Dėl įpareigojimo parduoti gyvenamąsias patalpas

Civilinė byla Nr. 3K–3–379/2007

Procesinio sprendimo kategorija 30.6 (S)

2007 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 24 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. U. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo parduoti gyvenamąsias patalpas. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja Vilniaus miesto savivaldybės Žvėryno seniūnija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė: 1) panaikinti buto Nr. 5, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimą į butus Nr. 5 ir Nr. 6; 2) įpareigoti atsakovą įregistruoti šiuos du butus kaip vieną butą Nr. 5; 3) sudaryti šios gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su ieškovu ir parduoti šį butą ieškovui.

Ieškovas nurodė, kad šiame bute gyvena nuo (duomenys neskelbtini), kai mirė pagrindinė buto nuomininkė – jo motina. Nuo to laiko jis moka visus buto mokesčius. Dėl buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis nesikreipė, nors kitos gyvenamosios patalpos šiame name yra privatizuotos. Atsakovas butą Nr. 5 į du butus padalijo nepranešęs ieškovui ir be jo žinios. Ginčo butas yra nusidėvėjęs daugiau kaip 70 procentų. Ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl buto išpirkimo, tačiau jam buvo atsakyta, kad baigėsi butui privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis skirtas terminas. Ieškovas prašė leisti išpirkti butą Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu rinkos kaina, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės taryba nusprendė neparduoti tokių butų. Ieškovo teigimu, toks atsakovo sprendimas prieštarauja įstatymui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. spalio 10 d. sprendimu ieškovo reikalavimus patenkino visiškai: 1) įpareigojo atsakovą sujungus butus Nr. 5 ir Nr. 6, esančius (duomenys neskelbtini), į vieną butą, sudaryti rašytinę šių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį su ieškovu; 2) įpareigojo atsakovą parduoti šį butą ieškovui Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu. Teismas priteisė iš atsakovo ieškovui 100 Lt žyminio mokesčio išlaidų.

Teismas nurodė, kad atsakovas 2005 m. sausio 19 d. sprendimu nusprendė neparduoti butų, kurių nusidėvėjimas didesnis nei 60 procentų, ir sudaryti tokių butų sąrašą. Atsakovas teismui nepateikė duomenų, ar buvo sudarytas remontuotinų butų sąrašas. Teismas nusprendė, kad atsakovo 2005 m. sausio 19 d. sprendimas prieštarauja Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymui, nes šiuo sprendimu nuspręsta iš viso neparduoti nusidėvėjusių butų bet kokiomis sąlygomis. Atsakovas nepateikė įrodymų, ar ginčo butas yra ekonomiškai naudingas remontuoti, per kiek laiko jis būtų suremontuotas po ieškovo kreipimosi, ar savivaldybė vertino tokių butų remonto ekonominį naudingumą ar nenaudingumą. Teismas konstatavo, kad butai Nr. 5 ir Nr. 6 buvo sujungti į vieną butą neinformavus ieškovo. Atsakovas sutinka su ieškovu sudaryti rašytinę buto nuomos sutartį, neprieštarauja, kad ieškovas yra faktinis šio buto nuomininkas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, atsižvelgė į teismų praktiką.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Dėl didelio socialinio būsto poreikio savivaldybė yra suinteresuota išlaikyti kuo didesnį socialinio būsto fondą, kad būtų sąlygos tinkamai vykdyti jai priskirtas pareigas aprūpinant gyventojus socialiniu būstu.

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų spręsti 2005 m. liepos 4 d. nutartyje dėl ginčo dėl teisės nuomoti butą pripažinimo rūšinio teismingumo (Nr. T-2005-52) nurodė, kad savivaldybė, vykdydama veiklą, susijusią su socialinio būsto suteikimu, veikia kaip viešojo administravimo subjektas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006 nurodė, kad savivaldybė, vykdydama Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą, užsiima nekomercine veikla.

Akivaizdu, kad Vilniaus miesto savivaldybė siekia išsaugoti socialinio būsto fondą dėl svarbios priežasties – kad galėtų tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo savivaldybėms priskirtą socialinių būstų suteikimo funkciją.

Teismai, priimdami sprendimus parduoti nuomininkui socialinio būsto fondui priklausantį butą, ignoravo teisės normas, įpareigojančias savivaldybę rūpintis socialinio būsto fondu. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Šio teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2005 nurodyta, kad, esant Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytoms sąlygoms, valstybės (savivaldybės) institucija turi galimybę, bet ne įpareigojimą privatizuoti šį turtą suinteresuotam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2004 pažymėta, kad Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pakeitimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra nurodyta savivaldybės teisė, bet ne pareiga parduoti išvardytas gyvenamąsias patalpas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2007 pabrėžta, kad,,nurodyto įstatyme nustatyto pagrindo nuomininkui išpirkti jo išsinuomotas gyvenamąsias patalpas paskirtis yra susijusi su tuo, kad fiziškai susidėvėjusios patalpos turi būti tvarkomos jas kapitaliai remontuojant, taip išvengiant patalpų tapimo avarinėmis ir dėl to kylančios grėsmės žmonių saugai ir sveikatai“. Ieškovo prašomos privatizuoti gyvenamosios patalpos nėra avarinės ir nekelia grėsmės žmonių saugai ir sveikatai.

2. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reikalavimus, nes aplinkybės, kad buvo atliktas ieškovo nuomojamo buto tinkamumo gyventi patikrinimas, nelaikė reikšminga. Teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota įrodymų vertinimo praktika (2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1149/2003).

Apeliacinės instancijos teismas neįvertino akivaizdžių įrodymų: 2006 m. gegužės 2 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žvėryno seniūnijos gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisija apžiūrėjo ginčo gyvenamąsias patalpas ir priėjo prie išvados, kad abu butai gyventi tinkami (2006 m. gegužės 2 d. aktai Nr. A77-14; A77-13). Tai reiškia, kad savivaldybei ekonomiškai naudinga šiuos butus pasilikti savo žinioje. Teismai nepagrįstai pripažino, kad savivaldybė nesprendė dėl konkretaus buto nepardavimo ekonominio naudingumo.

Ieškovas apie kapitalinio remonto būtinybę atsakovo neinformavo.

3. Ieškovo kreipimasis į teismą prieštarauja teisminės gynybos principams, išaiškintiems Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2006.

Kadangi teismai konstatavo, kad nėra Vilniaus miesto savivaldybės išreikštos valios dėl buto pardavimo ieškovui, tai reiškia, kad nėra įrodyta, jog ieškovo teisės yra pažeistos. Teismai priėmė sprendimą byloje, kurioje nėra įrodymų, kokios subjektinės ieškovo teisės ir ar iš tikrųjų buvo pažeistos.

4. Vilniaus apygardos teismas identiškose bylose dėl Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies taikymo priėmė vienas kitam prieštaraujančius sprendimus. 2006 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A47-510/2006 teismas nurodė, kad,,pastaroji norma numato galimybę savivaldybei ar valstybei parduoti nuomininkams daugiau kaip 60 proc. susidėvėjusius būstus, tačiau jokiu būdu ne tiesioginę pareigą būtent taip ir pasielgti“. Teismas taip pat nurodė ir 2005 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1167/05.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo palikti nepakeistus kasatoriaus skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Vilniaus miesto savivaldybė iš tikrųjų negali tinkamai atlikti savivaldybėms priskirtos funkcijos – aprūpinti gyventojus socialiniu būstu, nes siekia tik išsaugoti esamus ir, be to, netinkamus socialinius būstus, o neįsigyja naujų, atitinkančių Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 2 straipsnyje apibūdinamą tinkamą būstą. Savivaldybė deklaruoja, kad turi rūpintis socialinio būsto fondu, tačiau to nedaro, neturi net remontuotinų butų ar namų, kurie yra nusidėvėję daugiau nei 60 procentų ir kuriems reikalingas remontas ar rekonstrukcija, sąrašo. Ginčo butas yra 1940 m. statytame name, bute nėra kanalizacijos, centralizuoto šilumos tiekimo ir kt., visas namas rekonstruotinas, įrengtinos atitinkamos komunikacijos, tačiau savivaldybė to nedaro.

Teismai teisingai pripažino, kad visais atvejais atsisakymas pradėti privatizavimo procedūrą to pageidaujančiam nuomininkui turi būti motyvuotas ir pagrįstas. Savivaldybė ieškovui nenurodė svarbių ir tikrų aplinkybių, kurios neleistų taikyti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatų. Bylos duomenys patvirtina, kad savivaldybė reikiamai nesirūpina ginčo patalpų technine būkle, neskiria ir nenumato patalpų remontui ar rekonstrukcijai lėšų iš biudžeto. Nėra net apskaičiuota, kiek lėšų reikėtų modernizuoti butą ar visą pastatą. Atsakovas neįrodė savo teiginio, kad ginčo butą ekonomiškai yra naudinga remontuoti.

2. Teismai pagrįstai pripažino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 19 d. sprendimą prieštaraujančiu Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymui, nes jame nuspręsta iš viso neparduoti nė vienos patalpos, atitinkančios šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas sąlygas. Suabsoliutinus savivaldybės teisę yra paneigiama įstatymo prasmė ir tikslas. Uždraudžiant nuomininkui iš viso pasinaudoti įstatymo suteikiama galimybe, akivaizdžiai apribojamos ir pažeidžiamos nuomininko teisės. Kasatoriaus teiginys, kad nėra pagrindo kreiptis į teismą, nepagrįstas. Be to, ieškovui buvo duotas atsakymas, kad buto jam neparduos.

3. Kasatorius teigia, kad pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą dėl kiekvieno konkretaus buto turi būti tarybos sprendimas dėl naudingumo jį remontuoti arba parduoti. Tačiau kasatorius prieštarauja pats sau, nes savivaldybė priėmė sprendimą, prieštaraujantį įstatymui.

4. Ieškovas atitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas sąlygas.

5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2006 išsamiai apsvarstė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymą ir suformavo teismų praktiką šiuo klausimu. Ginčijama apeliacinės instancijos teismo nutartis visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

6. Atsakovas į apeliacinės instancijos teismą kreipėsi prašydamas panaikinti ne visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o tik tą dalį, kuria įpareigojama sudaryti ginčo patalpų pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas pripažino, kad butai Nr. 5 ir Nr. 6 sujungtini į vieną butą ir sudarytina patalpų nuomos sutartis. Dėl šios sprendimo dalies ginčo nėra.

k o n s t a t u o j a :

V. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Teismai nustatė, kad ieškovas gyvena savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Šis butas yra daugiau kaip 60 procentų fiziškai susidėvėjęs. Ginčas yra dėl šių gyvenamųjų patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis.

VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

1992 m. balandžio 7 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas. 2002 m. lapkričio 12 d. priimto Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-1188 1 straipsniu pakeistas Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas ir jis pavadintas Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymu ir iš naujo išdėstytas jo turinys. 2005 m. kovo 24 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo pavadinimo pakeitimo, 1, 2 straipsnių pakeitimo bei papildymo penktuoju skirsniu įstatymo Nr. X-143 1 straipsniu įstatymo pavadinimas pakeistas. Įstatymo pavadinimas išdėstytas taip „Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas“ (toliau – Įstatymas). Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, gali būti parduodamos šios savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos ir jų priklausiniai: per 60 procentų fiziškai susidėvėję nuomojami vienbučiai gyvenamieji namai, jų dalys (ir priklausiniai), taip pat butai, jeigu šių namų, butų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei (valstybei) yra ekonomiškai nenaudingi arba tam savivaldybė (valstybė) neturi lėšų – jų nuomininkams, jeigu šie nuomininkai yra išgyvenę juose ne mažiau kaip trejus metus. Toks įstatyminis reglamentavimas reiškia, kad, esant įstatyme nurodytoms aplinkybėms, atitinkama savivaldybės (valstybės) institucija turi teisę parduoti nuomojamą butą, o nuomininkas, laikydamas, kad atitinka visas būtinas įstatyme nurodytas sąlygas, turi teisę kreiptis į šias institucijas dėl jo nuomojamos gyvenamosios patalpos pardavimo.

Kasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad šioje įstatymo normoje yra įtvirtinta savivaldybės teisė, bet ne pareiga privatizuoti butą, jeigu to nori nuomininkas. Aiškindamas šią įstatymo normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta byloje D. A. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-660/2004) konstatavo, kad minėtoje teisės normoje aiškiai nurodyta savivaldybės teisė, bet ne pareiga parduoti gyvenamąsias patalpas. Vėlesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta byloje S. M. v. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, bylos Nr. 3K-3-440/2005; 2006 m. vasario 6 d. nutartis, priimta byloje V. A. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-95; 2007 m. kovo 15 d. nutartis, priimta byloje T. M. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, tretieji asmenys P. M. ir V. M., bylos Nr. 3K-3-99/2007) ši savivaldybės teisė neneigiama, bet konstatuojama, kad ji neturi būti formaliai įgyvendinama.

Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1013 patvirtinto Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo 3 punkte nustatyta, kad sprendimą dėl gyvenamųjų patalpų ir (ar) jų priklausinių privatizavimo priima privatizavimą vykdančios institucijos valdymo organas. Sprendime turi būti nurodytas patalpų privatizavimo (pardavimo) teisinis pagrindas, privatizuojamų patalpų individualūs požymiai, adresas, pardavimo kaina, įgaliojimas sudaryti ir pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį. Sprendimas dėl gyvenamųjų patalpų ir (ar) jų priklausinių privatizavimo (pardavimo) turi būti priimtas ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo piliečio prašymo (kartu su nustatytais dokumentais) pateikimo. Prireikus šalys gali terminą pratęsti. Piliečiui, kurio prašymas nepatenkintas, turi būti pateiktas motyvuotas atsakymas. Šios poįstatyminės normos nuostatoje, kad piliečiui, kurio prašymas nepatenkintas, turi būti pateiktas motyvuotas atsakymas, reiškia tai, kad privatizavimą vykdančios institucijos valdymo organas turi priimti sprendimą kiekvienu konkrečiu atveju. Taigi dėl kiekvieno buto pagal minėtą įstatymą privatizavimo atveju turi būti priimamas sprendimas, nes lengvatinėmis sąlygomis parduodamas butas ne bet kokiam asmeniui, bet tam, kuris jį nuomoja. Ši aplinkybė reikšminga ir dėl to, kad nuomotojas privalo perduoti nuomininkui laisvą patalpą (CK 6.587 straipsnio 1 dalis). Šios įstatymo normos laikymasis reiškia, kad kol nuomininko užimama gyvenamoji patalpa nėra laisva, savivaldybė jos negali suteikti kitiems asmenims kaip socialinio būsto. Taigi savivaldybės institucija vien formaliu atsisakymu sudaryti gyvenamosios patalpos pirkimo-pardavimo sutartį neturi paneigti asmens (nuomininko) teisės įsigyti nuosavybėn nuomojamą būstą.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 19 d. priimtas sprendimas neparduoti butų, kurių nusidėvėjimas didesnis nei 60 procentų, ir sudaryti tokių butų sąrašą reiškia, kad Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta norma nebus taikoma net tuo atveju, jeigu bus visos įstatyme nustatytos sąlygos. Toks sprendimas paneigia konkretaus asmens (nuomininko) įstatymo nustatytą teisę, kai yra Įstatymo nustatytos sąlygos, sudaryti nuomojamos gyvenamosios patalpos privatizavimo sutartį. Atsakovo nurodyta atsisakymo privatizuoti butą ieškovui priežastis (socialinio būsto išsaugojimas), savaime konkrečiu atveju negali būti priimta kaip atitinkanti Įstatymo reikalavimą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai aiškino ir vertino aplinkybes, susijusias su savivaldybės būtinybe išlaikyti turtą kaip savo nuosavybę ir atsisakymu jį privatizuoti. Teismai įvertino įrodymus, kaip to reikalaujama CPK 185 straipsnyje. Įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva. Kasacinis teismas žemesniųjų instancijų teismų nustatytų ir įvertintų faktų negali vertinti kitaip (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismai teisės normas pritaikė ir išaiškino tinkamai, ieškovo reikalavimai patenkinti remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktini galioti.

Kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai neanalizuoja, nes jie nereikšmingi sprendžiant šios bylos proceso šalių ginčą ir nedaro įtakos bylos baigčiai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 24 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Egidijus Laužikas

Aloyzas Marčiulionis