Dėl teisės normų, reglamentuojančių užsienio teismų sprendimų leidimą vykdyti, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-95-695/2016

Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00007-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 130.3.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. J. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Šveicarijos Konfederacijos Lavo-Orono (Lavaux-Oron) rajono taikos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimą, suinteresuotas asmuo A. G. (A. G.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių užsienio teismų sprendimų leidimą vykdyti, aiškinimo ir taikymo.

Šveicarijos Konfederacijos Lavo-Orono rajono taikos teismas (toliau – Šveicarijos teismas) 2010 m. rugsėjo 14 d. priėmė sprendimą, kuriuo: 1) laikinai panaikino prieštaravimą dėl 614 800 frankų sumos su 5 proc. metinėmis palūkanomis, skaičiuojamomis nuo 2009 m. rugsėjo 27 d.; 2) nustatė, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidos sudaro 990 frankų; 3) nurodė A. G. sumokėti L. J. 1790 frankų sumą, kurią sudaro 990 frankų bylinėjimosi išlaidoms kompensuoti; 800 frankų honorarams, patirtoms išlaidoms ir atlyginimui už laikotarpį vykdant pavestus įgaliojimus.

Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą ir prašė pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje šį Šveicarijos teismo sprendimą.

Pareiškėja nurodė, kad užsienio teismo sprendimas įsiteisėjo ir tapo privalomas vykdyti 2010 m. spalio 8 d., tačiau iki šiol nėra įvykdytas.

Pagrindų atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Šveicarijos teismo sprendimą nėra.

II. Lietuvos apeliacinio teismo procesinio sprendimo esmė

Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi tenkino dalį pareiškėjos prašymo – pripažino Lietuvos Respublikoje visą Šveicarijos teismo sprendimą, tačiau leido vykdyti tik tą sprendimo dalį, kuria suinteresuotam asmeniui A. G. nurodyta sumokėti pareiškėjai L. J. 1790 frankų išlaidų atlyginimą.

Šveicarijos teismo priimto sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti išnagrinėjimui teismas taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse išdėstytas teisės normas, nustatančias užsienio teismų sprendimų pripažinimo tvarką.

Teismas nesivadovavo 2007 m. Lugano konvencija ir jos V priede įtvirtintu standartinės formos pažymėjimu, nes ginčo teisiniai santykiai vyko ir Šveicarijos teismo sprendimas priimtas iki minėtos konvencijos įsigaliojimo. Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė CPK 810 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų užsienio teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų.

Sprendimą neleisti vykdyti Šveicarijos teismo sprendimo dalies, kuria, pareiškėjos teigimu, priteista skola, teismas grindė tuo, kad nėra duomenų, kad Šveicarijos teismo sprendimu yra priteista pinigų suma. Šveicarijos teismo sprendime nurodyta, jog taikos teisėjas priima sprendimą laikinai panaikinti prieštaravimą dėl 614 800 frankų sumos su 5 procentų metinėmis palūkanomis, skaičiuojamomis nuo 2009 m. rugsėjo 27 d. Be to, sprendime nurodyta, kad jis priimamas pagal prašymą dėl turto arešto panaikinimo.

Pareiškėjos atstovė žodiniame teismo posėdyje nurodė, kad prašomo pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimo vertimas iš prancūzų kalbos galbūt yra netikslus. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjai ir suinteresuotam asmeniui buvo suteikta teisė pateikti įrodymus dėl ginčijamų teisinių ir faktinių aplinkybių, tačiau, šalims šia teise nepasinaudojus, teismas rėmėsi į bylą pateikto teismo sprendimo patvirtintu vertimu į lietuvių kalbą.

Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pareiškėjai buvo suteikta galimybė pateikti bylai aktualių Šveicarijos teisės normų vertimą į valstybinę kalbą ir atskleisti jų reikšmę įrodinėjamoms aplinkybėms.

Tiek pirmoji, tiek antroji užsienio teismo sprendimo dalys (atitinkamai – laikinai panaikinti prieštaravimą dėl 614 800 Šveicarijos frankų sumos su 5 proc. metinėmis palūkanomis ir nustatyti, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidos sudaro 990 frankų) priskirtinos prie nereikalaujančių vykdymo sprendimų kategorijos (jais teismas atlieka tam tikrus procesinius veiksmus). Šios prašomo pripažinti teismo sprendimo dalys neturi vykdytinumo savybės – pagal tokį teismo sprendimą negalės būti išduotas vykdomasis raštas, kuris galėtų būti pateiktas priverstinai vykdyti antstoliui CPK nustatyta tvarka (CPK 773–779 straipsniai).

Lietuvos Respublikoje vykdytina yra tik ta pripažinto sprendimo dalis, kuria nurodyta A. G. sumokėti L. J. 1790 Šveicarijos frankų išlaidų, kurias sudaro: 990 Šveicarijos frankų bylinėjimosi išlaidoms kompensuoti, 800 Šveicarijos frankų honorarams, patirtoms išlaidoms ir atlyginimui už laikotarpį vykdant pavestus įgaliojimus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutarties dalį, kuria teismas netenkino prašymo leisti vykdyti Šveicarijos teismo sprendimo dalį dėl 614 800 frankų su 5 proc. metinėmis palūkanomis, skaičiuojamomis nuo 2009 m. rugsėjo 27 d., išieškojimo iš suinteresuoto asmens, panaikinti ir priimti naują sprendimą – Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi pripažintą Šveicarijos teismo sprendimą leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje visą; priteisti iš suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas iš esmės analizavo ir revizavo Šveicarijos teismo sprendimo turinį tiek teisiniu, tiek lingvistiniu aspektu, taip pažeisdamas CPK 810 straipsnio 4 dalį.

Teismas, pripažinęs visą Šveicarijos teismo sprendimą, turėjo ir leisti jį visą vykdyti Lietuvos Respublikoje, nes byloje nebuvo pateikta šalių prašymo leisti vykdyti sprendimą iš dalies ir nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo leisti vykdyti ne visą užsienio teismo sprendimą. Teismas iš esmės sprendė, kad neleista vykdyti Šveicarijos teismo sprendimo dalis yra neteisėta, tačiau nesirėmė jokia teisės norma, draudžiančia leisti vykdyti sprendimą visą.

Suinteresuotas asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Lingvistiškai analizuojant Šveicarijos teismo sprendimo aprašomąją ir rezoliucinę dalis, matyti, kad sprendimo dalimi buvo išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas. Draudimas lingvistiniu požiūriu kvestionuoti prašomą pripažinti užsienio teismo sprendimą padarytų neįmanomą CPK 810 straipsnyje įtvirtintų užsienio teismų sprendimų pripažinimo sąlygų nustatymą ir paneigtų teismui priskirtą konstitucinį imperatyvą – teisingumo vykdymo funkciją.

Teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pasiūlė kasatorei pateikti į bylą tikslesnį užsienio teismo sprendimo vertimą, Šveicarijos proceso įstatymą, sudarydamas pareiškėjai galimybę išaiškinti Šveicarijos sumarinio proceso principus bei atskiras nuostatas, susijusias su jos prašymu. Be to, teismas 2015 m. sausio 12 d. posėdyje pasiūlė pareiškėjai teikti papildomus įrodymus (tinkamą sprendimo vertimą), atitinkamas užsienio teisės normas, išsamiai išaiškino galinčias kilti įrodymų nepateikimo pasekmes, tačiau pareiškėja šių duomenų neteikė.

2015 m. balandžio 30 d. teismo posėdyje pareiškėja teikė įrodymus (dvi sutartis, registro išrašą, Paudex komunos gyventojų kontrolės tarnybos pažymą), kuriuos į lietuvių kalbą oficialiai išvertė pareiškėjos atstovė, tačiau kitoks nei esantis byloje užsienio teismo sprendimo vertimas nebuvo pateiktas. Tai patvirtina, kad byloje esantis sprendimo vertimas yra teisingas.

Iš byloje pateikto užsienio teismo sprendimo aprašomosios dalies matyti, kad teismas išsprendė 2010 m. birželio 17 d. pareiškėjos advokato prašymą panaikinti turto areštą. Dėl to teismo sprendimas turėjo būti įvykdytas Šveicarijos Konfederacijoje.

Pareiškėja niekada neprašė pripažinti ir leisti vykdyti Šveicarijos teismo procesinių sprendimų dėl A. G. turto arešto Lietuvos Respublikoje ir jo turtas nebuvo areštuotas Lietuvoje, todėl turto arešto panaikinimas Šveicarijos Konfederacijoje negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių A. G. turtui, esančiam Lietuvos Respublikoje.

Teisinių pasekmių nesukelia Šveicarijos teismo sprendimo nuostata, kurioje nurodytas bylinėjimosi išlaidų dydis. Teisines pasekmes sukėlė teismo nurodymas išieškoti 1790 frankų dydžio teismo išlaidas iš suinteresuoto asmens.

Teismo atlikta suinteresuoto asmens argumentų analizė nereiškia, kad užsienio valstybės teismo sprendimas buvo teisiškai revizuojamas, ypač turint omenyje tai, kad teismas suinteresuoto asmens argumentus atmetė.

Užsienio teismų sprendimų pripažinimo procedūrai taikomi bendrieji civilinio proceso reikalavimai, išskyrus išimtis, nustatytas CPK VII dalyje. Leidimas vykdyti dalį užsienio valstybės teismo sprendimo neprieštarauja CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punkto reikalavimams. Be to, proceso įstatymas leidžia pripažinti dalį užsienio teismo sprendimo (CPK 812 straipsnio 2 dalis). Užsienio teismo sprendimas, kuriuo laikinai panaikintas prieštaravimas dėl 614 800 frankų, nesukels teisinių pasekmių, nes laikinosios apsaugos priemonės A. G. turtui, esančiam Lietuvos Respublikoje, nebuvo taikytos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų (išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį – kai to reikalauja viešasis interesas).

Šioje byloje pagal suformuluotą kasacinio skundo prašymą kasacine tvarka yra skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutarties dalis, kuria teismas netenkino prašymo leisti vykdyti Šveicarijos Konfederacijos Lavo-Orono rajono 2010 m. rugsėjo 14 d. taikos teismo sprendimo dalį, kuria laikinai panaikintas prieštaravimas dėl 614 800 frankų sumos su 5 proc. metinėmis palūkanomis, skaičiuojamomis nuo 2009 m. rugsėjo 27 d., ir prašoma priimti naują sprendimą – Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi pripažintą Šveicarijos teismo sprendimą leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad kasaciniu skundu nėra skundžiama bylą nagrinėjusio teismo nutarties dalis, kuria pripažintas Šveicarijos teismo sprendimas ir leista vykdyti pripažinto užsienio valstybės teismo sprendimo dalį, kuria A. G. nurodyta sumokėti L. J. 1790 frankų išlaidų atlyginimo.

Nenustačiusi pagrindo išeiti už kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija pasisako tik dėl nutarties 17 punkte nurodytos kasacine tvarka skundžiamos teismo nutarties dalies teisėtumo (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl užsienio teismo sprendimo leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje

Užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti reiškia tai, kad jo galia išplečiama iš kilmės valstybės į pripažįstančiąją valstybę, kurioje jis įgyja res judicata ir prejudicinę galią. Sprendimas, kuris yra pripažįstamas ir leidžiamas vykdyti, pripažinusioje valstybėje tampa vykdytinas, t. y. turi būti vykdomas vykdymo vietos valstybės teisės aktuose nustatyta tvarka – tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip vykdymo valstybėje priimtas teismo procesinis sprendimas.

Tais atvejais, kai prašoma pripažinti ir leisti vykdyti ne Europos Sąjungos valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą ir tarp teismo sprendimo kilmės valstybės bei Lietuvos Respublikos nėra sudaryta arba nėra konkrečiai bylai taikytinų tarptautinių dvišalių arba daugiašalių sutarčių, teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūra atliekama pagal CPK įtvirtintas taisykles.

CPK 813 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybėje priimtas teismo sprendimas (įskaitant taikos teisėjo priimtus sprendimus) gali būti vykdomas Lietuvos Respublikoje, jeigu: 1) sprendimas gali būti vykdomas valstybėje, kurios teismai jį priėmė; 2) jis yra pripažintas šio CPK VII dalies LIX skyriaus ketvirtajame skirsnyje nustatyta tvarka.

Pagal CPK 813 straipsnio 3 dalį prie prašymo vykdyti užsienio teismo sprendimą kreditorius turi pridėti patvirtinimą, kad šis sprendimas galėtų būti vykdomas toje valstybėje, kurios teismas jį priėmė.

CPK 813 straipsnyje įtvirtintoje teisės normoje suformuluotos trys reikšmingos taisyklės: 1) užsienio valstybės teismo sprendimo vykdytinumo savybės egzistavimas ar neegzistavimas vertinamas ne pagal pripažįstančiosios, bet pagal kilmės valstybės teisę; 2) įrodymus, kad teismo sprendimas gali būti vykdomas kilmės valstybėje, turi pateikti prašantis leisti vykdyti teismo sprendimą subjektas – pareiškėjas; 3) teismo sprendimo vykdytinumo buvimas ar nebuvimas nustatomas kreipimosi dėl jo pripažinimo ir (arba) leidimo vykdyti metu.

Aptariamoje teisės normoje esanti frazė „gali būti vykdomas“ turi būti suprantama teisine, bet ne faktine prasme – pagal kilmės valstybės teisę turi egzistuoti teisinės galimybės vykdyti teismo sprendimą, nepaisant faktinių galimybių buvimo ar nebuvimo (pvz., faktinių galimybių gali nebūti tais atvejais, kai skolininkas kilmės valstybėje apskritai neturi turto, į kurį galėtų būti nukreiptas vykdymas) jį vykdyti kilmės valstybėje.

Taigi tam, kad galima būtų nustatyti, ar sprendimas gali būti vykdomas valstybėje, kurios teismas jį priėmė, gali reikėti atskleisti teismo sprendimo kilmės valstybėje galiojantį teisinį reglamentavimą.

Šveicarijos Konfederacijos Lavo-Orono rajono taikos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimo byloje Nr. 5366822 vykdytinumui nustatyti aktualus Šveicarijos Konfederacijoje galiojantis teisinis reglamentavimas, būtent – 1889 m. Federalinis skolų išieškojimo ir bankroto statutas (pranc. Loi fédérale sur la poursuite pour dettes et la faillite; angl. Federal Statute on Debt Enforcement and Bankruptcy) (toliau – FSIBS), inter alia, reglamentuojantis skolų išieškojimo procedūrą ne teismo tvarka.

FSIBS II antraštinės dalies („Skolų išieškojimas“, pranc. De la poursuite pour dettes) VIII skyriaus („Mokėjimo nurodymas ir prieštaravimas“, pranc. Commandement de payer et opposition) 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skolų išieškojimo (persekiojimo) tarnyba (pranc. Office des poursuites) (toliau – Tarnyba), gavusi prašymą pradėti skolos išieškojimo procedūrą, parengia mokėjimo nurodymą (pranc. commandement de payer). Šis dokumentas parengiamas dviem egzemplioriais – po vieną skolininkui ir kreditoriui (FSIBS 70 straipsnio 1 dalis). Mokėjimo nurodyme, inter alia, nurodoma, kad skolininkas turi teisę per 10 dienų nuo jo įteikimo dienos pateikti prieštaravimus arba per 20 dienų sumokėti skolą (FSIBS 69 straipsnio 2, 3 dalys).

Skolininkas, norintis reikšti prieštaravimą, privalo tai padaryti per 10 dienų nuo mokėjimo nurodymo įteikimo dienos. Jei skolininkas ginčija tik dalį reikalavimo, jis privalo nurodyti ginčijamą reikalavimo dalį, kitaip laikoma, kad prieštaravimas pareikštas dėl visos reikalavimo sumos (FSIBS 74 straipsnio 1, 2 dalys).

Prieštaravimo pareiškimo sukeliamos teisinės pasekmės nustatytos FSIBS 78 straipsnyje. Prieštaravimas sustabdo skolos išieškojimo procedūrą (1 dalis). Tais atvejais, kai pareiškiamas prieštaravimas dėl dalies reikalavimo, neginčijamos prievolės dalies išieškojimo procedūra nestabdoma (2 dalis).

Pagal FSIBS 79 straipsnio 1 dalį, skolininkui pareiškus prieštaravimą, kreditorius turi teisę prašyti prieštaravimą panaikinti. Prieštaravimas gali būti panaikinamas civiline arba administracine tvarka.

Vienas iš FSIBS įtvirtintų prieštaravimo panaikinimo būdų – laikinas prieštaravimų panaikinimas (pranc. mainlevee provisoire). Laikino prieštaravimų panaikinimo teismine tvarka gali siekti kreditorius, kurio naudai skolos išieškojimo procedūra pradėta skolos pripažinimo dokumento, patvirtinto parašu, arba autentiško skolos pripažinimo dokumento pagrindu (FSIBS 82 straipsnio 1 dalis).

Pagal FSIBS 83 straipsnio 1 dalį teismui laikinai panaikinus prieštaravimą, kreditorius, suėjus skolos mokėjimo terminui, gali prašyti areštuoti skolininko turtą arba atlikti skolininko turto inventorizaciją. Skolininkas turi teisę per 20 dienų kreiptis dėl atleidimo nuo skolos; ši procedūra vykdoma ordinarinio proceso būdu (2 dalis). Tais atvejais, kai skolininkas FSIBS 83 straipsnyje nustatyta teise nepasinaudoja arba jo prašymas atmetamas, laikinas prieštaravimų panaikinimas arba turto areštas, jeigu jis pritaikytas, tampa galutinis (FSIBS 83 straipsnio 3 dalis).

FSIBS 88 straipsnyje nustatyta papildoma sąlyga, be kurios negalima teismo sprendimo dėl laikino prieštaravimo panaikinimo vykdymo pradžia, – kreditorius, siekdamas priverstinio sprendimo vykdymo, ne anksčiau kaip po 20 dienų ir nė vėliau kaip po vienerių metų po mokėjimo nurodymo įteikimo skolininkui dienos privalo kreiptis į Tarnybą ir prašyti tęsti skolų išieškojimo procedūrą. Vienerių metų terminas yra naikinamasis – kreditoriui per šį terminą nesikreipus į Tarnybą su prašymu tęsti skolų išieškojimo procedūrą, teismo sprendimo, kuriuo tenkintas prašymas dėl laikino prieštaravimų panaikinimo (pranc. mainlevee provisoire), vykdytinumas išnyksta.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta nutarties 24–33 punktuose, daro išvadą, kad Šveicarijos Konfederacijoje priimtas teismo sprendimas, kuriuo laikinai panaikinamas prieštaravimas dėl tam tikros sumos, yra teismo sprendimas dėl atitinkamos sumos priteisimo ir jis gali būti vykdomas kilmės valstybėje, su sąlyga, jeigu kreditorius įvykdo FSIBS 88 straipsnyje reglamentuotą procesinį veiksmą (nutarties 34 punktas).

Bylos duomenimis, Tarnybai išdavus mokėjimo nurodymą ir jį įteikus (pasirašė skolininko duktė L. G.), buvo pareikštas prieštaravimas dėl visos ginčo sumos.

Pareiškėja nepateikė duomenų, ar ji, kaip kreditorė, teismo sprendimo, kuriuo laikinai panaikinti prieštaravimai, pagrindu FSIBS 88 straipsnio nustatyta tvarka teikė prašymą Tarnybai tęsti skolos išieškojimo procedūrą, nepateikta duomenų, kad toks prašymas Tarnyboje priimtas, jo pagrindu atlikta kokių nors teisinių veiksmų ar išduota kokių nors dokumentų.

Pareiškėja pateikė Šveicarijos Konfederacijos teismo, priėmusio prašomą pripažinti ir leisti vykdyti sprendimą, išduotą 2007 m. Lugano konvencijos V priede nurodytą pažymėjimą, tačiau ši konvencija, kaip teisingai nurodė Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėjamai bylai netaikytina.

Byloje pateikti du Tarnybos išduoti raštai: 1) dėl skolos išieškojimo procedūros nutraukimo kreditorės prašymo pagrindu ir 2) dėl turto arešto panaikinimo kreditorės prašymo pagrindu. Šiuose dokumentuose nurodyti L. J. ir A. G. rekvizitai, tačiau nėra nurodomas nei reikalavimo, dėl kurio buvo pradėta procedūra, kurioje išduoti nurodyti dokumentai, pagrindas, nei skolos suma. Dokumentų numeriai neatitinka prašomame pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės teismo sprendime ir mokėjimo nurodyme nurodyto bylos numerio.

Pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad nutarties 39 punkte nurodyti dokumentai yra susiję su byloje pareikštu prašymu, taip pat su procesu, kuriame priimtą teismo sprendimą prašoma pripažinti ir leisti vykdyti (CPK 178 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymais galima laikyti tik tokius faktinius duomenis, kurie atitinka tam tikrus požymius, vienas iš jų – įrodymų sąsajumas (įrodymas turi turėti ryšį su byla, su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal N. C. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-439/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-439/2008">3K-3-439/2008</a>).

Teisėjų kolegija, remdamasi nutarties 39–40 punktais, konstatuoja, kad šalių į bylą pateikti dokumentai yra prieštaringi, o pareiškėjos nagrinėjamoje byloje pateiktų dokumentų nepakanka tam, kad būtų galima nuspręsti dėl užsienio teismo sprendimo vykdytinumo, t. y. ar užsienio teismo sprendimas tapo galutinis ir vykdytinas, ar jo vykdytinumas nėra išnykęs ar pareiškėjos prašymo pagrindu panaikintas kilmės valstybėje (žr. nutarties 39 punktą).

Bylą nagrinėjęs teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjai ir suinteresuotam asmeniui pateikti įrodymus dėl ginčijamų teisinių ir faktinių aplinkybių, suteikė galimybę pareiškėjai atskleisti užsienio teisės normų reikšmę nagrinėjamoje byloje. Tačiau pareiškėja teismo suteikta galimybe nepasinaudojo.

Pagal CPK 811 straipsnio 2 dalį, 813 straipsnio 3 dalį kartu su prašymu dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo pareiškėjas turi pateikti prašomą pripažinti užsienio teismo sprendimą ir šio sprendimo įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą vertimą į lietuvių kalbą. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjos atstovė sutiko, kad užsienio teismo sprendimo vertime į lietuvių kalbą yra vertimo trūkumų, tačiau nesiėmė priemonių jiems pašalinti, nors tokia galimybė jai buvo suteikta.

Dėl nutarties 28–43 punktuose nurodytų priežasčių yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja neįvykdė CPK 813 straipsnio 3 dalies reikalavimo – pateikti patvirtinimą, kad Šveicarijos Konfederacijos Lavo-Orono rajono 2010 m. rugsėjo 14 d. taikos teismo sprendimas, kuriuo laikinai panaikintas prieštaravimas dėl 614 800 frankų su 5 proc. metinėmis palūkanomis, skaičiuojamomis nuo 2009 m. rugsėjo 27 d., galėtų būti vykdomas Šveicarijos Konfederacijoje.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi kasacine tvarka skundžiamą teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį tenkinti, teismo procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai teismui kyla abejonių dėl užsienio valstybės teismo sprendimo turinio ar papildomų įrodymų, teismas turi galimybę pasinaudoti teismų tarptautinio bendradarbiavimo priemonėmis – 1970 m. Hagos konvencija dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo užsienyje, 1968 m. Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę bei 1954 m. Hagos konvencija dėl civilinio proceso.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir atsižvelgdama į aplinkybę, kad iš pareiškėjos į bylą pateiktų duomenų negalima nustatyti, ar egzistuoja teismo sprendimo vykdytinumas, konstatuoja, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti kasacine tvarka skundžiamą teismo nutarties dalį nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Suinteresuotas asmuo prašo priteisti iš kasatorės 1270,50 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimą. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.14 punktu, sprendžia priteisti suinteresuotam asmeniui iš kasatorės 1189,66 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš kasatorės L. J. (Šveicarijos pilietės paso Nr. (duomenys neskelbtini) 1189,66 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą aštuoniasdešimt devynis Eur 66 ct) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Gediminas Sagatys

Antanas Simniškis