Civilinė byla Nr. 3K-3-381/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
114.9.3.2; 124.2.2; 128.2
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 14 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. K. ir J. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjos L. K. ir J. K. 2002 m. sausio 18 d. pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. J. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 13 506 kv. m žemės sklypą, esantį Gaigalų ir Ežerėlių g. sankirtoje prie dabar išlikusių namo pamatų. Pareiškėjos nurodė, kad jų senelė M. J., 1938 m. emigravusi į Jungtines Amerikos Valstijas, ten 1939 m. rugpjūčio 3 d. sudarytu įgaliojimu padovanojo savo sūnui (pareiškėjų tėvui) E. J. jai priklausantį apie 1 ha žemės sklypą su trobesiais, buvusį Vilniaus mieste, Piotra-Skargi g. 10 (tuometis Ežerėlių gatvės pavadinimas). Pareiškėjų teigimu, jų tėvas dovaną priėmė, tai įrodo Vilniaus miesto mokesčių inspekcijos 1940 m. rugpjūčio 29 d. pranešimas, kuriame nurodyta, kad E. J. nuo 1939 m. antrojo pusmečio mokėjo mokesčius už 13506 kv. m žemės sklypą, esantį Piotra-Skargi g. 10, taip pat kiti įrodymai.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2002 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškimą tenkino – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. J. iki 1940 m. žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 13 506 kv. m žemės sklypą, esantį Gaigalų ir Ežerėlių g. sankirtoje prie dabar išlikusių namo pamatų. Nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, teismas rėmėsi byloje pateiktais rašytiniais įrodymais.
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, 2005 m. liepos 19 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti bylos procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 9 punktų pagrindu. Prašyme nurodoma, kad iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo papildomai gauto dokumento – Vilniaus miesto gatvių sąrašo iki nacionalizacijos – matyti, jog dabartinis buvusios Piotra-Skargi gatvės pavadinimas yra Žuvėdrų gatvė. Prašyme teigiama, kad aplinkybė, jog buvusi Piotra- Skargi gatvė dabar yra ne Gaigalų ar Ežerėlių, o Žuvėdrų gatvė, yra naujai paaiškėjusi ir esminė. Be to, prašyme nurodoma, kad teismas sprendime padarė aiškią bei esminę 1964 m. CPK 58, 65 straipsnių, 215 straipsnio 2 dalies, 217 straipsnio taikymo klaidą. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašė atnaujinti bylos procesą bei, bylą išnagrinėjus pakartotinai, panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų L. K. ir J. K. pareiškimą,
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 10 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos nagrinėjimo procesą. Teismas nurodė, kad prašymas paduotas nepraleidus CPK 368 straipsnyje nustatyto termino ir yra pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, nes paaiškėjo nauja esminė aplinkybė, kad buvusi Piotra-Skargi gatvė galbūt dabar yra ne Gaigalų ar Ežerėlių, o Žuvėdrų gatvė.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. balandžio 14 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 4 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą - pareiškimo netenkinti. Teismas nurodė, kad buvusios Piotra-Skargi gatvės, kur, pareiškėjų teigimu, žemės sklypą valdė E. J., pavadinimas yra ne Gaigalų, o Žuvėdrų gatvė. Tai matyti iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateikto gatvių sąrašo ir Vilniaus miesto suvestinių skaitmeninių grafinių duomenų ištraukos. Dėl to teismas sprendė, kad E. J. negalėjo valdyti žemės sklypo Gaigalų ir Ežerėlių gatvių sankirtoje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą, 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, iš esmės sutikusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, konstatavo, kad byloje nėra įrodymų prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Kolegija nurodė, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvu, jog E. J. iki 1940 m. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo dislokacija yra nustatyta suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus aktu, kuris nėra panaikintas ir galioja. Kolegija pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 2.311694 sudaryta komisija nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo 2001 m. birželio 21 d. aktas neatitinka tikrovės, t. y. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 4 d. sprendime nurodyto adreso – Piotra-Skargi g. 10. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad išvadoje nurodyta, jog išlikę pamatai, esantys kartografiniame sklype, yra statinio, pastatyto iki 1940 m. nacionalizacijos, tačiau jo adresas buvo ne Piotra-Skargi g. 10, o Lipcova g. 7/Sportova g. 8.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja L. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 14 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 4 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Anot kasatorės, ji neįrodinėjo fakto, kad buvusios Piotra-Skargi gatvės pavadinimas yra Gaigalų gatvė, o įrodinėjo faktą, kad žemės sklypas yra Gaigalų ir Ežerėlių gatvių sankirtoje, todėl kartografiniai duomenys turėjo būti vertinami Gaigalų ir Ežerėlių gatvių aspektu, nes turėjo būti paneigta ir ta aplinkybė, kad buvusi Piotra-Skargi gatvė nesiriboja nei su Gaigalų, nei su Ežerėlių gatve. Kasatorės nuomone, aplinkybė, kad Piotra-Skargi gatvė yra ne Gaigalų, o Žuvėdrų gatvė, dar nedaro negalima prielaidos, kad Piotra-Skargi gatvė nesikerta su Gaigalų ar Ežerėlių gatve. Kasatorė teigia, kad šioje byloje turėjo būti nagrinėjamas ne pavienių gatvių nesutapimas, o tam tikrų gatvių sankirtų sutapimai ar nesutapimai. Šių aplinkybių teismui nevertinus, kasatorės nuomone, aplinkybės neišnagrinėtos visapusiškai ir objektyviai, todėl pažeista CPK 185 straipsnio 1 dalis. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad M. J. 1939 m. įgaliojimas E. J. išduotas dar iki Piotra-Skargi gatvės pavadinimo pakeitimo, tuo tarpu skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nenurodyta, kokio laikotarpio suvestiniai kartografiniai duomenys naudojami. Dėl to, kasatorės nuomone, negali būti pripažįstama, kad teismo sprendimas pagrįstas su byla susijusiais įrodymais, t. y. suvestiniais kartografiniais duomenimis ir gatvių sąrašu, atitinkančiais nagrinėjamus laikotarpius – 1939 m., 2002-2006 m. Kasatorės teigimu, neįvertinus šių įrodymų darytina išvada, kad į bylą pateikti įrodymai nėra susiję su byla, o tai prieštarauja CPK 180 straipsniui.
2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad procesas atnaujintas pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, tačiau iš esmės nebuvo realaus pagrindo procesui atnaujinti, nes nenurodyta jokios konkrečios, akivaizdžios teisės normos taikymo klaidos. Be to, kasatorė teigia, kad teismas netikrino, ar Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras nepraleido procesinių terminų, nustatytų CPK 368 straipsnyje. Kasatorės nuomone, procesas byloje atnaujintas pažeidžiant CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir 368 straipsnio 1 dalį, kartu ir CPK 17 straipsnį, nes pareiškėjui, ginančiam viešąjį interesą, buvo suteiktos platesnės teisės, nes teismas nepatikrino, ar buvo laikytasi prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminų, be to, teismas procesą atnaujino dėl akivaizdžiai neteisingai pritaikytos teisės normos, tačiau nenurodė dėl kokios.
3. Kasatorė nurodo, kad byloje pateikti įrodymai, jog E. J. valdė nuosavybės teise pagal M. J. įgaliojimą jam perduotą žemės sklypą, už jį mokėjo mokesčius. Taigi, kasatorės teigimu, įrodymų, leidžiančių patenkinti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pakako. Anot kasatorės, tai reiškia, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 4 d. sprendimas bei jame nustatytos aplinkybės atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 10.2 punkte keliamus reikalavimus, o skundžiamais procesiniais sprendimais teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasatorė pažymi, kad nurodytame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime nekalbama apie juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo negalimumą, kai netiksliai nustatoma valdytos žemės vieta.
4. Kasatorės teigimu, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 4 d. sprendimas pagrįstas oficialiaisiais rašytiniais įrodymais: 1) Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro registro įmonės Vilniaus filialo pateiktais duomenimis apie išlikusių pamatų įteisinimą kaip L. K. nuosavybė bei adreso Gaigalų g. 1 šiems pamatams suteikimą; 2) 2001 m. birželio 21 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus žemėtvarkos skyriaus sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo aktu. Anot kasatorės, nenustatyta, kad šie dokumentai buvo priimti ir išduoti viršijant atitinkamų institucijų ar tarnautojų kompetenciją ar kad dokumentai išduoti pažeidžiant atitinkamiems dokumentams keliamus formos reikalavimus. Kasatorės nuomone, šie įrodymai turėjo būti vertinami kaip didesnę įrodomąją galią turintys įrodymai, tačiau bylą nagrinėję teismai nesilaikė CPK 197 straipsnio 2 dalies. Kasaciniame skunde pažymima, kad Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 15 d. įsakymu sudarytos komisijos išvada, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, nepanaikino 2001 m. birželio 21 d. sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo akto. Kasatorė teigia, kad negalima išvada dėl pastarojo akto negaliojimo ar jo įrodomosios galios nebuvimo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo apskųstus sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime pažymima, kad byloje pateiktais įrodymais patikimai įrodyta, kad Gaigalų ir Ežerėlių gatvių sankirta nesiriboja su sklypu, buvusiu Piotra-Skargi g. 10 (dabar – Žuvėdrų g.). Anot suinteresuoto asmens, Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 10 d. nutartyje nustatė, kad prašymas paduotas nepraleidus CPK 368 straipsnyje nustatyto termino ir pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, tuo tarpu kasatorė, kasaciniame skunde teigdama kitaip, klaidina teismą. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nurodydama konkrečią žemės sklypo vietą – prie dabar išlikusių pamatų. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad 2001 m. birželio 21 d. sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo aktas laikytinas ne oficialiuoju rašytiniu įrodymu, o liudytojų parodymų grafiniu fiksavimu, neįspėjant šių dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus, tuo tarpu kiti pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai laikytini tarpusavyje prieštaraujančiais dėl skirtingų adresų bei nepatvirtinančiais E. J. nuosavybės teisių į žemę.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutartis atnaujinti procesą negali būti kasacinio nagrinėjimo objektas (CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 370 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pažymi, kad kasaciniame skunde vertinamos teismo išvados dėl įrodymų, tačiau įrodymų vertinimas negali būti kasacijos dalykas, nes tai nėra teisės normų taikymo klaida (CPK 346 straipsnis). Atsiliepime teigiama, kad apylinkės teismas objektyviai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog E. J. negalėjo valdyti žemės sklypo Gaigalų ir Ežerėlių gatvių sankirtoje. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorės teiginys apie CPK 180 straipsnio pažeidimą prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir yra nepagrįstas. Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su proceso atnaujinimo galimumu, pagrįstumu ir teisėtumu, atsiliepime pažymima, jog Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 10 d. nutartyje, kuria procesas atnaujintas, nurodyta, kad prašymas atnaujinti procesą paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 368 straipsnyje, ir yra pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, nes paaiškėjo nauja esminė aplinkybė, kad buvusi Piotra-Skargi g. galbūt dabar yra ne Gaigalų ar Ežerėlių, o Žuvėdrų gatvė. Atsiliepime teigiama, kad kasatorės argumentai apie tai, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįsti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
1939 m. rugpjūčio 3 d. įgaliojimu, patvirtintu Ilinojaus valstijos Cook apskrities notaro, „M. J., gyvenanti Amerikoje <...>, įgaliojo savo sūnų E. J. paimti savo žinion bei priežiūron, šeimininkauti ir valdyti jos nekilnojamąjį turtą, jai tekusį pirkimo teisėmis, susidedantį iš žemės, t. y. pleciaus ploto apie 1 ha, su trobesiais, kuris randasi Piotra-Skargi gatvė Nr. 10, Vilniaus mieste, taip pat įgaliojo nurodytą turtą paimti ir laikyti pilnoje savo nuosavybėje, elgtis su juo savo nuožiūra visais atvejais, neišskiriant nei pardavimo teisės, pati atsisakydama nuo visų teisių į nurodytą turtą įgaliotinio ir jo įpėdinių naudai ir pareikšdama, kad tai daro iš giminystės meilės ir kad ateityje jokių pretenzijų nei ji, nei jos kiti įpėdiniai neturės ir nekels“. II apylinkės Vilniaus miesto mokesčių inspekcijos 1940 m. rugpjūčio 29 d. pranešime Vilniaus miesto savivaldybei nurodyta apie E. J., gyvenančio Piotra-Skargi g. 10, nekilnojamam turtui, esančiam Piotra-Skargi g. 10, susidedančiam iš 13506 kv. m žemės sklypo, medinio namo ir sandėlio, nustatytus mokesčius pradedant nuo 1939 m. antrojo pusmečio. Vilniaus miesto burmistro 1940 m. nutarimu Nr. 92 Piotra-Skargi gatvė pavadinta Žuvėdrų gatve. E. J. negalėjo valdyti žemės sklypo, dėl kurio valdymo nuosavybės teise prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nes išlikusių pamatų adresas buvo ne Piotra-Skargi g. 10, o Lipcova g. 7/Sportova g. 8.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Kaip matyti iš apskųstų procesinių sprendimų ir bylos medžiagos, bylą nagrinėję teismai vertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai nagrinėjo aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai, priimdami apskųstus procesinius sprendimus, pagrįstai rėmėsi Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktu gatvių sąrašu (b. l. 49-56), iš kurio matyti, kad buvusi Piotra-Skargi gatvė yra ne Gaigalų, o Žuvėdrų gatvė, bei Vilniaus miesto suvestinių skaitmeninių grafinių duomenų ištrauka (b. l. 136), iš kurios matyti, kad kartografuotame sklype išlikę pamatai yra statinio, pastatyto iki 1940 m., tačiau jų adresas buvo ne Piotra-Skargi g. 10, o Lipcova g. 7/Sportova g. 8. Kasacinio skundo argumentai neduoda teisinio pagrindo pripažinti, kad teismai visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, ir taip pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Bylos duomenys rodo, kad žemės sklypas buvo kartografuotas ant 1938 m. Vilniaus miesto plano (b. l. 136), byloje teismai rėmėsi duomenimis apie gatvių pavadinimus šiai bylai išspręsti reikšmingais laikotarpiais, todėl kasacinio skundo argumentai apie CPK 180 straipsnio pažeidimą atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad procesas byloje Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutartimi yra atnaujintas neteisėtai, pažeidžiant CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, 368 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio reikalavimus, bei atsiliepimo į kasacinį skundą atitinkamų argumentų teisėjų kolegija pažymi, jog nors teismo nutartis, kuria nutarta atnaujinti procesą, ir negali būti apskųsta atskirai nuo teismo sprendimo (CPK 334 straipsnio 1 dalis, 370 straipsnio 3 dalis), tačiau motyvai dėl tokios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vis dėlto gali būti įtraukiami į skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 334 straipsnio 3 dalis). Aptariamus argumentus įvertinus atsižvelgiant į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarties turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorė kasaciniame skunde akivaizdžiai netinkamai interpretuoja minėtą teismo nutartį. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutartyje nurodyta, jog teismas nustatė, kad prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 368 straipsnyje, ir pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, nes paaiškėjo nauja esminė aplinkybė, kad buvusi Piotra-Skargi gatvė galbūt dabar yra ne Gaigalų ar Ežerėlių, o Žuvėdrų gatvė. Dėl to kasacinio skundo argumentai apie CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 368 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio pažeidimus atmestini kaip nepagrįsti.
Negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad apskųstais procesiniais sprendimais teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Visų pirma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“, kurio 10.2 punktu remiasi kasatorė, yra metodinė medžiaga, o teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Kita vertus, vien tai, kad, kaip nurodo kasatorė, minėtame Senato nutarime nekalbama apie juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo negalimumą, kai netiksliai nustatoma valdytos žemės vieta, savaime nereiškia, kad teismas gali patenkinti prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepaisydamas prašymo formulavimo ir byloje pateiktų įrodymų. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad <...> valdė 13 506 kv. m žemės sklypą, esantį Gaigalų ir Ežerėlių g. sankirtoje prie dabar išlikusių namo pamatų, tuo tarpu byloje nėra surinkta įrodymų, įgalinančių visiškai ar iš dalies tenkinti tokį pareiškėjų prašymą, t. y. pagal pareiškėjų prašymą nustatyti juridinį žemės valdymo nuosavybės teise jų nurodytoje vietoje faktą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje priimti teismų procesiniai sprendimai nėra kliūtis pareiškėjoms įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis kreiptis dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.
Iš bylos duomenų matyti, kad priimant Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 4 d. sprendimą byloje nebuvo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro registro įmonės Vilniaus filialo pateiktų duomenų apie išlikusių pamatų įteisinimą pareiškėjos L. K. vardu. Bylos duomenys rodo, kad minėtas nekilnojamasis daiktas buvo tik nuo 2004 m. spalio 8 d. įregistruotas E. J. vardu, įregistravimo pagrindas – Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. kovo 12 d. sprendimas, kuriuo pagal pareiškėjų L. K. ir J. K. pareiškimą buvo nustatytas pastato valdymo nuosavybės teise faktas (b. l. 83, 126). Dėl to kaip nepagrįstas atmestinas kasacinio skundo argumentas apie oficialiojo rašytinio įrodymo – Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro registro įmonės Vilniaus filialo dokumento, patvirtinančio pamatų įteisinimą pareiškėjos L. K. nuosavybėn – egzistavimą ir šiuo aspektu bylą nagrinėjusių teismų nesilaikymą CPK 197 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie adreso pamatams suteikimą.
Bylos duomenys taip pat rodo, kad, priimant Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 4 d. sprendimą, byloje nebuvo pateiktas 2001 m. birželio 21 d. sudarytas sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo aktas ir to žemės sklypo brėžinys (b. l. 124, 125). Vertindama 2001 m. birželio 21 d. sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo aktą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis rašytinis įrodymas nepripažintinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu, nes jis yra sudarytas liudininkų parodymų pagrindu, be kita ko, liudininkų ir pasirašytas, o jame pateikta informacija nėra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Kasacinio skundo argumentai, kad vertindami šį rašytinį įrodymą bylą nagrinėję teismai nesilaikė CPK 197 straipsnio 2 dalies reikalavimų, atmestini kaip nepagrįsti.
Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais naikinti apskųstus procesinius sprendimus nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Gintaras Kryževičius
Algis Norkūnas
