Civilinė byla Nr. 3K-3-656-219/2015
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11604-2013-8
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.39.2.6.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. lapkričio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams Ž. M. ir A. P. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise,
n u s t a t ė :
Didžiosios Britanijos teritorijoje 2008 m. birželio 15 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl A. P., vairavusio Ž. M. priklausančią Lietuvos Respublikoje registruotą transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės buvo padaryta žala. Transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nustatyta tvarka. Eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos – nacionalinis draudikų biuras vadovaudamasis Biurų tarybos vidaus nuostatais, priimtais Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, pridėtu prie Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (toliau – Vidaus nuostatai), sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui (ieškovui) reikalavimą sumokėti 17 188,62 GBP (70 947,75 Lt (20 547,89 Eur). Ieškovas Lietuvos Respublikos nacionalinis draudikų biuras, sumokėjęs nurodytą sumą Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui, kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. P. 70 947,75 Lt (20 547,89 Eur) nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo teigimu, savo pareigą sumokėti Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui pastarojo reikalaujamą sumą jis įvykdė 2010 m. rugpjūčio 2 d., todėl nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. skaičiuojamas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinys teismui pateiktas 2013 m. liepos 12 d., nurodyto termino nepraleidus.
Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo A. P. 50 235,82 Lt (14 549,30 Eur) nuostoliams atlyginti regreso teise, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. liepos 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitas proceso išlaidas. Teismas dėl senaties termino sprendė, kad iš delikto kylantiems reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d., kai ieškovas įvykdė pareigą išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, ir šis terminas byloje nepraleistas. Teismas įvertino byloje pateiktą rašytinės formos automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė Ž. M. pardavė automobilį „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui A. P., ir sprendė, kad eismo įvykio metu šis automobilis nuosavybės teise priklausė atsakovui A. P., todėl pastarasis privalo atlyginti kilusią žalą. Dėl ieškovo reikalaujamos sumos pagrįstumo teismas pažymėjo, kad nei TPVCAPDĮ, nei Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103) nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, draudikų biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Be to, atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja, todėl neturi galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo. Dėl to teismas sprendė, kad, atsakovui ginčijant jo atsakomybės pagal eismo įvykio valstybės narės teisę pagrįstumą, ieškovui tenka pareiga įrodyti faktinę aplinkybę, jog TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą kompensuoti kitos valstybės draudikų biurui jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais. Kadangi byloje atsakovas ginčijo patirtos žalos dydį, tai teismas iš bylos duomenų nustatė, kad transporto priemonė “(duomenys neskelbtini)“ buvo visiškai sugadinta, remonto kaina viršijo transporto priemonės vertę, todėl Didžiosios Britanijos draudikų biuras atlygino transporto priemonės likutinę vertę. Atsakovas nepateikė duomenų, kad 3 915 GBP už sugadintą automobilį neatitiko nustatytų reikalavimų ar buvo nepagrįsta, todėl teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai prašė atlyginti šią sumą. Teismas, įvertinęs bylos dokumentus ir apskaičiavęs prašomą priteisti ir atsakovo ginčijamą sumą, konstatavo, kad ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodė reikalavimą dėl 12 170,71 GBP pagrįstumo, todėl šią sumą priteisė iš atsakovo.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. kovo 6 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija vertindama ieškovo apeliaciniame skunde pareikštą prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrintas pagal byloje surinktą medžiagą, todėl pagrindo kreiptis į ESTT nėra. Kolegijos teigimu Didžiosios Britanijos draudikų biurui, nustačius atsakingą už žalą asmenį, atlygintinos žalos dydį, o Lietuvos transporto priemonių draudiko biurui atlyginus valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, nacionaliniam biurui žalą, Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę regreso tvarka susigrąžinti sumokėtas išmokas iš žalą padariusio, pareigos apsidrausti neįvykdžiusio asmens. Dėl priteistinų nuostolių dydžio kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą administravo bei ją atlygino Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, kuris, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus bei į Didžiojoje Britanijoje galiojančių teisės aktų nuostatas, nustatė visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti, žalos dydį ir atlygino neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą bei pateikė reikalavimą Biurui, kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė delegavo pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą. Kolegija eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateiktus raštus bei dokumentus, susijusius su eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertino kaip oficialius rašytinius įrodymus. Tačiau, kolegijos vertinimu, vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kai atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta. Tokio pobūdžio bylose pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui. Nagrinėjamoje byloje kolegija pažymėjo, kad ginčas kilo tik dėl Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuro sumokėto pakaitinio automobilio nuomos mokesčio priteisimo nuo 2008 m. birželio 20 d. iki 2008 m. liepos 31 d., t. y. dėl 4 885,42 GBP, ir sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, pagrįstai sprendė, kad vien tik aplinkybė, jog asmuo turi teisę į nuostolių atlyginimą, konkrečiu atveju į pakaitinio automobilio nuomą, nesuteikia pagrindo šią teisę įgyvendinti bet kokiu būdu, t. y. nesilaikant proporcingumo ir ekonomiškumo principo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ieškovo prašomą priteisti sumą. Kolegija atmetė ieškovo prašymą prijungti naujus įrodymus – 2014 m. lapkričio 12 d. Didžiosios Britanijos Transporto priemonių draudikų biuro atsakymą į ieškovo paklausimą ir Transporto priemonių draudikų biuro vidinio susirašinėjimo raštą dėl teismo sprendimo, nurodė, kad ieškovas šiuos įrodymus galėjo gauti ir pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.
Kasaciniu skundu ieškovas prašo bylą nagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Netenkinus ieškovo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasatoriaus teigimu nagrinėjamoje byloje aktualus ES teisės aktų, nustatančių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos veikimo principus ir sąlygas ES erdvėje, aiškinimas. Kasatorius nesutinka su žemesnės instancijos teismų išvadomis dėl subjektų rato, kuriems yra taikytini Vidaus nuostatai, taip pat dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių. Kasatoriaus teigimu, Vidaus nuostatai šiuo atveju taikytini ir atsakingam už eismo įvykį asmeniui, nes jie sprendžia išimtinai jo (ir kitų vairuotojų) sukeltų žalų atlyginimo klausimus. Teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp draudikų biuro, reiškiančio atgręžtinį reikalavimą dėl eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokėtos draudimo išmokos, ir atsakingo už eismo įvykį asmens – nepagrįstai susiaurindami atsakingo už eismo įvykį asmens įrodinėjimo naštą. Be to, atsižvelgiant į Vidaus nuostatus, nacionaliniai draudikų biurai, turėdami ypatingą statusą ir savo kompetencijos ribose veikdami valstybės vardu, atsižvelgiant į ES ir nacionalinės teisės aktų nuostatas, pagrįstai abipusiai pripažįsta kito išimtinai kompetentingo biuro, administruojančio eismo įvykio metu padarytą žalą, priimtus sprendimus. Kitu atveju atsakingų už žalą asmenų nepagrįsti prieštaravimai ir abejonės, net ir esant žalos faktą ir dydį pagrindžiantiems įrodymams, tampa draudikų biuro pareiga abejoti nacionalinių draudikų biurų, atlikusių žalų administravimo procedūras, kompetencija bei reikalauti iš jų teisės aktų nuostatų, jų išaiškinimų ir pan. Taigi draudikų biurui ėmus nepripažinti ar kvestionuoti kitų kompetentingų nacionalinių draudikų biurų priimtus sprendimus, o pastariesiems, atsižvelgiant j ES teisę, ignoruojant ieškovo prašymus, susidarytų situacija, kai draudikų biuras turės taikyti eismo įvykio valstybės teisės aktus, juos aiškinti, vertinti teisės doktrinos nuostatas. ES teisės sistema yra sukurta taip, kad transporto priemonių registracijos valstybės nacionalinių draudikų biurai, mokėdami išmoką, išvengtų eismo įvykio valstybės teisės aktų nuostatų taikymo, tai paliekant išimtinai kompetentingam eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Priešingai, draudikų biuras, atsižvelgdamas į Vidaus nuostatų nuostatas, gauna iš žalą administravusio eismo įvykto valstybės nacionalinio draudikų biuro žalos dydį bei faktą pagrindžiančius įrodymus, pagal eismo įvykio šalies teisės aktus pakankamus pagrįsti reikalaujamą sumą ir, reikšdamas atgręžtinį reikalavimą, juos pateikia atsakingam už eismo įvykio metu padarytą žalą asmeniui, t. y. ieškinio reikalavimas pagrindžiamas žalos faktą ir dydį pagrindžiančiais įrodymais, tačiau draudikų biuras, tenkindamas eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro reikalavimą, netaiko kitos valstybės teisės aktų, nes jų taikymas pagal kompetenciją yra priskirtas išimtinai kompetentingam eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies nuostata, kad kai draudikų biuras moka išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, išmoka mokama atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir į tos valstybės, kartoje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybes privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, negali būti suprantama, kad draudikų biuras, tenkindamas eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro reikalavimą, taiko kitos valstybės teisės aktus. Priešingai, nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui išmoka mokama pagal tokią atsakingo vairuotojo draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos ES valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Tuo tarpu Direktyvos 2009/103 preambulės 7 konstatuojamojoje dalyje bei 2 straipsnio a punkte įtvirtinta, kad eismo įvykio šalies teisę taiko tos valstybės nacionalinis draudikų biuras, kuris savo šalyje administruoja nukentėjusio asmens patirtą žalą, o ne transporto priemonės, kuria padaroma žala, įprastinės buvimo vietos nacionalinis draudikų biuras, kurio pareiga – kompensuoti tokiomis transporto priemonėmis padarytą ir eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro atlygintą žalą. Jeigu TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies nuostatų turinys būtų suprantamas taip, kad draudikų biuras, tenkindamas eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro reikalavimą, taiko kitos valstybės teisės aktus, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas išsiaiškinti, ar toks teisinis reglamentavimas ar jo aiškinimas nacionaliniame teisme neprieštarauja Direktyvai 2009/103 ir Vidaus nuostatams. Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro regresinio reikalavimo į eismo įvykio kaltininką ir transporto priemonės savininką įgyvendinimo tvarkos. Nagrinėjamoje byloje šalys iš esmės nesutaria dėl nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių, inter alia, žalos sureguliavimo išlaidų padengimo įtakos eismo įvykio kaltininkui ar draudimo pareigos neįvykdžiusiam asmeniui, taip pat dėl regresinio reikalavimo proceso įrodinėjimo dalyko bei dėl šiame procese šalims tenkančios įrodinėjimo naštos. Pagal esamą nacionalinį reguliavimą nacionalinis draudikų biuras įgyja pareigą išmokėti išmoką dėl padarytos per eismo įvykį žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal TPVCAPDĮ nuostatas nacionalinis draudikų biuras moka išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas ne tik į Vidaus nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Nei TPVCAPDĮ, nei Direktyvos 2009/103 nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, draudikų biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika atsakovui ginčijant jo atsakomybės pagal eismo įvykio valstybės narės teisę pagrįstumą, ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad savo pareigą kompensuoti kitos valstybės draudikų biurui jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Transporto priemonių draudikų biuras v. UAB „Beljana“, bylos Nr. 3K-3-24/2014). Vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Transporto priemonių draudikų biuras v. M. J., bylos Nr. 3K-3-100/2014). Vidaus nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Transporto priemonių draudikų biuras v. UAB „Beljana“, bylos Nr. 3K-3-24/2014).
Atsižvelgiant į tai, kad šalių ginčui spręsti aktualių Europos Sąjungos teisės normų turinys iki galo nėra aiškus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. spalio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-439-313/2015, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, be kita ko, prašydama pasisakyti, ar Direktyvos 2009/103 2 straipsnis, 10 straipsnio 1, 4 dalys, 24 straipsnio 2 dalis, Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, 5 straipsnio 1, 4 dalys, 6 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnis, Europos Sąjungos Pagrindinių laisvių chartijos 47 straipsnis turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad tais atvejais, kai eismo įvykio metu žalą padaręs kitos valstybės narės pilietis nebuvo apdraudęs savo civilinės atsakomybės ir nacionalinis draudikų biuras, atlyginęs nukentėjusiam per eismo įvykį asmeniui žalą, pareiškia reikalavimą eismo įvykio kaltininko kilmės nacionaliniam draudikui biurui, o šis, neatlikęs savarankiško tyrimo, įvykdo šį reikalavimą ir pareiškia ieškinį teisme įvykio kaltininkui dėl išlaidų atlyginimo, tokiame teismo procese įvykio kaltininko kilmės nacionalinis draudikų biuras savo reikalavimą atsakovams (kaltininkui ir transporto priemonės savininkui) gali grįsti tik lėšų apmokėjimo įvykio vietos valstybės nacionaliniam draudikų biurui aplinkybe ir jam (ieškovui) nekyla pareiga įrodinėti atsakovo – kaltininko – civilinės atsakomybės sąlygų (šio kaltės, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos dydžio) bei tinkamo užsienio teisės taikymo atlyginant žalą nukentėjusiajam. Taip pat teisėjų kolegija suformulavo klausimą, ar Direktyvos 2009/103 24 straipsnio 1 dalies 5 pastraipos c papunktis ir Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 1, 4 dalys turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad eismo įvykio vietos nacionalinis draudikų biuras prieš galutinį sprendimą atlyginti žalą nukentėjusiajam privalo aiškiai ir suprantamai (įskaitant duomenų pateikimo kalbą) informuoti kaltininką ir transporto priemonės savininką (kai šie nesutampa) apie pradėtą žalos administravimo procesą ir jo eigą bei suteikti jiems pakankamai laiko tam, jog šie galėtų pateikti savo pastabas ar prieštaravimus dėl ketinamo priimti sprendimo atlyginti žalą ir (ar) žalos dydžio.
Proceso teisės normose nenustatyta pareigos teismui sustabdyti bylos nagrinėjimą, jei į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su analogišku prašymu kreipiamasi kitoje byloje. Tačiau toks teisinis reguliavimas nekliudo teismui spręsti dėl bylos sustabdymo savo iniciatyva, jei pripažįstama, kad kitoje byloje kreiptasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją sprendžiamam ginčui aktualių teisės normų aiškinimo klausimais, ir pripažinti, kad bylą sustabdyti yra būtina (CPK 164 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose įtvirtintų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenustatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės (CPK 1623 straipsnis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakymai į aukščiau nurodytus klausimus yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, nes kasaciniame skunde inter alia keliami klausimai dėl pareigos įrodinėti užsienio teisės turinį, įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymo, įrodymų pakankamumo, transporto priemonių draudikų biurui sumokėjus išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ir pareiškus atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už kilusią žalą. Byloje keliama abejonė, ar teismas tokio pobūdžio bylose turėtų remtis tik draudiko surinkta bylos medžiaga bei kompetencija, ar atlikti papildomą tyrimą, atsižvelgdamas į atsakovo prieštaravimus. Taip pat šioje byloje siekiama nustatyti, ar pagrįstai nacionalinis teismas, sprendė dėl ieškovo prašomos priteisti sumos sumažinimo, vadovaudamasis nacionalinėje teisėje įtvirtintais proporcingumo ir ekonomiškumo principais.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad siekiant užtikrinti teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir kasacinio teismo jurisprudencijos tęstinumą, yra tikslinga sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus gauti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-439-313/2015 (CPK 164 straipsnio 4 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1623 straipsniu, 164 straipsnio 4 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Sustabdyti civilinės bylos Nr. 3K-3-656-219/2015 nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo gavimo kasacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-439-313/2015.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Janina Stripeikienė
Vincas Verseckas
