Civilinė byla Nr. e3K-3-406-378/2017
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03393-2016-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1.; 2.6.10.5.2.5.; 2.6.39.2.5.5.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. M. ir Šiaulių miesto savivaldybės kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. K. ir K. K. ieškinį atsakovams D. M., Šiaulių miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos kariuomenės, draudimo bendrovei „Seesam Insurance AS“, Lietuvos Respublikoje veikiančiai per „Seesam Insurance AS“ Lietuvos filialą, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio, įtvirtinančio atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, aiškinimo ir taikymo, sprendžiant dėl savivaldybės neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo, ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 1 straipsnio 3 dalies, įtvirtinančios atvejus, kai šio įstatymo nuostatos netaikomos, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovai prašė teismo priteisti ieškovui iš atsakovų draudimo bendrovės „Seesam Insurance AS“, Šiaulių miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) ir Lietuvos Respublikos 3462,64 Eur turtinės žalos ir 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o ieškovei – 1970,28 Eur turtinės žalos ir 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų D. M., Šiaulių miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos 23 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o ieškovui – 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas; priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų 1158,48 Eur baudžiamojoje byloje turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimą.
Ieškovai nurodė, kad 2014 m. balandžio 18 d. Šiauliuose, apleistame lėktuvų pakilimo take, nelegalių gatvės lenktynių metu dėl atsakovo D. M. kaltės buvo sunkiai sužalotas motociklą vairavęs jų sūnus M. K., 2014 m. balandžio 23 d. jis nuo patirtų sužalojimų mirė. Dėl sūnaus mirties ieškovai patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Atsakovo D. M. kaltė buvo nustatyta Šiaulių apylinkės teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-118-951/2015. Nuosprendyje nurodyta, kad D. M., vairuodamas lengvąjį automobilį, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 101 punktų reikalavimus, važiuodamas lėktuvų pakilimo taku ir pradėdamas sukti kairėn bei judėdamas kairiojo posūkio kreive, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, privalėdamas duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms, neįsitikino, kad sukti kairėn yra saugu, nepraleido priešais atvažiuojančio motociklo, kurį vairavo ieškovų sūnus, ir dėl to su juo susidūrė.
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu atleido atsakovą nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, nurodyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje, padarymą pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukė, o ieškovų ieškinį atsakovui dėl neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą.
Atsakovo D. M. atsakomybę ieškovai kildino iš CK 6.270 straipsnio 1 dalies, t. y. kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo. Atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos atsakomybę ieškovai grindė CK 6.271 straipsnio 1 dalimi. Ieškovai teigė, kad neteisėti Šiaulių miesto savivaldybės veiksmai pasireiškė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, 7 dalies 2, 3 ir 5 punktuose įtvirtintų pareigų – prižiūrėti, taisyti jos teritorijoje esančius kelius, gatves, organizuoti saugų eismą – nevykdymu. Lietuvos kariuomenės neteisėtus veiksmus ieškovai grindė Lietuvos Respublikos karo policijos įstatymo 9, 13 straipsniuose įtvirtintų pareigų nevykdymu – nesiėmus priemonių tam, kad būtų užkirstas nelegalių lenktynių organizavimas ir vykdymas. Reikalavimus draudimo bendrovei „Seesam Insurance AS“ ieškovai pareiškė dėl to, kad atsakovo D. M., kaip transporto priemonės valdytojo, civilinė atsakomybė buvo apdrausta šios bendrovės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovams iš atsakovo D. M. 4526,53 Eur turtinės žalos ir po 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmetė; įpareigojo atsakovą sumokėti piniginę kompensaciją per 30 mėnesių, mokant lygiomis dalimis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos kiekvieną mėnesį iki jo paskutinės dienos; priteisė valstybei iš atsakovo 736 Eur žyminio mokesčio ir 3,12 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo.
Teismas nustatė, kad 2014 m. balandžio 18 d. Šiauliuose, apleistame lėktuvų pakilimo take, nelegalių gatvės lenktynių metu atsakovo D. M. vairuojama transporto priemonė, sukdama į kairę, į stovėjimo vietą, nepraleido tiesiai važiuojančio motociklo, vairuojamo M. K., ir su juo susidūrė. Įvykio metu buvo sunkiai sužalotas motociklą vairavęs ieškovų sūnus, jis nuo patirtų sužalojimų 2014 m. balandžio 23 d. ligoninėje mirė. Atsakovui D. M. dėl šio įvykio iškelta baudžiamoji byla.
Šiaulių apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-118-951/2015 nustatė, kad D. M., vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 101 punktų reikalavimus, važiuodamas lėktuvų pakilimo taku ir pradėdamas sukti kairėn bei judėdamas kairiojo posūkio kreive, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, privalėdamas duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms, neįsitikino, kad sukti kairėn yra saugu, nepraleido priešais atvažiuojančio motociklo ir dėl to su juo susidūrė.
Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtino didesnio pavojaus šaltinio (vienas tokių šaltinių yra ir transporto priemonės) valdytojo griežtą (objektyvią) civilinę atsakomybę, kuri atsiranda tiek esant, tiek ir nesant jo kaltei. Teismas pabrėžė, kad su skolininko kalte susijusios aplinkybės – kelio ženklų buvimas (nebuvimas), didesnio pavojaus šaltinio valdytojo žinojimas (turėjimas) ir galėjimas žinoti apie kelio ženklus, greičio viršijimas ir kitos aplinkybės, kurios pagrindžia ar paneigia didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltę, yra reikšmingos svarstant klausimą dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.
Teismas nurodė, kad atsakovas D. M., kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, neįrodė nė vienos aplinkybės (nenugalimos jėgos ar ieškovų sūnaus (nukentėjusio) tyčios ar didelio neatsargumo), kuri sudarytų pagrindą atleisti jį nuo civilinės atsakomybės, egzistavimo. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu atsakovas D. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, o atsakovo D. M. kaltė įrodyta paties kaltinamojo prisipažinimu, liudytojų parodymais, ekspertų išvadomis ir paaiškinimais bei kitais ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu surinktais bei teisme ištirtais įrodymais.
Teismas atsižvelgė į Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. priimtame nuosprendyje nustatytą faktą, kad atsakovo D. M. veiksmai vairuojant lengvąjį automobilį buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykiu, kurio metu buvo sunkiai sužalotas ieškovų sūnus. Teismas nurodė, kad nukentėjusio M. K. veiksmai (įvykio metu neturėjo teisės vairuoti transporto priemonę, vairavo be šalmo, galbūt viršijo leistiną greitį) gali būti vertinami tik baudžiamosios ar administracinės teisės atsakomybės aspektu, o ne nagrinėjamos bylos civilinės atsakomybės pagrindu. Teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje nėra konstatuotas ieškovų sūnaus didelis neatsargumas ar tyčia, kuriems esant galima būtų atleisti atsakovą D. M., kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoją, nuo civilinės atsakomybės. Atsakovas D. M. nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų ieškovų sūnaus didelio neatsargumo ar tyčios egzistavimą. Byloje esančių įrodymų visuma leido teismui padaryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovų sūnaus kaltės (tyčios ar didelio neatsargumo) dėl jam sukeltos atsakovo D. M. vairuojamo automobilio žalos nėra.
Įvertinęs baudžiamosios bylos įrodymų visumą, teismas sprendė, kad kiti atsakovai neteisėtų veiksmų neatliko, nenustatė nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų, atsakovų civilinei atsakomybei kilti, nurodė, kad ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių kitų atsakovų kaltę. Bylose esančių įrodymų visuma leido teismui daryti labiau tikėtiną išvadą, kad nagrinėjamu atveju kitiems atsakovams civilinė atsakomybė dėl ieškovų sūnaus sunkaus sužalojimo ir jo mirties nekyla. Teismas pabrėžė, kad, nesant draudžiamojo įvykio, nekyla ir atsakovo D. M. draudikės atsakomybė.
Įvertinęs atsakovo D. M. argumentus, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu jis atlygino ieškovams 2000 Eur nuostolių, teismas iš dalies tenkino ieškovų reikalavimą dėl 6526,53 Eur turtinės žalos priteisimo ir priteisė ieškovams iš atsakovo 4526,53 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, teismas atsižvelgė į tai, kad eismo įvykio vietoje eismas buvo draudžiamas, todėl sprendė, kad atsakovas D. M. neatsargiu elgesiu sukėlė ieškovams sunkias pasekmes. Nors ieškovai nepateikė duomenų apie savo sveikatos pablogėjimą 2014 m. balandžio 18 d. – 2014 m. balandžio 23 d. laikotarpiu ir vėliau, teismas konstatavo, kad ieškovai dėl eismo įvykio netiesiogiai patyrė stresą ir neigiamų dvasinių bei psichologinių išgyvenimų, kas sutrikdė jų įprastą gyvenimo būdą, sukūrė tam tikrą psichologinį diskomfortą ir įtampą, nors šios pasekmės ir nebuvo užfiksuotos medicininiuose dokumentuose. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas konstatavo, kad teisingas ir pagrįstas ieškovams atlygintinos neturtinės žalos dydis yra po 10 000 Eur kiekvienam, todėl jų reikalavimą dėl 60 000 Eur neturtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų ir atsakovo D. M. apeliacinius skundus, 2017 m. vasario 20 d. sprendimu panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų reikalavimas atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą; rezoliucinę dalį išdėstė taip: ieškovų ieškinį atsakovui D. M. tenkino iš dalies – priteisė solidariai ieškovams iš atsakovo D. M. 3273,12 Eur turtinės žalos ir po 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą ieškovų reikalavimų dalį atsakovui D. M. atmetė; įpareigojo atsakovą piniginę kompensaciją ieškovams sumokėti per 30 mėnesių, mokant lygiomis dalimis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos kiekvieną mėnesį iki jo paskutinės dienos; ieškovų ieškinio reikalavimus atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei patenkino iš dalies – priteisė solidariai ieškovams iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės 1318,28 Eur turtinės žalos ir po 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o kitą reikalavimų dalį atsakovei Šiaulių miesto savivaldybės administracijai atmetė; ieškovų reikalavimus atsakovams Lietuvos kariuomenei ir draudimo bendrovei „Seesam Insurance AS“ atmetė; priteisė valstybei iš atsakovo D. M. 3,12 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo, o iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos – 81 Eur žyminio mokesčio.
Kolegija nesutiko su ieškovų argumentais, kad nagrinėjamu atveju turi būti konstatuotos Lietuvos kariuomenės civilinės atsakomybės sąlygos. Teisėjų kolegija pritarė atsakovės argumentams, kad Lietuvos Respublika nėra atsakinga už ieškovų patirtą žalą, kadangi nėra valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo, nėra jų kaltės, priežastinio ryšio tarp jų veiksmų ir ieškovų patirtos žalos, žala nėra karo policininkų veikimo ar neveikimo rezultatas. Teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog Lietuvos kariuomenė patikėjimo teise valdo teritoriją, kurioje įvyko eismo įvykis, nereiškia, kad ji yra atsakinga už eismo įvykį, nes byloje nėra įrodyta, kad Lietuvos kariuomenė buvo įsipareigojusi tvirtinti eismo ženklus panaudos pagrindu valdomoje teritorijoje.
Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad draudimo bendrovei „Seesam Insurance AS“ civilinė atsakomybė netaikytina, nes įvykus eismo įvykiui galiojo TPVCAPDĮ 1 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti, kad TPVCAPDĮ nuostatos netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos oro uostuose, kitose viešam kelių eismui apribotose uždaro pobūdžio teritorijose ar autodromuose sporto varžyboms, treniruotėms, parodoms ar mokymams vairuoti. Kolegija pabrėžė, kad eismo įvykio teritorijos teisinis statusas draudė toje teritorijoje eksploatuoti transporto priemones. Aplinkybės, kad kiti įvykio dalyviai nebuvo nubausti administracine tvarka dėl KET 303 punkto reikalavimų nesilaikymo, kvalifikuojant įvykį pagal TPVCAPDĮ 1 straipsnio 3 dalį, neturi teisinės reikšmės, taip pat nėra reikšminga, kad transporto priemonės, kurios dalyvavo eismo įvykyje, nelenktyniavo.
Spręsdamas dėl Šiaulių miesto savivaldybės civilinės atsakomybės, teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, nustatančiu savivaldybei pareigą prižiūrėti, taisyti bei tiesti savivaldybių vietinės reikšmės kelius ir gatves bei organizuoti saugų eismą; Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims; 5 straipsnio 4 dalimi, nurodančia, kad vietinės reikšmės kelių projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros užsakovo funkcijas vykdo jų savininkai ir (ar) valdytojai; Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, kad savivaldybės ar kiti juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys – kelių savininkai ar valdytojai, atlikdami priskirtąsias funkcijas, užtikrina vietinės reikšmės keliuose ir gatvėse saugias eismo sąlygas, įgyvendindami juose eismo saugumo priemones; nurodyto straipsnio 7 dalies 2 punktu, nustatančiu, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; minėto straipsnio 7 dalies 3 punktu, nurodančiu, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; 5 punktu, įtvirtinančiu kelio savininko (valdytojo) pareigą atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų.
Kolegija konstatavo, kad būtent atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei tenka pareiga užtikrinti eismo įvykio vietos teritorijos priežiūrą. Įvertinęs tai, kad po eismo įvykio Savivaldybė įrengė ženklus „įvažiuoti draudžiama“ ir betoniniais blokais užtvėrė įvažiavimo kelius į eismo įvykio teritoriją, teismas sprendė, kad savo konkliudentiniais veiksmais Savivaldybė patvirtino savo pareigą organizuoti saugų eismą šioje teritorijoje.
Kolegija nurodė, kad Savivaldybė savo neveikimu (eismo įvykio teritorijos nepriežiūra) sudarė sąlygas žalai atsirasti. Kelyje, kuriame įvyko eismo įvykis, kelio ženklai įrengti nebuvo, važiuojamoji kelio dalis horizontaliojo ženklinimo linijomis nepaženklinta, apšvietimas neįrengtas. Tokį Savivaldybės aplaidumą teisėjų kolegija vertino kaip nerūpestingą elgesį, sudarantį pagrindą konstatuoti kaltus ir neteisėtus veiksmus kaip civilinės atsakomybės sąlygą.
Spręsdama dėl atlygintinos žalos dydžio, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Šiaulių miesto savivaldybės neveikimas buvo tik netiesioginė žalos atsiradimo priežastis, atsakovas D. M. ir Šiaulių miesto savivaldybė neveikė bendrai, todėl konstatavo, kad Savivaldybės civilinė atsakomybė už atsiradusią žalą yra dalinė, sudaro 20 procentų, todėl priteisė ieškovams iš atsakovės 1318,28 Eur turtinės ir kiekvienam po 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Kolegija pripažino nepagrįstais atsakovo D. M. argumentus dėl galimybės per pusę sumažinti priteistos žalos sumą, vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad tiek nukentėjęs asmuo, tiek D. M. atsakingi dėl atsiradusios neturtinės žalos. Kolegija pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nė viename iš byloje esančių įrodymų nėra konstatuotas ieškovų sūnaus M. K. didelis neatsargumas ar tyčia, kuriems esant galima būtų atleisti atsakovą D. M., kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoją, nuo civilinės atsakomybės.
Kolegija įvertino baudžiamojoje byloje Nr. 1-118-951/2015 esančią specialisto išvadą, kurioje nustatyta, kad M. K. veiksmai, nors ir neatitikę Kelių eismo taisyklių reikalavimų, patys savaime nebūtų sukėlę kokių nors pasekmių, jeigu šių taisyklių nebūtų pažeidęs D. M., todėl šios aplinkybės leido teismui teigti, kad susidariusioje eismo situacijoje pagrindinė eismo įvykio priežastis yra kaltinamojo D. M. padaryti Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai.
Teismas pripažino, kad po 10 000 Eur kiekvienam ieškovui priteistas neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką. Nustatęs, kad Šiaulių miesto savivaldybės civilinės atsakomybės dalis už atsiradusią žalą yra 20 procentų, teismas iš atsakovo D. M. ieškovams priteistą turtinės ir neturtinės žalos dydį sumažino 20 procentų, t. y. priteisė ne 4526,53 Eur turtinės žalos atlyginimo, o 3273,12 Eur, taip pat ne po 10 000 Eur kiekvienam ieškovui neturtinės žalos atlyginimo, o po 8000 Eur.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria ieškovams priteistas iš Šiaulių miesto savivaldybės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį, kuria šie ieškinio reikalavimai atsakovei atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas kelių priežiūros reglamentavimą, aptarė keletą teisės aktų, tačiau jų nuostatas išanalizavo neatsižvelgdamas į byloje pateiktus įrodymus, į visų dalyvaujančių atsakovų teisinę padėtį, tik apsiribojo teisės aktų citavimu ir nemotyvavo savo išvadų. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Savivaldybė yra atsakinga už padarytą žalą, nors byloje esantys įrodymai patvirtina, kad susisiekimo komunikacijos – oro uosto takai – nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise valdomi Lietuvos kariuomenės. Teisėjų kolegija neteisingai vertino Savivaldybės tariamą aplaidumą kaip nerūpestingą elgesį, sudarantį pagrindą konstatuoti kaltus neteisėtus veiksmus kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Savivaldybė nebuvo atsakinga už teritorijos priežiūrą pagal teismo aptartą reglamentavimą, nebuvo atsakinga ir už lėktuvų pakilimo tako priežiūrą, nes nebuvo jo valdytoja. Teismas nenurodė argumentų dėl teisėto savininko pareigų, susijusių su valdomo objekto priežiūra.
Konstatuodamas Savivaldybės pareigą būti atsakingai už oro uosto pakilimo tako priežiūrą, teismas nukrypo nuo CK 4.37 straipsnio reguliavimo, įtvirtinančio, kad kiekvieno savininko pareiga yra įgyvendinti nuosavybės teisę, kad nebūtų pažeisti įstatymai ir kitų asmenų teisės bei interesai, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, ir nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-539/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-539/2012">3K-3-539/2012</a>). Šiaulių miesto savivaldybė neturėjo pareigos prižiūrėti jai nepriklausantį turtą. Žemės sklypo Šiauliuose naudojimo būdas priskirtas prie teritorijos krašto apsaugos tikslams.
Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino lėktuvų pakilimo tako teisinį statusą ir netinkamai pritaikė kelių reglamentavimą įteisinančias normas, nepagrįstai lėktuvų pakilimo taką priskyrė prie vietinės reikšmės kelio statusą turinčių objektų. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta savivaldybių ir kitų asmenų pareiga užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių saugias eismo sąlygas, įgyvendinant juose eismo saugumo priemones. Tačiau minėtas teisės aktas nustato eismo saugumo automobilių keliais teisinius reikalavimus. Nenaudojamas lėktuvų pakilimo takas negali būti laikomas automobilių eismui skirtu keliu nei pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 ar 4 dalis, nei 4 straipsnio 3 dalį, nei pagal 5 straipsnio 4 dalį. Lėktuvų pakilimo takas nėra skirtas motorinių transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui, todėl Savivaldybė nėra atsakinga už šio tako, kaip tariamo kelio ar gatvės, priežiūrą.
Atsakomybę Savivaldybei teismas taikė nesant atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo (CK 6.271 straipsnis). Šiaulių miesto savivaldybės veikimas negali būti įrodymas, kad Savivaldybė neveikė tinkamai iki įvykio, nes ji neturėjo pareigos užtikrinti ne savo turto apsaugą. Nepagrįsta teismo išvada, kad aplinkybė, jog Savivaldybė bendrai su kitomis institucijomis bendradarbiavo užtikrindama saugumą po eismo įvykio, nusprendė įrengti du kelio ženklus „įvažiuoti draudžiama“ ir užtverti keturis įvažiavimo kelius į apleistą pakilimo taką betoniniais blokais, įrodo, kad Savivaldybė neveikė tinkamai iki įvykio.
Atsakovas D. M. atsiliepime į Savivaldybės kasacinį skundą nurodo, kad skunde keliamus klausimus dėl Savivaldybės atsakomybės palieka spręsti teismo nuožiūra.
Atsakovė draudimo bendrovė „Seesam Insurance AS“ prašo tenkinti Savivaldybės kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Byloje nustatyta, kad neveikiančio oro uosto teritorija įvykio dieną nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise buvo valdoma Lietuvos kariuomenės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, sprendė, kad lėktuvų kilimo ir nusileidimo taką privalėjo prižiūrėti ir jame eismo saugumo priemones organizuoti Savivaldybė. Negali būti konstatuojama, kad Savivaldybė, kuriai nuosavybės teise nurodytas objektas nepriklausė ir nebuvo perduotas valdyti, turėjo teisinę pareigą tame objekte atlikti organizacinius eismo saugumą užtikrinančius veiksmus.
Apleistas lėktuvų pakilimo ir nusileidimo takas, vadovaujantis Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, negali būti laikomas keliu. Kelias apibrėžiamas kaip inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Į šios sąvokos apimtį lėktuvų kilimo ir nusileidimo takai nepatenka nepaisant to, kad technine prasme transporto priemonių judėjimas tokių objektų paviršiumi yra galimas.
Jei lėktuvų kilimo ir nusileidimo takas ir būtų pripažintas keliu, tokiu atveju, vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi, pareiga užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus, tenka kelio savininkui (valdytojui).
Ieškovai atsiliepimu į atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad teismas sprendime neanalizavo ir nenurodė argumentų dėl teisėto savininko pareigų, susijusių su valdomo objekto priežiūra. Priešingai – šiuo aspektu išsamiai pasisakyta sprendimo 16–19 pastraipose. Teismo sprendime nustatyta, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos komisija, įvertinusi faktinę situaciją, nutarė įrengti du kelio ženklus „įvažiuoti draudžiama“ ir užtverti keturis įvažiavimo kelius į apleistą pakilimo taką betoniniais blokais. Todėl teismas teisingai konstatavo, kad saugaus eismo organizavimo pareigą Šiaulių miesto savivaldybė įvykdė pavėluotai, ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė savo neveikimu sudarė prielaidas žalai atsirasti ir yra už tai atsakinga.
Atsakovas D. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų reikalavimas atsakovei draudimo bendrovei „Seesam Insurance AS“, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priteisti ieškovams 6526,53 Eur turtinės ir 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės draudimo bendrovės „Seesam Insurance AS“; sumažinti ieškovams iš atsakovo priteistos neturtinės žalos atlyginimą 5000 Eur ir 3273,12 Eur – turtinės žalos atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Nepagrįsta teismų išvada, kad automobilį apdraudusiai draudimo bendrovei „Seesam Insurance AS“ nekyla civilinė atsakomybė. Teismai neteisingai aiškino TPVCAPDĮ 1 straipsnio 3 dalį, neįvertino minėtame teisės akte nustatytos išimties esmės, tikslo ir taikymo sąlygų, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, neįvertino to, kad toks aiškinimo rezultatas reiškia nesąžiningumą atsakovo atžvilgiu. Eismo įvykio dieną nebuvo kelio ženklų, draudžiančių patekti į objektą. Atsakovas, nebūdamas Šiaulių miesto gyventojas, atvykęs į teritoriją, kurioje vėliau įvyko eismo įvykis, neturėjo galimybių žinoti, kad eismas čia ribojamas, kad ši vieta yra didesnio pavojingumo, kad jos statusas – oro uosto takai. Be to, šioje vietoje buvo leistinas 50 km/h greitis, kas kelia abejonių dėl minėtos teritorijos priskyrimo oro uostui. Oro eismas nurodytoje teritorijoje daugelį metų nevyko, pakilimo takas nebuvo naudojamas nei pagal paskirtį, nei kitiems jį valdančių subjektų veiklos tikslams, todėl šią vietą teismai nepagrįstai pripažino didesnio pavojingumo vieta. Vien tik formalus faktinės įvykio vietos, kurioje naudojant transporto priemonę įvyko eismo įvykis, sutapimas su TPVCAPDĮ įvardyta vieta (oro uostas) savaime nesuponuoja išvados, kad įvykis nedraudžiamasis. Atsakovas, vairuodamas transporto priemonę ir važiuodamas apleistu, nenaudojamu pakilimo taku, kur joks oro eismas nevyko jau ilgą laiką ir kurį laikyti didesnio pavojaus vieta nebuvo pagrindo, bei neatsargiais savo veiksmais sukėlęs eismo įvykį, kurio metu nukentėjo trečiasis asmuo, turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, kad draudimo bendrovė vykdys sutartinius įsipareigojimus ir atlygins žalą (turtinę ir neturtinę), tačiau teismai neatsižvelgė į tai, kad TPVCAPDĮ nustatytu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti nukentėjusiojo teisinę apsaugą.
Draudiko prievolė atlyginti žalą kyla iš civilinės atsakomybės draudimo sutarties, nes draudžiamojo įvykio kaltininkas žalos padarymo momentu vairavo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustą transporto priemonę. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų – 5000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, ieškovams iš atsakovo priteistas neturtinės žalos atlyginimas turėtų būtų mažinamas 5000 Eur ir ši suma turėtų būti priteista iš atsakovės draudimo bendrovės „Seesam Insurance AS“, iš draudimo bendrovės turėtų būti priteistas ir visas ieškovų reikalautas turtinės žalos atlyginimas.
Atsakovė draudimo bendrovė „Seesam Insurance AS“ atsiliepimu į atsakovo D. M. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistas teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis atmestas ieškovų ieškinys atsakovei draudimo bendrovei „Seesam Insurance AS“. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Draudikui siekiant pasinaudoti TPVCAPDĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išlyga ir eismo įvykį pripažinti nedraudžiamuoju, teisiškai nėra reikšminga, ar oro uostas yra veikiantis, ar apleistas, pakanka įrodyti, kad eismo įvykis yra įvykęs oro uosto teritorijoje. Vien tas faktas, kad apleistame oro uoste orlaivių eismas nevyksta, nereiškia, kad tokia teritorija yra laikoma atvira viešam eismui. Nors oro uosto lėktuvų kilimo ir leidimosi tako paviršiumi gali vykti transporto eismas, tačiau tokios teritorijos visais atvejais įprastam eismui nėra pritaikytos dėl eismo saugumą užtikrinančios infrastruktūros nebuvimo (kelio ženklų, kelio ženklinimo, priežiūros trūkumo). Eismo dalyviai tokioje teritorijoje eksploatuodami savo transporto priemones prisiima galimą riziką dėl to, kad TPVCAPDĮ pagrindu sudaryta draudimo sutartis nesuteiks apsaugos tiek atsakingam už eismo įvykio kilimą asmeniui, tiek bet kuriam potencialiam nukentėjusiajam. Atsakovo argumentas, kad eismo įvykio dalyviai tarpusavyje susidūrimo metu nelenktyniavo, nepaneigia fakto, kad jie buvo atvykę į nelegalias lenktynes. Nelegalios lenktynės buvo organizuojamos tokiu principu, kai visi lenktynių stebėtojai užima pozicijas lėktuvų pakilimo tako pakraščiuose, o viduryje yra paliekama atvira erdvė važiuoti tuo metu besivaržantiems. Tokiose lenktynėse nėra kontrolės tarp tuo metu lenktyniaujančių ir lenktynes stebinčių asmenų, eismas vyksta chaotiškai, todėl lenktynėse įvykęs eismo įvykis visais atvejais laikytinas nedraudžiamuoju TPVCAPDĮ 1 straipsnio 3 dalies prasme.
Šiaulių miesto savivaldybė atsiliepimu į atsakovo D. M. kasacinį skundą nurodo, kad jo skundo pagrįstumo klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Nepagrįsti atsakovo D. M. argumentai dėl vietos, kurioje įvyko eismo įvykis, statuso, t. y. šios vietos priskyrimo prie transporto priemonių judėjimui skirto kelio. Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad žemės sklype Šiauliuose, Lakūnų g. 3, įregistruotas objektas yra susisiekimo komunikacijos – oro uosto takai. Registro duomenys yra galiojantys ir nėra nuginčyti. Nenaudojamas lėktuvų pakilimo takas negali būti laikomas automobilių eismui skirtu keliu. Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalį gatvė – tai kelias ar atskiras jo ruožas, esantis miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje, paprastai turintis pavadinimų. Pagal to paties straipsnio 4 dalį kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Lėktuvų pakilimo takas nėra skirtas motorinių transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CK 6.271 straipsnio aiškinimo ir taikymo, sprendžiant dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, egzistavimo
CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-377/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-377/2008">3K-3-377/2008</a>; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-171/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-171/2009">3K-3-171/2009</a>; 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2013">3K-3-320/2013</a>). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTItMjE5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-192-219/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-192-219/2016">3K-3-192-219/2016</a>, 41 punktas).
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga nustatomi pagal tai, ar viešosios valdžios institucijos turėjo teisinę pareigą, ar objektyviai ją vykdė ir ar vykdė tinkamai. Kartu turi būti įvertinta, ar viešosios valdžios institucijos nepažeidė bendrosios rūpestingumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjgtNzA2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-528-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-528-706/2016">3K-3-528-706/2016</a>).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu ir atsižvelgdamas į tai, kad pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, konstatavo, kad būtent Savivaldybei tenka pareiga užtikrinti eismo įvykio vietos teritorijos priežiūrą ir ši pareiga turėjo būti įvykdyta iki aptarto įvykio. Teismas sprendė, kad aplinkybę, jog Savivaldybė yra atsakinga už eismo įvykio vietos teritorijos priežiūrą, patvirtina faktas, kad būtent ji dalyvavo po įvykio sudarytoje komisijoje ir nusprendė įrengti du kelio ženklus „Įvažiuoti draudžiama“ bei užtverti keturis įvažiavimo kelius į apleistą pakilimo taką betoniniais blokais, todėl padarė išvadą, kad Savivaldybė savo neveikimu sudarė sąlygas žalai atsirasti.
Savivaldybė kasaciniame skunde kvestionuoja šią teismo išvadą, teigia, kad įstatyme įtvirtintos pareigos nepažeidė, nes nebuvo atsakinga už šios teritorijos priežiūrą. Taigi, sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus, būtina įvertinti, ar nagrinėjamu atveju Savivaldybė turėjo pareigą užtikrinti saugų eismą įvykio teritorijoje.
Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintos savarankiškosios savivaldybių funkcijos. Viena iš jų – savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas). Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o šio įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintos kelio savininko (valdytojo) pareigos: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; 4) tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; 5) atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų konstatuotas šios nutarties 37 punkte aptartų pareigų nevykdymas, turi būti nustatyta, jog teritorija, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, priskirta prie vietinės reikšmės kelio ar gatvės statusą turinčių objektų ir kad šioje teritorijoje Savivaldybė neorganizavo saugaus eismo ar organizavo jį netinkamai.
Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą gatvės apibrėžimą, gatvė – tai kelias ar atskiras jo ruožas, esantis miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje, paprastai turintis pavadinimą. Šio straipsnio 5 dalyje kelias apibrėžiamas kaip inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelio elementai yra šie: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai ir kitos vandens nuleidimo sistemos, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių elementų užimama žeme.
Apeliacinės instancijos teismas iš Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo dėl žemės sklypo Šiauliuose, Lakūnų g. 3, turto valdymo nustatė, kad teritorijos statusas įtvirtintas kaip susisiekimo komunikacijos – oro uosto takai; naudojimo būdas – teritorija krašto apsaugos tikslams; teritorija nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise valdoma Lietuvos kariuomenės.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Kelių įstatyme įtvirtintą kelio ir gatvės sampratą, į Nekilnojamojo turto registre nurodytą ginčo teritorijos statusą, daro išvadą, kad oro uosto teritorija, kurioje įrengti lėktuvų pakilimo ir nusileidimo takai, pagal savo funkcinę paskirtį (naudojimo būdą) ir aptartus gatvės bei kelio sąvokų apibrėžimus negali būti prilyginama vietinės reikšmės gatvei ar keliui. Teritorija nėra skirta transporto priemonių ir (ar) pėsčiųjų eismui, ji neturi keliui būdingų elementų. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ginčo teritorija pripažintina keliu, o už jos saugaus eismo organizavimą atsako Savivaldybė, kuri šios funkcijos tinkamai ir laiku nevykdė, dėl to yra iš dalies atsakinga už ieškovų patirtą žalą, netinkamai aiškino tiek Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 ir 5 dalis, tiek Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą. Šių įstatymų netinkamas aiškinimas ir taikymas lėmė neteisingą teismo išvadą dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, pasireiškusių neveikimu, konstatavimo.
Aplinkybė, kad po nelaimingo įvykio Savivaldybė, bendradarbiaudama su kitomis institucijomis, ėmėsi tam tikrų priemonių, susijusių su ribojimu patekti į aptartą teritoriją, jokiais atvejais nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Savivaldybė yra atsakinga už saugaus eismo organizavimą nurodytoje teritorijoje.
Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo
TPVCAPDĮ tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo nuostatos taikomos kiekvienai privalomai registruoti motorinei transporto priemonei, skirtai važiuoti žeme, taip pat mopedams, priekaboms ir puspriekabėms, išskyrus bėgines transporto priemones (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-15/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-15/2013">3K-3-15/2013</a>).
Saugaus eismo įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalyje draudžiamuoju įvykiu pripažįstamas eismo įvykis, kuriam įvykus būtent pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Taigi, tam, kad atsirastų draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką, eismo įvykis turi patekti į TPVCAPDĮ reguliavimo sritį.
TPVCAPDĮ yra nustatyti atvejai, kai šis įstatymas nėra taikomas, nepaisant to, kad apdraustos transporto priemonės savininkas ar valdytojas tam tikro įvykio metu padarė žalos ir yra už ją atsakingas. TPVCAPDĮ 1 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos oro uostuose, kitose viešam kelių eismui apribotose uždaro pobūdžio teritorijose ar autodromuose sporto varžyboms, treniruotėms, parodoms ar mokymams vairuoti. Taigi aptarto įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje apibrėžiamas transporto priemonės naudojimo pobūdis arba naudojimo vieta, kuri lemia TPVCAPDĮ netaikymą. Konstatavus TPVCAPDĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų aplinkybių buvimą, sprendžiamas ne įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju klausimas, o TPVCAPDĮ netaikymo klausimas. Tam, kad būtų konstatuota draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką, pirmiausia turi būti nustatyta šio įstatymo taikymo galimybė. Vadovaudamiesi aptarta nuostata, teismai sprendė, kad teritorija, kurioje įvyko eismo įvykis, priskirtina oro uostui, todėl kilusiam ginčui TPVCAPDĮ nėra taikomas.
Atsakovas D. M. kasaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog TPVCAPDĮ ginčo santykiams netaikytinas, o draudikei nekyla pareiga atlyginti atsakovo padarytos žalos dalį. Atsakovas teigia, kad teismai neįvertino TPVCAPDĮ paskirties ir tikslo, nepagrįstai ginčo teritoriją priskyrė oro uostui, nes oro eismas nurodytoje teritorijoje daugelį metų nevyko, pakilimo takas nebuvo naudojamas nei pagal paskirtį, nei kitiems jį valdančių subjektų veiklos tikslams.
Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais atsakovo kasacinio skundo argumentus, kad teismai neįvertino įstatymo paskirties ir jo tikslo. Minėta, kad TPVCAPDĮ tikslas yra garantuoti dėl apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą; draudimo sutartimi draudėjas siekia perkelti neigiamų turtinių padarinių, kylančių dėl savo ar trečiojo asmens veiksmų, riziką draudikui. Vis dėlto, net įvertinus įstatymo tikslą ir paskirtį, nereiškia, kad visais be išimties atvejais TPVCAPDĮ yra taikomas. Minėta šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies išlyga, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos oro uostuose, kitose viešam kelių eismui apribotose uždaro pobūdžio teritorijose ar autodromuose sporto varžyboms, treniruotėms, parodoms ar mokymams vairuoti, suponuoja išvadą, jog transporto priemonių naudojimas tokiose teritorijose susijęs su didesne rizika, kuri tenka transporto priemonės valdytojui.
Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad šiuo metu buvusio karinio oro uosto teritorija nenaudojama pagal tiesioginę jos paskirtį, nepaneigia teismų pozicijos dėl ginčo teritorijos priskyrimo oro uostui. Teismų nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre teritorijos statusas įtvirtintas kaip susisiekimo komunikacijos – oro uosto takai; naudojimo būdas – teritorija krašto apsaugos tikslams. Taigi Nekilnojamojo turto registre įregistruota teritorijos paskirtis patvirtina, kad tai yra oro uosto teritorija, o jos savavališko naudojimo ne pagal paskirtį faktas, sprendžiant dėl TPVCAPDĮ 1 straipsnio 3 dalies taikymo, neturi esminės reikšmės.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo teritorija atitinka ir kitą TPVCAPDĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą atvejį, kai TPVCAPDĮ netaikomas, t. y. kitose viešam kelių eismui apribotose uždaro pobūdžio teritorijose. Ginčo teritorija nebuvo pritaikyta viešam kelių eismui, šios nutarties 41 punkte konstatuota, kad teritorija neatitinka nei gatvės, nei kelio apibrėžimo ir pagal savo tikslinę paskirtį nėra skirta viešam transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui, todėl teismų išvada dėl atsakovės draudimo bendrovės „Seesam Insurance AS“ atsakomybės nebuvimo yra pagrįsta ir padaryta tinkamai aiškinant ir taikant TPVCAPDĮ 1 straipsnio 3 dalį. Tiek atsakovas, tiek nukentėjęs asmuo, atvykę į nurodytą teritoriją, turėjo ir galėjo suprasti, kad tai nėra viešam eismui skirta teritorija, todėl būdami joje prisiėmė savo veiksmų riziką.
Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.271 straipsnį, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą ir Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 bei 5 dalis, nepagrįstai nustatė neteisėtus Savivaldybės veiksmus ir taikė jai deliktinę civilinę atsakomybę. Netinkamas šių materialiosios teisės normų aiškinimas lėmė neteisingo apeliacinės instancijos teismo sprendimo nurodyto atsakovo atžvilgiu priėmimą, todėl sprendimas keistinas, ir dėl šios dalies pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovai atleisti nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir, vadovaudamasis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, priteisė valstybei iš atsakovo D. M. žyminį mokestį. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šios išlaidos valstybei iš atsakovo buvo priteistos nepagrįstai, nes šalys atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo už ieškinį, pareikštą baudžiamojoje byloje.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovų ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, buvo paliktas nenagrinėtas. Ieškovai pareiškė naują ieškinį civilinio proceso tvarka, todėl žyminio mokesčio mokėjimo tvarka, atleidimo nuo žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo klausimai sprendžiami vadovaujantis CPK nuostatomis. CPK 96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai valstybei iš atsakovo priteisė žyminį mokestį.
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė už kasacinį skundą sumokėjo 120 Eur žyminį mokestį. Atsakovės kasacinį skundą patenkinus, jos kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos lygiomis dalimis iš ieškovų (CPK 93 straipsnis). Atsakovo D. M. kasacinį skundą atmetus, jo kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 9,68 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
Patenkinus atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės kasacinį skundą, dalis šių išlaidų – 4,84 Eur – valstybei turėtų būti priteistinos lygiomis dalimis (po 2,42 Eur) iš ieškovų. Įvertinus tai, kad iš kiekvieno ieškovo priteistina suma yra mažesnė nei 3 Eur, ir vadovaujantis CPK 96 straipsnio 6 dalimi bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) nustatyta minimalia 3 Eur valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, nurodytų išlaidų atlyginimas į valstybės biudžetą iš ieškovų nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Atmetus atsakovo D. M. kasacinį skundą, valstybei iš atsakovo priteistinas 4,84 Eur su procesinių dokumentų įteikimų susijusių išlaidų atlyginimas (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 20 d. sprendimą.
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo D. M. ieškovams V. K. ir K. K. priteista 3273,12 Eur turtinės žalos ir po 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš viso: 19 273,12 Eur, ir dėl šios dalies palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą.
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ieškovams V. K. ir K. K. solidariai priteista 1318,28 Eur turtinės žalos ir po 2000 Eur kiekvienam neturtinės žalos atlyginimo ir dėl šios dalies palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą.
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 20 d. sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos valstybei priteisimo ir sprendimo dalį, kuria iš atsakovo D. M. nepriteistas 736 (septynių šimtų trisdešimt šešių) Eur žyminis mokestis ir dėl šios dalies palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį, kuria valstybei iš atsakovo D. M. priteistas 736 Eur žyminis mokestis.
Kitą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. birželio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188771865), lygiomis dalimis iš ieškovų V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 120 (vieno šimto dvidešimties) Eur žyminį mokestį.
Priteisti valstybei iš atsakovo D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,84 Eur (keturis Eur 84 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Antanas Simniškis
Vincas Verseckas
