Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-388/2007

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos ir Generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

Nustatė

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2005 m. gruodžio 7 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad 2003 m. gruodžio 3 d. jam buvo pareikštas įtarimas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, t. y. kad ieškovas, veikdamas bendrininkų grupe, padėjo į Lietuvos Respubliką gabenti per valstybės sieną privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršijo 250 MGL, išvengiant muitinės kontrolės. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 4 d. nutartimi ieškovui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – dešimčiai dienų, kuris teismo 2003 m. gruodžio 12 d., 2004 m. sausio 9 d. ir 2004 m. vasario 5 d. nutartimis buvo pratęstas po vieną mėnesį, o 2004 m. kovo 4 d. nutartimi – dvidešimčiai dienų. Ieškovo suėmimas truko keturis mėnesius. Panevėžio apygardos teismo 2005 m. vasario 7 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas, pripažįstant, kad jis nepadarė inkriminuojamos veikos. Baudžiamojoje byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių A. M. kaltę. Ieškovui neteisėtai ir nepagrįstai taikytas suėmimas, todėl jis patyrė didelės turtinės ir neturtinės žalos. Ieškovas pažymėjo, kad buvo sistemingai pažeidinėjamos suėmimo pratęsimą reglamentuojančios BPK normos. Tai patvirtina Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nutartis, kuria buvo patenkintas ieškovo atstovo advokato skundas dėl prokurorės D. Makauskienės veiksmais padarytų BPK 127 straipsnio 3 dalies pažeidimų, t. y. nesilaikyta terminų pareiškimams suėmimui pratęsti teismui pateikti. Kardomoji priemonė ieškovui taikyta neturint įrodymų, motyvuojant tik aplinkybe, kad manoma, jog ieškovas padarė nusikaltimą. Taip buvo suvaržytos asmens teisės. Ieškovui paskyrus suėmimą, nuo 2003 m. gruodžio 12 d. iki 2004 m. balandžio 2 d. jis negalėjo įsidarbinti UAB „Pramoga ir verslas“, kurioje dirbo iki 2003 metų. Ieškovui siūlyta sudaryti darbo sutartį, bet ieškovas dėl suėmimo jos nesudarė ir prarado nuolatines pajamas. Nurodytoje bendrovėje jis įsidarbino tik 2004 m. gegužės mėn., taigi negautos pajamos – 1800 Lt (siūlytas 450 Lt darbo užmokestis). Už advokato teisinę pagalbą ikiteisminio tyrimo metu ieškovas sumokėjo 3580 Lt, o nagrinėjant bylą teisme – 4160 Lt, iš viso – 7740 Lt. Dėl to ieškovo patirta turtinė žala dėl neteisėto suėmimo ir nepagrįstų kaltinimų iš viso yra 9540 Lt. Dėl neteisėto suėmimo ieškovas patyrė ir neturtinės žalos. Ieškovas kiekvieną neteisėto laikymo suėmime mėnesį vertina 25 tūkst. Lt, todėl bendra suma neturtinei žalai atlyginti yra 100 tūkst. Lt. Įvertindamas jos dydį, ieškovas rėmėsi tuo, kad jis kaltintas sunkaus nusikaltimo padarymu, patyrė didelių išgyvenimų, prarado gerą vardą, sumažėjo galimybės bendrauti. Be to, ieškovas gyvena mažame mieste, apie jam pareikštus kaltinimus sužinojo visuomenė, apie tai skelbta spaudoje, per televiziją. Žmonės iki šiol vengia bendrauti su ieškovu, laiko jį nusikaltėliu. Ieškovas patyrė pažeminimą, kai 2003 m. gruodžio 3 d. policijos pareigūnai jo namuose, vaiko ir žmonos akivaizdoje, atliko kratą, o po to jį suėmė. Ieškovas nurodė, kad buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 ir 6 straipsniai, nes jis buvo nepagrįstai sulaikytas, suimtas, apkaltintas, buvo pažeista jo teisė į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą.

