Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-13/2012

Teisminio proceso Nr. 2-21-3-01766-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.2; 44.2.4.1; 44.2.4.2; 44.3; 44.5.2.4; 44.5.2.16; 44.8; 99.5; 114.11; 121.21 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gražinos Davidonienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės „ERGO Lietuva“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Druskininkų vandentiekis“ ir uždarajai akcinei bendrovei „ERGO Lietuva“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl vandens parke naudojamų pramoginių įrenginių (vandens kalnelių) valdytojo deliktinės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią lankytojui naudojantis vandens kalneliu, kvalifikavimo, jos sąlygų bei taikymo, taip pat dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

2008 m. gruodžio 28 d. besilankydama atsakovo UAB „Druskininkų vandentiekis“ vandens pramogų parke ir nusileisdama nusileidimo kalneliu „Bermudai“ ieškovė buvo sužalota: ji trenkėsi galva į nusileidimo kalnelio konstrukcijas, prarado sąmonę ir patyrė galvos sužalojimų. Ieškovė nurodė, kad prie nusileidimo kalnelių „Bermudai“ ji įsėdo į dvivietę guminę nusileidimo valtį, už ieškovės įsėdo jos draugas S. V. Kad pradėtų šliuožti, jie net tris kartus turėjo pasistumti, todėl mano, kad buvo per mažas vandens padavimas. Pradėjus čiuožti kalneliu, jau pirmame posūkyje ieškovė pajuto smūgį į dešinį smilkinį, jai apsvaigo galva, tada ji viena ranka paleido rankeną ir susiėmė už galvos, kita ranka laikėsi už rankenos. Antrame posūkyje pajuto dar vieną smūgį į veidą ir burną, tada ji iškrito iš guminės nusileidimo valties ir ridenosi vamzdžiu žemyn, patirdama dar keletą smūgių. Ieškovė nurodė, kad jokių staigių judesių nedarė, nejudėjo, negali paaiškinti, kodėl iškrito. Anot ieškovės, dėl įvykio ji patyrė didelį stresą, baimę, skausmą, dėl gydymo išlaidų, dalies darbo užmokesčio netekimo – turtinės žalos, o dėl patirto streso, skausmo, iki šiol likusios baimės vairuoti, padidėjusio galvos svaigimo – neturtinės žalos.

Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Druskininkų vandenys“ ir UADB „ERGO Lietuva“ 8823,61 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad nusileidimo kalnelis (slydimo vamzdis) „Bermudai“ sumontuotas Lenkijos firmos „Pol-Glass“, turinčios sertifikatą tokiems montavimo ir statybos darbams atlikti; šis kalnelis sertifikuotas pagal Europos Sąjungos standartus; jį periodiškai tikrina akredituota įstaiga – VĮ „Techninės priežiūros tarnyba“. Be to, kiekvieną dieną, prieš leidžiant lankytojus, atsakingas parko darbuotojas patikrina, ar nėra jokių atplaišų, defektų ar išsikišimų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė trenkė galvą į vamzdžio konstrukcijas, tačiau su ja kartu čiuožęs S. V. susitrenkė tik ieškovei iškritus iš nusileidimo valtelės; jis iš karto po įvykio paklausė ieškovės, kodėl ši paleido rankeną, tokią nuomonę jis išsakė ir teismo posėdžio metu. Instruktorė nurodė girdėjusi, kad (prieš nusileidimą) moteris sakė, jog ji bijo, o vyriškis ją drąsino, instruktorė irgi padrąsino ir liepė tvirtai laikytis už rankenų. Iš filmuotos medžiagos matyti, kad įvykio metu vanduo iš nusileidimo vamzdžio „Bermudai“ tekėjo nuolatine srove, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas UAB „Druskininkų vandenys“ neužtikrino nuolatinio vandens tiekimo ir saugaus nusileidimo. Remdamasis ieškovės paaiškinimais ir liudytojų parodymais, teismas konstatavo, kad ieškovė prieš nusileisdama nusileidimo kalneliu „Bermudai“ neperskaitė nusileidimo šiuo kalneliu taisyklių, nors Vandens parko taisyklių 49.6 punkte įtvirtintas draudimas lankytis asmenims, turintiems negalavimų, keliančių grėsmę asmenų sveikatai ir saugumui, o Nusileidimo kalneliais „Bermudai“ taisyklių 2.1 – draudimas naudotis šiuo kalneliu silpnos sveikatos asmenims (širdies–kraujagyslių susirgimai, galvos trauma ir kt.). Teismas nurodė, kad asmuo, prieš pasinaudodamas teikiamomis vandens pramogų paslaugomis, pats turi įvertinti savo sveikatos būklę bei fizines galimybes, numatyti riziką, galinčią kilti dėl konkrečios pramogos ekstremalaus pobūdžio ir laipsnio, atsižvelgiant į asmeninį gebėjimą visą nusileidimo laiką tinkamai vykdyti privalomus saugaus nusileidimo reikalavimus. Ieškovė, žinodama, kad jau kelerius metus serga širdies ir padidinto spaudimo ligomis, nuolat vartoja vaistus nuo šių ligų, neperskaitė nusileidimo kalneliais „Bermudai“ taisyklių, taip pat draudimo leistis lankytojams, sergantiems tam tikromis ligomis. Teismo vertinimu, ieškovė pati prisiėmė riziką dėl galimų nusileidimo ekstremaliu nusileidimo kalneliu padarinių. Atliktos produkto saugos, teismo medicinos ekspertizės, ekspertų bei specialistų paaiškinimai patvirtino, kad dėl išcentrinės jėgos, teisingai laikantis, lankytojui iškristi neįmanoma, kaip ir trenktis galva į konstrukcijas. Teismo medicinos ekspertizės išvada ir specialistų bei ekspertų paaiškinimai patvirtina, kad įvykis galėjo kilti dėl ieškovės sveikatos būklės, širdies bei padidinto kraujospūdžio ligų apsvaigus galvai ar žmogiškos reakcijos į stresą, nusileidimo metu paleidus rankas nuo nusileidimo valties rankenų, taip išsibalansavus guminio nusileidimo laivelio lygsvarai dėl išcentrinės jėgos poveikio. Teismas nenustatė jokių kitų techninio ar kitokio pobūdžio nelaimingo įvykio priežasčių. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas UAB „Druskininkų vandentiekis“ įvykdė pareigą užtikrinti klientų saugumą; pažymėjo, kad ieškovė iš esmės neneigia savo neatsargaus elgesio, tačiau akcentuoja, kad atsakovas privalėjo užtikrinti lankytojos saugumą, nors pati elgėsi neatsakingai. Tokia ieškovės nuomonė, teismo vertinimu, suabsoliutina atsakovo pareigas ir eliminuoja pačios lankytojos pareigą elgtis atsargiai; ieškovė pažeidė parko vidaus taisykles, leidosi ekstremaliu nusileidimo kalneliu „Bermudai“, nors pagal sveikatos būklę ir ligas, galbūt ir leistiną svorį, jai tai daryti taisyklės draudžia. Tokį pažeidimą teismas vertino kaip didelį ieškovės neatsargumą, nes, leidžiantis vienu iš aukščiausių ir ekstremaliausių vandens kalnelių „Bermudai“, negalima nepaisyti nustatytų taisyklių ir tikėtis, kad bet kokiu atveju už visus padarinius atsakys atsakovai. Nenustačius draudėjo civilinės atsakomybės, UADB „ERGO Lietuva“ pagrįstai nepripažino šio įvykio draudiminiu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2011 m. liepos 7 d. sprendimu Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ 8773,61 Lt turtinės ir 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovei. Kolegija nurodė, kad atsakovas UAB „Druskininkų parkas“ buvo nusileidimo įrenginio kalneliai „Bermudai“ savininkas ir jo veikla naudojant įrenginį buvo susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis). Potencialiai pavojingi įrenginiai – darbo priemonės (darbui naudojamos mašinos, įrengimai, įrenginiai, aparatai, prietaisai ar įrankiai) ir kiti įrenginiai, kuriuos naudojant kyla pavojus darbuotojų ir kitų žmonių gyvybei, sveikatai, aplinkai ar turtui dėl juose sukauptos energijos bei vykstančių procesų ir kuriems reikalinga šio įstatymo nustatyta priežiūra (Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Įrenginiams priskiriami jų valdymo, signaliniai, blokavimo ir saugos įtaisai, kontroliniai matavimo prietaisai. Vandens pramogų kalnelis „Bermudai“ su įranga yra priskirtas pramoginių įrenginių grupei, nes jo veikla kelia aplinkiniams didesnį nei įprasta pavojų, ir laikytinas didesnio pavojaus šaltiniu (Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Įrenginių savininkai privalo užtikrinti saugų įrenginių naudojimą, reikiamą techninę būklę ir nuolatinę priežiūrą pagal priežiūros norminių aktų ir įrenginių techninių dokumentų reikalavimus visą įrenginio naudojimo laiką (Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Kolegijos vertinimu, atsakovas UAB „Druskininkų vandenys“ neįrodė force majeure aplinkybių arba nukentėjusiosios tyčios ar didelio neatsargumo. Kolegija pabrėžė, kad pramoginio įrenginio savininkas privalo atsakyti už saugų įrenginių naudojimą ir atlyginti žalą, padarytą naudojant įrenginius (Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 11 straipsnis). Ieškovė serga širdies ir padidinto kraujo spaudimo liga ir vartoja vaistus nuo šių ligų; tačiau, kolegijos vertinimu, šios ligos negalėjo būti ieškovės patirtų sužalojimų priežastis. Lietuvos teismo medicinos tarnybos ekspertizės akte Nr. EKG 50/10 (02) nurodyta, kad ieškovei, sergančiai pirmine hipertenzine liga, leidimasis ekstremaliu kalneliu „Bermudai“ galėjo turėti įtakos kraujospūdžio pakilimui ir kraujotakos sutrikimui, ieškovei ekstremalios situacijos nerekomenduojamos, nes dėl padidėjusio fizinio ir psichoemocinio krūvio galėjo pakilti kraujospūdis, sutrikti koordinacija. Ekspertai taip pat nurodė, kad sąmonę ieškovė galėjo prarasti tik įvykus smegenų sukrėtimui po veidinės galvos dalies sumušimo su viršutinio žandikaulio lūžiu. Dėl to kolegija sutiko su apeliantės argumentu, kad ji, leisdamasi kalneliu, prisiėmė riziką dėl paslaugos naudojimosi metu galimo neigiamo poveikio jos širdies ir kraujagyslių sistemai, bet nesuprato, kad draudimas reiškia rizikos prisiėmimą galimiems kaulų sulaužymams, galvos smegenų sumušimams ir dantų išmušimams. Kolegijos vertinimu, Nusileidimo kalnelio „Bermudai“ taisyklių 2.1 punktas draudė naudotis kalneliu asmenims su silpna sveikata, tačiau šiose taisyklėse nebuvo tiesioginio draudimo kalneliu naudotis asmenims, sergantiems padidinto kraujo spaudimo liga. Be to, šiose taisyklėse ir kituose pateiktuose dokumentuose dėl nusileidimo kalnelio naudojimo nenurodyta, kokius veiksmus turi atlikti asmenys, kai besinaudojančiam pramoga asmeniui pasidaro bloga ir jis negali tęsti naudojimosi kalneliu. Kolegija darė išvadą, kad atsakovas UAB „Druskininkų vandenys“ neužtikrino tinkamo įrenginio saugumo ir prisiėmė visą riziką dėl įrenginio naudojimo; atsakovo civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Įvertinusi pateiktus leistinus rašytinius įrodymus, kolegija sprendė, kad turtinės žalos dydis yra 8773,61 Lt (CK 6.283 straipsnio 2 dalis). Nustatydama 7000 Lt neturtinės žalos dydį, kolegija rėmėsi ieškovės nurodytomis aplinkybėmis dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, patirto skausmo, streso, galimybių praradimo, nepatogumų; taip pat atsižvelgė į galimą skausmo atsiradimą ir nepatogumus ieškovei atliekant reikalingas odontologines paslaugas ateityje. Kadangi atsakovo UAB „Druskininkų vandentiekis“ civilinė atsakomybė yra apdrausta, tai žalą ieškovei privalo atlyginti atsakovas UADB „ERGO Lietuva“. Atsakovai bendrais veiksmais žalos nukentėjusiajai nėra padarę, todėl nėra pagrindo jiems taikyti solidariąją civilinę atsakomybę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UADB „ERGO Lietuva“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl vandens pramogų parko kaip didesnio pavojaus šaltinio. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovo veikla, naudojant įrenginį „Bermudai“, yra didesnio pavojaus šaltinis, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.270 straipsnio 1 dalį, Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 1 dalies 10 punktą, 10 straipsnio 1 punktą ir 11 straipsnį. Teismas nepagrindė, dėl kokių konkrečių vandens šliaužynės „Bermudai“ kenksmingų savybių ją galima būtų priskirti didesnio pavojaus šaltiniui, neanalizavo, ar žmogus negali visiškai kontroliuoti šio objekto. Teismas nesivadovavo Vyriausybės įgaliotų įstaigų patvirtintais potencialiai pavojingų įrenginių parametrais. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad didesnio pavojaus šaltinis – veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams. Ar ši veikla kelia didesnį pavojų aplinkiniams, sprendžiama atsižvelgiant į šiuos kriterijus: 1) asmens veikla arba jo veikloje naudojami daiktai kelia itin didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalimumas ją pašalinti visomis įmanomomis priemonėmis. Produktų saugos įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad saugi paslauga – kiekviena paslauga, kuri teikiama laikantis nurodytų sąlygų ir nepažeidžiant teisės aktuose paslaugai nustatytų saugos reikalavimų ir teikimo metu ar po to nekelianti jokios rizikos arba kelianti vartotojų gyvybei ir sveikatai minimalią riziką, kuri būdinga paslaugai ir laikoma priimtina bei atitinkančia aukštą vartotojų saugos ir sveikatos apsaugos lygį. UAB „Druskininkų vandentiekis“ ėmėsi visų atsargumo priemonių, kad kiek objektyviai įmanoma minimizuotų riziką ir išvengtų žalos ar kitų neigiamų padarinių atsiradimo lankytojams. Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatyme nustatyta prievolė atlyginti padarytą žalą tik tuo atveju, jei įrenginiai buvo eksploatuojami netinkamai, nesaugiai (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nors byloje nustatyta, kad įrenginys „Bermudai“ neturėjo trūkumų, buvo tinkamai įrengtas, sertifikuotas, prižiūrimas, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismas nevertino. Įrenginys „Bermudai“ nėra veikiamas energijos ar papildomos jėgos, dėl kurios jis taptų nevaldomas ar nekontroliuojamas; dėl savo objektyvių savybių jis nekelia didesnės grėsmės padaryti žalos aplinkiniams, negu naudojantis bet kuriomis kitomis aktyvaus pobūdžio pramogomis, jeigu laikomasi konkrečiai apibrėžtų naudojimosi taisyklių. Dėl to vandens pramogų parke esantys kalneliai negali būti laikomi itin pavojingais įrenginiais, kurių keliama rizika nevaldoma. Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo normos turi būti aiškinamos sistemiškai bei atsižvelgiant į šio įstatymo pagrindu priimtus poįstatyminius aktus, kurių apeliacinės instancijos teismas netaikė (Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 817 3 punktas, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. A1-246 patvirtintas „Įgaliotų įstaigų prižiūrimų ir valstybės registre registruojamų potencialiai pavojingų įrenginių (nurodant jų parametrus) sąrašas“). Vandens šliaužynė „Bermudai“ nėra ir neturi būti registruojama Potencialiai pavojingų įrenginių valstybės registre, nes ji neatitinka pramoginiams įrenginiams socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. lapkričio 9 d. įsakyme Nr. A1-246 nustatytų parametrų. Teismas iš esmės konstatavo, kad atsakovas UAB „Druskininkų vandentiekis“ privalėjo absoliučiai užtikrinti, jog bilietą įsigijusi ieškovė jokiais atvejais nesusižalos, t. y. privalėjo besąlygiškai užtikrinti bet kaip besielgiančios lankytojos saugumą. Šie teismo motyvai vertintini itin kritiškai, nes suabsoliutina atsakovo pareigas, eliminuoja lankytojos pareigą elgtis atsargiai, todėl iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra. Teismas, nevertindamas įrodymų, pagrindžiančių nusileidimo kalnelio „Bermudai“ saugumą ir pačios ieškovės elgesį – konkrečiam kalneliui „Bermudai“ skirtų taisyklių nesilaikymą, konstatavo, kad UAB „Druskininkų vandentiekis“ civilinė atsakomybė yra absoliuti. Tokia teismo išvada nepagrįsta ir prieštarauja CK 6.247, 6.270 straipsniams, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo imperatyvams. Teismui pripažinus, kad atsakovo UAB „Druskininkų vandentiekis“ veikla yra susijusi su didesnio pavojaus šaltinio naudojimu, tai reikštų, jog vandens pramogų parkas, kuriame kasdien ilsisi ir pramogauja šimtai vaikų ir suaugusių asmenų, yra potencialiai pavojingas jų sveikatai ir gyvybei; tai visiškai nesuderinama su CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais.

