Dėl įmonės vadovų civilinės atsakomybės aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-125-687/2019

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00084-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.2.4.5; 3.4.3.2.2.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Maple Leaf Stadiums Baltic“ ieškinį atsakovams K. G. ir A. B. dėl žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. B..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl įmonės vadovų civilinės atsakomybės aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Maple Leaf Stadiums Baltic“ (toliau – ir įmonė, bendrovė) prašė iš atsakovų solidariai priteisti 59 671,55 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas.

3. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Bendrovė viešajam registrui pateikė tik 2005 m. balansą. Iš šiame dokumente esančių duomenų galima išvadą, kad nors 2005 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo 387 744,14 Eur (1 338 803 Lt) vertės turto, tačiau jos finansinė būklė, tikėtina, buvo sunki, nes mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo daugiau kaip pusę į įmonės balansą įtraukto turto vertės. 2006 m. rugsėjo 30 d. įmonės ilgalaikis turtas sudarė 1 091 468,10 Eur. Dėl to, kad ieškovė aplaidžiai vedė buhalterinę apskaitą ir nėra įmonės registro 2006 m. rugsėjo 30 d. – 2016 m. balandžio 5 d. laikotarpio duomenų, nėra galimybės nustatyti, kokiomis aplinkybėmis iš bendrovės dingo pagal 2006 m. kovo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. MLS06/3-29 už 1 128 232 Eur įsigyta specialiosios paskirties šaldymo įranga ir kitas įmonės turtas, apskaitytas įmonės balanse 2016 m. sausio 1 d. duomenimis.

4. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-664-221/2017 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNzYwLTI0MS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-760-241/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-760-241/2017">e2-760-241/2017</a> ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Atsakovai nevykdė įstatymuose ir įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu; netvarkė buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taip pat atsakovai bankroto administratorei nepagrįstai neperdavė įmonės dokumentų ir turto. K. G., žinodamas apie sunkią įmonės finansinę būklę ir tai, kad įmonė veiklos nevykdo, net aštuonerius metus nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, neužtikrino kreditorių interesų apsaugos. Ieškovė šias aplinkybes laikė prejudiciniais faktais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pagrindžiančiais sąlygų atsakovų civilinei atsakomybei kilti egzistavimą.

5. Ieškovė nurodė, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų patirtą žalą sudaro bendrovės bankroto byloje kreditorių patvirtintų ir nepatenkintų finansinių reikalavimų suma – 59 671,55 Eur. Šiuo atveju neįmanoma nustatyti, kiek kiekvienas atsakovas prisidėjo prie žalos ieškovei atsiradimo, todėl atsakovai ieškovei už šią žalą turėtų atsakyti solidariai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Kauno apygardos teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino, 2008 m. liepos 21 d. ieškovės neeilinio pakartotinio akcininkų susirinkimo nutarimą ex officio (savo iniciatyva) pripažino negaliojančiu nuo jo priėmimo momento, kuriuo atsakovas K. G. paskirtas bendrovės likvidatoriumi ir nuspręsta įmonę likviduoti, priteisė iš atsakovo A. B. ieškovei 1749,77 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas, kitą ieškinio dalį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad nuo 2005 m. rugpjūčio 24 d. iki 2006 m. gruodžio 27 d. BUAB „Maple Leaf Stadiums Baltic“ vadovas buvo R. B.; nuo 2006 m. gruodžio 27 d. iki 2008 m. rugsėjo 2 d. vadovas buvo A. B., o nuo 2008 m. rugsėjo 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo (2016 m. balandžio 5 d.) įmonės likvidatoriumi paskirtas K. G..

8. Tik nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad ieškovės 2005–2006 m. dokumentai buvo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), o ši 2017 m. liepos 12 d. juos perdavė įmonės bankroto administratorei. Teismas taip pat nustatė, kad 2005 m. gruodžio 31 d. ieškovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo daugiau kaip pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, t. y. įmonė pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 punktą buvo nemoki. Ieškovės buhalterinės apskaitos registro duomenys suvesti tik iki 2006 m. rugsėjo 30 d. Įmonės pradelsti finansiniai reikalavimai pradėjo formuotis nuo 2006 m. balandžio mėn. Bendra ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma yra 59 671,55 Eur, o valstybės įmonės Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registre jau nuo 2007 m. kovo 8 d. buvo registruoti bendrovės areštai.

9. Teismo vertinimu, pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią buvo įsigyta šaldymo įranga, neįrodo, kad šis turtas faktiškai buvo įgytas. Ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentai (kasa, banko sąskaitos išklotinės) patvirtina, kad bendrovė neturėjo lėšų (1 128 232 Eur) šiam turtui įsigyti, taip pat nėra nei įrodymų, patvirtinančių atliktą mokėjimą už įrangą, ar turto perdavimo–priėmimo akto. Ieškovė šaldymo įrangą gavo pagal 2005 m. lapkričio 10 d. panaudos sutartį Nr. 20051114 (toliau – ir panaudos sutartis). Be to, 2016 m. lapkričio 30 d. sąskaita faktūra pagal pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo apmokėta. Nepaisydamas to, teismas sprendė, kad ši aplinkybė nėra svarbi, nes žalos atlyginimas susietas su patvirtintais kreditorių reikalavimais.

10. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-664-221/2017 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNzYwLTI0MS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-760-241/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-760-241/2017">e2-760-241/2017</a> nustatytų aplinkybių dėl K. G. teismas nelaikė prejudiciniais faktais. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad bankroto administratorei gavus įmonės dokumentus pasikeitė faktinės aplinkybės. Nurodytose bylose atitinkamos išvados padarytos neatsižvelgiant į šioje civilinėje byloje naujai paaiškėjusias aplinkybes ir surinktus įrodymus, VMI pateiktus bendrovės finansinius dokumentus bei neįvertinus K. G. paskyrimo likvidatoriumi teisėtumo.

11. Teismas sprendė, kad civilinei atsakomybei kilti būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos yra tik dėl A. B.. Šiuo atveju yra pagrindas teismui ex officio pripažinti negaliojančiu (niekiniu) nutarimą, kuriuo atsakovas K. G. paskirtas likvidatoriumi ir nuspręsta įmonę likviduoti nuo jo priėmimo momento, nes šis nutarimas priimtas pažeidžiant imperatyviąsias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.107 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 28 straipsnio 1 dalies 13 punkto ir 73 straipsnio 3 dalies (redakcija, galiojusi 2008 m. liepos 21 d.) nuostatas. Sprendimas dėl bendrovės likvidavimo turėjo būti priimtas kvalifikuota 2/3 visuotinio akcininkų susirinkimo balsų dauguma (ABĮ 28 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Bendrovei išleidus 6000 vnt. akcijų, susirinkime dalyvavo tik 3840 balsų turintis akcininkas R. B.. Šiuo atveju sprendimui dėl bendrovės likvidavimo priimti reikėjo ne mažiau kaip 4000 balsų, todėl sprendimas likviduoti bendrovę priimtas neteisėtai. Nepriėmus teisėto sprendimo likviduoti bendrovę, negalėjo būti skiriamas ir bendrovės likvidatorius. Dėl to K. G. neturėjo teisinių įgaliojimų veikti kaip bendrovės likvidatorius. Be to, su A. B. iki pat ieškovės bankroto bylos iškėlimo nebuvo nutraukta darbo sutartis – jis atleistas iš pareigų tik 2016 m. gegužės 19 d.

12. Teismas nurodė, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negalėjo priimti sprendimo likviduoti nemokią bendrovę (ABĮ 73 straipsnio 3 dalis). Bankroto administratorei pripažinus, kad bendrovė jau 2006 m. buvo nemoki, R. B. neturėjo teisės 2008 m. priimti sprendimo dėl bendrovės likvidavimo ir K. G. skyrimo jos likvidatoriumi. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog, iki 2008 m. rugsėjo 2 d. Juridinių asmenų registre įregistravus likviduojamos bendrovės statusą, ji faktiškai jau buvo nemoki ir jokios veiklos nevykdė.

13. Teismas sprendė, kad atsakovo A. B. neteisėti veiksmai pasireiškė tiek imperatyviųjų, tiek ir fiduciarinių pareigų nevykdymu: A. B. aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, laiku neinicijavo bankroto bylos įmonei (ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 5 dalis), neišsaugojo 2006 m. rugsėjo 30 d. – 2016 m. balandžio 5 d. laikotarpio turto ir dokumentų ir neperdavė jų bankroto administratorei, privedė įmonę prie bankroto tyčia, vengė elgtis rūpestingai ir atidžiai dėl įmonės kreditorių interesų. Įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai (skolos) atsirado bendrovės veiklos laikotarpiu dar iki tol, kol likvidatoriumi buvo paskirtas K. G. (2008 m. rusėjo 2 d.), o skolų dydžiai nuo jų atsiradimo momento nepakito iki tol, kol bendrovei buvo iškelta bankroto byla, nes bendrovė faktiškai jokios veiklos nevykdė jau nuo 2006 m. pabaigos. Teismas pagrįsta ir įrodyta pripažino kreditorės UAB „LRF Juridyska Byran“ nuo 2007 m. sausio 31 d. susidariusio ir patvirtinto finansinio reikalavimo sumą – 1749,77 Eur.

14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti; priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų A. B. ir K. G. 59 671,55 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. sausio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

15. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad ieškovės 2008 m. liepos 21 d. neeilinio pakartotinio visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas dėl ieškovės likvidavimo ir likvidatoriaus paskyrimo yra neteisėtas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovės 2008 m. liepos 21 d. neeilinio pakartotinio visuotinio akcininkų susirinkimo metu priimtų nutarimų dėl ieškovės likvidavimo ir likvidatoriaus paskyrimo pagrįstumą, vadovavosi ABĮ redakcija, galiojusia nurodyto susirinkimo sušaukimo metu, t. y. nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. lapkričio 25 d.

16. Kadangi 2008 m. liepos 21 d. susirinkime dalyvavo akcininkas, kuriam priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip ½ visų balsų, susirinkimas galėjo priimti sprendimus ir teisėtai buvo laikomas įvykusiu (ABĮ 27 straipsnio 1 dalis). Be to, 2008 m. liepos 21 d. vyko pakartotinis visuotinis akcininkų susirinkimas, kuriam, skirtingai nei pirmajam, pagal įstatymą apskritai kvorumo reikalavimas nėra taikomas. ABĮ 28 straipsnio 1 dalis yra specialioji norma ABĮ 27 straipsnio 8 daliai. Nutarimai dėl ieškovės likvidavimo ir likvidatoriaus paskyrimo 2008 m. liepos 21 d. visuotiniame akcininkų susirinkime buvo priimti balsavus už jų priėmimą absoliučiai susirinkime dalyvavusių akcininkų daugumai.

17. Kolegija nurodė, kad dėl ieškovės nemokumo 2006 m. galima daryti tik prielaidą, nes nuo 2006 m. rugsėjo 30 d. nebebuvo vedama ieškovės buhalterinė apskaita. Dėl šios priežasties nustatyti, ar ieškovė šiuo laikotarpiu buvo (ne)moki, nėra galimybės. Kolegija atkreipė dėmesį, kad tikslus įmonės nemokumo momentas nebuvo nustatytas ir Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-303-221/2018, kuria ieškovei iškelta bankroto byla.

18. Byloje yra duomenų, kad 2006 m. sausio 23 d. ieškovė gavo 181 591,95 Eur paskolą. Be to, 2006 m. lapkričio 23 d. ieškovė VMI mokestiniam tyrimui atlikti pateikė dokumentus, 2006 m. lapkričio 15 d. vykdė mokėjimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad, turint ieškovės finansinius dokumentus tik iki 2006 m. rugsėjo 30 d., tikslus įmonės nemokumo atsiradimo momentas negali būti nustatytas. Šiuo atveju galima tik sutikti, kad ieškovė turėjo finansinių sunkumų jau 2006 m.

19. Tai, kad atsakovas A. B. buvo atleistas iš vadovo pareigų tik ieškovei iškėlus bankroto bylą, nepatvirtina, kad K. G. likvidatoriumi buvo paskirtas neteisėtai. A. B. įgaliojimų neteko pagal įstatymą po to, kai K. G. buvo paskirtas ieškovės likvidatoriumi. Nepaisant to, kad A. B. iš įmonės buvo atleistas tik įmonei iškėlus bankroto bylą, nėra jokio teisinio pagrindo spręsti, jog po likvidatoriaus paskyrimo jis vis dar buvo įmonės vadovas. K. G. likvidatoriumi buvo paskiras jam pačiam išreiškus valią ir sutikimą tapti likviduojamos įmonės likvidatoriumi.

20. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė byloje dėl tyčinio bankroto nustatytais prejudiciniais faktais. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje, be kita ko, nurodyta, kad ieškovės bankrotą lėmė buvusių vadovų veiksmai – buhalterinės apskaitos netvarkymas, buhalterinės apskaitos dokumentų ir bendrovei priklausančio turto neperdavimas ir galimas iššvaistymas bei pasisavinimas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktai).

21. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas K. G. bylas nagrinėjusiems teismams nepateikė duomenų, kurie būtų leidę nustatyti, kad jis tinkamai atliko savo, kaip įmonės vadovo, pareigas ir užtikrino kreditorių interesų apsaugą.

22. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė prieš tai nurodytose byloje nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudicinėmis, nepagrįstai nurodydamas, kad nuo minėtų nutarčių priėmimo neva pasikeitė faktinės aplinkybės, t. y. ieškovės bankroto administratorius atgavo įmonės dokumentus, gavo papildomų duomenų iš antstolių, tačiau šios aplinkybės nepaneigia galimybės taikyti CPK 182 straipsnio 2 punktą. Kolegija pažymėjo, kad bankroto administratoriui iki šiol nėra perduoti ieškovės 2006 m. rugsėjo 30 d. – 2016 m. balandžio 5 d. laikotarpio dokumentai. Be to, po nutarčių priėmimo gauti ieškovės dokumentai apima laikotarpį tik iki 2006 m. rugsėjo 30 d., kai K. G. netinkamai atliko savo, kaip ieškovės vadovo (likvidatoriaus), pareigas nuo 2008 m. rugsėjo 2 d.

23. Kolegija pažymėjo, kad atsakovo K. G. teiginiai, neva jis negalėjo perduoti ieškovės turto ir dokumentų, nes jų jam neperdavė ankstesnis įmonės vadovas, yra deklaratyvūs. Bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovas būtų ėmęsis aktyvių veiksmų turtui ir dokumentams perimti (surasti). Tai, kad atsakovas K. G. vieną kartą vyko kartu su antstoliu pas atsakovą A. B. ir jo nerado, nepatvirtina atsakovo K. G. aktyvių veiksmų siekiant surasti ir perimti turtą bei dokumentus.

24. Atsakovas K. G. padavė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl ieškovės turto pasisavinimo ir dokumentų paslėpimo, tačiau tai padarė tik 2017 m. vasario 13 d. Toks atsakovo veiksmas po to, kai ieškovei buvo jau iškelta bankroto byla, labiau vertintinas kaip siekis išvengti civilinės atsakomybės dėl netinkamo savo, kaip likvidatoriaus pareigų, atlikimo. Atsakovo K. G. neteisėti veiksmai nustatyti ir atsakomybė taikytina nustačius bendrųjų įmonės vadovui ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatose išvardytų pareigų nevykdymą, pagrįstą nagrinėjamos bylos ir teismo konstatuotais teisiškai reikšmingais (prejudiciniais) faktais.

25. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pagal ieškovės turimus duomenis negalima nustatyti, ar specialios paskirties šaldymo įranga priklausė ieškovei. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė ir Šveicarijos įmonė,,MLS Maple Leaf Stadiums AG“ sudarė 2006 m. kovo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. MLS 06/3-29, pagal kurią Šveicarijos įmonė įsipareigojo ieškovei parduoti specialios paskirties šaldymo įrangą už 1 128 232 Eur. Į bylą pateikta 2006 m. kovo 30 d. sąskaita Nr. 20060330/1, išrašyta ieškovei pagal pirkimo–pardavimo sutartį dėl 1 128 232 Eur sumos. Nors atsakovas K. G. akcentavo, kad sąskaita nebuvo apmokėta, tačiau sąskaitos apmokėjimas nebuvo esminė sąlyga nuosavybės teisei pagal pirkimo–pardavimo sutartį pereiti. Be to, šaldymo įranga buvo įtraukta į ieškovės turto apskaitą, o po to buvo perduota laikinai ir neatlygintinai valdyti bei naudotis ieškovei 2005 m. lapkričio 10 d. pagal panaudos sutartį. Visgi įrangos perdavimas pagal panaudos sutartį nepatvirtina nuosavybės teisės į įrangą perleidimo. Kolegijos įsitikimu, byloje esant tik netiesioginiams įrodymams dėl galimo nuosavybės teisės į įrangą įgijimo, spręsti, kad ieškovei specialios paskirties įranga priklausė nuosavybės teise, negalima.

26. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai žalą siejo tik su atsakovų valdymo metu išaugusiu įmonės skolų dydžiu, kurio įmonė jos bankroto procese negalėjo padengti kreditoriams. Pavėluotas kreipimasis dėl bankroto bylos iškėlimo yra tik vienas iš atsakovų atliktų neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad ieškovė įrodinėjo, jog žalos atsiradimą lėmė ne tik pavėluotas bankroto bylos iškėlimas. Atsakovai neužtikrino privalomos įmonės turto ir dokumentų apsaugos, nevykdė su įmonės apskaita susijusių pareigų. Dėl šių priežasčių nebegalima išsiaiškinti tikrosios ieškovės finansinės padėties, jos turto.

27. Nagrinėjamu atveju abu atsakovai neužtikrino, kad įmonėje tinkamai būtų vedama buhalterinė apskaita, perduoti įmonės turtas ir dokumentai. Bankroto administratoriui buvo perduoti tik laikotarpio iki 2006 m. rugsėjo 30 d. dokumentai, tačiau šie dokumentai gauti ne iš atsakovų, o iš VMI. Aplinkybės, susijusios su ieškovės turtu, yra aiškios tik tiek, kiek jas patvirtina byloje esantis 2008 m. birželio 10 d. turto perdavimo išieškotojui aktas, iš kurio matyti, kad ieškovės skolininkui buvo perleistas ieškovės turėtas turtas (biuro įranga ir technika), kurio vertė 2677,54 Eur.

28. Pagal vienintelį viešajam registrui pateiktą 2005 m. įmonės balansą, faktas, kad turto įmonėje 2005 m. gruodžio 31 d. buvo, yra akivaizdus. Balanso turinys patvirtina, kad 2005 m. gruodžio 31 d. ieškovė turėjo 387 744,14 Eur vertės turto. Be to, 2006 m. sausio mėnesį ieškovei buvo suteikta 181 591,75 Eur paskola.

29. Šiuo atveju trūksta didelės dalies ieškovės dokumentų, o dėl to, kad šie nebuvo išsaugoti, yra atsakingi atsakovai. Atsakovams, kaip buvusiems įmonės vadovams, geriausiai turi būti žinomos aplinkybės, susijusios tiek su jų vadovavimo pabaigai įmonėje buvusio turto apimtimi ir struktūra, tiek su jo apskaita, būkle, likimu ir pan. Nesant įrodymų, kurie paneigtų turto buvimą apskritai ar patvirtintų, kad jis visas buvo teisėtai kam nors perleistas, pripažintina, kad atsakovų neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala įmonei ir jos kreditoriams. Kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti objektyvųjį bendrininkavimą, nes kiekvieno iš atsakovų byloje nustatyti veiksmai sudarė sąlygas žalai atsirasti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

30. Kasaciniu skundu atsakovas K. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo K. G., ir dėl šios bylos dalies palikti galioti Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis) ir ABĮ 73 straipsnio 3 dalį. Tai, kad nuo 2006 m. rugsėjo 30 d. jau nebebuvo vedama ieškovės buhalterinė apskaita, niekaip objektyviai negalėjo atleisti apeliacinės instancijos teismo nuo pareigos įvertinti ieškovės nemokumą ir nustatyti jo atsiradimo momentą pagal kitus byloje surinktus įrodymus. Byloje esančių įrodymų visuma neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė jau buvo visiškai nemoki dar iki 2008 m. liepos 21 d. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl byloje surinktų įrodymų: bendrovės banko sąskaitų išrašų; išrašo iš „Sodros“ duomenų bazės; bendrovės kreditorių reikalavimų ir juos patvirtinančių dokumentų, kurie buvo teikti į bendrovės bankroto bylą; 2008 m. gegužės 28 d. pranešimo apie neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą; 2008 m. liepos 21 d. neeilinio pakartotinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo; 2007 m. kovo 6 d. antstolio turto arešto akto; 2008 m. birželio 10 d. turto perdavimo išieškotojui akto; 2007 m. kovo 8 d. antstolio patvarkymo; Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-664-221/2017; liudytojos R. S. duotų parodymų; ieškovės atstovų paaiškinimų; atsakovo K. G. ir jo atstovų paaiškinimų. Tarp šių įrodymų nėra jokių prieštaravimų, o jų visuma patvirtina teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad ieškovė buvo visiškai nemoki ir neturėjo jokio turto dar iki tol, kol atsakovas buvo paskirtas įmonės likvidatoriumi. CPK 185 straipsnio 1 dalies pažeidimas lėmė ne tik apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl ieškovės (ne)mokumo nepagrįstumo pažeidimą, bet ir imperatyviosios ABĮ 73 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos pažeidimą.

30.2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo atsakomybės, nepagrįstai suabsoliutino prejudicinę nutarčių dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu reikšmę ir pažeidė tiek CPK 178 straipsnyje ir 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintas proceso teisės normas, tiek CK 6.247–6.249 straipsniuose įtvirtintas materialiosios teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą prejudiciniams faktams, neatsižvelgdamas į ribotą nutarties dėl bankroto pripažinimo tyčiniu prejudiciją. Lietuvos apeliacinis teismas sprendimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu priėmė 2017 m. kovo 31 d., o bendrovės bankroto administratorius iš VMI didelę dalį ieškovės buhalterinių dokumentų perėmė tik 2017 m. liepos 12 d. Be to, po 2017 m. kovo 31 d. bendrovė taip pat gavo papildomus duomenis iš antstolių, vykdžiusių išieškojimus iš bendrovės 2007 metais. Tik gavus šiuos įrodymus tapo akivaizdu, kad bendrovė faktiškai nemoki buvo jau 2006 m., todėl bendrovei negalėjo būti taikoma likvidavimo procedūra, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų nevertino. Teismas nesprendė nei dėl atsakovo K. G. civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, nei dėl to, ar jis apskritai galėjo būti skiriamas bendrovės likvidatoriumi, ir jei taip, tai kiek jo, kaip likvidatoriaus, veiksmai (neveikimas) prisidėjo prie bendrovės nemokumo ir bendrovės kreditorių reikalavimų nepatenkinimo. Byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu teismas nesprendė žalos atlyginimo priteisimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatė jų civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir (ar) dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o pripažįstant bankrotą tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereiškia, kad visi įmonės vadovų ir (ar) akcininkų veiksmai ar sprendimai yra neteisėti. Taigi vien ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių (bent vienos iš jų) nustatymas, suponuojantis teismo pareigą pripažinti bankrotą tyčiniu, neatleidžia bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių nuo pareigos įrodyti asmens civilinės atsakomybės sąlygas pagal CPK 178 straipsnį.

30.3. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl vienasmenio valdymo organo atsakomybės, visų pirma turi būti individualiai nustatytas šio asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, ir būtent to asmens neteisėto elgesio nulemta žala. Jeigu byloje sprendžiama dėl įmonei vadovo padarytos žalos, atsiradusios jam netinkamai tvarkant įmonės turtą, turi būti nustatomas šios žalos faktas ir dydis. Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Taigi žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis kiekvienos atsakovės įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma. Ieškovas žalą grindė bendrovės bankroto byloje kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų suma. Bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai atsirado dar iki tol, kol atsakovas buvo paskirtas bendrovės likvidatoriumi (iki 2008 m. rugsėjo 2 d.), ir nuo to laiko nepadidėjo. Visi ieškovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai atsirado bendrovės vadovais esant R. B. ir A. B., tačiau nė vienas finansinis reikalavimas neatsirado (nesusiformavo) po K. G. paskyrimo likvidatoriumi. Ieškovė neįrodė bendrovei K. G. veiksmais (neveikimu) sukeltos žalos fakto ir dydžio.

30.4. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai konstatavęs visas atsakovo K. G. civilinės atsakomybės sąlygas, pažeidė materialiosios teisės normas (CK 6.5 straipsnį), reglamentuojančias prievolių rūšį, ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Šiuo atveju aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, kad tais atvejais, kai faktiškai nemokiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, tai ši žala nėra padaryta bendrais šių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, nustatant kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi būti skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiui atskirai (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, CK 6.246–6.249 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-321/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-321/2014">3K-3-321/2014</a>). Priimdamas sprendimą apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo šios kasacinio teismo praktikos.

30.5. Įmonės likvidatoriui yra keliamas tikslas kuo efektyviau atsiskaityti su kreditoriais ir vykdyti juridinio asmens likvidavimo procedūras (CK 2.111 straipsnis), o įmonės vadovui (valdymo organams) keliamas reikalavimas dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo (jų) priklauso, kad jo (jų) vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (ABĮ 37 straipsnis, CK 2.87 straipsnis). Akivaizdu, kad, nesutampant įmonės vadovo ir įmonės likvidatoriaus funkcijoms bei veiklai keliamiems tikslams, turi skirtis ir jų civilinės atsakomybės apimtis. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus sprendžiant, ar byloje taikytina solidarioji ar dalinė atsakomybė, būtina nustatyti priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos pobūdį, t. y. kaip atsakovų veiksmai lėmė žalos atsiradimą ar jos padidėjimą. Šios bylos atveju apeliacinės instancijos teismas, nors ir nustatė tam tikrus K. G. neteisėtus veiksmus, neanalizavo ir nevertino, kiek kiekvienas jo veiksmas lėmė ieškovės šioje byloje prašomą priteisti žalos dydį, apskaičiuotą pagal ieškovės bankroto byloje patvirtintą kreditorių finansinių reikalavimų sumą.

31. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

31.1. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas aplinkybę dėl įmonės mokumo, neva netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, taigi atsakovas kelia fakto klausimą, o tai draudžiama pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, nes kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

31.2. Atsakovas neginčija paties fakto, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama aplaidžiai, nerūpestingai ir netinkamai, galimai siekiant sukurti tokią padėtį, kad visoms įmonės veiklą galinčioms tikrinti ir kontroliuoti institucijoms būtų iš esmės keblu ir sudėtinga nustatyti įmonės tikrąją finansinę padėtį bei turto struktūrą (jo perleidimą, iššvaistymą ir pan.).

31.3. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, 21 straipsnio 1 dalimi bei kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNjYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-266/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-266/2006">3K-7-266/2006</a>; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-19/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-19/2012">3K-3-19/2012</a>), apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad dėl ieškovės tariamo nemokumo 2006 m. galima daryti tik prielaidą. Teismas nustatė, kad nuo 2006 m. rugsėjo 30 d. nebebuvo vedama ieškovės buhalterinė apskaita, todėl nustatyti, ar ieškovė šiuo laikotarpiu buvo nemoki, nėra galimybės. Tikslus įmonės nemokumo momentas nebuvo nustatytas ir Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-303-221/2018, kuria ieškovei iškelta bankroto byla.

31.4. Atsakovas, akcentuodamas apeliacinės instancijos teismo padarytą ABĮ 73 straipsnio 3 dalies tariamą pažeidimą, jį sieja tik su vieninteliu faktiniu argumentu dėl apeliacinės instancijos teismo tariamai netinkamai įvertintos faktinės aplinkybės dėl bendrovės nemokumo būsenos 2008 m. liepos 21 d.

31.5. Atsakovo kildinama prielaida dėl apeliacinės instancijos teismo tariamo CPK 178 straipsnio ir 182 straipsnio 2 dalies pažeidimo yra visiškai nepagrįsta. Atsakovo skunde teiginiai dėl minėtų normų pažeidimų yra tik deklaratyvūs, be to, atsakovas kelia fakto klausimus.

31.6. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir tie atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo faktus, kurie leidžia pagrįstai konstatuoti išvadą dėl atsakovo K. G. atliktų neteisėtų veiksmų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl likviduojamos įmonės statuso nustatymo tvarkos

32. Likvidavimo procedūra juridinių asmenų dalyvių sprendimu gali būti pradedama ir vykdoma tik įmonei esant mokiai (ABĮ 73 straipsnio 3 dalis). Juridinių asmenų dalyviai ir kt., priėmę sprendimą likviduoti įmonę, privalo paskirti likvidatorių, juridinio asmens likvidatorius turi juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas (CK 2.108 straipsnio 1 dalis, CK 2.110 straipsnio 1 dalis).

33. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė imperatyviąją teisės normą – ABĮ 73 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo likviduoti nemokią bendrovę. Šio sprendimo priėmimo metu įmonė buvo nemoki; apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį vertindamas įrodymus dėl įmonės (ne)mokumo.

34. Teisėjų kolegija laiko pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad įmonės likvidavimo procedūra juridinių asmenų dalyvių sprendimu gali būti pradedama ir vykdoma tik įmonei esant mokiai. Minėta, kad ABĮ 73 straipsnio 3 dalis nustato, jog įmonės visuotinis akcininkų susirinkimas ir kt. negali priimti sprendimo likviduoti nemokią bendrovę.

35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, sprendė, kad pripažinti 2008 m. liepos 21 d. įmonės visuotiniame akcininkų susirinkime priimtą sprendimą dėl ieškovės likvidavimo ir atsakovo skyrimo likvidatoriumi negaliojančiu remiantis objektyviai nepatvirtintomis aplinkybėmis dėl įmonės (ne)mokumo nėra teisinio pagrindo.

36. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą priėjo išanalizavęs bylos įrodymus: kad 2006 m. sausio 23 d. ieškovė gavo 181 591,95 Eur paskolą, 2006 m. lapkričio 23 d. ieškovė VMI mokestiniam tyrimui atlikti pateikė dokumentus, 2006 m. lapkričio 15 d. vykdė mokėjimus, ieškovei turto areštai turto arešto aktų registruose įregistruoti 2007 m. pradžioje ir kt. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, turint ieškovės finansinius dokumentus tik iki 2006 m. rugsėjo 30 d., tikslus įmonės nemokumo atsiradimo momentas negali būti nustatytas, nemokumo tikslus momentas nenustatytas ir byloje dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo bei byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad visuotiniame akcininkų susirinkime priimtą sprendimą būtų galima pripažinti negaliojančiu, privalo būti akivaizdžių, vienareikšmiškų duomenų dėl sprendimo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, bylos duomenimis, nepakanka tikėtinos išvados apie ieškovės nemokumą.

37. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad 2008 m. liepos 21 d. įmonės visuotiniame akcininkų susirinkime priimtą sprendimą dėl ieškovės likvidavimo ir atsakovo skyrimo likvidatoriumi pripažinti negaliojančiu nėra teisinio pagrindo. Kasacinio skundo argumentais šios išvados nėra paneigiamos. Be to, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nagrinėjamos bylos, bylų dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei ir bankroto pripažinimo tyčiniu įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 185 straipsnio 1 dalyje, spręsdamas dėl įmonės mokumo.

38. CK 2.110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organai netenka įgaliojimų nuo likvidatoriaus paskyrimo, o pagal nurodyto straipsnio 2 dalį likvidatorius turi juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas. ABĮ 74 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad bendrovės likvidatorius turi bendrovės valdybos ir bendrovės vadovo teises ir pareigas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad buvęs vadovas A. B. įgaliojimų neteko pagal įstatymą po to, kai K. G. buvo paskirtas ieškovės likvidatoriumi. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl likvidatoriaus skyrimo teisėtumo, be kita ko, pažymėjo, kad K. G. likvidatoriumi buvo paskiras pats išreiškęs valią ir sutikimą tapti likviduojamos įmonės likvidatoriumi; K. G. duomenis dėl ieškovės likvidavimo ir jo, kaip likvidatoriaus, skyrimo įregistravo Juridinių asmenų registre 2008 m. rugsėjo 2 d.

39. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais apeliacinės instancijos teismo argumentus, kad po likvidatoriaus paskyrimo likvidatorius K. G. tapo įmonės vadovu. Buvęs vadovas A. B. neteko ieškovės valdymo organo įgaliojimų, atleisti jį turėjo įmonės vadovas – K. G., tačiau šios pareigos neatlikimas nėra susijęs su K. G. skyrimo likvidatoriumi teisėtumu (buvęs vadovas A. B. iš įmonės buvo atleistas tik įmonei iškėlus bankroto bylą).

Dėl faktų, nustatytų byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, vertinimo byloje dėl civilinės atsakomybės taikymo įmonės vadovams

40. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl prejudicijos, pažymi, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

41. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai prejudiciniams faktams, konstatuotiems tyčinio bankroto byloje, suteikė prioritetą vertindamas įrodymus nagrinėjamoje byloje dėl vadovų civilinės atsakomybės: neatsižvelgė į ribotą nutarties dėl bankroto pripažinimo tyčiniu prejudiciją, pažeidė CPK 178 straipsnyje ir 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintas proceso teisės normas, CK 6.247–6.249 straipsniuose įtvirtintas materialiosios teisės normas.

42. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNy05MTYvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-37-916/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-37-916/2019">3K-3-37-916/2019</a>, 22 punktas).

43. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš šioje dalyje išvardytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas. Teismai bankrotą pripažino tyčiniu, nustatę ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose nustatytų požymių egzistavimą, t. y. įmonės valdymo organai nevykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu (1 punktas), įmonėje nebuvo tvarkoma teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita ir dėl to negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (5 punktas).

44. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat konstatavo, jog ieškovės UAB „Maple Leaf Stadiums Baltic“ bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, bet buvusių vadovų veiksmai – buhalterinės apskaitos dokumentų ir bendrovei priklausančio turto neperdavimas, galimas jo iššvaistymas bei pasisavinimas, nevykdymas pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir tai sudaro pagrindą pripažinti BUAB „Maple Leaf Stadiums Baltic“ bankrotą tyčiniu.

45. Dėl atsakovo K. G. neteisėtų veiksmų apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad, remiantis ABĮ 74 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 74 straipsnio 3 punktu, be kitų pareigų, bendrovės vadovas (likvidatorius) turi sudaryti likvidavimo laikotarpio pradžios balansą, o bendrovės likvidavimui užtrukus ilgiau nei metus, po kiekvienų finansinių metų pabaigos ne vėliau kaip per tris mėnesius likvidatorius privalėjo sudaryti metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir likvidavimo ataskaitą, atsakovas nesudarė nei įmonės likvidavimo laikotarpio pradžios balanso, nei metinių finansinių ataskaitų rinkinių ir likvidavimo ataskaitų, neperėmė įmonės turto ir dokumentų, nors atsakovės likvidatoriumi buvo net aštuonerius metus.

46. Kasaciniame skunde teigiama, kad po bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išnagrinėjimo bankroto administratoriui buvo perduota iš VMI ieškovės buhalterinių dokumentų dalis, todėl paaiškėjus naujoms aplinkybėms prejudiciniai faktai nekonstatuotini. Teisėjų kolegija pažymi, kad šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas įvertino ir nurodė, kad iš VMI gauti duomenys nepaneigia teismo procesiniuose dokumentuose dėl tyčinio bankroto nustatytų aplinkybių dėl netinkamo ieškovės vadovų pareigų vykdymo (po nutarčių priėmimo gauti ieškovės buhalteriniai dokumentai apima laikotarpį tik iki 2006 m. rugsėjo 30 d., bankroto administratoriui nėra perduoti ieškovės laikotarpio nuo 2006 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. dokumentai ir kt.). Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo nurodytais argumentais.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tyčinio bankroto byloje konstatuotus faktus kaip prejudicinius faktus, pasisakė dėl atsakovų K. G. ir A. B. neteisėtų veiksmų ir jų reikšmės nagrinėjamai bylai.

48. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į šios nutarties 42 punkte nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo šioje byloje nustatytų aplinkybių nepripažinti prejudiciniais faktais. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad byla dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu yra įsiteisėjusi ir nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiama dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teisėtumo.

49. Tačiau teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu teismai nesprendė žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatė kitų (išskyrus neteisėtų veiksmų (neveikimo), lėmusio įmonei žalą – negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais) jų civilinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių (bent vienos iš jų) nustatymas, suponuojantis teismo pareigą pripažinti bankrotą tyčiniu, neatleidžia bankrutuojančios įmonės ir (ar) bankroto administratoriaus, jos kreditorių nuo pareigos įrodyti įmonės vadovo civilinės atsakomybės būtinas sąlygas, kai sprendžiama dėl vadovo civilinės atsakomybės.

50. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTYtMzc4LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-456-378/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-456-378/2018">3K-3-456-378/2018</a>, žr. šios nutarties 20 punktą), nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTYtMzc4LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-456-378/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-456-378/2018">3K-3-456-378/2018</a>, 22 punktas).

Dėl įmonės vadovų civilinės atsakomybės

51. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016 39 punktą).

52. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovei per įmonės veiklos laikotarpį nuo įsteigimo 2005 m. rugpjūčio 24 d. iki bankroto bylos iškėlimo 2016 m. balandžio 5 d. vadovavo trys vienasmeniai įmonės vadovai: iki 2006 m. gruodžio 27 d. ieškovės vadovas buvo R. B., nuo 2006 m. gruodžio 27 d. iki 2008 m. rugsėjo 2 d. – A. B., nuo 2008 m. rugsėjo 2 d. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo – K. G.. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė vadovo civilinę atsakomybę taikyti dviem ieškovės buvusiems vadovams, t. y. A. B. ir K. G..

53. Nagrinėjamoje byloje dėl įmonės vadovų civilinės atsakomybės apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais ir bankrotą lėmė buvusių vadovų veiksmai – netvarkymas buhalterinės apskaitos, buhalterinės apskaitos dokumentų ir bendrovei priklausančio turto neperdavimas ir galimas iššvaistymas bei pasisavinimas, nevykdymas pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktai), apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad abu atsakovai neužtikrino, kad įmonėje tinkamai būtų vedama buhalterinė apskaita, perduoti įmonės turtas ir dokumentai ir kt. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad atsakovo K. G. neteisėti veiksmai nustatyti ir atsakomybė taikytina nustačius bendrųjų įmonės vadovui ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatuose išvardytų pareigų nevykdymą, pagrįstą nagrinėjamos bylos ir teismo konstatuotais teisiškai reikšmingais (prejudiciniais) faktais.

54. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. B. neteisėtų veiksmų vadovaujant įmonei fakto konstatavimo nėra skundžiama, sprendė, kad atsakovas A. B. nurodytus neteisėtus veiksmus atliko. Dėl atsakovo K. G. apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad tyčinio bankroto bylas nagrinėjusiems teismams ir nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė duomenų, kurie būtų leidę nustatyti, kad jis tinkamai atliko savo, kaip įmonės likvidatoriaus (vadovo), pareigas, užtikrino kreditorių ir įmonės interesų apsaugą. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas priėjo įvertinęs nagrinėjamoje ir tyčinio bankroto bylose konstatuotus faktus bei atkreipęs dėmesį į tai, kad byla dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teisme išnagrinėta žodinio proceso tvarka, aktyviai dalyvaujant K. G..

55. Bylos duomenimis, atsakovas K. G., nagrinėjant bylą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, sutiko, kad įmonės bankrotas yra tyčinis, tačiau teigė, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų; įmonė prie bankroto privesta tyčia buvusių įmonės vadovų veiksmais, jų veiksmai lėmė žalos įmonei bei kreditoriams padarymą. Atsakovas K. G. nurodė ir tai, kad įmonės vadovu (likvidatoriumi) sutiko būti paskirtas siekdamas susigrąžinti įmonei paskolintas lėšas.

56. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai neužtikrino privalomos įmonės turto ir dokumentų apsaugos, nevykdė su įmonės turto apskaita susijusių pareigų. Be to, K. G. nevykdė ir pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl nurodytų priežasčių ir dėl to, kad nepateisinamai ilgai buvo nevykdoma pareiga kreiptis į teismą, susiklostė situacija, kai nebegalima išsiaiškinti tikrosios ieškovės finansinės padėties, jos turto, įmonės nemokumo atsiradimo momento, konkrečių atsakovų veiksmų, lėmusių įmonei ir kreditoriams žalą.

57. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl vadovų kaltės, dėl to, kad jie netinkamai tvarkė finansinius bendrovės dokumentus ir šie dokumentai yra prarasti, neteikė Juridinių asmenų registrui kasmetinių finansinės atskaitomybės ataskaitų, tinkamai neperdavė bendrovės dokumentų, negalima nustatyti, kurie kreditorių reikalavimai atsirado ar padidėjo kurio iš vadovų valdymo laikotarpiu, jų visų solidarioji atsakomybė preziumuojama – tai solidariosios atsakomybės esant alternatyvioms žalos atsiradimo priežastims atvejis, nurodytas CK 6.279 straipsnio 4 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjktMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429-313/2015">3K-3-429-313/2015</a>). Šiais išaiškinimais vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas žalą (kreditorių nepatenkintų reikalavimų dydžio) iš abiejų atsakovų.

58. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad atsakovai A. B. ir K. G. UAB „Maple Leaf Stadiums Baltic“ vadovais (atitinkamai likvidatoriumi) buvo skirtingu laiku, nešalina jų atsakomybės solidarumo, nes, atsižvelgiant į tai, prievolė atlyginti bendrovei padarytą žalą kyla abiem atsakovams solidariai, o šiuo atveju priežastinis ryšys tarp žalą padariusių asmenų veiksmų ir žalos preziumuojamas.

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši taisyklė nustato, jog solidariosios deliktinės atsakomybės alternatyviųjų priežasčių atveju priežastinis ryšys tarp keleto žalą padariusių asmenų veiksmų ir žalos preziumuojamas, o atsakovams tenka įrodinėjimo pareiga paneigti šią prezumpciją. Priežastinio ryšio prezumpcija galioja tik tuo atveju, jei negalima nustatyti, kurio iš atsakovų veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Tam, kad įsigaliotų priežastinio ryšio prezumpcija alternatyviųjų priežasčių atveju, turi būti nustatytos šios aplinkybės: 1) du ar daugiau asmenų savo neteisėtais veiksmais sukėlė riziką, kuri teisiškai gali būti priskirta jiems, ir ji, tikėtina, lėmė žalos atsiradimą; 2) žala galėjo atsirasti dėl kiekvieno iš jų veiksmų; 3) dėl kurio konkrečiai veiksmų žala atsirado, negalima nustatyti.

60. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši taisyklė taikoma siaurai, kai ne dėl ieškovo kaltės objektyviai neįmanoma įrodyti buvus teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį tarp konkretaus atsakovo veiksmų ir žalos atsiradimo. Ši prezumpcija negalima tuo atveju, jei neaišku, ar konkretus atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Nagrinėjamu atveju abiejų atsakovų neteisėti veiksmai kaip įmonės vadovų teismų konstatuoti jų nedetalizuojant. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas K. G. įmonės turto bei turto ir lėšų apskaitos buhalterinius dokumentus galėjo perimti iš buvusio vadovo – atsakovo A. B., teikti privalomas ataskaitas apie įmonės likvidavimą, laiku kreiptis dėl įmonės bankroto bei perduoti bankroto administratoriui įmonės finansinius dokumentus, turtą, tačiau jis neveikė teisės aktų nustatyta tvarka.

61. Atsakovas K. G. kasaciniame skunde nurodo, kad jam nei turtas, nei įmonės lėšos ir finansiniai dokumentai perduoti nebuvo, dėl to jis negalėjo vykdyti įstatyme nustatytų įmonės vadovo (likvidatoriaus) pareigų.

62. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs atsakovo K. G. neteisėtus veiksmus, jog atsakovas pažeidė įmonės vadovo (likvidatoriaus) veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir šie atsakovo veiksmai, taip pat ir neveikimas lėmė, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, t. y. padarė įmonei žalos, bylos įrodymų tuo aspektu, ar konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai lėmė žalą įmonei ir kartu kreditoriams, neanalizavo.

63. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos įrodymus dėl atsakovo kasaciniame skunde nurodomų argumentų (61 punktas) apeliacinės instancijos teismas vertino, tačiau sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad prieitos išvados nėra pagrįstos bylos įrodymų visumos ištyrimu. Pavyzdžiui, bendrovės akcininko ir buvusio įmonės vadovo R. B. paaiškinimais, po likvidatoriaus paskyrimo rasti įmonės turto ir dokumentų bei buvusio įmonės vadovo A. B. nepavyko; A. B. teigimu, atsakovas įmonės dokumentus nesutiko perimti; atsakovo K. G. teigimu, dokumentai ir įmonės turtas turėjo būti perduoti teisės aktų nustatyta tvarka, A. B. jam dokumentų neperdavė (įmonės veiklą tyrusių teisėsaugos institucijų medžiaga). Pirmiau minėta, kad VMI turėjo bendrovės 2005–2006 metų finansinius dokumentus, kurie VMI buvo pateikti 2006 m. lapkričio 23 d. mokestiniam tyrimui atlikti (po pateikimo įmonės vadovai jų neatsiėmė); teismai konstatavo, kad įmonėje buvo aplaidžiai vedama buhalterinė apskaita, tačiau byloje nustatyta, kad buhalteriniai dokumentai ir turtas atsakovui nebuvo perduoti dėl atsakovo A. G. pareigos perimti iš buvusio įmonės vadovo buhalterinius dokumentus ir turtą netinkamo vykdymo (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 2 punktas).

64. Teisėjų kolegija pažymi, kad buvusiam vadovui kyla pareiga įrodyti, jog jis perdavė dokumentus ir turtą atsistatydinimo iš pareigų momentu naujai paskirtam vadovui. Nagrinėjamu atveju atsakovui A. B. tenka pareiga įrodyti, kad jis perdavė dokumentus ir turtą K. G.. Apeliacinės instancijos teismas žalą priteisė solidariai iš abiejų atsakovų nevertinęs, ar atsakovo K. G. veiksmų neteisėtumas, be kita ko, ir ta aplinkybė, kad jis nesiėmė aktyvių veiksmų įmonės finansiniams dokumentams ir turtui surasti, nulėmė žalos kreditoriams atsiradimą, ar atsakovui aktyviau siekiant dokumentų perdavimo būtų išsaugotas bendrovės turtas, ar yra teisinis priežastinis ryšys tarp kasatoriaus neteisėto neveikimo ir žalos įmonei bei kreditoriams.

65. Tačiau įrodinėjimo naštos dėl turto buvimo vietos ir apimties perkėlimas vadovui galimas tik tais atvejais, kai galima įrodyti, kad turtas ir buhalteriniai dokumentai buvo perduoti vadovui prieš tai vadovavusių asmenų.

66. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskutinis įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, vadovas turi perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir buhalterinius dokumentus pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą ir 7 dalies 2 punktą. Tačiau tais atvejais, kai paskutiniam vadovui turtas ir dokumentai nebuvo perduoti ankstesnių vadovų, ankstesniems įmonės vadovams gali kilti civilinė atsakomybė už tinkamą įmonės dokumentų ir turto neperdavimą naujam vadovui (nagrinėjamu atveju – likvidatoriui) bendrais pagrindais (CK 6.246–6.249 straipsniai). Be to, nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl įmonės vadovo (likvidatoriaus) atsakomybės už buhalterinės apskaitos netinkamą tvarkymą.

67. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas. Tačiau visais atvejais netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais. Dėl to, pagal kasacinio teismo praktiką, tokiais atvejais įmonės vadovas neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016, 23 punktas).

68. Pirmiau nurodyta, kad ABĮ nustato atitinkamas likvidatoriaus pareigas šiuo aspektu. ABĮ 74 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina pareigą sudaryti likvidavimo laikotarpio pradžios balansą; o jei bendrovės likvidavimas trunka ilgiau negu metus, po kiekvienų finansinių metų pabaigos ne vėliau kaip per 3 mėnesius likvidatorius turi sudaryti metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir likvidavimo ataskaitą. Metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir likvidavimo ataskaitą tvirtina visuotinis akcininkų susirinkimas. Su šiais dokumentais turi teisę susipažinti visi akcininkai ir kreditoriai.

69. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas K. G. neįvykdė pareigų parengti likvidavimo laikotarpio pradžios balansą, pateikti finansinių ataskaitų rinkinį bei perduoti bendrovės finansinius dokumentus ir turtą administratoriui. Teisėjų kolegija pažymi, kad kol nėra įrodyta, kad įmonės finansiniai dokumentai ir turtas buvo perduoti likvidatoriui, negalima spręsti, kad likvidatoriaus neteisėti veiksmai kasmet nuo 2008 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. bankroto bylos iškėlimo nesudarius metinio finansinių ataskaitų rinkinio sukėlė žalą – turto ir lėšų praradimą, negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju dėl šių veiksmų turi būti įrodytos kitos civilinės atsakomybės sąlygos – kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų.

70. Tuo atveju, kai pareiškiamas ieškinys įmonės vadovui ir (ar) akcininkui, dėl kurio veiksmų teismo sprendimu įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, pažymėtina, kad tai yra savarankiškas įmonės vadovo civilinės atsakomybės pagrindas. Kasacinis teismas suformulavo specialias taisykles dėl vadovo ir akcininko atsakomybės, kai bankrotas yra pripažintas tyčiniu.

71. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 48 punktas).

72. Pirmiau minėta (nutarties 55 punktas), kad atsakovas K. G. kasaciniame skunde ir tyčinio bankroto bylose nurodė, jog įmonės bankrotas yra tyčinis, tačiau tai lėmė buvusių vadovų veiksmai, kaip tvirtina atsakovas, jis tapo vadovu, kai įmonė faktiškai veiklos nevykdė, finansinė padėtis buvo sunki. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai asmuo pradėjo vadovauti įmonei, kurios finansinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai galbūt liktų nepatenkinti nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai.

73. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui (asmenims), siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki veiksmų ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 47 punktą). Nagrinėjamu atveju toks perkėlimas galimas nustačius, kad atsakovas apie finansinę įmonės padėtį žinojo. Minėta, kad atsakovas K. G. nurodė, jog įmonės bankrotas yra tyčinis, įmonė veiklos nevykdė, nors teigia, kad jam nebuvo perduoti įmonės finansiniai dokumentai ir pan., tačiau įmonės padėtis buvo žinoma. Be to, minėta, kad, kaip teigė atsakovas, jis sutiko būti įmonės, kurios finansinė padėtis yra sunki, vadovu (likvidatoriumi), siekdamas atgauti įmonei suteiktą 181 591,75 Eur paskolą. Ieškovė byloje nurodė, kad atsakovas, tapęs įmonės likvidatoriumi, sau palankiai išsprendė paskolos klausimą, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė, šios aplinkybės liko teismo nevertintos.

74. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu ir prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017 47 punktą).

75. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimų tenkinimas priklauso nuo faktinių aplinkybių nustatymo ir vertinimo – jei atsakovas įrodys, kad jo buvimo likvidatoriumi laikotarpiu bendrovės padėtis neblogėjo ar blogėjo iš dalies, kreditorių reikalavimai nesusiję su jo neteisėtais veiksmais priežastiniu ryšiu, netenkintini.

76. Likvidatorius turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylą, nes jam perėjo valdymo organų kompetencija (ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis, 7 straipsnio 1 dalis, ABĮ 73 straipsnio 6 dalis). Nustačius, kad įmonės sunki finansinė padėtis buvo atsakovą paskyrus įmonės likvidatoriumi, tokiu atveju likvidatorius gali atsakyti už vėlavimą inicijuoti bankroto bylą nuo 2008 m. rugsėjo 2 d. (tapimo likvidatoriumi momentas) iki bankroto bylos iškėlimo 2016 m.

77. Kasaciniame skunde teigiama, kad žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis kiekvieno atsakovo valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Ieškovė žalą grindė bendrovės bankroto byloje kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų suma. Kasaciniame skunde teigiama, kad visi ieškovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai atsirado bendrovės vadovais esant R. B. ir A. B., tačiau nė vienas finansinis reikalavimas neatsirado (nesusiformavo) po K. G. paskyrimo likvidatoriumi, ieškovė neįrodė bendrovei K. G. veiksmais (neveikimu) sukeltos žalos fakto ir dydžio. Minėta, kad byloje nėra duomenų, kaip kito žalos formavimasis kiekvieno iš atsakovų vadovavimo laikotarpiu, todėl kasacinis teismas neturi galimybės pasisakyti dėl atsakovo keliamų argumentų žalos nustatymo aspektu.

78. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakant į atsakovo kasaciniame skunde keliamą klausimą dėl atsakomybės formos ir sprendžiant, ar byloje taikytina solidarioji ar dalinė atsakomybė, būtina nustatyti priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos pobūdį, t. y. kaip atsakovų veiksmai lėmė žalos atsiradimą ar jos padidėjimą. Šios bylos atveju apeliacinės instancijos teismas, nors ir nustatė tam tikrus K. G. neteisėtus veiksmus, neanalizavo ir nevertino, kiek kiekvienas jo veiksmas lėmė ieškovės šioje byloje prašomą priteisti žalos dydį, apskaičiuotą pagal ieškovės bankroto byloje patvirtintą kreditorių finansinių reikalavimų sumą.

79. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovai nepateikė įrodymų dėl į 2005 m. balansą įrašyto turto dinamikos iki bankroto bylos iškėlimo, o kreditorių reikalavimai sudaro itin nedidelę dalį, lyginant su į vienintelį viešai sudarytą balansą įtraukto turto verte, sprendė, jog ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma laikytina vadovų veiksmais padaryta žala. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą priėjo atsižvelgdamas į tai, kad bylos duomenys neleidžia spręsti, jog įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su kreditoriais net ir nesant neteisėtų atsakovų veiksmų.

80. Teisėjų kolegija pažymi, kad su šia apeliacinės instancijos teismo išvada būtų galima sutikti, jei byloje būtų teismų pasisakyta dėl atsakovo K. G. visuose teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodomų argumentų, kad įmonės bankrotas yra tyčinis ir žala įmonei bei negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais yra buvusių įmonės vadovų neteisėtų veiksmų pasekmė, visi kreditorių reikalavimai susiformavo įmonei vadovaujant R. B. ir A. B.. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė taikyti civilinę atsakomybę tik A. B. ir K. G. (nagrinėjamoje byloje ir byloje dėl tyčinio bankroto aktyviai dalyvauja tik K. G., teismų abiejose bylose nurodyta, kad A. B. apie bylos nagrinėjimą pranešta įstatymo nustatyta tvarka). Byloje taip pat liko neįvertinti atsakovo argumentai dėl atsakovui suteiktos paskolos (ne)grąžinimo aplinkybių bei aplinkybės, kada formavosi kreditorių reikalavimai ir kaip kito jų struktūra ir dydis įmonei vadovaujant kiekvienam iš vadovų, ir kt.

Dėl procesinės bylos baigties

81. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, naikina apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoda iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui nustatyti teisiškai reikšmingiems nutartyje nurodytiems ir kitiems faktams, būtiniems taikant įmonės vadovams civilinę atsakomybę (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

82. Atsakovas ir ieškovė teismui nepateikė įrodymų, kad kasaciniame teisme būtų patyrę bylinėjimosi išlaidų.

83. Kasacinis teismas patyrė 11,85 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

84. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir valstybės turėtų išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Dalia Vasarienė