Ieškovas, remdamasis CK 282 straipsniu, Konvencijos 5 straipsnio 5 dalimi, prašė teismo iš Lietuvos valstybės priteisti 9540 Lt turtinei žalai ir 100 tūkst. Lt neturtinei žalai atlyginti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad Panevėžio m. apylinkės teismo nutartys dėl kardomosios priemonės – suėmimo – yra pakankamai motyvuotos ir pagrįstos, nes, pratęsiant ieškovo suėmimo terminą, atsižvelgta į jam inkriminuojamo nusikaltimo sunkumą, bylos sudėtingumą ir apimtį, atliktus tardymo veiksmus. Ieškovui būnant suimtam, buvo atliekami procesiniai veiksmai tiek dėl jo, tiek dėl kitų įtariamųjų. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas, nes išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis proceso teisės normų. Sulaikymo faktas savaime nesuteikia teisės ieškovui reikalauti žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje ieškovas buvo suimtas, nes buvo įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą ir manant, kad jis gali daryti naujus nusikaltimus. Kiti įtariamieji baudžiamojoje byloje buvo nustatinėjami, todėl nebuvo galimybės per trumpesnį laiką surinkti pakankamai įrodymų, patvirtinančių ieškovo kaltę. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo neteisėtus veiksmus. Teismas sprendė, kad teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurias reikia nustatyti civilinėje byloje dėl žalos išteisintam asmeniui atlyginimo. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti ir įvertinti ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei teismo, bet ir paties ieškovo veiksmus, nes vienas iš Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotų kriterijų suėmimo terminui nustatyti yra suimtojo elgesys. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas kliudė nustatyti tiesą, klaidino nusikaltimą tyrusius pareigūnus, užvilkino procesą, sukliudė operatyviai išaiškinti nusikaltimą, t. y. trukdė save apginti nuo nepagrįsto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai dėl procesinės prievartos priemonių taikymo nebuvo panaikinti, todėl nėra teisinio pagrindo juos pripažinti neteisėtais. Teismas taip pat nurodė, kad baudžiamojoje byloje yra vienas procesinis sprendimas (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nutartis) kuriuo nustatyta, kad prokurorė pažeidė suėmimo pratęsimo pateikimo teismui terminus, bet ši aplinkybė, vertinant ją su kitomis tuo metu konstatuotomis aplinkybėmis (sunkus nusikaltimas, parodymų keitimas, įtariamųjų skaičius, teistumas), negali turėti įtakos suėmimo teisėtumui ir būti pagrindu žalai atlyginti. Teismo nuomone, baudžiamąją bylą tyrusių pareigūnų veiksmai atitiko baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, kardomosios priemonės – suėmimo – paskyrimas nepažeidė Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų reikalavimų. Teismas sprendė, kad kardomoji priemonė ieškovui paskirta teisėtai, ikiteisminis tyrimas nevilkintas, todėl ieškovo reikalavimas atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįstas. Teismas nepatenkino ieškovo reikalavimo priteisti suėmimo laikotarpiu negautų 1800 Lt pajamų, nes jis nepateikė įrodymų, kad iki suėmimo dirbo UAB,,Pramoga ir verslas“. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teisėjo veiksmų neteisėtumo, todėl ieškinio netenkino (CPK 178 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 23 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad išteisinamasis nuosprendis yra teisingumo aktas ieškovo atžvilgiu, tačiau jis nenustatė, kad teismas, iki išteisinamojo nuosprendžio taikęs ieškovui suėmimą, veikė neteisėtai. Išteisinamasis nuosprendis nėra besąlyginis pagrindas išteisintajam asmeniui atlyginti žalą. Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti duomenys, jog ieškovas vykdė kontrabandinio krovinio iškrovimo–pakrovimo darbus (liudytojo R. Ž. parodymai). Taigi, teismo manymu, įtarimas buvo pagrįstas liudytojo parodymais, ir tai buvo pakankamas pagrindas taikyti ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą. Teismas pabrėžė, kad vėliau, pratęsiant suėmimus, buvo surinkta papildomų duomenų, kurie kėlė įtarimą, kad ieškovas padarė nusikaltimą (liudytojų R. Ž., V. P., S. M., E. K., R. M., I. G. parodymai apie tai, kad ieškovas dalyvavo kontrabandinio krovinio krovos darbuose, taip pat šių liudytojų parodymai, atpažįstant ieškovą pagal nuotraukas). Pats ieškovas neigė, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, bet vėliau pakeitė parodymus ir parodė, jog krovinį matė ir dalyvavo, t. y.,,prižiūrėjo“, kaip buvo vykdomi krovinio iškrovimo–pakrovimo darbai. Teismas taip pat nurodė, kad iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ieškovui per paskirto ir pratęsto suėmimo terminą buvo atliekami tyrimo veiksmai, siekiant išsiaiškinti ieškovo ir kitų asmenų galimą dalyvavimą padarant nusikaltimą. Be to, baudžiamojoje byloje buvo atliekamas tyrimas nustatinėjant ne tik ieškovo, bet ir kitų įtariamųjų dalyvavimą padarant nusikaltimą, todėl buvo apklausiami įtariamieji, atliekamas parodymų patikrinimas vietoje, parodymai atpažinti. Dėl to teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą (kontrabanda), įtariamųjų, iš kurių du buvo užsieniečiai, skaičių, laiką, per kurį reikėjo gauti duomenis iš Latvijos Respublikos pagal teisinės pagalbos sutartį, sprendė, kad ieškovo suėmimo terminas (keturi mėnesiai) nebuvo neprotingai ilgas. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. gegužės 11 d. nutartimi pripažino, kad Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė, teikdama teismui pareiškimus pratęsti ieškovui suėmimo terminą, nesilaikė BPK 127 straipsnio 3 dalyje nustatytų terminų pateikti teisėjui pareiškimą dėl suėmimo pratęsimo. Vis dėlto teismas sprendė, kad terminų nesilaikymas, pateikiant teisėjui pareiškimą pratęsti ieškovui suėmimą, nedaro suėmimo pratęsimų neteisėtų, nes įtarimas, jog ieškovas padarė nusikaltimą, buvo pagrįstas. Dėl to teismas konstatavo, kad teisėjo nutartys, sankcionuojant ieškovui suėmimo pratęsimą, iš esmės yra teisėtos. Teismas atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą dėl išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti nuo nepagrįsto suėmimo pradžios, nes baudžiamojo proceso išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja BPK VII skyrius, kuriame nenustatyta, kad tuo atveju, kai kaltinimasis yra išteisinamas, jo turėtos išlaidos, taip pat ir išlaidos, turėtos advokato pagalbai apmokėti, yra atlyginamos iš valstybės lėšų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinant bei priteisiant turtinės ir neturtinės žalos, padarytos dėl neteisėto suėmimo, atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino BPK 122–125 straipsnius, kuriuose reglamentuoti kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo pagrindai ir tvarka. Teismai neatsižvelgė į tai, kad nurodytuose straipsniuose nustatytas dvigubas suėmimo pagrindas, t. y. teisėtai paskirtas suėmimas yra tik tada, kai nustatyti tiek BPK 121 straipsnyje įtvirtintas, tiek nors vienas iš BPK 122 straipsnyje įtvirtintų alternatyvių pagrindų.

2. Teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad BPK 125 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas reikalavimas nutartyje, kuria asmeniui skiriamas suėmimas, nurodyti vieną ar kelis BPK 122 straipsnyje įtvirtintus suėmimo skyrimo pagrindus ir motyvus. Panevėžio miesto apylinkės teismas nutartyse, kuriomis paskirtas ir pratęstas ieškovo suėmimas, nurodė suėmimo pagrindus, neatitinkančius BPK 121, 122 straipsnių.

3. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 4 d. nutartyje kaip pagrindą kasatoriui suimti taip pat nurodė nusikalstamos veikos (kontrabandos) padarymo būdą. Kasatorius nurodė, kad pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 12 nutartį nusikalstamos veikos padarymo būdas yra kontrabandinio krovinio pervežimas per valstybės sieną. Kasatorius mano, kad nusikalstamos veikos padarymo būdas yra tipinis kontrabandos padarymo būdas, todėl jis nesusijęs su trukdymu procesui.

4. Teismai neatsižvelgė į tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 4 d. nutartyje kaip pagrindą kasatoriui suimti taip pat nurodė ir ieškovo vaidmenį padarant nusikalstamą veiką. Pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 12 d. nutartį ieškovo vaidmuo – krovinio iškrovimo organizavimas. Kasatorius mano, kad tai pagal BK 24 straipsnio 6 dalį yra padėjėjo vaidmuo, kuris yra mažiau pavojingas negu organizatoriaus ir vykdytojo, todėl kasatorius dėl savo vaidmens negalėjo trukdyti procesui.

5. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, paskirdamas kasatoriui suėmimą, neteisingai nustatė asmens laisvės nevaržymo principo ir teisingumo principo pusiausvyrą, nes ieškovo, kaip įtariamojo, palikimas laisvėje nesudarė sunkumų ikiteisminiam tyrimui kaip vienam iš teisingumo įgyvendinimo etapų.

6. Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė BPK 122 straipsnio 3 dalį, nes neatsižvelgė į tai, kad kasatoriaus suėmimą Panevėžio miesto apylinkės teismas grindė tik įtarimu padarius kontrabandą, todėl nepagrįstai išplėtė suėmimo instituto taikymą, pažeidė jo tikslus ir uždavinius.

7. Teismai neatsižvelgė į tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, skirdamas ir pratęsdamas ieškovo suėmimą, kaip suėmimo pagrindą taip pat nurodė galimybę, jog ieškovas darys naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje nustatytus nusikaltimus, bet šio argumento nemotyvavo.

8. Teismai pažeidė BPK 122 straipsnio 4 dalį, nes neatkreipė dėmesio į tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, tvirtindamas, jog kasatorius darys naujus nusikaltimus, nenurodė tai patvirtinančių duomenų, argumentavo tik tuo, kad ieškovas yra teistas pagal 1961 m. BK 310 straipsnio 6 dalį. Kasatorius pastebėjo, kad teisinėje literatūroje pagrindo suimti buvimas negali būti konstatuotas remiantis vien faktu, jog asmuo anksčiau buvo teistas (BPK komentaras. 1 dalis. Teisinės informacijos centras, Vilnius, 2003. P. 310).

9. Teismai nepagrįstai atsisakė pripažinti kasatoriaus suėmimą neteisėtu, nes tai, kad teismo nutartys, kuriomis paskirtas ir pratęstas suėmimo terminas, neperžiūrėtos ir nepanaikintos BPK nustatyta tvarka, savaime nepanaikina visų abejonių dėl jų teisėtumo.

10. Teismai turėjo konstatuoti BPK 125 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimą, nes Panevėžio miesto apylinkės teismas nutartyse dėl suėmimo ieškovui paskyrimo ir pratęsimo nenurodė kasatoriaus palikimo laisvėje bei naujų nusikaltimų darymo priežastinio ryšio.

11. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas nesiaiškino ir nenurodė, kokius kasatoriaus veiksmus jis interpretavo kaip ėmimąsi priemonių paslėpti ar suklastoti daiktus ar dokumentus, turinčius reikšmės bylos tyrimui, ir kokie duomenys tai patvirtina, nors, paskirdamas ir pratęsdamas ieškovui suėmimą, rėmėsi šiuo pagrindu.

12. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 6.250 straipsnį, nes nagrinėjo ne visas, bet tik vieną kasatoriaus neturtinės žalos formą – reputacijos pablogėjimą, 2003 m. lapkričio 26 d. parodant siužetą per LNK. Kasatorius teigia, kad jis, negalėdamas bendrauti su šeima, giminaičiais ir draugais, patyrė dvasinius išgyvenimus, apribotos jo bendravimo galimybės, veiksmų ir judėjimo laisvė. Į tai teismai neatsižvelgė. Teismai taip pat neįvertino gyvenimo sąlygų kasatoriaus suėmimo laikotarpiu, taip pat to, kad suėmimo skyrimo tvarkos pažeidimo faktas, kaip toks, įrodo, kad kasatorius patyrė neturtinės žalos. Be to, teismai neteisingai pripažino, kad LNK siužeto parodymas nepablogino kasatoriaus reputacijos.

