M. C. pagal BK 129 str., 132 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-86-976/2023 Teisminio proceso Nr. 1-60-1-00122-2006-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1; 2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. C. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 26 d. nutarties.

Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžiu M. C. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė dešimčiai metų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 26 d. nutartimi nuteistojo M. C. ir jo gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. C. nuteistas už tai, kad 2006 m. balandžio 3 d. apie 16.00 val. automobilių vairavimo aikštelėje, esančioje Palangoje, prie S. Dariaus ir S. Girėno g. 26 namo, kilus konfliktui aiškinantis tarpusavio santykius, vieną kartą šovė iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto šaunamojo ginklo R. Š. į nugarą ir padarė jam šautinį šratinį kiauryminį krūtinės ląstos sužalojimą ir kairiojo plaučio pažeidimą, dėl to, išsivysčius kairės pusės masyviam pneumohemotoraksui ir sunkiam šokui, R. Š. 2006 m. balandžio 3 d. apie 17.30 val. Palangos ligoninėje mirė.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis M. C. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 26 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pripažindami M. C. kaltu padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, teismai netinkamai įvertino įrodymus ir taip padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Tai, kad M. C. proceso metu nepripažino kaltės dėl R. Š. gyvybės atėmimo, nesuponuoja išvados apie kasatoriaus tyčią jį nužudyti. Kaltinamasis gali naudotis visomis jam suteikiamomis procesinėmis teisėmis, taip pat ir teise neduoti parodymų, jis neatsako už neteisingų parodymų davimą. Aplinkybė, kad nusikaltimą dėl neatsargumo įvykdęs asmuo nepadeda tyrimui ir teismui nustatyti tiesos ir siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, nereiškia, kad jo veiksmai dėl to turi būti vertinami kaip tyčiniai. Net ir netinkamai pasirinkta kaltinamojo gynybinė pozicija neatleidžia teismo nuo pareigos tinkamai nustatyti kaltės formą. Ši esminė aplinkybė privalėjo būti nustatoma ne prielaidomis apie galimus kasatoriaus veiksmus, bet remiantis konkrečiomis aplinkybėmis, kuriomis buvo iššautas šūvis, padaręs R. Š. mirtiną sužalojimą, taip pat iš bylos aplinkybių viseto nustatant, dėl kokių kaltinamojo veiksmų, tyčinių ar neatsargių, kilo žalingos pasekmės.

2.2. Byloje nustatyta, kad M. C. ir R. Š. buvo artimi draugai, į 2006 m. balandžio 3 d. susitikimą su T. L. ir jo aplinkos asmenimis jie atvyko kartu, būdami toje pačioje konfliktuojančių šalių pusėje, ir neturėjo jokio tikslo vienas kitą žaloti ar žudyti. Iki to momento, kai pasigirdo šūvis, po kurio ant žemės krito peršautas R. Š., niekas, įskaitant ir kasatorių, nebuvo išsitraukęs ir nedemonstravo ginklo, į nieką nesitaikė. Visi konflikte tiesiogiai dalyvavę asmenys proceso metu parodė, kad šūvis buvo netikėtas, ginklo jie nematė. M. C. neatliko paruošiamųjų veiksmų, būdingų prieš sąmoningai atliekamą šūvį: jis nebuvo išsitraukęs ginklo demonstratyviai, neužtaisė ginklo, nesitaikė juo į asmenis, ginklu niekam negrasino, neatliko perspėjamojo šūvio. Nors apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kasatorius išsitraukė užtaisytą ginklą, taip ir liko nenustatyta, kada ir kokiu būdu jis buvo užtaisytas, nors ginklo užtaisymas konflikto metu ar prieš šūvį galėtų rodyti, kad kaltininkas sąmoningai ruošėsi atlikti šūvį. Tai, kad M. C. ginklą laikė užsikišęs už striukės šono, keldamas realų pavojų sau pačiam, patvirtina jo parodymus, kad jam nebuvo žinoma, jog ginklas užtaisytas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiai aplinkybei neskyrė jokio dėmesio. Nenustačius aplinkybių, paneigiančių šiuos kasatoriaus parodymus, visos abejonės privalo būti vertinamos jo naudai. Ši aplinkybė yra svarbi vertinant kasatoriaus kaltės formą ir turinį – esminį nusikalstamos veikos požymį.

2.3. Teismų išvada, kad M. C. veikė netiesiogine tyčia, grindžiama tuo, kad jis nelydėjo savo sužeisto draugo į ligoninę, siekdamas išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos ir slapstėsi nuo teisėsaugos, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina kasatoriaus abejingumo jo veiksmų padariniams. Teismų praktikoje yra daugybė pavyzdžių, kai pamatę, kad dėl neatsargių veiksmų kilo sunkios pasekmės, kaltininkai imasi priemonių stengdamiesi išvengti atsakomybės. M. C. veiksmus būtų galima vertinti kaip nužudymą, padarytą netiesiogine tyčia, jei jis konflikto metu, žinodamas, kad aplink yra daug asmenų, būtų šaudęs, nesitaikydamas į konkretų asmenį ir būdamas abejingas, ar pataikys į ką nors, ar ne, tačiau šiuo atveju M. C. neatliko sąmoningo veiksmo – iššovimo. Po šūvio, pamatęs, kad R. Š. sužalotas, M. C. užtikrino, kad draugas būtų nugabentas į ligoninę ir jam būtų suteikta pagalba: jis kartu su K. Z. įkėlė sužeistą, bet dar gyvą R. Š. į automobilį ir liepė vežti nukentėjusįjį į ligoninę. Taigi kasatorius nebuvo abejingas R. Š. būklei. Tokie jo veiksmai rodo ir tai, kad jis nenumatė tokių pasekmių ir nenorėjo sužaloti nei R. Š., nei kito asmens. Išvados apie M. C. abejingumą padariniams, kaip jo tyčios turinį apibūdinantį požymį, nesuponuoja ir jo pabėgimas bei slapstymasis nuo teisėsaugos. Asmens reakcija į jo veiksmų pasekmes, įskaitant ir siekį jų išvengti, neapibrėžia jo tyčios kryptingumo, kaip ir nepaneigia jo veikimo esant neatsargiai kaltės formai. Pamatęs kilusias pasekmes, kasatorius buvo labai susijaudinęs, išsigando atsakomybės už savo veiksmais, nors ir netyčiniais, sukeltus padarinius. Paaiškėjus, kad R. Š. mirė, ir pradėjus tyrimą dėl jo nužudymo, M. C. nusprendė slapstytis ir siekė išvengti atsakomybės, tačiau šios aplinkybės parodo asmens psichinį santykį su teisiniais padariniais, o ne jo santykį su įvykdyta veika, apibrėžiantį asmens kaltę, kaip būtinąjį nusikalstamos veikos sudėties požymį. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad savo veiksmais kasatorius sukėlė rezultatą, kurio nesiekė ir nenorėjo, – nušovė savo draugą R. Š., rodo teismo procesinio sprendimo vidinį prieštaringumą bei nenuoseklumą ir vertintina kaip esminis BPK pažeidimas.

2.4. Byloje nėra jokių įrodymų, kad M. C. šovė į R. Š., teismų išvada, kad būtent kasatorius paleido šūvį, sukėlusį R. Š. mirtį, grindžiama tik liudytojo K. Z. teisme nepatvirtintais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie asmenų tarpusavio išsidėstymą erdvėje veikos padarymo metu ir tai, kad kasatorius, vykstant į susitikimą, rodė ginklą, o po jo teigė pašovęs R. Š. Duodamas parodymus teisme, kasatorius neigė savo kaltę ir davė neteisingus parodymus apie esmines veikos aplinkybes. Kartu su kasaciniu skundu jis teikia savo rašytinius parodymus, kuriuose nurodo tikrąsias veikos aplinkybes, šių parodymų ištyrimas yra itin svarbus. Be paties M. C. parodymų nėra galimybės nustatyti tikrųjų veikos aplinkybių. Byloje nenustatytos aplinkybės, kuriomis buvo nušautas R. Š., yra esminės, tinkamai nenustačius šių aplinkybių, teisingas nuteistojo veikos kvalifikavimas, taigi ir teisingo nuosprendžio priėmimas, nėra įmanomas.

2.5. Bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus apie susitikime, kurio metu buvo nužudytas R. Š., dalyvavusių asmenų skaičių. Ši aplinkybė neturi esminės reikšmės, sprendžiant dėl kasatoriaus veiksmų teisinio vertinimo, tačiau tai, kaip ją nustatė teismai, atskleidžia ydingą ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus pažeidžiantį įrodymų vertinimo būdą. Nors teismai parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, rėmėsi kaip patikimu įrodymų šaltiniu ir esmine jų dalimi grindė kasatoriaus kaltę (remdamiesi jo parodymais nustatė, kad kasatorius su savimi turėjo ginklą, taip pat jo padėtį erdvėje nusikalstamos veikos padarymo metu), tačiau be jokių motyvų atsisakė remtis K. Z. nurodytomis aplinkybėmis apie susitikime taip pat dalyvavusius kretingiškius, t. y. padarė priešingą išvadą dėl to paties įrodymų šaltinio patikimumo. Aplinkybę, kad susitikime dalyvavo daugiau asmenų, nei nustatė teismai, ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir liudytojas T. L. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tik dalį konflikto pro savo buto langą stebėjusių liudytojų S. P. ir K. P. parodymai apie tai, kad konflikte dalyvavo būrys vaikinų, į aikštelę atvykusių 2–3 automobiliais, paneigia konflikte dalyvavus daugiau asmenų iš Kretingos, tačiau liudytojų, tiesiogiai nedalyvavusių konflikte, parodymai nėra nei pakankamai detalūs, nei patikimesni, kad vien jų pagrindu būtų paneigtos K. Z. apie kretingiškių dalyvavimą nuosekliai nurodytos aplinkybės, kurias patvirtino tiek kasatorius, tiek T. L. Tai, kaip teismai vertino įrodymus dėl šios dalies, patvirtina bendrą įrodinėjimo byloje logiką, kuri paremta principu, kad visi kaltinimo versiją patvirtinantys įrodymų šaltiniai ar atskiros jų dalys pripažintini patikimais, o kaltinimo versiją paneigiantys įrodymų šaltiniai ar atskiros jų dalys yra nepatikimi ir nelaikytini įrodymais. Toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

2.6. Netinkamas bylos aplinkybių nustatymas ir jų įvertinimas lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, nepagrįstai kvalifikuojant kasatoriaus veiksmus kaip tyčinį nužudymą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Abiejų instancijų teismai pripažino esant įrodytą esminę aplinkybę, kad M. C. nesiekė ir nenorėjo nužudyti R. Š., tačiau, kaip pažymėjo teismai, tai, kad nuteistasis įvykio metu su savimi turėjo ginklą, iš kurio nenustatytomis aplinkybėmis paleido šūvį į savo draugo R. Š. nugarą, rodo, jog M. C. sąmoningai leido atsirasti šiems padariniams, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Toks netiesioginės tyčios nužudyti aiškinimas šios bylos kontekste yra netinkamas.

2.7. Šioje byloje nustatytos aplinkybės, kurias papildo kartu su kasaciniu skundu pateikiami M. C. parodymai, paneigia išvadas apie tai, kad R. Š. buvo nužudytas veikiant netiesiogine tyčia. M. C. tyčia nepakėlė ginklo į žmonių pusę ir nepaspaudė gaiduko. Vien tik šaunamojo ginklo išsitraukimas, kai juo nėra taikomasi ir šaunama, nesukelia pavojingų padarinių, juolab žmogaus mirties. Kaip matyti tiek iš liudytojų parodymų, tiek iš paties M. C. su šiuo skundu pateikiamų parodymų, konflikto ir fizinių veiksmų metu šautuvas jam slydo iš rankų, jis bandė jį sugauti ir, tikėtina, būtent tuo metu dėl neatsargumo buvo nuspaustas gaidukas. Tokia situacija iš esmės skiriasi nuo situacijos, kai kaltininkas sąmoningai prieš nukentėjusįjį atlieka smurtinį veiksmą. Aplinkybės, kad konflikto metu buvo pašautas ne konfliktuojančios pusės dalyvis, bet šalia stovintis nuteistojo draugas, kad šauta buvo į nugarą iš nedidelio atstumo, kad iki šūvio nė vienas konflikto dalyvis nematė ginklo, o M. C. į nieką nesitaikė, kad jis tiesiog nenulaikė ginklo ir šis netikėtai iššovė, kad M. C. nežinojo, jog ginklas buvo užtaisytas, rodo paleisto šūvio netyčinį pobūdį, jo atsitiktinumą. Nuteistojo veiksmai po šūvio – siekis užtikrinti, kad draugas būtų kuo skubiau nuvežtas į ligoninę, paneigia jo tariamą abejingumą padariniams. Visa tai rodo, kad M. C. nesuvokė, jog bandant išsitraukti ginklą ir šiam išsprūdus gali kilti pavojus R. Š. gyvybei, nenumatė, kad dėl šių jo veiksmų ginklas gali iššauti ir pataikyti į R. Š., taip padarydamas jam mirtiną sužalojimą. Taip pat bylos aplinkybės rodo, kad nuteistojo veiksmai nebuvo nukreipti ir į kieno nors kito sveikatą ar gyvybę, tačiau atsitiktinai padarinių kilo ne pageidaujamam subjektui, o R. Š. Visuma šioje byloje nustatytų aplinkybių rodo, kad šūvis buvo iššautas netyčia, o kasatorius nesiekė kam nors sukelti jokių sunkių padarinių ir neketino realiai panaudoti ginklo.

2.8. Aplinkybė, kad kasatorius su savimi pasiėmė šaunamąjį ginklą ir net nepatikrino, ar jis yra užtaisytas, bei bandė jį išsitraukti konflikto metu, leidžia daryti išvadą, kad jis turėjo ir galėjo suvokti, jog galimai užtaisyto šaunamojo ginklo išsitraukimas ir siekis jį panaudoti konfliktuojančiai pusei pagąsdinti gali lemti neigiamų padarinių kito žmogaus sveikatai ar gyvybei atsiradimą, tačiau tokių padarinių nenumatė. Tai rodo, kad M. C. veikė neatsargia kaltės forma (nusikalstamas nerūpestingumas). Byloje nustatytų aplinkybių visuma kasatoriaus veiksmus, sukėlusius R. Š. mirtį, leidžia vertinti tik kaip neatsargų gyvybės atėmimą pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Tačiau žemesniųjų instancijų teismai dėl pirmiau aptartų BPK pažeidimų, susijusių su netinkamu įrodymų vertinimu, netinkamai aiškino veikai kvalifikuoti svarbias aplinkybes ir dėl to, pripažindami M. C. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasacinio skundo dalis dėl neva neteisingų M. C. parodymų paliktina nenagrinėta. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, M. C. neigė bet kokius veiksmus, susijusius su disponavimu šaunamuoju ginklu ir jo panaudojimu. Nors kasaciniame skunde nuteistasis savo gynybinę taktiką pakeitė ir pripažino, kad ji buvo neteisinga, ir kartu su skundu pateikė savo rašytinius parodymus, šios aplinkybės nesuteikia pagrindo pripažinti, kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, dėl kurių būtina iš naujo spręsti nuteistojo kaltės įrodytumo klausimą. Pažymėtina, kad nuteistasis savo valia pasirinko gynybinę taktiką, todėl vėlesnis jo prisipažinimas vertintinas tik kaip siekis sušvelninti savo teisinę padėtį. Šioje byloje teismų atliktas įrodymų vertinimas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidžia.

3.2. Nagrinėjamu atveju teismai nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių nuteistojo veika turėtų būti vertinama kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai konstatavo, kad šaudamas į nugarą R. Š. M. C. veikė netiesiogine tyčia, jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismų praktikoje nurodyta, kad išvada apie tai, jog kaltininkas nusikalstamą veiką padarė ne neatsargiai, o netiesiogine tyčia, paprastai daroma atsižvelgus ir į abejingą kaltininko elgesį aukos atžvilgiu po įvykio, pvz., girtavimo tęsimą, pagalbos nesuteikimą, pasišalinimą iš įvykio vietos ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE0LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-514/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-514/2009">2K-514/2009</a>, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-408/2014, 2K-174-788/2017). M. C. elgesys rodo jo abejingumą draugo nelaimei ir asmeninį susirūpinimą, kaip išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo M. C. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-329-976/2017 ir kt.). Taigi kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis).

6. Dalimi kasacinio skundo argumentų ginčijamas teismų atliktas įrodymų (pvz., liudytojų parodymų) vertinimas, ypač įrodymų pakankamumo, nustatant tam tikras reikšmingas bylai aplinkybes (pvz., tikslias šaunamojo ginklo išsitraukimo ir nukreipimo į žuvusįjį aplinkybes), vertinimas. Prie kasacinio skundo kasatorius prideda kasacinio skundo argumentus, pagrindžiančius savo paaiškinimus apie įvykį. Nei įrodymų pakankamumas, nei kitoks jų vertinimas, nei kasaciniame skunde nurodoma teismuose netirta informacija nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, todėl tokius teiginius teisėjų kolegija nagrinėja tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl netiesioginės tyčios nužudant atribojimo nuo nusikalstamo pasitikėjimo

7. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, tačiau nenurodoma, kokie pažeidimai, kasatoriaus manymu, nulėmė jo teisių pažeidimus ar nepagrįstą teismų sprendimą.

8. Kaip matyti iš teismų sprendimų, nuteistojo ir jo gynėjos argumentai dėl, jų nuomone, netinkamo įrodymų vertinimo ir nenustatytų tikrųjų įvykio aplinkybių buvo analizuojami ir dėl jų išsamiai pasisakyta. Teismai pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nuteistojo M. C. kaltė, padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, iš esmės grindžiama netiesioginiais įrodymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismų sprendimo turinio, teismai ne tik nurodė teismų praktikoje suformuotus reikalavimus įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais, bet ir jų laikėsi. Teismai tinkamai nustatė tarpinius faktus, juos nuosekliai ir logiškai susiejo su kitais byloje esančiais tiesioginiais įrodymais, bylos įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamiesi BPK 20 ir 301 straipsnių reikalavimų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas M. C. ir jo gynėjos apeliacinius skundus, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir, apklausęs ekspertus A. Jurevičių, E. Burzdiką, D. Vitkų, ištyręs apeliacinės instancijos teismo gautuose rašytiniuose įrodymuose esančius duomenis, taip pat kitus byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo tirtus ir vertintus duomenis, atsakė į pagrindinius skundų argumentus bei padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl M. C. inkriminuotos veikos.

9. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu įvertinusi skundo argumentus, daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai, vadovaudamiesi BPK reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes.

10. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai turėjo konstatuoti neatsargų nuteistojo M. C. veikimą ir jo veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertins, ar pagal nustatytas faktines aplinkybes teismai tinkamai kvalifikavo M. C. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, konstatuodami, kad jis veikė netiesiogine tyčia.

11. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, o neatsargus – jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 14–16 straipsniai). Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai turėjo pripažinti, jog nuteistasis M. C. veikė neatsargiai, kartu, nenurodant jokio teisinio pagrindimo, tikslinama, kad M. C. kaltė turi būti kvalifikuojama kaip nusikalstamas nerūpestingumas. Tačiau teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju aktualus yra netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo turinio aiškinimas. Žemesniųjų instancijų teismai taip pat sprendė būtent šių kaltės rūšių atribojimo klausimą.

11.1. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją ir pan. Atskleidžiant nuteistųjų kaltės turinį, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamos bylos konkrečias aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-54-628/2020).??????Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kaltinamojo atsisakymas duoti parodymus pats savaime nei patvirtina, nei paneigia kaltės buvimą ar jos nebuvimą.

11.2. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, Nužudymas gali būti padaromas netiesiogine tyčia. Nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse nurodytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje sąmoningas leidimas atsirasti padariniams aiškinamas kaip kaltininko abejingumas dėl to, kad jo atliekami veiksmai gali sukelti atitinkamus padarinius. Kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir tai, kad tokios veikos baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai yra labai tikėtini, realūs ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako savo pavojingo elgesio. Kaltininkas, numatydamas pavojingų padarinių kilimą, nesiima valinių veiksmų jiems išvengti. Jis nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai tik remdamasis abstrakčiais, subjektyviais, atsitiktiniais dalykais – sėkme, palankiu likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas numatomiems padariniams bei kitų asmenų interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00OTgtNzQ2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-498-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-498-746/2015">2K-P-498-746/2015</a>, 2K-7-193-895/2016, 2K-410-489/2016). Kaltininko sąmoningą leidimą kilti pasekmėms gali rodyti peilių ar kitokių pavojingų įrankių panaudojimas prieš kitą asmenį, taip pat aukos atžvilgiu abejingas kaltininko elgesys iš karto po įvykio (girtavimo tęsimas, pagalbos nesuteikimas, pasišalinimas iš įvykio vietos ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNDcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-247/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-247/2009">2K-P-247/2009</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE0LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-514/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-514/2009">2K-514/2009</a>, 2K-22/2013, 2K-41-697/2015, 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018, 2K-7-74-788/2019). Taigi tokia kaltininko intelektinė ir valinė veikla, rodanti jo abejingumą numatomiems galimiems savo pavojingos veikos padariniams, ir yra vienas esminių požymių, netiesioginę tyčią atribojant nuo neatsargumo, be kita ko, nuo nusikalstamo pasitikėjimo.

11.3. Pagal BK 132 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Neatsargus gyvybės atėmimas gali būti padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus šiame kodekse nustatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą ir numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-47/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-47/2011">2K-P-47/2011</a>, 2K-512/2014,? 2K-7-54-628/2020).

12. Kaip matyti iš teismų sprendimų, jie, remdamiesi baudžiamuoju įstatymu ir teismų praktikoje suformuotais netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo atribojimo kriterijais, konstatavo, kad M. C. veikė netiesiogine tyčia. Tokią išvadą teismai grindė duomenų apie M. C. veiksmus prieš nusikaltimą, nusikaltimo metu ir po jo visuma (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 9, 10 punktai, apeliacinės instancijos teismo nutarties 42, 43 punktai).

12.1. Visų pirma, buvo vertintas M. C. elgesys iki nusikaltimo: šaunamąjį ginklą jis pasiėmė su savo pažįstamais vykdamas į susitikimą su priešiškai nusiteikusia jaunuolių grupe ir suvokė, kad aiškinantis santykius gali kilti realus fizinis konfliktas, juolab tokio pobūdžio konfliktas jau buvo kilęs prieš keletą dienų. Teismai, vertindami šią aplinkybę kartu su nuteistojo pasisakymu liudytojui apie turimą ginklą, padarė pagrįstą išvadą, kad M. C. planavo, jog kilus nepalankiai situacijai jis jį panaudos.

12.2. Antra, teismai vertino M. C. elgesį konflikto metu: kažkuriuo metu ginklas buvo užtaisytas; reaguodamas į konfliktinę situaciją (smūgius tarp priešiškai nusiteikusių asmenų), nuteistasis nedideliu atstumu nuo jo vykstant aktyviam fiziniam konfliktui išsitraukė užtaisytą su savimi turimą šaunamąjį ginklą ir jį panaudojo. Panaudodamas šaunamąjį ginklą iš labai arti (iš esmės įrėmęs ginklą nukentėjusiajam į nugarą), M. C. pataikė į priešais jį esančio nukentėjusiojo R. Š. nugaros viršutinę dalį ir padarė šautinį šratinį kiauryminį krūtinės ląstos sužalojimą ir kairiojo plaučio pažeidimą, dėl patirto sužalojimo nukentėjusysis ligoninėje mirė.

12.3. Trečia, byloje vertintas nuteistojo tolesnis elgesys: po šūvio M. C. padėjo K. Z. į automobilį įkelti nukentėjusįjį R. Š. ir nurodė jį vežti į ligoninę, pats savo sužeisto draugo į ligoninę nelydėjo. M. C. iš įvykio vietos pasišalino, o po to išvyko iš Lietuvos į užsienį, ten prisidengęs svetima pavarde slapstėsi nuo teisėsaugos iki 2019 metų, kol buvo sulaikytas.

12.4. Ketvirta, teismai tyrė ir atmetė gynybos nurodytą galimą įvykio versiją dėl atsitiktinio šūvio, paleisto išmušus ginklą iš rankų. Pažymėtina, kad po kaltinamojo gynėjos baigiamosios kalbos apie tai, kad ginklą turėjęs asmuo galimai iššovė netyčia, pirmosios instancijos teismas atnaujino įrodymų tyrimą byloje. Kaltinamajam buvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl jo veikos ir kaltės turinio, tačiau M. C. nenurodė jokių naujų aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog M. C. nuspaudė šautuvo gaiduką netyčia arba kitaip neatsargiai elgdamasis su ginklu. Apeliacinės instancijos teismas analogišką argumentą dėl netyčinio ginklo iššovimo vienam iš konflikto dalyvių išmušus ginklą šauliui iš rankų paneigė išsamiai išanalizuodamas liudytojo T. Ž., kuris buvo nurodęs tokią aplinkybę, parodymų turinį ir atmesdamas juos (apeliacinės instancijos teismo nutarties 11 punktas).

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad teismai, nustatę faktines bylos aplinkybes, detaliai išanalizavę ištirtus įrodymus, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, jog nuteistasis M. C. nužudė nukentėjusįjį R. Š., veikdamas netiesiogine tyčia. Jis, su užtaisytu ginklu dalyvaudamas priešiškai nusiteikusių, anksčiau jau dalyvavusių muštynėse, iš anksto susitarusių susitikti jaunuolių konflikte, suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį. Išsitraukdamas ginklą ir iššaudamas, kai šalia yra grupė fiziškai konfliktuojančių (besimušančių) žmonių, nuteistasis M. C. numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti BK nustatytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. nors nesiekė ir nenorėjo nužudyti žmogaus, tačiau nušovė nukentėjusįjį R. Š. Toks netiesioginės tyčios turinio vertinimas pagal byloje nustatytas aplinkybes atitinka pirmiau nurodytą teismų praktiką.

14. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad kaltinamasis gali naudotis visomis jam suteikiamomis procesinėmis teisėmis, taip pat ir teise neduoti parodymų, jis neatsako už neteisingų parodymų davimą. Tačiau nepagrįstas yra argumentas, kad vien dėl to, jog kaltinamasis nedavė parodymų, teismai neturėjo galimybių tinkamai nustatyti kaltės formą. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad tai, jog nuteistasis teisminio nagrinėjimo metu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose laikėsi pozicijos neigti jam inkriminuotos veikos padarymą, nekeičia teismų padarytos pagrįstos ir motyvuotos išvados, kad jis veikė netiesiogine tyčia. Kaltės forma, jos turinys kartu su kitais nusikalstamos veikos sudėties požymiais, kaip aptarta pirmiau šioje nutartyje, gali būti ir šioje byloje yra nustatyti remiantis kitų byloje surinktų, patikrintų ir įvertintų įrodymų visuma.

15. Darytina bendra išvada, kad teismai esminių įrodymų vertinimo pažeidimų nepadarė, pripažindami M. C. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo M. C. kasacinį skundą.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Audronė Kartanienė

Rima Ažubalytė