R. B. pagal BK 25 str. 3 d., 187 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-149-648/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00019-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.2; 2.2.2.3.1.2; 2.2.2.3.1.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei, Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Zdzislavui Tuliševskiui (Zdzislav Tuliševski),

nuteistajam R. B. ir jo gynėjui advokatui Linui Belevičiui,

nuteistajam H.-E. E. (H.-E. E.) ir jo gynėjui advokatui Laurynui Pakštaičiui,

nuteistajam A. G. (A. G.) ir jo gynėjai advokatei Galinai Kardanovskajai,

vertėjui Ainui Arustui (Ainas Arust),

viešuose teismo posėdžiuose kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. gynėjo advokato Lino Belevičiaus, nuteistojo H.-E. E. gynėjo advokato Lauryno Pakštaičio ir nuteistojo A. G. gynėjos advokatės Galinos Kardanovskajos kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio ir dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 5 d. nuosprendžio.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 5 d. nuosprendžiu, kuriuo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalis panaikinta ir dalis pakeista:

R. B. nusikalstama veika perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalies ir BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 7 punktų į BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė dvylikai metų,

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 187 straipsnio 2 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 253 straipsnio 1 dalį, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir R. B. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvylikai metų,

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir R. B. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvylikai metų;

H.-E. E. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 7 punktų į BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė keturiolikai metų,

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 187 straipsnio 2 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 253 straipsnio 1 dalį, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir H.-E. E. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė keturiolikai metų;

A. G. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 7 punktų į BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė penkiolikai metų,

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 187 straipsnio 2 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 253 straipsnio 1 dalį, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir A. G. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė penkiolikai metų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjų advokatų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. B., H.-E. E. ir A. G. nuteisti už tai, kad, jiems veikiant organizuota grupe su asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu H.-E. E. ir A. G. įvykdė D. B. nužudymą, o R. B. padėjo tai padaryti, be to, H.-E. E., A. G. ir R. B. neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, neturėdami leidimo gabeno šaunamuosius ginklus – ne mažiau kaip du 9 mm kalibro pistoletus ir šaudmenis – ne mažiau kaip 12 vnt. 9 mm kalibro šovinių tokiomis aplinkybėmis: R. B. su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, vykdydami kitų asmenų, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, nurodymus, kartu su į Lietuvos Respubliką ir Kauno miestą periodiškai atvykstančiu H.-E. E. atliko paruošiamuosius darbus, turėdami tikslą nustatyti D. B. gyvenamąją vietą, dienotvarkę, judėjimo maršrutus, naudojamas transporto priemones ir parinkti nužudymui tinkamą vietą, ir teikė reikiamą pagalbą nusikaltimo vykdytojams H.-E. E. ir A. G.. Šiam tikslui R. B. iki 2015 m. balandžio 10 d. įgijo GPS sekimo įrenginį ir su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2015 m. rugpjūčio 25 d. degalinės terminale įgijo kelias SIM korteles, nupirko papildymus SIM kortelėms ir vieną jų įdėjo į sekimo įrenginį, kuris buvo sumontuotas D. B. automobilyje, H.-E. E. parūpino gyvenamąją vietą, o H.-E. E. atliko D. B. sekimą. Sekimo metu H.-E. E. nustačius D. B. dienotvarkę ir judėjimo maršrutą, naudojamą automobilį, parinkus tinkamą vietą nužudymui prie D. B. gyvenamosios vietos, tęsdami nusikalstamus veiksmus ir veikdami pagal iš anksto suderintą planą, H.-E. E. ir A. G. 2015 m. lapkričio 6 d. vakare automobiliu atvyko prie įvažiavimo į namo kiemą ir jame laukė į namus atvykstančio D. B. Apie 23.55 val. D. B. savo paties vairuojamu automobiliu kartu su V. J. atvykus ir sustojus prie įvažiavimo į kiemą vartų, A. G. išlipo iš automobilio ir, panaudodamas du 9 mm kalibro pistoletus, pavojingu V. J. ir galimų praeivių bei greta esančių namų gyventojų gyvybei būdu V. J. akivaizdoje šovė ne mažiau kaip 12 kartų į automobilio vairuotojo vietoje sėdintį D. B., taip padarė jam daugybinius šautinius sužalojimus ir nuo šių sužalojimų D. B. mirė.

2. Taip pat R. B., H.-E. E. ir A. G., veikdami organizuota grupe su asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir sugadino svetimą turtą tokiomis aplinkybėmis: 2015 m. lapkričio 6 d. apie 23.55 val. prie namo, esančio Kaune, iššaudamas ne mažiau kaip 12 šūvių, A. G. sunaikino A. S. buto lango stiklą (pataikė vieną kulką) ir sugadino D. B. vairuotą automobilį, padarydamas šautinius automobilio stiklų, kėbulo ir salono sugadinimus.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 7 punktus ir priėmė naują nuosprendį – nuteistųjų veiksmus perkvalifikavo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistieji nepagrįstai nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, t. y. už tai, kad itin žiauriai nužudė D. B., nes pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva, apie tai neinformavęs proceso dalyvių, nusprendė, kad itin žiaurus nužudymo būdas pasireiškė D. B. nužudymu nukentėjusiosios V. J. akivaizdoje, o tai jai sukėlė dideles dvasines kančias. Be to, apie tokį savo iniciatyva teismo pakeistą kaltinimo turinį ir galimą nuteisimą pagal jį nebuvo informuota Estijos Respublika.

4. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms, pašalino aplinkybes, kad D. B. nužudymas buvo padarytas itin žiauriai ir kad šaunamieji ginklai bei šaudmenys, neturint leidimo, buvo laikomi automobilyje, taip pat pripažino, kad R. B. iki 2015 m. balandžio 10 d. įgijo sekimo įrenginį, kuris rastas pritvirtintas prie D. B. automobilio, kad jis parūpino H.-E. E. gyvenamąją vietą, kad automobilis „Renault Megane“ buvo panaudotas padarant nusikaltimą, atvykstant į nužudymo vietą ir iš jos išvykstant, kad turtą sunaikino ir sugadino šaudydamas tik vienas organizuotos grupės narys – A. G..

III. Kasacinių skundų argumentai

5. Kasaciniu skundu nuteistojo R. B. gynėjas advokatas L. Belevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo R. B. ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenustatęs jokių nusikalstamų R. B. veiksmų, taip pat jo ryšių su kitais nuteistaisiais, pateikęs prieštaringus motyvus, padaręs esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, nepagrįstai ir neteisėtai pripažino R. B. kaltu dėl D. B. nužudymo. Apeliacinės instancijos teismas padarytų pažeidimų ne tik neištaisė, bet ir padarė naujų – nuosprendį grindė neištirtais įrodymais, kurių turinį iškraipė, nurodė išvadas, kurios tiesiogiai prieštarauja ištirtiems įrodymams, į nuosprendį kaip įrodymus įrašė kaltinimo teiginius, kurie neatitinka byloje ištirtų įrodymų turinio, pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo baudžiamajame procese taisyklę. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis grindžiamas abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis, kurių pagrindu daromos išvados taip pat yra tik abejotinos ir tikėtinos. Nagrinėjamoje byloje teismų atliktas įrodymų vertinimas pripažintinas neišsamiu, neatitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o šio vertinimo pagrindu priimti nuosprendžiai, kuriuose pateikiamas tendencingas ir prieštaringas įrodymų vertinimas, teismų išvados neišplaukia iš bylos aplinkybių visumos, negali būti laikomi atitinkančiais jiems keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad klausimai dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo buvo keliami ir nuteistojo R. B. gynėjo apeliaciniame skunde, laikytina, jog apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas atitinkamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl faktinių aplinkybių, taip pat savo išvadas grįsdamas klaidinga bylos duomenų interpretacija, tiesiogiai prieštaraujančia papildomo įrodymų tyrimo metu ištirtų įrodymų turiniui, neišnagrinėjo bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, t. y. neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus.

5.2. Teismai nenustatė jokių kitų, išskyrus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 167.1–167.2 punktuose nustatytus, R. B. veiksmų, kuriais jis būtų padėjęs kitiems nuteistiesiems įvykdyti D. B. nužudymą. Nurodytos faktinės aplinkybės konstatuotos iš esmės pažeidžiant kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuluotus reikalavimus, kuriais teismai privalo vadovautis vertindami įrodymus ir formuluodami nuosprendžio išvadas, teismo išvados dėl tokių faktinių aplinkybių logiškai negali išplaukti iš teismų tiesiogiai ištirtų įrodymų turinio ir iš esmės prieštarauja teismų ištirtiems įrodymams. Pripažinus, kad teismo išvados dėl šių aplinkybių padarytos padarius esminius BPK pažeidimus, nebūtų pagrindo konstatuoti jokių veiksmų, kuriais R. B. būtų prisidėjęs prie nusikaltimo įvykdymo ir padėjęs jį įvykdyti. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, aprašant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra nurodytas nė vienas R. B. objektyvus veiksmas, disponuojant šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodyta aplinkybę, kad R. B. parūpino H.-E. E. gyvenamąją vietą, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo buvo pašalinęs kaip neįrodytą. Aplinkybė, kad H.-E. E. apskritai gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, nebuvo nustatyta, juolab nebuvo nustatyta tai, kad šią gyvenamąją vietą jam būtų parūpinęs R. B.. Tokie teismo teiginiai prieštarauja teismų ištirtiems įrodymams, o tai vertinama kaip esminis įrodymų vertinimo ir nuosprendžių surašymo tvarkos pažeidimas. Išvada, kad nuteistasis H.-E. E. gyveno šiame bute, yra grindžiama tik ikiteisminio tyrimo pareigūno 2017 m. kovo 15 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame padaryta prielaida, kad H.-E. E. galėjo gyventi minėtame bute, kuris priklauso A. Š.. Iš tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad H.-E. E. naudotas automobilis prie nurodyto namo buvo stovėjęs vos tris kartus, todėl teismo kategoriški teiginiai, kad nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. automobilis sustodavo ir stovėdavo prie minėto namo, yra neteisingi ir išsigalvoti, prieštaraujantys tiems duomenims, kuriais teismas grindė daromą išvadą. Jokie teismo nurodytoje bylos medžiagoje (9 t., b. l. 80–124) esantys duomenys nepatvirtina tarnybiniame pranešime nurodytų prielaidų. Be to, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo apklausta buto savininkė A. Š., ji parodė, kad nuo 2014 iki 2017 m. bute gyveno jos draugė A. M. su vyru ir mažamečiu vaiku, kad jokie estai bute negyveno, A. M. nepažįsta R. B., t. y. jis negalėjo lankytis šiame bute. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas atsisakė vadovautis šios liudytojos parodymais, nurodydamas, kad liudytoja neįrodė šio fakto ir nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad butas iš tikrųjų buvo išnuomotas jos draugei, taip pat teismas nurodė, kad A. Š., kol nuomojo butą, jame nesilankė, todėl ji negali paneigti, kad šiame bute nesilankė ar trumpai negyveno kiti asmenys. Tokie teismo teiginiai pažeidžia įrodinėjimo pareigos baudžiamajame procese taisyklę ir pareigą įrodinėti savo nekaltumą nepagrįstai perkelia kaltinamajam. Nuosprendyje įrašytas teiginys, kad A. Š. parodymai yra nepatikimi dėl jos sugyventinio E. K. ryšio su R. B., negali paneigti liudytojos parodymų teisingumo. Tai gali tik sukelti abejonę dėl šio įrodymų šaltinio patikimumo, tačiau tokiu atveju teismas privalo būti aktyvus ir tirti kitus įrodymus, kurie paneigtų ar patvirtintų inkriminuojamą kaltinimo aplinkybę. Šiuo atveju kilus abejonių teismas privalėjo tirti pirminius informacijos šaltinius – apklausti A. M. ir M. P.. Nuteistojo R. B. gynėjas teismui nurodė, kad jei aplinkybė, jog šie asmenys gyveno A. Š. bute ir butas nebuvo suteiktas H.-E. E., kelia abejonių, teismas gali apklausti šiuos asmenis ir gynyba užtikrins jų atvykimą į teismo posėdį. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, neapklausęs šių asmenų, be faktinio pagrindo ir pažeidęs įrodymų tyrimo ir vertinimo tvarką konstatavo įrodyta pripažintą aplinkybę, kad R. B. parūpino H.-E. E. butą. Toks įrodymų tyrimo ir vertinimo būdas šiurkščiai pažeidžia tiek įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, tiek draudimą nuosprendį grįsti prielaidomis, kylantį iš BPK 301 straipsnio 1 dalies, tiek nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą BPK 44 straipsnio 6 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

5.4. Apeliacinės instancijos teismas tam tikrą nuteistųjų R. B. ir H.-E. E. ryšį, neva patvirtinantį jų bendrininkavimą, grindė H.-E. E. išsinuomoto automobilio judėjimo schemomis, kurios neva rodo, kad pastarasis beveik kiekvieną dieną pravažiuodavo pro R. B. gyvenamąją vietą. Ši aplinkybė nebuvo tikrinama nei bylą nagrinėjant pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Tokia aplinkybe nebuvo grindžiamas ir kaltinimas, tokia aplinkybe savo pozicijos negrindė ir prokuroras. Net ir atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės jokiais proceso veiksmais netyrė. Taigi gynybai apie tokią R. B. kaltę neva įrodančią aplinkybę pirmą kartą tapo žinoma tik susipažinus su skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniu. Tokie nuosprendžio motyvai nuteistajam ir jo gynėjui yra absoliučiai siurpriziniai. Teismas, rašydamas nuosprendį, sugalvojo dar vieną aplinkybę, kuri galėtų patikrinti motyvus, siekiant atmesti nuteistojo skundą, ir ją įrašė į nuosprendį kaip teismo išvadas patvirtinantį motyvą, nors tokia aplinkybė apskritai nebuvo tiriama proceso metu. Taip buvo pažeista BPK 301 straipsnio 1 dalis, BPK 242 straipsnis ir BPK 7 straipsnio 1 dalis. Visi šie pažeidimai laikytini esminiais, nes pažeidė R. B. garantuojamą teisę į gynybą, teisę į teisingą procesą ir sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

5.5. Be to, esminę reikšmę turinti aplinkybė, kuria teismas grindė tolesnę išvadą apie R. B. bendrininkavimą su H.-E. E., iš esmės neatitinka teismo nurodyto įrodymų šaltinio turinio. Susipažinus su teismo nurodyta bylos medžiagos dalimi (9 t., b. l. 175–189), matyti, kad joje nėra užfiksuota nė vieno H.-E. E. pravažiavimo pro R. B. gyvenamąją vietą, todėl apeliacinės instancijos teismo nurodyti teiginiai, kad beveik kiekvieną dieną H.-E. E. pravažiuodavo pro R. B. gyvenamąją vietą, neatitinka tikrovės. Nors kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir jų nevertina, siekiant atskleisti apeliacinės instancijos teismo padarytus įrodymų tyrimo ir vertinimo tvarkos pažeidimus bei atsižvelgiant į tai, kad šių aplinkybių nė vienoje ankstesnėje proceso stadijoje netyrus gynyba neturėjo galimybės pateikti savo argumentų dėl aptartų duomenų turinio, kartu su šiuo kasaciniu skundu yra pateikiami duomenys (žemėlapiai), iš kurių turinio matyti, kad byloje esantys H.-E. E. išsinuomoto automobilio maršrutai nesiekė R. B. namo vietos. Taigi apeliacinės instancijos teismo nurodytais duomenimis nustatyta tik tai, kad 2015 m. atitinkamomis rugsėjo mėnesio dienomis H.-E. E. vairuotas automobilis važiavo ir maršrutais, esančiais netoli R. B. gyvenamosios vietos. Be to, susipažinus su duomenimis apie transporto priemonės judėjimą, kurie byloje pateikiami kaip 2017 m. rugpjūčio 18 d. tarnybinio pranešimo, matyti, kad tokių duomenų, jog šis automobilis būtų judėjęs pro R. B. namus, nėra nurodyta nei pačiame tarnybiniame pranešime, nei prie jo pateiktoje sekimo sistemos, įrengtos nuomotame automobilyje, ataskaitoje, nei objektų judėjimo bazinių stočių aprėpties zonose grafinėse schemose. Jei apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės būtų atlikęs įrodymų tyrimą, tiek R. B., tiek jo gynėjas būtų galėję teismui teikti paaiškinimus ir tiek žodžiu, tiek grafiškai, žemėlapiuose parodyti, jog H.-E. E. nuomotas automobilis nė karto nebuvo privažiavęs prie R. B. namo, nebuvo nė karto ten sustojęs, gynyba būtų galėjusi pateikti ir paaiškinimus dėl tarnybinio pranešimo ir jo priedų reikšmės.

5.6. Be to, nėra suprantama, ką teisine ir procesine prasme galėtų reikšti teismo frazė „tam tikras ryšys“. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad R. B. suteikė H.-E. E. gyvenamąją vietą, yra nepagrįsti ir paneigti bylos įrodymais, o iš byloje esančių schemų matyti, kad H.-E. E. naudotas automobilis nė karto nebuvo privažiavęs prie R. B. namo, nė karto nebuvo prie namo sustojęs.

5.7. Vienintelė aplinkybė, siejanti R. B. su nagrinėjamais nusikaltimais, vienintelis netiesioginis įrodymas, kuriuo grindžiama jo kaltė, yra tai, kad jis, likus beveik septyniems mėnesiams iki D. B. nužudymo, įgijo sekimo įrenginį, po to įgijo dvi SIM korteles, vieną šių kortelių įdėjo į sekimo įrenginį, o kitą įdėjo į telefoną, į kurį ateidavo žinutės su koordinatėmis iš minėto sekimo įrenginio, ir šiems numeriams nupirko papildymus. Kadangi R. B. įgytas sekimo įrenginys praėjus septyniolikai dienų nuo SIM kortelės įdėjimo buvo sumontuotas ant D. B. automobilio, o telefonu disponavo H.-E. E., teismai padarė išvadą, kad R. B. žinojo apie D. B. sekimą turint tikslą jį nužudyti ir kad taip veikdamas jis bendrai su kitais organizuotos grupės nariais įvykdė aptariamą nusikaltimą. Vis dėlto, kaip matyti iš abiejų instancijų teismų nuosprendžių, šios aplinkybės nebuvo tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertintos, o jų pagrindu padarytos išvados dėl R. B. kaltės negali būti laikomos teisėtomis ir pagrįstomis.

5.8. Apeliacinės instancijos teismas atmetė nuoseklius nuteistojo R. B. parodymus apie sekimo įrenginio įsigijimo aplinkybes, nurodydamas, kad nuteistasis negalėjo jokiais duomenimis pagrįsti, kodėl dar 2015 m. balandžio mėn. įgytas sekimo įrenginys R. V. buvo perduotas tik po beveik penkių mėnesių, nors šio įrenginio jau jo įgijimo metu reikėjo R. V. įmonės transporto priemonėms sekti. Toks kaltinamojo parodymų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, vertinimas ir išvadų apie nuteistojo veiksmų tikslus ir jo tyčios turinį padarymo būdas neatitinka BPK reikalavimų. R. B. buvo perkelta pareiga įrodyti savo nekaltumą, paneigiant faktinio pagrindo neturinčius kaltinimo teiginius, pastarųjų teisingumą preziumuojant. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Net ir atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas neuždavė klausimų R. B. dėl šios aplinkybės, neprašė paaiškinti tokios aplinkybės, kurią vėliau į nuosprendį įrašė kaip neva paneigiančią jo parodymų teisingumą. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas prieštaringai vertino nuteistojo parodymus. Be to, atsisakęs tikėti dalimi parodymų tik dėl to, kad jie neatitinka kaltinimo tezių, nustatydamas papildomą R. B. inkriminuotą aplinkybę – sekimo įrenginio įgijimą, apeliacinės instancijos teismas kaip šią aplinkybę pagrindžiančiais duomenimis vadovavosi R. B. parodymais, t. y. pripažino juos patikimais ir atitinkančiais tikrovę. Prieštaringas įrodymų šaltinių vertinimas, kai tuo pačiu įrodymų šaltiniu ir besąlygiškai remiamasi, ir kartu konstatuojamas jo nepakankamumas ar nepatikimumas, kaip šiuo atveju įvyko vertinant R. B. parodymus, yra netoleruotinas ir neatitinka BPK reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242-495/2019).

5.9. R. B. parodymai ne tik nebuvo paneigti, tačiau nebuvo bandoma pašalinti teismui kilusių abejonių, o parodymai įvertinti kaip grindžiantys jo kaltę. Aptariamos abejonės, susijusios su sekimo įrenginio įsigijimu ir perdavimu R. V., nebegali būti pašalintos, nes R. V. mirė. Vis dėlto tai nėra pagrindas jas vertinti kaip R. B. kaltės įrodymą. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas to, kad, be prielaidų pobūdžio kaltinimo teiginių, byloje nėra absoliučiai nė vienos aplinkybės, kuri paneigtų R. B. nurodytas sekimo įrenginio įsigijimo aplinkybes, įžvelgęs tam tikrų abejonių dėl R. B. nurodomų aplinkybių teisingumo, tačiau nesant galimybių šias abejones pašalinti, įvertino jas kaip pakankamą pagrindą konstatuoti kaltinimo teiginių teisingumą ir įrodytumą. Akivaizdu, kad toks įrodymų vertinimas šiurkščiai pažeidžia tiek nekaltumo prezumpciją, tiek BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

5.10. Aptariamos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies motyvacija yra prieštaringa, vieni teismo motyvai paneigia kitus, vienos išvados paneigia kitas to paties nuosprendžio išvadas. Teismas pripažino, kad byloje nėra nustatyta, jog R. B. sekimo įrenginį ir mobiliojo ryšio telefoną būtų perdavęs kitiems nuteistiesiems ar bet kuriam kitam iš bendrininkų, dėl kurių byla atskirta. Teismas pripažino, kad R. B. šiuos objektus galėjo perduoti bet kuriems kitiems nenustatytiems asmenims, t. y. ir asmenims, kurie nėra susiję su D. B. nužudymu. Taigi teismas pripažino, kad jie galėjo būti perduoti ir R. B. nurodytam R. V., nes jis taip pat patenka į kategoriją „kiti nenustatyti asmenys“. Teismas pripažino, kad šie objektai buvo perduoti neaišku kam, ir po dviejų savaičių neaišku kieno sekimo įrenginys buvo sumontuotas D. B. automobilyje. Tokios teismo kategoriškai konstatuotos aplinkybės paneigia visas kitas teismo išvadas ar išvedžiojimus, neva R. B. žinojo, kad šis įrenginys bus naudojamas D. B. sekti, rengiantis jį nužudyti, ir kad jis buvo perduotas nusikaltimo bendrininkams. Konstatavus, kad R. B. sekimo įrenginį 2015 m. rugpjūčio 25 d. perdavė nežinia kam, iš tokios aplinkybės logiškai neįmanoma padaryti išvados, kad jis žinojo, jog sekimo įrenginys bus panaudotas D. B. nužudymui. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad visi R. B. veiksmai, susiję su sekimo įranga, taigi ir visi jo kaip bendrininko veiksmai, baigėsi 2015 m. rugpjūčio 25 d., kai įrenginys buvo perduotas.

5.11. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 37 punkte konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas jokių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, o 79–80 punktuose nurodė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nenustatė aplinkybės, jog R. B. suteikė H.-E. E. butą, priklausantį A. Š., kad tokią išvadą galima padaryti iš netiesioginių įrodymų. Taigi teismo išvados yra esmingai prieštaringos ir viena kitą paneigiančios, toks nuosprendžio motyvavimas vertintinas kaip esminis BPK pažeidimas.

5.12. Abiejų instancijų teismų argumentai dėl nuteistojo R. B. kaltės įrodytumo neatitinka nei pamatinių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, kuriais būtina vadovautis pripažįstant asmenį kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, nei papildomų reikalavimų, kai nuosprendis grindžiamas vien tik netiesioginiais įrodymais. Šioje byloje surinkti įrodymai, pavirtinantys tam tikrus tarpinius faktus, nesudaro nuoseklios ir logiškos įrodymų grandinės, kuri būtų pakankama pagrįsti išvadoms, kad R. B. veiksmai, įsigyjant sekimo prietaisą, SIM korteles ir jas įdedant į šį įrenginį bei su juo susietą mobiliojo ryšio telefoną, įrodo, jog jis paminėtus veiksmus atliko iš anksto žinodamas apie ketinimą nužudyti D. B., kuris buvo įvykdytas gerokai vėliau. Taigi abiejų instancijų teismų nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad R. B. nėra jokiu būdu susijęs su kitais nuteistaisiais, kad jis neatliko jokių tiesioginių nužudymo vykdymo veiksmų, kad R. B. nesumontavo sekimo įrangos D. B. automobilyje, kad R. B. D. B. sekimo nevykdė, kad neperdavė įrangos ją sumontavusiems asmenims ir neatliko jokių kitų veiksmų.

5.13. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl R. B. veikimo organizuota grupe, įvykdant D. B. nužudymą, ir jo kaip padėjėjo vaidmens yra nulemtos padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, taip pat rodo netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Teismų nustatytos aplinkybės, kuriomis veikė R. B., nustatyta jo veiksmų apimtis neleidžia nei daryti išvadų, kad jis veikė kaip organizuotos grupės narys, nei kad jis apskritai veikė kaip šioje byloje nagrinėjamų nusikaltimų bendrininkas. Nors teismas konstatavo, kad R. B. vykdė asmenų, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, nurodymus, šioje byloje nebuvo tiksliai nustatyta, nei kokių konkrečių asmenų, nei kokius konkrečius nurodymus R. B. vykdė.

5.14. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis liudytojų G. Z., K. Š., I. N., R. A., V. P., G. J. nuogirdomis, konstatavo, kad nors šie liudytojai dalį informacijos girdėjo iš skirtingų asmenų, kurie taip pat perpasakojo jų girdėtas aplinkybes, tačiau didesnė liudytojų parodymų dalis iš esmės sutapo ir jie vienas kitą papildė, kad liudytojų parodymai taip pat netiesiogiai patvirtina, jog prie D. B. nužudymo prisidėjo šioje byloje nuteisti asmenys. Toks įrodymų vertinimas, kai teismas vadovaujasi tik iš dalies tarpusavyje sutampančiais asmenų parodymais apie jiems iš trečiųjų šaltinių girdėtas aplinkybes, pažeidžia įrodymų vertinimo taisykles, nes tokie duomenys, kurių patikimumas, nepatikrinus pirminių įrodymų šaltinių, nėra patikrintas, o ir sutapo tik didesnė šių asmenų parodymų dalis, neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse įtvirtintų kriterijų ir jie negalėjo būti pripažinti įrodymais. Kita vertus, teismo nurodytuose liudytojų parodymuose, kurie įvertinti kaip netiesioginis R. B. kaltės šaltinis, nėra nurodyta aplinkybių, kurios pagrįstų kaltinimą.

5.15. R. B., kaip padėjėjo, vaidmuo grindžiamas jo bendravimo su R. K., kuris įvardijamas kaip galimas D. B. nužudymo organizatorius, pagrindu. Vis dėlto tai, ar R. K., S. B. organizavo D. B. nužudymą, nėra nustatyta nei šioje byloje, nei jokiame kitame baudžiamajame procese. Nuosprendžiais pripažintas įrodytu R. B., kaip organizuotos grupės nario, padėjėjo vaidmuo grindžiamas hipotetine prielaida, kad nužudymą galėjo organizuoti R. K., su kuriuo R. B. palaikė ryšius ir kurio nurodymus R. B. neva vykdė. Vis dėlto byloje nenustatytos įrodinėtinos aplinkybės, nei kokių asmenų, nei kokius konkrečius nurodymus vykdė R. B., kaip tariamas organizuotos grupės narys. Šios aplinkybės, atsižvelgiant į bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir nekaltumo prezumpciją, ir negali būti nustatytos šioje byloje, nes tam iš esmės būtina spręsti ir kitų asmenų, dėl kurių ši byla neperduota teisiniam nagrinėjimui, kaltės klausimą. Atskyrus bylas, kai dėl tariamų nusikaltimo organizatorių, neįvardijamų nei kaltinamajame akte, nei teismų nuosprendžiuose, iš kurių veiksmų kildinama ir R. B. kaip padėjėjo kaltė, dar tik atliekamas ikiteisminis tyrimas ir jokie jų nusikalstami veiksmai nėra nustatyti, iš esmės buvo apribota teismo galimybė nustatyti tiesą šioje baudžiamojoje byloje ir priimti pagrįstą nuosprendį, o teismų įrodytomis pripažintos aplinkybės, kuriomis R. B. neva veikė, padarydamas jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, yra neaiškios. Taigi ištirti įrodymai ir surašytas nuosprendis, apribojant R. B. įstatymo garantuojamą teisę žinoti, kuo yra kaltinimas, ir efektyviai realizuoti teisę į gynybą neatitinka BPK reikalavimų.

5.16. Be to, nebuvo nustatyta ne tik kokius konkrečius organizatorių nurodymus vykdė R. B., bet ir jo, kaip organizuotos grupės nario, kriminaliniai ryšiai su tariamais nusikaltimo bendrininkais. Nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios kokiu nors būdu patvirtintų R. B. ryšius su kitais nuteistaisiais, o apeliacinės instancijos teismo papildomai nustatytos aplinkybės neatitinka byloje esančių įrodymų, padarytos esmingai pažeidžiant BPK nuostatas, todėl yra nepagrįstos. Nesant nustatyto jokio ryšio tarp nuteistųjų, nesant nustatyto jų veiksmų nuoseklumo ir vientisumo, teismų pradarytos išvados, kad jie veikė bendrai, pagal išankstinį sumanymą, negali būti laikomos teisingomis. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio taip ir lieka neaišku, kada prasidėjo R. B., kaip bendrininko, veikiančio pagal išankstinį susitarimą su kitais organizuotos grupės nariais, pasirengimo nužudyti D. B. veiksmai. Viena vertus, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad jis, veikdamas kaip bendrininkas, iki 2015 m. balandžio 10 d. įgijo sekimo įrenginį, kita vertus, nurodoma, kad vien aplinkybė, jog sekimo įrenginys buvo įgytas 2015 m. balandžio mėn., nepaneigia, kad R. B. žinojo apie planuojamą D. B. nužudymą. Galiausiai teismas konstatavo, jog paruošiamieji D. B. nužudymo veiksmai vėliausiai buvo pradėti realizuoti nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d., kai R. B. su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, nupirko minėtas SIM korteles ir jų papildymus, ir tęsėsi iki 2015 m. lapkričio 6 d.

5.17. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad R. B. iš tiesų perdavė nenustatytiems asmenims sekimo įrenginį, kuris vėliau buvo panaudotas sekant D. B., ir net laikant, kad šis įrenginys iš tiesų padėjo įvykdyti pastarojo nužudymą, vien to nepakanka R. B. kaltei konstatuoti. Būtina patikimai ir neabejotinai nustatyti, kad R. B. aptariamus veiksmus atliko turėdamas konkrečią tyčią – padėti įvykdyti D. B. nužudymą. Nėra užfiksuotas absoliučiai joks R. B. kontaktas su H.-E. E., A. G., I. A.. R. B. tariamo žinojimo apie kitų nuteistųjų veiksmus ir siekius pirmosios instancijos teismas iš viso nepagrindė, o apeliacinės instancijos teismas tai bandė padaryti nepagrįstai nustatydamas naujas aplinkybes apie gyvenamosios vietos H.-E. E. parūpinimą ir tam tikrų ryšių su juo palaikymą.

5.18. Teismai ne tik pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes byloje esančius įrodymus vertino neišsamiai ir prieštaringai, vadovavosi BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nurodytų reikalavimų neatitinkančiais įrodymų šaltiniais, išvadas grindė prielaidomis, tačiau ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Asmens veiksmuose nenustačius būtinųjų bendrininkavimo požymių – susitarimo ir tyčios bendrininkauti, jo veiksmai, neatitinkantys jokių BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių, negalėjo būti pripažinti nusikalstamais.

6. Kasaciniu skundu nuteistojo H.-E. E. gynėjas advokatas L. Pakštaitis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo H.-E. E. (pastaba: kasaciniame skunde nurodyta – R. B.) ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Skundžiamais nuosprendžiais netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nuosprendžiai priimti nepašalinus akivaizdžių prieštaravimų tarp ikiteisminio tyrimo surinktų duomenų ir teisminio nagrinėjimo metu išaiškėjusių aplinkybių, išvadas ir teismo vidinį įsitikinimą grindžiant prielaidomis ir nutylėjimais, H.-E. E. kaltė grindžiama nepašalintomis abejonėmis, dėl to buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 305 straipsnio 1, 2 punktų (pastaba: turima omenyje BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus) pažeidimai, suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Pirmosios instancijos teismas, pateikęs prieštaringus motyvus, padaręs esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, nepagrįstai ir neteisėtai pripažino H.-E. E. kaltu dėl D. B. nužudymo. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, o, pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, padarytų pažeidimų ne tik neištaisė, bet padarė naujų – nuosprendį grindė bylos nagrinėjimo metu neištirtais įrodymais, kurių turinį iškraipė. Apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, darydamas išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės laikėsi įstatymų reikalavimų ir įrodymų vertinimo taisyklių, kita vertus, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertimo pažeidimus, padarė prieštaringas išvadas.

6.2. Nusikalstamų veikų mechanizmo nepatvirtina vientisa, logiška, nenutrūkstama veiksmų ir ryšių grandinė. H.-E. E. kaltė nenustatyta taip, kaip reikalauja baudžiamasis įstatymas, o jo kaltė grindžiama netiesioginiais įrodymais, kurių vertinimas neteisingas, o kiekis nepakankamas. Nei sekimo prietaiso, nei SIM kortelių įgijimo metu H.-E. E. Lietuvoje nebuvo, jokių ryšių su R. B. ar kitais teismo nustatytais asmenimis jis nepalaikė, jokių nurodymų iš nieko negavo. H.-E. E. buvimas Kaune laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. rugsėjo 12 d. niekaip nesusijęs su R. B., jo pažįstamais ar asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas.

6.3. Esminiai įrodymai, kuriais grindžiamas H.-E. E. atliktas D. B. sekimas, siejami su vieninteliu įrodymų šaltiniu – H.-E. E. išnuomotame automobilyje buvusia palydovinio ryšio navigacijos sistema, kuri rodo automobilio stovėjimą ir judėjimą Kaune, kuris iš dalies sutapo su D. B. maršrutais. Teismas neįvertino, kad tokio tariamo sekimo laikotarpis buvo trumpas ir gerokai nutolęs nuo nužudymo laiko, datos, sąlygų ir aplinkybių, sutapimai tarp nužudytojo ir H.-E. E. automobilių judėjimo buvo neesminiai ir nesisteminiai. Šie įrodymai nekonkretūs, kad jais būtų galima vienareikšmiškai pagrįsti H.-E. E. ryšį su rengimusi nužudyti D. B. ir su pačiu nužudymu. Jokiais duomenimis nėra nustatyta, kad R. B. sekimo įrenginį ir mobiliojo ryšio telefoną būtų perdavęs H.-E. E.. Nepatvirtinta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad būtent H.-E. E. laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. tiek fiziškai, tiek naudodamas specialų sekimo įrenginį, pritvirtintą prie D. B. automobilio, jį sekė.

6.4. Apeliacinės instancijos teismo vertinimas, kad R. B. palaikė tam tikrus ryšius su H.-E. E., nėra nuosekli ir logiška faktų ir įrodymų grandinė, nes joje trūksta akivaizdžių grandžių, kaip antai ryšių su H.-E. E., susitarimo, nurodytų sekimo įrankių perdavimo, suderintos veiklos.

6.5. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino įrodyta aplinkybę, kad R. B. parūpino H.-E. E. gyvenamąją vietą, tačiau ši aplinkybė nebuvo nustatoma ir įrodinėjama jokiais ikiteisminio tyrimo veiksmais, nebuvo tiriama teisme. Kaltinime buvo nurodyta, kad R. B. ir T. B. aprūpino I. A., H.-E. E., A. G. gyvenamuoju plotu Kauno mieste. Buvo nuosekliai įrodinėjama, kad H.-E. E. gyveno bute, Kaune (duomenys neskelbtini) (bute, išnuomotame iš R. Ž.). Dėl šios aplinkybės pasisakė ir pirmosios instancijos teismas, jis konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog R. B. būtų suteikęs H.-E. E. gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Kaune. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad H.-E. E. gyveno (duomenys neskelbtini), Kaune, t. y. nustatė aplinkybę, kuri nebuvo įrodinėjama kaltinimo, ir tik po to motyvavo, kodėl gyvenamoji vieta negali būti nustatyta adresu: Kaunas, (duomenys neskelbtini).

6.6. Apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta A. Š., kuri paneigė H.-E. E. gyvenimo jos bute faktą. Liudytoja parodė, kad nuo 2014 iki 2017 metų šiame bute gyveno jos draugė A. M. su vyru ir mažamečiu vaiku, jokie estai jų bute negyveno, A. M. nepažįsta R. B., jis negalėjo lankytis šiame bute. Teismas, neturėdamas jokių objektyvių pagrindų, tokius liudytojos parodymus paneigė, nurodydamas, kad ji negalėjo patvirtinti, jog jos bute nesilankė ar trumpai negyveno kiti asmenys, nes ji pati nurodė, kad tame bute 2015 m. nesilankė. Taip pat teismas nurodė, kad liudytoja nepateikė jokių rašytinių duomenų, nors pats jų nereikalavo. Teisingumo požiūriu tokia apeliacinės instancijos teismo įrodinėjimo logika neteisinga, nes liudytojas nieko neprivalo įrodyti. Matydamas liudytojos parodymų melagingumą, teismas turėtų spręsti klausimą dėl atsakomybės už melagingus parodymus, o norėdamas patikrinti parodymų neteisingumą, turėtų imtis aktyvių veiksmų tirdamas įrodymus, nustatydamas aplinkybes – tai nebuvo padaryta.

6.7. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad H.-E. E. nors kartą būtų lankęsis minėtame bute ir kad jį su butu sietų kokios nors konkrečios byloje nustatytos aplinkybės. Išvada, kad nuteistasis H.-E. E. gyveno minėtame bute, grindžiama ikiteisminio tyrimo pareigūno 2017 m. kovo 15 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, jog H.-E. E. išsinuomotas automobilis nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. naktimis stovėjo Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie (duomenys neskelbtini) namų, o dienos metu sustodavo ir stovėdavo prie (duomenys neskelbtini) namo. Teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. beveik kiekvieną dieną H.-E. E. pravažiuodavo pro R. B. gyvenamąją vietą, o tai leidžia daryti išvadą, kad D. B. sekimo laikotarpiu nuteistasis H.-E. E. gyveno (duomenys neskelbtini), Kaune, taip pat šie duomenys pagrindžia ir aplinkybę, kad R. B. per savo pažįstamą parūpino H. E. E. gyvenamąją vietą. Tačiau jokie kiti teismo nurodytoje bylos medžiagoje (9 t., b. 1. 80–124) esantys duomenys nepatvirtina tarnybinio pranešimo prielaidų, jie niekaip nepasitvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo abiejų instancijų teismuose metu.

6.8. Tokia teismo motyvacija ydinga, nes stovėjimas Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje, nepagrindžia gyvenimo (duomenys neskelbtini) fakto. Pravažiavimas gatve, nesustojant netoli R. B. gyvenamosios vietos, nerodo nei ryšių su šiuo asmeniu, nei susitarimo ar bendravimo fakto, nei to, kad jis būtų parūpinęs butą. Taigi teismo vidinį įsitikinimą lemia ne nuosekli byloje nustatytų aplinkybių analizė, bet parankaus interpretavimo pasitelkimas, pagrindžiant savo išankstinę poziciją. Teismas remiasi nuogirdomis ir žvalgybinėmis versijomis: A. Š. yra E. K. žmona, o E. K. yra artimas R. B. draugas, kuris šiuo metu slapstosi nuo teisėsaugos, tačiau bando padėti R. B. per savo žmoną. Šie duomenys „išvesti“ iš vyriausiojo tyrėjo D. Kuzmos 2018 m. liepos 9 d. tarnybinio pranešimo ir liudytojo Kriminalinės policijos biuro vyriausiojo tyrėjo D. Razausko samprotavimų. Tyrėjai buto neapžiūrėjo, jame nebuvo, pėdsakų nefiksavo, jame buvusių asmenų neapklausė. Toks įrodinėjimas, remiantis kriminalinės žvalgybos pareigūnų versijomis, neteisėtas, neatitinka teismų praktikos, pažeidžia tiek įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, tiek draudimą nuosprendį grįsti prielaidomis, kylantį iš BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimo nuosprendį grįsti tik teismo ištirtais įrodymais.

6.9. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pripažindamas įrodyta aplinkybę, kad, H.-E. E. ir A. G. atvykstant į nužudymo vietą ir iš šios vietos išvykstant, buvo panaudotas automobilis „Renault Megane“. Šio automobilio panaudojimas su nuteistuoju H.-E. E. negali būti susiejamas jokiais objektyviais, patikrinamais ryšiais, todėl pirmosios instancijos teismas tokią aplinkybę buvo pašalinęs. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šį automobilį H.-E. E. ir A. G. galėjo perduoti tiek asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, tiek kiti nenustatyti asmenys. Iš tokios formuluotės akivaizdu, kad teismas paneigė R. B. vaidmenį dėl automobilio perdavimo H.-E. E., kartu suformulavo tikimybinę išvadą ir įtvirtino akivaizdžią abejonę, kurios negalima paneigti, bet kuri teismo aiškinama kaltinamojo (nuteistojo) nenaudai. Be to, ši skundžiamo nuosprendžio dalis įvardyta taip: „Dėl (ne)nustatyto automobilio ir padėjimo pasišalinti iš įvykio vietos“, o tai kelia abejonių dėl teiginio nuosprendyje pagrįstumo, nes neaišku – nustatyto ar nenustatyto.

6.10. Vertindamas liudytojos R. Ž. parodymus, teismas juos interpretavo itin laisvai ir padarė kategorišką išvadą, kad liudytojos pateiktas vairuotojo apibūdinimas (aukštas, šviesus) atitinka H.-E. E. išvaizdą. Toks įrodymų vertinimas ir liudytojų parodymų interpretavimas norima linkme yra neleistinas įrodymų vertinimo būdas.

6.11. Apeliaciniuose skunduose buvo keliamas A. G. atpažinimo veiksmo teisėtumo klausimas. Jis aktualus vertinant ir H.-E. E. kaip bendravykdžio veiksmus ir teisinę padėtį. Atpažinimas, kurio metu nukentėjusioji V. J. atpažino nužudyme dalyvavusį ir šaudžiusį A. G. (neatpažino nešaudžiusio H.-E. E.), ikiteisminio tyrimo metu buvo padarytas iš nuotraukų, kai buvo suimti ir tyrimo žinioje asmenys, kuriuos reikia atpažinti. Tai sudaro tokio tyrimo veiksmo pažeidimą ir leidžia abejoti jo teisingumu, sąžiningu procesu. Nukentėjusiosios noras ir iniciatyva atpažinti atsirado po ilgo laiko, t. y. praėjus dvejiems su puse metų po nužudymo, po to, kai įtariamieji H.-E. E. ir A. G. buvo suimti ir perduoti Lietuvai. Nukentėjusioji V. J. atpažino du asmenis kaip labiausiai panašius į šaudžiusį asmenį. Apeliacinės instancijos teismas savo nuožiūra papildė atpažinimo veiksmo interpretaciją, neišspręsdamas visų atpažinimo neteisėtumo klausimų. Vertinant nutylėtas ir akinių klausimas (A. G. nešioja akinius, kurie nesvarbūs atliekant atpažinimą).

6.12. Apeliacinės instancijos teismas šį klausimą nagrinėjo, pripažino, kad A. G. atpažinimas turėjo būti atliktas laikantis BPK 192 straipsnyje, o ne BPK 194 straipsnyje nustatytos tvarkos, tačiau reikšmingo pažeidimo nenustatė, konstatavęs, kad BPK 192 straipsnyje taip pat yra nurodyta galimybė atlikti asmens atpažinimą iš nuotraukų. Tokia teismo pozicija neteisinga, nes ja neišsprendžiamas baudžiamojo proceso pažeidimas, kuriuo pažeistos įtariamųjų (kaltinamųjų) teisės ir yra pagrindo abejoti tokio tyrimo veiksmo metu įtvirtintais duomenimis. BPK 192 straipsnyje nurodytas atpažinimas pagal nuotrauką yra atliekamas tik tada, kai egzistuoja objektyvios priežastys, trukdančios parodyti atpažintiną asmenį, arba kai būtina užtikrinti proceso dalyvių saugumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-648/2021). Tokių priežasčių nebuvo, o saugumo klausimas yra apeliacinės instancijos teismo išmąstytas pateisinimas. Teismas nurodė, kad, siekiant užtikrinti nukentėjusiosios (V. J.) saugumą, A. G. atpažinimas pagrįstai pirmiausia atliktas iš nuotraukų, tačiau po to konstatavo jokios grėsmės nebuvus, nes pati nukentėjusioji, atliekant asmens atpažinimą iš jo nuotraukos, nurodė, kad būtų labiau užtikrinta, jei pamatytų vieną ar kitą vyrą gyvai, todėl buvo atliktas ir gyvas A. G. atpažinimas. Grėsmės buvimas, kaip svarbi aplinkybė, turėjo būti nustatytas veiksmo metu, o ne apeliacinės instancijos teisme. Labai svarbu ir tai, kad nukentėjusiajai nebuvo parodytas antras atpažintinas asmuo, kuris nukentėjusiosios taip pat palaikytas panašiausiu. Teismo pozicija, kad tai nedaro atpažinimo neteisėto, nepaneigia klaidos galimybės, be to, įtvirtina abejones ir parodo teismą vengiant imtis pareigos nustatyti bylos aplinkybes. Be to, teismas nuosprendyje nurodė ir savo samprotavimus, t. y. kad V. J. pagal eiseną, siluetą ir akis panašiausiu palaikė A. G., tačiau tyrimo medžiagoje niekur neužsimenama apie eiseną ar siluetą; nukentėjusioji nurodė, kad A. G. atpažino pagal akių formą, ūgį, kūno sudėjimą, veido bruožus.

6.13. Visų įslaptintų liudytojų parodymai skirtingi dėl atskirų faktų ir dėl asmenų, apie kuriuos jie parodė. Šie liudytojai žino tik duomenų nuotrupas, galimai pasakytas kitų asmenų; jų parodymai dėl detalių skiriasi; parodymai dėl H.-E. E. ir A. G. ryšių taip pat abejotini, nes nurodytos akivaizdžiai neteisingos aplinkybės. Kiekvienas iš įslaptintų liudytojų (Nr. 1-18, 2-18, 4-18) parodė apie vieną izoliuotą aplinkybę, nežinodamas kitų esminių aplinkybių, kurių nežinoti neišeina (pavyzdžiui, žinojo, kad H.-E. E. dalyvavo nužudyme, bet nežinojo susijusių faktų – kaip dalyvavo; nežinojo, ar H.-E. E. yra sporto klubo narys, nors žino, kad A. G. draugas). Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl šių liudytojų, nepatikrinęs jų parodymų patikimumo.

6.14. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis liudytojų G. Z., K. Š., I. N., R. A., V. P., G. J. nuogirdomis, konstatavo, kad šių liudytojų parodymai taip pat netiesiogiai patvirtina, jog prie D. B. nužudymo prisidėjo šioje byloje nuteisti asmenys. Tačiau, pavyzdžiui, liudytojo G. Z. parodymai buvo visiškai paneigti apeliacinės instancijos teisme kaip liudytoją apklausus M. G.. Šių asmenų parodymai yra itin apibendrinti, paviršutiniški ir nuogirdų lygio, tinkantys žvalgybinėms versijoms, bet ne nuosprendžiams. Tokio įrodymų vertinimo, kai teismas neanalizuoja pirminio duomenų šaltinio, neįvertina kiekvieno liudytojo parodymų individualiai ir vadovaujasi skirtingų asmenų nuogirdų, kurių kai kurios detalės sutampa, visuma, negalima laikyti atsakinga ir pagrįsta teismo veikla. Kai vienas kitą atitinka tik „didesnė dalis“ parodymų, jie neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių kriterijų.

6.15. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, neatsakė į argumentą, kad su kaltinamuoju H.-E. E. 2019 m. rugpjūčio 13 d. vyko proceso veiksmas, teisme nedalyvaujant jo pasirinktam gynėjui ir ignoruojant daugkartinius kaltinamojo prašymus. Šis esminis pažeidimas yra baudžiamojo proceso, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto, Europos direktyvos Nr. 2013/48/ES pažeidimas, tiesiogiai turintis įtakos teisėtumo laikymuisi ir gynybos instituto teisinei padėčiai. Toks pažeidimas, kurio metu buvo sprendžiamas užsienio šalies piliečio, nemokančio valstybinės kalbos ir neturinčio pasirinkto gynėjo, suėmimo termino pratęsimo klausimas, iš esmės ribojo teisėtumą, asmens teisių apsaugą, pasitikėjimą baudžiamuoju procesu.

6.16. Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir netinkamai nustatė bei įvertino bendrininkavimą, jo požymius ir formą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje dėl H.-E. E. kaltės iš esmės nepasisakoma, pasisakant tik dėl kaltės bendrininkavimo, taip pažeidžiant BK 2 straipsnio 3 dalį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, rodančių vykdytojo H.-E. E. ir padėjėjo R. B. ryšį, taip pat apie nusikalstamus vykdytojų H.-E. E. ir A. G. ryšius; taip pat apie H.-E. E. ryšius su kitais organizuotos grupės nariais, asmenimis, dėl kurių tyrimas atskirtas, nusikalstamo susivienijimo dalyviais. Pirmosios instancijos teismas, inkriminuodamas nuteistiesiems veikimą organizuota grupe, analizavo aplinkybes, kurios atitinka bendrininkų grupės apibrėžimą. Šie požymiai analizuojami deklaratyviai, atsietai nuo bylos faktinių aplinkybių, o nustatytais įrodymais negalima pagrįsti bendrininkų grupės. Nebuvo aptartas grupės dalyvių skaičius, susitarimas, veikos organizuotumo lygis, vaidmenų pasiskirstymas. Šių trūkumų nepašalino apeliacinės instancijos teismas, dar labiau išplėsdamas bendrininkų grupės sampratą ir grįsdamas ją samprotavimais. Grupės buvimui pagrįsti teismai pasitelkia ne nusikalstamus ryšius, o nenusikalstamą ilgalaikę asmenų (H.-E. E. ir A. G.) pažintį, kurios nuneigti neįmanoma. Taip kaltinamojo (nuteistojo) teisinės padėties komplikavimą lemia ne nustatyti nusikalstami ryšiai, išplaukiantys iš kaltinimo pareigos įrodyti nusikalstamus ryšius, o neutralus socialus elgesys, taip perkeliant pareigą kaltinamajam įrodyti nekaltumą.

6.17. Byloje nėra jokių duomenų apie vaidmenų pasiskirstymą, nenustatyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji bendrininkavimo požymiai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje taiko įvairias formuotes: „R. B. suteikė tam tikrą pagalbą kitiems nuteistiesiems planuojant nukentėjusiojo nužudymą“; „R. B. aprūpino H.-E. E. gyvenamąja vieta“; „R. B. palaikė tam tikrus ryšius su kitu nuteistuoju H.-E. E.“ ir kt., tačiau šioms formuluotėms pagrįsti nepateikiama įrodomoji medžiaga. Jos nerodo H.-E. E., A. G. ir R. B. bei asmenų, dėl kurių tyrimas atskirtas, susitarimo jokiu pavidalu (žodžiais ar konkliudentiniais veiksmais), nerodo tyčios veikti bendrai. Teismo išvados apie bendrininkavimą yra pagrįstos prielaidomis. Pirmosios instancijos teismo analizuota R. B. telefono buvimo vieta sekimo įrenginio pritvirtinimo metu neparodo buvimo šalia H.-E. E. ar jo nuomoto automobilio. Nėra užfiksuota nė vieno H.-E. E. pravažiavimo pro R. B. gyvenamąją vietą ar sustojimo pasitarti; nėra jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti kokį nors ryšį tarp R. B. ir H.-E. E. Nėra duomenų, kad H.-E. E. iš R. B. gavo informaciją apie D. B., jo naudotą automobilį, gyvenamąją vietą, judėjimo maršrutus, kad jie būtų susitikę ir R. B. būtų perdavęs GPS įrenginį, mobiliojo ryšio telefoną ar pan.

6.18. Byloje nustatyta, kad nei H.-E. E., nei A. G. nepažinojo R. B. ir ši aplinkybė nepaneigta objektyviais duomenimis, tačiau ši aplinkybė, viena vertus, grindžiama prielaidomis apie „tam tikrus ryšius“, kita vertus, teismo atmetama kaip nereikšminga, motyvuojant tuo, kad organizuotos grupės narių pažintis tarpusavyje nėra būtina. Jokio ryšio tarp R. B., H.-E. E., A. G. ir kitų asmenų nenustatyta, nėra net minimalių įrodymų. Prie bylos pridėti ir apeliacinio teismo ištirti vaizdo įrašai paneigė prokuroro apeliacinio skundo duomenis, o kartu ir prielaidas apie kitus tarimai bendrininkavusius ar prisidėjusius asmenis. Jei įrodymais negalima pagrįsti ryšių, negalima pagrįsti bendrininkavimo požymių, todėl galima daryti išvadą, kad H.-E. E. nebuvo nurodytų nusikalstamų veikų bendrininkas.

6.19. Teismų nustatytos aplinkybės, kuriomis veikė H.-E. E., ir jo veiksmų apimtis neleidžia daryti išvadų, kad jis veikė kaip organizuotos grupės narys. Teismui apsiribojant tik trijų organizuotos grupės narių veiksmų aprašymu, daromos išvados apie grupės buvimą, tačiau toks grupės buvimas neapibrėžtas nei laiku, nei nusikalstamomis veikomis, nei ilgalaikiais ar pastoviais ryšiais tarp grupės narių. Be to, neaiškūs asmenys, dėl kurių tyrimas atskirtas, jų santykiai bei vaidmenys. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptarti tik kai kurių grupės narių veiksmai, todėl manyti, kad jie buvo suderinti, kad asmenys suvokė, jog jie veikė kaip organizuotos grupės nariai, galima tik remiantis prielaidomis. Skundžiamuose nuosprendžiuose aprašyti asmenų veiksmai nerodo asmenų susitarimo, bendros tyčios, sumanytojo, organizatoriaus, asmenų suvokimo priklausant tokiai grupei.

6.20. Kaltinimas bandė įrodyti organizuotą grupę su nusikalstamo susivienijimo dalyviais ir organizuotą grupę su asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas (kaltinime išvardyta dešimt asmenų: R. B., H.-E. E., A. G., I. A., S. B., R. K., R. Ž., E. G., T. B., J. T.). Teismas pasisakė dėl trijų asmenų organizuotos grupės su asmenimis, kurių tapatybė nenurodoma, buvimo. Teisinių išvadų dėl likusių septynių asmenų atliktų ar neatliktų veiksmų, jų vaidmens buvimas paneigia galimybę nustatyti organizuotos grupės narių skaičių, kaip įrodinėtiną grupės požymį. Tai iš esmės apsunkina gynybos nuo tokio kaltinimo (nuosprendžio) galimybes, nes galutinai neaišku, kiek tų asmenų ir kokie jų vaidmenys. Taigi procesas nebuvo teisingas, nes jis išskirtas dėl grupės bendrininkų, kai tai nebuvo būtina. Buvo pažeista teisė į gynybą, nes neįmanoma nustatyti inkriminuoto bendrininkavimo ir ryšių su kitais asmenimis. Apeliacinės instancijos teismo užuomina, kad „patys nuteistieji iš bylos medžiagos juos puikiai žinojo ir galėjo pasiruošti gynybai ir šią teisę realizavo proceso metu“, yra deklaratyvi. Žinojimas to, kas parašyta kaltinime, nesudaro galimybių užduoti klausimų ar spręsti apie bendrą veikimą.

6.21. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje bendrininkų subjektyvieji požymiai (tyčia, susitarimas) grindžiami tikslu nužudyti D. B.. Tikslas, kaip subjektyvusis požymis, turi būti patvirtintas įrodymais, o ne laikomas įrodymu savaime, deklaruojamas be įrodymų jis nepagrindžia nei tyčios, nei motyvo. Teismai nenustatė nužudymo motyvų, todėl teisinis vertinimas nepagrįstas ir formalus. Teismai nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog nuteistieji siekė gauti piniginį atlygį už D. B. nužudymą, spėliodami nurodė įvairių tikėtinų ar galimų motyvų, bet jų nenustatė. Nužudymo bylose motyvo nustatymas itin svarbus sprendžiant tiek dėl veiksmų kvalifikavimo, tiek ir dėl baudžiamosios atsakomybės, bausmės individualizavimo klausimų.

7. Kasaciniu skundu nuteistojo A. G. gynėja advokatė G. Kardanovskaja prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 5 d. nuosprendį ir A. G. bylą nutraukti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 5 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

7.1. Atliekant A. G. atpažinimą buvo pažeistos BPK 192 straipsnio nuostatos, nes V. J. jį pirmiausia atpažino iš nuotraukų, o tik po to buvo atliktas nuteistojo atpažinimas gyvai. Atpažinimas pagal nuotraukas galimas tik įstatyme nustatytais dviem atvejais: a) jeigu parodyti asmens negalima gyvai, pavyzdžiui, jis pasislepia; b) jeigu įtariamasis dar nežinomas ikiteisminio tyrimo pareigūnams. A. G. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje ir jam 2018 m. sausio 2 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo žinomas asmuo, galimai įvykdęs nužudymą.

7.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 54 punkte nurodyta, kad A. G. atpažinimas turėjo būti atliktas laikantis BPK 192 straipsnyje, o ne BPK 194 straipsnyje nustatytos tvarkos, bet šių nuostatų pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes BPK 192 straipsnyje yra nustatyta galimybė atlikti asmens atpažinimą iš nuotraukų. Tokia teismo išvada prieštarauja BPK nuostatoms ir suformuotai teismo praktikai (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-648/2021). Apeliacinės instancijos teismo išvada, neva tai buvo padaryta siekiant užtikrinti nukentėjusiojo saugumą, yra tik teismo interpretacija. Atpažinimas iš nuotraukų įvyko 2018 m. kovo 15 d., o atpažinimas gyvai – 2018 m. kovo 19 d. Tai reiškia, kad 2018 m. kovo 15 d. nebuvo galimybės užtikrinti nukentėjusiosios saugumą, o 2018 m. kovo 19 d. jos saugumas buvo užtikrintas. Teisinių pagrindų atlikti atpažinimą iš nuotraukų nebuvo.

7.3. BPK 194 straipsnyje reglamentuojamas atpažinimas iš kolekcijų ir kartotekų atliekamas, jeigu asmuo nėra sulaikytas, jo asmenybė yra nežinoma. Nustatant įtariamąjį, atpažinimas iš kartotekos vertinamas kaip nukentėjusiosios paruošimas, sufleravimas atpažinti tam tikrą asmenį. Atpažinimo iš kartotekos metu buvo parodyti asmenys neuždengtu veidu, nors įvykio metu apatinė veido dalis buvo paslėpta po šaliku. Atpažinimo gyvai metu taip pat visi asmenys buvo parodyti neuždengtu veidu, nors V. J. nusikaltimo metu matė asmens veidą tik iš dalies. Kita vertus, V. J. parodymai prieš atpažinimą iš nuotraukų yra bendro pobūdžio, jokių ypatingų požymių ji neišvardijo, aprašymas nėra informatyvus, nenurodyta jokių individualių požymių, net nenurodytas amžius, akių dydis, spalva ir pan.

7.4. Abiejų instancijų teismai ignoruoja pažeidimo esmę. Griežta atpažinimo taisyklė – parodymas atpažinti nekartojamas. Šios taisyklės išimtį sudaro atvejis, jeigu atpažinimas pagal nuotrauką ar kitą atvaizdą nepakankamai kokybiškas, jeigu objektas buvo neatpažintas sąmoningai ir atpažįstantysis apie tai pareiškė, išreikšdamas pasirengimą vėl dalyvauti atpažinime, atpažįstamojo išvaizda neatitiko jo išorės nusikalstamos veikos įvykio momentu (Kriminalistika: taktika ir metodika. MRU, 2013). Tokių išimčių šioje byloje nenustatyta. Teoriškai turėjo įvykti tik vienas atpažinimas – arba iš nuotraukų, arba gyvai.

7.5. V. J. atpažino iš nuotraukų kaip panašiausius du asmenis, tačiau antras atpažintinas asmuo atpažinime gyvai nedalyvavo. Antro atpažintino asmens nedalyvavimas atpažinime gyvai yra užuomina nukentėjusiajai, be to, būtina nepamiršti, kad nukentėjusioji yra suinteresuota jai palankia bylos baigtimi ir gali būti neobjektyvi. Aplinkybė, kad nukentėjusiajai nebuvo parodytas antras atpažintinas asmuo, yra esminė, siekiant nustatyti tiesą ir išvengti teisinės klaidos. Kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, V. J. pagal eiseną, siluetą ir akis panašiausiu laikė A. G., nors tyrimo medžiagoje niekur neužsimenama apie eiseną ar siluetą. Toks pernelyg laisvas nukentėjusiosios parodymų interpretavimas išeina už leistinų ribų, nes pasakytiems teiginiams suteikia kitą prasmę.

7.6. Abiejų instancijų teismai ignoruoja tai, kad V. J. A. G. nurodė kaip panašiausią. Jei atpažinimo metu yra daroma tikėtina išvada dėl asmens panašumo į matytą asmenį, tokie duomenys nėra visiškai patikimi ir tokiais procesinio veiksmo rezultatais neturėtų būti vadovaujamasi grindžiant asmens kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga). Atpažinimo tvarkos pažeidimas yra esminis pažeidimas, o iš nuosprendžio matyti, kad svarbiausias A. G. kaltės įrodymas yra nukentėjusiosios V. J. parodymai ir atpažinimai.

7.7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai, vertindami asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas ir gyvai protokolus, vadovavosi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų įrodymams keliamų reikalavimų.

7.8. Pirmosios instancijos teismas A. G. kaltę grindžia anoniminių liudytojų Nr. 1-18, 2-18 parodymais, apeliacinės instancijos teismas – anoniminių liudytojų Nr. 1-18, 2-18, 4-18 parodymais. Šių liudytojų parodymai neatitinka leistinumo reikalavimų ir negali būti pripažinti tinkamais įrodymais. Anoniminių liudytojų nurodyta informacija yra abejotina, neatitinka tikrovės ir negali būti pripažinta tinkamais įrodymais. Anoniminis liudytojas Nr. 4-18 2020 m. gegužės 19 d. nenatūraliai, žodis į žodį, pakartojo savo parodymus, duotus 2018 m. balandžio 27 d. Šis liudytojas nurodė, kad apie kaltinamuosius, jų pavardes sužinojo iš žiniasklaidos, bet šio anoniminio liudytojo apklausa įvyko 2018 m. balandžio 27 d., o pirmas straipsnis su kaltinamųjų pavardėmis buvo išspausdintas 2018 m. rugsėjo 2 d. Anoniminis liudytojas buvo prisiekęs, tačiau teikė melagingą informaciją, o tai netrukdė apeliacinės instancijos teismui vadovautis tokiais parodymais, nors pirmosios instancijos teismas neįtraukė nurodyto liudytojo parodymų į apkaltinamąjį nuosprendį.

7.9. Negalima vadovautis anoniminių liudytojų parodymais ir dėl to, kad parodymai yra išvestiniai, jų parodymai nėra informatyvūs, tik bendro pobūdžio ir neatitinka tikrovės. Liudytojų Nr. 1-18, 2-18 parodymų apie tai, kad A. G. priklauso kovotojų klubui, kuris yra priedanga jo nariams daryti įvairius nusikaltimus, nepatvirtino nei klubo vadovas N. T., nei vyriausiasis tyrėjas D. Razauskas.

7.10. BPK 301 straipsnio 2 dalyje kategoriškai nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas privalo patikrinti tokių asmenų parodymų leistinumą ir patikimumą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214/2013, 2K-290/2013, 2K-423/2014).

7.11. Teismų teiginiai apie A. G. mobiliojo telefono nenaudojimą, atvykimą ir išvykimą iš Lietuvos Respublikos, buvimą Kaune nusikaltimo metu, veikimą su H.-E. E. ir R. B. tiesioginiais faktais neįrodyti ir yra tik prielaida, įvykio versija.

7.12. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 67 punkto išvada, kad A. G. nepateikė jokių duomenų, jog į Estiją grįžo kitokiu būdu ar anksčiau nei 2015 m. lapkričio 7 d., nustebino. Pagal nekaltumo prezumpcijos nuostatas, nuteistasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo. Nuteistojo paaiškinimas apie tai, kad 2015 m. lapkričio 6–7 d. jis buvo Taline, namuose, nepaneigtas. Ši informacija nebuvo patikrinta, o D. Senčinskio tarnybiniame pranešime nėra jokių duomenų apie visus šalia esančius celių bokštus, jų veikimo diapazonus. Apklausos metu D. Senčinskis parodė, kad neturi duomenų apie mobiliojo interneto prisijungimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo R. B. gynėjo advokato L. Belevičiaus ir nuteistojo H.-E. E. gynėjo advokato L. Pakštaičio kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, o nuteistojo A. G. gynėjos advokatės G. Kardanovskajos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

9. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-148-719/2020, 2K-75-511/2022, 2K-58-719/2023). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019, 2K-43-489/2020, 2K-143-788/2022). Kartu pažymėtina, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi tai reiškia, kad formalus nesutikimas su nepalankiais teismų sprendimais, dėstant įstatymų nuostatas, cituojant teismų praktiką, pateikiant savą įrodymų interpretavimą ir savaip nustatant veikos faktines aplinkybes, nėra vienas iš apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, juo labiau grindžiamas teisiniais argumentais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-697/2023).

10. Nuteistųjų R. B. ir H.-E. E. gynėjai kasaciniuose skunduose kvestionuoja abiejų instancijų teismų atliktą įrodymų (liudytojų G. Z., K. Š., I. N., R. A., V. P., G. J. parodymų) vertinimą, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad R. B. ir H.-E. E. siejo ryšiai, kad H.-E. E. pravažiuodavo pro R. B. namus, ginčija nuteistojo R. B. parodymų, įskaitant jo išsikeltos ir teismo paneigtos gynybinės versijos, vertinimą. Nuteistojo H.-E. E. gynėjas advokatas akcentuoja vėlgi netinkamai, kaip jis mano, atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytas veikos faktines aplinkybes. Tai, kada H.-E. E. lankėsi Lietuvoje, tai, kad jis sekė D. B., tai, ar liudytojos R. Ž. parodymai yra patikimi, galutinai įvertino ir nustatė apeliacinės instancijos teismas. Nuteistojo A. G. gynėjos advokatės argumentai dėl A. G. mobiliojo telefono nenaudojimo, jam būnant Lietuvoje, dėl pastarojo atvykimo ir išvykimo iš Lietuvos, dėl jo buvimo Kaune nusikaltimo metu, veikimo kartu su H.-E. E. ir R. B. yra susiję su aplinkybių nustatymo pagrįstumu, o tai nepatenka į kasacinės instancijos teismo kompetenciją tikrinti nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu. Primintina, kad kasacinės instancijos teismas nėra trečioji instancija, tikrinanti nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumą, todėl abstraktūs, formalizuoti teiginiai apie tai, kad abiejų instancijų teismai suteikė išimtinę reikšmę vieniems įrodymams, nevertino kaip įrodymų kitų svarbių duomenų ir kt., aiškiai nenurodant, kokiems konkretiems įrodymams teismai suteikė išskirtinę reikšmę ir kas tai pagrindžia, nelemia kasacijos pagrindo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-719/2023, 2K-200-697/2023). Nuteistojo R. B. gynėjas advokatas L. Belevičius kartu su kasaciniu skundu, ginčydamas apeliacinės instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad H.-E. E. važinėdavo prie R. B. gyvenamosios vietos, pateikė žemėlapio duomenis, susijusius su namu, kuriame pastarasis gyvena (54 t., b. l. 72–74). Kasacinės instancijos teismas naujų įrodymų tyrimo neatlieka, todėl šie duomenys nevertinami ir dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. BPK 301 straipsnio 1 dalies, 242 straipsnio ir 7 straipsnio 1 dalies nurodymas, formaliai teigiant, kad šios nuostatos buvo iš esmės pažeistos, bet teisiniais argumentais neatskleidžiant, kuo pasireiškė esminiai tiesioginio bylos nagrinėjimo teisme, rungtyniškumo principo ir nuosprendžio pagrindimo teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais pažeidimai, taip pat nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko.

11. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmiau nurodyti kasacinių skundų argumentai paliekami nenagrinėti. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tikrina tik tai, ar apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka ir atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus, nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 192 straipsnio, 194 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų ir ar nagrinėjamoje byloje BK 25 straipsnio 3 dalis buvo taikyta tinkamai, konstatuojant asmenis veikus organizuota grupe.

Dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimų

12. Kasatoriai kasaciniuose skunduose nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, susijusius su duomenų pripažinimu įrodymais ir jų vertinimu, taip pat BPK 44 straipsnio 6 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies pažeidimus, nuteistųjų kaltę grįsdamas prielaidomis ir abejones vertindamas jų nenaudai. Šie argumentai tik iš dalies yra teisingi.

13. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltės ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 2 dalyje (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalyje (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtinta išskirtinė teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-135-489/2020). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-200-697/2023).‏‏‎

14. Nagrinėjamoje byloje kasatoriai kasaciniuose skunduose ginčija teismų išvadas dėl duomenų pripažinimo įrodymais pagrįstumo ir jų pakankamumo nuteistųjų kaltei konstatuoti. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas grindžiama netiesioginiais įrodymais, juos siejant į nuoseklią ir logišką grandinę, tai iš esmės aiškiai ir detaliai padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro skundą iš dalies, įrodytomis pripažino tas aplinkybes, kurias pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo buvo pašalinęs. Vis dėlto ne dėl visų aplinkybių šis teismas padarė išvadas, atitinkančias pirmiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles.

15. Byloje apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodyta veikos faktinę aplinkybę, kad R. B. parūpino gyvenamąją vietą H.-E. E. (nuosprendžio 79, 80, 91 punktai), pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija tokią išvadą daro dėl kelių priežasčių: pirma, apeliacinės instancijos teismas perkėlė liudytojai A. Š. pareigą įrodyti savo parodymų teisingumą, t. y., nurodydamas, kad, pavyzdžiui, liudytoja nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad ji draugei, o ne R. B. išnuomojo butą (nuosprendžio 79 punktas); antra, pareigą įrodyti savo nekaltumą iš dalies perkėlė H.-E. E., nurodydamas, kad šis nepateikė duomenų apie tai, kur gyveno būdamas Lietuvoje (nuosprendžio 80 punktas), trečia, iš šio teismo atliktos įrodymų (minėtos liudytojos parodymų, pareigūno tarnybinio pranešimo ir kitų liudytojų parodymų) analizės matyti tik tai, kad R. B. palaiko draugiškus santykius su A. Š. vyru, o to ir pati liudytoja neslėpė, nurodydama, kad R. B. yra šeimos draugas (nuosprendžio 79 punktas), tačiau teismo pasirinktas įrodinėjimo būdas ir išdėstyta įrodyta pripažintos aplinkybės motyvacija niekaip neįrodo, kad A. Š. priklausančiame bute gyveno H.- E. E.. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad H.-E. E. beveik kiekvieną dieną pravažiuodavo pro R. B. namus, kurie yra šalia, kad automobilį statydavo prie namo, kuriame yra A. Š. priklausantis butas, ar šalia kitų namų (nuosprendžio 80 punktas), tačiau visa tai patvirtina tik tai, kad H.-E. E. lankėsi Kaune, tačiau neįrodo, jog jis gyveno A. Š. priklausančiame bute.

16. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo išvados yra grįstos pirmiau išdėstytų įrodymų turinio netinkama interpretacija, prielaidomis, kuriomis negalima grįsti vidinio teismo įsitikinimo. BPK 44 straipsnio 6 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Kaip pagrįstai nurodo nuteistojo R. B. gynėjas, apeliacinės instancijos teismas neatliko visų būtinų veiksmų, kuriais galėtų pašalinti susidariusias abejones dėl H.-E. E. gyvenamosios vietos Kaune, todėl tokios aplinkybės konstatuoti negalėjo. Taigi šiuo atveju teismas padarė įrodymų vertinimo pažeidimą, nes nuosprendyje daromos išvados turi būti grindžiamos ne prielaidomis, savaip interpretavus įrodymų turinį, o įrodymais, kurių turinys nėra iškreipiamas ir pritaikomas pagal poreikį konkrečioje situacijoje. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra keistinas ir aplinkybė, kad R. B. parūpino gyvenamąją vietą H.-E. E., šalinama iš įrodytomis pripažintų veikos faktinių aplinkybių. Vis dėlto šis pažeidimas nelaikytinas esminiu, nulemiančiu viso nuosprendžio neteisėtumą ir neteisingumą, nes aptariama faktinė aplinkybė nėra nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas R. B., sudėties požymis. Kadangi pastaroji aplinkybė iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio šalintina, nuteistojo R. B. gynėjo advokato argumentas dėl nuosprendžio prieštaringumo 37, 79, 80 punktuose nebėra aktualus. Kartu pažymėtina, kad minėtos aplinkybės pašalinimas iš nuosprendžio neturi jokios įtakos abiejų instancijų teismų išvadai, kad buvo padarytos nusikalstamos veikos ir kad jas padarė nagrinėjamoje byloje nuteisti asmenys.

17. Pasisakydama dėl kasatorių kasaciniuose skunduose nurodomų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytų prielaidų, teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose nurodyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-529/2013, 2K-41-648/2019, 2K-234-489/2022, 2K-78-1073/2023). Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta ir pirmiau, išvadas grindė prielaidomis ir įrodinėjimo pareigą perkėlė liudytojai bei nuteistiesiems: nuteistasis A. G. nepateikė jokių duomenų (67 punktas); nuteistasis H.-E. E. nepateikė jokių duomenų (78, 80 punktai); liudytoja A. Š. nepateikė jokių duomenų (79 punktas); nuteistasis R. B. nepateikė įtikinamų argumentų ir duomenų (95 punktas). Nors nagrinėjamoje byloje tai nelaikytina esminiu BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimu, nes tai nenulėmė viso nuosprendžio neteisėtumo, bet tokia motyvacija apkaltinamajame nuosprendyje ydinga, negalima, ir teismas turėtų vengti tokių pasisakymų.

18. Bendrai aptariant įrodymų, grindžiančių nuteistųjų kaltę dėl D. B. nužudymo, visetą, darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai juos aptarė, patikrino tiek sąsajumą, tiek teisėtumą, pripažino patikimais ir pakankamais. Daryti kitokią išvadą kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamus teismų sprendimus pagal kasacinių skundų argumentus, neturi pagrindo. Teismai R. B. kaltę, padarius nusikalstamas veikas, grindė liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, liudytojų parodymais, paties R. B. parodymais (apie sekimo įrenginio ir SIM kortelių įgijimą), rašytiniais dokumentais (tarnybiniais pranešimais, kuriuose fiksuota informacija apie sekimo įrenginio aktyvavimą), vaizdo įrašu, kuriame matyti SIM kortelių įgijimas, specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad ant D. B. automobilio rasto sekimo įrenginio buvusios SIM kortelės rastas genotipas DNR registre sutapo su R. B. genotipu. H.-E. E. kaltė skundžiamuose nuosprendžiuose buvo pagrįsta liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, kurių visetas patvirtina, kad H.-E. E. sekė D. B., o nužudymo metu buvo Lietuvoje. A. G. kaltė grindžiama liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, V. J. parodymais apie jos tiesiogiai matytas D. B. nužudymo aplinkybes, iš dalies liudytojo R. J. (R. J.) parodymais, kuriais buvo paneigta A. G. iškelta versija, kad Lietuvoje pastarasis nesilankė, tarnybiniais pranešimais, kuriuose nurodytą informaciją, susijusią su A. G. judėjimu ir jo mobiliojo ryšio telefono buvimo vieta (nenaudojimo laikotarpius), patvirtina iš Estijos Respublikos gauti ir kiti byloje surinkti rašytiniai duomenys, tarnybinius pranešimus surašiusio pareigūno parodymais, taip pat parodymo atpažinti ir parodymo atpažinti pagal kartoteką protokoluose fiksuota informacija. Taigi bylą nagrinėję teismai įvertino ir nuosprendžiuose vertino tiek kiekvieno nurodyto įrodymų šaltinio turinį (patikimumą ir sąsajumą) atskirai, tiek ir jų tarpusavio ryšį, sujungdami atitinkamais duomenimis patvirtintas aplinkybes į visumą, kuri leido teismams padaryti išvadas dėl kiekvieno iš nuteistųjų dalyvavimo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

19. Teisės taikymo aspektu patikrinus, ar nebuvo padaryta klaidų dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo, pažymėtina, kad kasatorių argumentai nesuteikia pagrindo daryti tokią išvadą. BPK 301 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, kad šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklausti liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, o apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas šių liudytojų apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas. Matyti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nesirėmė liudytojo Nr. 4-18 parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas juos vertino kitų įrodymų kontekste, gretindamas su paties H.-E. E. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas itin išsamiai ir detaliai nuosprendžio 38–47 punktuose aptarė tiek liudytojų Nr. 1-18, 2-18, 4-18 duotus parodymus, gretindamas juos tiek tarpusavyje, tiek ir su kitais įrodymais, tiek apklausų atlikimo tvarką, paneigdamas apeliaciniuose skunduose keliamas abejones dėl tokių parodymų patikimumo.

Dėl esminių BPK 192, 194 straipsnių pažeidimų

20. Nagrinėjamoje byloje nuteistųjų H.-E. E. ir A. G. gynėjai kasaciniuose skunduose ginčija duomenų, gautų nuteistojo A. G. atpažinimo metu, pripažinimą įrodymais ir jų naudojimo įrodinėjimo procese pagrįstumą.

21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. G. įtariamuoju pripažintas prokuroro 2018 m. sausio 2 d. nutarimu, o į Lietuvą pagal Europos arešto orderį jis pristatytas 2018 m. vasario 27 d. Pažymėtina, kad nutarime pripažinti įtariamuoju nebuvo nurodyta, jog būtent A. G. įtariamas šaudęs ir nušovęs D. B., priešingai, įtarime abstrakčiai suformuluota, kad trys asmenys (A. G., H.-E. E. ir I. A.), veikdami organizuota grupe, šovė į D. B. (32 t., b. l. 37–39). Liudytoja V. J. buvo apklausta iš karto po įvykio 2015 m. lapkričio 7, 9 d., o šių apklausų metu ji nurodė duomenis apie į D. B. šaudžiusį asmenį (apie 180 cm ūgio vyras, su gobtuvu, kuriam buvo uždengtas smakras, lūpos ir kt.). 2018 m. kovo 15 d. jos iniciatyva ji buvo papildomai apklausta (ši situacija susiklostė, kai Airijos laikraštyje ji perskaitė straipsnį apie asmenį, galimai susijusį su D. B. nužudymu, tačiau tai, pasak jos, nėra tas asmuo, kuris šaudė), o apklausos metu, be kita ko, ji nurodė, kad jai reikėtų pamatyti asmens veidą, gal ir gyvai, kad ji galėtų pabandyti asmenį atpažinti. Tą pačią dieną, praėjus 15 minučių po apklausos, ji atliko asmens parodymą atpažinti iš nuotraukų kartotekos. Jai buvo parodyta kartoteka (4 lapai su 16 nuotraukų), kurioje pateikti asmenys sietini su Lietuvos organizuotu nusikalstamumu. Šis veiksmas atliktas vadovaujantis BPK 179, 191, 194–195 straipsniais. V. J. kaip labiausiai panašius į šaudžiusį vyrą iš kartotekos nurodė du asmenis, įskaitant A. G.. Ji patikslino, kad gal galėtų tiksliai pasakyti, jei pamatytų vieną ar kitą vyrą gyvai. Atsižvelgiant į tai, 2018 m. kovo 19 d. buvo atliktas asmens parodymas atpažinti, vadovaujantis BPK 192 straipsniu, jo metu V. J. nurodė, kad jai panašiausias į šaudžiusį asmenį yra A. G., be to, ji paprašė pastarojo žengti žingsnį ir atsisukti į ją pasisukus į kairę pusę, po to ji pakartojo, kad šis asmuo yra panašiausias. Po šio veiksmo atlikimo apklausiama V. J. parodė, kad parodymui atpažinti įtakos neturėjo pirmiau pateiktos nuotraukos atpažinti. Taigi pirmiausia buvo atliktas parodymas atpažinti iš kartotekos (BPK 194 straipsnis), o po to – asmens parodymas atpažinti (BPK 192 straipsnis).

22. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad abiejų atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų pagrindu gauti duomenys yra įrodymai, yra teisinga, tačiau netinkamas tokios išvados motyvavimas, tyrimo veiksmų nediferencijuojant, parodymą atpažinti iš kartotekos prilyginant parodymui atpažinti pagal nuotraukas (nuosprendžio 54–56 punktai). Kartu pažymėtina, kad A. G. gynėjos advokatės nurodyta nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-648/2021 nėra precedentas nagrinėjamai bylai, nes pastarojoje nutartyje kalbama apie parodymą atpažinti pagal nuotrauką BPK 192 straipsnyje nustatyta tvarka, o nagrinėjamoje byloje buvo atliktas veiksmas, reglamentuojamas BPK 194 straipsnyje, t. y. parodymas atpažinti iš kartotekos.

23. BPK 194 straipsnyje yra reglamentuojamas parodymas atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų, t. y., siekiant nustatyti nežinomą įtariamąjį, daiktą ar kitą objektą, liudytojui ar nukentėjusiajam gali būti parodomos ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktos asmenų nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekos, daiktų ar kitų objektų kolekcijos; parodymo atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų pradžioje atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitą objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitą objektą (BPK 194 straipsnio 1, 2 dalys). BPK 194 straipsnyje nurodytas parodymas atpažinti iš kartotekos skiriasi nuo parodymo atpažinti, reglamentuojamo BPK 191–193 straipsniuose, nes: 1) atpažįstančiajam pateikiamos kartotekos arba kolekcijos, t. y. gerokai didesnis informacijos kiekis, nei parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu, 2) įtariamasis nėra žinomas, 3) veiksmas atliekamas tik su liudytoju arba nukentėjusiuoju, 4) jei nustatomas nežinomas įtariamasis, jis turėtų būti parodomas atpažinti pagal BPK 192 straipsnio nuostatas.

24. Nagrinėjamoje byloje susiklostė specifinė situacija, kai: pirma, tiesiogiai nužudymą mačiusi liudytoja, perskaičiusi spaudos straipsnį, kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūną ir praėjus kiek daugiau nei dvejiems metams kategoriškai nurodė, kad straipsnyje minimas asmuo nenušovė D. B.; antra, ikiteisminio tyrimo pareigūnams, žinant, kad D. B. buvo susijęs su organizuotu nusikalstamumu, ir liudytojai esant policijos įstaigoje, visiškai teisėtas informacijos gavimo būdas parodyti vienintelei tiesioginei nužudymo liudytojai kartoteką, kurioje sukauptos asmenų, siejamų su organizuotu nusikalstamumu, nuotraukos; trečia, iš karto po apklausos suorganizuoti A. G. parodymą atpažinti buvo neįmanoma dėl objektyvių priežasčių, įskaitant tai, kad reikėjo surasti dar bent du išore į jį panašius asmenis; ketvirta, tuo metu nebuvo aiškūs nei visi nužudyme dalyvavę asmenys, nei kokie asmenys ar asmuo nušovė D. B.. Taigi BPK 194 straipsnio 1 dalyje nurodytas siekis nustatyti nežinomą įtariamąjį neturi būti suprantamas pagal įstatymo raidę lingvistine prasme. Nagrinėjamoje byloje aptariamu laikotarpiu nebuvo aiškūs visi įtariamieji, nebuvo aišku, kas tiksliai šovė į D. B., todėl, siekiant nustatyti galimus kitus įtariamuosius, be kita ko, asmenį, šovusį į D. B., buvo parodyta kartoteka, kurioje fiksuoti asmenys, siejami su organizuotu nusikalstamumu. Svarbu ir tai, kad, tik lingvistiniu metodu aiškinant „nežinomo įtariamojo“ sampratą, kiltų problema tokį veiksmą atlikti ikiteisminiame tyrime, kai bent vienas įtariamasis yra nustatytas, o apie kitus įvykyje dalyvavusius asmenis duomenų nebūtų. Iš kaltinamojo akto matyti, kad jį su byla perdavus teismui vis dar buvo nustatomi asmenys, galimai prisidėję prie nusikaltimo padarymo.

25. Taigi atliekant ikiteisminius tyrimus, kuriuose yra akivaizdus bendrininkavimo institutas, kuriuose yra nustatomi asmenys, žinomai susiję su organizuotu nusikalstamumu, ir panašaus pobūdžio tyrimuose parodymas atpažinti iš kartotekos yra tinkamas parodymų patikrinimo veiksmas ir atitinkamai jo metu gauti rezultatai gali būti pripažinti įrodymais. Atitinkamai daryti išvados, kad nagrinėjamoje byloje BPK 194 straipsnio nuostatos buvo pažeistas, negalima. Be kita ko, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymai. Tuo atveju, kai nustatoma, jog duomenų rinkimo (gavimo) tvarkos pažeidimai neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir juos renkant nebuvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos įtariamojo (kaltinamojo) teisės, duomenys pripažįstami įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-196-303/2022). Nagrinėjamoje byloje teigti, kad buvo pažeistos nuteistojo A. G. teisės, atlikus parodymą atpažinti iš kartotekos, nėra jokio pagrindo.

26. BPK 191 straipsnio 1, 2 dalyse nurodyta, kad apklausto asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti ir kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą. Pagal BPK 192 straipsnio nuostatas, asmens parodymas atpažinti yra galimas šiais būdais: 1) atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną; parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys (1, 2 dalys); 2) jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką; ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis; pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusio asmens saugumui užtikrinti (6 dalis); 3) asmuo gali būti parodomas atpažinti iš vaizdo įrašo (7 dalis); 4) asmenį gali būti pasiūloma atpažinti ir pagal kitus jutimo organais suvokiamus požymius (8 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-1073/2023).

27. Nagrinėjamoje byloje V. J. buvo apklausta ir nurodė požymius, pagal kurios identifikuotų asmenį, tiek apklausta iš karto po įvykio, tiek prieš parodymą atpažinti BPK 192 straipsnyje nustatyta tvarka. Asmens parodymo atpažinti metu V. J. parodė, kad asmuo Nr. 1 (A. G.) yra panašiausias į šaudžiusį asmenį pagal akių formą, ūgį, kūno sudėjimą, veido bruožus. Teismų praktikoje nurodoma, kad itin svarbu tai, kokiomis aplinkybėmis atpažįstantysis matė atpažintiną asmenį. Pažymėtina, kad apklausos metu asmuo ne visada gali nurodyti visus individualius atpažintino asmens požymius arba tiksliai juos apibūdinti, nes tam gali turėti reikšmės nusikaltimo aplinkybės, stresas, apšvietimas, praėjęs laiko tarpas ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-436-697/2015, 2K-78-1073/2023). Aplinkybė, kad apklausų metu V. J. neakcentavo šaudžiusio asmens eisenos, šiuo atveju nesuteikia pagrindo abejoti atlikto atpažinimo rezultatais. Pamačiusi gyvai asmenį, kuris buvo panašiausias į šaudžiusį (šio asmens judesius, eiseną), ji prisiminė tas aplinkybes, kurių pirmiau nenurodė. Tai, kad buvo parodyti asmenys, neužsidengę veidų, parodymo atpažinti veiksmo rezultatų nedaro neleistinais įrodymais. Tai turi įtakos tokio įrodymo patikimumui, reikalauja didesnio dėmesio nustatant pastarąją įrodymų savybę, bet nedaro jo neleistino. Pažymėtina, kad parodymas atpažinti nėra tapatus kitiems parodymų patikrinimo veiksmams, t. y. parodymų patikrinimui vietoje ar eksperimentui, kuriems preciziškas tikslumas yra svarbus, siekiant tiksliai atkurti įvykį ir nustatyti, ar asmens parodymai yra patikimi ir atitinkantys keliamas situacijas. Kita vertus, atsakant į kasatorių argumentus dėl kito asmens, kurį atpažindama iš kartotekos kaip panašų į šaudžiusį nurodė V. J., pažymėtina, kad jokių duomenų apie to asmens dalyvavimą D. B. nužudyme byloje nebuvo. Svarbu ir tai, kaip nustatė abiejų instancijų teismai, kad V. J. ir bylą nagrinėjant teisme parodė, jog A. G. yra panašiausias į šaudžiusį asmenį. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistojo A. G. gynėjos argumentai, grindžiami doktrina ir teismų praktikos apžvalga, yra nereikšmingi, nes pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnį nei doktrina, nei teismų praktikos apžvalga nėra bylų nagrinėjimo teisės šaltinis.

28. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad, V. J. atpažįstant nuteistąjį A. G., o šių atpažinimų pagrindu gautus duomenis pripažinus įrodymais, nebuvo padaryti esminiai BPK 192 ir 194 straipsnių nuostatų pažeidimai.

Dėl esminio BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo

29. Nuteistojo H.-E. E. gynėjas advokatas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, nes neatsakė į apeliacinio skundo argumentus. Tokie teiginiai nepagrįsti.

30. Teisės taikymo aspektu tikrinant, ar nebuvo padarytas esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas, pažymėtina, kad BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018, 2K-179-719/2022). Vien tik tai, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvių nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-697/2020, 2K-59-628/2023, 2K-200-697/2023).

31. Atsakant į nuteistojo H.-E. E. gynėjo advokato argumentą, kad, 2019 m. rugpjūčio 13 d. Kauno apygardos teisme sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo – termino pratęsimo klausimą, H.-E. E. neturėjo pasirinkto gynėjo, sutiktina, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė. Vis dėlto tai nelaikytina BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimu, juolab esminiu, nes, pirma, kasatorius nenurodo, kokios H.-E. E. teisės buvo esmingai pažeistos; antra, apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos atsakinėti į visus neesminius apeliacinio skundo argumentus; trečia, šį klausimą išsprendė ir motyvuotai įvertino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, išnagrinėjusi H.-E. E. gynėjo advokato L. Pakštaičio skundą dėl suėmimo termino pratęsimo (36 t., b. l. 54–61). Pastarojoje nutartyje pripažinta, kad buvo padaryta klaida, taip pažeidžiant kaltinamojo teisę turėti pasirinktą gynėją, tačiau kartu pabrėžta, jog pažeidimas buvo pašalintas aukštesniajam teismui išnagrinėjus H.-E. E. pasirinkto gynėjo advokato L. Pakštaičio skundą dėl nutarties, kuria pratęstas suėmimo terminas. Pažymėtina ir tai, kad dėl pažeidimų, padarytų sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo klausimą, skundai yra teikiami BPK nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju tai ir buvo padaryta, laikantis BPK 130 straipsnyje nustatytos tvarkos, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pareigos tikrinti įsiteisėjusios Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties, priimtos BPK 130 straipsnyje nustatyta tvarka.

Dėl BK 25 straipsnio 3 dalies taikymo

32. Skundžiamais teismų nuosprendžiais nustatyta, kad H.-E. E., A. G. ir R. B. jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas (D. B. nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, svetimo turto sunaikinimas ir sugadinimas visuotinai pavojingu būdu) padarė veikdami organizuota grupe su asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas. Kasatoriai (nuteistųjų R. B. bei H.-E. E. gynėjai advokatai) su tokiomis teismų išvadomis nesutinka, skunduose nurodo, kad organizuotos grupės požymiai byloje nebuvo tinkamai nustatyti, t. y. nėra nustatyta jokių ryšių tarp R. B. ir kitų dviejų nuteistųjų, o grįsdami ryšius tarp H.-E. E. ir A. G. teismai naudojo jų ilgalaikę nenusikalstamą pažintį, taip pat byloje nėra duomenų apie vaidmenų pasiskirstymą, bendrą sumanymą ar suvokimą priklausant organizuotai grupei. Taip pat kasatoriai nurodo, kad atskyrus bylas dėl dalies asmenų, priskiriamų tai pačiai organizuotai grupei, neįvardijant jų nuosprendžiuose, nepasisakant dėl jų atliktų veiksmų, vaidmens bendrininkaujant, ryšių su nuteistaisiais ir kt., buvo apribota nuteistųjų R. B. ir H.-E. E. teisė žinoti, kuo yra kaltinami, ir efektyviai gintis nuo pareikšto kaltinimo.

33. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikalstamos veikos padarymą organizuota grupe taip pat apibūdina tokios aplinkybės, kaip apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumas, veikų padarymo intensyvumas, narių pasiskirstymas vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimas siekiant bendro tikslo. Organizuotos grupės nariai paprastai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius bendros nusikalstamos veikos momentus – parengiamas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo planas, numatomas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams nurodomos užduotys, paskirstomi vaidmenys, susitariama dėl nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo būdo, vietos, laiko ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-1-719/2020, 2K-30-788/2023). Teismų praktikoje taip pat pažymima, jog nėra būtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje nurodytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius; organizuota grupe veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426-507/2016, 2K-408-139/2016, 2K-75-648/2017, 2K-179-719/2022).‏‏‎ ‏‏‎Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad nėra būtina, jog visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir pan., pakanka tarpusavio supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75-648/2017, 2K-90-895/2020).‏‏‎

34. Nagrinėjamoje byloje nustatytos tokios aplinkybės: R. B. įgijo sekimo įrenginį, vėliau su asmeniu, kuriam tyrimas atskirtas, įsigijo išankstinio apmokėjimo telefono abonentines korteles ir joms papildymus; šios kortelės tą pačią dieną buvo panaudotos aktyvuojant sekimo įrenginį; 2015 m. rugsėjo 12 d. sekimo įrenginys buvo pritvirtintas prie D. B. automobilio; H.-E. E. Vilniaus oro uoste esančioje automobilių nuomos kompanijoje laikotarpiui nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. išsinuomojo automobilį; šiame automobilyje įrengtos GPS sistemos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. H.-E. E. išsinuomoto automobilio judėjimas daugiausia sutapo su abonento, kuris buvo įdėtas į sekimo įrenginį, pritvirtintą ant D. B. automobilio, bei nukentėjusiojo naudoto mobiliojo ryšio abonento judėjimu; abonentinis numeris, kuris gaudavo duomenis iš sekimo įrenginio, sumontuoto ant D. B. automobilio, Kauno mieste judėjo kartu su H.-E. E. išsinuomotu automobiliu, t. y. mobiliojo ryšio abonentinis numeris, į kurį buvo siunčiami duomenys iš sekimo įrenginio, pritaisyto ant D. B. automobilio, laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. buvo H.-E. E. žinioje. Minėtu laikotarpiu šių įrenginių (D. B. ir H.-E. E. automobilių GPS, mobiliojo ryšio abonento, priklausančio H. E. E., ir abonento, gaunančio duomenis iš sekimo įrenginio) judėjimas, stovėjimo vietos, maršrutai, prisijungimo prie tų pačių mobiliojo ryšio bazinių stočių laikas iš esmės sutapo, taigi, H.-E. E. atliko D. B. sekimą tiek fiziškai (nuomotu automobiliu), tiek ir elektroniniu būdu (gaudamas duomenis iš sekimo įrenginio apie D. B. automobilio buvimo vietas). H.-E. E. ir A. G., surinkę duomenis apie D. B. gyvenamąją vietą, dienotvarkę, judėjimo maršrutus, naudojamas transporto priemones ir parinkę nužudymui tinkamą vietą, laukė D. B. atvykstant prie namų, kur jį ir nužudė, – H.-E. E. vairavo automobilį, kuriuo jis ir A. G. atvyko į nusikaltimo vietą ir iš šios vietos išvyko, o A. G., panaudodamas du 9 mm kalibro pistoletus, šovė ne mažiau kaip 12 šūvių į D. B. ir taip jį nužudė.

35. Taigi iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visumos matyti, kad nuteistųjų veiksmai buvo atliekami koordinuotai, kryptingai, siekiant bendro tikslo ir kiekvienam iš jų savo veiksmais reikšmingai prisidedant prie bendro sumanymo įgyvendinimo: R. B., įgydamas sekimo įrenginį bei jam reikalingas išankstinio apmokėjimo telefono abonentines korteles, jas papildydamas ir paruošdamas įrenginį naudoti, sudarė sąlygas H.-E. E. sekti D. B.; H.-E. E., sekdamas D. B., surinko duomenis, leidžiančius parinkti nužudymui tinkamą laiką ir vietą, suplanuoti pasitraukimą iš jos, o atveždamas A. G. į nužudymo vietą, sudarė šiam sąlygas D. B. nužudyti; A. G. iššovė į D. B., taip užbaigdamas nusikalstamo sumanymo įgyvendinimą. Teismų išvada, jog nuteistieji R. B., H.-E. E. bei A. G. jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdami organizuota grupe, grindžiama byloje ištirtų ir įvertintų duomenų visuma, nustatytas aplinkybes sujungiant į logišką ir nuoseklią grandinę, kuri leido teismams atskleisti pasiruošimo įvykdyti D. B. nužudymą eigą, šio nusikalstamo sumanymo įgyvendinimo aplinkybes, nuteistųjų dalyvavimo įgyvendinant nusikalstamą sumanymą apimtį bei kitus organizuotos grupės požymius, aprašytus baudžiamajame įstatyme ir teismų praktikoje.

36. Iš kasaciniuose skunduose pateiktų argumentų matyti, kad teiginiai, jog byloje nebuvo tinkamai nustatyti organizuotos grupės požymiai (nuteistųjų bendras sumanymas, suvokimas, kad priklauso organizuotai grupei, pasiskirstymas vaidmenimis, nusikalstami ryšiai), grindžiami tų pačių, bylą nagrinėjusių teismų jau įvertintų duomenų bei nustatytų aplinkybių kitokiu – nuteistiesiems palankiu – aiškinimu, pasitelkiant jų pateiktas versijas, atskirus faktus aiškinant atsietai nuo aplinkybių visumos ir konteksto.

37. Tiek nuteistojo R. B., tiek nuteistojo H.-E. E. gynėjai pateiktuose kasaciniuose skunduose akcentuoja, kad R. B. nepažinojo kitų dviejų nuteistųjų, nebuvo nustatyta jokių jų tarpusavio kontaktų, taigi, neįrodytas ir bendras sumanymas, susitarimas nužudyti D. B.. Kaip jau minėta, teismų praktikoje išaiškinta, kad nėra būtina nustatyti, jog visi organizuotos grupės nariai pažįsta vieni kitus, tiesiogiai tarpusavyje bendrauja. Šiuo atveju esminės aplinkybės yra bendras nusikalstamas sumanymas ir tyčia, kuri bendrininkavimo atveju pasireiškia kiekvieno iš bendrininkų suvokimu, kad jis kartu su kitais asmenimis dalyvauja įgyvendinant bendrą nusikalstamą sumanymą. Teismų praktikoje taip pat nuosekliai aiškinama, kad apie subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių (taigi, ir tyčios) turinį sprendžiama remiantis ne tik kaltininko paaiškinimais, bet ir vertinant objektyvių bylos aplinkybių visumą: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89-693/2015, 2K-90-895/2020, 2K-132-942/2021). Taigi aplinkybė, kad dalis bendrininkų galėjo vieni kitų nepažinoti, nebuvo nustatyta jų tarpusavio kontaktų, savaime nepanaikina galimybės nusikalstamas veikas padariusiems asmenims inkriminuoti veikimo organizuota grupe. Šiuo atveju svarbu įvertinti, ar byloje objektyviai nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad, atlikdamas jam priskiriamus veiksmus, kiekvienas iš bendrininkų suprato, jog dalyvauja įgyvendinant bendrą nusikalstamą sumanymą.

38. Nuteistųjų R. B., H.-E. E., A. G. veiksmai, atlikti iki D. B. nužudymo ir po šio nužudymo, laikotarpis nuo paruošiamųjų veiksmų pradžios iki nužudymo, taip pat jo įvykdymo mechanizmas patvirtina, kad šio nusikaltimo įvykdymas buvo planuojamas tam tikrą laiką ir jam iš anksto buvo ruošiamasi suderintais kelių asmenų veiksmais (renkant duomenis apie D. B. įprastus judėjimo maršrutus, dienotvarkę, parenkant nužudymui tinkamą laiką bei vietą, paruošiant ginklus, suplanuojant atvykimą į nusikaltimo vietą ir pasitraukimą iš jos), kiekvienam iš bendrininkų turint savo vaidmenį, vykdant jam priskirtą užduotį. Tai rodo, kad nuteistųjų veiksmai buvo gerai suplanuoti ir iš anksto suderinti bei leidžia daryti išvadą apie jų suvokimą prisidedant prie bendro tikslo.

39. Šiame kontekste atmestinas ir R. B. gynėjo kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, aprašant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra nurodytas nė vienas R. B. objektyvus veiksmas, disponuojant šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis. Kaip minėta, organizuotos grupės nariai atsako kaip vykdytojai už visas šios grupės įvykdytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė bendras sumanymas. Iš byloje nustatytų aplinkybių visumos matyti, kad pagrindinis organizuotos grupės (R. B., H.-E. E., A. G. ir asmenų, dėl kurių tyrimas atskirtas) tikslas buvo D. B. nužudymas ir kaip šio tikslo įgyvendinimo būdas buvo pasirinkta šauti į D. B. 9 mm kalibro pistoletais. Tad atitinkamai pasirengimas bei šio nusikalstamo sumanymo įgyvendinimas apėmė ir disponavimą šaunamaisiais ginklais.

40. Kasatoriai taip pat nurodo, kad inkriminuojant nuteistiesiems R. B., H.-E. E. ir A. G. veikimą organizuota grupe su asmenimis, dėl kurių tyrimas atskirtas, buvo apribota nuteistųjų teisė efektyviai gintis nuo pareikšto kaltinimo, nes nuosprendžiuose minėti asmenys neįvardyti, neaptarti jų vaidmenys, jų veiksmų apimtis ir kt. Tokie kasatorių teiginiai atmestini.

41. Teismų praktikoje pripažįstama, kad prokuroro sprendimas atskirti ikiteisminio tyrimo medžiagas dėl nusikalstamų veikų, padarytų bendrininkaujant, kai vienas iš bendrininkų slapstosi, yra pagrįstas ir teisėtas, vadovaujantis BPK 2 straipsnyje įtvirtintu įpareigojimu imtis visų įstatymų nurodytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-788/2007). Sprendimai dėl bylų atskyrimo paprastai nekliudo teismams tirti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes ir kartu nepažeidžia kaltinamojo teisių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2014, 2K-180-976/2017). Kaltinimo formulavimas inkriminuojant asmeniui veikimą organizuota grupe su asmenimis, dėl kurių tyrimas atskirtas, savaime teisės į gynybą nepažeidžia, toks kaltinimas esant tam tikrų aplinkybių visumai teisiškai gali būti pagrįstas.

42. Pažymėtina ir tai, jog, vadovaujantis BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostata, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, bei teismų praktikos nuostatomis, kad nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190/2011, 2K-174-511/2020, 2K-257-697/2022), šią bylą nagrinėję teismai neturėjo ir negalėjo spręsti asmenų, dėl kurių tyrimas atskirtas, kaltės klausimų šioje byloje ar pasisakyti dėl jų atliktų veiksmų apimties.

43. Asmenų, dėl kurių tyrimas atskirtas, veiksmai bei jų vaidmuo skundžiamuose nuosprendžiuose aptarti tiek, kiek tai buvo reikalinga bendram nusikalstamam sumanymui, D. B. nužudymo kontekstui (galimiems nužudymo organizatoriams, nužudymo motyvams, bendrininkų tarpusavio ryšiams ir kt.) atskleisti. Tačiau šios aplinkybės nebuvo esminės nustatant nuteistųjų veikimą organizuota grupe. Nagrinėjamoje byloje pagrindinis dėmesys skirtas R. B., H.-E. E. ir A. G. atliktų veiksmų analizei, vertinant, ar būtent šių nuteistųjų veikimas atitinka organizuotos grupės požymius, ir, kaip minėta, šie požymiai (išankstinis pasirengimas padaryti labai sunkų nusikaltimą, užduočių pasiskirstymas, kiekvieno iš bendrininkų suvokimas, kad jie dalyvauja padarant bendras nusikalstamas veikas, ir kt.) buvo tinkamai nustatyti. Pažymėtina ir tai, kad liudytojai G. Z., I. N., K. Š., A. L., E. P., G. J., V. P., davę parodymus apie atitinkamas aplinkybes, susijusias su asmenimis, dėl kurių tyrimas atskirtas, ir jų vaidmeniu nužudant D. B., buvo apklausti teisme, tad nuteistieji ir jų gynėjai turėjo galimybę šiems liudytojams užduoti klausimų, pateikti dėl šių aplinkybių savo paaiškinimus ir naudotis kitomis gynybos priemonėmis. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju buvo pažeista nuteistųjų teisė į gynybą.

44. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, konstatuodami, jog R. B., H.-E. E. ir A. G. jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdami organizuota grupe, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 25 straipsnio 3 dalis).

45. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro apibendrintą išvadą, kad teismai, pripažindami bylos duomenis įrodymais ir juos vertindami, esminių BPK pažeidimų (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys), dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuojamos nuteistųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius, nepadarė, o nustatyti apeliacinės instancijos teismo padaryti neesminiai pažeidimai dėl tam tikrų aplinkybių nustatymo ir pagrindimo nėra tokie, dėl kurių reikėtų pripažinti, kad nuosprendis neteisingas ir nepagrįstas. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo daryti išvadą, kad teismai, pripažindami kaltais ir nuteisdami R. B., H.-E. E., A. G. dėl D. B. nužudymo, netinkamai pritaikė BK bendrosios ir specialiosios dalies straipsnius. Taigi nėra pagrindo panaikinti abiejų instancijų teismų priimtų nuosprendžių.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 5 d. nuosprendį – iš įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, aplinkybių pašalinti aplinkybę, kad R. B. parūpino H.-E. E. gyvenamąją vietą bute adresu: Kaunas, (duomenys neskelbtini).

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Atmesti nuteistojo A. G. gynėjos advokatės Galinos Kardanovskajos kasacinį skundą.

Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė

Tomas Šeškauskas

Artūras Pažarskis