Dėl nuosavybės teisės į dalį gyvenamojo namo pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-16/2012

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-00207-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 74.1; 121.12 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų E. P. ir N. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovams E. P., N. P. ir M. P. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų bei atsakovų E. P. ir N. P. priešieškinį ieškovei R. P. dėl nuosavybės teisės į dalį gyvenamojo namo pripažinimo; tretieji asmenys – A. A., J. A., AB DnB Nord bankas, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Ginčo esmė

Šioje byloje keliami civilinės bylos priskyrimo šeimos bylų kategorijai kriterijų nustatymo ir taikymo klausimai.

Ieškovei R. P. nuosavybės teise priklauso dalis namų valdos (duomenys neskelbtini). Nuo 1991 m. ji gyveno kaime, o jai priklausančioje namų valdoje liko gyventi atsakovų šeima (ieškovės sūnus, jo sutuoktinė ir jų nepilnametis vaikas, gim. (duomenys neskelbtini). 2008 m. ieškovė grįžo gyventi į jai priklausančią namų valdą. Pablogėjus jos santykiams su atsakovais, ji 2009 m. rugpjūčio 11 d. pateikė jiems pasiūlymą išsikelti iš namų valdos. Atsakovai į tai nereagavo.

Ieškovė, remdamasi CK 4.98 straipsniu, prašė iškeldinti atsakovus E. P., N. P. ir jų nepilnametį sūnų M. P. iš jai nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) su visais jiems priklausančiais daiktais.

Priešieškiniu atsakovai E. P. ir N. P., remdamiesi CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktu, prašė pripažinti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teises į 36/100 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Jie nurodė, kad ieškovei priklausančioje namo dalyje atsakovas E. P. gyvena nuo vaikystės, atsakovė N. P. – nuo santuokos sudarymo, jų nepilnametis sūnus – nuo gimimo, kitos gyvenamosios vietos jie neturi. Atsakovai ieškovės sutikimu gyvena jai nuosavybės teise priklausančioje namo dalyje, taip pat, jai sutikus, rekonstravo šią namo dalį, tam panaudojo asmenines lėšas ir atsakovo vardu paimtą iš banko paskolą (20 273 eurų). Statybos leidimo namo rekonstrukcijai neturėjo. Po namo dalies rekonstrukcijos vietoje nusidėvėjusio namo praktiškai buvo pastatytas naujas namas, t. y. pagamintas naujas daiktas. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai pateikė teismui patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė priteisti jiems iš ieškovės piniginę kompensaciją. Atsakovų patikslinto priešieškinio teismas nepriėmė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė:1) iškeldino atsakovus ir jų nepilnametį vaiką iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), su visais jiems priklausančiais daiktais; 2) priteisė iš ieškovės atsakovams 69 998, 61 Lt kompensaciją, skirtą daiktinėms teisėms į gyvenamąją patalpą, įsigyti; 3) įpareigojo ieškovę sumokėti atsakovams piniginę kompensaciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) įpareigojo atsakovus ir jų nepilnametį vaiką išsikelti iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) su visais jiems priklausančiais daiktais ne vėliau kaip per dešimt kalendorinių dienų nuo piniginės kompensacijos iš ieškovės gavimo dienos; 5) taikė laikinąją apsaugos priemonę – padarė įrašą viešajame registre dėl ieškovei priklausančių nuosavybės teisių į namų valdą (duomenys neskelbtini) perleidimo draudimo.

Teismas nustatė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 499/1372 dalys žemės sklypo, 73/100 dalys gyvenamojo namo ir kitų kiemo statinių, pastatas–garažas (duomenys neskelbtini). Šiuos nekilnojamuosius daiktus nuo 1991 m. neatlygintinai valdo ir naudoja atsakovas E. P., nuo 1993 m. ir jo sutuoktinė – atsakovė N. P., nuo 1995 m. birželio 14 d. ir atsakovų nepilnametis sūnus M. P. Ieškovė šioje namų valdoje gyvena nuo 2008 m. lapkričio mėnesio, iki tol ji gyveno (duomenys neskelbtini). 2002 m. gegužės 21 d. ieškovė davė atsakovams E. P. ir N. P. įgaliojimą, kuriuo įgaliojo juos valdyti, naudoti ir tvarkyti jai priklausančią namų valdos dalį. 2004 m. kovo 22 d. ieškovė davė atsakovams E. P. ir N. P. įgaliojimą, kuriuo įgaliojo juos: 1) sudaryti žemės ir statinių (duomenys neskelbtini) naudojimo sutartį; 2) paimti iš trečiojo asmens AB DnB NORD banko paskolą; 3) įkeisti trečiajam asmeniui pastatus ir statinius. 2007 m. birželio 11 d. testamentu ieškovė patvarkė visą jai priklausantį turtą palikti atsakovui E. P. 2004 m. balandžio 15 d. trečiasis asmuo AB DnB Nord bankas suteikė atsakovams E. P. ir N. P. 20 273 eurų paskolą gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) remontui. Atsakovai atliko šio gyvenamojo namo rekonstrukciją. 2009 m. rugpjūčio 11 d. ieškovė, tarpininkaujant antstoliui, pateikė atsakovams pasiūlymą išsikeldinti iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini).

Teismas nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovų E. P. ir N. P. susiklostė nekilnojamojo daikto (ieškovei priklausančios namų valdos dalies) panaudos teisiniai santykiai, šalys buvo sudariusios žodinę neterminuotą neatlygintinę panaudos sutartį (CK 6.479 straipsnio 1 dalis, 6.629 straipsnio 2 dalis). Neterminuota panaudos sutartis gali būti nutraukta bet kurios šalies reikalavimu, įspėjus kitą šalį prieš tris mėnesius (CK 6.642 straipsnio 1 dalis). 2009 m. rugpjūčio 11 d. ieškovei pateikus atsakovams pasiūlymą išsikeldinti iš ginčo gyvenamųjų patalpų, šalių panaudos sutartis baigėsi 2009 m. lapkričio 12 d. ir ieškovė CK 4.98 straipsnio pagrindu įgijo teisę reikalauti pašalinti jos, kaip savininkės, teisės pažeidimus. Teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimas iškeldinti atsakovus ir jų nepilnametį vaiką iš ginčo gyvenamųjų patalpų yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Teismas atmetė atsakovų priešieškinio reikalavimą pripažinti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teises į 36/100 dalį ginčo gyvenamojo namo, nes nustatė, kad namo rekonstrukciją jie atliko pažeidžiant statybą reglamentuojančių teisės aktų normas (neturint statybos projekto ir statybos leidimo). Teismas sprendė, kad nagrinėjama byla priskirtina šeimos bylų kategorijai (CPK XIX skyrius), nes atsakovu dalyvauja nepilnametis M. P. ir šiuo atveju turi būti ginamos jo teises į gyvenamąjį būstą (CK 3.5 straipsnio 4 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11, 12 straipsniai). Teismas nurodė, kad atsakovai su ieškovės žinia ir patvarkymais (2002 m. gegužės 21 d., 2004 m. kovo 22 d. įgaliojimai) paėmė iš banko 20 273 eurų paskolą gyvenamojo namo remontui, kurį, nors ir ne įstatymų nustatyta tvarka, rekonstravo, t. y. paskolintas lėšas investavo į ieškovei priklausančio gyvenamojo namo rekonstrukciją, turėdami pagrįstų lūkesčių su nepilnamečiu vaiku gyventi rekonstruotame name. Teismas, vadovaudamasis CK 1.5, 3.3 straipsniuose įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo, prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principais, viršijo byloje pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnis) ir priteisė iš ieškovės atsakovams 20 273 eurų (69 998,61 Lt) kompensaciją (paskolos lėšas, kurias atsakovai panaudojo gyvenamojo namo rekonstrukcijai), kad atsakovai įgytų daiktines teises į gyvenamąją patalpą. Teismas pažymėjo, kad toks sprendimas iš esmės atitinka ieškovės byloje ne kartą išreikštą valią dėl piniginės kompensacijos sumokėjimo atsakovams.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės R. P. ir trečiojo asmens AB DnB Nord banko apeliacinius skundus, 2011 m. birželio 1 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovų priešieškinis, iš ieškovės atsakovams priteista 69 998, 61 Lt kompensacija ir ieškovė įpareigota sumokėti kompensaciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; panaikino sprendimo dalies, kuria atsakovai įpareigoti išsikelti iš ginčo gyvenamųjų patalpų su visais jiems priklausančiais daiktais, sąlygą – išsikelti ne vėliau kaip per dešimt kalendorinių dienų nuo piniginės kompensacijos iš ieškovės gavimo dienos; panaikino sprendimo dalį dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priskyrė šią bylą šeimos bylų kategorijai ir peržengė ieškinio ribas. Nors šalių ginčas turi įtakos nepilnamečio vaiko interesams, tačiau, įvertinus CPK XIX skyriaus nuostatas bei šalių ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, darytina išvada, kad pagal ginčo dalyką ir pagrindą ši byla nepriskirtina šeimos bylų kategorijai, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo viršyti ieškinio reikalavimų. Kolegija pažymėjo, kad teismo sprendimas yra prieštaringas. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė priteisti jiems iš ieškovės piniginę kompensaciją už gyvenamojo pastato pagerinimą; teismas atsisakė jį priimti, tačiau sprendimu iš esmės tenkino patikslinto priešieškinio reikalavimus. Kolegija nurodė, kad šalis sieja neatlygintinio naudojimosi nekilnojamuoju daiktu (panaudos) teisiniai santykiai. CK 6.629 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutarčiai taikomos CK 6.501 straipsnio 1 dalies nuostatos, reglamentuojančios išnuomoto daikto pagerinimą. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, nenustatė svarbių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, todėl priešieškinio dalyje neatskleidė bylos esmės ir tai lėmė, kad ši bylos dalis buvo išspręsta neteisingai (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Kolegija panaikino teismo taikytą laikinąją apsaugos priemonę (įrašo viešajame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo padarymą), nes ji taikyta nepagrįstai bei suvaržė vienos proceso šalies teises daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai E. P. ir N. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl nagrinėjamos bylos priskyrimo prie šeimos bylų kategorijos ir nepilnamečio vaiko teisės į gyvenamąjį būstą gynimo. Svarbiausias šeimos bylų ypatumas – vaiko teisių gynimo prioritetas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis, 3.164 straipsnio 1 dalis). Svarbiausia vaiko teisė – turėti gyvenamąją vietą (CK 3.168, 3.169 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad nepilnamečio vaiko teisė turėti gyvenamąją patalpą yra pažeista. Kasatorių nepilnametis sūnus ginčo name gyvena nuo gimimo, kitos gyvenamosios vietos jis ir kasatoriai neturi. Kasatoriai, turėdami pagrįstų lūkesčių ilgai gyventi ginčo name, paėmė tikslinę paskolą namo būklei pagerinti, atliko namo rekonstrukciją, tačiau jie iškeldinami kartu su nepilnamečiu vaiku, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nepilnamečio vaiko teisės į gyvenamąjį būstą pažeidimą ir, vadovaudamasis CPK XIX skyriaus normomis, priėmė pagrįstą sprendimą priteisti kasatoriams iš ieškovės piniginę kompensaciją tam, kad jie įsigytų daiktines teises į gyvenamąją patalpą. Šios bylos ypatumas yra tas, kad nepilnamečio vaiko teises pažeidė jo šeimos narės (senelės) reikalavimas iškeldinti. Šalių santykiai dėl naudojimosi gyvenamąja patalpa, jos būklės palaikymo ir pagerinimo pagrįsti būtent šeimos ryšiais, todėl byla priskirtina šeimos bylų kategorijai ne tik pagal formalius požymius, bet ir iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjama byla nepriskirtina šeimos bylų kategorijai.

2. Dėl CPK 5, 13, 17, 143 straipsnių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad klausimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo turi būti nagrinėjamas atskiroje byloje, t. y. atskirai nuo ieškinio reikalavimo iškeldinti. CPK 143 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta atsakovų teisė pateikti priešieškinį, o tai reiškia, kad ši norma užtikrina atsakovų teisę į tai, jog priešieškinis bus išspręstas karti su ieškiniu. Kasatoriai tinkamai ir laiku įgyvendino savo teisę pateikti priešieškinį, teismas priešieškinį priėmė. Apeliacinės instancijos teismas, perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylos dalį dėl piniginės kompensacijos priteisimo iš naujo ir atskirai nuo ieškinio reikalavimo, pažeidė CPK 143 straipsnį, pablogino kasatorių padėtį procese, iš esmės panaikino jų teisę išspręsti priešieškinio reikalavimus kartu su ieškinio reikalavimais. Toks atskiras nagrinėjimas neužtikrins bylos aplinkybių tinkamo įvertinimo, teisingo ir greito bylos nagrinėjimo, nepilnamečio vaiko interesų gynimo. Reikalavimo priteisti piniginę kompensaciją nagrinėjimas kartu su ieškinio reikalavimu iškeldinti gali turėti įtakos ieškovės apsisprendimui dėl jos reikalavimo patikslinimo ar pakeitimo, šių klausimų nagrinėjimas kartu suteikia šalims daugiau galimybių ir variantų sudaryti taikos sutartį.

3. Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė išsamių motyvų, kurių pagrindu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl piniginės kompensacijos priteisimo. Pagrindinis teismo motyvas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą dėl šalių ginčo priskyrimo byloms, kylančioms iš šeimos teisinių santykių. Daugiau motyvų dėl ginčijamos bylos dalies apeliacinės instancijos teismas nenurodė. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai yra prieštaringi: viena vertus, teismas konstatavo, kad šalių ginčas turi įtakos nepilnamečio vaiko interesams; kita vertus, nurodė, kad byla nepriskirtina šeimos bylų kategorijai. Šis akivaizdus prieštaravimas nutartyje neišaiškintas ir neišspręstas.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė R. P. prašo skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Ji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šalių ginčas nepriskirtinas šeimos bylų kategorijai. Ieškinio ir priešieškinio dalykas susijęs ne su šeimos bylose sprendžiamais turtiniais teisiniais santykiais, bet su nekilnojamojo turto daiktinėmis teisėmis, reglamentuojamomis CK IV ketvirtosios knygos normų. Dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės išeiti už ieškinio ribų. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad ieškovė yra jų šeimos narė. Šeimos santykius sukuria sutuoktiniai, o ieškovė šiuo atveju laikytina ne šeimos nare, bet artimąja giminaite (CK CK 3.7, 3.28, 3.135 straipsniai). Nepagrįstas kasatorių argumentas, kad ieškinio patenkinimu pažeista jų nepilnamečio vaiko teisė į gyvenamąjį būstą. Įstatymai visų pirma nustato pareigą tėvams pasirūpinti nepilnamečio vaiko būstu. Jokie teisės aktai neįpareigoja ieškovės užtikrinti nepilnamečio vaikaičio teisių į gyvenamąją vietą. Atsakovai iš ginčo gyvenamųjų patalpų išsikėlė 2011 m. rugpjūčio mėnesį ir nėra jokių objektyvių duomenų, kad jų nepilnametis vaikas būtų likęs be gyvenamosios vietos. Tai reiškia, kad atsakovai savo kaip tėvų pareigas atlieka tinkamai ir nepilnamečio vaiko interesai dėl priimto teismo sprendimo nepažeisti. Nepagrįstas kasatorių argumentas, kad ieškinio reikalavimai gali būti teisingai išspręsti tik juos nagrinėjant kartu su priešieškiniu. Pirmosios instancijos teismas kasatorių priešieškinį atmetė, jie teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė. Iš to darytina išvadas, kad kasatoriai sutiko su teismo sprendimu dėl piniginės kompensacijos priteisimo, o jos priteisimo ar nepriteisimo klausimai gali būti nagrinėjami atskirai nuo ieškinio reikalavimų.

Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo AB DnB Nord bankas nurodo, kad nesutinka su kasacinio skundo dalimi, jog būtų palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo ir prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo. Laikinosios apsaugos priemonės (įrašo viešajame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo padarymas) taikymas pažeidžia trečiojo asmens, kaip hipotekos kreditoriaus, interesus bei suteikia pagrindą bylos šalims piktnaudžiauti savo teisėmis.

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylų priskirtinumo šeimos byloms

Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, jog šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 13 d.; 2004 m. kovo 5 d. nutarimai) ir kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas).

Taigi, šeimos bylų nagrinėjimo civilinio proceso ypatumus lemia šeimos teisinių santykių specifika ir šeimos teisės normų ginamos vertybės. Šeimos, kaip socialinio ir teisės instituto, svarba didina viešąjį interesą ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus.

Siekiant geriau užtikrinti asmenų teisių, kilusių iš šeimos materialinių teisinių santykių, gynimą, CPK XIX skyriuje įtvirtinti šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai. Prie šeimos teisinių santykių priskirtini santykiai, atsirandantys iš santuokos, motinystės ir tėvystės, įvaikinimo ir kitų su tuo susijusių juridinių faktų. Kokios bylos laikytinos šeimos bylomis, iš dalies atskleidžia CPK XIX skyriaus struktūra, kuria remiantis galima skirti šias šeimos bylų rūšis: 1) dėl santuokos nutraukimo, pripažinimo negaliojančia, sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) (CPK XIX skyriaus II skirsnis); 2) dėl tėvystės (motinystės) nustatymo (CPK XIX skyriaus III skirsnis); 3) dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo (CPK XIX skyriaus IV skirsnis); 4) dėl tėvų valdžios apribojimo (CPK XIX skyriaus V skirsnis).

CPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šeimos bylose teismas yra aktyvus, t. y. turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, tik tuo atveju, jeigu, teismo nuomone, tam yra būtinybė siekiant teisingai išspręsti bylą. Ši įstatymo nuostata yra viena iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir gali būti aiškinama kaip suteikianti teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Kiekvienoje byloje teismas turėtų individualizuoti būtinybę patvirtinančias faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ir netaptų taisykle visoms šeimos byloms. Taip teismas įgalinamas siekti apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti labiausiai socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus, nurodytų asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą. Pagal CPK 376 straipsnio 1-4 dalis aktyvus teismas reiškia ne tik teismo teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, tačiau ir pareigą imtis priemonių sutaikyti šalis (CK 3.64 straipsnis, CPK 384 straipsnio 3 dalis), teisę peržengti pareikštų reikalavimų ribas, taikyti alternatyvų asmens teisių gynimo būdą (CK 3.183 straipsnio 2 dalis) ir specialias laikinąsias apsaugos priemones, įvardytas CK 3.65 straipsnio 2 dalyje.

Materialiojoje teisėje įtvirtinta daug platesnių ginčų, kylančių iš šeimos teisinių santykių, pavyzdžiui: ginčai dėl sutuoktinių turto padalijimo (CK trečiosios knygos VIII skyrius), dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnis), dėl išlaikymo vaikui priteisimo (CK 3.194 ir kt. straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad visose šiose bylose esama viešojo intereso ir visos jos kyla iš to paties pobūdžio materialinių teisinių santykių, CPK XIX skyriuje įtvirtinti procesiniai šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai taikomi visoms šeimos byloms.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl teisės nuostatų, kuriomis remiantis civilinė byla priskirtina šeimos bylų kategorijai, taikymo ir aiškinimo.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įvairiuose įstatymuose, reguliuojančiuose visuomeninius santykius, kuriuose subjektas yra inter alia šeima, pateikiamos skirtingos šeimos sąvokos (Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarimas). Pvz., šeimos nario sąvoka yra vartojama Civilinio kodekso šeštojoje knygoje, reglamentuojančioje gyvenamosios patalpos nuomos santykius, ir pan. Taigi, šeimos, šeimos nario samprata gali būti vartojama įvairius visuomeninius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose, tačiau ne visi teisminiai ginčai, susiję su šeima ar šeimos nariais, priskirtini šeimos bylų kategorijai.

Šeimos teisiniai santykiai – tai civiliniai teisiniai santykiai, susiklostantys tarp šeimos narių ir kitų asmenų, kuriuos sieja giminystės ar kitokie ryšiai. Šeimos teisės normos reglamentuoja turtinius ir asmeninius neturtinius fizinių asmenų santykius, atsirandančius santuokos, bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės), kraujo giminystės, įvaikinimo, globos ir rūpybos, vaikų auklėjimo pagrindu. Taigi, civilinės bylos priskyrimą šeimos bylų kategorijai lemia civilinių teisinių santykių, iš kurių yra kilęs šalių ginčas, atsiradimo pagrindas, t. y. šių santykių prigimtis. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl neatlygintinio naudojimosi ieškovei priklausančiu nekilnojamuoju daiktu bei šio daiktų pagerinimų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šiuos santykius kvalifikavo kaip panaudos santykius (CK 6.629 straipsnis).

Civilinio teisinio santykio buvimas reiškia, kad jo subjektai turi aiškiai apibrėžtų tarpusavio teisių ir pareigų. Tam, kad atsirastų toks asmenų tarpusavio ryšys (tarpusavio teisės ir pareigos), yra būtinos tam tikros prielaidos, t. y. teisinių santykių atsiradimo pagrindas. Panaudos teisiniai santykiai atsiranda ne santuokos ar kraujo giminystės pagrindu, o panaudos davėjo ir panaudos gavėjo tarpusavio susitarimu, kurio esmė yra ta, jog viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien tik ta aplinkybė, jog tokį susitarimą sudarė kraujo giminystės ryšiu susiję asmenys, neduoda pagrindo daryti išvadą, jog civilinė byla, kurioje kilęs ginčas tarp panaudos sutarties šalių, turėtų būti priskiriama šeimos bylų kategorijai ir nagrinėtina pagal CPK XIX skyriaus pirmojo skirsnio nuostatas.

Kasatoriai šioje byloje kelia klausimą, kad nagrinėjama byla priskirtina šeimos bylų kategorijai todėl, jog šioje byloje sprendžiamas jų nepilnamečio vaiko teisės turėti gyvenamąją patalpą klausimas.

Nepilnamečių vaikų teisė į būstą yra viena pagrindinių vaiko teisių, ginama tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad, siekiant nustatyti teisingą šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, turi būti atsižvelgiama į vaikų teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl, taikant prievolių teisės normas, jos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas, tačiau pažymėtina, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų ir parinkti proporcingumo principą labiausiai atitinkantį vaiko teisių apsaugos būdą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-473/2009; 2010 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-410/2010; kt.).

Pažymėtina tai, kad vaiko teisė turėti gyvenamąją patalpą gali būti teisinėmis priemonėmis ginama ir po teismo sprendimo dėl iškeldinimo priėmimo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo sprendimo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų vykdymo atidėjimas yra vienas iš nepilnamečio vaiko teisės į būstą apsaugos būdų, taikomų teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. ir kt. v. E.V., bylos Nr. 3K-3-1234/2000 m; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. ir kt. v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-128/2011).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byla nepriskirtina šeimos bylų kategorijai, todėl, nors byloje sprendžiamas klausimas ir dėl nepilnamečio vaiko teisių į gyvenamąją patalpą, savaime nereiškia, jog tokia byla yra dispozityvaus pobūdžio. Tačiau tokio pobūdžio bylose teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesų apsaugos principą, turi teisę peržengti pareikštų reikalavimų ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas.

Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, aktualu tai, kad kasatorių procesinė pozicija (priešieškinio dėl piniginės kompensacijos priteisimo pateikimas, pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tokia kompensacija buvo priteista, neskundimas apeliacine tvarka) patvirtina, jog jie nesiekia toliau naudotis ieškovei priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis, o šalių ginčas kilo tik dėl priteistinos piniginės kompensacijos dydžio. Pažymėtina tai, kad ieškovės atsiliepime į kasacinį nurodyta, jog realiai kasatorių šeima iš ginčo patalpų jau yra išsikėlusi.

Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad nagrinėjama byla nepriskirtina šeimos bylų kategorijai, todėl pirmosios instancijos neturėjo pagrindo išeiti už ieškinio ribų bei viršyti pareikštus reikalavimus, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti byloje priešieškinį bei netyręs aplinkybių, susijusių su neatlygintinai naudoto nekilnojamojo daikto pagerinimu, neatskleidė bylos esmės ir bylą grąžino šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias apeliacinės instancijos teismo teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, ne kartą pabrėžė, kad ši apeliacinės instancijos teismo teisė nėra absoliuti, nes yra ribojama įstatymo. Apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik įstatyme nustatytais atvejais. Tai paaiškinama tiek apeliacijos prigimtimi, tiek siekiu užtikrinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kiekvieno asmens teisę į bylos išnagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką, taip pat įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. L. L. M., bylos Nr. 3K-3-344/2004; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. R. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-518; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. E. Š., bylos Nr. 3K-3-184/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. G. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-164/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. J. v. UAB „Alytaus prekyba“, bylos Nr. 3K-3-230/2009). Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo nustatyta CPK 327 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, privalo nutartyje nurodyti vieną iš CPK 327 straipsnyje nustatytų pagrindų ir jį motyvuoti, t. y. pagrįsti jo buvimą konkrečiu atveju. Apeliacinės instancijos teismui įstatymo suteikta teisė spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, t. y. šis teismas turi pats ištaisyti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu padarytas tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo, tiek teisės normų aiškinimo bei taikymo klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo tik tada, kai pats negali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, gali iš naujo tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus, analizuoti faktines aplinkybes, be to, tam tikrais atvejais – tirti bei vertinti naujus įrodymus, nustatyti pirmosios instancijos teismo neišsiaiškintas aplinkybes (CPK 314 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, rėmėsi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. tuo, kad nebuvo atskleista bylos esmė, nes pirmosios instancijos teismas šalių santykių priešieškinio, kurio nepriėmė, dalies netyrė, neanalizavo, nenustatė svarbiausių faktinių aplinkybių, tačiau dėl šio klausimo priėmė sprendimą. Kasatorių pozicija byloje patvirtina, kad iš esmės jie siekia gauti piniginę kompensaciją už ieškovei priklausančioje gyvenamojo namo dalyje atliktus pagerinimus. Neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutarčiai yra taikomos CK 6.501 straipsnio 1 dalies nuostatos, reglamentuojančios išnuomoto daikto pagerinimą (CK 6.629 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos dalies dėl gyvenamajame name atliktų pagerinimų reikšmės ir kasatorių teisių dėl šių pagerinimų gynimo esmė yra CK 6.501 straipsnyje nurodytų teisiškai reikšmingų faktų nustatymas. Taikant šią teisės normą reikšmingų bylos aplinkybių nenustatyta, jos nebuvo tirtos, nes pirmosios instancijos teismas klausimą dėl piniginės kompensacijos priteisimo išsprendė nepriėmęs priešieškinio ir tinkamai jo neišnagrinėjęs, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog šios bylos dalies esmė nebuvo atskleista.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad dėl šios bylos dalies tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo, todėl atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus apie tai, jog apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas proceso teisės normas, nepagrįstai bylą perdavė nagrinėti iš naujo.

Kiti kasacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl ji paliktina nepakeista.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 87,33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasatorių skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš šių proceso dalyvių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo E. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 43,66 Lt (keturiasdešimt šešis litus 66 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš atsakovės N. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 43,66 Lt (keturiasdešimt šešis litus 66 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis