Civilinė byla Nr. 3K-3-33-1075/2020
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00766-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1; 2.6.10.5.2.17.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. K. ir L. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams L. K. ir M. K. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Lietuvos draudikų biuras, Biuras) teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, ir transporto priemonės savininkui, ir dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigos paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas Lietuvos draudikų biuras kreipėsi į teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 75 381,06 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
3. Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų L. K. ir M. K. 75 381,06 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. spalio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad 2004 m. birželio 5 d. Airijoje dėl atsakovo L. K., vairavusio jo motinai M. K. priklausančią privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu neapdraustą transporto priemonę „BMW 735“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo pastarojo automobilio keleivė. Ieškovas už asmens padarytą žalą bei su žala susijusius nuostolius pagal Airijos nacionalinio draudikų biuro (toliau – Airijos NDB) 2014 m. sausio 20 d. ir 2014 m. balandžio 10 d. pateiktus reikalavimus pastarajam biurui 2014 m. kovo 17 d. ir birželio 5 d. sumokėjo iš viso 75 381,06 Eur.
5. Teismas nurodė, kad atsakovai nepateikė duomenų apie tai, kad 2004 m. birželio 5 d. Airijoje įvykusiame eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės „BMW 735“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu. Atsakovė M. K. nepagrįstai remiasi panauda kaip jos atsakomybę pašalinančia aplinkybe. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys (savininkai ir naudotojai pagal lizingo ar kitą panašaus pobūdžio sutartį) ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.
6. Teismas nurodė, kad, pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje; TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju abu atsakovai, patys nesprendę klausimo dėl žalos nukentėjusiems asmenims atlyginimo, privalėjo suvokti savo atsakomybę dėl žalos padarymo Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, šią žalą atlyginus kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai, ir pasirūpinti draudimo sutarties patvirtintos kopijos gavimu iš įmonės, kurioje ta sutartis buvo sudaryta, jei atsakovo turima sutartis sudegė kartu su automobiliu. Ieškovas, sužinojęs apie Airijos NDB pretenziją, automobilio valdytojo civilinės atsakomybės apdraudimo aplinkybes aiškinosi, tai patvirtinančių duomenų negavo, o atsakovai priešingo fakto neįrodė.
8. Teismas nurodė, kad ieškovas Airijos NDB nukentėjusiam asmeniui atlygino pagrįstą žalą, jam sumokėjo patvirtintą žalos sumą, su jos nustatymu susijusias išlaidas ir bylos administravimo išlaidas, iš viso 75 381,06 Eur, iš kurių 35 505 Eur sudaro neturtinės žalos kompensacija ir 38 362,12 Eur Airijos NDB bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą, 2019 m. birželio 6 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš neapdrausto kaltininko ar atsakingo draudiko. Taigi įstatyme Draudikų biurui suteikta teisė reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas ir transporto priemonės savininkei, turėjusiai įstatyme nustatytą pareigą apdrausti transporto priemonę, ir transporto priemonės valdytojui, kuris naudojo neapdraustą transporto priemonę.
10. Kolegijos nuomone, atsakovų nurodomos aplinkybės, kad: 1) automobilis ir jame buvę dokumentai sudegė; 2) pretenzijos dėl žalos atlyginimo nebuvo pareikštos eismo įvykio kaltininkui baudžiamojo proceso metu; 3) Airijoje už naudojimąsi transporto priemone nesudarius civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties yra skiriamos labai didelės baudos, o tai turėtų patvirtinti, jog atsakovas negalėjo važinėti nedrausta transporto priemone; 4) draudimo sutartys draudimo bendrovėse saugomos tik 7 metus, todėl, praėjus tiek daug laiko, nėra galimybės gauti sudegusios draudimo sutarties kopijos, yra niekuo nepagrįstos ir nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadai dėl atsakovų atsakomybės egzistavimo paneigti. Atsakovams nepaneigus to, kad civilinės atsakomybės draudimo sutartis nebuvo sudaryta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog transporto priemonė „BMW 735“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, nebuvo apdrausta.
11. Pasisakydama dėl atsakovų solidariosios atsakomybės, kolegija nurodė, kad atsakovai nepagrįstai remiasi 2004 m. kovo 5 d. TPVCAPDĮ redakcija. Kadangi eismo įvykis įvyko 2004 m. birželio 5 d., tai nagrinėjamam ginčui taikytina TPVCAPDĮ redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. birželio 11 d. Tuo metu galiojusio TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas, o 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta Biuro, išmokėjusio kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, teisė susigrąžinti išmokėtas sumas iš neapdrausto kaltininko ar atsakingo draudiko. Todėl sprendžiant dėl atsakomybės taikymo, kai privalomuoju draudimu neapdrausto automobilio savininkas ir valdytojas yra du skirtingi fiziniai asmenys, atgręžtinis draudikų biuro reikalavimas suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę.
12. Spręsdama dėl priteistos žalos pagrįstumo, kolegija nurodė, kad į bylą buvo pateikti esminiai rašytiniai įrodymai, patvirtinantys prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį, o tokio pobūdžio civilinėse bylose tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (Biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovams, kurie įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo, t. y. jiems tenka įrodinėti atsakomybę mažinančias sąlygas. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kurie bent preliminariai pagrįstų jų poziciją dėl prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio nepagrįstumo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 6 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Nė viena šalis neturėjo tiesioginių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių aplinkybę, kad eismo įvykio metu atsakovų automobilis buvo apdraustas. Draudimo dokumentai saugomi 7 metus, todėl galimybės juos gauti tada, kai ieškovas pradėjo šį teisminį procesą, nė viena šalis neturėjo. Atsakovui nebuvo žinoma apie iškeltą civilinę bylą dėl žalos atlyginimo Airijoje, o baudžiamojoje byloje, kurioje jis teismo nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, civilinis ieškinys nebuvo pareikštas. Dėl šių priežasčių atsakovai ieškoti automobilio draudimo faktą įrodančių dokumentų pradėjo per vėlai, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad automobilis nebuvo apdraustas, ar reikalauti iš atsakovų pristatyti dokumentą, kurio jie objektyviai dėl per ilgo termino negali gauti.
13.2. Nesant duomenų, patvirtinančių Airijos transporto priemonių draudikų biuro išlaidas, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas pagrįstai sumokėjo Airijos draudikų biurui šio pareikalautas sumas, atitinkamai ieškovo be pagrindo sumokėtos išmokos nesudaro pagrindo regresiniam reikalavimui. Ieškovo reikalaujama suma, ieškinyje įvardyta kaip nuostoliai (75 381,06 Eur), buvo ne priteista Airijos teismo sprendimu, o nustatyta taikos susitarimu, sudarytu Airijos transporto draudikų biuro atstovo ir nukentėjusiųjų atstovo. Apie susitarimą atsakovams nebuvo žinoma ir jį sudarant nė vienas jų nedalyvavo. Taip pat ieškovas pateikė reikalavimą atlyginti 38 362,12 Eur bylinėjimosi išlaidas, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kodėl būtent tokio dydžio sumos reikalaujama, kokio dydžio išlaidų atlyginimą būtų priteisęs teismas. Aplinkybė, kad Lietuvos draudikų biuras atlygino eismo įvykio vietos draudikų biurui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovo pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą.
13.3. Biuro teisė susigrąžinti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, buvo nustatyta tik tuo atveju, jei įvykis įvyko Lietuvos Respublikoje (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnio 1 dalis). Tik 2007 m. gegužės 17 d. TPVCAPDĮ redakcijoje nurodyta Biuro teisė susigrąžinti išmokėtas sumas iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, jei žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Tačiau eismo įvykio metu, 2004 m., TPVCAPDĮ neįtvirtino transporto priemonės savininko atsakomybės, jei žala padaroma kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje naudojant neapdraustą transporto priemonę, todėl teismai, priteisdami žalos atlyginimą solidariai iš abiejų atsakovų, pažeidė eismo įvykio metu galiojusio įstatymo nuostatas.
14. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
14.1. Biuras pateikė savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, tačiau atsakovai apsiribojo vien tik deklaratyviais teiginiais bei nepagrįstų abejonių dėl Biuro pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu. Įstatymas nereikalauja, kad teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo, pakanka, jei byloje esantys įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą dėl tam tikro fakto buvimo. Nagrinėjamoje byloje įrodymus teikė tik Biuras, todėl teismai neturėjo realaus pagrindo abejoti nei automobilio nedraustumo faktu, nei priteistinos žalos atlyginimo dydžiu.
14.2. Atsakovas L. K. kartu su Airijos nacionaliniu draudikų biuru buvo įtraukti dalyvauti Airijoje nagrinėtoje byloje dėl eismo įvykio metu patirtos žalos atlyginimo kaip atsakovai, vėliau šioje byloje Airijos kompetentingas teismas patvirtino taikos sutartį. Todėl akivaizdu, kad atsakovai negalėjo nežinoti apie šį vykstantį procesą, tačiau jo metu elgėsi pasyviai, o proceso atnaujinimą inicijavo tik Biurui pareiškus ieškinį nagrinėjamoje byloje. Vėliau dėl nesuprantamų priežasčių atsakovai nutraukė Airijos teismuose pradėtas teisines proceso atnaujinimo procedūras ir nusprendė savo interesus ginti nagrinėjamoje byloje.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės savininko ir jos valdytojo atsakomybės
15. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reguliuoja TPVCAPDĮ. Kaip nurodyta šios nutarties 4 punkte, eismo įvykis įvyko 2004 m. birželio 5 d., todėl nagrinėjamai bylai aktuali ir taikytina eismo įvykio metu galiojusi įstatymo redakcija (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. birželio 11 d.).
16. TPVCAPDĮ nustatyta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema remiasi privalomumo principu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Įprastinė transporto priemonės buvimo vieta – teritorija tos valstybės, kurios valstybinį registracijos numerio ženklą turi transporto priemonė, arba tais atvejais, kai tam tikros rūšies transporto priemonei registracija nereikalinga, teritorija tos valstybės, kurioje buvo išduotas draudimo numerio ženklas ar registracijos numerio ženklą atitinkantis skiriamasis ženklas (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 11 dalis).
17. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reguliavimas suponuoja, kad pareigą apdrausti transporto priemonę turi transporto priemonės savininkas (atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo); tokią pareigą turi ir asmuo, naudojantis transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį. Nurodyti asmenys negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis).
18. TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai draudikui, apdraudusiam kaltininko civilinę atsakomybę (atsakingam draudikui), draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba įstatymo 7 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui.
19. Biuras moka išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje padarytos žalos pagal teisės aktus kitos Europos Sąjungos valstybės narės (kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Vidaus tvarkos taisykles), jeigu kaltininkas, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra neapsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Šioje dalyje išdėstyti išmokos mokėjimo principai taip pat taikomi, jei atsakingam draudikui iškelta bankroto byla. Biuras moka išmokas ir kitais atvejais, vykdydamas Vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 4 dalis). Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš neapdrausto kaltininko ar atsakingo draudiko (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalis).
20. Taigi Biuro teisė susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko priklauso nuo to, ar transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Todėl nagrinėjamoje byloje visų pirma buvo nustatoma bylai reikšminga aplinkybė, ar transporto priemonės „BMW 735“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu (2004 m. birželio 5 d.) buvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu. Antra, nustačius, kad transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu, buvo sprendžiamas klausimas dėl Biuro teisės susigrąžinti išmokėtas sumas ne tik iš neapdrausto kaltininko, bet ir iš transporto priemonės savininko. Toliau šiais aspektais teisėjų kolegija ir pasisakys.
Dėl pareigos įrodyti, kad eismo įvykio metu transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ir įrodinėjimo taisyklių taikymo šiuo aspektu
21. Kasaciniame skunde atsakovai kelia įrodinėjimo naštos paskirstymo, esant apsunkintam įrodinėjimui, kai nėra aplinkybių, pagrindžiančių vieno ar kito fakto buvimą, klausimą. Atsakovų teigimu, bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad transporto priemonė buvo nedrausta, vertino tik tai, kad atsakovas nepateikė galiojusio civilinės atsakomybės draudimo poliso, nepaisydami to, kad atsakovas ne dėl savo kaltės neturi galimybės įrodyti aplinkybės, kad transporto priemonė buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu (pirma, atsakovo vairuojamas automobilis su visais jame buvusiais dokumentais eismo įvykio metu sudegė, antra, draudimo bendrovės duomenis apie apdraustus automobilius saugo ribotą laiką, todėl atsakovas, neturėdamas civilinės atsakomybės draudimo poliso, kito įrodymo neturėjo galimybės gauti). Atsakovų teigimu, nesant byloje įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų transporto priemonės draustumo arba nedraustumo faktą, teismai neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad transporto priemonė buvo nedrausta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais atsakovų argumentais.
22. Nagrinėjamoje byloje teismai sprendė, kad aplinkybę, jog transporto priemonė buvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, turi įrodyti atsakovai, kurie pagal įstatymą atsakingi už tokios draudimo apsaugos buvimą. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu įrodinėjimo naštos paskirstymu, nes būtent atsakovams įstatymu nustatyta pareiga pasirūpinti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo apsauga, todėl jei atsakovai tokia apsauga pasirūpino, jie geriausiai žino aplinkybes, susijusias su draudimo sutarties sudarymu, t. y. kada buvo sudaryta draudimo sutartis, su kokia draudimo įmone, kokiu būdu ir kita, todėl ir turi būti pajėgūs įrodyti faktą, kad eismo įvykio metu transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tai, kad nagrinėjamu atveju dėl objektyvių aplinkybių (civilinės atsakomybės draudimo poliso tikėtinas žuvimas, praėjęs per ilgas terminas nuo eismo įvykio, dėl ko draudimo bendrovės neturi išsaugojusios duomenų apie galimai buvusią apdraustą transporto priemonę) atsakovų įrodinėjimo procesas yra apsunkintas, nesudaro sąlygų perskirstyti įrodinėjimo naštą ir įpareigoti ieškovą papildomai įrodinėti, kad transporto priemonė neapdrausta, nesant jos draudimo faktą pagrindžiančių įrodymų.
23. Tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia ir rungtyniškumo (rungimosi) principas civiliniame procese, kai kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 ir 178 straipsniai).
24. Nagrinėjamu atveju ieškovas teigė, kad transporto priemonė buvo nedrausta, nes nebuvo jos draudimo faktą įrodančių įrodymų. Byloje nustatyta, kad ieškovas dėjo pastangas, siekdamas surinkti duomenis apie galimą transporto priemonės draudimo faktą, tačiau tokių duomenų negavo. Atsakovai, teigiantys, kad eismo įvykio metu transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, turėjo šį faktą įrodyti. Reikalavimas, kad ieškovas papildomai įrodytų draudimo sutarties nebuvimo faktą, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica).
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjM2LTk2OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-236-969/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-236-969/2019">e3K-3-236-969/2019</a> 107 punktą). Šios taisyklės, apibrėžiančios įrodinėjimo pareigos ribas, yra bendros ir taikytinos visų kategorijų civilinėms byloms.
26. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, apskųstus procesinius sprendimus patikrina teisės taikymo apsektu, t. y. kiek bylą nagrinėję teismai tinkamai rinko, tyrė ir vertino byloje įrodymus. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjEtNDIxLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-121-421/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-121-421/2019">3K-3-121-421/2019</a> 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką), todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismai, ištyrę ir įvertinę visus byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad eismo įvykio metu transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kaip teisingai nurodė teismai, faktas, kad atsakovo L. K. vairuotos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta, užfiksuotas baudžiamojo proceso medžiagoje (tokią aplinkybę nurodė pats atsakovas L. K.), teismui pateiktame triplike atsakovai taip pat nurodo, kad M. K. nėra ir negali būti atsakinga už tai, kad automobilis buvo eksploatuojamas nesudarius civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, t. y. pasibaigus sudarytos civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties terminui, todėl aplinkybės, kuriomis kasaciniame skunde remiasi atsakovai (kad Airijoje už automobilio naudojimą nesudarius civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties gresia didelės baudos, kad atsakovams nebuvo žinoma apie civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, o praėjus daugiau nei 11 metų nuo eismo įvykio jokių duomenų apie draudimo sutarties sudarymą jau nebuvo galima rasti), nėra pakankamos išvadai dėl draudimo sutarties nebuvimo paneigti. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad atsakovai nebuvo pakankamai rūpestingi ir patys savo neveikimu bei netinkamu veikimu sumažino savo galimybes surinkti reikiamus įrodymus ir įrodyti draudimo sutarties buvimo faktą. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad tiek byloje surinkti objektyvūs duomenys, tiek pačių atsakovų nenuosekli pozicija patvirtina ieškovo reikalavimo pagrindą – aplinkybę, kad duomenų apie transporto priemonės draudimą nėra.
Dėl transporto priemonės savininko solidariosios atsakomybės
28. Atsakovai kasaciniame skunde nurodo, kad teismai, konstatuodami atsakovės, transporto priemonės savininkės M. K. solidariąją atsakomybę kartu su transporto priemonės valdytoju, eismo įvykio kaltininku L. K., pažeidė TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalį bei CK 1.7 straipsnį, nustatantį, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios. Teisėjų kolegija sutinka su šiais atsakovų argumentais.
29. Nors, kaip teisingai pabrėžė bylą nagrinėję teismai, TPVCAPDĮ 4 straipsnis nustatė transporto priemonės savininko atsakomybę užtikrinti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo apsaugą, vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad eismo įvykio metu aktualios įstatymo redakcijos TPVCAPDĮ 23 straipsnis skirtingai reguliavo Biuro teisės į išmokėtų sumų grąžinimą klausimą priklausomai nuo to, ar eismo įvykis įvyko Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje.
30. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis nustatė, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiam trečiajam asmeniui Biuras moka išmoką tais atvejais, jei kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, padarė žalą naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Šis punktas nuo 2007 m. birželio 11 d. buvo papildytas tokiu sakiniu: „Pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje.“ Taigi, eismo įvykio metu galiojusi aktuali TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies redakcija reguliavo Biuro teisės išmokėtų sumų grąžinimo klausimą tik dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių.
31. Tuo tarpu Biuro teisę susigrąžinti išmokėtas sumas dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje padarytos žalos reguliavo TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalis, kuri, kaip minėta, nustatė, kad Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš neapdrausto kaltininko ar atsakingo draudiko. Taigi, eismo įvykio dieną būtent TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalis, o ne to paties straipsnio 1 dalis, reguliavo Biuro teisę susigrąžinti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai išmokėtas sumas. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalis expressis verbis (tiesiogiai) nustatė Biuro teisę susigrąžinti išmokėtas sumas tik iš neapdrausto kaltininko ar atsakingo draudiko, bet ne iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį. Tokią teisę įstatymų leidėjas įtvirtino tik nuo 2007 m. birželio 11 d., pakeitus atitinkamai TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalį (2007 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. X-1137 redakcija (Žin., 2007, Nr. 61-2340). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovės M. K., kaip transporto priemonės savininkės, solidariosios atsakomybės.
32. Atitinkamai yra tenkinamas šis kasacinio skundo reikalavimas ir keičiami skundžiami procesiniai sprendimai, nurodant, kad už žalos atlyginimą yra atsakingas tik eismo įvykio kaltininkas, vairavęs nedraustą transporto priemonę, atsakovas L. K.
Dėl ieškovo reikalaujamo atlyginti žalos dydžio pagrįstumo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo šiuo aspektu
33. Kasaciniame skunde atsakovai teigia, kad Biuro reikalaujamas atlyginti žalos dydis yra nepagrįstas, nes, pirma, byloje nėra duomenų, jog Airijos NDB apskritai yra išmokėjęs nurodytas sumas nukentėjusiems asmenims; antra, teismai nevertino, ar nurodytos žalos dydis yra pagrįstas ir būtų priteistas teismo sprendimu; trečia, teismai visiškai nepasisakė dėl bylinėjimosi išlaidų, kurios viršija net priskaičiuotos žalos dydį; ketvirta, teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad bylinėjimosi išlaidų dydis nenurodytas teismo patvirtintame susitarime, byloje nėra duomenų, koks bylinėjimosi išlaidų atlyginimas būtų priteistas.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra išplėtojęs praktiką dėl Biuro teisės susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtas sumas tais atvejais, kai transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu. Nors ši praktika yra išplėtota taikant TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį (redakciją, galiojusią nuo 2007 m. birželio 11 d.), savo esme ji yra aktuali ir taikant eismo įvykio metu galiojusios TPVCAPDĮ redakcijos 23 straipsnio 5 dalį, nes Biuro teisės susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyvendinimo sąlygos nesikeičia. Todėl vertinant kasaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl žalos dydžio pagrįstumo yra tikslinga visų pirma pateikti kasacinio teismo praktikos dėl TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo apibendrintas nuostatas.
35. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad Biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. pirmiau nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Biuro draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMzgtMzEzLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-338-313/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-338-313/2017">3K-7-338-313/2017</a>, 51–52 punktai).
36. Tokio pobūdžio bylose ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017, 36 punktas).
37. Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMzgtMzEzLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-338-313/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-338-313/2017">3K-7-338-313/2017</a>, 54 punktas). Todėl tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (Biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo. Ieškovui tenka pareiga pateikti, be kita ko, transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, jos apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą, o atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTItOTE1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-392-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-392-915/2017">3K-3-392-915/2017</a>, 31 punktas).
38. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai Biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMzgtMzEzLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-338-313/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-338-313/2017">3K-7-338-313/2017</a>, 42 punktas).
39. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad, Airijoje nagrinėjant nukentėjusių asmenų reikalavimus dėl žalos atlyginimo, atsakovui L. K. nebuvo suteikta galimybė teikti paaiškinimus, jis nedalyvavo ir nukentėjusiam asmeniui bei Airijos NDB sudarant taikos sutartį. Iš Airijos teismui dėl proceso atnaujinimo pateiktų L. K. ir kitų asmenų paaiškinimų matyti, kad L. K. po eismo įvykio keitė gyvenamąsias vietas (buvo grįžęs į Lietuvą gydytis, vėliau išvyko į Airiją, bet į kitą grafystę ir pan.), dėl to jam buvo sudėtinga įteikti dokumentus, pats procesu nesidomėjo. Esant tokiai situacijai ir siekiant užtikrinti atsakovo teisę į tinkamą teisminę gynybą, atsakovas turėjo teisę teikti savo prieštaravimus regresinio ieškinio byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti tokia teise ir jis ginčijo vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų – žalos dydį, nurodydamas, kad šis yra nepagrįstas byloje esančiais įrodymais, o bylinėjimosi išlaidos nėra nukentėjusiųjų patirtų nuostolių dalis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais kasacinio skundo argumentais.
40. Šioje byloje nustatyta, o kasacinis teismas remiasi bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pats įrodymų netiria (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad Airijos NDB, sudarydamas taikų susitarimą su nukentėjusiu asmeniu, susitarė dėl 35 505 Eur žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ieškovas pateikė Airijos NDB paaiškinimus ir įrodymus, pagrindžiančius išmokėtas sumas. Tokia faktinė situacija CPK 178 straipsnio taikymo aspektu suponuoja atsakovo pareigą paneigti tokius duomenis, įrodant, kad nukentėję asmenys nepatyrė tokios žalos ar kad yra kitų aplinkybių, leidžiančių sumažinti iš jų priteisiamo žalos atlyginimo dydį.
41. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad atsakomybę mažinančių sąlygų įrodinėjimas tenka atsakovui, kuris teigia esant tokias sąlygas ir yra suinteresuotas sumažinti savo atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTItOTE1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-392-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-392-915/2017">3K-3-392-915/2017</a>, 40 punktas). Todėl atitinkamai atsakovui nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejones, kad nepagrįstai buvo netaikytos atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė gali būti sumažinta, – jam tenka našta Europos Sąjungos valstybės narės teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą.
42. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai nepagrindžia įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo. Kaip minėta, atsakovai kasaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog Airijos NDB apskritai yra išmokėjęs nurodytas sumas nukentėjusiems asmenims, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, teismų ištirti ir įvertinti įrodymai pakankamai pagrindžia šį faktą.
44. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti įrodymai pagrindžia ir reikalavimą atlyginti nukentėjusių asmenų bei Airijos NDB patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje nustatyta, kad Airijos NDB reikalavo atlyginti 75 381,06 Eur, iš kurių 35 505 Eur sudaro neturtinės žalos kompensacija nukentėjusiems asmenims ir 38 362,12 Eur bylinėjimosi išlaidos. Didžiąją dalį bylinėjimosi išlaidų – 24 548,37 Eur – sudaro nukentėjusių asmenų patirtos teisinės pagalbos išlaidos ir 10 311,75 Eur – Airijos NDB patirtos teisinės pagalbos išlaidos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusių asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra reikalaujamos atlyginti žalos dalis. O Airijos NDB patirtos bylinėjimosi išlaidos taip pat susidarė dėl šio proceso specifikos. Rungtyniškumo principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Atsakovui nepateikus jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo poziciją dėl prašomos priteisti žalos dydžio nepagrįstumo, teismui nebuvo pagrindo nagrinėti ir vertinti atsakovo keliamų klausimų.
45. Atitinkamai teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nenuginčijo atlygintinos žalos dydžio.
Dėl bylos procesinės baigties
46. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad yra tenkinama dalis kasacinio skundo reikalavimų, keičiant procesinius sprendimus, kuriuose nustatyta atsakovės M. K. solidarioji atsakomybė. Kiti kasacinio skundo argumentai dėl transporto priemonės draudimo, žalos atlyginimo dydžio yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamų procesinių sprendimų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 6 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimą, nurodant priteisti iš atsakovo L. K. (a. k. duomenys neskelbtini) ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (j. a. k. 125709291) 75 381,06 Eur (septyniasdešimt penkis tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt vieną Eur 6 ct) nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. spalio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 2216,98 Eur (du tūkstančius du šimtus šešiolika Eur 98 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo; priteisti iš atsakovo L. K. (a. k. duomenys neskelbtini) 12,92 Eur (dvylika Eur 92 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo valstybei, ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (į. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Andžej Maciejevski
Sigita Rudėnaitė
