Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-421/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04023-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.6.1; 114.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutarties ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Ergo Lietuva“ ieškinį atsakovams R. P., M. T., T. T., D. Š. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartinius santykius; draudiko teisę pareikšti regresinį reikalavimą draudėjui, eismo įvykio metu jau nebuvusiam draustos transporto priemonės valdytoju, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas akcinė draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo M. T. 25 815,32 Lt žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2010 m. vasario 25 d. su R. P. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria iki 2011 m. vasario 25 d. buvo apdrausta automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. 2010 m. rugpjūčio 24 d. R. P. VĮ „Regitra“ pranešė apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimą M. T. 2010 m. rugpjūčio 26 d. Didžiojoje Britanijoje eismo įvykio metu D. Š. vairuojamas „VW Golf“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) apgadino kitą transporto priemonę, todėl ieškovė atlygino dėl eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą, išmokėjo 22 448,10 Lt draudimo išmoką bei atlygino 3 367,22 Lt atstovavimo išlaidas įvykį administravusiam atstovui.

Teisme ieškovo atstovė žalos atlyginimą, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti iš atsakovo R. P. nurodydama, kad 2010 m. vasario 25 d. ieškovė sudarė su R. P. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, apdrausdama automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) valdytojo civilinę atsakomybę. Pirmąją įmoką 152,88 Lt atsakovas sumokėjo 2010 m. vasario 26 d., antrąją įmoką įsipareigojo sumokėti 2010 m. rugpjūčio 26 d., tačiau to nepadarė, atsakovui buvo siunčiami pranešimai apie nesumokėtas draudimo įmokas pagal sudarytą sutartį ir pranešimas apie sutarties nutraukimą. 2010 m. rugpjūčio 24 d. R. P. pardavė transporto priemonę M. T., tačiau neperdavė jam draudimo sutarties ir nepranešė draudikui apie transporto priemonės pardavimą, neprašė nutraukti draudimo sutarties. 2010 m. rugpjūčio 26 d. Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą atlygino ieškovas, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 punktu, turi teisę susigrąžinti sumokėtas draudimo išmokas iš atsakovo R. P.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovo R. P. ieškovui 25 815,32 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 774 Lt žyminį mokestį, 445,63 Lt už vertimo paslaugas, 61,58 Lt kelionės išlaidas ir valstybei – 64,57 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

Teismas tinkamu atsakovu byloje laikė R. P., o M. T., T. T. ir D. Š. – trečiaisiais asmenimis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2010 m. vasario 25 d. R. P. su ieškovu sudarė transporto priemonės „VW Golf“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį dvylikai mėnesių, pirmąją įmoką – 152,88 Lt sumokėjo 2010 m. vasario 26 d., o antrąją įmoką turėjo mokėti 2010 m. rugpjūčio 26 d. Atsakovui to nepadarius, draudimo sutartis su atsakovu buvo nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d. Atsakovas R. P. 2010 m. rugpjūčio 24 d. Londone automobilį „VW Golf“ pardavė M. T. ir apie nuosavybės teisės perdavimą pranešė VĮ „Regitra“, tačiau neperdavė naujajam savininkui draudimo sutarties, neinformavo draudiko apie automobilio savininko pasikeitimą, nenutraukė draudimo sutarties. M. T. tą pačią dieną pardavė automobilį T. T., kuris apie draudimą nežinojo, naudojosi tariamai nedraustu automobiliu, o jo draugas D. Š. 2010 m. rugpjūčio 26 d. padarė eismo įvykį, be to, važiavo neturėdamas reikiamų dokumentų. Kadangi automobilis „VW Golf“ buvo apdraustas ieškovo, tai ieškovas sumokėjo nukentėjusiam asmeniui 22 448,10 Lt draudimo išmoką. 2010 m. spalio 6 d. ieškovas informavo atsakovą R. P. apie įvykį. Teismas, tenkindamas ieškinį, vadovavosi TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalimi, kurią aiškino taip, kad atsakovas R. P., pardavęs transporto priemonę, privalėjo perduoti naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį. Tokiu atveju naujajam transporto priemonės savininkui pereina draudėjo teisės ir pareigos pagal draudimo sutartį; ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos jis privalo pranešti draudikui apie nuosavybės teisės perėjimą ir savo duomenis. Kadangi atsakovas R. P. neperdavė M. T. duomenų apie sudarytą draudimo sutartį, eismo įvykio metu galiojo 2010 m. vasario 25 d. sudaryta draudimo sutartis, draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį atsakovas laiku nesumokėjo draudimo įmokos, tai teismas priteisė iš atsakovo žalos atlyginimą, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo R. P. apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi paliko Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog atsakovas R. P. neperdavė M. T. duomenų apie sudarytą draudimo sutartį, eismo įvykio metu galiojo draudimo sutartis, sudaryta ieškovo ir atsakovo R. P., draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas laiku nesumokėjo draudimo įmokos. Šių nustatytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad žalos atlyginimas, palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo R. P. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, atsakovas neįrodė aplinkybės, kad perleidęs transporto priemonę jis naujam transporto priemonės savininkui perdavė ir draudimo sutarties sudarymą patvirtinančius dokumentus. Atsakovas, būdamas draudimo sutarties šalis ir privalėdamas elgtis apdairiai, turėjo informuoti draudiką ne tik apie transporto priemonės savininko pasikeitimą, bet ir apie tai, kad naujajam transporto priemonės savininkui perdavė su draudimo sutartimi susijusius dokumentus arba kreiptis į draudiką dėl draudimo sutarties nutraukimo. Ieškovas pagrįstai nukreipė regresinį reikalavimą į atsakovą R. P., nes nukreipti jį į ne draudimo sutarties šalis nėra galimybės.

Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovo R. P. argumentus dėl proceso teisės normų pažeidimo kaip nepagrįstus, nurodydamas, kad atsakovas pats nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis teikti įrodymus, susipažinti su bylos medžiaga aktyviai ir tinkamai.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas R. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti arba bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl netinkamo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo

Kasatoriaus teigimu, byloje nustatyta, kad transporto priemonė „VW Golf“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) buvo parduota ir perduota naujajam valdytojui M. T., pats ieškovas pripažįsta, kad R. P. 2010 m. rugpjūčio 24 d. pranešė VĮ „Regitra“ apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimą. Ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kokiais pagrindais jis įrodo žalą, kylančią iš regresinio reikalavimo R. P., nes šiuo atveju turėjo būti sprendžiama, kas turėjo apmokėti nukentėjusiam asmeniui žalą dėl sukelto eismo įvykio – draudikas ar Biuras ir ar draudikas gali būti atsakingas už žalą, kai automobilis yra perduotas vairuoti neturinčiam teisės vairuoti D. Š., sukėlusiam eismo įvykį.

Kasatorius nurodo, kad šioje byloje teismas nevertino ir nesprendė civilinės atsakomybės klausimo kitiems atsakovams. Akivaizdu, kad naujasis transporto priemonės savininkas M. T. nesilaikė imperatyviosios TPVCAPDĮ nuostatos dėl privalomojo draudimo sutarties sudarymo. Jeigu naujasis automobilio savininkas būtų negavęs kartu su automobiliu ir privalomojo draudimo dokumentų, jis nebūtų atleistas nuo pareigos tuoj pat apdrausti įsigytą automobilį. R. P. neprivalėjo mokėti antrosios draudimo įmokos 2010 m. rugpjūčio 26 d., nes jis jau nebuvo transporto priemonės savininkas ir draudimo apsauga jam nebuvo reikalinga. Kasatoriaus teigimu, nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamais veiksmais draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovo R. P. nebuvo nustatyti jokie veiksmai, kurie galėjo būti susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu ar dėl jo atsiradusia žala trečiajam asmeniui.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo ir TPVCAPD sutarties pripažinimo vartojimo sutartimi

Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. rugpjūčio 24 d. R. P. pranešė VĮ „Regitra“ apie transporto priemonės pardavimą, ieškovas įgijo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nes buvusiam automobilio savininkui draudimo apsauga nebereikalinga. Privalomojo draudimo sutartis su R. P. nebuvo nutraukta dėl paties draudiko kaltės ir kasatorius apie jos galiojimą po transporto priemonės pardavimo sužinojo tik iš pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo

Kasatorius nurodo, kad patraukus jį bendraatsakoviu byloje jis procesinių dokumentų negavo, todėl buvo pažeisti esminiai civilinio proceso principai – šalių lygiateisiškumo bei rungimosi. Teismas nenustatinėjo tinkamo atsakovo byloje CPK 45 straipsnio pagrindais, nesprendė kitų byloje įtrauktų asmenų civilinės atsakomybės klausimo. Kasatoriaus teigimu, teismas, turėdamas duomenų apie ieškovo nurodyto faktinio pagrindo neegzistavimą (R. P. eismo įvykio ir žalos atsiradimo metu nebuvo nei transporto priemonės savininkas, nei valdytojas), bet leisdamas toliau vykti procesui, sudarė sąlygas nesąžiningam procesinių teisių naudojimui.

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nesilaikymo

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos, kuriomis jis rėmėsi, priimdamas nutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012; 2013 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Cargo and go“, bylos Nr. 3K-3-123/2013), savo faktinėmis aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamo ginčo, nes nurodytose civilinėse bylose draudėjas buvo juridinis asmuo, laiku nesumokėjęs draudimo įmokų, t. y. nevykdęs draudimo sutarties.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas akcinė draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“ prašo palikti nepakeistus Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 7 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo

Ieškovas nurodo, kad draudimo teisinių santykių tarp draudėjo ir draudiko atsiradimo pagrindas yra sutartis. Pagal TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalį, draudėjo teisės ir pareigos gali pereiti naujajam transporto priemonės savininkui tik tada, kai draudėjas perdavė dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį. Dėl šios normos aiškinimo pasisakė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinio bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-55/2014. Nagrinėjamoje byloje atsakovas R. P. neperdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentų, patvirtinančių sudarytą draudimo sutartį, todėl liko teisinių santykių subjektu. Ieškovo teigimu, atsakovas, būdamas draudimo sutarties šalis ir privalėdamas elgtis apdairiai, turėjo informuoti draudiką ne tik apie transporto priemonės savininko pasikeitimą, bet ir apie tai, kad naujajam transporto priemonės savininkui perdavė su draudimo sutartimi susijusius dokumentus, arba kreiptis į draudiką dėl draudimo sutarties nutraukimo. Atsakovas, neatlikęs šių veiksmų, prisiėmė tokių veiksmų neatlikimo riziką. Ieškovas R. P. apie įvykusį eismo įvykį paaiškinimus prašė pateikti 2010 m. spalio 6 d. išsiųstu laišku, tačiau atsakovas atsakymo nepateikė, o pažymą apie pasikeitusį duomenų registravimą dėl transporto priemonės savininko atsiuntė tik 2011 m. vasario 23 d. Per visą šį laikotarpį ieškovė atsakovui buvo išsiuntusi ne vieną laišką ir dėl draudimo įmokos sumokėjimo, ir dėl eismo įvykio, ir dėl draudimo sutarties nutraukimo. Kasatorius nėra ieškovui pateikęs jokio raštiško pranešimo apie pasikeitusią gyvenamąją vietą ir pripažįsta, kad deklaruotos gyvenamosios vietos adresu gyveno ir šiuo metu gyvena pats bei jo šeimos nariai, todėl pagrįstai laikytina, jog atsakovas gavo ieškovės siųstus laiškus. Atsižvelgiant į tai, kad naujajam transporto priemonės savininkui nebuvo perduota sudaryta draudimo sutartis, ir atsakovas R. P. išliko draudimo santykių subjektu, ieškovas regresinį reikalavimą nukreipė į atsakovą. Kasatorius, būdamas atsargus ir rūpestingas, žinodamas, kad yra sudaręs draudimo sutartį, kurios neperdavė naujajam transporto priemonės savininkui, gaudamas priminimus iš ieškovės, turėjo imtis priemonių, leidžiančių nutraukti jo įsipareigojimus pagal sutartį.

