Dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-248/2011

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-11994-2009-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.6; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (pranešėjas), Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo; tretieji asmenys – G. B., J. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl nuomininko teisės privatizuoti savivaldybei priklausantį butą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą.

2008 m. lapkričio 28 d. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti jam teisę privatizuoti butą, esantį Vilniuje, duomenis neskelbtini, pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Jis nurodė, kad 1970 m. jam buvo išduotas orderis apsigyventi bute. 1992 m. jis padavė Vilniaus miesto valdybos sekretoriatui prašymą privatizuoti šį butą. 1996 m. balandžio 15 d. UAB „Lazdynų būstas“ pasiūlė jam sudaryti šio buto nuomos sutartį. Sutartį jis pasirašė su pastaba, kad neturėtų būti buto nuomininkas ir prašo patenkinti jo prašymą privatizuoti šį butą. 1997-1999 m. jis sirgo sunkia liga, todėl negalėjo pasiteirauti, ar yra atlikti kokie nors veiksmai pagal jo prašymą. 2001 m. vasario 20 d. UAB „Lazdynų būstas“ pateikė jam naują šio buto nuomos sutartį, taip pat jam buvo išaiškinta, kad butų privatizavimas baigėsi. Dėl verslo reikalų ir sunkios ligos jis neturėjo galimybės kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę ir išsiaiškinti, kur dingo jo 1992 m. paduotas prašymas. Tai jis padarė 2006 m. birželio 7 d., tačiau tik 2007 m. kovo 8 d. gavo atsakymą, kuris buvo nekonkretus. 2008 m. vasario 12 d. jis kreipėsi į Lazdynų seniūną ir jam buvo duotas išsamus paaiškinimas dėl sąlygų, kurioms esant galima privatizuoti butą. Ieškovas teigia, kad jis įstatymo nustatytu terminu padavė prašymą privatizuoti butą, privatizavimo byla nebuvo užvesta nė dėl jo kaltės, todėl jam turi būti pripažinta teisė privatizuoti nuomojamą butą pagal Butų privatizavimo įstatymą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu jis ar jo šeimos nariai šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į atitinkamą valstybės instituciją su prašymu privatizuoti butą. Teismas konstatavo, kad ieškovas ar jo šeimos nariai neišreiškė savo valios įsigyti nuosavybėn nuomojamą butą ir privatizavimo proceso nepradėjo. Teismas nenustatė, kad buto privatizavimas neįvyko dėl valstybės institucijų kaltės ar jų pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Teismas nurodė, kad ieškovas su ieškiniu į teismą kreipėsi 2008 m., o Butų privatizavimo įstatymas neteko galios nuo 1998 m. liepos 1 d. Teismas konstatavo, kad, pasibaigus šio įstatymo galiojimo terminui, pasibaigė ir galimybė jame nustatytomis sąlygomis įgyti teisę privatizuoti butą, jeigu ji nebuvo įgyta įstatymo galiojimo metu.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. gruodžio 1 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad ieškovas neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, sprendė, kad labiau tikėtina yra ta aplinkybė, jog ieškovas tik 2007 m. ėmė rūpintis buto privatizavimo reikalais. Dėl ieškovo argumento, kad byloje liko neišnagrinėta aplinkybė dėl ginčo buto priklausymo Vilniaus miesto savivaldybei, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė, jog ginčo butas buvo kurios nors kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos kurios administracijai jis buvo pateikęs prašymą privatizuoti butą, balanse. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal viešojo registro duomenys iki 1995 m. gruodžio 14 d., kai butas buvo teisiškai įregistruotas Vilniaus energetikos ir namų ūkio skyriaus vardu (šios institucijos teisų perėmėjas yra atsakovas), jo teisinė registracija kitų asmenų vardu nebuvo atlikta. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje nebuvo nustatyta jokios išlygos (išimties), jog sutuoktiniai neprivalo sudaryti susitarimo dėl buto privatizavimo. Ieškovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2009, išaiškinimais, nes išnagrinėtos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės skiriasi.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, priimti naują sprendimą – pripažinti jam teisę privatizuoti butą, esantį Vilniuje, duomenis neskelbtini, pagal Butų privatizavimo įstatymą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl materialiosios teisės normų netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo ribas ir neatskleidė byloje nagrinėjamų teisinių santykių esmės. Kasatoriaus nuomone, yra neteisinga, sprendžiant klausimą dėl asmens teisės privatizuoti nuomojamą butą, apsiriboti vien Butų privatizavimo įstatymo normų taikymu. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybės vienkartinės išmokos skiriamos visiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad per privatizavimo laikotarpį nepanaudotos valstybės vienkartinės išmokos keičiamos valstybės (vietos savivaldos) obligacijomis, kurias obligacijos terminui pasibaigus ar obligacijos savininko reikalavimu privaloma išpirkti. Asmens nuomojamas butas buvo privatizavimo objektas. Asmuo turėjo teisę butą privatizuoti realizuojant valstybės vienkartines išmokas, taip gaunant jam priskirtą valstybės turto dalį pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Tais atvejais, kai asmuo neišnaudojo valstybės vienkartinių išmokų, teisė privatizuoti butą, nustatyta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte, turėtų būti atkuriama nepriklausomai nuo to, ar išpildytos visos formalios sąlygos, įtvirtintos Butų privatizavimo įstatyme. Taip būtų įgyvendinta konstitucinė nuostata dėl nuosavybės neliečiamumo. Įstatyme „Dėl valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo“ nustatyta, kad, pasibaigus Vyriausybės nustatytam terminui dėl tikslinių kompensacijų panaudojimo privatizavimo objektams įsigyti, gyventojų nepanaudotos vienkartinės išmokos deponuojamos jų asmeninėse investicinėse sąskaitose ir gali būti panaudojamos tik (vienas iš būdų) perkant nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad įstatymų ir Vyriausybės nutarimų nustatyta tvarka ir terminais gyventojų asmeninėse sąskaitose deponuotos valstybės vienkartinės išmokos netenka galios, taip pat jos nekeičiamos į bet kurias valstybės (savivaldybės) obligacijas. Valstybės vienkartinės išmokos kiekvieną Lietuvos Respublikos pilietį siejo su tam tikra valstybės turto dalimi. Šios išmokos yra nuosavybės objektas. Teismams atsisakius pripažinti kasatoriui teisę privatizuoti nuomojamą butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, pažeidžiamas konstitucinis nuosavybės apsaugos principas, įvyksta nuosavybės nusavinimas. Kad tokio pažeidimo nebūtų, asmuo, nuomos pagrindu naudojantis butą ir turintis nepanaudotų valstybės vienkartinių išmokų ar kitų tikslinių kompensacijų, turi būti ginamas, pripažįstant jam privatizavimo teisę pagal Butų privatizavimo įstatymą. Atsisakius pripažinti tokią teisę, turi būti kreipiamasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar įstatymo „Dėl valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo“ 3 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimo (CPK 185 straipsnis). Teismai nepagrįstai netyrė aplinkybės, ar ginčo butas priklausė valstybiniam ar visuomeniniam butų fondui. Byloje yra Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto sprendimas skirti kasatoriui butą Plastmasinių dirbinių gamyklos limito sąskaita. Neištyrus šios svarbios aplinkybės, nebuvo galima objektyviai nuspręsti, ar 1992 m. kasatorius nepateikė prašymo ir šeimos narių susitarimo dėl buto privatizavimo. Jei butas nepriklausė savivaldybei, tai savivaldybei pateiktas prašymas turėjo būti persiųstas gamyklai. Nebūdamas ginčo buto savininkas, kasatorius neturėjo galimybės surinkti įrodymų dėl buto statuso, o teismai apsiribojo formaliu viešojo registro duomenų užklausimu. Teismai taip pat nepagrįstai atmetė jo sūnaus R. B. paaiškinimą, kad jis buvo pasirašęs su tėvais susitarimą dėl buto privatizavimo, neatsižvelgė į kasatoriaus parašytą pastabą ginčo buto nuomos sutartyje. Kasatoriaus nuomone, jei teismai būtų objektyviai ištyrę ir įvertinę įrodymus, tai padarytų vienareikšmišką išvadą, kad kasatorius buvo pateikęs prašymą privatizuoti butą.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad:

1. Kasatorius nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde negynė savo interesų remdamasis Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu ir įstatymu „Dėl valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo“. Dėl to nepagrįstas jo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas susiaurino bylos nagrinėjimo ribas. Be to, šie įstatymai nepatvirtina ieškinio pagrįstumo. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja pramonės, statybos, transporto, energetikos, prekybos, buitinio gyventojų aptarnavimo, visuomeninio maitinimo įmonių, taip pat komercinių kultūros, švietimo, farmacijos, gydymo ir reabilitacijos įstaigų bei kito valstybinio turto pirminį privatizavimą. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybinio ir visuomeninio butų fondo butų privatizavimo tvarką ir sąlygas nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Toks įstatymas ir yra Butų privatizavimo įstatymas. Įstatymo „Dėl valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo“ 2 dalyje nustatyta, kad asmeninėse investicinėse sąskaitose deponuotomis valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis gali būti atsiskaitoma perkant tik nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymą. Kasatorius visiškai nepagrįstai teigia, kad, teismams atsisakius tenkinti ieškinį, pažeidžiamas konstitucinis nuosavybės apsaugos principas, įvyksta nuosavybės nusavinimas. Kasatoriui ginčo butas nuosavybės teise niekada nepriklausė, todėl jis nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu. Byloje esminis ginčo klausimas buvo tai, ar kasatorius tinkamai įvykdė Butų privatizavimo įstatyme nustatytas sąlygas, o ne tai, ar jis apskritai buvo privatizavimo teisės subjektas, todėl nėra jokio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo įstatymo 3 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.

2. Teismų nustatytos faktinės aplinkybės, kad kasatorius nepateikė savivaldybei prašymo privatizuoti ginčo butą ir nebuvo sudarytas šeimos narių susitarimas dėl jo privatizavimo, nėra kasacijos dalykas.

3. Nepagrįsti skundo argumentai, kad teismai apribojo kasatoriaus teisę rinkti įrodymus dėl ginčo buto priklausymo valstybiniam ar visuomeniniam butų fondui. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kutriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Ieškinį kasatorius pareiškė Vilniaus miesto savivaldybei, vadinasi, turėjo pakankamai įrodymų, leidžiančių jam manyti, kad ginčo santykiai jį sieja būtent su savivaldybe. Kasatorius, remdamasis proceso rungimosi principu, manydamas, kad ginčo butas iki 1995 m. priklausė ne valstybei, o gamyklai, turėjo galimybę pats surinkti įrodymus, kreipdamasis į archyvus, gamyklos teisių perėmėjus ir pan. arba prašyti teismų tokius įrodymus išreikalauti, tačiau to nepadarė. Kadangi jis neįrodinėjo aplinkybės, kad ginčo butas priklausė gamyklai, o tik iškėlė tokią hipotezę, tai teismai, vadovaudamiesi dispozityvumo principu, negalėjo išplėsti bylos nagrinėjimo ribų, kurias kasatorius pats nustatė ieškinyje. Atsakovo nuomone, byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad ginčo butas nepriklausė įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms, o pagal įstatymą buvo priskirtas savivaldybės nuosavybėn.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės privatizuoti savivaldybės (valstybės) gyvenamąją patalpą lengvatinėmis sąlygomis pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui

Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas (su išimtimis) galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje. J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S..P. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba bylos Nr. 3K-3-189/2006, kt.). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinę svarbą, jų pagrindu atsiradusių teisinių santykių sudėtingumą ir specifiką. Teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo – aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet turint omenyje butų privatizavimą numačiusių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuomininkams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008).

Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybė teismine tvarka įgyvendinti šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas ir pradėtas įgyvendinti asmenų privatizavimo teises nustatyta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme. Šio įstatymo 12 straipsnyje reglamentuojamas savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis. Jame nustatyta, kad savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kasacinis teismas, aiškindamas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, yra nurodęs, kad šios teisės normos paskirtis – sudaryti galimybę Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti Butų privatavimo įstatymui nustojus galioti. Pagal šią teisės normą teismine tvarka galima apginti tik Butų privatizavimo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos. Ši teisės norma taikytina tokiais atvejais, kai, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme išspręstas ir priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butas turi būti privatizuotas (parduotas) arba kai nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme dar neišspręstas ir jį išsprendus priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butą reikėtų privatizuoti (parduoti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-98/2002; 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2002; kt.).

Kasatorius teigia, kad, sprendžiant klausimą dėl asmens teisės privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą, kurios jis neprivatizavo galiojant Butų privatizavimo įstatymui, negalima apsiriboti vien Butų privatizavimo įstatymo normų taikymu, turi būti atsižvelgiama į kitas privatizavimo procesą reglamentavusias teisės normas, t. y. į Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo ir įstatymo „Dėl valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo“ normas. Kasatoriaus nuomone, jeigu asmuo nepanaudojo valstybės vienkartinių išmokų, teisė privatizuoti butą, nustatyta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte, turėtų būti ginama nepriklausomai nuo to, ar asmens veiksmai ir aplinkybės atitinka visas formalias sąlygas, kurios yra įtvirtintos Butų privatizavimo įstatyme.

Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja pramonės, statybos, transporto, energetikos, prekybos, buitinio gyventojų aptarnavimo, visuomeninio maitinimo įmonių, taip pat komercinių kultūros, švietimo, farmacijos, gydymo ir reabilitacijos įstaigų bei kito valstybinio turto pirminį privatizavimą; 2 dalyje – kad valstybinio ir visuomeninio butų fondo butų privatizavimo tvarką ir sąlygas nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įstatymo „Dėl valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo“ 2 dalyje nustatyta, kad asmeninėse investicinėse sąskaitose deponuotomis valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis gali būti atsiskaitoma perkant tik nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Taigi nurodyti įstatymai nereglamentavo valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo tvarkos ir sąlygų. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens teisė privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis nebuvo susijusi vien tik su valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimu, nes tokia teisė jam galėjo būti pripažinta ir tuo atveju, kai tokių išmokų jis neturėjo. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo tvarką ir sąlygas reglamentavo specialusis teisės aktas – Butų privatizavimo įstatymas. Dėl to, sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, taikytinos Butų privatizavimo įstatymo normos.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L.. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-261/2006; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-548/2009; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir pagal jas patikrina, ar yra tinkamai taikomi ir aiškinami įstatymai.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu kasatorius neatliko šiame įstatyme nustatytų būtinų veiksmų (nepadavė privatizavimo klausimą sprendusiai valstybės institucijai prašymo privatizuoti ginčo butą, taip pat notarinio tvarka patvirtinto šeimos narių susitarimo, kieno vardu bus privatizuojamas butas), o buto privatizavimo reikalais jis pradėjo rūpintis tik 2007 m., todėl padarė išvadą, kad kasatorius neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą, atitinkamai ši jo teisė nebuvo pažeista ir negali būti ginama. Teisėjų kolegija sutinka su šia apeliacinės instancijos teismo išvada ir konstatuoja, kad, byloje nenustačius Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintų visų būtinų privatizavimo sąlygų, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto normos ir ieškinį atmetė.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Minėta, kad kasacinis teismas nagrinėja tik teisės klausimus; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos faktinės aplinkybės nėra kasacijos dalykas; kasacinis teismas tik patikrina, ar žemesnės instancijos teismas, nustatydamas tam tikrus bylos faktus, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 185 straipsnio pažeidimo grindžiami tuo, kad, kasatoriaus teigimu, teismai neobjektyviai ištyrė ir įvertino įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, jog kasatorius Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nepadavė prašymo privatizuoti ginčo butą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo iš esmės keliami fakto klausimai, kurie nėra kasacijos dalykas, todėl dėl šių argumentų teisėjų kolegija nepasisako ir atmeta juos kaip neatitinkančius kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus išaiškinimus ir motyvus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias butų privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis, nepažeidė įrodymų įvertinimo taisyklių ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatoriaus valstybei priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalie 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. B. į valstybės biudžetą 39,05 Lt (trisdešimt devynis litus 5 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė