Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-54-628/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20380-2016-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.4.1; 1.2.3.1.2.2; 1.1.3.2; 2.4.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. liepos 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio, Rimos Ažubalytės, Dalios Bajerčiūtės, Arvydo Daugėlos, Eligijaus Gladučio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,
nuteistajam V. R. (vaizdo konferencijos būdu) ir jo gynėjui advokatui Jevgenijui Bogdanovui (Jevgenij Bogdanov),
nuteistosios L. R. gynėjui advokatui Arvydui Peneliui,
nukentėjusiajam A. M. ir jo bei nukentėjusiosios I. M. atstovui advokatui Arnoldui Šukaičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. M. ir I. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 17 d. nuosprendžių.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal minėtą teismo baudžiamąjį įsakymą, ir sulaikymo bei suėmimo nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. ir nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 19 d. laikas. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
L. R. nuteista pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. laikas. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš V. R. ir L. R. solidariai priteista nukentėjusiajam A. M. 6264,60 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir nukentėjusiajai I. M. 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu nuteistojo V. R. ir nuteistosios L. R. gynėjo advokato Arvydo Penelio apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendis pakeistas:
– nuteistojo V. R. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams, ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, subendrinta su bausme, paskirta Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal minėtą teismo baudžiamąjį įsakymą, ir sulaikymo bei suėmimo nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. ir nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 19 d. laikas;
panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. R. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu ir Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės;
– nuteistosios L. R. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskirta laisvės atėmimo dvejiems metams bausmė, šios bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 10 punktu, 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, atidėtas dvejiems metams ir paskirti atitinkami įpareigojimai bei baudžiamojo poveikio priemonė;
panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistųjų V. R. ir L. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe.
Iš nuteistųjų V. R. ir L. R. solidariai priteista nukentėjusiajam A. M. 6204,58 Eur turtinei žalai atlyginti.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista ir nukentėjusiųjų A. M. bei I. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo ir jo bei nukentėjusiosios atstovo advokato, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistojo bei jo gynėjo advokato ir nuteistosios gynėjo advokato, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. R. ir L. R. nuteisti už tai, kad nuo 2016 m. balandžio 30 d. 21 val. iki 2016 m. gegužės 1 d. 1.15 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), Ab. ir Ap. M. priklausančio namo kieme, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, po automobiliu „Peugeot 607“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) rado nukentėjusiąją G. M., kuri dėl užvažiavusio automobilio buvo praradusi sąmonę, po to V. R. ir L. R. iš po minėto automobilio ištraukė G. M., patikrino jai pulsą, dėl apsvaigimo, sumišimo ar asmeninio nepatyrimo objektyviai neįvertino G. M. būklės, t. y. V. R. ir L. R. neįsitikino, ar ji gyva, to nenumatė, nors galėjo ir privalėjo tai numatyti, todėl nesiėmė būtinų priemonių sąmonės netekusiai G. M. gaivinti, toliau elgdamiesi nusikalstamai nerūpestingai ir aplaidžiai, įkėlė G. M. į minėto automobilio bagažinę, nuvežė be sąmonės esančią G. M. prie (duomenys neskelbtini) upės, esančios (duomenys neskelbtini), ir įmetė G. M. į upę, ten įvykus mechaninei asfiksijai dėl kvėpavimo takų uždarymo vandeniu, G. M. mirė, taip dėl neatsargumo atėmė nukentėjusiajai G. M. gyvybę.
1.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. R. ir L. R. buvo nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, apsvaigę nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia nužudė žmogų, t. y. nuo 2016 m. balandžio 30 d. 21 val. iki 2016 m. gegužės 1 d. 1.15 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), Ab. ir Ap. M. priklausančio namo kieme, radę gulinčią be gyvybinės veiklos požymių nukentėjusiąją G. M., neįsitikino, ar ji gyva, nekvietė pagalbos, po to įkėlė nukentėjusiąją G. M. į automobilio,,Peugeot 607“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bagažinę ir, nuvežę prie (duomenys neskelbtini) upės (duomenys neskelbtini), tyčia įmetė ją į upę, dėl ko įvykus mechaninei asfiksijai dėl kvėpavimo takų uždarymo vandeniu G. M. mirė.
1.2. Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės surašytu 2016 m. gruodžio 29 d. kaltinamuoju aktu V. R. ir L. R. buvo kaltinami pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, ši byla perduota nagrinėti pirmąja instancija Panevėžio miesto apylinkės teismui, kurio 2017 m. birželio 9 d. nuosprendžiu V. R. ir L. R. nuteisti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2016 m. balandžio 30 d. 21.00 val. iki 2016 m. gegužės 1 d. 1.15 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), Ab. ir Ap. M. priklausančio namo kieme, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, po automobiliu „Peugeot 607“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) rado nukentėjusiąją G. M., kuri dėl užvažiavusio automobilio buvo praradusi sąmonę, po to V. R., veikdamas kartu su L. R., iš po minėto automobilio ištraukė G. M., patikrino jai pulsą, dėl apsvaigimo, sumišimo ar asmeninio nepatyrimo objektyviai neįvertino G. M. būklės, t. y. V. R. ir L. R. neįsitikino, ar ji gyva, to nenumatė, nors galėjo ir privalėjo tai numatyti, todėl nesiėmė būtinų priemonių sąmonės netekusiai G. M. gaivinti, V. R., toliau elgdamasis nusikalstamai nerūpestingai ir aplaidžiai, kartu su L. R. įkėlė G. M. į minėto automobilio bagažinę, nuvežė be sąmonės esančią G. M. prie (duomenys neskelbtini) upės, (duomenys neskelbtini), kur V. R. ir L. R. įmetė į upę G. M., dėl to ji mirė nuo paskendimo vandenyje, taip dėl neatsargumo atėmė nukentėjusiajai G. M. gyvybę.