13. Teismai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo išaiškinimą, kad būtinumas teisingai atlyginti asmeniui valstybės pareigūnų veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, užtikrinantis atskiro asmens ir valstybės prievartos mechanizmo pusiausvyrą.

14. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei 4 straipsnio 5 dalį, todėl nepagrįstai atsisakė kasatoriui iš valstybės priteisti negautas pajamas. Prašomų teismo priteisti negautų dėl neteisėto suėmimo pajamų dydis nereglamentuotas įstatymų, todėl, kasatoriaus manymu, teismai vadovaudamiesi CK 1.8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įstatymo analogija privalėjo taikyti Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei 4 straipsnio 5 dalį, kuri taikoma tada, kai valstybė sutinka atlyginti asmeniui negautas dėl neteisėto suėmimo pajamas. Dėl to kasatorius mano, kad jo negautos pajamos turėjo būti apskaičiuotos pagal minimalią mėnesinę algą; ją padalijant iš 30 ir padauginant iš neteisėto suėmimo kalendorinių dienų skaičiaus.

15. Teismai pažeidė teisingumo protingumo ir sąžiningumo principus, nes atsisakė kasatoriui iš valstybės priteisti išlaidas, turėtas advokato pagalbai apmokėti. Kasatorius nurodė, kad pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktą gynėjo dalyvavimas būtinas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas. Taigi asmeniui yra atimta teisė rinktis turėti advokatą ar ne, todėl, kasatoriaus įsitikinimu, pripažinus suėmimą neteisėtu, išlaidos advokato pagalbai turi būti atlygintos.

16. Atsisakydami kasatoriui iš valstybės priteisti priverstines išlaidas advokato pagalbai, teismai pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nes netaikė CK 1.8 straipsnio 2 dalyje nustatytos teisės analogijos su Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią nuosavybė gali būti paimama visuomenės poreikiams tik tada, kai valstybė teisingai atlygina asmeniui už visuomenės poreikiams paimtą nuosavybę. Kasatorius nurodė, kad tiek nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tiek asmens suėmimo atveju yra apribota asmens pasirinkimo teisė, nes asmuo yra priverstas patirti neigiamų turtinių padarinių: ekspropriacijos atveju netenka nusavinto turto, o neteisėto suėmimo atveju yra priverstas patirti išlaidų advokato pagalbai. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas, nors Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog įtariamajam garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovo atstovas Generalinė prokuratūra prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino BPK 122 straipsnio 3, 4 dalis, nepagrindė nė vieno iš BPK 122 straipsnyje nustatytų kardomosios priemonės suėmimo pagrindų buvimo. Generalinė prokuratūra teigia, kad teismai išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė teisingas išvadas. Teismai teisingai konstatavo, kad iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų buvo galima manyti, kad ieškovas dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Tokia aplinkybė pagrįsta baudžiamojoje byloje esančiais liudytojų parodymų ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolais bei kitais rašytiniais įrodymais. Be to, byloje buvo duomenų, kad su nusikalstamos veikos padarymu galėjo būti susiję daugiau asmenų, su kuriais susisiekęs ieškovas galėjo trukdyti procesui. Atsiliepime teigiama, kad teismai vadovavosi kasacinio teismo praktika, nes įvertino, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, paskirdamas ir pratęsdamas suėmimą ieškovui, pagrindė tikėtinumą, jog kasatorius vengs ikiteisminio tyrimo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir kt., byla Nr. 3K-3-150/2006; 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. L. v. Lietuvos Respublika, byla Nr. 3K-3-390/2005). Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nusikalstamos veikos padarymo būdas ar kasatoriaus vaidmuo darant nusikalstamą veiką negalėjo suponuoti išvados, jog jis trukdys procesui. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius bandė paveikti liudytoją, darė jam įtaką dėl melagingų parodymų davimo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir dokumentų klastojimo. Generalinė prokuratūra nurodė, kad kasatorius tik formaliai remiasi savo kaip bendrininko–padėjėjo vaidmens mažesniu pavojingumu, nes Panevėžio miesto apylinkės teismas įvertino faktines bylos aplinkybes, realų kasatoriaus poveikį nusikalstamos veikos eigai ir jos tyrimui. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 4 d. nutartimi skirdamas ieškovui suėmimą atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 36 „Dėl teismų praktikos skiriant arba pratęsiant kardomąjį kalinimą (suėmimą)“ išaiškinimus. Generalinės prokuratūros manymu, kasatoriaus argumentai dėl BPK 125 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimo yra nepagrįsti, nes Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartys dėl suėmimo ieškovui paskyrimo ir pratęsimo buvo pagrįstos ir motyvuotos.

Atsiliepime taip pat neigiami kasacinio skundo argumentai, susiję su turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu. Teismai pagrįstai nustatė, kad nėra esminės sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti, nes nenustatyta neteisėtų prokuroro ar teismo veiksmų.

