurios matyti, kad atsakovui pasirašytinai 2014 m. rugpjūčio 13 d. buvo išmokėtas 686 Lt (175,51 Eur) avansas; 2014 m. rugsėjo 18 d. avanso apyskaitą Nr. 09-117, iš kurios matyti, kad atsakovui pasirašytinai 2014 m. rugsėjo 5 d. buvo išmokėtas 538 Lt (155,82 Eur) ir 160 Lt (46,34 Eur) avansas, o 2014 m. rugsėjo 13 d. – 213 Lt (61,68 Eur) avansas; 2014 m. lapkričio 17 d. avanso apyskaitą Nr. 11-282, iš kurios matyti, kad atsakovui pasirašytinai 2014 m. lapkričio 7 d. buvo išmokėtas 538 Lt (155,82 Eur) avansas; 2014 m. gruodžio 31 d. avanso apyskaitą Nr. 11-434, iš kurios matyti, kad atsakovui pasirašytinai 2014 m. lapkričio 21 d. buvo išmokėtas 540 Lt (156,39 Eur) avansas.

Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės pateikti įrodymai, kurių jokiais pagrįstais duomenimis nenuginčijo atsakovas, patvirtina, jog UAB „Autokaravanas“ su atsakovu visiškai atsiskaitė pagal avansinėse apyskaitose nurodytus dienpinigius ir kitas su komandiruotėmis į užsienį susijusias išlaidas.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 23 d. sprendimu jį tenkino, panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs šalių paaiškinimus, UAB „Autokaravanas“ atstovų M. G. ir A. Grigaliūno parodymus, įvertinęs ieškovės papildomai pateiktus dokumentus bei Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. gegužės 6 d. ekspertizės aktą Nr. 11Š-70(16), kuris buvo pateiktas apeliacinės instancijos teismui paskyrus rašysenos (parašo) ekspertizę, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9 punktą ir nepagrįstai padarė išvadą, kad byloje esantys apskaitos dokumentai buvo pakankami spręsti, jog ieškovė visiškai atsiskaitė su atsakovu.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad UAB „Autokaravanas“ buvo paskirti atskaitingi asmenys, t. y. M. G. ir M. R., kurie turėjo teisę atlikti įvairius mokėjimus tiekėjams bei įmonės darbuotojams. M. G., kuri UAB „Autokaravanas“ direktoriaus 2008 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. U-35A „Dėl atskaitingų asmenų paskyrimo“ buvo paskirta atskaitingu asmeniu, galinčiu įmonės vardu išduoti vairuotojams–ekspeditoriams avansus komandiruočių išlaidoms bei atlikti mokėjimus įmonės vardu už įsigyjamas prekes ir paslaugas, nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. gruodžio mėnesio pradžios iš įmonės kasos buvo išmokamos gana didelės pinigų sumos. Grynųjų pinigų, kurie buvo išimti iš įmonės kasos, panaudojimas pakankamai griežtai reglamentuotas ir atskaitingus asmenis įpareigoja užpildyti konkrečios formos apskaitos dokumentus. Pagal Taisyklių 9 punktą atskaitingas asmuo turėjo pateikti pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kurie turėjo būti surašyti į avanso ataskaitą. Analogiškas reikalavimas įtvirtintas UAB „Autokaravanas“ direktoriaus 2008 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. U-35A „Dėl atskaitingų asmenų paskyrimo“ 2 punkte, kuris nurodo, kad atskaitingiems asmenims pavedama atsiskaityti už išleistus pinigus ir avanso ataskaitą pateikti įmonės buhalterijai pasibaigus mėnesiui per 5 darbo dienas.

Tiek pagal lokalinių, tiek pagal nacionalinių teisės aktų nuostatas atskaitingas asmuo privalėjo atsiskaityti už išleistas lėšas įmonės buhalterijai, t. y. M. G., kuri, pagal bylos medžiagą ir ieškovės nurodomas aplinkybes, atsiskaitydavo su vairuotojais–ekspeditoriais iš įmonės kasos paimtais grynaisiais pinigais, UAB „Autokaravanas“ buhalterijai privalėjo pateikti išleistus pinigus patvirtinančius dokumentus, tačiau tokie dokumentai, apeliacinės instancijos teismo iš ieškovės ne kartą reikalauti, pateikti nebuvo.

Atsakovui ginčijant grynųjų pinigų gavimo faktą aptariamais laikotarpiais, kolegijai nebuvo objektyvaus pagrindo spręsti, kad M. G. pavestos tvarkyti lėšos tikrai buvo panaudotos vairuotojų–ekspeditorių dienpinigių ir komandiruočių išlaidoms išmokėti, juolab kad M. G. gautas lėšas galėjo naudoti ir atsiskaitydama už įsigyjamas prekes ir paslaugas. Be to, iš įmonės kasos M. G. paimtų dalies lėšų datos nesutapo su datomis, kai, ieškovės tvirtinimu, atsakovui buvo išmokėti komandiruotpinigiai.

UAB „Autokaravanas“ avansinių mokėjimų sąrašai bei išrašai iš bendrojo žurnalo, kuriuose nurodyta, kad atsakovui buvo išmokėtos atitinkamos lėšos, ir kuriuose yra atsakovo parašas, patvirtinantis nurodytų lėšų gavimą, neatitiko avanso ataskaitos, kuri yra griežtos formos buhalterinis dokumentas, sąvokos ir apeliacinės instancijos teismo nebuvo pripažinti pakankamu įrodymu, patvirtinančiu atsakovui išmokėtų ginčo lėšų faktą.

Apeliacinės instancijos teismui abejonių sukėlė ir ta aplinkybė, kad įmonės bendrojo žurnalo išrašuose nurodyta, jog ginčo lėšos atsakovui buvo išmokėtos pagal kasos išlaidų orderius, nors tokie dokumentai į bylą nebuvo pateikti, o UAB „Autokaravanas“ avansinių mokėjimų sąrašuose prie kiekvieno atsakovui nurodyto mokėjimo mažu šriftu nurodyti aptartų kasos išlaidų orderių numeriai.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikta objektyvių, tinkamos formos buhalterinės apskaitos dokumentų, kurie patvirtintų atskaitingo asmens iš įmonės kasos gautų lėšų išleidimo priežastis.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad išvadų nepaneigė ir byloje esantis Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktas 2016 m. gegužės 6 d. ekspertizės aktas Nr. 11Š-70 (16), iš kurio matyti, kad tirti pateiktose avanso apyskaitose Nr. 08-372, Nr. 09-117, Nr. 11-434 bei UAB „Autokaravanas“ avansinių mokėjimų žiniaraščiuose pasirašė atsakovas. Nors, byloje esančiais objektyviais duomenimis, atsakovas pasirašė UAB „Autokaravanas“ buhalteriniuose dokumentuose, kad gavo tam tikras pinigų sumas grynaisiais, tačiau vien ši aplinkybė nesuteikė teismui pagrindo kategoriškai tvirtinti, jog nurodytos lėšos išties buvo gautos. Nepaneigtas ir atsakovo tvirtinimas, kad įvairūs dokumentai būdavo „pakišami“ pasirašyti ir juos jis pasirašydavo neskaitęs ar neįsigilinęs.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 19 punktu.

Pareiga įrodyti tenka asmeniui pasirašiusiam, tačiau teigiančiam, kad negavo pinigų (Taisyklių 19 punktas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio l dalies 4 punktas). Atsakovas, neigdamas pinigų gavimo faktą, ginčijo savo parašus UAB „Autokaravanas“ avansinių mokėjimų žiniaraščiuose, avanso apyskaitose, tačiau ekspertizės akte konstatuota, kad tirti pateiktus dokumentus pasirašė būtent atsakovas. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas darė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo parašai UAB „Autokaravanas“ buhalteriniuose dokumentuose neleidžia kategoriškai tvirtinti, jog nurodytos lėšos išties buvo gautos, netyrė ir nevertino byloje pateiktų kitų analogiškų buhalterinių dokumentų, pasirašytų paties atsakovo, neatsižvelgė į atsakovo prieštaringus teiginius pirmosios instancijos teisme.

Teismas nesigilino į įmonės atstovės M. G. teisme duotus paaiškinimus; bendrovės vadovas A. Grigaliūnas patvirtino, kad atsakovas nevykdavo į komandiruotę neturėdamas pinigų kelionės išlaidoms. Dėl to šių aplinkybių visuma paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad ieškovės pateikti dokumentai nėra pakankami išvadai, jog ginčo pinigai atsakovui buvo išmokėti. Atsakovo teiginiai ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas nepaneigė fakto, jog pinigus gavo.

Teisinis reglamentavimas leidžia įmonės apskaitoje naudoti vidaus dokumentus. UAB „Autokaravanas“ vidaus dokumente prie kiekvieno atsakovui nurodyto mokėjimo mažu šriftu nurodyti kasos išlaidų orderių numeriai, sutampantys su bendrojo žurnalo, kuriame registruojamos visos ūkinės operacijos, susijusios su grynųjų pinigų išmokėjimu, ir esančio didžiosios knygos dalimi, duomenimis, avanso apyskaitų duomenimis, todėl patvirtina faktą, kad atsakovui lėšos buvo išmokėtos konkrečių dokumentų, patvirtintų atsakovo parašu, t. y. dokumentų, kuriuos įmonė avanso apyskaitose yra įvardijusi kasos išlaidų orderiais ir suteikusi jiems numerius, pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas kilusiems neaiškumams pašalinti, turėjo pareigą paskirstyti įrodinėjimo naštą bei savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis). Tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo pareigos apeliacinės instancijos teismas neįgyvendino ir tai lėmė neteisingą įrodymų vertinimą byloje.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 98 straipsnio l dalį, nes po 2016 m. birželio 3 d. bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, išėjęs į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, 2016 m. birželio 6 d. pridėjo atsakovo bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus ir priteisė bylinėjimosi išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Kasatorė iš esmės kelia fakto, o ne teisės taikymo klausimus.

Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs šalių paaiškinimus, UAB „Autokaravanas“ darbuotojų parodymus, įvertinęs ieškovės papildomai pateiktus dokumentus, teisingai nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Taisyklių 9 punkto nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovės vidiniai dokumentai neatitiko avanso ataskaitos formos ir turinio reikalavimų, todėl negalėjo būti pakankamu įrodymu, patvirtinančiu atsakovui išmokėtų ginčo lėšų faktą.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikti objektyvūs, tinkamos formos buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie patvirtintų atskaitingo asmens iš įmonės kasos gautų lėšų išleidimo priežastis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigą, įrodymų ryšį su byla bei įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčas kilo dėl su darbo užmokesčiu susijusių išmokų – dienpinigių ir komandiruočių išlaidų už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. vasario 20 d. – išmokėjimo. Tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovo teisės gauti šias išmokas ar dėl jų dydžio, ginčijamas tik jų išmokėjimo faktas.

Darbo ginčų komisija, sprendusi šį ginčą, priteisė atsakovui 774,73 Eur nesumokėtų dienpinigių ir komandiruočių išlaidų bei 682,11 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kadangi šių sumų išmokėjimo darbdavė neįrodė.

Pirmosios instancijos teismui ieškovė kartu su ieškiniu pateikė papildomus įrodymus, pagrindžiančius atsakovui išmokėtas išmokas už komandiruotėse išbūtą laiką (avanso apyskaitas Nr. 08-372, Nr. 09-117, Nr. 11-282 ir Nr. 11-434, kurios atsakovo buvo pasirašytos). Iš šių papildomų ir kitų dokumentų visumos pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad visi dienpinigiai ir komandiruočių išlaidos nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. vasario 20 d. atsakovui buvo išmokėti, ir ieškinį tenkino (Darbo ginčų komisijos sprendimą panaikino ir reikalavimą dėl pinigų išmokėjimo atmetė).

Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pateiktų įrodymų nepakanka ieškovės nurodytoms aplinkybėms pripažinti įrodytomis ir ieškinį atmetė.

Kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato, ir, spręsdamas bylą, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis; iš naujo vertinti įrodymų ir nustatyti kitokių, nei nustatė teismai, fakto aplinkybių kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo, tačiau, kasatorei ginčijant, kad apeliacinis teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, kasacinis teismas patikrina, ar teismas, priimdamas procesinį sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė šias teisės normas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Remiantis CPK 414 straipsnio 1 dalimi, darbo bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą.

Pagal 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 19 punktą, jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti. Nors priešinga prezumpcija šiame teisės akte neįtvirtinta, teisėjų kolegijos vertinimu, pinigų gavėjo parašas prie gautų sumų yra pakankamas patvirtinimas apie pinigų gavimą. Tokiu atveju pareiga įrodyti, kad ginčijamos sumos neišmokėtos, tenka asmeniui, ginčijančiam jų gavimą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas didžiausią įrodomąją reikšmę ir suteikė į bylą pateiktiems buhalteriniams dokumentams – avanso apyskaitoms ir avansinių mokėjimų žiniaraščiams, kuriuos pasirašydamas atsakovas patvirtino, jog juose nurodytas sumas gavo, ir sprendė, kad atsakovas nenuginčijo pinigų išmokėjimo faktą patvirtinančių įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 414 straipsnio 1 dalimi suteikta diskrecija, savo iniciatyva rinko papildomus įrodymus, taip pat 2016 m. kovo 10 d. nutartimi paskyrė rašysenos ekspertizę, siekdamas išsiaiškinti, ar avanso apyskaitas ir avansinių mokėjimų žiniaraščius pasirašė atsakovas, ar kitas asmuo, kadangi atsakovas pasirašymo faktą neigė. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. gegužės 6 d. ekspertizės akte Nr. 11Š-70(16) nustatyta, jog tirtus buhalterinius dokumentus pasirašė atsakovas.

Ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai kaip įrodymų šaltiniui CPK nesuteikia išskirtinės galios, ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė ekspertizės akto trūkumų, tyrimo neišsamumo ar išvadų prieštaringumo, tačiau sprendė, kad eksperto išvada dėl parašų autentiškumo, vertinama kartu su kitais įrodymais, nėra pakankama patvirtinti faktą, jog ginčijamos lėšos atsakovo iš tiesų buvo gautos.

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-421/2016 12 punktas; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-35/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-35/2011">3K-3-35/2011</a>; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai eksperto išvadą vertino kartu su kitais įrodymais, taip pat ir surinktais apeliacinės instancijos teisme.

Tačiau nurodytas įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, nepaneigia teismo pareigos atsižvelgti į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis).

Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šioje normoje įtvirtinta įrodymų sąsajumo taisyklė, reiškianti, kad kiekvienoje byloje įrodinėjimas turi būti nukreiptas į faktų, kuriuos būtina nustatyti, išaiškinimą. Įrodymai gali būti susiję su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai arba netiesiogiai. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, įrodinėjamas faktas egzistuoja ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 50 punktą; 2014 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014 ir kt.). Apibrėžus įrodinėjimo apimtį tie įrodymai, kurie nesusiję su įrodinėjimo dalyku, vertintini kaip nereikšmingi faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas vertino šiame teisme pateiktus įmonės apskaitos dokumentus ir jų pagrindu konstatavo tam tikrus įmonėje vedamos apskaitos trūkumus: atskaitingas asmuo M. G., turėjusi teisę atsiskaityti grynaisiais pinigais su tiekėjais bei įmonės darbuotojais, neteikė buhalterijai nustatytos formos avanso ataskaitos, išmokėjimas darbuotojams atliekamas naudojant teisės aktų reikalavimų, nustatytų buhalteriniams dokumentams, neatitinkančius dokumentus – avansinių mokėjimų sąrašus ir išrašus iš bendrųjų žiniaraščių, ir pan.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės analizavo ne atskaitingo asmens ir atsakovo santykius, susijusius su pinigų šiam išmokėjimu, o atskaitingo asmens ir kitų įmonės padalinių (buhalterijos) santykius, atsiskaitant už gautus iš kasos pinigus, fiksavo tam tikrus apskaitos vedimo netikslumus bei klaidas, neturinčius tiesioginės įtakos atsiskaitymams su atsakovu. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks atsiskaitymo būdas, kai pinigus įmonės darbuotojams pagal mokėjimo žiniaraščius išmoka atskaitingas asmuo, teisės aktais yra leidžiamas (žr. 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 5, 9 punktus). Įmonėje 2007 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 01/02 patvirtinta laisvos formos dokumento, naudojamo atskaitingam asmeniui išmokant kitam asmeniui avansą kelionės išlaidoms, forma. Šios formos dokumentai ir buvo naudojami įmonės vidaus apskaitai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, kodėl tokių dokumentų naudojimas yra neteisėtas, neatitinkantis teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, buhalterinės apskaitos netikslumai ir atskaitingo asmens M. G. galimai padaryti atsiskaitymo už gautas lėšas su įmonės buhalterija tam tikri pažeidimai, esant pinigų išmokėjimą atsakovui patvirtinantiems dokumentams, nesudaro pagrindo spręsti, kad pinigai atsakovui nebuvo išmokėti.

Apeliacinės instancijos teismas, be to, nurodė, kad tikėtina atsakovo versija, jog jis galėjo tiesiog sąžiningai suklysti, dokumentus pasirašyti pakankamai neįsigilinęs ir nesupratęs jų turinio. Teisėjų kolegija pažymi, kad dokumentai, kurie buvo pateikiami pasirašyti atsakovui, yra įprasti, pasikartojantys, tos pačios rūšies (avansų apyskaitos arba avansinių mokėjimų žiniaraščiai), pinigų sumos juose aiškiai nurodytos, šie dokumentai buvo pasirašomi nuolat. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas turėjo suprasti jų turinį ir pasirašymo padarinius. Atkreiptinas dėmesys, kad tokia atsakovo versija atsirado po to, kai ekspertizės aktu buvo patvirtinta, jog dokumentuose yra jo parašas.

Apibendrindama tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų sąsajumo taisyklę, išvadas dėl reikšmingų faktinių aplinkybių (pinigų nesumokėjimo) nebuvimo grindė įrodymais, nesusijusiais ar susijusiais labai tolimu ryšiu su įrodinėjimo dalyku. Šis procesinis pažeidimas sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad kasatorė įrodė ginčijamų dienpinigių ir komandiruotės išlaidų išmokėjimo atsakovui faktą, todėl šis teismo sprendimas paliktinas galioti.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylos galutiniam rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (2.4).(NTP-2)-16-T-2022-15301 suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Pagal minėto sprendimo 3 punktą pareiškėjas 50 proc. atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimo išlaidų. Kasacinis teismas turėjo 4,35 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Padalijus pašto išlaidų sumą perpus, jos sudaro 2,18 Eur – tai yra mažesnė suma nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.). Todėl nurodytas procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimas valstybės naudai iš atsakovo nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Tenkinus ieškovės kasacinį skundą, 50 proc. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus 2016 m. lapkričio 22 d. pažymoje Nr. NTP-7-12672 nurodytų teikiant teisinę pagalbą atsakovui patirtų 44,70 Eur išlaidų atlyginimas (22,30 Eur) valstybei priteistinas iš atsakovo (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju kasatorė apeliaciniame procese iš viso patyrė 980,10 Eur advokato išlaidų. Ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), todėl kasatorei iš atsakovo priteistinas 980,10 Eur advokato išlaidų atlyginimas. Be to, kasatorė, pateikdama kasacinį skundą, patyrė 32 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Nors atsakovas iš dalies atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, iš jo kasatorės naudai iš viso priteistinas 1012,10 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, kadangi kasatorės kasacinis skundas tenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti.

Palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei UAB „Autokaravanas“ (j. a. k. 111561466) iš atsakovo J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1012,10 Eur (vieno tūkstančio dvylikos Eur 10 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti valstybei iš atsakovo J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 22,30 Eur (dvidešimt du Eur 30 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti, įpareigojant šią sumą sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5630.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Sigita Rudėnaitė