1.3. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagal nukentėjusiųjų A. M. ir I. M. apeliacinius skundus, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmąja instancija Panevėžio apygardos teismui.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų A. ir I. M., nuteistojo V. R. ir nuteistosios L. R. gynėjo advokato A. Penelio apeliacinius skundus, sprendė, kad Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 21 d. nuosprendyje neteisingai nustatyta nuteistųjų V. R. bei L. R. kaltės forma. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog šie abu nuteistieji veikė tyčia, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 132 straipsnio 1 dalį, atitinkamai paskyrė švelnesnes bausmes ir sumažino nukentėjusiojo A. M. civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai A. M. ir I. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 17 d. nuosprendį, o Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendį pakeisti ir abiejų nuteistųjų V. R. ir L. R. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą; nuteistajam V. R. paskirti laisvės atėmimo bausmę penkiolikai metų; nuteistajai L. R. – dvylikai metų; iš abiejų nuteistųjų priteisti nukentėjusiajam A. M. 6851,05 Eur turtinei bei 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir nukentėjusiajai I. M. – 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kasatoriai skunde nurodo:
3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skundžiamuose nuosprendžiuose netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
3.2. Kasatoriai neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo ir išvados dėl nuteistųjų kaltės rūšies (išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes; abu nuteistieji nukentėjusiąją nužudė veikdami netiesiogine tyčia). Taip pat kasatoriai sutinka, kad šios instancijos teismo išvada (tam, kad būtų manoma, jog žmogus yra negyvas, turi būti akivaizdi ar bent numanoma priežastis) yra logiška, neprieštaraujanti objektyviems bylos duomenims. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji G. M. kartu su nuteistąja L. R. įvykio dieną (bet dar iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo), ieškodamos alkoholinių gėrimų, vaikščiojo po nukentėjusiųjų kiemą ir namą, viena kitai padėjo eiti, nes buvo girtos, buvo nugriuvusios ant prieangio laiptų, kur nuteistoji susižalojo nosį, o nukentėjusioji G. M. – ranką. Kartu tai reiškia, kad nukentėjusiosios gulėjimą kieme be gyvybės požymių galėjo nulemti jos būsena dėl apsvaigimo alkoholiu. Nė vienas iš nuteistųjų nenurodė aplinkybės, kad nukentėjusioji, jų rasta gulinti, būtų buvusi sužalota ar būtų aiškios kitos, tokią būseną nulėmusios priežastys. Todėl nukentėjusiosios esamą būseną, neturint specialaus išsilavinimo, įvertinti kaip jos mirtį nuteistieji neturėjo jokio pagrindo. Be to, nė vienas iš nuteistųjų nesiėmė įprastų tokiais atvejais priemonių, kad praradusiam sąmonę ar dėl kitų priežasčių nejudamos būsenos atsiradusiam, be išorinių gyvybės ženklų gulinčiam asmeniui būtų suteikta kvalifikuota medicinos pagalba, – neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, nenuvežė nukentėjusiosios į artimiausią medicinos įstaigą, nesiėmė tokiais atvejais būtinų ir įprastinių pagalbos suteikimo bei gyvybinių funkcijų atkūrimo priemonių, apie tokias aplinkybes nepasakė namo šeimininkui nukentėjusiajam A. M.. Tačiau abu nuteistieji, po to atlikdami eilę (daugelį) veiksmų: nukentėjusiosios kūną įkėlė į automobilio bagažinę ir ten uždarė, nuvežė prie upės; patys nesiėmė pagalbos veiksmų, nekvietė jos iš šalies; gabeno žmogaus kūną, kuris neturėjo mirčiai būdingų požymių; bandė numesti kūną nuo tilto, bet to nepajėgė, todėl nuvežė prie upės pakrantės ir įmetė į vandenį – neabejotinai suprato savo veiksmų pavojingumą ir numatė, kad dėl to G. M. gali mirti, ir nors tokių pasekmių jie galimai nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti. Kasatorių teigimu, tokios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad abu nuteistieji buvo abejingi galimiems sunkiems padariniams – G. M. mirčiai įvykti ir sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Dėl to kasatoriai teigia, kad nuteistieji nužudymą padarė veikdami netiesiogine tyčia, nes jie, įmesdami nukentėjusiąją į upę, suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, dėl savo atliekamų veiksmų pavojingumo numatė, kad gali atsirasti BK 129 straipsnyje nurodyti padariniai. Tačiau kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai kvalifikavo abiejų nuteistųjų nusikalstamą veiką. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyti duomenys patvirtina, kad nuteistieji, prieš įkeldami į mašinos bagažinę G. M., matė, jog ji yra bejėgė, vežė ant upės tilto, bandė įmesti į upę, o nepavykus tai padaryti, nuvežė prie (duomenys neskelbtini) upės kranto ir ten įmetė ją į upę; abu nuteistieji, įkeldami ir išimdami G. M. iš automobilio bagažinės, po to vėl įkeldami ir išimdami ją iš automobilio bagažinės, matė bei suvokė, kad ji yra bejėgė (buvo girta ar be sąmonės), todėl nužudymas bejėgio žmogaus, suvokiant jo tokią būseną, yra kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, šios instancijos teismo nuosprendis turi būti pakeistas ir abiejų nuteistųjų veika turi būti perkvalifikuota pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą), jiems paskirtos griežtesnės bausmės, o nukentėjusiųjų pareikštas civilinis ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti tenkintinas visiškai.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir nenustatęs jokių duomenų, kurie prieštarautų pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, padarė nepagrįstą išvadą, kad abiejų nuteistųjų parodymai apie esmines įvykio aplinkybes nepaneigti ir jie elgėsi neatsakingai, skubotai ir nusikalstamai nerūpestingai. Priešingai nei teigiama skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, specialistai N. R. ir E. R. paneigė abiejų nuteistųjų aiškinimus apie G. M. radimą po automobiliu bei nuteistųjų galėjimą nepastebėti, jog nukentėjusioji gyva. Apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos prielaidomis ir abejonėmis, priimtame naujame nuosprendyje nėra nurodyti duomenys, patikimai patvirtinantys, kad nukentėjusioji buvo praradusi sąmonę dėl užvažiavusio automobilio. Kasatorių nuomone, nuteistųjų parodymai yra nenuoseklūs ir vieni kitiems prieštaraujantys. Be to, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys yra prieštaringas: teismas, motyvuodamas sprendimą nuteistųjų nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip neatsargią, 16 punkte teigia, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog automobilis buvo užvažiavęs ant G. M. ir dėl to nukentėjusioji prarado sąmonę. Apibendrindami kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl jame išdėstytų aplinkybių neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo turi būti panaikintas.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. M. ir I. M. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl
5. Kasaciniame skunde kasatoriai nesutinka su nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos teisiniu vertinimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų V. R. ir L. R. padarytą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas šią veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorių nuomone, abu nuteistieji pripažintini kaltais nužudę bejėgiškos būklės nukentėjusiąją, t. y. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, be to, teismai neišsamiai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas priėmė prieštaringą nuosprendį.
6. Iš nagrinėjamoje byloje priimtų procesinių sprendimų, priimtų dėl V. R. ir L. R. padaryto nusikaltimo, sekos (eigos) matyti, kad prokurorės surašytame 2016 m. gruodžio 29 d. kaltinamajame akte V. ir L. R. buvo kaltinami ir Panevėžio apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendžiu nuteisti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi šis apylinkės teismo nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmąja instancija Panevėžio apygardos teismui. Šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 21 d. nutartimi byla, kurioje V. R. ir L. R. buvo kaltinami pagal prokurorės kaltinimą – dėl veikos, nurodytos BK 132 straipsnio 1 dalyje, o pagal nukentėjusiųjų prašymus pakeisti kaltinimą – dėl veikos, nurodytos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 11 punktuose, padarymo, buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu V. R. ir L. R. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu abiejų nuteistųjų veika perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 132 straipsnio 1 dalį.
7. Iš kasacine tvarka skundžiamų abiejų instancijų teismų sprendimų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas V. R. ir L. R. už gyvybės G. M. atėmimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pripažino, kad abu kaltininkai veikė esant netiesioginei tyčiai, o apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas šią nuteistųjų veiką, sprendė, kad jie veikė esant nusikalstamam nerūpestingumui. Taigi, esminis klausimas, į kurį reikia atsakyti sprendžiant dėl V. R. ir L. R. padarytos veikos kvalifikavimo, yra tai, kokia kaltės forma veikė abu kaltininkai atimdami G. M. gyvybę – netiesiogine tyčia ar esant nusikalstamam nerūpestingumui, taip pat ir tai, ar jie, taip veikdami, suvokė nukentėjusiosios bejėgišką būklę, kuria pasinaudodami atėmė jai gyvybę, ar pasitvirtino nukentėjusiųjų prašyme suformuluotas kaltinimas, kad nuteistieji taip elgėsi siekdami nuslėpti kitą nusikaltimą.
8. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, o neatsargus – jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 14 straipsnis, 15 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Taigi, kitokių kaltės formų, rūšių baudžiamasis įstatymas nenurodo.
9.??????Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas – tai kaltininko supratimas, kad jis savo veika kėsinasi (sudaro realų pavojų) į įstatymo saugomas vertybes ir ši veika tiek pavojinga, kad gali sukelti sunkius padarinius, o aplinkybių, neleisiančių kilti tokiems padariniams, kaltininkas iš esmės nenumato arba apie tai net negalvoja. Šios kaltininko intelektinės veiklos sudėtinė dalis yra ir numatymas pavojingų savo veikimo ar neveikimo padarinių, nurodytų BK. Kaltininkas suvokia, kad tokie padariniai labai tikėtini, realūs ar net neišvengiami. Taigi kaltininkas supranta, kad savo veikimu (neveikimu) pradeda priežastingumo ryšį, lemiantį padarinius, nors numatomi veikos padariniai kaltininkui nereikalingi ar yra šalutinis rezultatas siekiant tikslo, kuris gali ir nebūti daromos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Apibūdinant netiesioginės tyčios valinį turinį (momentą) pažymėtina, kad kaltininkas, nors savo pavojingos veikos padarinių nesiekia ar net jų nenori, tačiau savo pavojingo elgesio nenutraukia, jo nekeičia. Kaltininkas nemąsto, kaip išvengti galimų pavojingų padarinių. Todėl ir nėra kaltininko valinių pastangų išvengti padarinių. Jei kaltininkas vis dėlto tikisi, kad jo pavojingos veikos padarinių nebus, tai tokia viltis yra niekuo nepagrįsta arba paremta tik abstrakčiais, subjektyviais, atsitiktiniais dalykais – sėkme, palankiu likimu, prietarais ir pan. Tokia kaltininko intelektinė valinė veikla iš esmės rodo jo abejingumą galimiems savo pavojingos veikos padariniams ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo neatsargumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00OTgtNzQ2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-498-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-498-746/2015">2K-P-498-746/2015</a>, 2K-7-193-895/2016).
10. Atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai, t. y. tyčios rūšis įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Nužudymas veikiant tiesiogine tyčia yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nori ją atimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2004, 2K-472/2008, 2K-252/2011). Nužudymo netiesiogine tyčia atveju kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDgxLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-481/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-481/2006">2K-481/2006</a>, 2K-469/2007, 2K-485/2009, 2K-4/2012). Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios yra valinis elementas: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, veikia netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIyLTUxMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-322-511/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-322-511/2016">2K-322-511/2016</a>). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: šios veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš jį ir po jo bei kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016).
11. Pagal BK 132 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas; 2) jo kaltę dėl kito žmogaus mirties.???Neatsargus gyvybės atėmimas gali būti padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus šiame kodekse nustatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą ir numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-47/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-47/2011">2K-P-47/2011</a>, 2K-512/2014).
12. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismų praktikoje šių nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame teismo baigiamajame akte: teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016). Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-458/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-458/2014">2K-458/2014</a>, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Taigi baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta pareiga tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui teismo baigiamąjį aktą priimti tik išsamiai nustačius bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes kyla iš BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Jei teismas nusprendžia, kad nėra nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės ar tos aplinkybės yra nustatytos netinkamai, apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis byloje negali būti priimamas ar paliekamas galioti.
13. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su teismo baigiamajame akte išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33/2010">2K-33/2010</a>, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-117-303/2016). Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, taip pat ar pirmosios instancijos teismo neįsiteisėjusiame nuosprendyje padarytas išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan. Taip pat patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Šios instancijos teismo pareiga atlikti ne tik pirmosios instancijos teismo ištirtų, bet ir naujų įrodymų tyrimą, o galiausiai ir keisti kaltinimą, jei būtų gautas atitinkamas pagrįstas ir motyvuotas prašymas (BPK 320 straipsnio 6 dalis, 256 straipsnis).
14. Pagal BPK 331 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-67/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-67/2012">2K-67/2012</a>, 2K-21/2014, 2K-393/2014, 2K-29-489/2015). Nors minėtame BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių naujo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-895/2019). Kitas svarbus reikalavimas tikrinant, ar teisingai nustatytos tikrosios bylos aplinkybės, yra įrodymų vertinimas, vadovaujantis minėtomis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkxLTMwMy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-491-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-491-303/2015">2K-491-303/2015</a>, 2K-55-489/2016, 2K-7-84-489/2018).
15. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Ši pareiga gali būti įvykdoma tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-507/2017). Minėto BPK XXI skyriaus 287 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu teismas turi teisę atlikti bet kokį šio kodekso XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose nustatytą proceso veiksmą. Jeigu šių veiksmų atlikti teisme dėl kokių nors priežasčių neįmanoma arba tai labai apsunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas gali įpareigoti ikiteisminio tyrimo teisėją ar prokurorą organizuoti ar atlikti reikiamus tyrimo veiksmus, nurodyta ir BPK 324 straipsnio 7 dalyje. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar jį pakeisdamas ir priimdamas naują nuosprendį, turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus. Toks nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus.
16. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius, dėl kurių paduotas nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų kasacinis skundas, konstatuoja, kad pirmiau aptartų baudžiamojo įstatymo taikymo ir baudžiamojo proceso įstatymo bei teismų praktikos reikalavimų nebuvo laikomasi, todėl laikytina, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, priimti teismų nuosprendžiai neatitinka jiems keliamų atitinkamai BPK 305 straipsnio 1 dalyje, 331 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nustatytų reikalavimų.
17. Pirmosios instancijos teismas – Panevėžio apygardos teismas, nuteisdamas V. R. ir L. R. už gyvybės G. M. atėmimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, sprendė, kad abu nuteistieji nukentėjusiąją nužudė veikdami netiesiogine tyčia tokiomis aplinkybėmis: kieme radę gulinčią be gyvybinės veiklos požymių nukentėjusiąją, neįsitikino, ar ji gyva, nekvietė pagalbos, po to įkėlė nukentėjusiąją į savo automobilio bagažinę ir nuvežę prie upės tyčia įmetė ją į upę, dėl to įvykus mechaninei asfiksijai dėl kvėpavimo takų uždarymo vandeniu nukentėjusioji mirė. Teismas konstatavo, jog V. R. ir L. R. valstybinio kaltintojo pareikštame kaltinime nurodytos aplinkybės, būtent, kad jie rado nukentėjusiąją po automobiliu, kuri dėl užvažiavusio automobilio buvo praradusi sąmonę ir po to veikdami kartu ištraukė nukentėjusiąją iš po automobilio, tiek ir nukentėjusiųjų A. M. bei I. M. pateiktame kaltinime nurodytos aplinkybės, jog V. R. neįsitikinus, kad tai daryti saugu, vairuojant automobilį, užvažiavo ant nukentėjusiosios, dėl to ji prarado sąmonę, o po to kaltinamieji, radę po automobiliu be sąmonės nukentėjusiąją, veikė siekdami nuslėpti eismo įvykį, įrodymais nėra patvirtintos ir todėl šalintinos (nuosprendžio 12–13 lapai).
18. Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai, nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir skųsdami jį apeliacine tvarka, apeliaciniame skunde, be kitų argumentų, kėlė klausimą ir dėl nuteistųjų padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (nužudymas bejėgiškos būklės žmogaus). Nuteistasis V. R. ir nuteistosios L. R. gynėjas apeliaciniuose skunduose ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nuteistųjų tyčinės kaltės ir teigė, kad jie nukentėjusiąją G. M. nužudė dėl neatsargumo.
19. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio, įvykusio 2018 m. spalio 3 d. ir 2019 m. balandžio 3 d., protokolo matyti, kad prokurorė, nukentėjusieji ir jų atstovas bei nuteistoji L. R. neprašė atlikti įrodymų tyrimo, tačiau abiejų nuteistųjų gynėjai apeliacinės instancijos teisme prašė skirti teismo psichiatrijos ekspertizę dėl nuteistojo V. R. psichinės sveikatos būklės. Teisėjų kolegija šį gynybos prašymą tenkino ir nusprendė atlikti įrodymų tyrimą šiuo vienu aspektu, t. y. dėl V. R. psichinės sveikatos ištyrimo. Šio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartimi nuspręsta nuteistajam V. R. paskirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, 2019 m. balandžio 3 d. teismo posėdyje perskaitytas jau atliktos ekspertizės aktas. Baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusysis A. M. bei jo ir nukentėjusiosios I. M. atstovas palaikė savo apeliacinį skundą, dar kartą akcentuodami bylos duomenis, kurie, jų nuomone, patvirtina tai, kad nuteistieji tyčia nužudė bejėgiškos būklės G. M.. Šią skundo dalį (dėl nuteistųjų veikos kvalifikavimo) palaikė ir prokurorė, prašydama nuteistojo V. R. ir nuteistosios L. R. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.
20. Taigi apeliacinio proceso metu naujų duomenų ar įrodymų, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, nebuvo surinkta ar nustatyta. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka pagal minėtus apeliacinius skundus, nesutiko su kasatorių apeliacinio skundo argumentais bei pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistųjų tyčinės kaltės ir naujame nuosprendyje konstatavo, kad nuteistieji atėmė nukentėjusiajai G. M. gyvybę dėl neatsargumo. Kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, teismas nenustatė pirmosios instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų, o naują nuosprendį grindė byloje surinktais bei apylinkės ir apygardos teismų posėdžiuose ištirtais įrodymais, tarp jų ir aplinkybėmis, kurias (nurodytas ir šios nutarties 17 punkte) pirmosios instancijos teismas buvo pripažinęs nepagrįstomis, neįrodytomis, ir jas pašalinęs iš prokurorės bei nukentėjusiųjų pateiktų kaltinimų.
21. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų teismų išvados dėl padarytos nusikalstamos veikos požymių padarytos išsamiai neišnagrinėjus visų su tuo susijusių bylos aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų teisės taikymo klaidų ir pats padarė tiek materialiosios, tiek proceso teisės esminius pažeidimus (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Tai grindžiama šiais argumentais:
21.1. Pirmosios instancijos teismas – Panevėžio apygardos teismas, kaip jau minėta, pripažino įvykio aplinkybes, nurodytas šios kasacinės instancijos teismo nutarties 17 punkte, nepasitvirtinusiomis bei jas iš nusikalstamos veikos aprašymo pašalino. Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių pašalinimas padarytas išsamiai neįvertinus visų bylos aplinkybių ir visos bylos kontekste vertinamas kaip darantis nesuprantamą bei logiškai nepaaiškinamą tolesnę nagrinėjamo nusikaltimo eigą. Minėtos nusikalstamos veikos pradžios aplinkybės, kad nukentėjusioji buvo rasta po automobiliu ir nuteistieji ištraukė ją iš po automobilio, yra reikšmingos kaltinamųjų besiformuojančių (ar jau susiformavusių) ketinimų, kurie atskleidžia kaltės turinį, aspektu bei nustatant priežastis, dėl ko vėliau buvo atlikti paskesni kaltinamųjų nusikalstami veiksmai, t. y. nukentėjusiosios įkėlimas į automobilio bagažinę, nuvežimas prie upės ir įmetimas į vandenį.
21.2. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Panevėžio apygardos teismui pateiktus nukentėjusiųjų prašymus pakeisti kaltinimą abu nuteistieji buvo kaltinami dėl nužudymo bejėgiškos būklės, siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą, ir ši byla buvo perduota nagrinėti teisiajame posėdyje dėl nužudymo pagal šiuos du kvalifikuojančius požymius (Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis, 6 t., b. l. 80–82). Teismas, nenustatęs kliūčių nagrinėti baudžiamąją bylą teisme ir pagal tokį nukentėjusiųjų pateiktą kaltinimą išnagrinėjęs bylą, apkaltinamajame nuosprendyje išsamių ir pagrįstų teisinių argumentų dėl nužudymo pagal abu kvalifikuojančius požymius nenurodė ir jų išsamiai neišanalizavo. Pažymėtina, kad dar nagrinėjant bylą Panevėžio apylinkės teisme pagal prokurorės pateiktą kaltinimą dėl veikos, nurodytos BK 132 straipsnio 1 dalyje, nukentėjusieji jau pateikė teismui rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą būtent pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą, teigdami, kad nuteistieji padarė ir kitas veikas, nurodytas BK 281 ir 144 straipsniuose (5 t., b. l. 52–53). Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje konstatuotas apylinkės teismo padarytas, be kitų baudžiamojo proceso įstatymo esminių pažeidimų, ir BPK 238 straipsnio pažeidimas būtent dėl neišnagrinėto nukentėjusiųjų minėto prašymo perkvalifikuoti nuteistųjų veikas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą.
21.3. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad aplinkybių nustatymas ir jų pripažinimas (ar nepripažinimas) svarbiais duomenimis, turinčiais reikšmės bylai išsamiai ir nešališkai išnagrinėti, galimi atlikus procesinius veiksmus, nustatytus BPK 197, 284, 285 ar kituose straipsniuose, ar pavedus juos atlikti BPK 287 straipsnyje (atitinkamai apeliacinės instancijos teisme – minėto BPK 324 straipsnio 6, 7 dalyse) nustatyta tvarka. Tai leistų teismams tinkamai įvertinti nuteistųjų nurodytas aplinkybes dėl „užvažiavimo ant G. M. kūno“ V. R. automobiliu įvykio vietos sąlygomis, palyginant gautus duomenis su rašytine bylos medžiaga (pvz., šio automobilio technine specifikacija (prošvaiste ir aukščiu), automobilio apžiūros metu (1 t., b. l. 100–102) ir specialistų išvadose (3 t., b. l. 122–128, 155–159, 165–166) nustatytais duomenimis bei kitais bylos įrodymais). Taip pat tai suteiktų pagrindą pašalinti neaiškumus (tikimybes), nurodytus specialisto N. R. paaiškinimuose, duotuose apylinkės teismo posėdyje (5 t., b. l. 135). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors šio specialisto paaiškinimais buvo grindžiami abiejų instancijų teismų nuosprendžiai, paaiškinimai nėra visiškai tikslūs. Apklausiamas nagrinėjant bylą pirmąja instancija Panevėžio apylinkės teisme specialistas N. R. paaiškino, kad „judant automobiliui atbulomis, buvo įmanomas užvažiavimo ant G. M. kūno variantas, bet ne pervažiavimas“, „tikėtina, kad galėjo būti taip, jog judantis automobilis kontaktavo su kūnu, po šio kontakto kūnas galėjo patekti po automobiliu nesant pervažiavimo“, „pervažiavimui būdingų sužalojimų šiuo atveju nebuvo nustatyta“ (5 t., b. l. 134–135). Apie aplinkybes, kaip konkrečiai, kokiu būdu judant automobiliui atbulomis, nukentėjusioji galėjo patekti po automobiliu, specialistas nebuvo apklaustas. Ką reiškia specialisto paaiškinimas „judant automobiliui atbulomis, buvo įmanomas užvažiavimo ant G. M. kūno variantas, bet ne pervažiavimas“, teismai taip pat nesiaiškino. Nei nagrinėjant antrą kartą bylą pirmąja instancija Panevėžio apygardos teisme, nei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas ar atitinkami ekspertai, galintys paaiškinti ar patikslinti tokius pirminius specialisto N. R. paaiškinimus, kviesti ir apklausti nebuvo. Tokiu būdu darytina išvada, kad byloje liko prieštaravimų, kurių abiejų instancijų teismai neišsiaiškino.
21.4. Baudžiamosios teisės doktrinoje ir teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją ir pan. Atskleidžiant nuteistųjų kaltės turinį, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamos bylos konkrečias aplinkybes. Vertinant nuteistųjų veiksmus reikšminga, kad nukentėjusiosios gyvybės atėmimas šioje byloje nebuvo momentinis ar vienkartinis veiksmas, abu nuteistieji atliko aktyvius ir kryptingus veiksmus (ištraukė iš po automobilio nukentėjusiosios kūną, paimdami nukentėjusiąją už rankų ir kojų įkėlė ją į automobilio bagažinę, nuvažiavo ant tilto, kūną iškėlė iš bagažinės ir bandė numesti nuo tilto į upę, nepavykus – įkėlė atgal į bagažinę, nuvažiavo prie upės krantinės, kūną vėl iškėlė iš bagažinės ir jį įmetė į upę). Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, byloje turėtų būti vertinama kaltės nustatymui ypač svarbi aplinkybė, t. y. kad abu nuteistieji pakankamai ilgą laiką fizinio kontakto būdu lietėsi prie nukentėjusiosios kūno, kai, kaip nustatyta byloje, nukentėjusioji dar buvo gyva. Šiuo aspektu svarbi išsamesnė specialistų ar ekspertų pagalba byloje, atsakant į klausimus, ar esant tokiems fiziniams kontaktams (nevienkartiniam žmogaus ėmimui už rankų, už kojų, jo nešimui, kėlimui ir pan.) įmanoma nesuprasti (nesuvokti), jog asmuo yra gyvas, kartu išsamiau išsiaiškinant specialistų paaiškinimus apie tai, kad nukentėjusioji buvo ištikta komos.
21.5. Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje, nurodant, kad kaltinamieji veikė tyčia, konstatuojama, jog jie suprato ir numatė, kad žmogus, esantis gyvas, tačiau negalintis judėti, įmestas į vandenį pats išsigelbėti negalės ir nuskęs. Šios teismo konstatuotos bylos aplinkybės yra nukentėjusiosios bejėgišką būklę patvirtinančios aplinkybės, o konstatavimas, kad nuo kaltininkų bendrų veiksmų pradžios – nukentėjusiosios įkėlimo ir uždarymo bagažinėje momento – visi veiksmai buvo atliekami sutartinai ir kryptingai veikiant, siekiant atsikratyti kūnu, nuvežti į vietą, kur jis būtų sunkiai surandamas, ar kad suradimui reikėtų ilgesnio laiko ir pastangų – galimą jų siekimą nuslėpti kitą nusikaltimą patvirtinančios aplinkybės. Jau minėta, kad pagal 2018 m. vasario 12 d. nukentėjusiųjų prašymus pakeisti kaltinimą byloje (6 t., b. l. 78–79) kaltinimas buvo pateiktas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas) ir pagal to paties straipsnio 11 punktą (nužudymas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą). Tai, kad Panevėžio apygardos teismas negalėjo įvardyti (kaip nurodyta nuosprendyje, dėl nepakankamų duomenų) konkrečių (aiškių) priežasčių, dėl kurių nukentėjusioji rasta gulinti kieme be gyvybinės veiklos požymių, ir ar tai lėmė jos būsena, ar kitos priežastys, neeliminuoja byloje nustatytos aplinkybės dėl nukentėjusiosios būklės ir teismo pareigos šiuo atveju tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą.
21.6. Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje nurodyta, kad abu nuteistieji veikė sutartinai ir kryptingai „siekiant atsikratyti kūnu“, tačiau kitų teisinių argumentų ir motyvų, pagrindžiančių tokią teismo išvadą, nepateikta. Nors nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde buvo prašoma V. R. ir L. R. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, visgi bylos aplinkybių kontekste reikšminga įvertinti ir tai, ar byloje buvo išspręstas klausimas dėl nukentėjusiųjų pateikto kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą (nužudymas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą), ir ar toks pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kurio teisėtumą ir pagrįstumą tikrina apeliacinės instancijos teismas, trūkumas, t. y. išsamių argumentų dėl nukentėjusiųjų pateikto kaltinimo nepateikimas, iš esmės nepažeidžia nukentėjusiųjų teisių.
21.7. Vertinant, ar išsamiai buvo išnagrinėtas nukentėjusiųjų apeliacinio skundo prašymas kvalifikuoti nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išdėstė analogiškas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui formuluotes, apibūdinančias nukentėjusiosios būklę, ir nuosprendžio 20 punkte nurodė tik formalaus pobūdžio išvadą, kad nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas negali būti tenkinamas. Kitų išsamių ir pagrįstų teisinių argumentų, pagrindžiančių tokią išvadą, nuosprendyje nenurodyta.
21.8. Taip pat konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, jog abu nuteistieji „nuvežė G. M. prie upės ir įmetė į upę“ (11 punktas), „nuvežė prie upės ir ten ją išmetė“ (15 punktas), nepagrįstai paliko neįvertintus ir visiškai neaptartus tiek nuteistųjų veiksmus, tiek faktines bylos aplinkybes dėl jų atvažiavimo ant tilto ir nepavykusio bandymo nuo šio tilto numesti nukentėjusiąją į upę. Tuo tarpu iš bylos aplinkybių matyti, kad, nepavykus atlikti šių pirmųjų veiksmų ir nepasiekus tikslo įmesti nukentėjusiąją į upę nuo tilto, nuteistieji nuvažiavo prie upės kranto (prie maudymosi vietos) ir tik tada (iš antro karto) nukentėjusiąją įmetė į upę. Nuosprendyje nenurodyta, kad tokios faktinės bylos aplinkybės yra neįrodytos, nepagrįstos ar pan. Taigi ir šiuo aspektu – tik dalies byloje surinktų įrodymų išdėstymas naujame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, o dalies iš jų išvis nenurodant ir nepateikiant dėl jų jokio teisinio vertinimo – negali būti pripažinta teisiškai pagrįstu ir tinkamu teismo nuosprendžio motyvavimu, atitinkančiu BPK 331 straipsnio reikalavimus.
21.9. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 16 punkte išdėstytų išvadų, kuriomis grindžiamas nuteistųjų V. R. ir L. R. padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimas iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 132 straipsnio 1 dalį, prieštaringumo. Darydamas išvadą, kad V. R. ir L. R. nagrinėjamoje situacijoje elgėsi lengvabūdiškai ir nerūpestingai, t. y. „radę be sąmonės po automobiliu gulinčią G. M. ir nesiėmę tokioje situacijoje reikiamų ir būtinų priemonių, kad būtų įsitikinta, ar nukentėjusioji gyva, elgėsi neatsakingai, skubotai ir nusikalstamai nerūpestingai, apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, kad šiuos nuteistųjų skubotus ir nepagrįstus veiksmus, neadekvačių sprendimų priėmimą neabejotinai lėmė pačių nuteistųjų apsvaigimas nuo alkoholio, sumišimas dėl po automobiliu rasto G. M. kūno, asmeninio patyrimo nebuvimas, nustatant asmens sveikatos būklę. Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad V. R. ir L. R. nors ir nesuprato, kad įmetant į upę G. M. ši dar buvo gyva, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuo nukentėjusiosios kūno suradimo iki įmetimo į upę momento buvo praėjęs neilgas laiko tarpas, G. M. kūnas buvo tik prispaustas automobilio, nukentėjusiosios kūne nebuvo sunkių ir akivaizdžių sužalojimų, kurie sudarytų pagrindą neabejotinai išvadai, jog G. M. mirusi, turėjo ir galėjo numatyti, kad G. M. buvo dar gyva.“
21.10. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės – „nuo nukentėjusiosios kūno suradimo iki įmetimo į upę momento buvo praėjęs neilgas laiko tarpas“, „kūnas buvo tik prispaustas automobilio“, „radę be sąmonės po automobiliu gulinčią“ – neįvertintos ir neištirtos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka. Tokiu būdu, kaip jau minėta, pritartina nukentėjusiųjų kasacinio skundo argumentams, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys yra prieštaringas: motyvuodamas sprendimą nuteistųjų nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip neatsargią, 16 punkte teismas teigia, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog automobilis buvo užvažiavęs ant G. M. ir dėl to nukentėjusioji prarado sąmonę.
21.11. Prieštaringumų yra ir daugiau: apeliacinės instancijos nuosprendžio 13 punkte, išdėstant bylos įrodymus dėl rastų žmogaus kraujo pėdsakų ant automobilio dugno, padarytos išvados: „Byloje nėra jokių duomenų, jog šiuo automobiliu <..> buvo padarytas koks nors kitas autoįvykis, kuris leistų daryti kitokią išvadą apie kraujo atsiradimo aplinkybes ant automobilio dugno. Rasti kraujo pėdsakai ant automobilio dugno galimai buvo nukentėjusiosios G. M., kas patvirtina nuteistųjų parodymus apie G. M. radimą po automobiliu, kadangi nuteistieji analogiškai tvirtina, jog G. M., ištraukę iš po automobilio, patikrinę pulsą, dėjo į bagažinę, o byloje yra vienareikšmė specialistų išvada, jog šio automobilio bagažinėje rastas kraujas priklauso mirusiajai G. M. ir tai akivaizdžiai patvirtina, jog, dedant G. M. į automobilio bagažinę, ji buvo sužalota ir jai bėgo kraujas“ – prieštarauja 18 punkto argumentams, kad „Byloje nesant neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog V. R. vairuojamas automobilis užvažiavo ant nukentėjusiosios G. M. ir tokiu būdu G. M. prarado sąmonę, bei vadovaujantis principu, kad visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti bylą nagrinėjant teisme, aiškinami kaltininko naudai, darytina išvada, jog prokurorės pareikšti kaltinimai, kad V. R., pradedant važiuoti automobiliu <...>, atbuline eiga, nei jis, nei L. R. neįsitikino, kad tai daryti saugu, užvažiavo ant nukentėjusiosios G. M., dėl ko G. M. prarado sąmonę, nepasitvirtino. Tačiau šios nustatytos faktinės bylos aplinkybės nuteistųjų V. R. ir L. R. padarytos veikos kvalifikavimo nekeičia“. Šiame 18 punkte teismas nurodo, kad nuteistieji gyvybę atėmė dėl neatsargumo šio nuosprendžio 11 punkte nurodytomis aplinkybėmis, tačiau 11 punkte yra aiškiai nurodyta, kad nuteistieji „<...> po automobiliu <...> rado nukentėjusiąją G. M., kuri dėl užvažiavusio automobilio buvo praradusi sąmonę <..>“. Taigi iš tokių apeliacinės instancijos teismo išvadų negalima suprasti, kokios vis dėlto bylos aplinkybės pripažintos įrodytomis.
22. Konstatuotina, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, šis teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), netinkamai motyvavo procesinį sprendimą bei padarė prieštaringas išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 331 straipsnis). Padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, sukliudę apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
23. Kartu pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl nuteistųjų kaltės turinio nustatymo, nėra tikslinga remtis kaip precedento galią turinčia kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-58-697/2015, kuria kasacinės instancijos teismo posėdyje rėmėsi nuteistųjų gynėjai bei prokurorė, nagrinėjant bylą pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme, t. y. Panevėžio apygardos teisme. Nagrinėjamos bylos, t. y. bylos dėl nukentėjusiosios G. M. nužudymo, faktinės aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurios buvo nustatytos baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-58-697/2015. Šioje byloje vienas iš asmenų, įvykdžiusių nusikalstamą veiką (pirma sudavęs nukentėjusiajam ne mažiau kaip 23 smūgius į įvairias kūno vietas, tuomet, tęsiant nusikalstamą veiką, jau bendrininkų grupe nuvežus be sąmonės esantį nukentėjusįjį į mišką bei užkasus jį, dėl ko nukentėjusysis mirė nuo mechaninės asfiksijos), yra nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, t. y. už tyčinį nužudymą. Tuo tarpu kiti trys asmenys nuteisti už neatsargų gyvybės atėmimą, t. y. pagal BK 132 straipsnio 2 dalį – už veiksmus veikiant bendrai, t. y. nukentėjusiojo, esančio be sąmonės, nuvežimą į mišką ir jo užkasimą, dėl ko nukentėjusysis mirė. Šioje byloje reikšmingomis aplinkybėmis pripažinta tai (ir būtent jos lėmė trijų asmenų veikų kvalifikavimą kaip neatsargų gyvybės atėmimą), kad pagal bylos aplinkybes reikšmingą įtaką šių trijų nuteistųjų suvokimui ir apsisprendimui dėl nukentėjusiojo mirties darė būtent nuteistasis, pirmiausia sudavęs nukentėjusiajam smūgius. Byloje nustatyta, kad būtent jis neleido kviesti greitosios medicinos pagalbos, taip pat ėmėsi iniciatyvos tikrinti nukentėjusiojo gyvybines funkcijas ir prieš užkasant nukentėjusįjį dar kartą patikino kitus tris nuteistuosius, kad nukentėjusysis negyvas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad,,teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“.
24. Išplėstinė teisėjų kolegija dėl kitų kasaciniame skunde nurodytų argumentų (susijusių su nuteistųjų parodymų vertinimu, nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis ir tinkamu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatų, reglamentuojančių civilinių ieškinių turtinei bei neturtinei žalai atlyginimo klausimų išsprendimą, taikymu) nepasisako, nes sprendimų dėl jų priėmimas galimas tik tinkamai atlikus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimą, išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes pagal paduotus apeliacinius skundus apeliacine tvarka iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Artūras Pažarskis
Rima Ažubalytė
Dalia Bajerčiūtė
Arvydas Daugėla
Eligijus Gladutis
Sigita Jokimaitė
