Civilinė byla Nr. 3K-7-83/2011
Procesinio sprendimo kategorija 14.3.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės, Česlovo Jokūbausko, Antano Simniškio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,
sekretoriaujant Nijolei Radevič,
dalyvaujant ieškovams V. A., E. B., R. B., A. J., A. G., A. G., S. G., N. M., R. M., B. P., R. Š., V. T., S. U., E. U., M. Ž., jų atstovui advokatui Justui Viliui,
atsakovo atstovui V. Š., advokatui Tomui Bagdanskiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. A., E. B., R. B., A. J., A. G., A. G., S. G., A. K., N. M., R. M., A. M., B. P., K. Š., R. Š., V. T., J. T., S. U., E. U., M. Ž. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. A., E. B., R. B., A. J., A. G., A. G., S. G., A. K., N. M., R. M., A. M., B. P., K. Š., R. Š., V. T., J. T., S. U., E. U., M. Ž. ieškinį atsakovui Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl darbo apmokėjimo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų; institucija, teikianti išvadą, – Valstybinė darbo inspekcija.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Bylos šalių ginčas kilo dėl darbo apmokėjimo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.
Ieškovai 2008 m. vasario 29 d. ieškinyje nurodė, kad jie dirba Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje sanitarais; jų darbas susijęs su asmenų, kurie įvykdė nusikalstamą veiką ir kuriems atliekamos stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės, priežiūra. Ieškovų teigimu, pagal Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtintų Pavojingų darbų sąrašo 3.13 punktą darbas, susijęs su psichikos ligonių ir sergančiųjų alkoholine, toksikologine psichoze gydymu bei priežiūra, priskiriamas prie pavojingų darbų, taigi jie dirba darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, tačiau jiems nemokamos priemokos. Atsakovas pripažino, kad pavojingos darbo sąlygos darbuotojams, dirbantiems su psichikos ligoniais, nepanaikintos, tačiau nurodė, jog priemokų mokėjimas ieškovams nutrauktas remiantis Žmonių saugos darbe įstatymo 2000 m. spalio 17 d. pakeitimo įstatymo Nr. VIII-2063 86 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią šio įstatymo 69 straipsnio 6 dalyje nurodytos 30 proc. valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priemokos už pavojingus darbus mokamos iki 2001 metų sausio 1 d. Ieškovų teigimu, jų teisę gauti padidintą atlyginimą už darbą užtikrina DK 192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvioji nuostata, pagal kurią, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, tarifinis atlygis, o konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse; kai nuo 2003 m. sausio 1 d. neteko galios Vyriausybės 1995 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. 1555, kuriuo buvo patvirtinta Priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarka, tai pagal galiojusios Tvarkos 3.3 punktą ieškovams turi būti mokamos ne mažesnės kaip 30 proc. nustatytos minimalios mėnesio algos dydžio priemokos už trejus metus iki ieškinio padavimo dienos. Be to, pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui mokami delspinigiai, kurių dydis – 0,06 proc. priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių kalendorinių dienų, kai išmokos nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Remdamiesi CK 6.210 straipsniu, ieškovai taip pat prašė 5 proc. dydžio procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškovai prašė teismo priteisti iš atsakovo:
– ieškovams V. A., E. B., A. G., A. G., S. G., A. K., A. M., B. P., K. Š., R. Š., S. U., E. U., V. T., J. T., M. Ž. po 6390 Lt skolos už pavojingą darbą laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., nuo 2008 m. kovo 1 d. – 30 proc. Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio priemoką už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai priemoka turėjo būti išmokėta ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą 6390 Lt sumą nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo;
– ieškovams R. B., A. J., N. M. – po 2820 Lt skolos už pavojingą darbą laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., nuo 2008 m. kovo 1 d. – 30 proc. Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio priemoką už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai priemoka turėjo būti išmokėta ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už 2820 Lt sumą nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo;
– ieškovui R. M. – 3390 Lt skolos už pavojingą darbą laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., nuo 2008 m. kovo 1 d. – 30 proc. Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio priemoką už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai priemoka turėjo būti išmokėta ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už 3390 Lt sumą nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo;
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Utenos rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovams:
– E. B., A. G., A. G., S. G., A. K., A. M., B. P., K. Š., R. Š., S. U., E. U., V. T., J. T., M. Ž. po 6480 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir po 920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
– R. B., A. J. po 2722 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2007 m. sausio 18 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir po 1920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
– N. M. 2640 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir po 1920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
– V. A. 6287 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2005 m. balandžio 11 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir 1920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
– R. Š. 3660 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., 2280 Lt skolos nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir 1920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
– A. M. 6030 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir 1920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.
– R. M. 4560 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., 1920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
priteisė iš atsakovo ieškovams E. B., A. G., A. G., S. G., A. K., N. M., A. M., B. P., K. Š., S. U., E. U., V. T., J. T., M. Ž., 0,06 proc. dydžio priklausančios išmokėti kasmėnesinės priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d., A. J. – nuo 2007 m. sausio 18 d., V. A. – nuo 2005 m. balandžio 11 d., R. Š. – nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2007 m. balandžio 2 d., R. B. – nuo 2007 m. sausio 18 d., R. M. – nuo 2006 m. kovo 1 d., delspinigių už kiekvieną praleistą dieną, pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai priemokos turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, indeksuojant delspinigių dydį kartą per metus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus; įpareigojo atsakovą DK 192 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti ieškovams padidinto tarifinio atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį ir nustatytą padidintą tarifinį atlygį mokėti nuo 2008 m. lapkričio 1 d.; nurodė, kad per teismo nustatytą trijų mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos terminą atsakovui neįvykdžius pirmiau nurodytos pareigos, šiam bus skirta 700 Lt bauda; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.