Ieškovo teigimu, draudikas neturi teisės vienašališkais pagrindais nutraukti draudimo sutartį kitais nei teisės aktuose nustatytais pagrindais, todėl tokie kasatoriaus argumentai, kad draudimo sutartis buvo nenutraukta dėl paties ieškovo kaltės, yra nepagrįsti.

Ieškovas nurodo, kad draudimo įmokų mokėjimas laiku yra viena svarbiausių draudėjo pareigų. Nagrinėjamoje byloje draudėjas R. P. pasirinko įmokų mokėjimą dalimis, du kartus per sutarties galiojimą. Pasirinkdamas tokį mokėjimo būdą, atsakovas prisiėmė pareigą laikytis sudarytos sutarties sumokėjimo terminų. Draudėjui nustatytu terminu nesumokėjus draudimo įmokos, draudimo apsauga galioja, tačiau, esant tam tikroms įstatyme nustatytoms sąlygoms, draudikas įgyja teisę pareikšti regresinį reikalavimą draudėjui. Taip pat atkreiptinas dėmesys į draudimo sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos tinkamą vykdymą. Šiuo atveju atsakovas jos nevykdė.

Ieškovas nurodė, kad pats kasatorius pripažįsta, jog buvo informuotas apie teismo procesą ir jam pareikštą reikalavimą, teikė atsiliepimą byloje, todėl nelogiška ir nepaaiškinama, kaip atsakovas gali teikti atsiliepimą, gintis nuo pareikšto reikalavimo, jei net nėra išsiaiškinęs, kokiu pagrindu jam yra reiškiamas reikalavimas kaip bendraatsakoviui. Kasatoriui įtrauktam į bylą atsakovu atsirado ne tik procesinės teisės susipažinti su bylos medžiaga ir kt., bet ir pareiga teikti įrodymus, kurios, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, atsakovas tinkamai nevykdė.

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos

Ieškovas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika draudimo srityje yra gausi ir nuosekli, bylą nagrinėję teismai ja rėmėsi tinkamai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo M. T. prašo atmesti atsakovo R. P. kasacinį skundą, nurodydamas, kad R. P. jam, kaip naujam automobilio savininkui, neperdavė transporto priemonės draudimo sutarties ir neinformavo draudiko apie automobilio savininko pasikeitimą, nenutraukė draudimo sutarties, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai jį pripažino atsakovu byloje, nes jis buvo draudimo sutarties, pagal kurią išmokėtos draudimo išmokos tretiesiems asmenims, šalis. Kadangi automobilio savininku M. T. buvo labai trumpą laiką, tai jis neturėjo galimybės domėtis, ar apdraustas jo pirktas ir parduodamas automobilis. Jis teigia buvęs įsitikinęs, kad perka nedraustą automobilį. Kadangi draudžiamasis įvykis įvyko tuo metu, kai R. P. nebuvo sumokėjęs antrosios draudimo įmokos, tai ieškovas pagrįstai reikalavimą atlyginti žalą nukreipė į atsakovą. Taip pat M. T. nurodo, kad R. P. pats aktyviai nesinaudojo procesinėmis teisėmis, o apie vykstantį teismo procesą jis buvo informuotas tinkamai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Įprastinė ir pasienio draudimo sutartys sudaromos vadovaujantis TPVCAPDĮ, Civiliniu kodeksu, Draudimo įstatymu, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis ir kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais, jeigu TPVCAPDĮ nenustato kitaip (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Įprastinė draudimo sutartis pasibaigia, jei transporto priemonė, kuri buvo apdrausta pagal įprastinę draudimo sutartį, įregistruojama kitoje valstybėje ir transporto priemonei išduodamas kitos valstybės valstybinis numerio ženklas. Draudimo sutartys pasibaigia taip pat Civilinio kodekso ir Draudimo įstatymo nustatytais pagrindais (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 4 dalis). Draudimo įstatymo 111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartis dėl civilinės atsakomybės, galinčios atsirasti valdant, naudojant individualiais požymiais apibrėžtą daiktą ar juo disponuojant, jei joje nenustatyta kitaip, pasibaigia pasikeitus daikto savininkui. Draudėjas turi teisę nutraukti įprastinę draudimo sutartį, apie tai raštu įspėjęs draudiką ne mažiau kaip prieš 15 dienų iki numatomo draudimo sutarties nutraukimo dienos (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 1 dalis). Transporto priemonės valdytojas neturi teisės sudaryti dėl tos pačios transporto priemonės kelių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių tam pačiam ar iš dalies sutampančiam sutarties galiojimo laikotarpiui (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 10 dalis).

Apibendrindama aptartas teisės normas teisėjų kolegija nurodo, kad įstatymo draudžiama naudoti neapdraustas transporto priemones. Transporto priemonės savininkas privalo apdrausti naudojamą transporto priemonę ir yra už tai atsakingas. Savininkas, perleisdamas apdraustą transporto priemonę kitam savininkui, turi teisę perduoti naujajam savininkui galiojančios draudimo sutarties dokumentus. Tokiu atveju transporto priemonės draudimo teisiniai santykiai tęsiasi ir naujajam savininkui pereina visos draudėjo teisės bei pareigos pagal jau sudarytą sutartį. Apie tai šis privalo nedelsiant pranešti draudikui ir su draudiku suderintomis sąlygomis ją pakeisti arba įstatymo nustatyta tvarka ją nutraukti bei sudaryti kitą transporto priemonės draudimo sutartį, nes vieną transporto priemonę apdrausti keliomis civilinės atsakomybės draudimo sutartimis draudžiama. Jei buvęs savininkas naujajam savininkui draudimo sutarties dokumentų neperduoda, draudimo sutartis, nesant kitokio draudimo sutarties šalių susitarimo, pasibaigia ir naujasis savininkas, neperėmęs įgytos transporto priemonės draudimo dokumentų, privalo nedelsiant sudaryti transporto priemonės civilinės atsakomybės sutartį.

Byloje nustatyta, kad atsakovas R. P. 2010 m. rugpjūčio 24 d. pardavė apdraustą transporto priemonę M. T. ir apie nuosavybės teisės perdavimą pranešė VĮ „Regitra“ (tą pačią dieną automobilį išregistravo Šiauliuose). M. T. tą pačią dieną pardavė automobilį T. T., kuris leido ja naudotis trečiajam asmeniui D. Š., sukėlusiam 2010 m. rugpjūčio 26 d. eismo įvykį. M. T., vėliau ir T. T. nupirktos transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimo sutarties nesudarė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal bylos dokumentus (automobilio pirkimo–pardavimo sutartis) kasatorius automobilį M. T. pardavė Londone 2010 m. rugpjūčio 24 d. 19 valandą, o M. T. automobilį T. T. – Londone 2010 m. rugpjūčio 24 d. 14 valandą, t. y. M. T. transporto priemonę pardavė anksčiau, negu jį įgijo iš kasatoriaus.

Pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl kasatoriaus atsakomybės grindė tuo, kad jis pažeidė draudimo sutarties sąlygas. Teismas nurodė, kad kasatorius pažeidė draudėjui nustatytą pareigą pardavus transporto priemonę perduoti naujam savininkui draudimo sutartį, informuoti draudiką apie automobilio savininko pasikeitimą (TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalis) arba nutraukti draudimo sutartį. Teismas netinkamai aiškino TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas ir apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo neištaisė. Jau buvo minėta, kad asmuo, įgijęs transporto priemonę ir tapęs jos savininku, privalo nedelsdamas sudaryti draudimo sutartį; TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalis buvusiam transporto priemonės savininkui (draudėjui) nustato teisę, bet ne pareigą perduoti naujajam savininkui draudimo dokumentus; buvusio savininko kaip draudėjo teisės ir pareigos naujajam savininkui pereina tik jei jam ankstesnis savininkas perdavė draudimo dokumentus. Taigi, pareiga pranešti draudikui apie draudimo teisinių sąlygų tęstinumą arba nutraukti sutartį (TPVCAPDĮ 8 straipsnio 2 dalis) kyla naujajam transporto priemonės savininkui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudėjas turi teisę nutraukti draudimo sutartį anksčiau termino, kaip kad teigia ieškovas, apie tai raštu įspėjęs draudiką ne mažiau kaip prieš 15 dienų iki numatomo draudimo sutarties nutraukimo dienos arba dėl to, kad draudikas sutarties nevykdo ar ją vykdo netinkamai (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 1 dalis). Pagal šią normą draudimo sutarties nutraukimas yra siejamas su draudimo sutarties šalių valia dėl subjektyvių ar objektyvių (draudimo sutarties nevykdymas) priežasčių nutraukti šią sutartį, o ne su įstatymo nustatytais atvejais, kada sutartis pasibaigia (Draudimo įstatymo 111 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad draudimo santykių tęstinumas pasikeitus transporto priemonės savininkui nėra siejamas su naujojo savininko pranešimo draudikui apie nuosavybės teisių perėjimą momentu (TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalis). Taigi, jei nustatoma, kad transporto priemonės draudimo dokumentai yra perduoti naujajam savininkui, šis tampa draudimo santykių šalimi nuo perdavimo momento ir apie draudimo dokumentų perėmimą privalo nedelsdamas pranešti draudikui, o jei draudimo dokumentai nebuvo perduoti, transporto priemonės savininkas turi pareigą nedelsiant sudaryti transporto priemonės draudimo sutartį, o šios nesudaręs atsako bendraisiais pagrindais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, tenkindami ieškinį kasatoriaus atžvilgiu vieninteliu minėtu motyvu, ginčo sprendimui būtina apimtimi neišaiškino ir nevertino, ar eismo įvykio, iš kurio ieškovas kildina reikalavimus, metu galiojo ieškovo ir kasatoriaus sudaryta civilinės atsakomybės sutartis; kokius veiksmus atliko ieškovas (draudikas) gavęs pranešimą apie įvykį ir reikalavimą atlyginti trečiajam asmeniui žalą; kaip ieškovas bendradarbiavo su kasatoriumi ir(ar) kitais ginčo teisinių santykių sprendimu suinteresuotais asmenimis; ar privalėjo ieškovas mokėti eismo įvykiu trečiajam asmeniui padarytą žalą; kitų atsakovų (vėlesnių automobilio savininkų) veiksmų civilinės atsakomybės draudimo atžvilgiu ir šių veiksmų teisnių padarinių. Taigi pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir netinkamai aiškino aptartas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, o apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų neištaisė. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis neteisėta, naikintina ir byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų išaiškinti nurodytas reikšmingas bylai faktines ir teisines aplinkybes ir vadovaudamasis aptartomis privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis spręsti, ar ieškinys iš esmės pagrįstas, jei pagrįstas, tai kas iš atsakovų individualiai, dalimis ar solidariai turėtų atsakyti už ieškovo patirtą žalą.

Atsižvelgdama į tai, kad byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų detaliau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 90,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Gediminas Sagatys

Vincas Verseckas