Dėl įpareigojimo pakeisti civilinės būklės aktų įrašus

Civilinė byla Nr. 3K-3-392/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-15802-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 83.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. pareiškimą dėl įpareigojimo pakeisti civilinės būklės aktų įrašus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl galimų nelietuviškų raidžių civilinės būklės aktų įrašuose nurodant Lietuvos Respublikos piliečio vardą ir pavardę, kai toks civilinės būklės akto įrašas patvirtina asmens tapatybę.

Pareiškėja J. V. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad yra gimusi Lietuvoje, Vilniuje, tačiau 2008 m. rugpjūčio 8 d. Austrijos Respublikoje, Oetz mieste, ji sudarė santuoką su Austrijos piliečiu Friedrich A. W., gimusiu Austrijos Respublikoje, Kufsteino mieste. Pareiškėja nurodė, jog iki santuokos sudarymo jos pavardė buvo Balčiūnienė; kadangi sudarydama santuoką pasirinko vyro pavardę, tai Austrijos Respublikos kompetentingos institucijos išduotame santuokos liudijime pareiškėjos santuokos sudarymo metu įgyta pavardė jau yra nurodoma kaip W. 2008 m. spalio 14 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių su prašymu įtraukti į apskaitą Austrijos Respublikoje sudarytą santuoką bei išduoti santuokos liudijimą, tačiau 2008 m. gruodžio 10 d. pareiškėja buvo informuota, jog Lietuvos Respublikos ambasadoje Belgijos Karalystei ir Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei buvo gautas Civilinės metrikacijos skyriaus 2008 m. lapkričio 19 d. išduotas santuokos liudijimas AA Nr. 278948, kuriame pareiškėjos pavardė po santuokos sudarymo buvo nurodyta kaip V., o jos sutuoktinio – W. Pareiškėja taip pat nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog minėtame prašyme įtraukti santuoką į apskaitą buvo nurodyta pareiškėjos santuokos metu įgyta pavardė W., o išduotame santuokos liudijime jau nurodyta pavardė kaip V., kuri yra skirtinga nei santuokos metu vyro jai suteikta pavardė, ir prieštaraujant tokiam vienašališkam pareiškėjos pavardės be pareiškėjos sutikimo pakeitimui, ji atsisakė priimti šį liudijimą ir tą pačią dieną per Lietuvos Respublikos ambasadą Belgijos Karalystei ir Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei grąžino Civilinės metrikacijos skyriaus išduotą santuokos liudijimą bei pareikalavo šį santuokos liudijimą bei santuokos sudarymo įrašą Nr. 5286 anuliuoti, o jai Civilinės metrikacijos skyriaus suteiktą pavardę V. išbraukti iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio ji persikėlė nuolat gyventi į Austrijos Respubliką ir iki 2010 m. balandžio 2 d. galiojusio Lietuvos Respublikos piliečio paso J. B. vardu ir Austrijos Respublikoje išduoto santuokos liudijimo pagrindu pareiškėja yra registruota kaip Sautens miesto gyventoja J. W. vardu, be to, pareiškėjai yra išduota banko kortelė, suteiktas socialinis draudimas bei išduota socialinio draudimo kortelė, taip pat registruotas ir apdraustas automobilis J. W. vardu, be to, 2010 m. kovo 14 d. pareiškėja, kaip J. W., dalyvavo vietos savivaldos rinkimuose, tačiau 2010 m. balandžio 2 d. Vilniaus VPK MV(19) pareiškėjai išdavė Lietuvos Respublikos pasą, kuriame yra įrašyta Austrijos Respublikoje neegzistuojanti J. V. pavardė, todėl pareiškėja, norėdama sudaryti sandorius, dalyvauti vietos savivaldos gyvenime ar pasinaudoti socialiniu bei sveikatos draudimu, turi įrodyti, jog automobilis ar įvairūs dokumentai priklauso jai, be to, visais kitais gyvenimo atvejais ji privalės įrodinėti savo tapatybę. Pareiškėja teigė, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose yra nurodomos visiškai skirtingos rašybos ir tarimo pavardės, todėl dviejų pavardžių turėjimas reiškia sunkumus pašaliniams asmenims identifikuojant kaip sutuoktinių porą.

Pareiškėja prašė teismo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti įrašą pareiškėjos santuokos liudijime AA Nr. 278948 ir santuokos sudarymo įraše Nr. 5286 ir vietoje nurodytos pareiškėjos pavardės „V.“ įrašyti pavardę „W.“ bei išduoti naują santuokos liudijimą.

Suinteresuoti asmenys Teisingumo ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrius pirmosios instancijos teismui pateiktuose atsiliepimuose nurodė, kad su pareiškimu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Suinteresuotas asmuo Valstybinė lietuvių kalbos komisija pateikė teismui atsiliepimą, kuriame pateikė argumentus, dėl ko asmens vardas ir pavardė piliečio pase bei civilinės būklės aktuose turi būti rašomi lietuviškomis raidėmis (taigi, be W raidės), o pareiškimą prašė teismo spręsti savo nuožiūra.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad sprendžiant pareiškėjos prašymą įtraukti į apskaitą pareiškėjos santuoką bei išduodant pareiškėjai santuokos liudijimą su pavarde „V.“, buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnio nuostata, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, CK 3.282 straipsnio nuostata, kad civilinės būklės aktų įrašai yra įrašomi lietuvių kalba, CK 3.281 straipsnio nuostata, kad civilinės būklės aktai yra registruojami, atkuriami, keičiami, papildomi ar ištaisomi, laikantis Civilinės metrikacijos taisyklių, kurias tvirtina teisingumo ministras, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimu „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“, Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Konstitucijai“, teisingumo ministro 2008 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. l R - 294 11 punkto nuostata, kad civilinės būklės aktų įrašai yra įrašomi lietuvių kalba Be to, Nutarimo 1 punkto nuostatose taip pat yra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės yra rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus. Teismas sprendė, kad, esant tokiam teisiniam reguliavimui Lietuvos Respublikoje, nėra jokio teisinio pagrindo pakeisti prašomus civilinės būklės aktų įrašus santuokos liudijime, taip pat kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrius, įtraukdamas pareiškėjos santuoką į apskaitą ir išduodamas jai santuokos liudijimą, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, pagrįstai jos pavardę įrašė „V.“; tai numato Civilinės metrikacijos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. Įsakymu Nr. IR-160 (Žin., 2006, Nr. 65-2415; 2008, Nr. 88-3541; 2009, Nr. 100-4190) 11 punkto nuostata. Teismas sprendė, kad šiuo metu, rašant vardus ir pavardes asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose, yra vadovaujamasi Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ nuostatomis, jog Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės yra rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus ir nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės, išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase, yra rašomi taip pat lietuviškais rašmenimis; be to, Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba ir ši nuostata yra taikoma visiems be išimties piliečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių, todėl asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase ir kituose dokumentuose turi būti įrašyti valstybine kalba, nes toks įrašymas suponuoja oficialųjį to asmens tapatybės patvirtinimą, sukeliant atitinkamus teisinius padarinius, susijusius su to asmens vardo ir pavardės vartojimu viešajame Lietuvos Respublikos gyvenime. Teismas nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju nacionalinės teisės reglamentavimas neprieštarauja ES teisės reglamentavimo sričiai ir pareiškėjai nėra sukeliami rimti administraciniai, profesiniai ir asmeniniai nepatogumai, t. y. darytina išvada, jog pareiškėja patiria nepatogumų, tačiau jie yra susiję tik su paprastais asmeninio – buitinio pobūdžio nepatogumais (CPK 176-179 str.).

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas rėmėsi Konstitucijos ir Civilinio kodekso nuostatomis, taip pat pirmiau nurodytais įstatymų įgyvendinamaisiais aktais, nustatančiais santuokos įtraukimo į apskaitą ir liudijimų išdavimo tvarką, asmenų vardų ir pavardžių rašybą asmens dokumentuose reglamentuojančiais teisės aktais. Teismas taip pat analizavo Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimą ir 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą, rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika ir atliko jos analizę. Teismas padarė išvadą, kad vienintelis realus praktiškai galintis iškilti pareiškėjai nepatogumas yra tas, jog ji tais atvejais, kai tapatybei nustatyti reikia pateikti pasą, turi pateikti ir išverstą bei atitinkamai įformintą (apostilizuotą) Lietuvoje išduotą savo santuokos liudijimą, kad įrodytų, jog valstybės, kurios pilietė ji rašmenimis jos pavardė rašoma būtent taip, ne su „W“ bet su „V“, negali būti vertinamas kaip neproporcingas jos teisių suvaržymas ar pasunkinimas. Kitus pareiškėjos argumentus teismas atmetė ir nurodė, kad pareiškėjos, kaip Lietuvos pilietės, pavardės užrašymas lietuviškais rašmenimis pagal galiojantį Lietuvos vidinį reguliavimą galėtų būti pripažintas prieštaraujančiu Europos Sąjungos teisei tik tuo atveju, jei sukeltų pareiškėjai rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, tačiau jai realiai kylantys nepatogumai yra išsprendžiami paprastai, pateikiant papildomus dokumentus: Lietuvoje išduotą santuokos liudijimą ir jo apostilizuotą vertimą į atitinkamą kalbą, kas negali būti laikoma pakankama priežastimi teismui atsisakyti taikyti nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašybą, nuostatas. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjos, kaip Lietuvos pilietės, pasas išrašytas lietuviškais rašmenimis, nesutrukdė jai, gyvenant Austrijos Respublikoje, gauti Austrijos Respublikos atitinkamų įstaigų išduotus dokumentus, kuriuose jos pavardė rašoma pagal Austrijos Respublikos vidinį reguliavimą, rašmenimis, pagal Austrijos Respublikoje galiojančiais taisykles ir jos raidyną. Pareiškėja pati nurodė, kad ji dalyvauja savivaldos rinkimuose, turi banko socialinio, draudimo korteles, teises, kitus dokumentus, iš ko galima spręsti, kad kasdieniame gyvenime daugeliu atveju Austrijos Respublikoje nekyla problemos ją ir jos vyrą identifikuoti kaip šeimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja J. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti J. V. 2010 m. rugsėjo 7 d. pareiškimą ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti įrašą pareiškėjos J. V. santuokos liudijime AA Nr. 278948 bei santuokos sudarymo įraše Nr. 5286 ir vietoje nurodytos pavardės „V.“ įrašyti „W.“, atitinkamai išduoti naują santuokos liudijimą, o teismui turint abejonių dėl ES teisės taikymo, pareiškėja prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismai neatsižvelgė į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 21 straipsnio tiesioginio taikymo būtinybę ir susijusią ESTT praktiką ES piliečių vardų ir pavardžių rašybos srityje, neteisingai jais rėmėsi, taip pat neįvertino Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos pavardžių rašymo klausimais. Taip teismai pažeidė SESV 21 straipsnio, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnio nuostatas. Taip pat teismai nesilaikė pareigos tinkamai aiškinti ir taikyti Europos Sąjungos teisę ir taip pažeidė tarptautinius įsipareigojimus. Kasatorė nurodo, kad pagal ESTT praktiką, siekiant nepažeisti visapusio ES teisės normų veiksmingumo bei nesusilpninti jų suteikiamų teisių apsaugos, privatūs asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, kai jų teisės pažeidžiamos dėl valstybei narei priskirto ES teisės pažeidimo. Tokia valstybės narės pareiga gali kilti, be kita ko, dėl neteisėto nacionalinio teismo, kurio pagrindinis vaidmuo yra saugoti privačių asmenų teises, kylančias iš ES teisės normų, sprendimo, kuriuo pažeidžiama ES teisė. Kasatorė nurodo, kad teismai, nevertindami ar netinkamai vertindami kasatorės pateiktus įrodymus, kurie buvo išimtinai svarbiausias šaltinis nusprendžiant, kaip tinkamai išspręsti bylą laikantis konkrečių ES ir tarptautinės teisės normų, ESTT bei EŽTT precedentuose įtvirtintų taisyklių, esmingai pažeidė įrodymų tyrimų ir vertinimo taisykles.

Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl tarptautinės ir ES teisės taikymo. Kasatorė pažymi, kad kol kas nėra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašybos srityje, atsižvelgiant tiek į ES teisės normas bei jų taikymo praktiką ESTT, tiek ir į EŽTK turinį bei EŽTT praktiką, todėl tokia praktika yra svarbi kasatorei ir kitiems asmenims, susiduriantiems su vardų ir pavardžių rašymu lietuviškais rašmenimis Lietuvoje išduotuose santuokos liudijimuose ir asmens dokumentuose, kai asmens vardas ar pavardė turi nelietuviškų, tačiau lotyniškų raidžių, kurių nėra lietuviškoje abcėlėje.

SESV 21 straipsnio pažeidimą kasatorė grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ESTT 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą, priimtą byloje Runevič–Vardyn (bylos Nr. C-391/09, Rink. p. I-0000). Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat nukrypo nuo imperatyvo laikytis ES teisės, nes nenustatė SESV pažeidimo byloje. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš dalies atsižvelgė į ESTT 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą, priimtą byloje Runevič–Vardyn (bylos Nr. C-391/09, Rink. p. I-0000), tačiau šiuo sprendimu rėmėsi ydingai ir netinkamai pritaikė byloje nustatytus konkrečius kriterijus, be to, neatsižvelgė į kitą ESTT praktiką vardų ir pavardžių rašymo klausimais. Kasaciniame skunde nurodoma, kad rimti administraciniai, profesiniai ir asmeniniai nepatogumai, kurių patiria pilietis, turi būti apibrėžiami pagal kitus ESTT priimtus sprendimus ir remiamasi ESTT teiginiu, kad „dokumentuose skirtingai nurodoma pavardė iš tiesų gali sukelti nepatogumų suinteresuotiems asmenims“, o atsisakymas sutuoktinių bendrą pavardę nurodyti vienodą yra neproporcingas. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatliko ribojimų, dėl kurių kyla nepatogumų, būtinumo ir proporcingumo. Gyventojų registro tarnybos pateikiamais duomenimis (2012 m. gruodžio 14 d.) Lietuvoje jau yra registruoti net 24 Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir 99 pavardės, kuriuose yra raidė „W“, todėl lietuvių kalbos, jos vientisumo ar tradicijų apsauga, kaip siekiamas tikslas, yra akivaizdžiai apsimestinis ir nepakankamas argumentas, bandant įrodinėti nacionalinio reglamentavimo sukurtų apribojimų tariamą proporcingumą.

Teismai pažeidė EŽTK 8 straipsnio ir EŽTT praktiką pavardžių rašymo klausimais, nes nevertino procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų dėl EŽTK pažeidimų bei neatsižvelgė į EŽTK praktiką. EŽTK 8 straipsnio nuostatos taikomos sprendžiant ginčus dėl asmens vardo ir pavardės ir valstybės atsisakymas įregistruoti sutuoktinius ta pačia pavarde gali būti laikomas kišimusi į asmeninį ir šeimos gyvenimą, kuris nesuderinamas su EŽTK 8 straipsniu, be to, pavardžių transliteracijos praktika gali būti kišamasi į suinteresuoto asmens privatų ir šeimos gyvenimą, ir tokio kišimosi galima nelaikyti EŽTK pažeidimu tik išimtiniu atveju, jeigu tokia praktika (numatyta įstatymais ir pagrįsta teisėtais tikslais) būtina demokratinėje visuomenėje tikslams pasiekti. Taip pat kasaciniame skunde nurodyta, kad pagal EŽTT praktiką atsisakymu registruoti pavardę su tos valstybės kalboje neegzistuojančiais rašmenimis gali būti kišamasi į suinteresuoto asmens privatų ir šeimos gyvenimą, todėl turi būti vertinama, ar toks kišimasis yra numatytas įstatymuose, pagrįstas teisėtais tikslais ir būtinas demokratinėje visuomenėje šiems tikslams pasiekti. Kasatorė nurodo, kad draudimas santuokos liudijime bei asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose jos pavardę nurodyti originaliais rašmenimis (su raide „W“) negali būti laikomas būtinu ir proporcingu pagal EŽTT praktiką, atsižvelgiant į tai, kad, Gyventojų registro tarnybos pateikiamais duomenimis (2012 m. gruodžio 14 d.), Lietuvoje yra registruoti net 24 Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir 99 pavardės, kuriuose yra raidė „W“. Kasatorės teigimu, atsisakymas įregistruoti sutuoktinius viena ir ta pačia pavarde, turinčia atitinkamoje kalboje neegzistuojančių rašmenų, gali būti pateisinamas tik vieninteliu atveju – jeigu šis atsisakymas yra būtinas ir proporcingas siekiamam tikslui, o tai privalo nustatyti nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę ir ES teisę, taip pat EŽTK ir jos aiškinimo praktiką.

Teismai pažeidė materialiosios teisės normas (ne tik SESV 21 straipsnį ir EŽTK 8 straipsnį), nes taikė Lietuvoje galiojantį reglamentavimą (Konstitucijos ir CK nuostatas), ir taip pažeidė nacionalinės materialiosios teisės normas, įpareigojančias tinkamai laikytis ir taikyti ES bei tarptautinę teisę. Kasatorė nurodo, kad, remdamiesi ESTT praktika, teismai savo iniciatyva turėjo atsisakyti taikyti nacionalinę teisę, kai nustatė, kad ji prieštarauja SESV 21 straipsniui, taip užtikrindami visišką šios nuostatos veikimą nacionalinėje teisėje (kasatorė kasaciniame skunde preziumuoja, kad nacionalinis reglamentavimas pažeidžia tiek SESV, tiek EŽTK nuostatas).

Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, nes apsiribojo nacionalinės teisės aktais bei nacionalinių teismų praktikos taikymu, taip nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią sprendžiantys ginčus teismai turi vadovautis EŽTK nuostatomis, atsižvelgiant į jų aiškinimą EŽTT bylose, taip pat siekdami tinkamai išnagrinėti ginčus, turi tinkamai remtis ne tik nacionaliniu teisiniu reguliavimu, bet ir ES teisės aktų nuostatomis bei jas aiškinančia ESTT praktika. Kasatorės teigimu, teismai pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuri įpareigoja teismus atsisakyti taikyti nacionalinės teisės nuostatas, kai ji prieštarauja SESV nuostatoms ir jas aiškinantiems ESTT precedentams.

Teismai pažeidė proceso teisės normas: ES teisės taikymo pareigą, įtvirtintą CPK 3 straipsnio 5 dalyje, taip pat įrodymų tyrimų ir vertinimo tikslus bei taisykles, įtvirtintus CPK 14, 176-185 straipsniuose.

Jei teismui nagrinėjamoje byloje kiltų klausimų dėl ES teisės aiškinimo ir taikymo, kasatorė prašo teismo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir pateikti tokius klausimus:

1. Ar rimtais administraciniais, profesiniais ir asmeniniais nepatogumais, kurie lemia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnyje įtvirtintų laisvių ribojimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos prasme, turi būti laikomi tokie sunkumai, kurie susidarė ir nuolat kyla dėl to, kad pilietybės valstybėje narėje įtraukiant į apskaitą kitoje valstybėje narėje sudarytą santuoką, įrašant santuokos sudarymo įrašą, išduodant santuokos liudijimą bei kitus piliečio tapatybės dokumentus, santuokos metu įgyta pavardė buvo nurodyta skirtingai (pakeičiant pilietybės valstybės valstybinės kalbos abėcėlėje nevartojamą raidę „ W“ į,, V“) nei santuokos sudarymo valstybėje narėje išduotame santuokos liudijime ir kurie inter alia pasireiškia tuo, kad santuokos sudarymo valstybėje narėje gyvenantis ES pilietis kiekvienu atveju, kai būtina įrodyti savo tapatybę, turi pateikti ne tik savo piliečio tapatybės dokumentą, bet ir papildomų dokumentų (pvz., abiejose valstybėse išduotus santuokos liudijimus su skirtingai juose nurodyta pavarde) ar paaiškinimų?

2. Ar teigiamo atsakymo į pirmąjį klausimą atveju šis ribojimas gali būti laikomas būtinu ir proporcingu siekiamam tikslui, valstybės narės valstybinės kalbos ir jos tradicijų apsaugai pasiekti, atsižvelgiant į tai, kad:

kitų valstybių narių piliečių pavardės pilietybės valstybėje narėje gali būti rašomos lotyniškos abėcėlės raidėmis, kurių nėra jos valstybinės kalbos abėcėlėje (W, Q, X),

pilietybės valstybės narės išduotame santuokos liudijime, kuriame piliečio pavardė pakeičiama, kito sutuoktinio pavardė yra įrašyta originaliai jos nepakeičiant pagal santuokos sudarymo valstybės rašybos taisykles (su „ W“),

tam tikrais atvejais pilietybės valstybėje narėje ir tos valstybės piliečių, kurių varduose ar pavardėse yra lotynų abėcėlės raidžių, kurių nėra jos valstybinės kalbos abėcėlėje, pavardės yra įregistruojamos nepakeičiant?

Suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais.

Nagrinėjamoje byloje svarbus ESTT 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas, priimtas byloje Runevič–Vardyn, bylos Nr. C-391/09. ESTT šioje byloje pažymėjo, kad atsisakymas pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus pakeisti bendrą pareiškėjų pagrindinėje byloje pavardę gali būti laikomas SESV 21 straipsniu pripažintų laisvių ribojimu tik tuo atveju, kai jis suinteresuotiems asmenims gali sukelti „rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų“, nacionalinis teismas turi nustatyti, ar egzistuoja realus pavojus, kad tokia šeima, kaip antai pareiškėjų pagrindinėje byloje, kompetentingoms valdžios institucijoms atsisakius pakeisti vieno iš šeimos narių pavardėje raidę „V“ į raidę „W“, turės išsklaidyti abejones dėl jų tapatybės ir pateikiamų dokumentų autentiškumo. ESTT taip pat pažymėjo, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos asmens vardai ir pavardės tos valstybės civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi tik laikantis valstybinės kalbos rašybos taisyklių, yra susiję su situacija, kuri nepatenka į 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos Nr. 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės taikymo sritį.

SESV 21 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms taikant nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos asmens vardai ir pavardės tos valstybės civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi tik laikantis valstybinės kalbos rašybos taisyklių, atsisakyti pakeisti gimimo ir santuokos liudijimuose vieno iš savo piliečių vardą ir pavardę pagal kitos valstybės narės rašybos taisykles. SESV 21 straipsniu nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms, taikant nacionalinės teisės aktus, tokiomis atsisakyti pakeisti bendrą Sąjungos piliečių sutuoktinių pavardę, kuri įrašyta vieno iš šių piliečių kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, laikantis tos valstybės rašybos taisyklių su sąlyga, jei atsisakymas šiems Sąjungos piliečiams nesukelia rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o tai turi nustatyti teismas. Jei atsisakymas sukelia tokių nepatogumų, teismas taip pat turi patikrinti, ar toks atsisakymas būtinas siekiant apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir yra proporcingas teisėtai siekiamam tikslui.

Kasatorės nurodomoje ESTT nagrinėtoje byloje Grunkin ir Paul (bylos Nr. C-353/06) savo nuomonę pareiškė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Ji siūlė spręsti, kad valstybės narės teisės norma, kad pavardžių nustatymo taisyklės priklauso tik nuo pilietybės, tuo atveju, jeigu tokia nuostata lemia skirtingų pavardžių turėjimą skirtingose valstybėse narėse, yra nesuderinama su EB sutarties 18 straipsniu tiek, kiek ja nėra siekiama užtikrinti svarbesnių viešųjų interesų, tokių kaip valstybinės kalbos interesai ir tradicijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė šioje byloje, kaip pavyzdį nurodydama lietuvių kalbos interesus ir tradicijas, ypatingą dėmesį skyrė tam, kad atkreiptų Teismo dėmesį į tai, jog tam tikrais atvejais užsienyje suteiktų pavardžių pripažinimas gali pakenkti, pavyzdžiui, kalbos interesams. Lietuvių kalbos atveju tai būtų tos situacijos, jeigu užsienyje Lietuvos pilietėms moterims būtų suteiktos lietuviškos vyriškos formos pavardės, o piliečiams vyrams – moteriškos formos pavardės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuomone, toks dvigubos pavardės pripažinimas, kurio buvo prašoma pagrindinėje byloje, kalbos ar kitiems svarbesniems interesams neturėtų pakenkti, nebent Vokietija įrodytų priešingai. Priimtame sprendime šioje byloje ESTT konstatavo, kad nepatogumai, susiję su skirtingų pavardžių skirtingose valstybėse narėse turėjimu, yra laisvo judėjimo kliūtis, prieštaraujanti EB sutarties 18 straipsniui, tačiau tokia EB sutarties 18 straipsnyje įtvirtintos judėjimo laisvės kliūtis gali būti pateisinama, tačiau tik tuo atveju, jeigu pagrįsta objektyviomis priežastimis ir yra proporcinga teisėtai siekiamam tikslui, kas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją šioje byloje.

EŽTT praktikoje ne kartą nustatyta, kad į EŽTK 8 straipsniu ginamų teisių apimtį įeina ir teisė į šeimos vardą, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali būti pažeista. Atsiliepime nurodoma, kad šiai bylai svarbus sprendimas byloje Mentzen alias Mencena prieš Latvia (Nr. 71074/01), kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl pavardžių skirtingo perrašymo nacionaliniame pase. Šioje byloje Latvijos pilietei, susituokusiai su vokiečiu, išduodant latvišką pasą, vokiška jos pavardė buvo perrašyta pagal latvių kalbos taisykles (pagal tarimą ir pagal latvių kalbos tradicijas pridedant galūnę). Teismas konstatavo, kad ginčijama pavardžių rašymo praktika Latvijos Respublikoje gali būti kišamasi į suinteresuoto asmens privatų ir šeimos gyvenimą, tačiau ja nepažeidžiami EŽTK reikalavimai, nes, pirma, ši praktika numatyta įstatyme, antra, ja siekiama vieno ar kelių teisėtų tikslų, kaip nurodyta EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje, ir trečia, ji būtina demokratinėje visuomenėje šiems tikslams pasiekti. Svarbus ir kitas sprendimas, kuriame EŽTT, vertindamas Turkijos atsisakymą oficialiuosiuose dokumentuose įrašyti pavardes su „q“, „vv“ ir „x“ raidėmis, pripažino, kad Turkija neviršijo savo diskrecijos laisvės ir kad toks teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą apribojimo „būtinumas“ buvo pagrįstas. Taigi, EŽTT nuomone, kol yra užtikrinamos EŽTK saugomos teisės, valstybės yra laisvos reguliuoti valstybinės kalbos vartojimą asmens tapatybės ir kituose oficialiuosiuose dokumentuose.

Vardų ir pavardžių rašyba oficialiuosiuose dokumentuose valstybine kalba, net jei ji tam tikrais atvejais galėtų būti kliūtis laisvam asmenų judėjimui, yra pateisinama viešuoju interesu – saugoti valstybinę kalbą, užtikrinti tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, ir yra proporcinga siekiamam tikslui. Valstybinės lietuvių kalbos interesai ir tradicijos yra objektyvios priežastys, dėl kurių galiojantis vardų ir pavardžių rašymas yra pagrįstas. Egzistuojantis teisinis vardų ir pavardžių rašybos reglamentavimas yra paremtas lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusu. Oficiali valstybinė kalba, taip pat kaip valstybės teritorija, valstybės organizacinė struktūra ir valstybės vėliava, yra viena iš fundamentalių konstitucinių vertybių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, šio straipsnio aiškinimą yra pateikęs Konstitucinis Teismas savo nutarime. Šeimos narių pavardės gali skirtis dėl daugelio priežasčių (pavyzdžiui, motinos ir vaiko pavardės gali skirtis, jeigu motina nepasirenka sutuoktinio (vaiko tėvo) pavardės santuokos metu ar sudaro kitą santuoką ir pasirenka sutuoktinio (ne vaiko tėvo) pavardę, taip pat gali skirtis vaiko ir tėvų pavardžių formos (priesagos ir galūnės), nes mergaičių ir ištekėjusių moterų pavardėms Lietuvos Respublikoje gali būti suteikiamos skirtingos priesagos, be to, moteriškų pavardžių galūnės yra kitokios nei vyriškų). Skirtingos pavardės tarp šeimos narių nepaneigia jų šeiminio ryšio, o prireikus šis ryšys įrodinėjamas ne pavardžių tapatumu, o įrašais (dokumentais), kuriuose užfiksuotas asmens statusas kito asmens atžvilgiu. Taigi šeimos narių ryšiai neturi būti preziumuojami ar paneigiami tik dėl to, kad jų pavardės identiškos ar skirtingos. Dėl to vien šita aplinkybė neturėtų sukelti tokių nepatogumų, kurie galėtų būti laikomi teisės laisvai judėti ES kliūtimi.

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kadangi teismai jau įvertino faktines aplinkybes, kasatorės siekis jas dar kartą įvertinti yra nepagrįstas.

Prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra nepagrįstas, nes ESTT tokį klausimą jau nagrinėjo ir savo 2011 m. gegužės 12 d. sprendime byloje Runevič–Vardyn, bylos Nr. C-391/09) išsprendė esminį klausimą dėl to, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos asmens vardai ir pavardės Lietuvos valstybės civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi tik laikantis valstybinės kalbos rašybos taisyklių, neprieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrius pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad teismai tinkamai taikės teisės normas bei kvalifikavo, kad kasatorei sukeliami sunkumai negali būti vertinami kaip rimti, taip pat pritariama kitiems teismų argumentams. Papildomai atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Kasatorė kasacinio skundo prieduose pateikė naują įrodymą – Gyventojų registro tarnybos 2012 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. (29)9R-3319 (pareiškėjos kasacinio skundo K-11 priedas), kuriuo remdamasi, nurodo, kad, Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Gyventojų registro tarnyba) pateikiamais duomenimis, Lietuvoje jau yra įregistruoti net 24 Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir 99 pavardės, kuriuose yra raidė „W“, tačiau Gyventojų registro tarnybos 2012 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. (29)9R-3319 nenurodoma, kad įregistruoti būtent Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės, kuriose yra raide „W“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Gyventojų registro tarnybos duomenų bazėje tvarkomi tiek Lietuvos Respublikos piliečių, tiek užsieniečių duomenys (pvz., asmenų, kurie turi leidimą gyventi Lietuvoje, duomenys), todėl prieš darant išvadas kiekvieną atvejį reikėtų analizuoti atskirai.

2012 m. rugpjūčio 22, 23 d. Valstybinė kalbos inspekcija tikrino, kaip laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2 (87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriuje ir pažeidimų nenustatyta.

Suinteresuoto asmens Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atsiliepime į kasacinį skundą atkreipiamas dėmesys į Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimą, taip pat nurodoma, kad lietuvių kalbos raidyne nėra raidės „w“, todėl ji keičiama raide „v“.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisinio reglamentavimo, taikytino Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašybai asmens dokumentuose

Nagrinėjamoje byloje kasatorė kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti įrašą kasatorės santuokos liudijime, kuris buvo išduotas įtraukiant jos Austrijos Respublikoje sudarytą santuoką į apskaitą Lietuvoje. Kaip kasatorė nurodo, remiantis pavarde, kuri įrašyta jos santuokos liudijime, jai 2010 m. balandžio 2 d. Vilniaus VPK MV(19) išdavė Lietuvos Respublikos pasą, kuriame yra J. V. pavardė. Taigi nors iš esmės kasatorė ginčija santuokos liudijime įrašytos pavardės rašybą, šis klausimas susijęs su Lietuvos Respublikos piliečio vardo ir pavardės rašyba asmens dokumentuose.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje nustatyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 31 d. priėmė nutarimą „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“, kuriame nustatė, kad lietuvių ir nelietuvių tautybių Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės pasuose rašomi lietuviškais rašmenimis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstitucijos 102 straipsnį yra įgaliotas spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, 1999 m. spalio 21 d. nutarimu nustatė, kad toks reglamentavimas, kai visų Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose yra rašomi lietuviškais rašmenimis, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pirmiau nurodytame nutarime nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas – tai dokumentas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens tapatybę. Pase rašomi piliečio vardas, pavardė, kiti duomenys. Pagal Konstitucijos 14 straipsnį lietuvių kalba yra valstybinė kalba. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti privalomai vartojama visose viešojo gyvenimo srityse. Konstitucinis Teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialusis dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, o pilietybės teisiniai santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, taigi asmens vardas ir pavardė asmens pase turi būti rašomi valstybine kalba. Priešingas aiškinimas paneigtų lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos ir kaip konstitucinės vertybės, statusą.

Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą, kuriuo išaiškino savo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies 4 punkto nuostatą „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ ir motyvuojamosios dalies 7 punkto nuostatą „jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“. Konstitucinis Teismas pateikė sprendimą tuo aspektu, ar, Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja ir kai egzistuoja pirminiai užsienio valstybėse išduoti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, kuriuose asmens vardas ir (arba) pavardė įrašyti nelietuviškai. Šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas taip pat aktualus nagrinėjamoje byloje, nes jame Konstitucinis Teismas aiškinosi, ar nurodytos motyvuojamosios Konstitucinio Teismo nutarimo dalies punktai reiškia, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jei Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje asmens vardas ir pavardė būtų rašomi nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja, šiame piliečio pase išliktų ir oficialus asmens tapatybės patvirtinimas valstybine kalba, o asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad piliečio paso kitų įrašų skyriuje įrašius asmens vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja, nebūtų paneigti iš Konstitucijos kylantys imperatyvai, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ ir kad viešajame valstybės gyvenime turi būti vartojama valstybinė kalba. Taigi Lietuvos įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę nustatyti, kad to paties paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja. Tokiu atveju įstatymų leidėjas turėtų nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos paso kitų įrašų skyriuje nevalstybine kalba pagrindus, inter alia tai, kokiais objektyviais kriterijais vadovaujantis asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje gali būti rašomi ne lietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma. Taigi Lietuvoje egzistuoja teisinės prielaidos sukurti teisinį reglamentavimą, pagal kurį asmens vardas ir pavardė kituose paso įrašų skyriuose, nei tas, kuriame asmens vardo ir pavardės įrašas yra oficialus, skirtas asmens tapatybei nustatyti, būtų įrašytas nesugramatinta forma, ne lietuviškai rašmenimis. Kol šis teisinis reglamentavimas nėra įgyvendintas teisės aktais, nėra galimybės tenkinti kasatorės reikalavimo, tačiau, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjui nustačius konkrečias taisykles, pagal kurias asmens vardas ir pavardė kituose paso įrašų skyriuose galės būti rašomi nelietuviškais rašmenimis nesugramatinta forma asmeniui to pageidaujant, kasatorė turės galimybę kreiptis dėl tokių įrašų atlikimo jos asmens tapatybę patvirtinančiame dokumente.