2. Dėl priežastinio ryšio. Teismas nevertino ir nenustatinėjo priežastinio ryšio, kaip būtinos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti; apsiribojo tik griežtosios atsakovo civilinės atsakomybės konstatavimu. Šie teismo pažeidimai lėmė ir klaidingą įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pramoginio įrenginio savininkas privalo atsakyti už saugų įrenginių naudojimą ir atlyginti žalą, padarytą naudojant įrenginius, padaryta netinkamai taikant Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir pažeidžiant CPK 218 straipsnį bei kitas teisės normas, reglamentuojančias įrodymus, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą. Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymas nustato prievolę įrenginių savininkui atlyginti padarytą žalą tik tuo atveju, jei įrenginiai buvo eksploatuojami nesaugiai, t. y. įrenginių savininkai atlygina žalą, padarytą dėl nesaugaus įrenginių naudojimo (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad UAB „Druskininkų vandentiekis“ tinkamai eksploatuoja saugią, lankytojams nepavojingą, tinkamą ir tvarkingą įrangą, apdairiai ir rūpestingai atlieka jos priežiūrą, nepažeisdamas saugaus jos eksploatavimo reikalavimų. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 218, 331 straipsnius, nevertino teismo paskirtos produkto saugos ekspertizės akto išvadų ir jos teiginių ryšio su medicinine ekspertize bei kitais byloje esančiais įrodymais. Teismas nevertino ieškovės paaiškinimų ir liudytojų parodymų, kuriais patvirtinta, kad ieškovė, prieš nusileisdama kalneliu „Bermudai“, net neperskaitė nusileidimo šiuo kalneliu taisyklių ir jose nustatytų draudimų; taip pat kartu su ieškove čiuožusio S. V., medicinos seselės J. R. parodymų, kad ieškovė nusileidimo metu paleido padangos rankenas. Remiantis vandens parko darbuotojų, ekspertų bei specialisto parodymais, vandens nusileidimo kalnelio viduje ieškovės trauma įvyko dėl to, kad dėl greičio ir ekstremalių pojūčių, iš anksto (prieš pasirenkant nusileidimo kalnelį) neįvertinus savo fizinės ir psichinės sveikatos galimybių, leidimosi metu ieškovė pasimetė, išsigando, pakeitė reikalaujamą kūno pozą, nebesilaikė reikalaujamos saugaus nusileidimo pozicijos ir taisyklių (leidimosi metu nustojo laikytis už padangos rankenų ir pan.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė sužalojimų patyrė dėl savo pačios nerūpestingumo, pažeisdama UAB „Druskininkų vandentiekis“ nustatytas pramogų parko taisykles, tarp atsakovo UAB „Druskininkų vandentiekis“ veiklos ir ieškovės sužalojimų nėra priežastinio ryšio.

3. Dėl ieškovės didelio neatsargumo

3.1. Teismas, pažeisdamas CPK 197 straipsnio 2 dalį, 218 straipsnį, netinkamai įvertino bylos rašytinius duomenis, nevertino 2010 m. kovo 16 d. ekspertizės akto ir jo ryšio su kitais įrodymais (įskaitant medicininę ekspertizę). Neteisingai vertindamas įrodymus, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės veiksmai naudojantis kalneliu „Bermudai“ nebuvo didelis nukentėjusiosios neatsargumas. Teismo teigimu, nors taisyklės ir draudė vandens šliaužyne „Bermudai“ naudotis asmenims, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, tačiau, jo vertinimu, nebuvo tiesioginio draudimo kalneliu naudotis asmenims, sergantiems padidinto kraujospūdžio liga. Darydamas tokią išvadą teismas pernelyg formaliai atliko įrodymų vertinimą, visiškai nevertino įrodymų (produkto saugos ir teismo medicinos ekspertizių, ekspertų bei specialistų paaiškinimų, ieškovės paaiškinimų ir liudytojų parodymų, vaizdo įrašo, rašytinių dokumentų) tarpusavio ryšio – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, nepateikė argumentų, dėl kurių atmetė kitus įrodymus, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (CK 185 straipsnis), apeliacinės instancijos teismo sprendimui nustatytus reikalavimus (CPK 331 straipsnio 4 dalis), protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus. Teismas nevertino tikrųjų draudimo (tam tikriems asmenims naudotis kalneliu) tikslų bei kitų įrodymų, susijusių su šio draudimo įgyvendinimu. Savaime suprantama, kad lankytojo įvairaus pobūdžio susirgimai (įskaitant širdies ir kraujagyslių) esant ekstremaliai situacijai gerokai padidina ir tiesiogiai veikia sveikatos sutrikimų, lemiančių koordinacijos praradimą, riziką. Tą patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertizės akto išvados, kad ieškovei, sergančiai hipertenzine liga, ekstremalios situacijos nerekomenduojamos, nes dėl padidėjusio fizinio ir psichoemocinio krūvio galėjo pakilti kraujospūdis, sutrikti koordinacija. Teismo posėdžio metu ekspertas A. Č. į teisėjos klausimą „Ar besileidžiant kalneliais dėl to streso iš to susijaudinimo galėjo paūmėti ta liga tiek, kad vamzdžio viduje žmogui susvaigtų galva ar lygsvaros netektų?“, atsakė: „Taip, juk čia tokia ekstremali situacija, kurios metu kyla kraujospūdis, gali atsirasti visokių trumpalaikių komplikacijų“. Nusileidimo kalnelis „Bermudai“ yra ekstremali pramoga, bet ne būtinasis žmogaus poreikis, todėl, prieš priimdamas sprendimą leistis tokiu kalneliu, tik pats lankytojas gali savarankiškai įvertinti savo sveikatos būklę, asmenines savybes ir ekstremalumo galimą poveikį jo organizmui, tačiau jis privalo atsižvelgti į nurodomus draudimus. Ieškovė, būdama suaugusi ir sąmoninga asmenybė, gerai žinodama savo sveikatos būklę bei turimą chronišką širdies ir kraujagyslių ligą (dėl kurios ji nuolat vartoja vis stipresnius vaistus), negalėjo nesuvokti vieno iš ekstremaliausių kalnelių keliamos rizikos jos sveikatai. Būtų iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, protingumo ir sąžiningumo principai, jeigu vandens parkui būtų numatyta pareiga tikrinti ar įvertinti kiekvieno lankytojo sveikatos būklę, turimas baimes bei sugebėjimus esant ekstremaliai situacijai išlaikyti tinkamą nusileidimo poziciją visą leidimosi laiką. Jokie teisės aktai tokios pareigos nenustato. UAB „Druskininkų vandentiekis“ numatydamas atitinkamą draudimą prie kalnelio, siekia atkreipti kiekvieno lankytojo dėmesį į savo sveikatos būklę ir įgyvendina jam, kaip verslininkui, keliamus padidinto saugumo ir rūpestingumo reikalavimus. Formaliai konstatuodamas UAB „Druskininkų vandentiekis“ pareigą taisyklėse numatyti veiksmus, kuriuos turi atlikti asmenys, kai besinaudojančiam asmeniui pasidaro bloga ir jis negali tęsti naudojimosi kalneliu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus, taip pat nevertino oficialios institucijos Valstybinės visuomenės sveikatos centro 2007 m. gegužės 23 d. patikrinimo akto, kuriame nebuvo nustatyta pažeidimų dėl supažindinimo su vandens parko taisyklėmis ar netinkamų taisyklių (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Asmuo, besilankantis aktyvaus poilsio vietose, prieš pasinaudodamas teikiamomis vandens pramogų paslaugomis, pats turi įvertinti savo fizines ir psichines galimybes, numatyti riziką, galinčią kilti dėl konkrečios pramogos ekstremalumo pobūdžio ir laipsnio, atsižvelgti į asmeninį gebėjimą visą nusileidimo laiką tinkamai vykdyti privalomus saugaus nusileidimo reikalavimus ir pan.

3.2. Teismas rėmėsi Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertizės akto Nr. EKG 50/10(02) išvada, kad ieškovė sąmonę galėjo prarasti įvykus smegenų sukrėtimui po veidinės galvos dalies sumušimo su viršutinio žandikaulio kaulu. Tokia ekspertizės akto išvada yra ne dėl įvykio priežasties, bet dėl padarinių, t. y. to, kas įvyko, iškritus iš padangos. Atlikta produkto saugos ekspertizė, ekspertų bei specialistų paaiškinimai posėdžių metu patvirtino, kad dėl išcentrinės jėgos, teisingai sėdint ir laikantis visą nusileidimo laiką, trenktis galva į konstrukcijas ar iškristi neįmanoma.

3.3. Teismas nevertino liudytojo S. V., kuris čiuožė kartu su ieškove, įvykio metu dirbusios instruktorės bei medicinos seselės parodymų. Liudytojas S. V. patvirtino, kad iš karto po įvykio paklausė ieškovės, kodėl ši paleido padangos rankeną. Liudytoja instruktorė B. S. nurodė, kad, prieš leidžiantis kalneliu, moteris sakė, jog bijo, o vyras ją drąsino. Liudytoja J. R. teigė, kad ieškovės vyras ar draugas medicinos punkte vis kartojo „kodėl nesilaikei rankenų?“.

3.4. Ieškovė, žinodama apie savo sveikatos būklę (susirgimus, ligas), elgėsi itin neatsakingai ir rizikingai, nors galėjo ir turėjo numatyti tokio elgesio padarinius, todėl jos veiksmai laikytini turinčiais didelio neatsargumo požymių. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės suabsoliutino atsakovo UAB „Druskininkų vandentiekis“ atsakomybę, visiškai eliminuodamas ieškovės (lankytojos) pareigą elgtis atsargiai, taip pažeisdamas protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus. Ieškovės veiksmai turi būti vertinami kaip didelis neatsargumas, nes leidžiantis vienu iš aukščiausių ir ekstremaliausių kalnelių „Bermudai“ ieškovė ignoravo taisyklėse nustatytus draudimus pažeisdama vandens parko vidaus taisykles, tikėdamasi, kad bet kokiu atveju atsakys vandens parkas.

3.5. Nurodyti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai lėmė ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo ir netaikė CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalių nuostatų dėl pačios ieškovės atliktų veiksmų, kuriais ji didino susižalojimo riziką. Nukentėjusio asmens veiksmai, dėl kurių asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, yra laikomi veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Ieškovė, nepaisydama kalnelių naudojimosi taisyklėse nurodytų reikalavimų ir draudimų, prisiėmė žalos atsiradimo riziką, ir tai yra taip pat pagrindas netaikyti UAB „Druskininkų vandentiekis“ civilinės atsakomybės.

4. Dėl žalos dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas neteisingą turtinės ir neturtinės žalos dydį, pažeidė civilinę atsakomybę reguliuojančias teisės normas, teisingumo, protingumo, proporcingumo principus.

4.1. Dėl negautų pajamų. Apskaičiuodamas negautas pajamas, apeliacinės instancijos teismas sudarė prielaidas ieškovei gauti daugiau, negu buvo padaryta žalos, taip pažeisdamas CK 6.249, 6.283 straipsnius ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismas nustatė, kad dėl nedarbingumo ieškovės negautas atlyginimo dalies skirtumas sudaro 1312,57 Lt. Remiantis Kauno rajono savivaldybės administracijos kultūros, švietimo ir sporto skyriaus pažyma apie ieškovės darbą, 1312,57 Lt yra priskaičiuoto darbo užmokesčio skirtumas, neišskaičiavus mokesčių; negauto darbo užmokesčio skirtumas, išskaičiavus mokesčius, yra 932,66 Lt. Priteisus žalos atlyginimą neišskaičiavus mokesčių, ieškovei priteista suma viršija jos faktiškai negautas pajamas, todėl toks teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu, nes pažeidžiamas visiško nuostolių atlyginimo principas – draudžiama priteisti daugiau, negu padaryta žalos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuri yra nuosekli ir neprieštaringa negautų pajamų apskaičiavimo klausimu, negautos pajamos apskaičiuojamos kaip pajamų, kurias nukentėjusysis realiai gavo arba galėjo gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas. Negautos pajamos suprantamos kaip negautas grynasis pelnas, t. y. išskaičiavus iš galimų gauti pajamų sąnaudas ir visas privalomas įmokas, įskaitant mokesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-364/2008).

4.2. Dėl būsimų gydymo išlaidų. Teismas, priteisdamas būsimas gydymo išlaidas, pažeidė CK 6.249, 6.283 straipsnius ir CPK normas, reglamentuojančias įrodymus, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą. Sisteminė CK 6.249 straipsnio 1 dalies ir 6.283 straipsnio 2 dalies analizė lemia, kad gali būti priteisiamos tik turėtos, t. y. faktiškai patirtos, išlaidos. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas visiško nuostolių atlyginimo principas, t. y. priteisiama daugiau nei iš tikrųjų buvo prarasta. Į ieškovei priteistiną 8.773,61 Lt turtinę žalą teismas įtraukė ir būsimas dantų gydymo išlaidas pagal ieškovės pateiktą UAB „Stomatologijos poliklinika“ 2011 m. gegužės 20 d. pažymą, nors ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai dėl protezavimo išlaidų yra prieštaringi (skirtingas būsimų išlaidų dydis). Nors dantų taisymo išlaidos dar nepatirtos ir nėra pagrindo nustatyti tikslų jų dydį, tačiau apeliacinės instancijos teismas priteisė konkretų dantų protezavimo išlaidų dydį, vadovaudamasis tik abstrakčia privačios klinikos sąmata, neatsižvelgdamas į sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 357 patvirtintas mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose, sąrašą ir kainas.

4.3. Dėl neturtinės žalos dydžio. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos taikant ir aiškinant CK 6.250 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriau teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2007; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2011), kai teismai atsižvelgia ir į nukentėjusio asmens elgesį, kuris turi reikšmės nustatant jam padarytos neturtinės žalos dydį. Nors ieškovės susižalojimui tiesiogiai turėjo įtakos jos neatsargus, nerūpestingas elgesys – kalnelio „Bermudai“ taisyklėse esančių draudimų ignoravimas ir leidimosi taisyklių nesilaikymas – dėl kurio ir kilo neigiamų padarinių, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nelaikė kriterijumi, reikšmingu teisingam neturtinės žalos dydžio nustatymui ir tinkamam CK 6.250 straipsnio, 6.282 straipsnio 1 dalies taikymui ir aiškinimui.

5. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas nesprendė bylinėjimosi išlaidų už ekspertizių atlikimą, klausimo, taip pažeisdamas CPK 93 straipsnio 2 dalį.

Atsakovas UAB „Druskininkų vandentiekis“ pareiškimu prisidėjo prie atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. UAB „Druskininkų vandentiekis“ vykdoma veikla neabejotinai yra susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, nes valdo ir naudoja įrenginius, kurių visiškai kontroliuoti nėra galimybių. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytas nebaigtinis veiklų, susijusių su didesniu pavojumi aplinkiniams, sąrašas. Nustačius, kad nusileidimo kalneliai yra padidinto pavojaus šaltinis, atsakovas atsako be kaltės.

2. Kasatoriaus teiginiai, kad ieškovė nesilaikė padangos rankenų ir dėl to susižalojo, yra tik atsakovo hipotezė. Tokius teiginius patvirtinančių įrodymų nėra. Be to, ieškovės teigimu, ji nebuvo silpnos sveikatos. Taisyklių abstraktus draudimas naudotis paslauga silpnos sveikatos asmenims skirtas įspėti apie galimą neigiamą poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai ar galvos smegenų veiklai.

3. Bendrojo pobūdžio draudimas naudotis kalneliu silpnos sveikatos asmenims yra nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga, ribojanti paslaugos tiekėjo atsakomybę sužalojus sveikatą (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009).

4. Atkreipusi dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1140/2001, ieškovė teigia, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma res ipsa loquitur taisyklė, kurios esmė yra, kad jei žala atsiranda dėl daikto ir nėra aiškios įvykio priežasties, tai už žalą atsako asmuo, kuriam priklausė ar kuris tą daiktą kontroliavo.

5. Ieškovės nuomone, nors buvo prašoma priteisti ir didesnę neturtinės žalos sumą, tačiau teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vandens pramogų parko veiklos, kurioje naudojami pramoginiai įrenginiai (vandens nusileidimo kalneliai), kaip didesnio pavojaus šaltinio

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovo UAB „Druskininkų vandentiekis“ vykdoma veikla naudojant vandens nusileidimo kalnelį „Bermudai“ yra susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams ir todėl šioje byloje taikytinos CK 6.270 straipsnio nuostatos, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.270 straipsnio 1 dalį, Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 1 dalies 10 punktą, 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 10 straipsnio 1 punktą ir 11 straipsnį, nurodyto įstatymo pagrindu priimtus poįstatyminius teisės aktus, taip pat yra nesuderinama su CK 1.5 straipsniu.

CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Tai specialus deliktinės civilinės atsakomybės atvejis, kai skolininkas negali gintis, remdamasis atsikirtimais, susijusiais su jo kaltės nebuvimu. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad šios atsakomybės pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimą bei kt.), kurių jis nepajėgus visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo reikalavimų tokiu atveju neišnyksta, tačiau nėra esminis, nes, net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus žalos padarymo kitiems pavojus. Tai reiškia, kad, jeigu asmens veikla arba joje naudojami objektai kelia didesnę žalos atsiradimo riziką, tačiau asmuo, ją suvokdamas, veikia ir savo veiklos neatsisako, tai jis prisiima atsakomybę už galimą šios rizikos materializavimąsi – žalos atsiradimą, net ir tada, kai ji padaryta atsitiktinai. Dėl to tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų pažeidimu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. UADB „ERGO Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2011).

Didesnio pavojaus šaltiniu laikoma asmens vykdoma veikla, kuri kelia aplinkiniams didesnį, nei įprasta, pavojų. Tokia veikla gali būti pavojinga dėl joje naudojamo objekto (daiktų, medžiagų, įrenginių, mechanizmų ir kt.) arba dėl to, kad asmuo vykdomų procesų negali visiškai kontroliuoti (transporto veikla, tam tikros rūšies gamyba, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimas ir kt.). Sprendžiant dėl tam tikros veiklos, kaip keliančios didesnį pavojų aplinkiniams, pobūdžio, atsižvelgiama į du pagrindinius kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis. Nebaigtinis galimų didesnio pavojaus šaltinių sąrašas įtvirtintas CK 6.270 straipsnio 1 dalyje, Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, šį įstatymą įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose: Vyriausybės 2001 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 817 (2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 1073 redakcija) patvirtintame Potencialiai pavojingų įrenginių kategorijų sąraše, Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtintame Pavojingų darbų sąraše, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. A1-246 patvirtintame Įgaliotų įstaigų prižiūrimų ir valstybės registre registruojamų potencialiai pavojingų įrenginių (nurodant jų parametrus) sąraše. Dėl veiklos, kaip keliančios didesnį pavojų aplinkiniams pobūdžio, sprendžiama atsižvelgiant į pirmiau nurodytus kriterijus, teisės aktuose įtvirtintus pavyzdinius galimų didesnio pavojaus šaltinių sąrašus, teismų praktiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. L. v. UADB „ERGO Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2011, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl žalos, atsiradusios ieškovui Druskininkų vandens parke, priklausančiame atsakovui UAB „Druskininkų vandentiekis“, leidžiantis vandens kalneliu „Ekstremalusis“, atlyginimo, konstatuota, kad atsakovas UAB „Druskininkų vandentiekis“, užsiimdamas vandens pramogų parko ir pirčių komplekso organizavimo bei administravimo veikla, kurioje naudojami vandens nusileidimo kalneliai (tarp jų – kalnelis „Ekstremalusis, kuriuo leisdamasis patyrė žalos ieškovas), vykdo rizikingą, susijusią su didesniu pavojumi padaryti žalos kitiems, veiklą, taigi – valdo didesnio pavojaus šaltinį, todėl, kaip šio valdytojas, yra atsakingas už ieškovo sveikatai padarytą žalą pagal CK 6.270 straipsnio taisykles.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje, sprendžiant dėl vandens parke naudojamų pramoginių įrenginių (vandens kalnelių) valdytojo deliktinės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią lankytojui naudojantis vandens kalneliu, kvalifikavimo, nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos nutartis turi precedento galią. Byloje nustatyta, kad atsakovo UAB „Druskininkų vandentiekis“ eksploatuojamas vandens nusileidimo kalnelis „Bermudai“, kuriuo leisdamasis ieškovas patyrė žalos, yra pramoginis įrenginys. Pagal Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 10 punktą pramoginiai įrenginiai priskiriami potencialiai pavojingų įrenginių, šio įstatymo 2 straipsnio 1 punkte apibrėžiamų kaip įrenginių, kuriuos naudojant kyla pavojus žmonių gyvybei, sveikatai, aplinkai ar turtui dėl juose sukauptos energijos bei vykstančių procesų, kategorijai. Vandens nusileidimo kalnelis „Bermudai“ kelia didelę žalos atsiradimo riziką dėl naudojimosi juo metu susidarančios laisvo kritimo energijos, kuri yra beveik nekontroliuojama. Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo paskirtis – nustatyti bendruosius naudojamų potencialiai pavojingų įrenginių, kurių grupės nurodytos šio įstatymo 3 straipsnyje, priežiūros ir jos atlikimo kontrolės principus, siekiant užtikrinti saugų įrenginių darbą bei žmonių gyvybės, sveikatos ir aplinkos apsaugą nuo galimo įrenginių žalingo poveikio (Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 1 straipsnio 1 dalis), o asmenų turtiniams ir su šiais santykiais susijusiems asmeniniams neturtiniams santykiams reglamentuoti yra skirtas Civilinis kodeksas (CK 1.1 straipsnio 1 dalis), kurio 1.3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Šios bylos kontekste konstatuotina, kad Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymas ir CK reguliuoja netapačius santykius, CK normos nesuteikia pirmenybės Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 11 straipsniui, atitinkamai reglamentuojančiam įrenginių savininkų ir fizinių asmenų atsakomybę, CK 6.270 straipsnio aspektu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į atsakovo UAB „Druskininkų vandentiekis“ vykdomos veiklos pobūdį, pirmiau aptartus didesnio pavojaus šaltinį apibūdinančius kriterijus, aktualių teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas atsakovo vykdomą vandens pramogų parko organizavimo bei administravimo veiklą, kurioje naudojamas vandens nusileidimo kalnelis „Bermudai“, tinkamai įvertino kaip susijusią su didesnio pavojaus šaltinio eksploatacija ir pagrįstai sprendė, jog šis atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, yra atsakingas už ieškovo sveikatai padarytą žalą pagal CK 6.270 straipsnio taisykles. Toks vertinimas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nesuponuoja atsakovui UAB „Druskininkų vandentiekis“ absoliučios pareigos užtikrinti, kad vandens pramogų parko lankytojai (tarp jų ir ieškovė), naudodamiesi vandens pramogų kalneliais, jokiais atvejais nepatirs žalos, t.y. besąlygiškai užtikrinti bet kaip besielgiančių lankytojų saugumą, o yra garantija, jog padaryta žala visais atvejais (jeigu neįrodoma, kad jos atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo) lankytojui bus atlyginta. Tai neeliminuoja lankytojo pareigos elgtis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, nes galimybė remtis faktu, jog žalos nukentėjusiajam atsiradimą lėmė jo paties neatsargus ar tyčinis elgesys, minėta, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojo gynybos būdas. Dėl tokio nukentėjusiojo elgesio didesnio pavojaus šaltinio objektyviosios savybės, dėl kurių jis pagal pirmiau aptartus kriterijus ir (ar) nustatytus pavyzdinius sąrašus priskiriamas didesnę žalos padarymo grėsmę keliančių objektų kategorijai, neišnyksta, tačiau rizikingas, pakankamai aiškius, kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys gali būti įvertintas kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę šalinanti aplinkybė.

Kasacinio skundo argumentai, kuriais apeliuojama į tai, kad nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta netinkamai išaiškinus ir pritaikius materialiosios teisės normas, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl priežastinio ryšio nustatymo, didelio ieškovės neatsargumo, įrodymų vertinimo bei apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio

Civilinei atsakomybei už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą taikyti nustatytinos šios civilinės atsakomybės sąlygos: žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai – žalos padarymo didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu faktas, priežastinis ryšys – tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio. Kaip jau minėta šioje nutartyje, kaltė nenustatinėtina, nes didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala atlyginama visais atvejais, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Pastarųjų aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui (atsakovams).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011).

Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas turi būti motyvuotas. Procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai). Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) kontekste. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

Šios bylos išsprendimui priežastinio ryšio nustatymo aspektu būtina nustatyti faktą, kad būtent atsakovo UAB „Druskininkų vandentiekis“ valdomas vandens kalnelis „Bermudai“, kuriuo leisdamasi ieškovė patyrė sveikatos sužalojimų, kaip didesnį pavojų aplinkiniams keliantis objektas lėmė šios žalos ieškovei atsiradimą (CK 6.247 straipsnis). Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas apskųstame sprendime konstatavo, kad negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos neįrodytumo, bei, kaip matyti iš apskųsto sprendimo motyvų visumos, įvertinęs įrodymus iš esmės pripažino bylai išspręsti reikšmingo priežastinio ryšio egzistavimą. Dėl to nepripažintini pagrįstais kasacinio skundo argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nenustatinėjo priežastinio ryšio, kaip būtinos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti. Taip pat nepripažintini pagrįstais ir kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas nurodyto priežastinio ryšio egzistavimas. Remiantis bylos duomenimis, konstatuotina, kad žalos ieškovei atsiradimą lėmė būtent atsakovo UAB „Druskininkų vandentiekis“ valdomas vandens kalnelis „Bermudai“, kaip didesnį pavojų aplinkiniams keliantis objektas, kuriuo leisdamasi ieškovė patyrė sveikatos sužalojimų (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Šioje nutartyje jau minėta, kad, jeigu asmens veikla arba joje naudojami objektai kelia didesnę žalos atsiradimo riziką, tačiau asmuo, ją suvokdamas, veikia ir savo veiklos neatsisako, tai jis prisiima atsakomybę už galimą šios rizikos materializavimąsi – žalos atsiradimą, net ir tada, kai ji padaryta atsitiktinai; tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų pažeidimu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne. Faktiniai bylos duomenys, tarp jų ir tie, į kurių neįvertinimą (netinkamą įvertinimą) kasaciniame skunde apeliuoja kasatorius, ginčydamas priežastinio ryšio egzistavimą (anot kasatoriaus, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovas UAB „Druskininkų vandentiekis“ nepažeidžia įrangos saugaus eksploatavimo reikalavimų; apeliacinės instancijos teismas nevertino produkto saugos ekspertizės akto išvadų ir jos teiginių ryšio su medicinine ekspertize bei kitais byloje esančiais įrodymais; teismas nevertino ieškovės paaiškinimų ir liudytojų parodymų, kuriais patvirtinta, kad ieškovė, prieš nusileisdama kalneliu „Bermudai“, net neperskaitė nusileidimo šiuo kalneliu taisyklių ir jose nustatytų draudimų; taip pat teismas nevertino kartu su ieškove čiuožusio S. V., medicinos seselės J. R. parodymų, kad ieškovė nusileidimo metu paleido padangos rankenas), juos įvertinus pagal civilinio proceso įrodymų vertinimo taisykles, neteikia pagrindo padaryti pagrįstą išvadą, kad priežastinis ryšys tarp žalos ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio neegzistuoja (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas priežastinio ryšio egzistavimas ir šiuo aspektu nurodoma į netinkamą įrodymų vertinimą, iš esmės grindžiami tvirtinimu, kad, priešingai nei spręsta apskųstame apeliacinės instancijos teismo sprendime, pagal bylos duomenis nėra pagrindo konstatuoti, jog žalos ieškovei atsiradimą lėmė būtent atsakovo UAB „Druskininkų vandentiekis“ valdomas vandens kalnelis „Bermudai“, kaip didesnį pavojų aplinkiniams keliantis objektas, nes ieškovas sveikatos sužalojimų patyrė dėl savo paties nerūpestingumo, neatsargaus elgesio, taip pat UAB „Druskininkų vandentiekis“ nustatytų pramogų parko taisyklių ir naudojimosi atrakcionu instrukcijų nesilaikymo.

Nukentėjusio asmens dideliu neatsargumu, kaip aplinkybe, šalinančia didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę, gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškius ir kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas. Nukentėjusiojo kaltė nepreziumuojama, pareiga ją įrodyti tenka žalos padariusiam asmeniui. Dėl neatsargumo kvalifikavimo kaip didelio sprendžiama pagal konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad neįrodyta didelio ieškovės neatsargumo, kaip atsakovo UAB „Druskininkų vandenys“ civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą šalinančios aplinkybės. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinius bylos duomenis, apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvus bei kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, sprendžia, kad nurodyta apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvada atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, yra padaryta nepažeidus įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų produkto saugos ir teismo medicinos ekspertizių išvadas, ekspertų paaiškinimus, liudytojų parodymus ir kt. Konstatuoti, kad turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nustatė pažeisdamas CPK 197 straipsnio 2 dalies, 218 straipsnių reikalavimus, pagrindo nėra. Tai, kad apskųstame sprendime tiesiogiai nepasisakyta dėl kiekvieno iš įrodymų įvertinimo, savaime neteikia pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų. Bylos duomenys neteikia teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad ieškovė elgėsi itin neatsakingai ir rizikingai, nors galėjo ir turėjo numatyti tokio elgesio padarinius, todėl jos veiksmai laikytini turinčiais didelio neatsargumo požymių, bei kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės suabsoliutino atsakovo UAB „Druskininkų vandentiekis“ atsakomybę, visiškai eliminuodamas ieškovės pareigą elgtis atsargiai, taip pažeisdamas protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus. Bylos duomenys neteikia pagrindo ir išvadai, kad ieškovė atliko kaltus veiksmus, prisiėmė žalos atsiradimo riziką. Dėl to nepripažintini pagrįstais kasacinio skundo argumentai, kuriais apeliuojama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl UAB „Druskininkų vandentiekis“ civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių egzistavimo bei ieškovės veiksmų vertinimo, netinkamai taikė materialiosios bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodymų vertinimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentu dėl sprendimo motyvų neišsamumo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apskųsto sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra argumentuotai pasisakyta dėl pagrindinių išnagrinėto ginčo aspektų, todėl motyvų neišsamumas šiuo atveju nėra pagrindas naikinti apskųstą sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl žalos dydžio

Dėl ieškovės negautų pajamų

Apeliacinės instancijos teismo sprendimu ieškovei priteista 1312,57 Lt negautų pajamų. Kasatorius šį dydį ginčija nurodydamas, kad, ieškovei priteisus darbo užmokesčio skirtumą neišskaičiavus mokesčių, priteista suma viršija jos faktiškai negautas pajamas, taigi yra pažeidžiamas visiško nuostolių atlyginimo principas. Kasatorius, remdamasis Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus pažyma apie ieškovės darbą, nurodo, kad ieškovės negauto darbo užmokesčio skirtumas, išskaičiavus mokesčius, yra 932,66 Lt. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.249, 6.283 straipsnius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju reglamentuoja CK 6.283 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad fiziniam asmeniui sveikatos sužalojimo atveju turi būti atlyginamos negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl nurodytos CK 6.283 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad negautos pajamos apskaičiuojamos kaip pajamų, kurias nukentėjusysis realiai gavo arba realiai galėjo gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas. Žalos (kaip negautų pajamų) atlyginimo suma savo teisine prigimtimi nėra tapati negauto darbo užmokesčio priteisimui. Pajamų bei socialinio draudimo mokesčių gavėjai pagal įstatymą būtų valstybės ir socialinio draudimo biudžetai, o ne pats ieškovas. Jeigu sumos turtinei žalai atlyginti už atitinkamą laikotarpį yra pagal įstatymus priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, tai fizinio asmens sveikatos sužalojimo atveju jo darbo užmokesčio forma realiai negautos pajamos apskaičiuojamos atsižvelgiant į jo VDU, iš kurio yra išskaičiuoti privalomi į biudžetą mokesčiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Š. v. UAB „Yazaki Wiring Technologies Lietuva“ ir kt., byla Nr. 3K-3-174/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 31 punktą (redakcija nuo 2008 m. gruodžio 30 d.) sumos turtinei žalai dėl negautų pajamų atlyginti nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, taigi nuo jų gyventojas turi sumokėti biudžetui 15 procentų pajamų mokestį (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis). Šios bylos kontekste spręstina, kad tokių pajamų gavimo momentu laikomas momentas, kai išmoka išmokama, o konkretų pajamų mokestį pagal įstatymą apskaičiuoja, išskaičiuoja ir sumoka į biudžetą išmoką išmokantis Lietuvos vienetas (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 22 straipsnis, 23 straipsnio 1 dalis). Šios bylos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad, kadangi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos pakito ir sumos turtinei žalai dėl negautų pajamų atlyginti yra pajamų mokesčio objektas, tai nurodyta kasacinio teismo praktika šioje byloje nėra precedentas ta apimtimi, kuria konstatuota, jog apskaičiuojant darbo užmokesčio forma realiai negautas pajamas turi būti išskaičiuotas pajamų mokestis. Šioje byloje konstatuotina, kad fizinio asmens sveikatos sužalojimo atveju jo darbo užmokesčio forma realiai negautos pajamos apskaičiuojamos atsižvelgiant į jo darbo užmokestį (vidutinį darbo užmokestį), iš kurio nėra išskaičiuotas privalomas į biudžetą sumokėti pajamų mokestis. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, ieškovei priteisdamas turtinei žalai dėl negautų darbo užmokesčio forma pajamų atlyginti sumą, iš kurios neišskaičiavo gyventojų pajamų mokesčio, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Valstybinio socialinio draudimo įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas šiai bylai aktualiu darbo užmokesčio forma realiai negautų pajamų apskaičiavimo aspektu yra nepakitęs, palyginus su tuo, kuris buvo aiškintas ir taikytas nurodytose kasacinio teismo nutartyse. Atsižvelgiant į nurodytame įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, CK 6.283 straipsnio 2 dalį, kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje ieškovės darbo užmokesčio forma realiai negautos pajamos turi būti apskaičiuojamos pagal jos darbo užmokestį, iš kurio išskaičiuotos privalomosios apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu įmokos. Apeliacinės instancijos teismas, apskųstu sprendimu priteisdamas ieškovei darbo užmokesčio forma negautas pajamas jos iš darbo užmokesčio neišskaičiavęs privalomos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu įmokos, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2008 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo (2007 m. gruodžio 6 d. įstatymo Nr. X-1356 redakcija) 3 straipsnio 4 dalyje nustatytas apdraustųjų bendrasis valstybinio socialinio draudimo įmokų 3 procentų dydžio tarifas. Iš Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus pažymos (T. 2, b. l. 160) matyti, kad priskaičiuoto darbo užmokesčio (neišskaičiavus mokesčių) skirtumas 2008 m. gruodžio mėnesį už 3 ligos dienas ieškovei yra 47,09 Lt. Priteisiant ieškovei darbo užmokesčio forma negautas pajamas už 2008 m., ši suma mažintina 3 procentais ir ieškovės naudai priteistina 45,68 Lt. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-70 redakcija) 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas 9 procentų dydžio apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu įmokų tarifas. Iš Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus pažymos (T. 2, b. l. 160) matyti, kad priskaičiuoto darbo užmokesčio (neišskaičiavus mokesčių) skirtumas 2009 m. sausio ir vasario mėnesiais mėnesį už ligos laikotarpį ieškovei sudaro 1265,48 Lt. Priteisiant ieškovei darbo užmokesčio forma negautas pajamas už 2009 m., ši suma mažintina 9 procentais ir ieškovės naudai priteistina 1151,59 Lt.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl negautų pajamų priteisimo keistina (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis), ieškovei priteistina 1197,27 Lt negautų pajamų. Kaip jau minėta, ši suma yra gyventojų pajamų mokesčio objektas.

Dėl ieškovės būsimų gydymo išlaidų

Kasatorius ginčija būsimų gydymo išlaidų (nuostolių) ieškovei priteisimą, argumentuodamas tuo, kad nukentėjusiajam gali būti priteisiamos tik turėtos, t.y. faktiškai patirtos, išlaidos. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis), taip įgyvendinant deliktinės civilinės atsakomybės kompensacinę funkciją bei siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, pavyzdžiui, nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo reikia atlikti mokamą operaciją ar procedūras, tačiau jis neturi tam pinigų. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos atveju egzistuoja CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos dėl ieškovės būsimų nuostolių už odontologines paslaugas. Bylos duomenys teikia pagrindą išvadai, kad apeliacinės instancijos teismo ieškovei priteistas būsimų gydymosi išlaidų atlyginimas yra realiai tikėtinas, nustatytas vadovaujantis byloje pateiktais įrodymais (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Kasacinio skundo argumentai neteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą priteisti būsimas gydymosi išlaidas, netinkamai taikė teisės normas.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Neturtinės žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju reglamentuoja CK 6.283 straipsnio 1 dalis, 6.250 straipsnis. Neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnyje, kituose įstatymuose nurodytus neturtinės žalos dydžiui reikšmingus kriterijus, konkrečioje byloje pripažintas svarbias aplinkybes. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, ir kiekvienu atveju teismas, nustatydamas šios žalos dydį, taip pat turi vertinti konkrečioje byloje reikšmingas aplinkybes. Teismo nustatomą neturtinės žalos dydį lemia bylos aplinkybių, kurios pagal įstatymą ar teismo pripažinimu turi įtakos neturtinės žalos dydžiui, visuma.

Kasatorius kasaciniame skunde teisingai nurodo, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad neturtinės žalos dydžio nustatymui turi reikšmės ir nukentėjusio asmens elgesys. Pagal kasacinio teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo teismai atsižvelgia į skolininko veiksmus, kurie nors minimaliai turi įtakos šios žalos atsiradimui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. V. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-7-159/2005; 2007 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos ir Kanados UAB „Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-157/2007; kt.). Neturtinės žalos dydžio nustatymo atveju nukentėjusio asmens kaltė kvalifikuotina kaip vienas iš tokios žalos nustatymo kriterijų, mažinančių nustatytinos žalos dydį (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Ji turi būti vertinama drauge su visais kriterijais ir tik tada nustatomas kompensuotinos neturtinės žalos dydis, kaip visų reikšmingų kriterijų šiai žalai įvertinti sintezės rezultatas. Situacija, kai pirmiausia pritaikomi kiti neturtinės žalos nustatymo kriterijai ir nustatomas konkretus žalos dydis, o tik po to jis mažinamas taikant nukentėjusio asmens kaltės kriterijų (CK 6.282 straipsnis), netoleruotina, nes tokiu atveju lieka neįvertintas nukentėjusio asmens kaltės santykis su kitais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. J. v. J. M. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2011).

Šioje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į visus tam reikšmingus kriterijus ir bylos aplinkybes. Nekonstatavus ieškovės kaltų veiksmų, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesirėmė jos kaltais veiksmais kaip kriterijumi nustatyti mažesnį neturtinės žalos dydį, ir, taip elgdamasis, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos taikant ir aiškinant CK 6.250 straipsnį.

Dėl išlaidų už ekspertizių atlikimą paskirstymo

Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 93 straipsnio 2 dalį, nes nesprendė bylinėjimosi išlaidų už ekspertizių atlikimą klausimo.

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pagal šio straipsnio nuostatas sprendžiama dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias reglamentuoja CPK 79 ir kiti straipsniai. Pagal CPK 79 straipsnį jas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos, be kita ko, sumos, išmokėtos ekspertams, ekspertinėms įstaigoms. Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Šioje byloje nustatyta, kad kasatorius už teismo paskirtų ekspertizių atlikimą sumokėjo 3000 Lt. Šios jo turėtos išlaidos yra bylinėjimosi išlaidos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kurios paskirstytinos pagal CPK 93 straipsnio taisykles. Apeliacinės instancijos teismas apskųstu sprendimu turėjo išspręsti jų paskirstymo klausimą taikydamas CPK 93 straipsnio 2 dalį, tačiau, kaip matyti iš sprendimo turinio, to nepadarė. Konstatuotina, kad taip apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 93 straipsnio 2 dalį, ir tai yra pagrindas pakeisti apskųstą sprendimą, kasatoriaus naudai iš ieškovės proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai priteisti turėtas bylinėjimosi už ekspertizių atlikimą išlaidas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas pakeistinas dėl dalies turtinės žalos priteisimo, ieškovės naudai iš kasatoriaus priteisiant 8658,31 Lt, ir dėl dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Taip pat pakeistinas šioje byloje apeliacinės instancijos teismo 2011 m. spalio 4 d. priimtas papildomas sprendimas, esantis apskųsto sprendimo sudėtine dalimi, kuriuo ieškovės naudai iš kasatoriaus priteista 242 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kadangi ieškinys patenkintas iš dalies, tai bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcija apskaičiuotina taip: byloje buvo pareikšti reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; reikalavimas atlyginti turtinę žalą patenkintas iš dalies – ieškovės prašyta priteisti 8773,61 Lt, o priteistina 8658,31 Lt, todėl pripažintina, kad patenkinta 48 procentai viso ieškinio; reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą patenkintas iš dalies – ieškovės prašyta priteisti 50 000 Lt, teismo priteista 7000 Lt, t. y. patenkinta 14 procentų šio reikalavimo. Taigi iš viso patenkinta 62 procentų ieškovės reikalavimų, atitinkamai atmesta 38 procentai.

Iš kasatoriaus valstybės naudai priteistina 939,50 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista pagal įstatymą.

Iš ieškovės kasatoriaus naudai priteistina 1140 Lt išlaidų už ekspertizių atlikimą, 3,25 Lt žyminio mokesčio, kasatoriaus sumokėto už kasacinį skundą, t. y. iš viso 1143,25 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pagal bylos duomenis, ieškovė šioje byloje yra turėjusi 242 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl iš kasatoriaus ieškovės naudai priteistina 150,04 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Iš bylos duomenų matyti, kad ją nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose buvo patirta 95,38 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o kasaciniame teisme šios išlaidos yra 55,68 Lt, t. y. iš viso byloje patirta 151,06 Lt nurodyto pobūdžio bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos valstybės naudai priteistinos taip: iš ieškovės priteistina 57,40 Lt, o iš kasatoriaus – 93,66 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Iš viso valstybės naudai iš kasatoriaus priteistina 1033,16 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. sprendimo dalis dėl turtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti, taip pat pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. papildomą sprendimą.

Priteisti iš atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) 8658,31 Lt (aštuonis tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt aštuonis litus 31 ct) turtinei žalai atlyginti ieškovės R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai.

Priteisti iš atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) 150,04 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų 4 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovės R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai ir 1033,16 Lt (vieną tūkstantį trisdešimt tris litus 16 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš ieškovės R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1143, 25 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiasdešimt tris litus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai ir 57,40 Lt (penkiasdešimt septynis litus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Likusią Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. sprendimo bei 2011 m. spalio 4 d. papildomo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis