Dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, teisinės registracijos panaikinimo ir nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įregistravimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-11/2009 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.1; 34.7; 121.20

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Norkūno ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Radviliškio rajono 1-ojo notarų biuro notarės Daivos Verpetinskienės bei ieškovų R. Ž. įmonės ir R. Ž. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. Ž. įmonės ir R. Ž. ieškinį atsakovams Radviliškio rajono 1-ojo notarų biuro notarei Daivai Verpetinskienei ir VĮ Registrų centrui dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, teisinės registracijos panaikinimo ir nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įregistravimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl individualiai įmonei priklausančio turto paveldėjimo pagal įstatymą tvarkos. 2000 m. rugsėjo 12 d. mirė ieškovės R. Ž. sutuoktinis A. Ž., po kurio mirties liko individuali įmonė, automobiliai, traktorius, gyvenamasis namas su priklausiniais ir žemės sklypas, įgyti santuokos metu. 2000 m. rugsėjo 26 d. A. Ž. individuali įmonė buvo perregistruota ieškovės R. Ž. vardu, remiantis atsakovės notarės D. Verpetinskienės išduotu nuosavybės teisės liudijimu. 2001 m. vasario 26 d. ieškovei R. Ž. buvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, kuriame A. Ž. individuliai įmonei priklausanti parduotuvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti (duomenys neskelbtini), buvo priskirta atskirai nuo individualios įmonės paveldimam turtui. Ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu atsakovas VĮ Registrų centras įregistravo parduotuvės savininke ieškovę R. Ž., nors šiame paveldėjimo teisės liudijime buvo pažymėta, kad parduotuvė nuosavybės teise priklauso A. Ž. (dabar – R. Ž.) individualiai įmonei.

Ieškovai ieškiniu inter alia prašė pripažinti negaliojančia 2001 m. vasario 26 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalį dėl parduotuvės, panaikinti šio liudijimo pagrindu atliktą teisinę parduotuvės registraciją. Pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškinys buvo atmestas dėl ieškinio senaties termino praleidimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovai tinkamai nepareiškė reikalavimo taikyti ieškinio senatį, šį sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 18 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad A. Ž. ir R. Ž. susituokė 1986 m.; A. Ž. mirė 2000 m. rugsėjo 12 d.; A. Ž. vardu 1996 m., t. y. santuokos metu, buvo įregistruota individuali įmonė. Atsižvelgdamas į Įmonių įstatymo 7 straipsnio, galiojusio palikimo atsiradimo ir jo priėmimo metu, nuostatas, kad individualios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonės savininko turto, teismas sprendė, jog turtas, įregistruotas registre A. Ž. individualios įmonės vardu ir įgytas jo santuokos su R. Ž. metu buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Remdamasis 1964 m. CK 601 straipsnio, kuriame nustatyta, kad kartu su įmone įpėdiniams pereina ir teisė į firmos vardą, kuriame nebuvo atskirai aptartas individualios įmonės vardu įregistruoto nekilnojamojo daikto paveldėjimas, teismas darė išvadą, jog notaras pagrįstai išdavė paveldėjimo teisės liudijimą R. Ž. į individualią įmonę su jai priklausančia sąskaita, jos teisėmis ir pareigomis, o individualios įmonės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – pastatą/parduotuvę – paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijime teisėtai ir pagrįstai prisiskyrė bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei; šis paveldėtas turtas ieškovės R. Ž. prašymu buvo įregistruotas jos vardu Nekilnojamojo turto registre, jai teisėtai ir pagrįstai buvo išduotas pažymėjimas apie asmeninės nuosavybės teisę į pastatą/parduotuvę paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12, 16 straipsnių nuostatomis. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad ieškovų teisės nebuvo nepažeistos, ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, todėl ieškinio senaties termino klausimo nesvarstė.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartimi ieškovų apeliacinį skundą atmetė, panaikino Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teismas nustatė, kad, mirus A. Ž., ieškovė R. Ž. 2000 m. rugsėjo 20 d. pateikė pareiškimą Radviliškio rajono notarų biurui išduoti paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą ir nurodė, kad po vyro A. Ž. mirties liko paveldimas turtas: įmonė, automobiliai, traktorius, pastatai ir žemė, esantys (duomenys neskelbtini); 2000 m. rugsėjo 27 d. R. Ž. vėl kreipėsi į Radviliškio rajono notarų biurą, prašydama išduoti nuosavybės teisės liudijimą į bendrą santuokinį turtą, kurį sudaro įmonė, esanti (duomenys neskelbtini), automobiliai DAF (vilkikas), puspriekabė NOPA, VW LT40. Šių prašymų pagrindu 2001 m. vasario 26 d. R. Ž. buvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, kuriame nurodyta, kad paveldimą turtą, kuriam išduotas šis liudijimas, sudaro: 1) pastatas-gyvenamasis namas, kiti statiniai, pagalbiniai statiniai, betono blokelių tvartas, lentų kluonas, skardos parduotuvė (priklausanti A. Ž. įmonei), plane pažymėta 6E1g, esantys (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 3) pajus su priskaitomais dividendais Radviliškio r. Grinkiškio žemės ūkio bendrovėje; 4) automobilis „Audi 100“; 5) traktorius MTZ- 82; 6) balninis vilkikas DAF TE47WS, priklausantis A. Ž. įmonei; 7) ½ dalis A. Ž. įmonės, esančios (duomenys neskelbtini), su jai priklausančia sąskaita, jos teisėmis, pareigomis, pavadinimu, automobiliu VW LT-40, puspriekabe furgonu NOPA. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, neištyręs visų bylai reikšmingų aplinkybių, neišreikalavęs byloje esminių įrodymų, todėl padarė teisiškai nepagrįstas išvadas. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, kuriais remiantis buvo išduotas ginčijamas 2001 m. vasario 26 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas ir nuosavybės teisės liudijimas; neturint šių esminių įrodymų, neaišku, kodėl ginčo parduotuvę, priklausančią A. Ž. įmonei, ieškovė R. Ž. paveldėjo atskirai nuo individualios įmonės; neišsiaiškinus esminių šių bylos aplinkybių, nėra galimybės šalių ginčą išnagrinėti objektyviai ir padaryti teisiškai pagrįstas išvadas. Teismas nurodė, kad, pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo, būtina išreikalauti iš notarės mirusiojo A. Ž. paveldėjimo bylą, taip pat duomenis, kuo remiantis buvo išduotas ginčijamas 2001 m. vasario 26d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas naujus įrodymus gali tirti tik CPK 314 straipsnyje nustatyta tvarka, tai pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kasacinių skundų teisiniai argumentai. Prisidėjimas prie kasacinio skundo

Atsakovė Radviliškio rajono 1-ojo notarų biuro notarė Daiva Verpetinskienė kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 327 straipsnio, reglamentuojančio, kokiais atvejais apeliacinės instancijos teismas panaikina teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nuostatas, nes nenustatė šiame straipsnyje išvardytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, aiškinant apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. R. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2007; 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr. 3K-3-465/2006; 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M., I. M. v. G. G. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-576/2004; Lietuvos 2004 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R., J. R. v. E. Ž., B. Ž., bylos Nr. 3K-3-93/2004; ir kt.).

2. Dėl teismo nutarties turinio. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė konkrečių teisinių argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų neteisėtas ar nepagrįstas, taip pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies 1-4 punktų nuostatas, nes nutartyje nenurodė, kurių konkrečiai bylai reikšmingų aplinkybių neištyrė pirmosios instancijos teismas; kurių esminių įrodymų neišreikalavo pirmosios instancijos teismas ir kodėl šie įrodymai yra esminiai; kurios pirmosios instancijos teismo išvados yra teisiškai nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą vien tik formaliu pagrindu - kad šis neva neišsiaiškino, kuo remiantis buvo išduotas ginčijamas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, taip pažeisdamas CPK 328 straipsnio, kuriame nustatyta, jog iš esmės teisėtas ir pagrįstas sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais, nuostatas. Iš byloje esančių šalių ir jų atstovų paaiškinimų, rašytinių įrodymų nustatyta, kad notarė ginčijamą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą išdavė remdamasi duomenimis, surinktais paveldėjimo byloje, kuri teismo buvo išreikalauta ir ištirta.

3. Dėl proceso koncentruotumo. Nepagrįstai grąžinant bylą nagrinėti trečią kartą pirmosios instancijos teismui, yra pažeidžiama bylos dalyvių teisė į koncentruotą, greitą, ekonomišką procesą, nepagrįstai vilkinamas bylos išnagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad byloje esančių įrodymų nepakanka, turi pasiūlyti šaliai juos pateikti (CPK 179, 302 straipsniai), tačiau nepasiūlė bylos dalyviams pateikti jokių papildomų įrodymų, nes visi duomenys, įrodymai, paaiškinimai jau yra pateikti į bylą. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo priimti galutinį sprendimą, o ne grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, taip pažeisdamas CPK 7 straipsnio, įpareigojančio teismą užkirsti kelią procesui vilkinti, nuostatas.

4. Dėl paveldėtojų. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino materialinės teisės normą - 1964 m. CK 571 straipsnį, kuriame buvo nustatyta, kad iki 2000 m. CK įsigaliojimo mirusio asmens turtą pagal įstatymą paveldi tik fiziniai asmenys. Dėl to palikėjo individualiai įmonei priklausęs parduotuvės pastatas negalėjo po jo mirties iš karto atitekti R. Ž. įmonei (anksčiau buvusiai A. Ž. įmonei (juridiniam asmeniui), nes individuali įmonė nebuvo paveldėjimo subjektas ir negalėjo būti paveldima.

5. Dėl ieškinio senaties taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neapsvarstė ieškinio senaties taikymo ieškovų reikalavimui panaikinti dalį ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo, nors šis argumentas buvo nurodytas ir atsiliepime į ieškinį, ir atsiliepime į apeliacinį skundą. Akivaizdu, kad ieškovai praleido CK 5.8 straipsnyje įtvirtintą vienerių metų ieškinio senaties terminą paveldėjimo liudijimui ginčyti.

Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo, kuriuo palaiko atsakovės Radviliškio rajono 1-ojo notarų biuro notarės Daivos Verpetinskienės kasacinio skundo argumentus ir prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ieškovai R. Ž. ir R. Ž. įmonė kasaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį bei Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Dėl proceso koncentruotumo. Apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas asmuo turi teisę, jog jo byla būtų nagrinėjama per kuo įmanoma trumpiausią laiką.

2. Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui. CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo nėra absoliuti; ji ribojama CPK 327 straipsnyje nurodytomis sąlygomis, kurių apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka, nes apeliacinės instancijos teismas jokių CPK 327 straipsnyje nurodytų pagrindų nenustatė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, aiškindamas apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M., I. M. v. G. G. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-576/2004; 2004 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R., J. R. v. E. Ž., B. Ž., bylos Nr. 3K-3-93/2004; ir kt.).

3. Dėl nutarties turinio. Kadangi CPK nustatyti išimtiniai atvejai, kada byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmąja instancija, tai apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nutartyje privalo nurodyti vieną iš CPK nustatytų pagrindų, tačiau nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių teisinių pagrindų, kuriais grindžia nutartyje padarytas išvadas, nepateikė logiškų argumentų, kodėl neišanalizavo byloje esančių įrodymų, nenurodė įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas, taip pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies 1-4 punktų nuostatas.

4. Dėl individualios įmonės paveldėjimo tvarkos. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė 1964 m. CK 601 straipsnio ir Įmonių įstatymo 7 straipsnio nuostatas, nes neatsižvelgė į Įmonių įstatymo 2 straipsnio nuostatas; šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė. Kadangi byla du kartus nagrinėta pirmąja ir apeliacine instancija, byloje surinkti visi įrodymai, tai, atsižvelgdamas į ekonomiškumo, proceso koncentracijos principus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gali priimti naują sprendimą - tenkinti ieškovų ieškinį. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad R. Ž., kaip fizinis asmuo, pastatą-parduotuvę paveldėjo atskirai nuo individualios įmonės, t.y. kaip atskirą turtinį vienetą, nors šis nekilnojamasis daiktas buvo registruotas mirusiojo A. Ž. individualios įmonės vardu. Šiam nekilnojamajam daiktui išskirti iš A. Ž. individualios įmonės turto masės, nurodant, jog pastatas-parduotuvė, R. Ž., kaip fiziniam asmeniui, paveldėjimo būdu pereina atskirai nuo individualios įmonės, nebuvo jokio teisinio pagrindo. R. Ž. paveldėjimo būdu individuali įmonė perėjo natūra, ji įgijo į ją nuosavybės teisę, tačiau tai nereiškia, kad A. Ž. individualios įmonės vardu registruotas materialusis turtas ir turtinės teisės tapo R. Ž. asmenine nuosavybe. Šis turtas bei turtinės teisės liko individualios įmonės nuosavybė, o R. Ž. įgijo nuosavybės teisę į visą įmonę, kaip turtinį kompleksą.

k o n s t a t u o j a :

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir šios teisės santykio su proceso operatyvumo principu bei asmens teise, kad jo byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką

Apeliacinės instancijos teismo teisė bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ribojama tiek apeliacinės instancijos prigimtimi, tiek proceso operatyvumo principu. Proceso operatyvumo principu užtikrinama asmens teisė, kad jo byla būtų išnagrinėjama per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Tai galima pasiekti, kai byla nuosekliai judės iš pirmosios instancijos į apeliacinę instanciją ir nebus nepagrįstai grąžinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. G. v. R. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-522/2000).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs nepagrįsto bylos grąžinimo į pirmąją instanciją vertinamuosius kriterijus. Materialinės teisės normų pažeidimas, netinkamas jų taikymas ar aiškinimas negali būti pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes tokius pažeidimus gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, atitinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nurodymas, kad reikia rinkti naujus įrodymus, negali būti formalus, padarytas naudojantis vien teismo diskrecijos teise, o turi būti argumentuotas dėl tokių įrodymų būtinumo teisingai išnagrinėti bylą ir negalimumo tokių įrodymų priimti apeliaciniame procese (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. Panevėžio m. vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-1015/2000; 2001 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. Ž. įmonė v. V. S., bylos Nr. 3K-3-72/2001; 2001 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. R. v. UAB Philip Morris Lietuva, bylos Nr. 3K-3-257/2001; 2001 m. kovo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Bukkehave Ltd. v. UAB „Lautra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-156/2001). Bylos grąžinimas nagrinėti tuo pagrindu, kad bylos trečiasis asmuo turėtų teisę byloje pareikšti savarankišką reikalavimą, laikytinas nepagrįstu, jeigu asmens teisės gali būti apgintos pareiškiant ieškinį bendraisiais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Rusijos Mokslų akademijos Centras „Bioinžinerija“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-287/2004). Bylos grąžinimas motyvuojant tuo, kad neatskleista bylos esmė, taip pat laikytinas nepagrįstu, jeigu nenurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas turi nagrinėti bylą beveik visa apimtimi naujais aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. personalinė įmonė,,RBPĮ” v. V. G., A. B., bylos Nr. 3K-3-82/2005).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje pabrėžia, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies įgyvendinimui svarbu, jog bylos grąžinimas pakartotinai nagrinėti būtų pagrįstas (taikomas išskirtinėmis aplinkybėmis) ir nepateisinamai neužvilkintų bylos nagrinėjimo ir kad teismai turi būti aktyvūs taisydami klaidas, bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui ir pakartotinis jos nagrinėjimas turi būti pagrįstas ir pateisinamas, siekiant bylą išnagrinėti per kiek įmanoma trumpesnį laiką. (žr., pvz., Wierciszewska v. Poland, no. 41431/98, judgment of 25 November 2003; Uglanova v. Russia, no. 3852/02, judgment of 21 September 2006, § 34, Mamic v. Slovenia, no. 75778/01, judgment of 27 July 2006, ir kt.). Atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką taip, kad iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui byla būtų grąžinama tik tais atvejais, kai tai yra būtina ir kai tai nepažeis proceso operatyvumo principo.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas grąžino bylą trečią kartą nagrinėti pirmąja instancija ir nurodė, kad nėra duomenų, kodėl individualiai įmonei priklausęs nekilnojamasis turtas ieškovės buvo paveldėtas ne kartu su įmone, kaip turtiniu kompleksu, o atskirai, kaip ieškovės santuokinio turto dalis. Tokį bylos grąžinimą nagrinėti iš naujo kolegija pripažįsta prieštaraujančiu CPK 327 straipsnio nuostatoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai šios normos taikymo praktikai. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiai bylai išnagrinėti visi įrodymai pateikti, duomenys, kuriais vadovaujantis buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, surinkti (T. 1, b. l. 52-76), todėl apeliacinės instancijos teismas, tinkamai atlikdamas savo funkcijas, privalėjo ginčo santykiams taikyti materialinės teisės normas. Atsižvelgiant į tai, kasatorių kasacinių skundų dalys dėl nepagrįsto bylos gražinimo pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teisme tenkintinos ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo, kai paveldėjęs turtą asmuo skundžia notaro veiksmus dėl paveldėjimo turto apimties ir paveldėjimo teisių įforminimo

Paveldėjimas – tai universalus palikėjo teisių perėjimo būdas. Paveldėtojas įgyja tokias teises ir tokia apimtimi, kokias turėjo palikėjas. Paveldint nuosavybės teisės objektai nekinta, keičiasi nuosavybės teisės subjektai bei nuosavybės teisės rūšis. Įforminant paveldėjimą, nesikeičia nuosavybės teisės į konkretų objektą turinys, tų teisių suvaržymai ir kita. Jei, įforminus paveldėjimą, paaiškėja, kad paveldėto turto teisinis režimas pakito ir dėl to pasikeitė paveldėjimo būdu įgytų teisių turinys, turto sudėtis, teisinis režimas ar kita, savininkas dėl tokių teisių netinkamo įforminimo skundžia notaro veiksmus CPK XXXI skyriaus nustatyta tvarka. Jeigu tokia tvarka nebuvo pasinaudota, o pakitęs paveldėtų teisių turinys pažeidžia savininko teises, tai pažeidimui pašalinti gali būti reiškiamas ieškinys dėl teisės (CK 1.138 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, pirmą kartą nagrinėdamas šią bylą apeliacine instancija, 2007 m. spalio 15 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi ir privaloma (CPK 18 straipsnis), šio ginčo dalyką kvalifikavo kaip ieškinį dėl teisės (CK 1.138 straipsnis). Kai reiškiamas ieškinys dėl teisės, taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas, o ne paveldėjimo teisei nuginčyti CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas senaties terminas, nes tokiu atveju ginčijama ne paveldėjimo teisė, o tos teisės įforminimas, po kurio atsiranda atitinkamas paveldėtojo valdymo, naudojimo ir kitų teisų pasikeitimas, kuris negali atsirasti paveldint turtą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo, neatsižvelgė į pirmiau nurodytoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, todėl šioje byloje nepagrįstai taikė CK 5.8 straipsnio nuostatas.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino (turi sužinoti) apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Viso nekilnojamojo turto priskyrimas ieškovei asmeninės nuosavybės teise nenurodant, kad dalis to nekilnojamojo turto yra individualios įmonės turtas, sukūrė to turto valdymo ir naudojimo sunkumų. Ieškovė apie netinkamą paveldėtų teisių įforminimą bei teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimą t. y. nuosavybės teisės išviešinimą, suprato nuosavybės teisės į paveldėtą turtą įgyvendinimo procese. Dėl to ieškinio senaties terminas šiuo atveju turėjo būti skaičiuojamas nuo to momento, kai ieškovė suprato apie savo teisių pažeidimą.

Kadangi ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas išduotas galiojant 1964 m. CK, tai tokiam ieškiniui turėjo būti taikomas šio kodekso 84 straipsnyje nustatytas terminas. 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2000 m., Nr. 74-2262) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė taikyti ieškinio senaties terminus, įtvirtintus 2000 m. CK, jeigu ieškinio senaties terminas nepasibaigė pagal anksčiau galiojusį įstatymą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės pažeidimui pašalinti ieškovė nepažeidė ieškinio senaties termino, nustatyto CK 1.125 straipsnio 1 dalyje (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis).

Dėl individualios įmonės paveldėjimo ir tokio paveldėjimo įforminimo

Paveldimo turto masė – nevienarūšė, nes paveldimi ne tik konkrečiai suformuoti kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės, turto apsunkinimai, su turtu susijusios prievolės, bet ir tų turto vienetų ir teisių kompleksai, t. y. turtiniai kompleksai (CK 5.1 straipsnis). Individuali įmonė – tai turtinis kompleksas, kuris dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip atskiras turtas. Kad paveldint tokią įmonę, t. y. keičiantis jos savininkui, nekistų šio civilinės apyvartos objekto teisinė padėtis ir taip būtų garantuotas civilinių santykių stabilumas, paveldėjimo teisės normose nustatyta, jog individualios įmonės turtas negali būti išdalytas, nes įpėdiniams, nepageidaujantiems ar negalintiems įmonėje vykdyti veiklos, išmokama kompensacija ir pirmenybės teisę šią įmonę paveldėti natūra turi tas įpėdinis, kuris gali ir nori tvarkyti individualią įmonę (CK 5.72 straipsnis). Tokio teisinio reglamentavimo nebuvo nustatyta 1964 m. CK paveldėjimo normose, bet individualios įmonės specifinis statusas įtvirtintas lex specialis – Įmonių įstatymo 7 straipsnyje. Įforminant individualiosios įmonės paveldėjimą, buvo būtina atsižvelgti į tai, kad ši įmonė paveldima kaip turtinis kompleksas ir negalima išskaidyti įmonės turto, taip pakeičiant įmonės turto sudėtį.

Nagrinėjamoje byloje individualią įmonę paveldėjo vienas įpėdinis, todėl nebuvo teisino pagrindo išskaidyti ar dalyti įmonės nekilnojamojo turto, t. y. nebuvo pagrindo nekilnojamąjį turtą, iki palikėjo mirties buvusį individualios įmonės turto sudėtyje, nurodyti kaip atskirą paveldimo turto vienetą šio turto masėje ir be teisinio pagrindo sumažinti paveldimo turto - individualios įmonės, kaip turtinio komplekso, masę. Individuali įmonė kartu yra ir civilinės teisės subjektas (juridinis asmuo), ir atskiras specialaus režimo nekilnojamasis turtas (turtinis kompleksas), kurį taip ir reikia registruoti bei įforminti ir jo paveldėjimą. Nagrinėjamoje byloje notaras neatsižvelgė į paveldimo turto – individualios įmonės – specifiką, ir nors paveldėjimo liudijime nurodė, kad skardos parduotuvė yra individualios įmonės turtas, tačiau nuosavybės teisės liudijime šio turto individualiai įmonei nepriskyrė ir padarė nuosavybės teisės į paveldimą turtą įforminimo klaidą. Savininkė ir toliau parduotuvę naudojo įmonės veikloje verslo tikslams, o, supratusi klaidą, kreipėsi į Nekilnojamojo turto registrą, kuris neteismine tvarka atsisakė pakeisti registro duomenis ir nurodyti, kad parduotuvė yra ieškovės individualios įmonės turtas, o ne ieškovei, kaip fiziniam asmeniui, nuosavybės teise priklausantis atskiras nekilnojamasis turtas.

CPK 359 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta kasacinės instancijos teismo teisė priimti naują sprendimą, jeigu konstatuojamas materialinės teisės normų pažeidimas. Kolegija pritaiko materialinės teisės normas, reguliuojančias individualios įmonės, kaip turtinio komplekso, paveldėjimo įforminimą bei tuo pagrindu teisių įregistravimą, ir pašalina teismų padarytą pažeidimą. Ieškovės kasacinis skundas tenkintinas visiškai, o atsakovės kasacinio skundo dalis dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo palikimo nepakeisto, atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 ir 98 straipsnių nuostatas šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas advokato pagalbai apmokėti, iš antrosios šalies, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pateikti iki bylos išnagrinėjimo pabaigos. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, jeigu kasacinis teismas priima naują teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Ieškovų pateikti dokumentai patvirtina, kad ieškovai patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: ieškovas R. Ž. įmonė sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio už ieškinio pareiškimą ir 1100 Lt – už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme, 220 Lt – žyminio mokesčio už apeliacinių skundų pareiškimą ir 2000 Lt – už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, 130 Lt – žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 1000 Lt – už advokato pagalbą kasacinės instancijos teisme; ieškovė R. Ž. sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio už ieškinio pareiškimą ir 220 Lt – žyminio mokesčio už apeliacinius skundus.

Kadangi ieškovų ieškinys visiškai patenkintas, ieškovui R. Ž. įmonei iš atsakovės priteisiamas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Atsižvelgiant į tai, kad, patenkinus ieškovų kasacinį skundą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis naikinami, bylinėjimosi išlaidos perskirstomos taip: ieškovams R. Ž. įmonei ir R. Ž. iš atsakovės priteistina po 320 Lt žyminio mokesčio už ieškinio ir apeliacinių skundų pareiškimą; valstybei iš atsakovės priteistina 28,10 Lt pašto išlaidų. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punktu, ieškovui R. Ž. įmonei iš atsakovės priteistinos 1000 Lt išlaidos advokato pagalbai, surašant kasacinį skundą, ir 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose apmokėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančia Radviliškio rajono notarų biuro notarės Daivos Verpetinskienės 2001m. vasario 26 d. išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalį, kuria nustatyta, kad R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), paveldimą turtą sudaro pastatas (skardos parduotuvė), plane pažymėta 6E1g, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).

Panaikinti R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės į pastatą (skardos parduotuvę), plane pažymėtą 6E1g, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre.

Nustatyti, kad R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), paveldimą turtą sudaro ½ dalis A. Ž. įmonės su jai nuosavybės teise priklausančia sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) AB Lietuvos žemės ūkio banko Radviliškio skyriuje, pavadinimu, teisėmis ir pareigomis, pastatu (skardos parduotuve), plane pažymėta 6E1g, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini); automobiliu VW LT 40, 1988 m., kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 1998 m. rugpjūčio 4 d. Radviliškio r. PK TAG išduoto registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini); puspriekabe furgonu NOPA, 1981 m., kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti R. Ž. įmonei, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės Radviliškio rajono 1-ojo notarų biuro notarės Daivos Verpetinskienės, 4450 (keturi tūkstančiai keturi šimtai penkiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų (advokato pagalbai ir žyminiam mokesčiui apmokėti).

Priteisti ieškovei R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės Radviliškio rajono 1-ojo notarų biuro notarės Daivos Verpetinskienės, 320 (trys šimtai dvidešimt) Lt žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovės Radviliškio rajono 1-ojo notarų biuro notarės Daivos Verpetinskienės 28,10 (dvidešimt aštuoni) Lt pašto išlaidų valstybei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Janina Stripeikienė

Algis Norkūnas

Pranas Žeimys