Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutartinių netesybų (delspinigių) mažinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-131-687/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-41609-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.2.1; 2.5.8.2; 2.5.10.5.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui M. P. dėl įsiskolinimo už šilumos energiją ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutartinių netesybų (delspinigių) mažinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 5044,02 Lt (1460,85 Eur) skolos už šilumos energiją, 1717,17 Lt (497,33 Eur) delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad pagal AB „Lietuvos energija“ filialo „Vilniaus šilumos tinklai“ ir advokato M. P. biuro 1997 m. balandžio 1 d. pasirašytą Atsiskaitymo už daugiabučiame name esamų negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), šildymą ir karštą vandenį sutartį (toliau – ir Sutartis) UAB „Vilniaus energija“ tiekė centralizuotą šilumos energiją patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančioms atsakovui. Už paslaugas, suteiktas nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d., atsakovas tinkamai neatsiskaitė. Ieškovės įsitikinimu, turi būti vadovaujamasi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1298-432/2012 nustatytais faktais, kurie yra prejudiciniai, nes joje dalyvavo tie patys asmenys, spręsta dėl tų pačių patalpų šildymo ir mokesčių nustatymo tvarkos. Pagal Sutarties 2.2 punktą ieškovė apskaičiavo delspinigius už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo 5044,02 Lt (1460,85 Eur) skolą už patiektą šilumos energiją už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d., 1717,17 Lt (497,33 Eur) delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. gruodžio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 209,90 Lt (60,79 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas konstatavo, kad ieškovė pagrįstai skirsto šilumos energiją, vadovaudamasi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintu Šilumos paskirstymo metodu Nr. 4 (toliau – Metodas Nr. 4) ir 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintu Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (toliau – Metodas Nr. 5), bei pagrįstai taiko Metodo Nr. 5 3.1. punkte nurodytą metodiką, apskaičiuodama trijų pastatų (korpusų) bendrosioms reikmėms tenkantį šilumos energijos kiekį. Šios aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1298-432/2012, jis Vilniaus apygardos teismo nutartimi paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTA4NS01NjUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1085-565/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1085-565/2013">2A-1085-565/2013</a>). Pirmiau nurodytus išaiškinimus teismas laikė prejudiciniais, papildomai neįrodinėtinais. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, nagrinėjusi atsakovo skundą, 2012 m. gruodžio 3 d. sprendime Nr. (12)2R-193 konstatavusi, kad mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymą atsakovui skaičiuojami pagrįstai, iš atsakovo priteisė visą ieškinyje nurodytą užmokesčio už šilumos energiją, patiektą į atsakovo patalpas, sumą (5044,02 Lt, arba 1460,85 Eur). Atsakovas prievolės tinkamai nevykdo nuo 2011 m. sausio mėn., nesumokėta suma – 5044,02 Lt (1460,85 Eur). Kadangi prašomi priteisti delspinigiai sudaro mažesnę skolos dalį (34,04 proc.), su ieškove neatsiskaitoma ilgą laiką, teismas nelaikė delspinigių per dideliais, sprendė, kad nėra pagrindo juos mažinti.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2015 m. birželio 25 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad ieškovė už 7,76 kv. m rūsio patalpas ir 28,83 kv. m bendro naudojimo patalpas, pažymėtas indeksu R-1, mokesčių neskaičiuoja, todėl atsakovo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Taip pat nepagrįstais teismas laikė atsakovo argumentus dėl netinkamai apskaičiuojamo mokesčio, nes šilumos įvadiniu apskaitos prietaisu užfiksuotas šilumos energijos kiekis išskirstomas vadovaujantis Metodais Nr. 4 ir Nr. 5, o atsakovas nenurodė, kokias šių Metodų nuostatas ieškovė pažeidė, apskaičiuodama atsakovui priklausantį mokėti mokestį už šildymą.

