H. E. pagal BK 176 str., 16 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-130-458/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30077-2015-8 Procesinio sprendimo kategorija

1.2.13.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

išteisintajam H. E.,

civilinės atsakovės UAB „T.“ atstovui R. J.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų D. K. ir A. K. bei Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Sigutės Borščienės kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. liepos 25 d. nuosprendžiu H. E. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį 35 MGL (1318,10 Eur) dydžio bauda.

Nukentėjusiųjų D. K. ir A. K. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies: jiems iš ADB „Gjensidige“ priteista po 7240,50 Eur draudimo išmokos; iš UAB,,T.“ – po 7759,50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Eglės Veliulienės apeliacinis skundas atmestas.

Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. liepos 25 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis:

H. E. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Civilinių ieškovų ir nukentėjusiųjų D. K. ir A. K. civilinis ieškinys, pareikštas UAB „T.“ ir ADB „Gjensidige“, paliktas nenagrinėtas.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymai iš H. E. priteisti išlaidas už nukentėjusiesiems teiktą teisinę pagalbą.

Šiaulių apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2017 m. kovo 20 d. nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į civilinei atsakovei UAB „T.“ priklausantį turtą – administracinį pastatą su priestatu, esantį Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), panaikintas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi išteisintojo ir civilinės atsakovės atstovo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu H. E. buvo nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „T.“ generalinis direktorius, tai yra darbdavys, turintis pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, dėl neatsargumo pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, nes nesudarė saugių darbo sąlygų stoginės, esančios Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), stogo dangą ardančiam UAB „T.“ darbuotojui K. K.: neinstruktavo darbus atliekančių darbuotojų, kaip saugiai atlikti stogo dangos ardymo darbus statybvietėje ir kokias konkrečias technines priemones būtina naudoti siekiant išvengti kritimo iš aukščio, neįrengė ir nenaudojo kolektyvinių ir asmeninių apsaugos priemonių, saugančių darbuotojus nuo kritimo iš aukščio, – trapų, saugos diržų ar apraišų, lynų ar pan., ir šiais veiksmais pažeidė:

1.1. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672, priimto 2003 m. liepos 1 d., 14 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nurodančius, kad,,darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ir pavojingų rizikos veiksnių“, 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, kad „pagal darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje sprendžia, kokias kolektyvines saugos priemones naudoti, organizuoja kolektyvinių apsaugos priemonių įrengimą, ir jeigu jos nepakankamai apsaugo darbuotojus nuo rizikos, darbuotojus aprūpina asmeninėmis apsaugos priemonėmis, diegia saugius darbo bei technologinius procesus“;

1.2. Saugos ir sveikatos statyboje taisyklių DT 5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346, 73 punkto reikalavimus, kad,,atliekant darbus ant stogų, aukštesnių kaip 1,3 m arba kurių nuolydis didesnis kaip 20 laipsnių, kad būtų išvengta darbuotojų arba darbo priemonių kritimo <…> turi būti įrengtos kolektyvinės saugos priemonės, o darbuotojai – aprūpinti reikiamomis apsauginėmis priemonėmis“, ir 74 punkto reikalavimus, kad,,kai stogo nuolydis didesnis kaip 20 laipsnių arba stogas ar kitas paviršius yra pagamintas iš trapios medžiagos, galinčios lūžti ar kitaip suirti, ir darbuotojai gali nukristi, turi būti įrengiami ne siauresni kaip 0,3 m pritvirtinti trapai darbuotojui atsistoti“;

1.3. Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34, 4 priedo 46.2 punkto nurodytą reikalavimą, kad „jeigu darbuotojas turi dirbti ant arba arti stogo ar kito paviršiaus, pagaminto iš trapių medžiagų, kurios gali įlūžti ar kitaip suirti, būtina imtis atsargumo priemonių, kad darbininkas netyčia neužliptų ant trapios medžiagos arba nenukristų ant žemės“, bei tų pačių nuostatų 4 priedo 46.1 punkto reikalavimą, kad „jeigu gresia pavojus nukristi nuo stogo arba jeigu stogo aukštis ar nuolydis viršija norminių teisės aktų nustatytus dydžius, turi būti įrengtos kolektyvinės apsaugos priemonės, kad būtų išvengta darbuotojų, darbo priemonių ar kitų daiktų ir medžiagų kritimo“.

2. Dėl šių teisinių ir organizacinių darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimų visumos įvyko nelaimingas atsitikimas žmogui – 2015 m. gegužės 28 d. apie 12.40 val. Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), neapmokytam ir neinstruktuotam, kaip saugiai atlikti pavojingus darbus aukštyje, UAB,,T.“ darbuotojui K. K. atliekant stoginės šlaitinio stogo senų asbestinių lakštų demontavimo darbus, atsistoti naudojant atskirus, nepritvirtintus lentų elementus, tai yra, jam neturint galimybės saugiai judėti ant stogo, nesant įrengtų trapų, neišdavus jam ir nenaudojant tinkamų asmeninių ir kolektyvinių apsaugos priemonių, apsaugančių nuo kritimo iš aukščio, lūžus šiferio lakštui, jis nukrito nuo stogo ant betoninio pagrindo ir patyrė sužalojimus: kaukolės pamato vidurinės ir užpakalinės duobių lūžius, pakauškaulio dešinės pusės, abiejų smilkinkaulių ir dešinio momenkaulio lūžius, galvos smegenų kairės kaktinės skilties bei smegenėlių dešinio pusrutulio sumušimą, kairės krūtinės ląstos pusės VI šonkaulio lūžį, abiejų ausų būgnelių plyšimus, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo H. E. buvo nuteistas pagal BK 176 straipsnio l dalį, nurodė, kad šis nuosprendis neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus įrodymus, nevertinus jų visumos, tarpusavio sąsajos; priimdamas tokį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė neteisingą, surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą dėl H. E. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad H. E. neturėjo nei pareigos, nei realios galimybės užtikrinti saugias darbo sąlygas ardant stogą, darbuotojai patys nusprendė atlikti stoginės ardymo darbus nesilaikydami saugumo reikalavimų ir apie tai neinformavo generalinio direktoriaus, todėl šiuo atveju H. E. negali būti atsakingas už dėl darbuotojų savavališkų ir nesaugių veiksmų kilusias neigiamas pasekmes. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju asmuo sukėlė baudžiamajame įstatyme nustatytus padarinius be kaltės, t. y. jo veika vertintina kaip kazusas, dėl to H. E. kaip įmonės vadovo atsakomybė pagal BK 176 straipsnio 1 dalį negalima.

III. Kasacinių skundų argumentai

4. Kasaciniu skundu nukentėjusieji D. K. ir A. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. liepos 25 d. nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, nes priimtas pažeidžiant materialiosios ir proceso teisės normas, iš esmės nukrypstant nuo formuojamos teismų praktikos.

2.2. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas vienodai traktavo reikšmingą bylai aplinkybę, kad būtent išteisintasis H. E., kaip UAB „T.“ generalinis direktorius, turėjo pareigą ir buvo atsakingas už saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymą, tačiau skirtingai kvalifikavo H. E. veiksmus.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nurodė, kad H. E. pareiga ir atsakomybė užtikrinti saugias ir nekenksmingas darbo sąlygas nėra beribė ir ši įmonės generalinio direktoriaus pareiga susijusi tik su įmonės darbuotojų atliekamais darbais, kuriuos tiesiogiai pavedė atlikti pats įmonės generalinis direktorius, arba minėti darbai buvo atliekami su generalinio direktoriaus žinia ir su jo pritarimu, o šiuo atveju, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, byloje esantys duomenys patvirtina H. E. keliamą versiją, jog darbuotojai patys savavališkai nusprendė atlikti stoginės ardymo darbus nesilaikydami saugumo reikalavimų ir neinformavę generalinio direktoriaus, todėl šiuo atveju už dėl darbuotojų savavališkų ir nesaugių veiksmų kilusias pasekmes H. E. negali būti atsakingas. Tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir yra paremti pernelyg sureikšminant H. E. parodymus apie neva nieko nežinojimą apie remontuojamą stoginę. Apie tai, kad stoginę reikėjo remontuoti ir buvo duotas žodinis H. E. nurodymas, pirmosios instancijos teisme patvirtino ir pats H. E.. Taip pat logiškai nepaaiškinama, kodėl įmonės darbuotojai, kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, įmonės naudai ir interesais savavališkai atlikinėjo darbus.

2.4. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 176 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektyvusis požymis – neatsargumas – ir įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas), prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir paties teismo nuosprendyje išdėstytoms išvadoms.

2.5. H. E. neatsargi kaltė pasireiškė ne tuo, kad jis įvykio dieną nebuvo įmonėje, nedavė konkretaus nurodymo, kas ir kaip turi pakeisti stogo dangą (nors byloje ir nustatyta, kad H. E. pasitarimo metu buvo nurodęs sutvarkyti stoginę), bet tuo, kad jis, žinodamas, jog yra atsakingas už darbų saugą, neuždraudė (leido) atlikti tokių darbų jam nesant, t. y., neduodamas atitinkamų nurodymų darbuotojams, nesupažindindamas su teisės aktų reikalavimais, nenumatė, kad kils neigiami padariniai, bet pagal savo asmenines savybes, ilgametę darbo patirtį turėjo ir galėjo numatyti galimą darbo pavojingumą, galinčias kilti neigiamas pasekmes kitiems asmenims. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nustatytos faktinės bylos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad H. E. elgėsi akivaizdžiai nusikalstamai nerūpestingai, todėl jo padarytą nusikalstamą veiką vertinti kaip nelaimingą atsitikimą nėra teisinio pagrindo.

5. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė Sigutė Borščienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 19 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 176 straipsnio 1 dalies, neteisingai aiškintų šios veikos subjektui taikomų elgesio reikalavimų ir priežastinio ryšio tarp šio subjekto veiksmų bei sukeltų padarinių turinio, nepagrįstai susiaurintos neatsargios kaltės ir neįvertintų nusikalstamo nerūpestingumo (kaip neatsargios kaltės formos) kriterijų (BK 16 straipsnio 1 ir 3 dalys), dėl to neteisingai konstatuoto teisinio kazuso. Taip pat šios instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus, nes įrodymus vertino selektyviai ir atsietai vienus nuo kitų, neatskleidė jų turinio, nesugretino jų tarpusavyje, nesusiejo į loginę visumą, nepašalino prieštaravimų, esant galimybei jų nepatikrino teismo posėdžio metu, pirmenybę teikė teisinantiems įrodymams, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė kitus įrodymus ir tai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. H. E. buvo nepagrįstai išteisintas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį konstatuojant, kad jo veika yra kazusas.

3.2. Baudžiamosios bylos duomenys rodo, kad nagrinėjamu atveju buvo atliekami šiferio demontavimo darbai, kurie priskiriami statybos darbams. Pagal statybą reglamentuojančius norminius teisės aktus (Statybos techninį reglamentą STR 1.08.02:2002) užtikrinti saugų darbą statybvietėje yra statinio statybos vadovo ir darbų vadovo pareiga. Dokumentų apie statinio statybos vadovo ir statybos darbų vadovų paskyrimą tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra, taip pat nėra duomenų apie tai, kad UAB „T.“ generalinis direktorius H. E. savo atostogų metu būtų kitam asmeniui perdavęs savo įgaliojimus darbų saugos srityje, todėl, kaip pagrįstai nurodė ir apeliacinės instancijos teismas, UAB „T.“ užtikrinti saugų darbą statybvietėje privalėjo darbdavys – UAB „T.“ generalinis direktorius H. E.. Be to, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams nekilo abejonių, kad nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu lūžus šiferio lakštams iš aukščio nukrito ir sunkius sužalojimus patyrė UAB „T.“ darbuotojas K. K., įvyko dėl darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimų visumos, t. y. nesudarius UAB „T.“ darbuotojui K. K. saugių ir sveikatai nekenksmingų sąlygų darbo vietoje. Šių sąlygų sudarymas pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11, 25 straipsnius yra darbdavio pareiga.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad liudytojo K. K. parodymai nenuoseklūs, prieštarauja kitiems duomenims, o byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad UAB „T.“ generalinis direktorius H. E. buvo davęs nurodymą jo atostogų metu remontuoti stoginę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi K. K. parodymais kaip nuosekliais, o H. E. parodymus tinkamai vertino kaip gynybinę versiją, jo kaltę pagrįstai traktavo kaip nusikalstamą nerūpestingumą. Teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai (liudytojų K. K., V. V., V. P., specialisto, Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiojo darbo inspektoriaus K. J. parodymai) rodo, kad H. E. davė nurodymą K. K. jo atostogų metu atlikti stoginės šiferio demontavimo darbus, todėl teigtina, kad atostogų metu H. E. apie įmonėje atliekamus darbus buvo žinoma ir jis buvo atsakingas už darbuotojų saugą bei sveikatą šių darbų atlikimo metu. Be to, pagal byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus matyti, kokia darbo tvarka buvo nusistovėjusi įmonėje, kad įmonės darbuotojai apie generalinio direktoriaus paskirtus atlikti darbus sužinodavo iš K. K., o ne iš paties H. E., todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad 2015 m. gegužės 28 d. K. K. savavališkai, be generalinio direktoriaus žodinio nurodymo ir žinios, pavedė darbuotojams atlikti UAB „T.“ priklausančios stoginės ardymo darbus. Taigi, Šiaulių apygardos teismas, paneigdamas liudytojo K. K. nurodytas aplinkybes dėl nurodymo atlikti darbus davimo, įrodymus byloje vertino ne kartu su kitais įrodymais, o selektyviai ir atsietai nuo kitų, neatskleidė jų turinio, nesusiejo į loginę visumą, nepašalino prieštaravimų, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

3.4. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą, bylos duomenims prieštaraujančią išvadą, jog šiuo atveju susiklostė kazuso situacija, kai H. E., kaip UAB „T.“ generalinis direktorius, nesuvokė ir nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali kilti pavojingi padariniai kito asmens (įmonės darbuotojo) sveikatai ir gyvybei. Šios teismo nuosprendžio išvados neatitinka BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių neatsargią kaltės formą, nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti keliamų kriterijų, neatitinka baudžiamojo įstatymo keliamų elgesio reikalavimų asmeniui, turinčiam atitinkamą pareigą ir galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius. H. E. veiksmai šiuo atveju pasireiškė neatsargia kaltės forma – nusikalstamu nerūpestingumu, nes jis nenumatė, kad dėl kaltinime inkriminuotų statybos darbų tvarką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų gali atsirasti kokie nors neigiami padariniai, tačiau pagal darbo funkcijas ir savo asmenines savybes galėjo ir privalėjo tai numatyti, t. y. privalėjo tinkamai organizuoti darbą, įvertinęs kritimo iš aukščio riziką parengti techninius dokumentus, su saugiais darbų atlikimo metodais supažindinti darbuotojus, užtikrinti trapų įrengimą ir asmeninių apsaugos priemonių išdavimą bei naudojimą, nes šių savo kaip darbdavio pareigų jis atostogų metu nebuvo perdavęs jokiems kitiems asmenims.

3.5. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad kaltės turinys apie asmens kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiamas ir pagal kaltininko elgesį, ir kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus realią situaciją, kaltininko asmenines savybes (profesinę ir gyvenimišką patirtį) ir kitas bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-628/2020). Tačiau apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nustatytoms bylos aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kad šioje byloje nenustatytas būtinasis nusikalstamos veikos, nurodytos BK 176 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis – H. E. kaltė (neatsargumas), dėl to nagrinėjamas įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas).

3.6. Pirmiau nurodyti pažeidimai yra esminiai, sukliudę Šiaulių apygardos teismui išsamiai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingą sprendimą, dėl to Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 19 d. nuosprendis dėl H. E. išteisinimo pagal BK 176 straipsnio 1 dalį naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nenagrinėjo kituose apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų, kurie apeliacinės instancijos teismo turėjo būti išspręsti.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nukentėjusiųjų D. K. ir A. K. bei Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Sigutės Borščienės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 176 straipsnio 1 dalies taikymo

7. Tiek nukentėjusiųjų, tiek prokuroro kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 176 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes padarė nepagrįstą išvadą dėl nusikalstamos veikos subjekto, priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių bei šios veikos subjektyviojo požymio – neatsargios kaltės vertinimo. Dėl to, anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo H. E. buvo nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį.

8. Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. BK 176 straipsnyje įtvirtinto darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo subjektas yra specialusis – darbdavys ar jo įgaliotas asmuo. Darbdavio įgaliotas asmuo – padalinio vadovas ar kitas administracijos pareigūnas, kuriam darbdavys ar darbdaviui atstovaujantis asmuo pavedė įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus įmonėje ir (ar) įmonės struktūriniame padalinyje (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje darbdavio įgaliotas asmuo apibūdinamas kaip asmuo, dėl savo tarnybinės padėties ar specialiųjų įgaliojimų atsakingas už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-154/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-154/2012">2K-154/2012</a>, 2K-182-677/2016, 2K-355-788/2016, 2K-104-648/2017 ir kt.). Kai pareigos, kylančios darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos srityje, darbdaviui atstovaujančio asmens yra perleistos paskirtiems kitiems įgaliotiems asmenims, pastarieji asmenys laikytini BK 176 straipsnyje nurodyto nusikaltimo subjektu. Sprendimas dėl darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo subjekto tokiais atvejais turi būti pagrįstas išvada, kad įgaliotam asmeniui konkrečiai buvo pavesta įgyvendinti teisės aktų reikalavimus būtent darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. Tokiais atvejais paprastai vertinama įmonėje nustatyta prevencinių priemonių įgyvendinimo ir kontrolės tvarka, įgalioto asmens paskyrimą nustatančių dokumentų turinys, specializuoti kvalifikaciniai reikalavimai ir kiti šiam klausimui spręsti reikšmingi duomenys.

9. BK 176 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, t. y. pripažįstant, kad asmuo padarė darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimą, būtina nustatyti ne tik padarytą veiką, bet ir atsiradusius padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir šių padarinių. Nustatant priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių būtina įvertinti, dėl kokių konkrečių darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų atsirado BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai. Taikant už darbų saugą ar sveikatos apsaugą darbe atsakingam asmeniui baudžiamąją atsakomybę, be padarytų konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų nustatymo, turi būti konstatuota, kad šie pažeidimai ir tapo būtina sąlyga ir pagrindinė priežastis sunkiems padariniams kilti, taip pat turi būti įvertintos ir to asmens realios galimybės numatyti šių padarinių atsiradimą ir užkirsti jiems kelią. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 176 straipsnį galima esant tiek tyčinei, tiek neatsargiai kaltei.

10. Šioje byloje nustatyta, kad UAB,,T.“ darbuotojas K. K. buvo sunkiai sužalotas, kai jam, be apsaugos priemonių, saugančių nuo kritimo iš aukščio, atliekant stoginės, esančios Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), šlaitinio stogo senų asbestinių lakštų demontavimo darbus 4,80 m aukštyje, lūžo šiferio lakštas, ir jis (K. K.) nukrito nuo stogo ant betoninio pagrindo.

11. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį H. E. grindė tuo, kad jis, būdamas UAB „T.“ generalinis direktorius, turėjo pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, tačiau nesudarė saugių darbo sąlygų minėtos stoginės stogo dangą ardančiam UAB „T.“ darbuotojui K. K., taip dėl neatsargumo pažeidė nuosprendyje nurodytuose darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, ir dėl teisinių ir organizacinių darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimų visumos įvyko nelaimingas atsitikimas žmogui.

12. Iš tiesų byloje nustatyta, kad UAB „T.“ už saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymą buvo atsakingas įmonės generalinis direktorius H. E.. Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (11 straipsnis) nuostatas ir UAB „T.“ generalinio direktoriaus pareigines nuostatas (2.4.1 punktas) jis, kaip darbdavys, kontroliuojantis ir prižiūrintis bendrovės darbuotojų darbą, turėjo pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Nustatyta ir tai, kad savo atostogų nuo 2015 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. birželio 21 d. metu jis savo funkcijų ir pareigų, susijusių su darbo saugos ir sveikatos reikalavimų įgyvendinimu įmonėje, nebuvo perleidęs jokiam kitam asmeniui – nei įmonės generalinio direktoriaus pavaduotojai D. E., nei statybos padalinio vadovui K. K., kuris pagal darbo sutartį tokių pareigų neturėjo. Byloje esančioje Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. gruodžio 13 d. ekspertizės akto Nr. 11-2384(16) išvadoje konstatuota, kad 2015 m. gegužės 28 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo priežastis ir pagrindinė sąlyga buvo tai, kad atliekant minėtus darbus ant stogo su šiferio danga, esant rizikai šiai dangai suirti, nebuvo naudojamos kolektyvinės bei asmeninės apsaugos priemonės, saugančios darbuotojus nuo kritimo iš aukščio, techninės priemonės (trapai). Be to, nebuvo paskirtas statybos darbų vadovas, neparengta ir nepatvirtinta tinkama dokumentacija ir darbuotojai nebuvo su ja supažindinti, vykdyti darbai neatitiko Saugos ir sveikatos statyboje taisyklių DT 5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346, 73, 74 punktų ir Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34, 4 priedo 46.1, 46.2 punktų reikalavimų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad H. E., kaip UAB „T.“ generalinis direktorius, turėjo pareigą ir buvo atsakingas už saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymą įmonėje net ir savo atostogų metu, taigi dėl 2015 m. gegužės 28 d. įvykio atsakingas formaliai turėtų būti būtent jis.

13. Vis dėlto BK 176 straipsnio prasme vien formalus specialiojo subjekto nustatymas ir dėl darbų saugą reglamentuojančių norminių aktų pažeidimo (nesilaikymo) kilusių sunkių padarinių (šiuo atveju – sunkaus sveikatos sutrikdymo – galvos traumos, žmogui nukritus nuo stogo) konstatavimas nėra pakankamas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimą. Svarbią reikšmę turi ir priežastinis ryšys tarp asmens, pripažinto specialiuoju subjektu, veikos ir kilusių padarinių, kurį turi nustatyti teismas pagal konkretaus įvykio faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus (taip pat ir įvykyje dalyvavusių liudytojų K. K., V. P., V. V. parodymus, UAB „T.“ darbų saugos specialisto E. E. parodymus), nustatė, kad 2015 m. gegužės 28 d. stoginės ardymo darbus nusprendė atlikti K. K., jis darbuotojus K. K., V. P. ir V. V., dirbusius kitame objekte prie sienų šiltinimo, nuvedė dirbti prie stoginės, instruktavo apie darbų saugą, sakė saugotis, nenukristi, nurodė lipti ant stogo ir jį ardyti, o pats šiems darbams vadovavo iki pietų, vėliau išvažiavo ir nurodė be jo nedirbti, tačiau darbininkai pratęsė darbus nesulaukę K. K.. Nustatyta, kad K. K. savavališkai, be H. E. žinios nusprendė atlikti stoginės ardymo darbus, apie kuriuos nebuvo informuotas ir įmonės darbų saugos specialistas D. E., iš pastarojo negavo pritarimo dėl šių darbų vykdymo, nebuvo nei raštiškų leidimų darbams, nei generalinio direktoriaus įsakymo ar sutikimo; H. E. apie vykdytus darbus sužinojo tik įvykus nelaimingam atsitikimui. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad generalinis direktorius H. E. būtų nurodęs jo atostogų metu atlikti stoginės ardymo darbus, būtų apie juos žinojęs ir tam pritaręs. Be to, teismas nustatė, kad ir patys darbuotojai, atlikę stoginės ardymo darbus (K. K., V. P. ir V. V.), elgėsi itin neatsakingai ir neapdairiai, nes pradėjo dirbti per pietų pertrauką, nesulaukę K. K.. Nors darbininkai prieš stoginės ardymo darbus buvo instruktuoti, supažindinti su statinių ardymo ir atstatymo darbų sauga dirbant aukštyje, jiems buvo išduotos asmeninės apsaugos priemonės, turėjo realias galimybes pasinaudoti kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis, kurios būtų apsaugojusios nuo nelaimingo atsitikimo, tačiau K. K. jomis nepasinaudojo. Toks neatsakingas, rizikingas ir savavališkas paties K. K. elgesys prisidėjo prie nelaimingo atsitikimo kilimo.

14. Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad H. E., kaip UAB „T.“ generalinis direktorius, nesuvokė ir nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali kilti pavojingi padariniai kito asmens (įmonės darbuotojo) sveikatai ar net gyvybei, nes apskritai nebuvo nurodęs atlikti įmonėje esančios stoginės remonto darbų savo atostogų metu ir to nenumatė, todėl ir neturėjo pareigos bei realios galimybės užtikrinti saugias ir nekenksmingas darbo sąlygas ardant stoginę. Nenustačius H. E. kaltės (nei tyčios, nei neatsargumo), tokį jo psichinį santykį su veika apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino kaip kazusą.

15. Teismui darant išvadas, ar asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti visų faktinių aplinkybių, pagal kurias sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius, buvimą ar nebuvimą. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnio 4 dalyje, yra ta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai). Apeliacinės instancijos teismas šiuo principu vadovavosi ir, neturėdamas galimybių objektyviais duomenimis neginčijamai nustatyti H. E. kaltę bei priežastinį ryšį tarp jo veikos ir kilusių sunkių padarinių, jį pagal BK 176 straipsnio 1 dalį pagrįstai išteisino. Kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir teigti, kad šis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl kasaciniuose skunduose nurodytų BPK pažeidimų

16. Prokurorės kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus, nes įrodymus vertino selektyviai ir atsietai vienus nuo kitų, netinkamai įvertino H. E., liudytojų parodymus ir kitus įrodymus, neatskleidė jų turinio, nesugretino jų tarpusavyje, nesusiejo į loginę visumą, nepašalino prieštaravimų, esant galimybei jų nepatikrino teismo posėdžio metu, pirmenybę teikė teisinantiems įrodymams, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė kitus įrodymus. Nukentėjusiųjų kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl H. E. kaltės neatitinka faktinių aplinkybių, padarytos išskirtinę reikšmę suteikiant jo parodymams.

17. Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, dalis argumentų, susijusių su nurodytais BPK pažeidimais, yra skirti įrodymų vertinimui, pateikiant savą jų vertinimą, ir apeliacinės instancijos teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti (dėl H. E. nežinojimo apie remontuojamą stoginę, K. K. savavališko sprendimo atlikti darbus ir pan.), o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasaciniuose skunduose keliamas teismo išvadų atitikties faktinėms bylos aplinkybėms klausimas taip pat susijęs su faktų nustatymu, o ne teisės taikymu, dėl to taip pat nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Mi02OTkvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-82-699/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-82-699/2018">2K-7-82-699/2018</a>, 2K-214-303/2019 ir kt.). Dėl to kasacinių skundų teiginiai ir argumentai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, paliekami nenagrinėti.

18. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, vienoje iš jų – BPK 305 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti reikalavimai, kurie keliami išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai. Be to, tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas), apeliacinės instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 331 straipsnio 2 dalyje, privalo nurodyti nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio motyvus. Teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atitikti BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, teismas įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus. Toks nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus.

19. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas H. E. apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują jį išteisinantį nuosprendį, pirmiau nurodytų BPK reikalavimų nepažeidė. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo (pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimą teismas gali atlikti, bet neprivalo), todėl teismai, priimdami priešingus sprendimus, vadovavosi tais pačiais baudžiamosios bylos proceso metu gautais įrodymais. Skirtingos teismų išvados dėl veikos padarymo ir H. E. kaltės suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi priimtą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, dėl kurio paduoti nukentėjusiųjų ir prokurorės kasaciniai skundai, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą. Nuosprendyje padarytos išvados tinkamai motyvuotos, paaiškinta, kodėl kai kurių prieštaravimų nėra galimybės pašalinti. Apeliacinės instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis visiškai atitinka įstatymo keliamus turinio ir formos reikalavimus.

20. Apibendrinant pasakytina, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, nukentėjusiųjų ir prokurorės kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiųjų D. K. ir A. K. bei Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Sigutės Borščienės kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Olegas Fedosiukas

Arvydas Daugėla