Taigi, kadangi egzistuojanti konstitucinė doktrina aiškiai įtvirtina lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusą, kuris reiškia, kad visų Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose, patvirtinančiuose jų pilietybę, turi būti rašomi valstybine kalba, t. y. lietuviškai, pagal lietuvių kalbos rašymo ir gramatikos taisykles, raidėmis, kurios yra lietuvių kalbos raidyne. Bet kokios teisės aktų nuostatos, kurios sudarytų galimybę vardą ir pavardę rašyti raidėmis, kurių nėra lietuvių kalbos raidyne, pažeistų lietuvių kalbos, kaip konstitucinės vertybės, principą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Civilinės metrikacijos taisyklėse (Civilinės metrikacijos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160, redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugpjūčio 4 d. iki 2009 d. rugsėjo 1 d.; ši redakcija aktuali, nes pagal teisingumo ministro 2009 m. rugpjūčio 17 d. įsakymą Nr. 1R-267 nustatyta, kad iki 2009 m. rugsėjo 1 d. pradėtoms santuokos registravimo procedūroms taikomos teisės aktų, galiojusių iki 2009 m. rugsėjo 1 d., nuostatos), įtvirtintas reglamentavimas, kurių 1 punkte nustatyta, kad jos reglamentuoja civilinės būklės aktų registravimo ir įtraukimo į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigose bei mirties registravimo seniūnijose tvarką (taigi, yra aktualios ir taikytinos nagrinėjamoje situacijoje), o 11 punkte nustatyta, kad civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba, yra nulemtas lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos ir konstitucinės vertybės, statuso. Paso įstatymo (Žin., 2001, Nr. 99-3524) 4 straipsnyje nustatyta, kad įrašai pase atliekami pagal gyventojų registro tarnybos duomenų centrinės bazės duomenis, o į šią bazę įrašai įtraukiami pagal asmenų civilinės būklės aktų įrašus, t. y. gimimo liudijimus ar santuokos liudijimus santuokos sudarymo ar įtraukimo į apskaitą atvejais. Taigi šiuose teisės aktuose įtvirtintas reglamentavimas skirtas apsaugoti valstybinės kalbos, kaip konstitucinės vertybės, statusui, o dėl jo konstitucingumo jau yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neturi pagrindo abejoti Civilinės metrikacijos taisyklių atitikimu įstatymams ar priešingai aiškinti jų nuostatas. Nustatytas konstitucinis imperatyvas pasireiškia būtinumu asmens – Lietuvos Respublikos piliečio – vardą ir pavardę asmens dokumentuose rašyti pagal lietuvių kalbos taisykles, taigi visi civilinės būklės aktų įrašai taip pat turi būti atliekami pagal lietuvių kalbos taisykles. Tačiau šalies įstatymų leidybos subjektams turint išimtinę kompetenciją nustatyti teisinį reglamentavimą, teismas neturi teisės keisti egzistuojančio reglamentavimo ar nustatyti naujas asmenų vardų ir pavardžių rašymo taisykles. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors nagrinėjamu klausimu diskusijos aktyviai vyksta įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios lygmeniu, tačiau kol nėra sukurta teisinio reglamentavimo, nėra galimybės teismo sprendimu suteikti asmeniui teisę įrašyti savo vardą ar pavardę kituose paso įrašų skyriuose nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma.

Taigi, žemesnių instancijų teismai pagrįstai netenkino kasatorės prašymo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti kasatorės J. V. santuokos liudijime ir santuokos sudarymo įraše nurodytą pavardę „V.“ į kasatorės prašomą pavardę „W.“.

Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

Kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad teismai nesilaikė ES teisėje nustatytų įpareigojimų, nes nenustatė SESV 21 straipsnio pažeidimo, bei prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Kasatorė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ESTT sprendime, priimtame byloje Runevič–Vardyn pateiktais išaiškinimais, todėl nevykdė teismui iš šio sprendimo kylančių pareigų, taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nenustatydamas SESV 21 straipsnio pažeidimo nagrinėjamoje byloje, pažeidė ES teisę. Anot kasatorės, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų formuluojama praktika neatitinka ESTT praktikos dėl SESV 21 straipsnio aiškinimo ir taikymo, iškreipia šio straipsnio, suteikiančio visiems ES piliečiams teisę laisvai judėti ir apsigyventi kitos ES valstybės narės teritorijoje, esmę.

SESV 267 straipsnyje nustatyta, kad kai nacionaliniam teismui kyla klausimas dėl Sutarčių aiškinimo, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti ESTT priimti dėl jo prejudicinį sprendimą; jei toks klausimas kyla nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į ESTT. CPK 362 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra tas teismas, kuris privalo kreiptis į ESTT tuo atveju, jei jam nagrinėjant bylą kyla klausimas dėl ES teisės aiškinimo ir taikymo.

ESTT savo praktikoje yra įtvirtinęs acte claire doktriną, pagal kurią nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, jei byloje keliamas ES teisės taikymo klausimas yra toks akivaizdus, kad dėl jo negali kilti jokių pagrįstų abejonių. ESTT nurodė, kad, prieš nuspręsdamas, kad tokia situacija egzistuoja, valstybės narės teismas turi būti įsitikinęs, jog ji būtų lygiai tokia pat akivaizdi ir kitų valstybių narių teismams, ir ESTT. Tik įvykdžius šias sąlygas valstybės narės teismas šio klausimo galės neteikti ESTT bei prisiimti atsakomybę dėl jo išsprendimo. ESTT pabrėžė, kad ES teisės nuostatos aiškumas, dėl kurio nėra būtinybės kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, turi būti vertinamas atsižvelgiant į ES teisei būdingas savybes bei į jos aiškinimo sunkumus, t. y. skirtingas kalbas, kuriomis surašomi ES teisės aktai, į ES teisėje vartojamą terminiją, atkreipiant dėmesį į tai, kad teisės sąvokų turinys ES ir skirtingų valstybių narių teisėse nebūtinai yra tas pats. Galiausiai kiekviena ES teisės nuostata turi būti įvertinta atsižvelgiant į atitinkamą kontekstą bei aiškinama paisant Bendrijos teisės nuostatų visumos, jos tikslų bei raidos būklės tuo metu, kai nagrinėjama nuostata turi būti taikoma (žr. 1982 m. spalio 6 d. ESTT sprendimą, priimtą byloje Cilfit, bylos Nr. 283/81, p. 17–20).

2011 m. gegužės 12 d. ESTT priimtame sprendime Runevič–Vardyn (bylos Nr. C-391/09) ESTT pasisakė dėl Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentuose. Kasatorės teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turi kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nes jos situacija yra kitokia nei situacija, kuri buvo nagrinėta Runevič–Vardyn byloje. Kasatorės teigimu, ta aplinkybė, kad ji sudarė santuoką ne Lietuvoje o Austrijos Respublikoje, ir santuokos sudarymo valstybėje narėje jai išduotame santuokos liudijime yra nurodyta pavardė „W.“, lemia jos situaciją išskirtinumą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, jau konstatavo, kad byloje keliamas Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentuose klausimas. Analogišku klausimu ESTT pasisakė ir byloje Runevič–Vardyn. Tos aplinkybės, kurias nurodė kasatorė, nekeičia ESTT pateikto 21 straipsnio aiškinimo. ESTT nurodė, kad SESV 21 straipsniu nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms taikant nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos asmens vardai ir pavardės tos valstybės civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi tik laikantis valstybinės kalbos rašybos taisyklių, atsisakyti pakeisti gimimo ir santuokos liudijimuose vieno iš savo piliečių vardą ir pavardę pagal kitos valstybės narės rašybos taisykles. ESTT taip pat pabrėžė, kad pagal šiuo metu galiojančią ES teisę, asmens vardo ir pavardės užrašymą civilinės būklės aktų įrašuose reglamentuojančios taisyklės priklauso valstybių narių kompetencijai (žr. Runevič–Vardyn sprendimo 63 punktą). Taigi ESTT aiškiai nurodė, kad SESV 21 straipsnis nedraudžia ES valstybėms narėms savo piliečių vardus ir pavardes rašyti pagal savo nacionalines taisykles, be to, toks šio straipsnio aiškinimas nepriklausomas nuo aplinkybės, kokiu pagrindu Lietuvos Respublikos pilietis prašo civilinės būklės akte pakeisti savo pavardę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ES teisėje nėra reglamentavimo dėl asmenų vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentuose, taip pat į tai, kad ESTT jau pateikė išaiškinimus nagrinėjamai bylai aktualiais klausimais, konstatuoja, kad nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nes kasatorės keliamą klausimą teismas nagrinėjo ir į jį atsakė kitoje byloje.

Kasatorė taip pat nurodo, kad ji kelia civilinės būklės aktų pripažinimo klausimą, t. y. Austrijos Respublikoje išduoto santuokos liudijimo pripažinimo Lietuvoje klausimą, tačiau ji nurodo tą patį pagrindą – SESV 21 straipsnį, kuriuo remiantis tokie įrašai turėtų būti pripažįstami.

Civilinės būklės aktų pripažinimo klausimas ES nereglamentuojamas pirminių teisės šaltinių. Be to, ES lygmeniu nepriimta jokio antrinės teisės šaltinio, kuriuo remdamosios ES valstybės narės privalėtų pripažinti civilinės būklės aktų įrašus. Austrijos Respublika ir Lietuvos Respublika taip pat nėra sudariusios dvišalės sutarties, pagal kurią Lietuva būtų įsipareigojusi pripažinti civilinės būklės aktus ir jų įrašus Lietuvoje pagal Austrijos Respublikoje galiojančias rašybos taisykles. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant ES teisinio reglamentavimo dėl civilinės būklės aktų abipusio pripažinimo, negali būti ir ES teisės pažeidimo, nes nėra nei pirminės, nei antrinės ES teisės nuostatos, kuri galėtų būti pažeista. Analogiškai nėra ir įsipareigojimo pagal dvišalę sutartį pažeidimo, nes nėra sudarytos dvišalės Austrijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos sutarties šiuo klausimu.

Dėl EŽTK 8 straipsnio aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

Kasatorė nurodo, kad teismų sprendimai pažeidžia jai garantuojamą teisę į asmeninį ir šeimos gyvenimą pagal EŽTK 8 straipsnį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT savo praktikoje yra pasisakęs dėl asmenų vardų ir pavardžių rašybos, taip pat kad asmens teisė į vardą ir pavardę patenka į EŽTK 8 straipsnio taikymo sritį. EŽTK 8 straipsnis garantuoja asmenų teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, kuris, pagal EŽTT praktiką, apima ir asmenų teisę į savo vardą bei pavardę.

EŽTT savo praktikoje ne kartą pasisakė dėl asmenų teisės asmens dokumentuose rašyti savo vardą ir pavardę jų nurodytu būdu. Pavyzdžiui, byloje Mentzen alias Mencena prieš Latviją, vertindamas, ar moters po santuokos įgytos pavardės rašymas pagal valstybinės kalbos reikalavimus, dėl ko jos ir vyro pavardės buvo rašomos skirtingai, galbūt pažeidžia Konvencijos 8 straipsnio reikalavimus, EŽTT nagrinėjo, ar toks asmens teisės į pavardę ribojimas atliktas pagal įstatymą, ar tokiu atliktu suvaržymu siekiama teisėto tikslo, taip pat ar ribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. analizavo, ar toks ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui (žr. Mentzen alias Mencena v. Latvia, no. 71074/01, 7 December 2004). Įvertinęs konkrečią situaciją pagal šiuos kriterijus, EŽTT pareiškėjos skundą pripažino akivaizdžiai nepagrįstu. Aptariamu atveju EŽTT pirmiausia nurodė, kad skundžiamas ribojimas atliktas pagal nacionalinės teisės nuostatas. Analizuodamas ribojimo teisėtą tikslą, EŽTT pažymėjo, kad su tinkama pagarba Konvencijoje garantuojamoms teisėms kiekviena valstybė turi teisę priimti aktus dėl savo oficialios kalbos vartojimo asmeninės tapatybės ir kituose oficialiuosiuose dokumentuose ir iš esmės nacionaliniai teismai geriau nei tarptautinis teismas gali nuspręsti dėl apribojimų tokio pobūdžio specifinėje bei jautrioje srityje reikalingumo. EŽTT pabrėžė, kad valstybinė kalba yra viena pagrindinių konstitucinių vertybių, kaip ir šalies vėliava, teritorija ir organizacinė valstybės struktūra. Be kitų aspektų, EŽTT taip pat pažymėjo, kad valstybė, kuri paskelbė, kad specifinė kalba yra oficialioji kalba, įsipareigoja savo piliečiams garantuoti teisę vartoti šią kalbą be įsikišimo ne tik jų privačiame gyvenime, bet ir bendraujant su valdžios institucijomis, siunčiant ar gaunant informaciją šia kalba, taigi egzistavo ribojimo teisėtas tikslas. Vertindamas skundžiamo ribojimo būtinumą demokratinėje visuomenėje, EŽTT analizavo, ar jis proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. EŽTT nurodė, kad tokiose situacijose valstybei yra suteiktos plačios vertinimo laisvės ribos, nes pavardžių ir vardų suteikimo, pripažinimo ir vartojimo procesas yra sritis, kurioje nacionaliniai ypatumai yra stipriausi ir kurioje iš esmės nėra valstybių – Konvencijos narių vidinių taisyklių susiliejimo (konvergencijos) taškų. Šioje srityje esama didelės įvairovės valstybėse – Konvencijos narėse. Kiekvienoje iš šių valstybių vardų vartojimas yra veikiamas daugybės istorinių, lingvistinių, religinių ir kultūrinių veiksnių, taigi labai sudėtinga, netgi neįmanoma rasti bendro vardiklio. Analizuodamas faktiškai pareiškėjos patiriamų sunkumų rimtumą, kaip galimą neproporcingą jos privataus ir šeimos gyvenimo apribojimą, EŽTT akcentavo tai, kad bylos medžiagoje neaptikta nieko, kas rodytų, kad adaptuota rašytinės pavardės forma užkirto jai galimybę naudotis visomis jos politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis, pripažįstamomis Konstitucijoje ir teisėje, įskaitant teisę išvykti iš Latvijos ir ten grįžti, ar kad pareiškėjai dėl skirtingų pavardės formų būtų atsisakyta išduoti leidimą įvažiuoti į užsienio šalį ar joje pasilikti, vienai ar su vyru. Dėl argumento, kad užsienio valdžios institucijoms reikėjo pateikinėti papildomų detalių dėl skirtingo pavardžių rašymo, EŽTT nusprendė, kad šis sunkumas nėra pakankamai rimtas, kad nulemtų ribojimo neproprocingumą pagal EŽTK 8 straipsnį.

Toliau nagrinėjant EŽTT praktiką pastebėtina, kad buvo nagrinėta situacija, kai valstybė reikalavo, jog asmenų vardai ir pavardės oficialiuosiuose dokumentuose būtų rašomi tik oficialiomis valstybinės kalbos abėcėlės raidėmis. EŽTT nenustatė valstybės įsipareigojimų pagal EŽTK 8 straipsnį nevykdymo tokiu atveju, kai valstybė atsisakė pakeisti asmenų vardus tuo pagrindu, kad jų pasirinkti vardai turėjo valstybinės kalbos oficialioje abėcėlėje neegzistuojančių rašmenų (žr. Kemal Taskin and Others v. Turkey, no. 30206/04, 2 February 2010).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra iš esmės panaši į EŽTT jau nagrinėtą situacija (žr. cituotą Mentzen alias Mencena v. Latvia), tačiau nurodytoje EŽTT nagrinėtoje byloje moters pavardė, įgyta po santuokos, pakeitė ne vieną raidę, kaip yra nagrinėjamoje byloje, tačiau jai dar papildomai buvo pridėta galūnė. Latvijoje toks reglamentavimas buvo skirtas latvių kalbai, kaip vertybei apsaugoti, o tokį tikslą EŽTT pripažino teisėtu ir pagrįstu. Kaip jau nurodyta pirmiau, galiojantis reglamentavimas Lietuvoje taip pat skirtas valstybinės lietuvių kalbos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugai. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad atitinkamos kasatorės pavardės formos vartojimas būtų užkirtęs jai galimybę naudotis visomis jos politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis, kad būtų iš esmės suvaržytos jos ar jos šeimos atvykti ar išvykti iš (į) šalies (užsienio) šalies galimybės ir pan. Papildomų dokumentų (kartu su asmens tapatybę patvirtinančiu dokumentu) pateikimo poreikis nelaikytinas neproporcingu suvaržymu. Įvertinusi visas pirmiau nurodytos bylos aplinkybes, taip pat nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad patiriami kasatorės suvaržymai, kuriais siekiama teisėto ir pagrįsto tikslo, būtų tokie neproporcingi, kad būtų pažeista kasatorės teisė, garantuojama Konvencijos 8 straipsniu.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo nagrinėjamoje byloje

Kasatorė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jos pateiktų įrodymų dėl jos patiriamų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o apeliacinės instancijos teismas juos vertino formaliai ir paviršutiniškai.

Kasatorė pagrįstai teigia, kad rimtais asmeniniais, profesiniais ir administraciniais nepatogumais turėtų būti pripažįstami tik tokie atvejai, kai asmuo apskritai negali pasinaudoti savo teise laisvai judėti Europos Sąjungoje. Kasatorė kartu nurodo, kad jai kyla papildomų sunkumų, tačiau iki šiol ji sėkmingai pasinaudojo savo kaip ES pilietės teisėmis – laisvai judėti, vykdyti profesinę veiklą ir gauti darbo užmokestį už ją, dalyvauti vietos savivaldos rinkimuose, gauti vairuotojo pažymėjimą, apsidrausti sveikatos draudimu, taip pat naudotis kitomis savo teisėmis. Kasatorė kaip savo patiriamus nepatogumus nurodo tokias aplinkybes: ji turi pateikti savo asmens dokumentą, Austrijos Respublikoje išduotą santuokos liudijimą, Lietuvoje išduotą santuokos liudijimą su vertimu, taip pat teikti papildomus paaiškinimus.

Kaip savo praktikoje yra nurodęs ESTT, tuo atveju, jei nacionalinis teismas padarytų išvadą, kad atsisakymas pakeisti bendrą pareiškėjų pavardę yra SESV 21 straipsnio apribojimas, laisvo asmenų judėjimo apribojimas gali būti pateisinamas, tik jeigu jis pagrįstas objektyviomis priežastimis ir yra proporcingas nacionalinės teisės teisėtai siekiamam tikslui (žr. 2011 m. gegužės 12 d. ESTT sprendimo, priimto byloje Runevič–Vardyn 83 punktą, 2008 m. spalio 14 d. sprendimo, priimto byloje Grunkin–Paul, 29 punktą, taip pat 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo, priimto byloje Sayn–Wittgenstein, 81 punktą). ESTT taip pat yra nurodęs, kad tuo atveju, jei yra įrodoma, kad atsisakymas pakeisti ES piliečių poros bendrą pavardę sukelia jiems arba jų šeimai rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, nacionalinis teismas turi nustatyti, ar tokiu atsisakymu yra užtikrinama interesų – viena vertus, asmenų teisės į jų asmeninio ir šeimos gyvenimo gerbimą ir, kita vertus, teisėtos atitinkamos valstybės narės valstybinės kalbos ir jos tradicijų apsaugos – pusiausvyra (žr. 2011 m. gegužės 12 d. ESTT sprendimo, priimto byloje Runevič–Vardyn 91 punktą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau nustatė apeliacinės instancijos teismas, kasatorė patiria nepatogumų dėl to, kad asmens tapatybę liudijančiame dokumente – Lietuvos Respublikos piliečio pase – jos pavardė nurodyta „V.“, o Austrijos Respublikoje jai išduotuose dokumentuose – „W.“. Kaip išsamiai paaiškinta, tokia situacija yra dėl to, kad Lietuvoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu siekiama, jog kalba, kaip valstybinė kalba ir konstitucinė vertybė, būtų apsaugota. Priešingai nei teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas vertino tiek jos patiriamus nepatogumus, tiek jos nurodytas aplinkybes dėl to, kad kasatorei tenka kartu su asmens tapatybę patvirtinančiu dokumentu pateikti ir papildomus dokumentus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie patiriami kasatorės papildomi nepatogumai yra proporcingi siekiamo tikslo – lietuvių kalbos apsaugos – atžvilgiu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorė kartu su procesiniais dokumentais pateikė įvairių dokumentų (išrašą apie banko sąskaitą, kasatorei siųstą laišką, kasatorės vairuotojo pažymėjimo kopiją), kuriuose nurodyta, kad jos pavardė Austrijos Respublikoje rašoma „W.“. Pateikti dokumentai tai patvirtina, tačiau nesudaro pagrindo daryti išvadų apie didesnius nei kasatorė nurodė patiriamus nepatogumus, t. y. poreikį įvairioms institucijoms pateikti papildomus dokumentus. Kasatorė nurodo, kad dėl pavardės rašybos skirtumų tam tikrų administracinių sprendimų jai tenka laukti ilgiau, tačiau nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių šį kasatorės teiginį.

Kasatorė kartu su kasaciniu skundu pateikė Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos rašto kopiją, kuriuo statistikos informacija teikiama Europos žmogaus teisių fondui. Teisėjų kolegija pažymi, kad naujai kasatorės pateiktame įrodyme nėra jokios informacijos, patvirtinančios, kad pareiškėjos situacija yra analogiška tų asmenų situacijai, kurių pavardės yra įrašytos su „w“ raide, t. y., kad yra Lietuvos Respublikos piliečių, kurie yra atsidūrę tokioje pačioje situacijoje, kaip kasatorė, tačiau oficialiuose asmens dokumentuose jų pavardė įrašoma vartojant „w“ raidę. Šis raštas yra skirtas Europos žmogaus teisių fondui, kuris nėra dalyvaujantis asmuo nagrinėjamoje byloje, bet to, rašte pateikta informacija nagrinėjamos bylos atžvilgiu yra per daug abstrakti, nepaaiškinta, kokiu pagrindu ir kokia statistikos informacija teikiama šiuo raštu. Kadangi rašte nėra atskleistos informacijos tokiu lygmeniu, kad ji patvirtintų ar sukeltų pagrįstą abejonę, kad tokiais kaip kasatorės atvejais su kitais asmenimis yra elgiamasi kitaip nei su kasatore, juolab, kad tai vyktų po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. priimto sprendimo, kuriame dar kartą apibendrintai pateikta konstitucinė doktrina dėl negalimumo naudoti nelietuviškas raides atliekant oficialius Lietuvos Respublikos piliečių tapatybę nurodančius įrašus, tačiau leidžiama kitoje Lietuvos Respublikos piliečio paso dalyje Lietuvos Respublikos piliečio vardą ir pavardę nurodyti nelietuviškais rašmenimis.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šis raštas nebuvo pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors, civiliniame procese galiojant rungtyniškumo principui, kasatorė įrodymus, pagrindžiančius jos teiginius, turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. CPK 353 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu ir nenustatinėja bylos faktinių aplinkybių, netiria naujų įrodymų. Taigi, įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis teismas neturi pagrindo bylos grąžinti nagrinėti iš naujo, kad būtų ištirti naujai pateikti įrodymai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. liepos 17 d. pažymą, byloje kasacinės instancijos teisme patirta 39,71 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasacinį skundą padavusio suinteresuoto asmens (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 39,71 Lt (trisdešimt septynis litus 71 ct) bylinėjimosi išlaidų

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Česlovas Jokūbauskas

Egidijus Laužikas