V. B. pagal BK 22 str., 204 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-140-628/2019

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00067-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7; 2.1.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

išteisintajam V. B., jo gynėjui advokatui Gintarui Balčiūnui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Žilvino Šiurnos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio išteisintojo V. B. baudžiamojoje byloje.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu: panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalis dėl V. B. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 204 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – V. B. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 204 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalis, kuria iš dalies patenkintas civilinės ieškovės bendrovės „B.“ civilinis ieškinys – civilinei ieškovei iš V. B. priteista 24 000 Eur žalos atlyginimo bei 1964 Eur atstovavimo išlaidų, ir dėl šios dalies priimtas naujas sprendimas – atmestas civilinės ieškovės bendrovės „B.“ civilinis ieškinys bei prašymas priteisti atstovavimo išlaidas iš V. B.; panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, konfiskuoti ir sunaikinti 40 550 vnt. numerių laikiklių, ir dėl šios dalies priimtas naujas sprendimas – UAB „V.“ grąžinta iš jos paimti 40 550 vnt. numerių laikiklių.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu V. B. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 204 straipsnio 1 dalį 80 MGL (3012 Eur) dydžio bauda. Iš V. B. civilinei ieškovei bendrovei „B.“ priteista 24 000 Eur žalos atlyginimo ir 1964 Eur atstovavimo išlaidų. Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – 40 550 vnt. numerių laikiklių, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta konfiskuoti ir sunaikinti. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas D. J., o A. V. išteisintas; dėl jų kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 204 straipsnio 1 dalį Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu nuteistas, o Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad, būdamas UAB „V.“, esančios (duomenys neskelbtini), direktorius ir atsakingas už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, pažeisdamas 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus, nustatančius, kad „Įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra: tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms; tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu“, to paties įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą, nustatantį, kad „Ženklo savininkas, vadovaudamasis šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, gali uždrausti: siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas“, neturėdamas prekių ženklo savininkų – Vokietijos įmonės „A.“, Vokietijos įmonės „B.“, JAV įmonės „G.“, „A.“, Japonijos įmonės „H.“, Japonijos įmonės „M.“, Vokietijos įmonės „D.“, Japonijos įmonės „Mi.“, Vokietijos įmonės „O.“, JAV įmonės „P.“, Japonijos įmonės „T.“ – ar jų įgalioto atstovo Lietuvoje leidimo, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2012 m. vasario 23 d., kai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai atliktos kratos metu paėmė prekes, esančias (duomenys neskelbtini), organizavo tuščių numerių rėmelių pagaminimą, juose uždedant, klijuojant prekių ženklų logotipus su žymenimis „(duomenys neskelbtini)“. Taip UAB „V.“ pažymėjo vardu didelį kiekį prekių – numerių rėmelių, numerių rėmelių apvadų, skirtų realizuoti, be prekių ženklo savininkų leidimo, o prekių apipavidalinimas neatitinka teisėtų gamintojų originalioms prekėms keliamų reikalavimų: 2803 vnt. numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „A“ (Vokietijos įmonės „A.“), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių mažiausia rinkos kaina – 280 300 Lt (81 180,49 Eur); 10 391 vnt. numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „B.“ (Vokietijos įmonės „B.“), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių mažiausia rinkos kaina – 820 889 Lt (237 745 Eur); 120 vnt. numerių rėmelių apvadų pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „B.“ (Vokietijos įmonės „B.“), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių mažiausia rinkos kaina – 9480 Lt (2745,60 Eur); 1100 vnt. numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „Ch.“ (Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės „G.“, „A.“), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių mažiausia rinkos kaina – 7700 Lt (2230,07 Eur); 3410 vnt. numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „M.“ (Japonijos įmonės „M.“), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių mažiausia rinkos kaina – 57 970 Lt (16 789,27 Eur); 1703 vnt. numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „Me.“ (Vokietijos įmonės „D.“), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių mažiausia rinkos kaina – 245 232 Lt (71 025 Eur); 330 vnt. numerių rėmelių apvadų pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „Me.“ (Vokietijos įmonės „D.“), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių mažiausia rinkos kaina – 47 520 Lt (13 767,74 Eur); 2476 vnt. numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „O.“ (Vokietijos įmonės „O.“), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių mažiausia rinkos kaina – 17 332 Lt (5019,69 Eur); 3086 vnt. numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „T.“ (Japonijos įmonės „T.“), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių mažiausia rinkos kaina – 108 010 Lt (31 281,86 Eur); 2507 vnt. numerių rėmelių apvadų pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „H.“ (Japonijos įmonės „H.“); 3226 vnt. numerių rėmelių apvadų pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „Mi.“ (Japonijos įmonės „Mi.“), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, nes 2012 m. vasario 23 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai atliktos kratos metu paėmė prekes. Taip V. B. teisėtiems prekių savininkams pasikėsino padaryti didelę turtinę – 1 594 433 Lt (461 779,71 Eur) – žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. B. kaltumo klausimą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4, 5 dalių ir 305 straipsnio nuostatas, ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Atlikęs dalinį įrodymų tyrimą – apklausęs liudytojus B. R., R. Ž., J. S., D. M. ir R. B., išanalizavęs ir įvertinęs faktinius bylos duomenis (liudytojų parodymus, 2002 m. balandžio 9 d. sutartį Nr. 23/07/02 tarp UAB „V.“ ir Latvijos įmonės „E.“, 2002 m. spalio 2 d. užsakymą prie šios sutarties, 2002 m. spalio mėn. prekių perdavimo–priėmimo aktą, sunaudotų medžiagų nurašymo aktus, specialisto K. S. paaiškinimus, 2013 m. liepos 22 d. (Nr. 120293LT-01) ir 2014 m. balandžio 4 d. (Nr. 120293LT-02) specialisto išvadas, kratos, daiktų pateikimo protokolus ir kt.), teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog V. B. yra kaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo – neturint leidimo didelio prekių (automobilių numerių rėmelių) kiekio pažymėjimo svetimu prekių ženklu. Teismo vertinimu, bylos įrodymai nepatvirtina kaltinimui pagrįsti teisiškai reikšmingos ginčo prekių pažymėjimo (ar pažymėjimo organizavimo) veikos požymio V. B. veiksmuose ir juo labiau jo kaltės, priešingai, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad prekės, kurių apipavidalinimas neatitinka teisėtų gamintojų keliamų reikalavimų ir yra pažymėtos registruotais prekių ženklais be prekių ženklų savininkų leidimo, buvo pagamintos tada, kai V. B. dar nebuvo UAB „V.“ vadovas. Teismo teigimu, akcentuodamas prekių laikymo UAB „V.“ patalpose aplinkybę, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė V. B. inkriminuoto kaltinimo ribas – juridiškai ydingai ir neleistinai priartino BK 204 straipsnio 1 dalyje nenustatytą kaip baustiną prekių laikymo veiką prie kaltinimui pagrįsti teisiškai reikšmingos didelio prekių kiekio pažymėjimo svetimu prekių ženklu neturint leidimo veikos. V. B. inkriminuota veika priskirtina formaliai nusikaltimo sudėčiai, todėl tokia veika laikytina baigta nuo prekių pažymėjimo momento, tačiau nagrinėjamu atveju šis momentas faktiškai ir juridiškai nesutampa su V. B. vadovavimo UAB „V.“ pradžia. Klaidingai įvertindamas V. B. elgesį kaip baustiną pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 204 straipsnio 1 dalį, apylinkės teismas neįvertino tokios veikos sudėčiai asmens veikoje konstatuoti teisiškai reikšmingų subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių visumos.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Žilvinas Šiurna prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria: V. B. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 204 straipsnio 1 dalį 80 MGL (3012 Eur) dydžio bauda; iš V. B. civilinei ieškovei bendrovei „B.“ priteista 24 000 Eur patirtos žalos ir 1964 Eur atstovavimo išlaidų; daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – 40 550 vnt. numerių laikiklių – nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta konfiskuoti ir sunaikinti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1 Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, kuris lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio dėl V. B. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 204 straipsnio 1 dalį priėmimą, t. y., vertindamas bylos įrodymus, teismas padarė klaidų dėl jų turinio, nevertino įrodymų visumos, o tik jų dalį – iš esmės vadovavosi V. B. parodymais, duotais teisme, suteikdamas jiems didesnę įrodomąją reikšmę, bei kitais jam palankiais duomenimis, netyrė ir motyvuotai neįvertino esminių įrodymų prieštaravimų, todėl padarė išvadas, kurios nepagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

3.2 Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad neįrodyta, jog V. B. yra kaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo – neturint leidimo didelio prekių kiekio (automobilių numerių rėmelių ir jų apvadų) pažymėjimo svetimu prekių ženklu. Priešingai nei pripažino šis teismas, vertindamas sutarties sudarymo, jos vykdymo ir V. B. faktinio vadovavimo bendrovei aplinkybes, 2002 m. balandžio 9 d. sutartis Nr. 23/07/02 tarp Latvijos įmonės „E.“ ir UAB „V.“ bei 2002 m. spalio 2 d. užsakymas prie šios sutarties (be užsakovo antspaudo ir parašų), 2002 m. spalio mėn. prekių perdavimo–priėmimo aktas, surašytas buhalterės B. R., kuriame nedetalizuoti automobilių numerių rėmeliai, nepatvirtina, kad svetimo prekių ženklo žymenimis pažymėti automobilių numerių rėmeliai buvo pagaminti vykdant nurodytą sutartį būtent 2002 m., kai V. B. dar nebuvo „V.“ direktorius (direktoriumi įregistruotas nuo 2004 m. kovo 24 d. iki 2012 m. birželio 12 d.), ir nuo tada laikomi bendrovės sandėlyje. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2012 m. vasario 23 d. atliktos kratos metu UAB „V.“ sandėlyje buvo rasta 3452 vnt. daugiau automobilių numerių rėmelių, pažymėtų svetimu prekių ženklu be prekių ženklo savininko leidimo, nei pagal sutartį jų buvo užsakyta, ir šis prekių kiekis yra labai didelis. Be to, pagal 2002 m. spalio mėn. užsakymą turėjo būti pagaminta automobilių numerių rėmelių su ženklu „L.“ (4000 vnt.), kurie kratos metu nebuvo rasti. Šie bylos duomenys aiškiai prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad ginčo prekės buvo pagamintos ir pažymėtos R. Ž. vadovavimo bendrovei laikotarpiu, t. y. 2002 m., vykdant sutartį su Latvijos įmone. Be kita ko, analizuodamas V. B. versiją, teismas neatsižvelgė į tai, kad V. B. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas ne už tai, jog 2002 m. pagal sutartį su Latvijos įmone buvo pagamintos prekės, pažymėtos svetimu prekių ženklu, neturint prekių ženklų savininkų ar jų įgaliotų atstovų sutikimo, bet už tai, kad, būdamas UAB „V.“ direktorius ir atsakingas už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, pažeisdamas kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimus, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2012 m. vasario 23 d., organizavo automobilių numerių rėmelių, numerių rėmelių apvadų, skirtų realizuoti, pagaminimą be prekių ženklo savininkų ar jų įgalioto atstovo Lietuvoje leidimo ir jų apipavidalinimas neatitinka teisėtų gamintojų originalioms prekėms keliamų reikalavimų. Reikšminga ir tai, kad V. B., žinodamas, jog automobilių numerių rėmeliai, pažymėti svetimu prekių ženklu, paimti 2012 m. vasario 23 d. kratos metu, kratos protokoluose jokių pastabų nepateikė.

3.3 Teismas visapusiškai neįvertino V. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, o vadovavosi tik 2014 m. jo iškelta versija, nors šiai versijai pagrįsti jis taip ir nepateikė 2002 m. prekių (atsargų) inventorizacijos akto bei kitų duomenų apie 2002 m. spalio mėn. prekių perdavimo–priėmimo akte nurodytų automobilių numerių rėmelių apskaitymą UAB „V.“ buhalterinėje apskaitoje, nes, jo teigimu, šių dokumentų neišsaugojo, tačiau 2002 m. balandžio 9 d. sutartį Nr. 23/07/02, 2002 m. spalio mėn. prekių perdavimo–priėmimo aktą ir užsakymo lapą UAB „V.“ saugojo daugiau nei 10 metų, t. y. ilgiau, nei reikalaujama pagal įstatymus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymas „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“).

3.4 Teismas, grįsdamas išvadą, kad ginčo prekės buvo laikomos sandėlyje ne vienerius metus ir tik sužinojus apie Latvijos įmonės bankrotą pradėta jas nurašinėti sumalimui ir perdirbimui, neįvertino, jog apie Latvijos įmonės bankrotą nei V. B., nei liudytojai R. Ž., J. S., D. M. jokių duomenų nepateikė, o duomenys apie nurašymo aktus buvo pridėti tik prie V. B. apeliacinio skundo. Be to, sunaudotų medžiagų nurašymo aktai ir liudytojos R. B. parodymai patvirtina, kad šiais dokumentais buvo nurašomas automobilių numerių rėmelių gamybos metu susidaręs brokas, gaminant įvairiais kodais pažymėtus automobilių numerių rėmelius, o ne konkrečiai Latvijos bendrovei „E.“ pagaminti automobilių numerių rėmeliai, kurių neva neatsiėmė užsakovas. Tai, kad 2012 m. vasario 23 d. kratos metu rastos prekės su registruotu svetimu prekių ženklu buvo skirtos sunaikinti, paneigia aplinkybė, jog kratos metu, be šių prekių, rasta ir metaliniai įdėklai svetimu prekių ženklu bei lipdukai. Tai leidžia daryti išvadą, kad UAB „V.“ šias formas naudojo gamyboje ir tai buvo nevienkartinis veiksmas. Prekės ne tik kad nebuvo sunaikintos, bet vyko jų realizavimas jas išleidžiant į rinką. Tai patvirtina 2007 m. balandžio 2 d. sutartis Nr. T-00240 su UAB „Au.“, sąskaitos faktūros, kratos, kurių metu prekės, pažymėtos svetimais prekių ženklais be prekių savininkų sutikimo, buvo paimtos ne tik iš UAB „V.“, bet ir iš UAB „Au.“ tinklo parduotuvių. Taigi V. B. ne tik organizavo UAB „V.“ ginčo prekių pažymėjimą svetimu prekių ženklu, bet ir aiškiai demonstravo siekį tokias prekes platinti tretiesiems asmenims – UAB „Au.“, o ne šias prekes sunaikinti.

3.5 Liudytoja buhalterė B. R. parodė, kad pagal sutartį apmokėjimas turėjo būti atliktas po 15 dienų pagal sąskaitą faktūrą, o jeigu prekės nepateiktos, tai sąskaita faktūra neturėjo būti išrašyta, tačiau teismas padarė prieštaringą išvadą, jog užsakymas Latvijos įmonei „E.“ buvo įvykdytas, nors sąskaita faktūra, kurios pagrindu į buhalterinę apskaitą turi būti įtraukiami duomenis apie įvykusias ūkines operacijas, nebuvo išrašyta.

3.6 Kritikuodamas specialisto išvadas (2013 m. liepos 22 d. specialisto išvada Nr. 120293LT-01, 2014 m. balandžio 4 d. specialisto išvada Nr. 120293LT-02) ir tai, kad specialistui K. S. nebuvo užduoti tam tikri klausimai, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių, kad į teismo posėdį būtų iškviestas specialistas ir pašalintos dėl jo pateiktų išvadų teismui kilusios abejonės, o rėmėsi tik V. B. ir liudytojo R. Ž. parodymais, jog prekės, pažymėtos svetimais prekių ženklais be prekių savininkų leidimo, buvo pagamintos 2002 m.

3.7 Teismas neanalizavo apeliacinės instancijos teisme civilinės ieškovės pateiktų duomenų apie automobilių numerių rėmelių dizaino ir gaminimo būdų pasikeitimus nuo 2002 m. iki 2012 m., kurie paneigia, kad kratos metu rastų ginčo prekių dizainas bei jų pagaminimo būdas buvo naudojamas 2002 m. Be to, kratos metu rastos prekės yra ir su „S.“ logotipu (žr. specialisto išvadų priedų nuotraukas), kuris, pagal UAB „V.“ pateiktus duomenis apie rėmelius, jų kiekius ir atsargas, naudojamas nuo 2008 m. spalio mėn.; paraiška dėl prekių ženklo „S.“ buvo pateikta 2003 m. liepos 28 d., o įregistruota 2005 m. lapkričio 25 d.

3.8 Taigi apeliacinės instancijos teismas, savo išvadas grįsdamas išimtinai tik V. B. iškelta versija, netinkamai įvertinęs liudytojų R. B., B. R., R. Ž., J. S. parodymus, kitus bylos duomenis – kratos protokolus, kratų metu paimtų daiktų apžiūros protokolus, UAB „V.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, prekių ženklo atstovo pareiškimus, Bendrijos prekių ženklų registracijos duomenis, sumenkindamas specialisto K. S. išvadas, dalies įrodymų iš viso nevertinęs, padarė išvadas, prieštaraujančias bylos medžiagai, ir taip padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.

3.9 Apeliacinės instancijos teismas, tenkinamas V. B. prašymą grąžinti UAB „V.“ sunaikinti ir perdirbti 2012 m. vasario 23 d. kratos metu rastus ir paimtus 40 550 vnt. automobilių valstybinių numerių rėmelių, netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus (dėl daiktų). Pagal bylos aplinkybes neabejotinai nustatyta, kad kratos metu UAB „V.“ patalpose rasti ir paimti automobilių numerių rėmeliai buvo pagaminti ir pažymėti svetimais prekių ženklais, neturint prekių ženklų savininkų leidimo, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 94 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, pagrįstai nusprendė daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – 40 550 vnt. automobilių numerių laikiklių – nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti ir sunaikinti.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Ž. Šiurnos kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

5. Kasaciniame skunde kritikuojama apeliacinės instancijos teismo išvada – kad V. B. inkriminuota prekių (automobilių numerių rėmelių ir jų apvadų) pažymėjimo svetimais prekių ženklais neturint leidimo (organizavimo) veika faktiškai ir juridiškai nesutampa su V. B. vadovavimu UAB „V.“, todėl neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant BK 22 straipsnio 1 dalyje, 204 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą. Kasatoriaus nuomone, priešingai nei konstatavo teismas, neįrodyta, kad automobilių numerių rėmeliai ir jų apvadai svetimais prekių ženklais neturint leidimo buvo pagaminti vykdant būtent 2002 m. balandžio 9 d. sutartį Nr. 23/07/02 tarp Latvijos įmonės „E.“ ir UAB „V.“ bei 2002 m. spalio 2 d. užsakymą prie šios sutarties (kai V. B. dar nevadovavo UAB „V.“), ir tai, kasatoriaus nuomone, patvirtina byloje surinkti įrodymai, kurių teismas neįvertino arba vertino juos netinkamai, padarė klaidų dėl jų turinio bei nepašalino iškilusių prieštaravimų, taip padarydamas esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.

6. Atsakant į kasacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis), taip pat negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcija. Pabrėžtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus. Atsižvelgiant į tai, dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pasisakytina tiek, kiek jie susiję su esminiais baudžiamojo proceso normų pažeidimais.

7. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos (ne)buvimo, šią veiką padariusio asmens (ne)kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

8. Patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje iš naujo vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą. Teismo išvados dėl bylos įrodymų motyvuotos, logiškos ir esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti teismo nuosprendį dėl V. B. išteisinimo, neturi. Kasaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, jog atlikus kratą UAB „V.“ sandėlyje rasta daugiau automobilių rėmelių, nei pagal 2002 m. balandžio 9 d. sutartį Nr. 23/07/02 jų buvo užsakyta pagaminti; kad, priešingai nei nurodyta 2002 m. spalio 2 d. užsakyme prie sutarties, nebuvo pagaminti (kratos metu nerasti) rėmeliai su ženklu „L.“; kad kratos protokole V. B. nepateikė jokių pastabų, ir kitos aplinkybės (V. B. savo versijai pagrįsti nepateikė (neišsaugojo) dokumentų apie automobilių rėmelių apskaitymą bendrovės buhalterinėje apskaitoje; nei V. B., nei liudytojai R. Ž., J. S., D. M. nepateikė jokių duomenų apie Latvijos įmonės bankrotą; duomenys apie prekių nurašymo aktus pridėti tik prie apeliacinio skundo ir kt.). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvados, kad automobilių numerių rėmeliai ir rėmelių apvadai buvo pagaminti vykdant 2002 m. balandžio 9 d. sutartį Nr. 23/07/02 tarp Latvijos įmonės „E.“ ir UAB „V.“, kai V. B. dar nevadovavo UAB „V.“. Kasatorius, akcentuodamas aplinkybę, jog pagal V. B. pareikštą kaltinimą veika padaryta iki 2012 m. vasario 23 d., nenurodo jokių kitų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad V. B. inkriminuota veika buvo įvykdyta būtent jau tapus jam UAB „V.“ vadovu, o ne iki jo vadovavimo bendrovei pradžios (2004 m. kovo 24 d.).

9. Kasacinio skundo argumentai, be kita ko, rodo, kad iš gynybos reikalaujama pateikti įrodymus, kurie patvirtintų V. B. nekaltumą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 204 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad ne jo vadovavimo UAB „V.“ metu buvo pagamintos prekės, pažymėtos svetimais registruotais prekių ženklais be leidimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo) (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96; 2009 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Natunen prieš Suomiją, peticijos Nr. 21022/04). Šis principas draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Taigi, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013, 2K-529/2103). Vadinasi, ne V. B. turi įrodyti savo nekaltumą, o prokuroras, palaikantis kaltinimą byloje, turi neginčytinai įrodyti aplinkybes, patvirtinančias V. B. kaltumą padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 204 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.

10. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kurių pagrindu daroma išvada, kad ginčo prekės buvo realizuojamos tretiesiems asmenims (UAB „Au.“), nėra susiję su V. B. byloje pareikštu kaltinimu. V. B. buvo kaltinamas tuo, kad organizavo prekių pažymėjimą svetimu prekių ženklu neturint leidimo, o ne tokių prekių pateikimu realizuoti. Be to, pirmosios instancijos teismas iš V. B. pareikšto kaltinimo pašalino aplinkybes, kad kratos metu paimtas prekes jis pažymėjo vykdydamas 2007 m. balandžio 2 d. pasirašytą sutartį Nr. T-00240 su UAB „Au.“ direktoriumi A. V., bei aplinkybę, kad prekės buvo skirtos realizuoti būtent UAB „Au.“ filialų parduotuvėse, nes byloje surinktų įrodymų nepakako šioms aplinkybėms patvirtinti. Kasaciniame skunde šios teismo nustatytos aplinkybės nėra ginčijamos.

11. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje dalinį įrodymų tyrimą, išnagrinėjęs ir įvertinęs faktinių duomenų visumą: liudytojų B. R., R. Ž., J. S., D. M. ir R. B. parodymus, 2002 m. balandžio 9 d. sutartį Nr. 23/07/02 tarp UAB „V.“ ir Latvijos įmonės „E.“, 2002 m. spalio 2 d. užsakymą prie šios sutarties, 2002 m. spalio mėn. prekių perdavimo–priėmimo aktą, sunaudotų medžiagų nurašymo aktus, specialisto K. S. paaiškinimus, 2013 m. liepos 22 d. (Nr. 120293LT-01) ir 2014 m. balandžio 4 d. (Nr. 120293LT-02) specialisto išvadas, kratos, daiktų pateikimo protokolus ir kitą rašytinę bylos medžiagą, atsižvelgdamas į įrodymų sąsajumą, leistinumą, pakankamumą ir patikimumą, įrodymų visumos pagrindu padarė motyvuotą išvadą, jog byloje išnaudojus visas galimybes ir nesurinkus neabejotinų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad V. B. padarė jam inkriminuojamą veiką, apkaltinamasis nuosprendis nuteistajam V. B. turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. B. išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikaltimą, nurodytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 204 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį ir bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šiomis išvadomis, o tai, kad įrodymus apeliacinės instancijos teismas įvertino ne taip, kaip nurodoma kasaciniame skunde, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

12. Nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų tiriant ir vertinant baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kasacinis skundas dėl įrodymų vertinimo neatitikties BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms laikytinas nepagrįstu ir nutenkintinu.

Dėl priemonių, kurių imamasi dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nutraukiant procesą ir priimant nuosprendį (BPK 94 straipsnis)

13. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo V. B. buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 204 straipsnio 1 dalį, nuspręsta 40 550 vnt. automobilių numerių laikiklių, kurie perduoti saugoti į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sandėlius (Vilniaus r., Nemenčinės II k.), nuosprendžiui įsiteisėjus, konfiskuoti ir sunaikinti. Priimdamas šį sprendimą, teismas rėmėsi BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais.

14. Apeliacinės instancijos teismas, išteisinęs V. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 204 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad nelieka teisinio pagrindo saugomus policijoje rėmelius priskirti konfiskuotinam turtui BK 72 straipsnio 2 dalies prasme, todėl nusprendė tenkinti V. B. gynėjo advokato Gintaro Balčiūno apeliacinio skundo prašymą grąžinti savininkei UAB „V.“ sunaikinti ir perdirbti 2012 m. vasario 23 d. atliktos kratos metu rastus ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų paimtus 40 550 vnt. automobilių numerių rėmelių. Taigi iš nuosprendžio matyti, kad teismo sprendimą netaikyti BK 72 straipsnio 2 dalies lėmė V. B. išteisinimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 204 straipsnio 1 dalį.

15. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. balandžio 12 d. Paimto, konfiskuoto turto, turto, į kurį nuosavybės teisės laikinai apribotos, daiktinių įrodymų sunaikinimo aktas Nr. 30-IL-5035, kuris patvirtina, kad 40 550 vnt. numerių laikiklių buvo sunaikinti (18 t., b. l. 134–135). Taigi apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas grąžinti automobilių numerių rėmelius UAB „V.“, kad jie būtų sunaikinti ir perdirbti, neatsižvelgė į byloje susidariusią faktinę situaciją ir priėmė sprendimą, kuris negali būti įvykdytas. Nors dėl daiktinių įrodymų kito sprendimo priimti nebegalima, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 376 straipsnio 1 dalimi, pasisako dėl byloje kilusio teisės aiškinimo ir taikymo klausimo.

16. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2012 m. vasario 23 d. UAB „V.“ sandėlyje atliktos kratos metu rasta ir paimta 40 550 automobilių numerių laikiklių, pažymėtų svetimais prekių ženklais be prekių ženklo savininkų leidimo, ir jų apipavidalinimas neatitinka teisėtų gamintojų originalioms prekėms keliamų reikalavimų. Taip pat nustatyta, kad daiktai – automobilių numerių rėmeliai – priklauso ne V. B., o UAB „V.“. Taigi rastų daiktų nusikalstama kilmė objektyviai nustatyta – jie yra nusikalstamos veikos rezultatas ir BK 204 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos dalykas. Tokių daiktų civilinė apyvarta uždrausta. Akivaizdu ir tai, kad šie daiktai turi reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Pagal BPK 91 straipsnį daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiai ar priemonės arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektai, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonės nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti. Nors nagrinėjamoje byloje V. B. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 204 straipsnio 1 dalį, nepriklausomai nuo to, turi būti sprendžiamas daiktinių įrodymų likimo klausimas (BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktą, priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas taip: daiktai, kurių apyvarta uždrausta, perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis BPK 108 straipsnio 3 dalies nuostata, daiktai, kurių apyvarta uždrausta, savininkui negrąžinami. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas grąžinti UAB „V.“ 2012 m. vasario 23 d. atliktos kratos metu rastus ir pareigūnų paimtus 40 550 vnt. automobilių numerių rėmelių, pažeidė BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 108 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė daiktinių įrodymų likimo klausimą, nuspręsdamas juos sunaikinti BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau nepagrįstai, be kita ko, vadovavosi ir BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu (turtą konfiskavo). BK 72 straipsnio nuostatų prasme konfiskuotinas turtas turi turėti ekonominę vertę, o jeigu nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas – menkaverčiai ar uždrausti civilinėje apyvartoje daiktai (pvz., netikri pinigai, savadarbis ginklas), jie ne konfiskuojami – paimami valstybės nuosavybėn, kaip nurodyta BK 72 straipsnio 1 dalyje ir BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkte, bet iš asmens paimami ir perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 arba 4 punktais. Tačiau nagrinėjamu atveju daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – neturint leidimo svetimais prekių ženklais pažymėtas prekes, kurių apyvarta uždrausta, t. y. 40 550 vnt. numerių laikiklių, – pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, remiantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nuspręsta sunaikinti pagrįstai. Ši nuosprendžio dalis, kaip aptarta pirmiau, įvykdyta.

17. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 108 straipsnio 3 dalies reikalavimų neatitikimo, dėl šios dalies paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš esmės tinkamai išspręstas daiktinių įrodymų likimo klausimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 2 d. nuosprendį.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalis dėl 40 550 vnt. numerių laikiklių konfiskavimo ir sunaikinimo, grąžinant juos UAB „V.“, paliekant dėl šios dalies galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – 40 550 vnt. numerių laikiklių, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta sunaikinti.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Alvydas Pikelis

Sigita Jokimaitė