Teismas, remdamasis Utenos ekspertinio skyriaus I ir II poskyrio sanitarų pareiginiais nuostatais, atsakovo 2007 m. spalio 26 d. raštu, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatais, nustatė, kad ieškovai, kurių darbas susijęs su psichikos sutrikimų turinčių asmenų priežiūra, dirbo pavojingomis sąlygomis ir bylos nagrinėjimo metu jos nepanaikintos, todėl ginčo santykiams taikytinos imperatyviosios DK 192 straipsnio nuostatos dėl darbo apmokėjimo esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Teismas pažymėjo, kad ginčo nagrinėjimo metu nėra teisės akto, kuris nustatytų priemokų už darbą pavojingomis sąlygomis dydį, šis klausimas neišspręstas kolektyvinėje ir darbo sutartyse, todėl rėmėsi paskutiniais galiojusiais teisės aktais (Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio 6 dalimi, Vyriausybės 1995 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1555 patvirtintos Priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarkos 3.3 punktu), kuriuose buvo nustatyti priemokų už darbą pavojingomis sąlygomis dydžiai, ir priteisė ieškovams 30 proc. valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesio algos) dydžio priemokas nuo jų faktinio darbo laiko pradžios, bet ne daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio padavimo dienos (DK 29⁸ straipsnis). Tokio paties dydžio priemokas teismas priteisė visiems ieškovams už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. Teismas, nustatęs, kad ieškovai dirbo esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, o atsakovas nesilaikė įstatymo reikalavimų dėl apmokėjimo už darbą tokiomis sąlygomis, įpareigojo atsakovą DK 192 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti ieškovams padidinto tarifinio atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį ir nuo 2008 m. lapkričio 1 d. mokėti ieškovams nustatytą padidintą tarifinį atlygį.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 18 d. sprendimu patenkino atsakovo apeliacinį skundą: panaikino Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija sprendė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 25 d. nutartyje, kuria byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, išdėstytus teisės išaiškinimus (CPK 362 straipsnio 2 dalis) ir šioje byloje esančių įrodymų visumą, yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovų darbe yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir dėl jų darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai. Teisėjų kolegija nustatė, kad vienuolikos ieškovų darbo teisiniai santykiai su atsakovu atsirado galiojant Darbo sutarties įstatymui, jų darbo apmokėjimo klausimus šių sutarčių sudarymo metu papildomai reglamentavo Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio 6 dalis, kurioje buvo nustatyta, jog už darbą pavojingomis sąlygomis mokama ne mažiau kaip 30 proc. valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priemoka; Vyriausybės 1995 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1555 „Dėl priemokų už darbą kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarkos patvirtinimo“ buvo nustatyta, kad už darbą pavojingomis sąlygomis mokama ne mažesnė kaip 30 proc. nustatytos minimalios algos priemoka (šis nutarimas neteko galios Vyriausybei 2002 m. gruodžio 20 d. priėmus nutarimą Nr. 2023); sąlyga dėl ginčo priemokos mokėjimo buvo įtraukta į nurodytų ieškovų darbo sutartis ir buvo jiems mokama iki 2001 m. sausio 1 d., taigi nurodyti ieškovai buvo įgiję teisę gauti papildomą priemoką už darbą, susitarimas dėl tokios priemokos buvo būtinoji jų darbo sutarčių sąlyga, kuri galėjo būti pakeista tik gavus rašytinį darbuotojų sutikimą (Darbo sutarties įstatymo 8, 21, 23 straipsniai); aptariamos priemokos mokėjimą atsakovas nutraukė nuo 2001 m. sausio 1 d., vadovaudamasis Žmonių saugos darbe įstatymo 2000 m. spalio 17 d. pakeitimo įstatymo Nr. VIII–2063 86 straipsnio 3 dalimi, ir taip pakeitė vieną iš būtinųjų ieškovų darbo sutarčių sąlygų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog tam buvo gautas rašytinis darbuotojų sutikimas, tačiau daugumoje darbo sutarčių po atitinkamo įrašo apie priemokos panaikinimą yra ieškovų parašai; ieškovai iš esmės neginčija fakto, kad apie nurodytos darbo sutarties sąlygos pakeitimą buvo laiku informuoti ir žinojo; tai iš dalies patvirtina ir vėlesnių ieškovų kreipimųsi į darbdavį dėl darbo užmokesčio padidinimo turinys; ieškovai, žinodami apie sumažintą atlyginimą nuo 2001 m., sąmoningai pradėjo dirbti už mažesnį darbo užmokestį ir taip dirbo ilgą laiką iki 2008 m. vasario 29 d., t. y. iki kreipimosi į teismą. Teisėjų kolegija nurodė, kad, bylos duomenimis, ieškovai 2001 m. balandžio 26 d., 2001 m. gegužės 10 d., 2001 m. vasario 19 d., 2005 m. kovo 31 d., 2007 m. spalio 23 d. teikė įvairius prašymus darbdaviui, aukštesnėms institucijoms, kuriuose skundėsi darbo sąlygomis, per mažu darbo užmokesčiu, prašė padidinti koeficientą ir darbo užmokestį; po tokių kreipimųsi pagal darbdavio finansines galimybes nuolat didėjo sanitarų koeficientai, pagal kuriuos apskaičiuojamas darbo užmokestis: 1996 m. koeficientas buvo 3 ir 4, 2005 m. – 6,3, 2006 m. – 6,8, 2007 m. – 7,4. Teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad tokia faktinė situacija leidžia pagrįstai manyti, jog nurodyti ieškovai sutiko su darbo sutarties sąlygos dėl darbo apmokėjimo pakeitimu, nes po to, kai buvo nutrauktas ginčo priedo mokėjimas, dirbo toliau už sumažintą darbo užmokestį ir neginčijo darbdavio veiksmų Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio ar DK 29⁷ straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti šių ieškovų ieškinio reikalavimų.
Dėl kitų ieškovų teisėjų kolegija nurodė, kad jų darbo sutartys sudarytos po Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo ir šio įstatymo 69 straipsnio 6 dalies panaikinimo, galiojant DK, jose nėra sąlygų apie priemokas, kurias prašoma priteisti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad dabartiniu metu nėra norminio teisės akto, kuris nustatytų priemokų už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį; atsakovo įstaigoje nuo 2003 m. birželio 1 d. galiojančios Kolektyvinės sutarties 22 punkte nurodyta, kad konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, laikantis valstybinių įstaigų atitinkamiems darbuotojams nustatytų darbo apmokėjimo sąlygų, nustatomi darbo sutartyse. Teisėjų kolegija sprendė, kad kai nėra susitarimo dėl ginčo priemokos mokėjimo nei Kolektyvinėje, nei darbo sutartyse, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti nurodytų ieškovų ieškinio, vadovaudamasis negaliojančių teisės aktų nuostatomis; šie ieškovai, sudarydami darbo sutartis jau po pirmiau nurodytų teisės aktų, nustačiusių teisę gauti ginčo priemoką, panaikinimo, susitarė su atsakovu dėl konkretaus darbo užmokesčio, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad darbo sutarties šalys nevykdė DK 191, 192 straipsnių reikalavimų ir, atsižvelgdamos į ieškovų darbo funkcijas bei darbo sąlygas, nenustatė padidinto, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, tarifinio atlygio. Dėl ieškovų argumentų, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų apie tai, koks yra ieškovų (sanitarų) tarifinis atlygis, esant normalioms darbo sąlygoms, teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovo įstaigoje nėra sanitarų, dirbančių kitomis nei ieškovai sąlygomis. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendė, kad nurodyti ieškovai nei darbo sutarčių sudarymo metu, nei vėliau jokiu pagrindu neįgijo teisės reikalauti prašomos priteisti priemokos pagal jų darbo sutarčių sudarymo metu negaliojusius teisės aktus, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti ir jų ieškinio reikalavimų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl darbuotojų, įgijusių teisę į priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, iki 2001 m. sausio 1 d. Dvylika ieškovų pradėjo dirbti pas atsakovą galiojant Darbo sutarties įstatymui, o jų darbo apmokėjimą darbo sutarčių sudarymo metu papildomai reglamentavo Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo 69 straipsnio 6 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad už darbą pavojingoms sąlygomis mokama ne mažiau kaip 30 proc. minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priemoka; sąlyga dėl tokios priemokos buvo įtraukta į nurodytų ieškovų darbo sutartis. Atsakovo 2001 m. sausio 12 d. įsakymu, priimtu vadovaujantis Žmonių saugos darbe įstatymo 2000 m. spalio 17 d. pakeitimo įstatymo Nr. VIII-2063 86 straipsnio 3 dalimi, nurodytos priemokos mokėjimas panaikintas. Būtinosios darbo sutarties sąlygos dėl darbo apmokėjimo pakeitimas teismo turėjo būti įvertintas pagal Darbo sutarties įstatymo 8 ir 23 straipsnių nuostatas, kuriose buvo įtvirtintas draudimas pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas darbdavio valia be darbuotojo sutikimo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo atveju byloje nėra įrodymų, jog buvo gautas rašytinis darbuotojų sutikimas, tačiau kartu nurodė, kad daugumoje darbo sutarčių po atitinkamo įrašo apie mokėto priedo panaikinimą yra ieškovų parašai. Tokia teismo išvada yra visiškai neteisinga, nes nė vienoje iš nurodytų darbuotojų darbo sutarčių po aptariamais įrašais nėra ieškovų parašų. Be to, teismo argumentas, kad darbo sutarčių pakeitimus pasirašė daugelis ieškovų, yra visiškai netinkamas, nes sutikimas dėl būtinosios darbo sutarties sąlygos pakeitimo turi būti aiškiai išreikštas kiekvieno iš darbuotojų, kurių darbo apmokėjimas keičiamas. Nagrinėjamu atveju ieškovai nesutiko su pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis, tai patvirtina nuolatiniai jų kreipimaisi į atsakovą, bandymai taikiai išspręsti kilusį ginčą. Dėl to teismo išvada, kad ieškovai sutiko su darbo užmokesčio pakeitimu, be to, kad nepateisinamai delsė kreiptis į teismą, prieštarauja teisingumo, protingumo principams, nes visą šį laiką ieškovai mėgino išspręsti ginčą taikiai.
2. Dėl darbuotojų, sudariusių darbo sutartis po 2001 m. sausio 1 d. ir teisę į priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, įgijusių pagal DK 192 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, nors šie darbuotojai dirba esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, jie neįgijo teisės gauti papildomų priemokų, nes pagal Kolektyvinės sutarties 22 punktą konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos nustatomos darbo sutartyse, o jų darbo sutartyse nėra sąlygos apie priemokas, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir DK 192 straipsnio 1 daliai. Priėmus DK, darbuotojo teisė gauti priemoką, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nepaneigta, priešingai – DK 192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne darbdavio diskrecijos teisė, bet besąlyginis imperatyvas mokėti padidintą tarifinį atlygį už darbą, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas gali būti tik padidinto tarifinio atlygio dydis, bet ne pati darbuotojo teisė gauti padidintą atlyginimą, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Nepaisant to, yra konkrečioje darbo sutartyje ar Kolektyvinėje sutartyje nustatytas konkretus padidintas tarifinis atlygis už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, ar ne, darbuotojas, dirbantis esant tokių sąlygų, nepraranda teisės reikalauti padidinto atlygio, remdamasis DK 192 straipsnio 1 dalimi.
3. Dėl DK 29⁸ straipsnio aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas paneigė galimybę taikyti DK 29⁸ straipsnį, kuriame nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šio trejų metų termino paskirtis – paskatinti darbuotoją priimti ne skubotą, bet pagrįstą sprendimą dėl savo pažeistų ar pažeidinėjamų teisių ir interesų gynimo. Be to, ši teisės norma yra darbuotojų ir darbdavio interesų pusiausvyros išraiška: viena vertus, darbuotojas turi teisę priimti pagrįstą spendimą dėl savo teisių gynimo; antra vertus, tai yra tam tikra sankcija už nepagrįstai ilgą delsimą – pradelsęs ilgiau kaip trejus metus, darbuotojas gali reikalauti nesumokėto darbo užmokesčio ar kitų su juo susijusių sumų už ribotą laikotarpį, t. y. ne daugiau kaip už trejus metus. Apeliacinės instancijos teismo tvirtinimas, kad uždelsę ar taikių sprendimo būdų ieškoję darbuotojai neva sutinka su pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis ir taip apskritai netenka teisės reikalauti jiems priklausančių sumų, akivaizdžiai prieštarauja DK 29⁸ straipsniui, be to, Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintai darbuotojai teisei – gauti teisingą atlyginimą už darbą. Ieškovų teisę gauti priemoką už nukrypimą nuo normalių darbo sąlygų teismas neteisingai sieja su tam tikrų konkrečių darbdavio (atsakovo) veiksmų ginčijimu. Darbdavio daromas pažeidimas – priedo ar padidinto tarifinio atlygio nemokėjimas – yra tęstinis, todėl darbuotojai, remdamiesi DK 29⁸ straipsnyje įtvirtinta teise, turi teisę reikalauti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies bet kuriuo metu, tačiau ne daugiau kaip už trejus metus.
4. Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą priimti motyvuotą ir pagrįstą sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje J. M. v. VšĮ Klaipėdos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-229/2005; 2006 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje J. M. v. VšĮ Klaipėdos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-272/2006), nes liko neaišku, kokiu teisiniu pagrindu atsakovas (darbdavys) atleistas nuo pareigos mokėti padidintą tarifinį atlygį už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Kolektyvinės sutarties 23 punkte nustatyta, kad jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis. Sutarties 23.1, 23.2 punktuose konkretizuota, kaip konkrečiai didinamas tarifinis atlygis už viršvalandinį darbą, darbą naktimis, poilsio ir švenčių dienomis, tačiau nenurodyta, kiek padidinamas tarifinis atlygis už darbą, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Nepaisant to, ieškovų teisė į padidintą tarifinį atlygį negali būti paneigta; tai, kad Kolektyvinėje sutartyje nenustatyta konkretaus padidinto tarifinio atlygio dydžio, yra atsakovo padarytas pažeidimas, nes būtent jis turi užtikrinti visų darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų laikymąsi.
5. Dėl sutarties laisvės principo darbo teisiniuose santykiuose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. P. v. Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007, konstatuota, kad, siekiant apsaugoti darbuotoją, darbo teisėje šalių laisvė, nustatant darbo sutarties sąlygas, yra apribota, ji siauresnė nei civilinėje teisėje; šalys, sudarydamos darbo sutartį, neturi visiškos laisvės pasirinkti jos sąlygų, bet yra saistomas tam tikrų įstatymų leidėjo ir Vyriausybės nustatytų sąlygų. Aiškinimas, kad darbdavys, pripažindamas, jog yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, sudarydamas darbo sutartį, gali tiksliai nenurodyti, kiek padidintas darbuotojo tarifinis atlygis, arba net neinformuoti darbuotojo, kad darbo sutartyje nustatytas tarifinis atlygis jau yra padidintas, atsižvelgus į tam tikrus neigiamus veiksnius darbovietėje, yra ydingas. Darbo sutartyse reikalaujama tiksliai nurodyti darbuotojui priklausantį darbo užmokestį, priedus ir priemokas, todėl DK 192 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad būtų užtikrinamos darbuotojų teisės, t. y. darbdavys privalo aiškiai nurodyti, koks tarifinis atlygis laikomas padidintu, kiek padidintas atlygis dėl tam tikrų darbo sąlygų, arba tai, kad tarifinis atlygis nustatytas atsižvelgus į nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų. Apeliacinis teismas pripažino, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, koks yra sanitarų tarifinis atlygis, esant normalioms darbo sąlygoms, todėl nėra faktinių ar teisinių galimybių palyginti, ar ieškovams mokamas didesnis, nei įprastai mokamas sanitarams, tarifinis atlygis. Vėlesnio darbo užmokesčio padidinimo atsakovas taip pat nesiejo su nukrypimais nuo normalių darbo sąlygų. Šiuo metu ieškovai gauna mažesnį darbo užmokestį, negu gaudavo iki 2001 m. sausio 1 d., todėl teigti, kad jiems mokamas padidintas tarifinis atlygis, yra ne tik nesąžininga, bet ir neprotinga. Apeliacinės instancijos teismas, pateisinęs padidinto tarifinio atlygio už nukrypimą nuo normalių sąlygų nemokėjimą, atėmė iš ieškovų galimybę įgyvendinti teisę į teisingą darbo apmokėjimą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis; Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Apeliacinis teismas neteisingai sprendė, kad ieškovams negali būti mokamas padidintas tarifinis atlygis pagal netekusius galios teisės aktus, t. y. Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio 6 dalį. Nors negalima taikyti negaliojančio teisės akto, tačiau jame buvęs nustatytas tarifinio atlygio dydis gali būti orientacinis.
6. Dėl atstovavimo išlaidų, patirtų biudžetinės įstaigos, atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas priteisė iš ieškovų po 503,61 Lt atsakovo, kuris yra biudžetinė įstaiga, išlaidoms už advokato teisinę pagalbą atlyginti. Biudžetinė įstaiga, kaip valstybės išlaikomas subjektas, privalo užtikrinti tokią vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti vykdomas funkcijas. Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginė valstybės biudžetinių įstaigų funkcija, tačiau iš esmės šie subjektai gali patys teisme atstovauti savo interesams. Tik ypatingais, sudėtingais atvejais, kai vidiniai resursai yra nepakankami, pripažintinas būtinu profesionalus atstovavimas. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas turi teisininko etatą ir yra kompetentingas spręsti iš darbo santykių kylančius ginčus, nebuvo būtina, jog šioje byloje jam atstovautų advokatas. Apeliacinis teismas priteisė iš ieškovų nurodytas išlaidas, neįvertinęs jų reikalingumo ir pagrįstumo.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Dėl darbuotojų, kurių darbo sutartys sudarytos iki 2001 m. sausio 1 d. Kasaciniame skunde teisingai pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai nurodė, jog daugumoje darbo sutarčių po įrašo apie mokėto priedo panaikinimą yra ieškovų parašai. Tačiau vien dėl to nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vertino ne tik tai, buvo ar ne ieškovų rašytinis sutikimas dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, bet ir ieškovų elgesį po darbo sutarties pakeitimo. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, priėjo prie pagrįstos išvados, kad ieškovai žinojo apie darbo apmokėjo sąlygų pakeitimą nuo 2001 m. sausio 1 d., tačiau nei Darbo sutarties įstatymo, galiojusio darbo sutarties sąlygų pakeitimo metu, nei DK 29⁷ straipsnio nustatyta tvarka nesikreipė į teismą, taigi sutiko dirbti už mažesnį nei sulygtas darbo užmokestį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje K. B. v. UAB,,Kelda“, bylos Nr. 3K-3-697/2004; 2005 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje R. U. v. AB aviakompanija „Lietuvos avialinijos“, bylos Nr. 3K-3-253/2005). Dėl to teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti ieškovų ieškinį.
2. Dėl darbuotojų, kurių darbo sutartys sudarytos po 2001 m. sausio 1 d. Pagal lingvistinį DK 192 straipsnio 1 dalies aiškinimą manytina, kad didesnis darbo apmokėjimas darbuotojui nustatomas ne sulygstant priedus, priemokas ar premijas, tačiau nustatant didesnį, palyginti su dirbančiųjų normaliomis sąlygomis, tarifinį atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad darbuotojai, sudarydami darbo sutartis po 2001 m. sausio 1 d., aptarė visas darbo sąlygas, įvertino pavojingą darbo pobūdį ir nustatė padidintą tarifinį atlygį, palyginti su tuo, kuris būtų nustatytas esant normalioms darbo sąlygoms. Darbo sutarčių sąlygos šalims buvo aiškios, dėl jų nebuvo ginčo, nurodyti ieškovai dirbo už sulygtą tarifinį atlygį ilgą laiką. Dėl to apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad šie ieškovai nei darbo sutarčių sudarymo metu, nei vėliau neįgijo teisės reikalauti jų prašomos priteisti priemokos.
3. Dėl DK 192 straipsnio 1 dalies. Aiškinant lingvistiškai nurodytą teisės normą, konstatuotina, kad kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, darbo teisinių santykių subjektai susitaria dėl padidinto tarifinio atlygio. Nagrinėjamu atveju ieškovai, konkliudentiniais veiksmais sutikdami su darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimu, sutiko, kad jų tarifinis atlyginimas yra padidintas, palyginus su tuo, kuris būtų nustatytas už darbą normaliomis darbo sąlygomis. Be to, atsakovas, atsižvelgdama į ieškovų prašymus, 2005, 2006, 2007 m. didino jų tarifinį atlygį, atsižvelgdamas į pavojingas darbo sąlygas. Vadinasi, ginčo šalys DK 192 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka susitarė dėl padidinto tarifinio atlygio, todėl atsakovas neturi pareigos mokėti ieškovams jokių papildomų sumų.
4. Dėl DK 29⁸ straipsnio. Kasatorių argumentai dėl nurodytos teisės normos aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti. DK 29⁸ straipsnis taikomas tada, kai darbuotojui neišmokamos tam tikros jam priklausančios darbo užmokesčio ar kitos su darbo santykiais susijusios sumos (pvz., kai darbdavys tam tikrą laikotarpį nemoka darbo sutartyje nurodyto ir priklausančio darbuotojui atlyginimo, komandiruotpinigių, kurie darbuotojui priklauso pagal teisės aktus, ir pan.). Ginčo situacija yra visiškai kitokia. Ieškovai konkliudentiniais veiksmais sutiko su pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis, todėl jiems nepriklauso jokios papildomos išmokos, taigi nėra jokio pagrindo DK 29⁸ straipsniui taikyti.
5. Dėl sutarties laisvės principo esant darbo teisiniams santykiams. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad, sudarant darbo sutartį, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, darbdavys turi nurodyti, kiek yra padidintas darbuotojo tarifinis atlygis. Padidinto tarifinio atlygio dydis ir jo nustatymo būdas palikti darbo sutarties šalių diskrecijai. Kasatorių teiginiai, kad šiuo metu jie gauna mažesnį negu 2001 m. sausio 1 d. darbo užmokestį, yra neteisingi ir nepagrįsti bylos duomenimis. Priešingai, byloje pateikti įrodymai, kad tarifinis atlygis buvo didinamas 2005, 2006, 2007 m. Teiginiai dėl protingo orientavimosi į anksčiau galiojusius teisės aktus dėl padidinto tarifinio atlygio dydžio taip pat yra nepagrįsti, nes šalys turi teisę susitarti ir dėl kitokio abiem priimtino padidinto tarifinio atlygio.
6. Dėl atstovavimo išlaidų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atmetęs ieškovų ieškinį, teisėtai ir pagrįstai priteisė atsakovui jo patirtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą, nes: atsakovas neturi atskiro Juridinio skyriaus, yra tik vienas teisininkas visoms teisinėms funkcijoms atlikti, tuo tarpu atsakovo veikla – plati; ginčo byla sudėtinga teisės taikymo aspektu, joje iškelta nauja teisės problema, dėl kurios nėra suformuotos teismų praktikos, be to, byla didelės apimties, antrą kartą nagrinėjama kasaciniame teisme, ji reikšminga viešojo intereso požiūriu ir turės įtakos atsakovo pareigoms dėl kitų skyrių darbuotojų. Dėl to šiuo atveju buvo būtina, kad atsakovui atstovautų profesionalus advokatas. Apeliacinio teismo priteistos atstovavimo išlaidos atitinka teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus dydžius.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškovų darbo sąlygų kvalifikavimo
Nagrinėjamoje byloje ieškovai, dirbantys Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyriuje sanitarais, kreipėsi į teismą, prašydami priteisti priemokas, kurios, jų teigimu, jiems priklauso pagal darbo sutartis ir įstatymus, nes jie dirba esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.
Utenos ekspertinis skyrius yra atsakovės Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos struktūrinis padalinys, kuriame pagal teismo nutartį atliekamos stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės tiriamiesiems – suimtiems ir nesuimtiems asmenims, įvykdžiusiems nusikalstamas veikas. Byloje nustatyta, kad tiriamieji su produktyvia psichotine simptomatika sudaro iki 30 proc. visų tiriamų asmenų; reikšmingas tiriamųjų kontingento ypatumas yra jų padidintas socialinis pavojingumas. Pagal iki 2002 m. rugsėjo 7 d. galiojusio Vyriausybės 1994 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1251 patvirtinto Pavojingų darbų sąrašo 4.9 punktą ir nuo 2002 m. rugsėjo 7 d. galiojančio Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtinto Pavojingų darbų sąrašo 3.13 punktą psichikos ligonių ir sergančių alkoholine, toksikologine psichoze gydymas ir priežiūra priskirta prie pavojingų darbų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kilęs šalių ginčas jau buvo nagrinėtas kasaciniame teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 25 d. nutartimi (kasacinės bylos Nr. 3K-3-125/2010) perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka tam, kad būtų nustatytos faktinės aplinkybės, teisiškai reikšmingos materialiosios teisės normoms, reglamentuojančioms apmokėjimą už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, tinkamai taikyti. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas, be kita ko, nurodė ir tai, kad vien ta aplinkybė, jog darbuotojas dirba darbą, kuris Vyriausybės nutarimu priskirtas prie pavojingų darbų, savaime nereiškia, kad yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų; tam tikrų darbų priskyrimo pavojingų kategorijai reikšmė aiškintina sistemiškai analizuojant Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo ir DK 191 straipsnio nuostatas; darbų pavojingumas reiškia, kad tam tikros rūšies darbai yra atliekami tokiomis sąlygomis, kai yra specifinių veiksnių, veikiančių darbuotojų saugumą ir sveikatą; darbdavys, atsižvelgdamas į konkretaus darbo specifiką ir vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais, nustato papildomas priemones normalioms darbo sąlygoms užtikrinti; tik nustačius, kad dėl tam tikros darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, galima konstatuoti faktą, jog yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo pagal kasacinio teismo išdėstytus išaiškinimus (CPK 362 straipsnio 2 dalis), nustatė, kad faktiškai per visą darbo laiką buvo ir yra grėsmė ieškovų, dirbančių pas atsakovą sanitarais, sveikatai, taip pat kad dėl dirbamo darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, nes taikytos priemonės nedaro ir objektyviai negali daryti įtakos socialiai pavojingų tiriamų asmenų su produktyvia psichotine simptomatika, linkusių į agresiją, elgesiui ir neprognozuojamiems veiksmams.
Taigi byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismų vienodai nustatyta, kad visi ieškovai dirba esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Nagrinėjamoje kasacinėje byloje neginčijama nurodyta teismų išvada, todėl išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl kasacijoje keliamų darbo apmokėjimo klausimų, remdamasi žemesniųjų instancijų teismų nustatytu faktu, kad visi ieškovai dirba esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Šioje byloje kilo ginčas dėl darbo apmokėjimo dviejų kategorijų darbuotojų: pirma, darbuotojų, kurių darbo sutartys sudarytos iki 2001 m. sausio 1 d., t. y. kai galiojo 1993 m. spalio 7 d. Žmonių saugos darbe įstatymo Nr. I-266 69 straipsnio 6 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad už darbą pavojingomis sąlygomis (dirbant pavojingus darbus) mokama ne mažiau kaip 30 proc. valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priemoka; šių darbuotojų darbo sutartyse buvo įrašyta sąlyga dėl 30 proc. priedo už pavojingas darbo sąlygas mokėjimo; antra, darbuotojų, kurių darbo sutartys sudarytos po 2001 m. sausio 1 d., t. y. kai neteko galios nurodyta Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio 6 dalis; šių darbuotojų darbo sutartyse nenustatyta priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.
Dėl darbuotojų, kurių darbo sutartys sudarytos iki 2001 m. sausio 1 d., teisės gauti priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų
Byloje nustatyta, kad ieškovai E. B., A. G., A. G., A. K., B. P., K. Š., S. U., E. U., V. T., J. T., M. Ž. pradėjo dirbti pas atsakovą, kai galiojo 1993 m. spalio 7 d. Žmonių saugos darbe įstatymo Nr. I-266 69 straipsnio 6 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad už darbą pavojingomis sąlygomis (dirbant pavojingus darbus) mokama ne mažiau kaip 30 proc. valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priemoka; pavojingų darbų sąrašą tvirtina Vyriausybė. Nurodyta įstatymo nuostata galiojo iki 2001 m. sausio 1 d. (2000 m. spalio 17 d. Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. VIII–2063 86 straipsnio 3 dalis). Šių ieškovų darbo sutartyse buvo įrašyta sąlyga dėl 30 proc. minimalios algos priemokos mokėjimo ir kaip teisinis jos mokėjimo pagrindas nurodyti Vyriausybės 1995 m. gruodžio 13 d. nutarimo Nr. 1555 „Dėl priemokų už darbą kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarkos patvirtinimo“ 3.3, 4.3 punktai. Nurodytu Vyriausybės nutarimu, priimtu įgyvendinant Darbo apmokėjimo įstatymo 6 straipsnio ir Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio nuostatas, patvirtintos Priemokų už darbą kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarkos 3 punkte buvo nustatyta, kad priemokos yra privalomos visų rūšių bei nuosavybės formų įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, 3.3 punkte – kad už darbą pavojingomis sąlygomis mokama ne mažesnė kaip 30 proc. nustatytos minimalios algos priemoka, o 4.3 punkte – kad įstaigose ir organizacijose, finansuojamose iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, priemokos nustatomos pagal įstatymais patvirtintus minimalius dydžius. Šis teisės aktas neteko galios Vyriausybei 2002 m. gruodžio 20 d. priėmus nutarimą Nr. 2023 nuo 2003 m. sausio 1 d., t. y. kai įsigaliojo DK, kurio 192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, tarifinis atlygis; konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse.
Byloje nustatyta, kad nurodytiems ieškovams iki 2001 m. sausio 1 d. buvo mokama įstatymo nustatyto minimalaus dydžio priemoka – 30 proc. minimalios mėnesinės algos – už darbą pavojingomis sąlygomis. Atsakovas 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 7-K nutraukė nurodytos priemokos mokėjimą nuo 2001 m. sausio 1 d. (t. y. atgaline data), vadovaudamasis Žmonių saugos darbe įstatymo 2000 m. spalio 17 d. pakeitimo įstatymo Nr. VIII–2063 86 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią Įstatymo 69 straipsnio 6 dalies nuostata dėl aptariamos priemokos mokėjimo galiojo iki 2001 m. sausio 1 d. Taigi atsakovas laikė, kad įstatymų leidėjas panaikino tokios priemokos mokėjimą ir ji ieškovams nepriklauso.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad 2000 m. spalio 17 d. įstatymu Nr. VIII–2063 Žmonių saugos darbe įstatymas buvo pakeistas, išdėstant jį nauja redakcija, be kita ko, pakeičiant įstatymo pavadinimą į Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą. Naujos šio įstatymo redakcijos 69 straipsnyje neliko nuostatų, susijusių su darbo apmokėjimu. Pažymėtina, kad Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte dėl Įstatymo 69 straipsnio pakeitimo nurodyta, jog nuostatos dėl priemokų nustatymo darbuotojams, dirbantiems esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, išbrauktos dėl to, kad jos kartoja Darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas. Taigi įstatymo leidėjo valia, panaikinant Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio 6 dalies nuostatas dėl darbo apmokėjimo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, buvo ne apskritai panaikinti priemokų už darbą tokiomis sąlygomis mokėjimą, bet atsisakyti šių priemokų ir jų dydžio reglamentavimo įstatyme, skirtame ne darbo apmokėjimo, bet darbuotojų saugos ir sveikatos teisiniams santykiams reglamentuoti. Kai nuo 2001 m. sausio 1 d. neteko galios Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio 6 dalis, liko galioti Darbo apmokėjimo įstatymo 6 straipsnio nuostatos dėl darbo apmokėjimo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, pagal kurias konkretūs apmokėjimo už darbą tokiomis sąlygomis dydžiai turėjo būti nustatyti kolektyvinėse arba darbo sutartyse.
Minėta, kad aptariamų ieškovų darbo sutartyse dėl darbo apmokėjimo buvo įrašyta sąlyga dėl 30 proc. minimalios algos priemokos už pavojingas darbo sąlygas mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, vadovavosi kasacinio teismo šioje byloje priimtoje nutartyje išdėstytais išaiškinimais (CPK 362 straipsnio 2 dalis), kad ieškovų, kurių darbo sutartys su atsakovu sudarytos pagal Darbo sutarties įstatymą ir jose buvo sąlyga dėl ginčo priemokos mokėjimo, darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimas turėjo būti vertinamas tuo metu galiojusio Darbo sutarties įstatymo 8 ir 23 straipsnių kontekste. Pagal galiojusio Darbo sutarties įstatymo 8 straipsnį darbo apmokėjimo sąlyga buvo būtinoji darbo sutarties sąlyga; pagal šio įstatymo 23 straipsnį pakeisti tokią sąlygą buvo galima tik gavus rašytinį darbuotojo sutikimą.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo atveju byloje nėra įrodymų, jog buvo gauti rašytiniai ieškovų sutikimai pakeisti jų darbo sutartyse nustatytas darbo apmokėjimo sąlygas, tačiau kartu nurodė, kad daugumoje darbo sutarčių po atitinkamo įrašo apie mokėto priedo panaikinimą yra ieškovų parašai. Pažymėtina, kad ne tik kasatoriai teigia, jog ši teismo nuoroda neteisinga, tačiau ir atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą pripažįsta, kad ieškovų darbo sutartyse nėra teismo nurodytų parašų. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad išvadą, jog ieškovai sutiko dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis, apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis ne šia neteisinga nuoroda, bet įvertinęs ieškovų elgesį po to, kai atsakovas panaikino aptariamos priemokos mokėjimą. Teismas nustatė, kad ieškovai 2001 m. balandžio 26 d., 2001 m. gegužės 10 d., 2001 m. vasario 19 d., 2005 m. kovo 31 d., 2007 m. spalio 23 d. rašė prašymus darbdaviui ir Valstybinei darbo inspekcijai dėl darbo apmokėjimo. Tokius ieškovų veiksmus apeliacinės instancijos teismas vertino kaip patvirtinančius faktą, kad jie žinojo apie pakeistas darbo apmokėjimo sąlygas, bet jų neginčijo, taip pat pažymėjo, jog po nurodytų kreipimųsi pagal darbdavio finansines galimybes nuolat didėjo sanitarų koeficientai, pagal kuriuos apskaičiuojamas darbo užmokestis: 1996 m. koeficientas buvo 3 ir 4, 2005 m. – 6,3, 2006 m. – 6,8, 2007 m. – 7,4. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nors nėra ieškovų rašytinių sutikimų dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, tačiau jų faktinis elgesys leidžia pagrįstai manyti, jog nurodyti ieškovai sutiko dirbti pakeistomis sąlygomis, nes po to, kai buvo nutrauktas ginčo priemokos mokėjimas, toliau dirbo už sumažintą darbo užmokestį, neginčijo darbdavio veiksmų Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio ar DK 29⁷ straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka ir tik 2008 m. vasario 29 d. kreipėsi į teismą.
Remdamasi šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis dėl ieškovų elgesio po to, kai atsakovas panaikino ginčo priemokos mokėjimą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad kai yra nustatyta, jog, atsakovui panaikinus ginčo priemokos mokėjimą, ieškovai, rašydami prašymus darbdaviui, nuosekliai kėlė jų darbo apmokėjimo, atsižvelgiant į jų darbo sąlygas, klausimą, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo kvalifikuoti ieškovų veiksmų kaip reiškiančių sutikimą dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis. Pagal šios konkrečios bylos aplinkybes tas faktas, kad, panaikinus ginčo priemoką, ieškovai iš karto nesikreipė į teismą, bet tęsė darbą ir kartu siekė taikiai išspręsti darbo apmokėjimo klausimą, negali būti pagrindas nurodytų ieškovų ieškinio reikalavimams atmesti. Kai byloje nustatyta, kad ieškovai dirba, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, darbdavio vienašalis sprendimas panaikinti ginčo priemokos mokėjimą, priimtas netinkamai išsiaiškinus įstatymų pakeitimus, yra neteisėtas. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, teigdamas, jog pagal finansines galimybes ieškovams buvo padidintas tarifinis atlygis, nepateikė įrodymų, kad didesnis tarifinis atlygis buvo nustatytas atsižvelgiant būtent į ieškovų darbo sąlygas. Priešingai, bylos duomenimis, tiek Utenos ekspertiniame skyriuje, tiek kituose atsakovo įstaigos padaliniuose tarifiniai atlygiai buvo didinami visiems darbuotojams, ne tik ieškovams, kurie dirba, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nurodytų ieškovų reikalavimų, netinkamai aiškino ir taikė aptartas darbo apmokėjimą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, reglamentuojančias darbo teisės normas, ir tai lėmė neteisėto sprendimo – atmesti ieškinio reikalavimus – priėmimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl darbuotojų, sudariusių darbo sutartis po 2001 m. sausio 1 d., teisės gauti priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų
Byloje nustatyta, kad ieškovas S. G. pradėjo dirbti atsakovo įstaigoje 2002 m. spalio 29 d., o ieškovai V. A., R. B., A. J., N. M., R. M., A. M., R. Š. – po 2003 m. sausio 1 d., t. y. po DK įsigaliojimo; šių ieškovų darbo sutartyse nenustatyta priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nurodytų ieškovų reikalavimus, sprendė, kad šie darbuotojai neįgijo teisės į ginčo priemoką, nes jų darbo sutartys sudarytos po pirmiau aptartų Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio 6 dalies nuostatų, kuriose buvo nustatyta tokia priemoka, panaikinimo; šiuo metu nėra norminio teisės akto, kuris nustatytų priemokų už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį; atsakovo įstaigoje galiojančioje Kolektyvinėje sutartyje šalių nesusitarta dėl tokių priemokų; nurodytų priemokų nenustatyta ir su ieškovais sudarytose darbo sutartyse.
Minėta, kad, nuo 2001 m. sausio 1 d. netekus galios Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio 6 daliai, iki 2003 m. sausio 1 d. galiojo Darbo apmokėjimo įstatymo 6 straipsnio nuostatos dėl darbo apmokėjimo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus DK, šio kodekso 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis; konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 192 straipsnio 1 dalies lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, jog ši įstatymo nuostata yra imperatyvi, t. y. jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis darbdavys privalo mokėti padidintą, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, darbo užmokestį. Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad tokiu atveju, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas yra tik padidinto tarifinio atlygio dydis, bet ne darbuotojo teisė gauti didesnį atlyginimą – tokia teisė jam nustatyta įstatymo, imperatyviai įtvirtinančio darbdavio pareigą mokėti už darbą tokiomis sąlygomis didesnį darbo užmokestį. Konkretūs apmokėjimo dydžiai turi būti nustatyti kolektyvinėje arba individualiose darbo sutartyse.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad visi ieškovai dirba esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, atmesdamas jų reikalavimus dėl padidinto atlyginimo už darbą tokiomis sąlygomis priteisimo, be kita ko, rėmėsi tuo, jog pagal Kolektyvinės sutarties 22 punktą konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, laikantis valstybinių įstaigų atitinkamiems darbuotojams nustatytų darbo apmokėjimo sąlygų, nustatomos darbo sutartyse, tuo tarpu aptariamų ieškovų darbo sutartyse nenustatyta reikalaujamos priteisti priemokos.
Atsakovo įmonėje galiojančios Kolektyvinės sutarties 23 punkte, pakartojant DK 192 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinta, kad jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis. Pagal šios sutarties 22 punktą konkretus tokio atlygio dydis nustatomas darbo sutartyse.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai byloje nustatyta, jog ir nurodyti ieškovai dirbo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, o darbuotojų teisė gauti už darbą tokiomis sąlygomis padidintą darbo užmokestį nustatyta darbo įstatymų ir lokalinių normų, atsakovas (darbdavys), nemokėdamas šiems ieškovams (darbuotojams) padidinto darbo užmokesčio, pažeidė jų teisę gauti teisingą atlyginimą už darbą. Ta aplinkybė, kad konkretus apmokėjimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių sąlygų, dydis nenustatytas kolektyvinėje ar darbo sutartyse, neatleidžia darbdavio nuo įstatymo imperatyviai nustatytos pareigos mokėti už darbą tokiomis sąlygomis padidintą darbo užmokestį.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad tuo atveju, jeigu kolektyvinėje sutartyje nenustatyta konkretaus apmokėjimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydžio, taip pat didesnis atlygis nenustatytas individualioje darbo sutartyje, darbuotojas po darbo sutarties sudarymo nepraranda teisės kreiptis į darbdavį dėl padidinto darbo užmokesčio mokėjimo, jeigu jis dirba, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad jeigu sudarydamas darbo sutartį darbuotojas sutiko dirbti už tam tikrą tarifinį atlygį, jis neturi teisės reikalauti nustatyti jam didesnį, atsižvelgiant į tai, jog dirba, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, yra teisiškai nepagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas aptariamą ieškovų reikalavimą, rėmėsi ir tuo, kad, sudarydamos darbo sutartis, ginčo šalys susitarė dėl visų šių sutarčių sąlygų, ieškovai sutiko dirbti pas atsakovą sanitarais už darbo sutartyse sulygtą atlygį, todėl sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvados, kad darbo sutarties šalys nevykdė DK 191, 192 straipsnių reikalavimų ir, atsižvelgdamos į ieškovų darbo funkcijas bei darbo sąlygas, nenustatė padidinto tarifinio atlygio.
Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad, sudarant konkrečią darbo sutartį dėl tam tikro darbo, darbdavys, kuriam žinomos to darbo sąlygos, privalo suprantamai jas atskleisti darbuotojui, taip pat aiškiai nurodyti darbo apmokėjimo sąlygas. Minėta, kad įstatymo nustatyta imperatyvioji darbdavio pareiga mokėti padidintą atlyginimą už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, todėl šalių susitarimo dalykas gali būti tik tokio atlygio dydis, bet ne darbuotojo teisė gauti didesnį atlyginimą. Dėl to nagrinėjamu atveju atsakovas, sudarydamas su ieškovais darbo sutartis dėl darbo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, turėjo vykdyti įstatymo reikalavimą susitarti su darbuotojais dėl konkretaus padidinto tarifinio atlygio ir darbo sutartyse aiškiai nurodyti, kad nustatomas atlygis yra padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis.
Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ginčo šalys, sudarydamos darbo sutartis, be kita ko, susitarė ir dėl padidinto tarifinio atlygio, kuris nustatytas atsižvelgiant į jų darbo sąlygas, nepagrįsta konkrečiais įrodymais. Kasaciniame skunde teisingai pažymėta, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų apie tai, koks yra sanitarų, dirbančių normaliomis darbo sąlygomis, tarifinis atlygis. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus ieškovų argumentus, nurodė, kad Utenos ekspertiniame skyriuje, kuriame dirba ieškovai, nėra sanitarų, dirbančių normaliomis darbo sąlygomis, t. y. visi jie dirba esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Minėta, kad Utenos ekspertinis skyrius yra tik vienas iš atsakovo – Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos – padalinių. Pagal CPK 12, 178 straipsnius šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi atsakovas, gindamasis nuo ieškinio ir siekdamas įrodyti, kad ieškovams mokamas padidintas tarifinis atlygis, turėjo pateikti įrodymų, koks tarifinis atlygis mokamas sanitarams ar kitiems analogiškas funkcijas atliekantiems darbuotojams, dirbantiems kituose padaliniuose normaliomis darbo sąlygomis (CPK 12, 178 straipsniai). Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovų darbo sutartyse nustatytas tarifinis atlygis padidintas, atsižvelgiant būtent į ieškovų darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, darbo sutartyse nėra jokių nuorodų dėl apmokėjimo už darbą tokiomis sąlygomis.
Remdamasi išdėstytais motyvais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 192 straipsnio nuostatas šioje byloje nustatytoms aplinkybėms bei priėjo prie teisiškai nepagrįstos išvados, jog ieškovų, kurie pradėjo dirbti atsakovo įstaigoje po 2001 m. sausio 1 d., teisė gauti padindintą darbo užmokestį už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nepažeista. Nurodyti teisės normų pažeidimai lėmė neteisėto sprendimo – atmesti šių ieškovų ieškinio reikalavimus – priėmimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Kai nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu visi ieškovai dirbo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, tai jiems visiems, dirbantiems tokiomis pačiomis darbo sąlygomis, turėjo būti mokama vienodo dydžio priemoka už darbą tokiomis sąlygomis. Minėta, kad ieškovų, pradėjusių dirbti atsakovo įstaigoje iki 2001 m. sausio 1 d., darbo sutartyse buvo nustatyta 30 proc. valstybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio priemoka už pavojingas darbo sąlygas. Konstatavus, kad nurodytiems ieškovams atsakovas neteisėtai panaikino šios priemokos mokėjimą, o ieškovams, pradėjusiems dirbti po 2001 m. sausio 1 d., pažeisdamas įstatymo jiems suteiktą teisę, nenustatė ir nemokėjo padidinto, atsižvelgiant į nukrypimą nuo normalių darbo sąlygų, darbo užmokesčio, šie ieškovai už ginčo laikotarpį turi teisę gauti tokio paties dydžio priemoką, kuri buvo nustatyta pirmiau nurodytiems darbuotojams, dirbusiems tą patį darbą.
Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais motyvais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatęs ieškovų teisių pažeidimą, kai dėl vienų darbdavys neteisėtai panaikino mokėtą priedą už darbą pavojingomis sąlygomis, o dėl kitų nenustatė ir nemokėjo padidinto atlyginimo už darbą tokiomis sąlygomis, gindamas pažeistas ieškovų teises, turėjo pagrindą priteisti visiems jiems vienodo dydžio priemoką, t. y. 30 proc. valstybės nustatytos minimalios mėnesinės algos, už darbą ginčo laikotarpiu, bet ne daugiau kaip už trejus metus (DK 29⁸ straipsnis).
Dėl padidinto atlyginimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydžio ir nustatymo tvarkos
Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad darbdavys (atsakovas) pažeidė įstatymo jam nustatytą pareigą mokėti, o darbuotojų (ieškovų) teisę gauti už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, padidintą darbo užmokestį. Atsakovo įmonėje galiojančioje Kolektyvinėje sutartyje nenustatyta konkretaus apmokėjimo už darbą tokiomis sąlygomis dydžio – jį palikta nustatyti su darbuotojais sudaromose darbo sutartyse.
Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad darbdavys, sudarydamas individualias darbo sutartis, privalo laikytis darbo įstatymų nustatytų reikalavimų, tarp jų ir reikalavimo mokėti padidintą darbo užmokestį už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Pagal DK 99 straipsnio 3 dalį už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Darbdaviui neįvykdžius DK 99 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį, jam tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB „Mobilios visatos telekomunikacijos“, bylos Nr. 3K-3-318/2008).
Kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad, šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys turi būti nurodomos darbo sutartyje taip, jog būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, bylos Nr. 3K-3-602/2008). Nagrinėjamu atveju, kai su ieškovais sudarytose darbo sutartyse neaptarta, kad jiems už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, mokamas padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, tarifinis atlygis, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad, sudarant nurodytas sutartis, buvo nustatytas padidintas tarifinis atlygis, taip pat kad vėliau tarifinis atlygis buvo didinamas atsižvelgiant būtent į ieškovų darbo sąlygas. Minėta, kad atsakovas nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, o pagal byloje esančius duomenis atsakovo įstaigoje tarifiniai atlygiai buvo didinami visiems darbuotojams, ne tik dirbantiems, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sudarant darbo sutartis dėl darbo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, turi būti nustatytas padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, darbo užmokestis ir darbo sutartyse aiškiai nurodyta, jog nustatytas tarifinis atlygis yra padidintas, atsižvelgiant į nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, kiek jis padidintas. Didesnis darbo užmokestis už darbą aptariamomis sąlygomis gali būti nustatomas tiek nustatant didesnį tarifinį atlygį, tiek tam tikrą priemoką.
Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais motyvais, konstatuoja, kad nei atsakovo įstaigoje galiojančioje Kolektyvinėje sutartyje, nei individualiose ieškovų darbo sutartyse neišspręstas konkretaus apmokėjimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydžio klausimas, atsakovas neįrodė, kad ieškovams mokamas padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, darbo užmokestis. Nustatęs, kad darbdavys (atsakovas) nevykdo įstatymo reikalavimo už darbą tokiomis sąlygomis mokėti darbuotojams (ieškovams) padidintą, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, darbo užmokestį, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisėtai nustatė darbdaviui trijų mėnesių terminą šiam pažeidimui ištaisyti, t. y. teisėtai įpareigojo atsakovą DK 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti ieškovams padidinto tarifinio atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį ir nustatytą padidintą tarifinį atlygį mokėti nuo 2008 m. lapkričio 1 d.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šios bylos šalių ginčą, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias darbo apmokėjimą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, ir šie pažeidimai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė šios bylos šalių ginčą. Dėl to apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, tik iš dalies patikslinus bei papildžius jo motyvus.
Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys iš esmės patenkintas, atsakovas neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai), todėl kasacinio skundo bei atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai dėl atsakovo – biudžetinės įstaigos – patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tampa šioje byloje teisiškai nereikšmingi, ir išplėstinė teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Patenkinus kasacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys iš esmės patenkintas, pripažintina, kad teismo sprendimas priimtas ieškovų naudai, todėl atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 3 dalys).
Ieškovų kasaciniame skunde prašoma priteisti iš atsakovo jų naudai lygiomis dalimis turėtas atstovavimo kasaciniame teisme išlaidas. Pagal pateiktus dokumentus 2178 Lt už kasacinio skundo parengimą ir 4356 Lt už pasirengimą bei atstovavimą kasacinio teismo posėdyje advokatui sumokėjo ieškovas M. Ž. 2001 m. vasario 28 d. PVM sąskaitoje faktūroje kaip paslaugos gavėjas nurodytas šis ieškovas, pažymint, kad jis veikia ir kaip aštuoniolikos bendraieškių atstovas. Aptartos atstovavimo išlaidos priteistinos iš atsakovo ieškovui M. Ž., o šis turėtų atsiskaityti su atstovaujamaisiais (CK 2.150 straipsnis, 6.764 straipsnio 4 dalis).
Iš atsakovo priteistina į valstybės biudžetą: 276 Lt (10 Lt+266 Lt) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnis); 1725 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą, nuo kurio mokėjimo ieškovai atleisti (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 96 straipsnio 1 dalis); 286,96 Lt (228,23 Lt+58,73 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. kovo 16 d. ir 2011 m. kovo 28 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 98 straipsniais, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (juridinio asmens kodas 191671615) ieškovui M. Ž. (a. k. duomenys neskelbtini) 6534 (šešis tūkstančius penkis šimtus trisdešimt keturis) Lt atstovavimo kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.
Priteisti iš atsakovo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (juridinio asmens kodas 191671615) į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660) 2287,96 Lt (du tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt septynis litus 96 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Egidijus Baranauskas
Birutė Janavičiūtė
Česlovas Jokūbauskas
Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
Vincas Verseckas