Generalinės prokuratūros nuomone, kasatorius nepagrįstai lygina BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą būtiną gynėjo dalyvavimą tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas, ir privalomumą atlyginti gynėjo teisinę pagalbą su nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams institutu, nes toks institutų sugretinimas nesudaro pagrindo valstybei atlyginti žalą pagal CK 6.272 straipsnį. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad pagal CK 6.272 straipsnį teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, jeigu procesiniai veiksmai ir sprendimai buvo neteisėti, t. y. konstatuoti atitinkamu teismo procesiniu sprendimu. Išteisinamajame Panevėžio apygardos teismo 2005 m. vasario 7 d. nuosprendyje, Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyse dėl suėmimo paskyrimo ir suėmimo termino pratęsimo nekonstatuota, kad ieškovui paskirtas suėmimas ir jo termino pratęsimas yra neteisėti. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. gegužės 11 d. nutartimi pripažino, kad Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras nesilaikė BPK 127 straipsnio 3 dalyje nustatytų pareiškimo dėl suėmimo termino pratęsimo pateikimo teisėjui terminų, bet šioje civilinėje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai pripažino, kad ši aplinkybė, vertinant ją su kitomis tuo metu konstatuotomis aplinkybėmis, neturi įtakos suėmimo teisėtumui. Dėl to atsiliepime teigiama, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys, kuriomis sankcionuotas suėmimo termino kasatoriui pratęsimas, iš esmės yra teisėtos.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovo atstovas Teisingumo ministerija prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai dėl Konstitucijos 31 straipsnio, BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 122, 125 straipsnių aiškinimo ir kardomosios priemonės suėmimo skyrimo nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes susiję tik su baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių ir civilinėje byloje esančio įrodymų vertinimu (CPK 353 straipsnis). Teisingumo ministerija nurodo, kad viso teismo nutartys dėl suėmimo kasatoriui skyrimo yra argumentuotos, motyvuotos, pagrįstos ir atitinka BPK 119, 121, 122, 127 straipsnius. Nurodytas teismo nutartis šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai išnagrinėjo visos baudžiamosios bylos kontekste (dėl suėmimo skyrimo pagrindų, trukmės, kasatoriaus elgesio proceso metu). Atsiliepime pažymėta, kad tai, jog teismo nurodytas galimas nusikalstamos veikos padarymo būdas pakartoja BK 199 straipsnio 1 dalyje nustatytą kontrabandos padarymo būdą, nereiškia, kad nebuvo pagrindo įtarti kasatorių nusikaltimo padarymu. Skiriant suėmimą nesprendžiama klausimų dėl kaltės ir galutinio veikos kvalifikavimo, bet vertinama, ar yra pagrindas įtarti asmenį nusikaltimo padarymu ir nuspręsti, kad jis gali trukdyti procesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. N. v. Teisingumo ministerija, byla Nr. 3K-3-34/2001). Nepagrįstai keldamas klausimą dėl nusikalstamos veikos padarymo būdo reikšmės skiriant suėmimą, kasatorius, Teisingumo ministerijos nuomone, neatsižvelgia į kasacinio teismo praktiką, suformuotą bylose dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto suėmimo, atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir kt., byla Nr. 3K-7-298/2004; 2003 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Teisingumo ministerija ir kt., byla Nr. 3K-3-895/2003). Atsiliepime nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką. Teisingumo ministerija teigė, kad, sprendžiant suėmimo teisėtumo klausimą, tikrinama, ar ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog asmuo padarė nusikaltimą. Atsakovo atstovo nuomone, nusikalstamos veikos padarymo būdas ir kasatoriaus vaidmuo gali būti laikomi duomenimis, patvirtinančiais, jog kasatorius galėtų pats ar per kitus asmenis paveikti liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ir nukentėjusiuosius. Teisingumo ministerija tvirtina, kad nepakankamai motyvuotos teismo nutartys dėl suėmimo paskyrimo savaime nereiškia jų neteisėtumo, nes svarbu, jog jose būtų nurodyti suėmimo skyrimo pagrindai.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius neteisingai prašo teismo taikyti įstatymo analogiją ir priteisti negautas pajamas, apskaičiuotas pagal Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei 4 straipsnio 5 dalį. Teisingumo ministerijos teigimu, pagal CK 1.8 straipsnį įstatymo analogija galėtų būti taikoma tik civilinės teisės normų nereglamentuotiems teisiniams santykiams. Negautos pajamos reglamentuotos CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, todėl, nesant pajamų, susijusių su darbo santykiais iki suėmimo skyrimo, reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos valstybė, byla Nr. 3K-3-51/2005). Atsakovo atstovo nuomone, kasacinio skundo argumentai dėl to, kad teismai atsižvelgė ne į visus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, yra nepagrįsti, nes, teismams nekonstatavus būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų, nebuvo pagrindo įvertinti šios žalos. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad teismai nepagrįstai atsisakė priteisti kasatoriui išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nes šis klausimas nereglamentuotas BPK. Be to, BPK 51 straipsnio 3 dalyje sulaikytajam nustatyta alternatyva – galimybė pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl neteisingas yra ieškovo teiginys, kad pasinaudoti advokato pagalba ir dėl to patirti išlaidų buvo jo pareiga, nustatyta įstatyme.

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2003 m. gruodžio 3 d. ieškovui pareikštas įtarimas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 4 d. nutartimi jam paskirtas suėmimas dešimčiai dienų, kuris teismo 2003 m. gruodžio 12 d., 2004 m. sausio 9 d. ir 2004 m. vasario 5 d. nutartimis buvo pratęstas po vieną mėnesį, o 2004 m. kovo 4 d. nutartimi – dvidešimčiai dienų. Iš viso ieškovas buvo suimtas keturis mėnesius. Panevėžio apygardos teismo 2005 m. vasario 7 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas, pripažįstant, kad jis nepadarė inkriminuojamos veikos. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nutartimi patenkintas ieškovo atstovo advokato skundas dėl prokuroro veiksmais padarytų BPK 127 straipsnio 3 dalies pažeidimų, t. y. nesilaikyta terminų pareiškimams dėl suėmimo pratęsimo teismui pateikti.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį keliami materialiosios teisės normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, aiškinimo ir taikymo klausimai (CK 6.272 straipsnio 1, 3 dalys). Kasatoriaus pateiktus argumentus galima suskirstyti į dvi grupes. Pirma, argumentai, susiję su ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčių, kuriomis paskirtas suėmimas ir pratęstas jo terminas, pagrįstumu (1–11 kasacinio skundo argumentai). Jais iš esmės motyvuojamas neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teisėjo neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės privalomos sąlygos, buvimas. Antra, argumentai, kuriais įrodinėjamas kasatoriaus patirtos turtinės ir neturtinės žalos, kaip civilinės atsakomybės kitos privalomos sąlygos, faktas ir dydis (11–16 kasacinio skundo argumentai). Pirmiausia teisėjų kolegija pasisako dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su neteisėtais veiksmais, nes tik pripažinus esant šią objektyviosios deliktinės civilinės atsakomybės privalomą sąlygą, galima nustatinėti kitas, taip pat ir žalą (CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.250, 6.272 straipsniai).

Nustatyti neteisėtų veiksmų padarymo faktą yra fakto klausimas, bet materialiosios teisės normų taikymas, pagal jas kvalifikuojant neteisėtus veiksmus, yra teisės klausimas. Dėl to, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas ir remdamasi žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija patikrina, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino CK 6.272 straipsnio 1 dalį, pagal ją nekvalifikuodami ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmų ir nepripažindami jų neteisėtais (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Asmens teisė į laisvę reglamentuota Konstitucijos 20 straipsnyje, CK 2.26 straipsnyje, 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I–865 ratifikuotoje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kuri yra tiesiogiai taikomas teisės aktas. Sprendžiant ginčo klausimus nagrinėjamoje byloje, Konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Konvencijos 19, 32 straipsniai; taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. B. v. Teisingumo ministerija ir kt., byla Nr. 3K-7-298/2004; 2007 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, byla Nr. 3K-3-196/2007). Ieškinyje kasatorius nurodė, kad pažeisti Konvencijos 5 ir 6 straipsniai, nes jis buvo nepagrįstai suimtas, apkaltinas ir pažeista jo teisė į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeistas Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktas, nes ieškovo laisvė atimta neteisėtai suėmus, nepagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ir manant, jog būtina užkirsti kelią naujiems nusikaltimams padaryti. Kasaciniame skunde nekeliamas Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo klausimas, todėl teisėjų kolegija jo nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasatorius, teigdamas, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teisėjo veiksmai yra neteisėti, remiasi BPK normomis, reglamentuojančiomis suėmimo skyrimo pagrindus, sąlygas ir tvarką (BPK 121–125 straipsniai). Taigi kasatorius iš esmės nurodo, kad suėmimas jam paskirtas nepagrįstai.

Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl suėmimo nepagrįstumo ir todėl atmeta kasacinį skundą kaip teisiškai nepagrįstą dėl tokių priežasčių. Pirmiausia teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai vadovavosi kasacinio teismo praktika, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis proceso teisės normų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. N. v. Teisingumo ministerija, byla Nr. 3K-3-34/2004, ir kt.). Dėl to teismai padarė pagrįstas išvadas, kad svarbu, jog suėmimu (t. y. laisvės apribojimu) nebūtų padaryta savavališkų valstybės institucijos pareigūnų veiksmų ir piktnaudžiavimo teise, ir kad suėmimo faktas savaime nesuteikia ieškovui teisės reikalauti žalos atlyginimo.

Pasisakydamas dėl suėmimo ir jo termino pagrįstumo, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad įvertinti, ar sprendimui dėl suėmimo priimti buvo pateikta pakankamai įrodymų, pirmiausia turi nacionalinės valdžios institucijos, būtent teismai (žr. 1999 m. kovo 2 d. sprendimą dėl priimtinumo Graužinis v. Lietuva, pareiškimo Nr. 37975/97 (žr. Graužinis v. Lithuania decission of 2 March 1999, no. 37975/97). Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad suėmimo pagrindas yra pagrįstas įtarimas, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (žr. 1994 m. spalio 28 d. sprendimą Murray v. Jungtinė Karalystė, Nr. 14310/88 (Murray v. The United Kingdom judgement of 28 October 1994, no. 14310/88). Vis dėlto, besitęsiant suėmimui, tik pagrįsto įtarimo griežčiausiai procesinės prievartos priemonei taikyti nepakanka, nes turi būti kiti pagrindai suėmimui taikyti. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad suėmimo ir jo termino pagrindai turi būti reikšmingi ir pakankami, bet ne bendri ir abstraktūs (žr. 1991 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Clooth v. Belgija, pareiškimo Nr. 12718/87 (Clooth v. Belgium judgement of 12 December 1991 no. 12718/87; 2007 m. balandžio 12 d. sprendimas dėl priimtinumo Morkūnas v. Lietuva, pareiškimo Nr. 29798/02 (Morkūnas v. Lithuania decision of 12 April 2007, no. 29798/02). Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas kartu su 5 straipsnio 3 dalimi, su kuria sudaro bendrą visumą (žr. 2003 m. liepos 24 d. sprendimą Smirnova v. Rusija, pareiškimų Nr. 46133/99 ir Nr.48183/99 (Smirnova v. Russia judgement of 24 july 2003, no. 46133/99; 48183/99). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuoti šie esminiai keturi reikšmingi ir pakankami suėmimo pagrindai: kai įtariamasis gali neatvykti į teismą, kai, būdamas laisvas, gali trukdyti teisingumui vykdyti, kai gali padaryti naujų nusikaltimų arba pažeisti viešąją tvarką (žr. 2005 m. spalio 4 d. sprendimas Becciev v. Moldova, pareiškimo Nr. 9190/03 (Becciev v. Moldova judgement of 4 october 2005, no. 9190/2003). Skirdamas suėmimą ir jį pratęsdamas, teismas turi įvertinti kiekvienos bylos konkrečias aplinkybes, apsvarstyti visus argumentus už ir prieš asmens laisvės apribojimą bei suimti asmenį ar pratęsti suėmimo terminą tik įsitikinęs, kad tai būtina viešajam interesui apsaugoti (žr. sprendimą Morkūnas v. Lietuva). Teismas turi taip pat išsiaiškinti, ar kompetentingos nacionalinės institucijos parodė „ypatingą stropumą“ organizuodamos procesą (žr. sprendimą Smirnova v. Rusija).

Bylą nagrinėję teismai, įvertinę pridėtos baudžiamosios bylos duomenis, nustatė, kad ieškovui suėmimas paskirtas ir suėmimo terminas pratęstas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis. Tai atitinka pirmiau nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką. Byloje nustatyta, kad, atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, buvo surinkta duomenų apie tai, jog ieškovas vykdė kontrabandinio krovinio iškrovimo–pakrovimo darbus, juos organizavo (liudytojų parodymai apie saldainių iškrovimą ir pakrovimą sandėliuose, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai). Ieškovas įtartas padaręs sunkų nusikaltimą (kontrabandą). Remdamiesi nurodytais duomenis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė išvadą, kad įtarimas dėl ieškovo dalyvavimo, padarant nusikalstamą veiką, buvo pagrįstas. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši teismų išvada yra pagrįsta, nes apie kasatorių surinkta informacija buvo pakankama objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis galėjo padaryti nusikaltimą. Toks pagrįstas įtarimas taip pat atitiko kardomųjų priemonių skyrimo bendrąją nuostatą, įtvirtintą BPK 121 straipsnio 1 dalyje. Be to, pažymėtina, kad kontrabanda yra specifinis nusikaltimas, padaromas dalyvaujant dažnai keliems asmenims, kurie pasiskirsto vaidmenimis, veikia ne vienu metu ir skirtingose vietose. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad, suimant ieškovą, kuriam buvo inkriminuojama kontrabanda, pakako pateikti pakankamai įtarimą pagrindžiančių duomenų.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo 2003 m. gruodžio 4 d. nutartimi paskiriant kasatoriui suėmimą, buvo svarstyti argumentai tiek asmens paleidimo, tiek suėmimo naudai (pridėta baudžiamoji byla Nr. 04-01-502-03; T. 4; b. l. 208). Teismas atsižvelgė į tai, kad kasatorius turi nuolatinius gyvenamąją vietą, pragyvenimo šaltinį, yra registruotas darbo biržoje, taip pat į tai, jog ieškovas nesislėps nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Nepaisant to, teismas suteikė prioritetą viešajam interesui ir apribojo ieškovo laisvę (paskyrė suėmimą), nes atsižvelgė ne tik į tai, kad kasatorius įtartas padaręs sunkų nusikaltimą (kontrabandą), bet ir atkreipė dėmesį į jo ankstesnį teistumą (ieškovas teistas už sunkų nusikaltimą pagal 1961 m. BK 310 straipsnio 6 dalį – nedenatūruoto etilo alkoholio laikymas, pardavimas ar kitoks realizavimas dideliais kiekiais), inkriminuojamo nusikaltimo pobūdį, motyvą ir padarymo būdą. Dėl to teismas manė, kad ieškovas gali daryti naujus nusikaltimus, trukdyti procesui susisiekdamas su kitais asmenimis, kurie gali būti susiję su inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu. Dėl to teisėjų kolegija kaip teisiškai nepagrįstus atmeta pirmąjį, penktąjį ir šeštąjį kasacinio skundo argumentus, kad kasatorius suimtas, remiantis vien asmens įtarimu, nenurodant kitų suėmimo skyrimo pagrindų ir neteisingai nustačius asmens laisvės nevaržymo ir teisingumo principų pusiausvyrą (BPK 121, 122 straipsniai, 125 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pažymėtina, kad šiuos argumentus kasatorius paneigia kitais kasacinio skundo argumentais, kuriuose tvirtinama, jog teismas, nurodydamas suėmimo pagrindus, nepateikė tų pagrindų motyvų, neturėjo atsižvelgti į kontrabandos padarymo būdą, kasatoriaus vaidmenį, nemotyvavo, kodėl mano, jog ieškovas darys naujus nusikaltimus ir trukdys tyrimui (žr. 2–4, 7, 8, 10 ir 11 kasacinio skundo argumentus).

Kasatorius nurodo, kad, vertindami prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmų teisėtumą, bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo nutartyse, kuriomis paskirtas suėmimas ir pratęstas jo terminas, nurodyti suėmimo pagrindai yra nemotyvuoti, nes teismas rėmėsi, nors negalėjo remtis kontrabandos padarymo būdu, ieškovo vaidmeniu, nenurodė duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas darys naujus nusikaltimus, taip pat jų darymo ir įtariamojo palikimo laisvėje priežastinio ryšio bei kasatoriaus veiksmų, kurie galėtų trukdyti tirti bylą (2–4, 7, 8, 10 ir 11 kasacinio skundo argumentai). Teisėjų kolegija nurodo, kad šiais argumentais kasatorius iš esmės įrodinėja, kad jo suėmimo pagrindai buvo bendri ir abstraktūs, bet ne reikšmingi ir pakankami. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais taip pat nesutinka, nes jie yra teisiškai nepagrįsti. Iš pirmiau nurodytų duomenų matyti, kad, skirdamas ir pratęsdamas suėmimą, teismas atsižvelgė į kontrabandos tyrimo sudėtingumą, kasatoriaus asmenybę, jo elgesį ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes nustatė, išsamiai išnagrinėjo ir pripažino svarbiomis ir reikšmingomis suėmimui skirti ir jo terminui pratęsti. Tai taip pat patvirtina Panevėžio apygardos teismo 2003 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje ieškovui pasinaudojus apeliacijos teise ir apskundus vieną iš ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčių dėl suėmimo, nustatyti duomenys ir pateikti teismo motyvai, pagrindžiantys suėmimo pagrįstumą: ieškovas kliudė nustatyti tiesą, klaidino nusikaltimą tyrusius pareigūnus, užvilkino procesą, sukliudė operatyviai išaiškinti nusikaltimą, tiesiogiai bandė paveikti liudytojus, duoti melagingus parodymus, klastoti dokumentus (baudžiamojo byla Nr. 04-01-502-03; T. 4; b. l. 226).

Būtina pažymėti, kad nagrinėjamoje byloje vadovaudamiesi pirmiau nurodytais principais, kuriuos suformavo Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai nuodugniai įvertino baudžiamojo proceso organizavimą ir trukmę ieškovo suėmimo metu. Teismai atsižvelgė į įtariamųjų skaičių, atliktus tyrimo veiksmus (byloje įtarimai pareikšti dar keturiems asmenims), kitas aplinkybes; ieškovui būnant suimtam, tiek dėl jo, tiek dėl kitų įtariamųjų buvo atlikinėjami procesiniai veiksmai; apklausiami įtariamieji, atliekamas parodymų patikrinimas vietoje, parodymai atpažinti; taip pat įtariamieji buvo Latvijos Respublikos piliečiai. Dėl to teismai padarė teisingą išvadą, kad procesas buvo organizuotas tinkamai, ir ieškovo suėmimas, trukęs keturis mėnesius, nebuvo nepateisinamai ilgas. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų vieninga išvada, jog kasatorius buvo suimtas pagrįstai, yra teisinga, nes šią procesinės prievartos priemonę skyręs teismas rėmėsi tokiais suėmimo skyrimo pagrindais, kurie atitinka Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą, 3 dalį ir BPK 121, 122 straipsnius. Darytina išvada, kad kasatoriaus suėmimas buvo teisėtas tiek nacionalinės teisės, tiek Konvencijos požiūriu.

Kasatorius nurodo, kad tai, jog teismo nutartys dėl suėmimo paskyrimo ir jo pratęsimo neperžiūrėtos ir nepanaikintos BPK nustatyta tvarka, nepanaikina abejonių dėl jų teisėtumo (penktasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija nurodo, kad aukštesniojo teismo neperžiūrėtos teismo nutartys dėl suėmimo nuo jų įsiteisėjimo laikomos teisėtomis, todėl jų teisėtumas civilinėje byloje dėl suėmimu padarytos žalos atlyginimo gali būti paneigtas jas įvertinus atsižvelgiant į visas specifines konkrečios bylos aplinkybes. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pagal Konvenciją kompetentingoms nacionalinėms institucijoms suteikiamos galimybės ištaisyti tariamą pažeidimą. Dėl to nustatyta Konvencijos pažeidimu besiskundžiančio asmens pareiga prieš kreipiantis į Europos Žmogaus Teisių Teismą išnaudoti nacionalines veiksmingas teisinės gynybos priemones (Konvencijos 35 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje tai, kad kasatorius nepasinaudojo savo teise baudžiamojo proceso tvarka skųsti teismo nutartis dėl suėmimo, turėtų būti vertinama kaip ne visų gynybos priemonių išnaudojimas, o tai yra viena iš aplinkybių, kuri kartu su kitomis šioje byloje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis sudaro pagrindą patvirtinti nurodytų teismo nutarčių teisėtumą. Bylą nagrinėję teismai teismo nutartis dėl suėmimo įvertino atsižvelgdami į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, todėl jų išvados dėl teismo nutarčių teisėtumo yra teisingos.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą, 3 dalį, CK 6.246 straipsnį, 6.272 straipsnį, BPK 121–122 straipsnius, vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotais suėmimo teisėtumo nustatymo kriterijais, į kuriuos turi atsižvelgti nacionaliniai teismai, nagrinėjantys bylas dėl neteisėtu suėmimu padarytos žalos atlyginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. B. v. Teisingumo ministerija ir kt., byla Nr. 3K-3-895/2003, ir kt.), todėl pagrįstai atsisakė pripažinti neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teisėjo veiksmų, susijusių su kasatoriaus suėmimu, veiksmus. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kaip CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, nėra prasmės nustatinėti kitos civilinės atsakomybės sąlygos – ieškovui padarytos žalos. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su žalos padarymo fakto ir konkretaus dydžio nustatymu. Be to, žalos dydžio nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio kasacinis teismas neturi pasisakyti, nes priešingu atveju pažeistų bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Išanalizavusi kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jie nepatvirtina pagrindų, kuriems esant būtų galima panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus, todėl jie paliekami galioti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Zigmas Levickis

Egidijus Laužikas

Aloyzas Marčiulionis