Atsižvelgęs į ieškovės pateiktus paaiškinimus, kad atsakovui nuosavybės teisė pripažįstama į patalpas, kurių bendras plotas sudaro 213,66 kv. m, iš kurių centralizuotai šildomų patalpų plotas – 91,32 kv. m, o likusių patalpų plotas (122,34 kv. m) į apskaičiuojamą mokestį už šildymą neįtraukiamas, tai, kad 2012 m. liepos 27 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rašte Nr. R2-1779 nurodyta, jog bendrai naudojamų patalpų mokestis skaičiuojamas nuo viso atsakovui nuosavybės teise priklausančio ploto, teismas laikė, kad ieškovė pagrindė atsakovui už šildymą apskaičiuoto mokesčio teisingumą.

Teismas sprendė, kad, kai iš bendro šilumos punkto šilumos energija tiekiama į kelis pastatus be individualios apskaitos, kiekvienam šilumos vartotojui tenkančiam šilumos kiekiui apskaičiuoti labiausiai tinka Metodas Nr. 4 ir Metodas Nr. 5. Atsakovas, siekdamas labiau individualizuoti į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas tiekiamos šiluminės energijos apskaitą, šio tikslo, teismo vertinimu, galėjo siekti Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. turėjo būti pakeistas šilumos paskirstymo metodas. Kol ieškovės nurodyti šilumos, tiekiamos į atsakovo patalpas, paskirstymo metodai nepakeisti minėtame įstatyme nustatyta tvarka, ieškovė pagrįstai į atsakovo patalpas patiektą šilumos energijos kiekį apskaičiuoja, taikydama šių patalpų šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemą labiausiai atitinkančius metodus.

Nustatyta, kad ieškovė apskaičiuoja atsakovui tenkančių mokesčių dalį pagal rodmenis įvadinio šilumos skaitiklio, fiksuojančio šilumos kiekį, patiektą bendrai į tris namo korpusus, t. y. į pastatus (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad atsakovas teiginio, jog tokia apskaita ieškovė negali remtis, o turi pateikti atskirai pastatui (duomenys neskelbtini) patiektos šilumos energijos duomenis, nenurodė, kuo nepagrįstos teismo išvados. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, yra prejudicinės. Toje byloje dalyvavo tie patys asmenys, ginčas buvo kilęs dėl apskaičiavimų, metodų taikymo, nešildomų patalpų šildymo ir pastatų kvadratūros, turinčios įtakos šilumos kiekio ir kainos nustatymui. Kadangi Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatos nepakeistos, nagrinėjamoje byloje jos taikytinos analogiškai, kaip pirmiau nurodytoje byloje. Vilniaus apygardos teismui 2013 m. birželio 27 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. 2A-1085-565-2013) konstatavus, kad ieškovė neprivalėjo įrengti apskaitos, pagal kurią būtų apskaičiuotas šilumos kiekis kiekvienam pastatui atskirai, ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje, teismo vertinimu, ieškovės nebeįrodinėtina, o atsakovo argumentai dėl neteisingai apskaičiuoto šilumos, patiektos jo butui, kiekio nepagrįsti.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nenustatė, kad ieškovė taikytų netinkamus metodus, netinkamai apskaičiuotų mokėtinus mokesčius už namo (duomenys neskelbtini), šildymą, todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nepateikta įrodymų, jog ieškovės atsakovui apskaičiuoti mokesčiai už šildymą būtų per dideli.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. nutarties dalis, kuriomis ieškovei iš atsakovo priteista 1717,17 Lt (497,33 Eur) delspinigių, ir sumažinti juos iki 544,75 Lt (157,77 Eur). Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai netinkamai aiškino ir taikė Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas. Jose vartojama vienaskaita „pastate“, o tai suponuoja išvadą, kad nurodyta norma taikytina tik tada, kai šilumos kiekis apskaičiuojamas viename pastate, ne trijuose, kaip nagrinėjamu atveju. Ši norma apskritai netaikytina, todėl teismai ja nepagrįstai grindė savo išvadas. Ieškovė nepateikė tinkamų įrodymų pareikštiems reikalavimams pagrįsti, jos nurodytais Metodais Nr. 4 ir Nr. 5 negalėjo būti remiamasi. Teismai nepagrįstai vertino šiais Metodais grįstus reikalavimus, pažeistos CPK 177 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio nuostatos.

Metodai Nr. 4 ir Nr. 5 netaikytini, nes netinka daugiabučiam namui Šermukšnių g. 1A (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Remiantis šiais metodais yra aktualios ir šildomos laiptinės, o jų nurodytame name nėra. Kiti metodai gali būti taikomi tik tada, kai tai suderinama su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, taigi vartotojo teisė pasiūlyti kitą metodą de facto neįgyvendinama. Taip užkertama galimybė mokėti aiškiai apskaičiuotus mokesčius už suteiktas paslaugas, vadovaujamasi neaiškiais ir sudėtingais metodais.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 9 dalies, CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nepagrįstai nevertino atsakovo – vartotojo – argumentų, susijusių su neprotingai didele delspinigių norma (0,2 proc. už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos; 1997 m. balandžio 1 d. Sutarties 2.2 punktas), neatsižvelgė į prašymą sumažinti ją, kartu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią sutarties laisvės principas gali būti ribojamas vartotojų teisių apsaugos tikslu (žr., pvz., kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2008 m. spalio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-536/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-536/2008">3K-3-536/2008</a>). Įstatymas draudžia nesąžiningas sutarties sąlygas, kurios neprivalomos vartotojams. Teismas nevykdė įstatyme nustatytos pareigos būti aktyviam, nepagrįstai nevertino vartojimo sutarties sąžiningumo aspektu, nesumažino delspinigių normos iki 0,06 proc., o priteistinos delspinigių sumos – iki 544,75 Lt (157,77 Eur).

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Atsakovo prašymas neaiškus, nes neatitinka kasaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybės, nustatytos Vilniaus apygardos teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTA4NS01NjUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1085-565/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1085-565/2013">2A-1085-565/2013</a>, bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-1298-432/2012, nagrinėjamoje byloje iš naujo neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Visas pastate suvartotas šilumos kiekis apskaitomas atsiskaitomuoju šilumos prietaisu – įvadiniu šilumos skaitikliu, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Metodo Nr. 4 1.2, 3 punktais. Teisė pasirinkti šilumos paskirstymo metodą pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalis nustatyta tik šilumos vartotojui, todėl būtent jis turi būti suinteresuotas ją įgyvendinti.

Mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymą atsakovui apskaičiuoti pagal Metodą Nr. 5 (5.1, 5.1.1 punktai, Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis). Atsakovas, kaip daugiabučio namo bendraturtis, negali būti atleistas nuo pareigos dalyvauti išlaikant turtą, priklausantį bendrosios dalinės nuosavybės teise, – bendro naudojimo patalpas (namo laiptines). Nuo 2013 m. birželio 27 d. mokesčiai atsakovui neskaičiuojami, nes pastatas (duomenys neskelbtini) visiškai atjungtas nuo šilumos tinklų.

Tik teismas sprendžia, kurie šalių nurodomi argumentai ir pateikiami duomenys yra susiję su įrodinėjimo dalyku ir yra reikšmingi ginčui išspręsti (CPK 185 straipsnis). Skundžiami procesiniai sprendimai yra motyvuoti, išdėstyti argumentai visais su ginčo esme susijusiais ir bylai išspręsti reikšmingais klausimais. Viešasis interesas šiuo atveju nepažeistas.

Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ginčas yra kilęs iš vartojimo teisinių santykių, atsakovas laikytinas silpnesniąja ginčo šalimi. Atsakovui nuosavybės teise priklausančios patalpos yra komercinės paskirties, jose įregistruota advokatų kontora.

Šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jei sutartis nevykdoma (netinkamai vykdoma). Sutartinės netesybos mažintinos tik CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir pagrindais. Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos nėra per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą. Atsakovas nepagrindė argumento, kad sutartyje šalių nustatytos netesybos šiuo atveju yra aiškiai per didelės, nenurodė, kokiais kriterijais remdamasis ir dėl kokių aplinkybių mano, jog jos mažintinos. Atsakovas į ieškovę niekada nesikreipė dėl sutartyje nustatytų delspinigių normos pakeitimo, ieškovė vienašališkai ją pakeiti neturėjo teisinio pagrindo.

Atsakovas visiškai sumokėjo skundžiamais teismų procesiniais sprendimais priteistas sumas, inter alia, delspinigius.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl netesybų mažinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.

Įstatyme įtvirtinti tik du netesybų mažinimo pagrindai. Mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta.

Teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Netesybų žemiausioji mažinimo riba – realūs kreditoriaus patirti nuostoliai, t. y. netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš kasatoriaus delspinigius už laiku nesumokėtą skolą už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, vadovavosi Sutartimi, kurioje nustatyta kasatoriaus pareiga mokėti delspinigius, nustatytas jų dydis. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą ir kituose teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad kasatorius dėl Sutarties 2.2 punkte nustatytų delspinigių dydžio pakeitimo į ją nesikreipė; delspinigių dydžio pakeitimas priklausė nuo kasatoriaus; ieškovė vienašališkai neturėjo pagrindo jį keisti.

Teismų nustatyta, kad kasatoriui nuosavybės teise priklausančių patalpų šilumos tiekimo ir vartojimo įrenginiai ginčo metu buvo prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų ir kasatorius buvo sudaręs atsiskaitymo sutartį už daugiabučiame gyvenamajame name esančių negyvenamųjų patalpų šildymą ir joms tiekiamą karštą vandenį, todėl turėjo pareigą mokėti už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį Sutarties, įstatymų, Vyriausybės bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų nustatyta tvarka ir tarifais (CK 6.383, 6.388 straipsniai).

Sutarties 2.2. punkte šalys susitarė dėl 0,2 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, skaičiuojamų nuo neapmokėtos sąskaitos. Dėl netesybų dydžio pirmosios instancijos teismas sprendė įvertinęs tai, kad kasatorius prievolės tinkamai nevykdo nuo 2011 m. sausio mėn., neįvykdytų prievolių suma – 5044,02 Lt (1460,85 Eur), o prašomi priteisti delspinigiai – 1717,17 Lt (497,33 Eur), bei atsižvelgęs į tai, kad delspinigiai sudaro mažesnę skolos dalį (34,04 proc.), su ieškove neatsiskaitoma ilgą laiką. Teismas konstatavo, kad delspinigių dydis nelaikytinas per dideliu ir juos mažinti nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas apibendrintais argumentais paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti.

Šalių pareiga mokėti netesybas yra ne savarankiška, o išvestinė prievolė, kurios vykdymo pareiga atsiranda tik tada, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo pagrindinę prievolę. Civilinėje byloje dėl netesybų priteisimo aplinkybės, susijusios su pagrindinės prievolės įvykdymu, įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį. Teismas, spręsdamas dėl netesybų mažinimo, pirmiausia, be kita ko, turi atsižvelgti į šalių sutartinių santykių pobūdį, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą ir kt.

Nagrinėjamu atveju Sutartis sudaryta 1997 m., per tą laiką keitėsi paslaugos teikimo bei kainos apskaičiavimo metodikos (dėl to tarp šalių buvo sprendžiami ginčai). Atsižvelgdama į tai, kad delspinigiai laikytini minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kad dėl jų šalys susitarė 1997 m. ir nustatė 0,2 proc. delspinigių dydį, kad ieškovės viešai skelbiamas delspinigių dydis ginčo laikotarpiu buvo gerokai mažesnis, kad tai yra viešoji sutartis ir sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamais teisės aktais, taip pat į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad delspinigių sumažinimas iki kasaciniame skunde nurodyto dydžio neprieštarauja CK 6.73 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Lietuvos civilinėje teisėje galioja teismo teisės mažinti netesybas išimtis: nemažinamos sumokėtos netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Ši teisės norma taikoma tik tuo atveju, jeigu netesybos sumokėtos geruoju. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, teismui pradėjus nagrinėti šalių ginčą dėl netesybų dydžio, netesybų priverstinis išieškojimas tuo metu, kai civilinėje byloje dėl šių netesybų dar nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, negali būti pripažintas netesybų sumokėjimu CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies prasme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-85/2007). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmiau nurodyta išimtis netaikytina, nes kasatorius delspinigius ir pagrindinę skolą sumokėjo ne geruoju.

Kasaciniame skunde teigiama, kad ginčas yra kilęs iš vartojimo teisinių santykių ir kasatorius laikytinas silpnesniąja ginčo šalimi; teismas nevykdė įstatyme nustatytos pareigos būti aktyviam, nepagrįstai nevertino vartojimo sutarties sąžiningumo aspektu. Kasatoriui nuosavybės teise priklausančios patalpos yra komercinės paskirties, jose įregistruota advokatų kontora. Aplinkybė, ar konkreti sutartis yra vartojimo sutartis, nustatoma pagal paslaugos gavėjo statusą ir tikslus, kuriems įgyvendinti įsigyjama paslauga (prekė). Sutiktina su ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad kasatorius nelaikytinas vartotoju.

Teisėjų kolegija, remdamasi aptartais argumentais, tenkina kasacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 497,33 Eur (1717,17 Lt) delspinigių, pakeičia ir sumažina priteistus delspinigius iki 157,77 Eur (544,75 Lt) dėl netinkamo materialiosios teisės normos taikymo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taip pat pakeistinos pirmiau nurodytų procesinių sprendimų dalys, kuriomis atitinkamai ieškovės naudai iš atsakovo priteista 60,79 Eur bylinėjimosi išlaidų ir ši dalis palikta nepakeista, sumažinant nurodytas išlaidas iki 50,46 Eur (60,79 Eur x 83 proc.).

Kasatorius, išdėstęs teisinius argumentus dėl sunaudotos šilumos skaičiavimo metodikos atitinkamo taikymo ir teisinius argumentus dėl Sutartyje nustatytų delspinigių už pavėluotą atsiskaitymą mažinimo, nurodė prašymą – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties tas dalis, kuriomis iš jo ieškovės naudai priteisti atitinkamo dydžio delspinigiai, ir priimti sprendimą delspinigių dydį sumažinti iki atitinkamo dydžio. Kasatoriaus prašymas (kasacinio skundo dalykas) yra tai, ką kasatorius prašo padaryti su skundžiamu teismo procesiniu sprendimu (CPK 347 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Atsižvelgdama į nurodytą prašymą, teisėjų kolegija pasisakė tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie sudaro kasacinio skundo dalyką. Kiti kasatoriaus išdėstyti argumentai nesusiję su kasatoriaus suformuluotu prašymu sumažinti priteistus delspinigius ir pateiktais atitinkamais argumentais, todėl nėra pagrindo dėl jų pasisakyti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Tenkinus kasacinį skundą, perskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasatorius, ginčydamas pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dalį – 1869,49 Eur (6454,96 Lt), už apeliacinį skundą sumokėjo 42 Eur žyminio mokesčio. Patenkinta 13 proc. kasatoriaus reikšto reikalavimo (ieškovei iš jo priteista 1618,62 Eur, t. y. 87 proc.), todėl jam iš ieškovės priteistina dalis sumokėto žyminio mokesčio atlyginimo – 5,46 Eur (13 proc. x 42 Eur; CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Už pateiktą kasacinį skundą kasatorius sumokėjo 15 Eur žyminio mokesčio, ginčo suma – 339,56 Eur (497,33 Eur (priteista delspinigių suma) – 157,77 Eur (pripažįstama delspinigių suma). Tenkinus kasacinį skundą, 15 Eur žyminio mokesčio atlyginimas kasatoriui priteistinas iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš viso kasatoriui priteistina 20,46 Eur žyminio mokesčio atlyginimo.

Kasacinis teismas patyrė 4,50 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2016 m. kovo 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovo priteisti delspinigiai ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, pakeisti, sumažinant priteistą delspinigių sumą iki 157,77 Eur, bylinėjimosi išlaidų sumą – iki 50,46 Eur.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Vilniaus energija“ (j. a. k. 111760831) 20,46 Eur (dvidešimt eurų 46 ct) žyminio mokesčio atlyginimą.

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Vilniaus energija“ (j. a. k. 111760831) 4,50 Eur (keturis Eur 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas