Civilinė byla Nr. 3K-3-116/2014 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-02-04994-2012-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 50.11.2; 118.7
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams J. P. (teisių perėmėja – Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos), E. Š., R. P., A. P. dėl žalos atlyginimo ir iškeldinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš patalpų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, priteisti solidariai iš atsakovų 3035,58 Lt žalos, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad patalpos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), su bendrojo naudojimo patalpomis nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, o ieškovas valdo, naudoja ir disponuoja Vilniaus miesto savivaldybės perduotą turtą ir atstovauja jos interesams. Šia patalpa savavališkai naudojasi atsakovas J. P., kurio gyvenamoji vieta šiuo adresu deklaruota nuo 1982 m. vasario 22 d. Dokumentų, įrodančių teisę naudotis šiuo plotu, atsakovas neturi, nėra sudaręs būsto nuomos sutarties. Atsakovai E. Š., R. P. ir A. P. savo gyvenamąją vietą deklaravę šiuo adresu, tačiau čia negyvena, o jų faktinė gyvenamoji vieta nežinoma. Dėl atsakovo veiksmų ieškovas negali įgyvendinti socialinio būsto nuomos funkcijų. Išnuomojus patalpas teisę į socialinį būstą turinčiam asmeniui, per trejų metų terminą ieškovas būtų gavęs 3035,58 Lt pajamų, todėl atsakovai turi šią žalą atlyginti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, iškeldino atsakovus J. P., E. Š., R. P., A. P. su jiems priklausančiu turtu iš ginčo patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiame bute, patikėtinio teise valdomame ieškovo, gyvena atsakovas J. P.; nepilnamečiai vaikai bute negyvena. Atsakovas gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nėra sudaręs, todėl laikytina, kad yra savavališkai jį užėmęs ir yra pagrindas jį iškeldinti. Teismas nurodė, kad ieškovas, reikalaudamas priteisti atsakovo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, neįrodė jos dydžio, nepridėjo žalos dydį patvirtinančių dokumentų, todėl reikalavimą atlyginti žalą atmetė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą pakeitė ir teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ reikalavimas iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu ir nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; kitą sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas atlyginti žalą, paliko nepakeistą.
Teismas konstatavo, kad atsakovas J. P. ginčo gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs nuo 1982 m. vasario 22 d., t. y. šia patalpa naudojasi ir joje gyvena nuo 1982 metų, kai dar negaliojo nei Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas, nei Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas, todėl atsakovui J. P. ir jo šeimos nariams (kitiems atsakovams) negali būti taikomos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatos dėl socialinio būsto suteikimo, atitinkamai ir dėl nuomos sutarties nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMTAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-110/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-110/2012">3K-7-110/2012</a>). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, 1982 metais deklaruodamas šiame būste savo gyvenamąją vietą ir jame apsigyvendamas, elgėsi neteisėtai. Dėl to pripažintina, kad ginčo patalpose atsakovas gyvena teisėtai. Jis, nepasinaudojęs Butų privatizavimo įstatyme nustatyta galimybe privatizuoti gyvenamąją patalpą, į ją teisės neprarado. Teismas laikė, kad tarp atsakovo ir Vilniaus m. savivaldybės susiklostė faktiniai naudojimosi ginčo gyvenamąja patalpa teisiniai santykiai, ir pripažino, kad kiti šeimos nariai taip pat teisėtai šia naudojasi.
Kadangi nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš valstybės ir savivaldybės socialinės funkcijos vykdymo, tai teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje yra viešojo intereso, kuris, esant neteisėtai ir nepagrįstai teismo išvadai, sudaro pagrindą peržengti ieškovo apeliacinio skundo ribas, nes priešingu atveju būtų pažeisti visuomenės teisėti interesai ir atsakovo teisės ir teisėti interesai, todėl pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą dalį ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
Pasisakydamas dėl reikalavimo atlyginti žalą apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teisimo išvada, kad ieškovas žalos neįrodė, ir dėl šios dalies sprendimą paliko nepakeistą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas atlyginti žalą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl CK 1.71 straipsnio pažeidimo. Pagrindas apsigyventi savivaldybės gyvenamojoje patalpoje yra gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, o ne deklaruojama gyvenamoji vieta. Vien gyvenamosios vietos deklaravimas kuriuo nors konkrečiu adresu pats savaime nėra tapatus asmens faktiniam gyvenimui konkrečioje vietoje, tai ne visuomet reiškia ir nuomos teisinius santykius. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė, kaip gyvenamosios patalpos adresu: (duomenys neskelbtini), savininkė, nėra sudariusi su atsakovais gyvenamosios patalpos nuomos sutarties. Dėl to konstatuotina, kad ginčo patalpa atsakovai naudojasi neteisėtai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp atsakovo ir Vilniaus miesto savivaldybės atsirado faktiniai nuomos teisiniai santykiai. CK 1.71 straipsnyje nustatyta, kad jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai), tai sukuriami prievoliniai santykiai. Iš ieškovo ir atsakovų veiksmų (neveikimo) nematyti valios sudaryti sandorį. Atsakovai piktnaudžiauja savo teisėmis (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Bet kuri subjektinė teisė turi ribas, jas nustato imperatyviosios teisės normos ir kitų asmenų teisės bei teisėti interesai (Konstitucijos 28 straipsnis). Asmens veiksmai, kai jis įgyvendina savo teisę ne pagal socialinę paskirtį ir taip daro žalą kitiems asmenims, reiškia neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnio l dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis).
Dėl nuomą reglamentuojančių teisės normų. Pagal CK 6.588 straipsnio 1 dalį ir 6.589 straipsnio 1 dalį nuomininko šeimos nariai turi tokias pačias teises ir pareigas, kaip ir nuomininkas, dėl ko laikytini bendraatsakoviais, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisakė, t. y. nepateikė išvadų dėl bendraatsakovių (šeimos narių), kurie yra pakeitę gyvenamąsias vietas, išvykę gyventi kitur, tačiau gyvenamosios vietos deklaracijos nepakeitę.
Apygardos teismas netaikė CK 6.591 straipsnio 1 dalies, pagal kurią laikinai išvykusiems nuomininkui, jo šeimos nariui teisė į valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą paliekama šešiems mėnesiams su sąlyga, kad bus mokamas nuomos mokestis ir mokestis už komunalines paslaugas. CK 6.609 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai nuomininkas, jo šeimos nariai ir buvę šeimos nariai išvyksta gyventi kitur, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo išvykimo dienos. Laikinai išvykusiems nuomininkui, jo šeimos nariui ar buvusiam šeimos nariui teisė į nuomojamas gyvenamąsias patalpas visam išvykimo laikui paliekama tik CK 6.591 straipsnio 2 dalyje išvardytais atvejais. Apeliacinės instancijos teismas šių CK nuostatų netaikė, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kad nuomos teisę praradę asmenys nėra iškeldinami, taip pažeidžiant kitų asmenų teisę išnuomoti patalpą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, nagrinėjant ginčus, kylančius iš socialinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, svarbus jų kilimo momentas. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukimui taikytinos Civilinio kodekso, o ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMTAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-110/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-110/2012">3K-7-110/2012</a>). Atsakovas ginčo bute gyvenamąją vietą deklaravęs nuo 1982 metų, todėl gali būti iškeldintas CK nustatytais pagrindais, nes nemoka mokesčių (atjungta elektra) ir niokoja būstą (CK 6.611 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.
Dėl savininko teisių pažeidimo. Savivaldybės socialinio būsto fondui yra priskiriami savivaldybei nuosavybės teise priklausantys, taip pat patikėjimo teise valdomi gyvenamieji namai, jų dalys, butai (ir kitos tinkamos gyventi patalpos), skirti nuomoti šeimoms ir asmenims, turintiems teisę į socialinį būstą, todėl laikytina, kad ginčo butas priskirtinas socialinio būsto fondui ir turi būti išnuomotas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Gyvenamosios vietos deklaravimas ginčo bute nėra pagrindas juo naudotis teisėtai, t. y. jis nepakeičia rašytinės nuomos sutarties. Taip pažeidžiama savininko teisė naudoti butą savo nuožiūra bei tinkamai įgyvendinti teisės aktais numatytą socialinio būsto nuomos funkciją (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 4.98 straipsnis). Nesudarius rašytinės formos nuomos sutarties, savininkas negali jos įregistruoti viešajame registre ir panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Be to, yra pažeidžiami asmenų lygiateisiškumo ir viešojo intereso principai, nes kiti asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytus kriterijus, negali įgyvendinti savo teisės į socialinį būstą.
Dėl žalos. Vilniaus apygardos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad, nesant neteisėtų atsakovų veiksmų ir padarytos žalos, ieškovas neįrodė priežastinio ryšio ir kaltės, nors iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog jei atsakovai nebūtų atlikę neteisėtų veiksmų, ieškovas galėtų disponuoti ginčo patalpomis savo nuožiūra ir prašomų priteisti nuostolių nebūtų patyrusi, o atsakovai nebūtų nepagrįstai sutaupę buto nuomos išlaidų ieškovės sąskaita.
Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad deliktinės atsakomybės nuostatos šiuo atveju netaikytinos, turi būti vadovaujamasi CK 6.242 straipsnio norma, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas, paprastai pasireiškiantis nepagrįstu sutaupymu ir kitokiu naudos gavimu. Nagrinėjamu atveju nėra abejonės, kad atsakovai nepagrįstai sutaupė ieškovo sąskaita, t. y. daugiau kaip dešimt metų gyveno ginčo bute nemokėdami nuomos mokesčio. Buto savininko valios ginčo butą atsakovams suteikti naudotis neatlygintinai nebuvo. Be atlygio naudodamiesi butu atsakovai sutaupė ieškovo sąskaita, šis sutaupymas yra proporcingas ieškovo negautoms lėšoms; sutaupymą bei lėšų negavimą sieja priežastinis ryšys.
Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas leidžia asmenims nepagrįstai naudotis Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiomis patalpomis nemokant nuomos mokesčio. Tai paneigia bendruosius CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Atsakovė E. Š. su ieškovo kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas bei priėmė teisiškai nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas – ne bet koks materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, o tik toks, kuris turi esmine reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Kasatorius nenurodo jokių konkrečių materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų, turinčių esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusių turėti įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui. Kasatorius taip pat neargumentuoja tariamo nukrypimo nuo konkretaus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuoto precedento. Nors kasacinis procesas apima tik teisės klausimų analizę, tačiau kasacinis skundas bei kasacijos pagrindai iš esmės grindžiami tik faktinių aplinkybių vertinimu.
Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, kad tarp atsakovo ir Vilniaus miesto savivaldybės atsirado faktiniai nuomos teisiniai santykiai, nes atsakovas ginčo patalpoje savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs nuo 1982 m., ja naudojasi ir ten gyvena. Taigi, jam netaikomas nei Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas, nei Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas. Dėl to atsakovams negali būti taikomos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatos dėl socialinio būsto suteikimo, atitinkamai ir dėl nuomos sutarties nutraukimo. Dėl šios priežasties laikytina, kad atsakovas ginčo patalpose gyvena teisėtai. Kartu pripažintina, kad ir atsakovo šeimos nariai teisėtai naudojasi šia patalpa.
Nesuprantama kasatoriaus pozicija dėl žalos atlyginimo, kai, pasak kasatoriaus, atsakovai ginčo butu nesinaudojo ir (ar) buvo išvykę.
Kasatorius nurodo, kad atsakovas gali būti iškeldintinas CK pagrindais dėl nemokamų mokesčių, buto nuniokojimo. Su šiuo kasatoriaus argumentu sutikti negalima, nes atsakovas patalpa naudojasi ir joje gyvena nuo 1982 metų, kai dar negaliojo Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas ir Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas. Taigi, atsakovams negali būti taikomos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatos dėl socialinio būsto suteikimo, atitinkamai ir dėl nuomos sutarties nutraukimo.
Kasaciniame skunde teigiama, kad tokio pobūdžio bylose kartu turėtų būti vertinami asmenų lygiateisiškumo ir viešojo intereso principai. Pažymėtina, kad šie principai žemesniųjų instancijų teismų buvo tinkamai taikyti bei įvertinti. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš valstybės ir savivaldybės socialinės funkcijos vykdymo, todėl byloje yra viešojo intereso ir tai leidžia peržengti apeliacinio skundo ribas.
Atsakovai ginčo patalpose gyvena ir jomis naudojasi teisėtai, ieškovas nuomos mokesčio atsakovams neskaičiavo ir nereikalavo sumokėti, todėl pripažintina, kad ieškovas neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis) ir žalos (CK 6249 straipsnis), priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis). Atsižvelgdami į tai, kad kasatorius nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo patirtą žalą, teismai pagrįstai konstatavo, kad žala neįrodyta. Pažymėtina, kad pagal CK 6.242 straipsnio 3 dalį praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir rizika. Kasatoriui neįrodžius šių aplinkybių, teismams nebuvo pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos dalies dėl atsakovo J. P. iškeldinimo iš savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nutraukimo
Šioje byloje prasidėjus kasaciniam procesui buvo gauti duomenys iš Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, kad atsakovas J. P. 2013 m. gegužės 28 d. mirė. CPK 48 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos, inter alia, kai miršta fizinis asmuo, teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių teisių perėmimas. CPK 293 straipsnyje atitinkamai nustatyta, kad, susiklosčius situacijai, kai, mirus fiziniam asmeniui, kuris buvo vienas iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas, teismas nutraukia bylą (CPK 293 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Dėl savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų specifinės socialinės paskirties jų nuomos teisė nepaveldima (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos miesto savivaldybė v. A.R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-289/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-289/2008">3K-3-289/2008</a>). Tai reiškia, kad mirusiojo atsakovo J. P. materialiųjų teisių į ginčo gyvenamąsias patalpas perėmimas negalimas, todėl ši civilinės bylos dalis nutrauktina.
Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų
CPK yra apibrėžtos kasacinio teismo diskrecijos ribos. Nagrinėjamu atveju aktuali CPK 353 straipsnio 1 dalies norma, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, ir CPK 347 straipsnio 2 dalies norma, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.
Iš bylos procesinių dokumentų turinio matyti, kad ieškovas ieškiniu reiškė du reikalavimus: iškeldinti atsakovus iš savavališkai užimtų gyvenamųjų patalpų ir priteisti iš jų žalos atlyginimą. Šio reikalavimų faktiniu pagrindu ieškovas nurodė aplinkybes, kad atsakovai į ginčo patalpas įsikėlė be nuomos sutarties, t. y. savavališkai, atsakovams neteisėtai užėmus ginčo patalpas, ieškovas patyrė žalą – neteko pajamų, kurias būtų gavęs iš gyvenamųjų patalpų nuomos. Šios aplinkybės buvo nagrinėjimo dalykas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Ieškinio pareiškime ieškovas, be kita ko, nurodė ir tai, kad ginčo patalpomis naudojasi tik atsakovas J. P., o kiti atsakovai jose tik deklaruoja gyvenamąją vietą, tačiau faktiškai negyvena. Tačiau šių faktinių aplinkybių pagrindu ieškovas reikalavimų nereiškė, jos nebuvo įrodinėjimo dalykas, ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai jų nenagrinėjo.
Ieškovas nesinaudojo CPK 141 straipsnyje įtvirtinta teise pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, tačiau kasaciniame skunde nurodė argumentus, kad atsakovai turėtų būti pripažinti netekusiais teisės į gyvenamąsias patalpas, dėl to, kad iš jos išvyko, be to, nurodė, kad atsakovai neatlygintinai naudodamiesi ginčo patalpomis nepagrįstai parturtėjo. Teisėjų kolegija šių kasacinio skundo argumentų, kaip pateiktų pažeidžiant proceso teisės normas (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 347 straipsnio 2 dalis), nenagrinėja.
Šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria atmesti ieškinio reikalavimai iškeldinti atsakovus CK 6.612 straipsnio pagrindu ir priteisti iš jų žalos atlyginimą, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas.
Dėl atsakovų iškeldinimo CK 6.612 straipsnio pagrindu
Reikalavimą iškeldinti atsakovus iš ginčo gyvenamųjų patalpų kasatorius grindė CK 6.612 straipsnio norma, pagal kurią savavališkai užėmusiais gyvenamąsias patalpas laikomi asmenys, įsikėlę be nuomos sutarties. Kasatoriaus teigimu, vien aplinkybė, jog atsakovai neturi rašytinės nuomos sutarties, yra pakankamas pagrindas savavališko patalpų užėmimo faktui įrodyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad faktinių nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste tokia kasatoriaus pozicija yra nepagrįsta. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad atsakovas J. P. ginčo patalpose apsigyveno ne vėliau kaip 1982 metais, kai jose deklaravo gyvenamąją vietą, kiti atsakovai yra jo šeimos nariai, gyvenamąją vietą ginčo patalpose deklaravę 1998–2002 m. Byloje nenustatytos faktinės atsakovo J. P. apsigyvenimo ginčo bute aplinkybės, tačiau nustatyta, kad už šių gyvenamųjų patalpų eksploatavimą atsakingi subjektai trisdešimt metų toleravo atsakovų naudojimąsi ginčo patalpomis ir nekėlė iškeldinimo klausimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant tokioms aplinkybėms vien rašytinės nuomos sutarties nebuvimas negali būti pripažįstamas pakankamu savavališko patalpų užėmimo įrodymu. Teisės aktuose, skirtingu laikotarpiu reglamentavusiuose (reglamentuojančiuose) valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos santykius, buvo ir yra įtvirtinta nuomininko teisė gyvenamojoje patalpoje apgyvendinti savo šeimos narius, inter alia, vaikus; nuomininko šeimos narių teisės ir pareigos, kylančios iš nuomos sutarties, yra tokios pačios kaip ir nuomininko (Butų kodekso 54, 55 straipsniai, 1964 m. CK 330, 331 straipsniai, CK 6.589, 6.590 straipsniai). Aptartas teisinis reglamentavimas nagrinėjamu atveju reiškia, kad, nepaneigus atsakovo J. P. teisės į ginčo gyvenamąsias patalpas, t. y. neįrodžius savavališko patalpų užėmimo fakto, negali būti paneigtos ir jo šeimos narių teisės.
Dėl aptartų argumentų visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatoriaus reikalavimą iškeldinti atsakovus CK 6.612 straipsnio pagrindu.
Dėl reikalavimo atlyginti žalą
CPK įtvirtintas civilinių santykių subjektų elgesio dispozityviškumo principas inter alia reiškia jų teisę savo nuožiūra naudotis tikrai ar tariamai pažeistų teisių gynimo būdais. Kasatorius reikalavimą priteisti pinigines lėšas grindė civilinės atsakomybės nuostatomis. Jo teigimu, atsakovai, neteisėtai užėmę ginčo gyvenamąsias patalpas, jam padarė žalą, pasireiškusią negautų pajamų forma. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti būtinas jos sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio, kaltės) visetas. Nagrinėjamu atveju, nenustačius, kad atsakovai savavališkai ir neteisėtai naudojosi ginčo patalpomis, nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, todėl reikalavimas atlyginti žalą apeliacinės instancijos teismo pagrįstai atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 95,14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovei E. Š. buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos kasacinės instancijos teisme sudaro 360 Lt (Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. rugpjūčio 13 d. pažyma Nr. (4.22.)-TPA-807-13), jos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Nutraukti civilinės bylos dalį dėl atsakovo J. P. iškeldinimo iš savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų adresu: (duomenys neskelbtini).
Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (duomenys neskelbtini) 360 (tris šimtus šešiasdešimt) Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660, nurodant mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).
Priteisti valstybei iš SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (duomenys neskelbtini) 95,14 Lt (devyniasdešimt penkis Lt 14 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Sigita Rudėnaitė
Antanas Simniškis
