Civilinė byla Nr. 3K-3-409/2013
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03496-2009-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 121.13; 121.18; 121.20
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. liepos 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Birutės Janavičiūtės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“ ieškinį atsakovams T. L., J. L. ir D. L. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir apeliacinės instancijos teismo teisę bei pagrindus, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas prašė: 1) actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini) dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), 2009 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją – grąžinti sklypą T. L. ir J. L. nuosavybėn; 2) sprendime nurodyti, kad tik ieškovas turi teisę patenkinti savo reikalavimą dėl 2006 m. rugsėjo 26 d. kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) suteikto kredito grąžinimo, palūkanų ir kitų mokėjimų grąžinimo, nukreipdamas išieškojimą į žemės sklypą. Ieškovas nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 26 d. kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) suteikė atsakovui T. L. 1 210 000 Lt kreditą. Šiam vėluojant mokėti palūkanas ir grąžinti kreditą ieškovas 2008 m. rugsėjo 3 d. pranešimu informavo apie kredito sutarties nutraukimą, 2008 m. spalio 14 d. kreipėsi dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka iš įkeisto turto. Kredito sutarties įvykdymui užtikrinti įkeisto 1,6344 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus m. savivaldybės, (duomenys neskelbtini) k., nepakanka skolai išieškoti, nes sklypo rinkos vertė 160 000 Lt. Atsakovas T. L. 2009 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartimi perleido sūnui D. L. vienintelį neįkeistą ir neareštuotą turtą – dalį žemės sklypo, esančio Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), kuris buvo valdomas jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktine J. L.. Neatlygintinis turto perleidimas artimajam giminaičiui įrodo atsakovų nesąžiningumą. Atsakovo T. L. nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad jis buvo raštu pasižadėjęs padengti įsiskolinimą pardavęs ginčo žemės sklypą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu pripažino negaliojančia (duomenys neskelbtini) dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 2009 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartį, taikė restituciją ir grąžino sklypą atsakovų T. L. ir J. L. nuosavybėn, priteisė iš atsakovų T. L., J. L. ir D. L. po 7777 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui ir po 6 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas sprendė, kad ginčijamas sandoris turi CK 6.66 straipsnyje nustatytų požymių visetą; nustatė, kad atsakovas T. L. laiku nevykdė paskolos grąžinimo ir nemokėjo palūkanų, ginčijamą sandorį sudarė po to, kai gavo ieškovo 2008 m. rugsėjo 3 d. pranešimą apie vienašalį kredito sutarties nutraukimą. Teismas nurodė, kad tėvų dovana sūnui santuokos sudarymo proga negali būti vertinama kaip privalomas sudaryti sandoris. Teismas sprendė, kad atsakovas T. L., sudaręs sandorį su savo sūnumi D. L., buvo nesąžiningas (CK 6.67 straipsnio 1 punktas). Teismas nustatė, kad atsakovės J. L. skola ieškovui yra itin didelė, atsakovai J. L. ir T. L. kito nekilnojamojo turto neturi, todėl ginčo sklypo perleidimas iš esmės sumažino ieškovo galimybę išieškoti skolą, t. y. padidino atsakovo T. L. nemokumą. Teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimas teismo sprendime nurodyti, jog tik ieškovas turi teisę patenkinti savo reikalavimą dėl 2006 m. rugsėjo 26 d. kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) suteikto kredito grąžinimo, nukreipdamas išieškojimą į ginčo žemės sklypą, netenkinamas, nes nėra įstatyme nustatyto pagrindo ieškovui suteikti pirmenybės teises išieškoti skolą iš ginčo sklypo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovų apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinant jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, 2013 m. sausio 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam apygardos teismui. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Konstitucijos 109 straipsnį, CPK 159 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.), 176 straipsnio 1 dalį, 177 straipsnio 1 dalį, 179, 185 straipsnius, 259 straipsnio 1 dalį, 260, 263 straipsnius, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bei neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, nenustatė visų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui, dėl ko ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, todėl negalima palikti galioti skundžiamo teismo sprendimo (CPK 178, 185, 263, 265 straipsniai). Kolegija pažymėjo, kad ieškovas pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2009 m. gegužės 22 d. sutartį dėl ginčo žemės sklypo dovanojimo bei taikyti restituciją, be to, prašė teismo išreikalauti iš atsakovų dokumentus, tarp jų – ginčo žemės sklypo dovanojimo sutartį. Proceso pirmosios instancijos teisme metu į bylą buvo pateikta 2009 m. gegužės 11 d. Nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovas T. L. neatlygintinai perleido nuosavybės teises atsakovui D. L. į (duomenys neskelbtini) dalis žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir 2009 m. gegužės 15 d. Nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė J. L. neatlygintinai perleido nuosavybės teises atsakovui D. L. į (duomenys neskelbtini) dalis aukščiau nurodyto žemės sklypo. Byloje esančiais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovai T. L. ir J. L. jiems priklausiusį ginčo žemės sklypą atsakovui D. L. perleido sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ir sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruotomis 2009 m. gegužės 22 d. data. Kolegija konstatavo, kad nors šie įrodymai buvo pateikti į bylą iki jos esmės išnagrinėjimo, tačiau ieškovas į juos neatsižvelgė, o pirmosios instancijos teismas jų neištyrė ir neįvertino, be pagrindo konstatavęs, jog ginčo žemės sklypas buvo neatlygintinai perleistas atsakovo D. L. nuosavybėn 2009 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartimi, sudaryta atsakovų T. L. ir D. L. Kolegija padarė išvadas, kad ieškovas, nesusipažinęs su bylos dokumentais ir dėl jų nepasisakęs teismo posėdyje, nesilaikė proceso koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos (bendradarbiavimo) principų, o pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė ir nenustatė esminių bylos faktinių aplinkybių, susijusių su ginčo žemės sklypo perleidimu atsakovui D. L., neišaiškino ieškovo pozicijos dėl pateiktų į bylą naujų įrodymų, padarė išvadą, neatitinkančią faktinių aplinkybių. Kolegijos vertinimu, tinkamai neištyrus ir neįvertinus esminių bylos aplinkybių bei įrodymų, susijusių su ginčo žemės sklypo perleidimo sandoriais, nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti, ar pagrįsti ieškovo reikalavimas dėl ginčo žemės sklypo dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, taip pat apeliantų argumentai, susiję su bylinėjimosi išlaidų priteisimu. Kolegija, naikindama pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, rėmėsi CPK 7, 263 straipsniais, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi, 330, 313 straipsniais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė J. L. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:
1. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį, peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas, nes tyrė ginčo žemės sklypo perleidimo aplinkybes, nors apeliantai nereikalavo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su ginčo žemės sklypo perleidimo sandoriais.
2. Kasatorės teigimu, taikydamas CPK 327, 329 straipsnius bei konstatuodamas, kad, tinkamai neištyrus ir neįvertinus esminių bylos aplinkybių bei įrodymų, susijusių su ginčo žemės sklypo perleidimo sandoriais, nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti, ar pagrįsti ieškovo reikalavimai pripažinti ginčo žemės sklypo dovanojimo sutartį negaliojančia, taip pat apeliantų argumentai, susiję su bylinėjimosi išlaidų priteisimu. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl šių aplinkybių negalima nustatyti apeliacinės instancijos teisme.
3. Pažymėjusi, kad teismas negali ex officio (savo iniciatyva) konstatuoti nuginčijamo sandorio negaliojimą bei kad ieškovas prašė pripažinti negaliojančia 2009 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartį ir neišreiškė valios dėl 2009 m. gegužės 11 d. bei 15 d. dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, kasatorė teigia, jog nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, negalėdami išeiti už ieškinio reikalavimų ribų, negali iš esmės išnagrinėti bylos. Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, to neįvertino, bylos perdavimas pirmosios instancijos teismui, kuris negali jos iš esmės išspręsti, yra nepagrįstas, taip pažeidžiama atsakovo teisė į bylos išnagrinėjimą per protingą laiką, šalių lygiateisiškumas, interesų pusiausvyra, suteikiamas pranašumas šaliai, piktnaudžiaujančiai procesinėmis teisėmis.
Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovas T. L. prisidėjo prie atsakovės J. L. kasacinio skundo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą, iš kasatorės priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovas nurodo, kad kasatorės teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, yra nepagrįsti. Ieškovo teigimu, atsakovai, tiesiogiai neginčydami Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimo, o tik jo dalį dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo, apeliaciniame skunde nurodė, kad bylinėjimosi išlaidos priteistos nepagrįstai, nes pirmosios instancijos teismo sprendimu negaliojančiu pripažintas realiai neegzistuojantis sandoris. Taigi visų apeliacinio skundo argumentų tyrimas negali būti laikomas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų peržengimu.
Atsiliepime nurodoma, kad neišsiaiškinus dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruotų dovanojimo sutarčių, jų skaičiaus bei sudarymo datos (ieškovo teigimu, ieškinio pagrindas buvo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas apie 2009 m. gegužės 22 d. D. L. padovanotą ginčo turtą, o įstatymo nustatyta tvarka šių duomenų nenuginčijus, jie laikomi teisingais ir išsamiais), nesurinkus papildomų įrodymų, bylos esmės atskleisti neįmanoma, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai grąžino bylą nagrinėti iš naujo.
Kasacinio skundo teiginiai apie kasatorės, kaip neva sąžiningos bylos šalies, teisės į kiek įmanoma greitesnį bylos išnagrinėjimą pažeidimą yra nepagrįsti. Būtent kasatorė, kaip ir kiti atsakovai, yra nesąžiningos nagrinėjamos bylos šalys, dėl kurių tikslingų nesąžiningų veiksmų susiklostė ši situacija, todėl visi su jų nesąžiningais veiksmais susiję padariniai priskirtini pačių atsakovų rizikai. Be to, tai, kad buvo suklysta dėl sandorio sudarymo datos, negali reikšti reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu nepagrįstumo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Ši norma pakartota Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, CPK 6 straipsnyje. Materialiuoju požiūriu tai reiškia, kad teismui yra suteikta išimtinė teisė valstybės vardu išspręsti šalių ginčą ir pasakyti, kuri šalis teisi, kuri – ne, kurios reikalavimas pagrįstas, o kurios – ne. Teismo sprendimu šalių ginčas dėl teisės išsprendžiamas iš esmės ir daromas poveikis į egzistuojančius šalių materialinius teisinius santykius. Spręsdamas konkretų ginčą teismas konkrečioms bylos aplinkybėms taiko materialiosios teisės normas, o įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Teismo sprendimas yra visiems privalomas ir vykdytinas. Teisingumas yra neatskiriamas nuo teisėtumo. Jeigu teismo sprendimas – galutinis teisingumo vykdymo rezultatas – bus neteisėtas, tai nebus galima teigti, kad konkrečioje byloje teismas įvykdė teisingumą. CPK 2 straipsnyje nustatyta, kad civilinio proceso tikslai – be kita ko, ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių.
Pagal CPK 263 straipsnį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, pagrįstu – jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tik teisminio nagrinėjimo metu ištyrus ir įvertinus įrodymus, remiantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, suformuluotomis CPK 176-185 straipsniuose, bei tinkamai nustačius turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes galima prieiti prie išvados, ar suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą teisminės gynybos yra pagrįstas, t. y. ar konstatuotinas teisės arba teisėto intereso pažeidimas ir ar jis gintinas.
Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, <...> galutinai suformuluoti savo rekalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Teisėjo vadovavimo procesui principas įtvirtina teisėjo pareigą jam, laikantis teisės į tinkamą teismo procesą, rungimosi ir kitų civilinio proceso proceso principų, užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą, rūpintis, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės, esant pagrindui patikslinti šalių pareigą įrodinėti, nurodyti, kokias aplinkybes būtina nustatyti, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti pateikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti (CPK 159, 179 straipsniai).
Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsniai). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, negali peržengti CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pamario sargas“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NDkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-649/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-649/2006">3K-3-649/2006</a>; 2007 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. A. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-507/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-507/2007">3K-3-507/2007</a>; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Ž. v. UAB „Titlis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-237/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-237/2008">3K-3-237/2008</a>; ir kt.).
Kasatorė J. L. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį, peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas, nes tyrė ginčo žemės sklypo perleidimo aplinkybes, nors apeliantai nereikalavo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su ginčo žemės sklypo perleidimo sandoriais.
Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad šioje byloje atsakovai, apeliacine tvarka skųsdami pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, jos nepagrįstumą grindė tuo, kad: teismas pripažino negaliojančia 2009 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartį, tačiau atsakovai T. L. bei J. L. savo sūnui – atsakovui D. L. ginčo žemės sklypą padovanojo 2009 m. gegužės 11 d. ir 15 d. dovanojimo sutartimis; teismas pripažino negaliojančiu sandorį, kuris realiai neegzistuoja, todėl teismo sprendimas šiuo aspektu yra niekinis, t. y. nesukeliantis teisinių padarinių, o tokius sukelia tik sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų pritesimo. Taigi, apeliacinis skundas buvo grindžiamas faktinio ir teisinio pobūdžio argumentais dėl ginčo iš esmės išsprendimo nepagrįstumo, kuris, anot atsakovų, lemia ir sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepagrįstumą. Pažymėtina ir tai, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas yra neatskiriamai susijęs su ginčo išsprendimo iš esmės rezultatu – teismo išvados dėl pareikšto materialiojo teisinio reikalavimo pagrįstumo ir tenkinimo tiesiogiai lemia byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nes šias išlaidas turi atlyginti bylą pralaimėjusi šalis (CPK 93, 96 straipsniai). Taigi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nėra savarankiška, o yra neatskiriamai susijusi su sprendimo dalimi dėl ginčo išsprendimo iš esmės ir nuo šios priklausoma, pastaroji lemia jos turinį ir egzistavimą apskritai. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsakovai apeliaciniame skunde rėmėsi aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo žemės sklypo perleidimu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas tokias aplinkybes, neperžengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir nepažeidė CPK 320 straipsnio nuostatų. Konstatuotina ir tai, kad tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju, kai apeliaciniu skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepagrįstumas grindžiamas ginčo iš esmės išsprendimo nepagrįstumu, į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas patenka ir pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas tiek fakto, tiek ir teisės aspektais pagal apeliacinio skundo argumentus dėl ginčo išsprendimo iš esmės. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad apeliacinio skundo argumentai patvirtina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir(arba) neteisėtumą, dėl CPK 326 straipsnyje nurodytų bylos sprendimo būdų taikymo sprendžia apeliacinės instancijos teismas, tinkamo bylos sprendimo būdo laikantis įstatymo reikalavimų pasirinkimas yra šio teismo prerogatyva. Dėl to nurodyti kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės ir pagrindų, panaikinus apskųstą teismo sprendimą, perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nuosekliai pabrėžęs, kad, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. E. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2008; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Polygrade L.L.C.“ ir kt. v. M. Slavinsko firma „Ugrima“, bylos Nr. 3K-3-168/2008; kt.). Taigi apeliacinės instancijos teismo teisė perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo panaikinus sprendimą yra ribojama civilinio proceso teisės normų. Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik trimis atvejais: pirma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus pagrindus; antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytas dar vienas pagrindas, kai apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Iš esmės tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo nustatytus trūkumus. Vien materialiosios teisės normų pažeidimo atveju apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas bei įstatymo įgaliotas ištaisyti padarytą pažeidimą pats, negrąžindamas bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas sprendimą ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nutartyje privalo nurodyti taikomą, CPK nustatytą teisinį pagrindą bei jį motyvuoti, t. y. pagrįsti jo egzistavimą konkrečios bylos atveju.
Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. PĮ „RBPĮ“ v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-82/2005; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. R. I., bylos Nr. 3K-3-375/2007; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Polygrade L.L.C.“ ir kt. v. M. Slavinsko firma „Ugrima“, bylos Nr. 3K-3-168/2008; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 1 dalį, yra pažymėjęs, kad tam, jog proceso teisės pažeidimai, kurie nepatenka į CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje nurodytų esminių pažeidimų, t. y. absoliučių ar santykinai absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, sąrašą, būtų pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, būtinos dvi sąlygos: pirma, apeliacinės instancijos teismas turi padaryti išvadą, kad dėl šių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla; antra, šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jo dalį ir priimdamas naują sprendimą arba pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir šitaip tinkamai išspręsdamas bylą iš esmės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr. 3K-3-465/2006; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. R. B. ir kt., bylos 3K-3-518/2007; kt.)
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas apskųsta nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 329 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais. Išvadą dėl šiose proceso teisės normose nustatytų jų taikymo sąlygų egzistavimo apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad: pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Konstitucijos 109 straipsnį, CPK 159 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.), 176 straipsnio 1 dalį, 177 straipsnio 1 dalį, 179, 185 straipsnius, 259 straipsnio 1 dalį, 260, 263 straipsnius, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bei neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, nenustatė visų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui, dėl ko ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai; ieškovas pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2009 m. gegužės 22 d. sutartį dėl ginčo žemės sklypo dovanojimo, bet proceso pirmosios instancijos teisme metu į bylą buvo pateikta 2009 m. gegužės 11 d. Nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovas T. L. neatlygintinai perleido nuosavybės teises atsakovui D. L. į (duomenys neskelbtini) dalis žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir 2009 m. gegužės 15 d. Nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė J. L. neatlygintinai perleido nuosavybės teises atsakovui D. L. į (duomenys neskelbtini) dalis pirmiau nurodyto žemės sklypo, tačiau ieškovas į šiuos įrodymus neatsižvelgė, o pirmosios instancijos teismas jų neištyrė ir neįvertino, neišaiškino ieškovo pozicijos dėl pateiktų į bylą naujų įrodymų, padarė išvadą, neatitinkančią faktinių aplinkybių, jog ginčo žemės sklypas buvo neatlygintinai perleistas atsakovo D. L. nuosavybėn 2009 m. gegužės 22 d. dovanojimo sutartimi, sudaryta atsakovų T. L. ir D. L. Darydamas išvadas apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, vadovavosi CPK 313 straipsniu, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių; nelaikomas blogesnio sprendimo priėmimu skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat kai sprendimas priimtas CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju.
Kasatorė J. L. kasaciniame skunde tiesiogiai neginčija apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl teisės normų pažeidimų pirmosios instancijos teisme, o nurodo, kad, taikydamas CPK 327, 329 straipsnius bei konstatuodamas, jog, tinkamai neištyrus ir neįvertinus esminių bylos aplinkybių bei įrodymų, susijusių su ginčo žemės sklypo perleidimo sandoriais, nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti, ar pagrįsti ieškovo reikalavimai pripažinti ginčo žemės sklypo dovanojimo sutartį negaliojančia, taip pat apeliantų argumentai, susiję su bylinėjimosi išlaidų priteisimu, apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl šių aplinkybių negalima nustatyti apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, konstatuoja, kad apskųstoje nutartyje yra išdėstyti pagrįsti motyvai, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pripažino save negalinčiu ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų. Nesant teisinių prielaidų juos ištaisyti, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis CPK normose įtvirtinto teisinio reglamentavimo, negalėjo nustatinėti ir pagrįstai nenustatinėjo ginčui iš esmės teisingai išspręsti turinčių reikšmės faktinių bylos aplinkybių, nesprendė pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo ir su tuo susijusių kitų klausimų, nes tai yra ginčą iš esmės nagrinėjančio teismo pareiga ir prerogatyva. Kasaciniame skunde teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl atitinkamų aplinkybių negalima nustatyti apeliacinės instancijos teisme, kasatorė nepateikia teisinių argumentų, kurie teiktų pagrindą konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas. Dėl to tokie kasacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais.
Kasacinio skundo argumentai dėl teismo negalėjimo ex officio konstatuoti nuginčijamo sandorio negaliojimą, galimybių išeiti už ieškinio reikalavimų ribų ir iš esmės išnagrinėti bylą nebuvimo, atsakovo teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą laiką ir šalių lygiateisiškumas bei interesų pusiausvyros pažeidimą, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduodamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, netinkamai taikė proceso teisės normas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad ją naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinį skundą atmetant, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Ieškovas prašo priteisi iš kasatorės 900 Lt patirtų atstovavimo išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio7, 8.14 punktais, sprendžia, kad šis ieškovo prašymas tenkintinas, jo naudai iš kasatorės priteistina 900 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Kasaciniame teisme patirta 54,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės J. L. (a. k. 45812111410) 900 (devynis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovo UAB „Medicinos bankas“ (į. k. 112027077) naudai ir 54,75 Lt (penkiasdešimt keturis litus 75 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Birutė Janavičiūtė
Antanas Simniškis
