Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bankroto pripažinimo tyčiniu sąlygas, kai jau nemokioje įmonėje sudaromi nuostolingi sandoriai ir (ar) pažeidžiamos kreditorių eiliškumo taisyklės (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ir ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktai), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-324-915/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01115-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Simniškio ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dvirida“ bankroto administratoriaus Vidmanto Mazio prašymą pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dvirida“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys V. P., D. G., R. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bankroto pripažinimo tyčiniu sąlygas, kai jau nemokioje įmonėje sudaromi nuostolingi sandoriai ir (ar) pažeidžiamos kreditorių eiliškumo taisyklės (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktai), aiškinimo ir taikymo.

BUAB „Dvirida“ bankroto administratorius prašė pripažinti BUAB „Dvirida“ bankrotą tyčiniu.

Administratorius reikalavimą grindė BUAB „Dvirida“ veiklos perkėlimu, prekių ženklo „Dviratis plius“ perleidimu kitai įmonei, turto iššvaistymu ir nenaudingų sandorių sudarymu. Administratorius nurodė, kad jam nebuvo perduoti įmonės turtas ir dokumentai, o A. D. ir V. S. paskyrimas įmonės vadovais buvo formalus. Buvę bendrovės darbuotojai administratoriui nurodė, kad faktiniu BUAB „Dvirida“ vadovu buvo ne V. P., o bendrovėje konsultantu dirbęs D. G. Nuo 2013 m. pabaigos įmonė jau buvo nemoki, tačiau vykdė veiklą iki 2014 m. gruodžio mėn. Administratoriaus teigimu, suinteresuoti asmenys V. P., R. S. ir D. G., sąmoningai blogai valdydami įmonę, nuslėpdami jos turtą, nutraukdami bendrovės veiklą ir ją perkeldami į kitą įmonę, apsunkino atsiskaitymą su tiekėjais ir kreditoriais, kas lėmė bendrovės nemokumą ir sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – gauti pelną.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi pripažino BUAB „Dvirida“ bankrotą tyčiniu.

Teismas nustatė, kad nuo 2010 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. įmonei vadovavo V. P., nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. kovo 20 d. įmonei vadovauti buvo paskirti A. D., nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 4 d. – V. S. Pastarųjų dviejų vadovų paskyrimas buvo formalus, nes šiems asmenims jokie įmonės dokumentai ir turtas nebuvo perduoti. 2009 m. liepos 15 d. – 2015 m. sausio 5 d. BUAB „Dvirida“ akcininke buvo R. S. V. P. administratoriui bendrovės turto ir dokumentų neperdavė, nurodė, kad jie palikti patalpose (duomenys neskelbtini). Dėl to teismas darė išvadą, jog BUAB „Dvirida“ dokumentai bei turtas buvo sunaikinti. Iš bylos duomenų (2013 m. balanso, administratoriaus prašymo argumentų ir pateiktų įrodymų) teismas nustatė, kad įmonė buvo nemoki jau 2013 m. pabaigoje, o V. P. pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas sprendė, kad UAB „Dvirida“ veikla buvo perkelta į UAB „Guze“: visos bendrovės atsargos buvo perduotos šiai įmonei, kuri vykdo tą pačią veiklą bei naudoja prekių ženklą „Dviratis plius“, kurį, vykdydama veiklą, naudojo BUAB „Dvirida“; į šią įmonę perėjo dalis BUAB „Dvirida“ darbuotojų. BUAB „Dvirida“ sau priklausantį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) 2014 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido D. G. vadovaujamai UAB „Turto ir verslo sprendimai“, o byloje nėra duomenų, kad už perleistą turtą buvo atsiskaityta. 2014 m. kovo 21 d. buvo sudarytas UAB „Dvirida“ nuostolingas tų pačių patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sandoris. UAB „Dvirida“ 2014 m. kovo–spalio mėn., pažeisdama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, pervedė UAB „Turto ir verslo sprendimai“ 43 140,63 Eur (148 956 Lt), nors byloje nėra šių mokėjimų pagrindą patvirtinančių dokumentų.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal suinteresuotų asmenų R. S., D. G. ir V. P. skundus, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartį paliko nepakeistą.

Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi 2013 m. finansinės atskaitomybės duomenimis, tačiau neanalizavo, kurią dalį įmonės įsipareigojimų sudaro pradelsti įsipareigojimai. Kolegija rėmėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) 2014 m. spalio 24 d. operatyvaus patikrinimo pažyma, kurioje yra užfiksuota įmonės pradelstų įsipareigojimų suma, ir darė išvadą, jog pradelsti įmonės įsipareigojimai jau 2014 m. balandžio 1 d. viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Kolegija nustatė, kad UAB „Dvirida“ nustojo vykdyti veiklą po to, kai 2014 m. lapkričio 25 d. jos atsargos buvo įkeistos D. G., o 2014 m. gruodžio 29 d. atliktas vykdomasis įrašas ir prekės D. G. perduotos natūra. Dėl to kolegija konstatavo, kad 2014 m. pabaigoje UAB „Dvirida“ jau buvo pasiekusi nemokumo ribą.

Kolegija darė išvadą, jog suinteresuotą asmenį D. G. su UAB „Dvirida“ siejo ne tik darbo ir paskolos teisiniai santykiai – jis atliko faktinio vadovo pareigas ir priimdavo sprendimus strateginiais įmonės veiklos klausimais. Kolegijos vertinimu, situacija, kai D. G. sudarė bendrovės turto įkeitimo sandorį, matydamas, jog bendrovė nebus pajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais, neabejotinai reiškė nesąžiningą elgesį kitų kreditorių atžvilgiu, nes taip kreditorių galimybė nukreipti išieškojimą į UAB „Dvirida“ turtą tapo apribota ar iš esmės neįmanoma. Kolegija nurodė, jog labiau tikėtina, kad įkeitimu užtikrinto turto vertė viršijo užtikrintos prievolės dydį, todėl įkeitimo sandorio sudarymas pažeidė BUAB „Dvirida“ bei kitų jos kreditorių interesus.

Spręsdama, ar įmonės vardu nebuvo sudaryta ekonomiškai nenaudingų sandorių, kolegija nurodė, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad nekilnojamasis turtas Panevėžyje, Tiekimo g. 4, 2014 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Turto ir verslo sprendimai“ buvo perleistas neatlygintinai, padarė išsamiai neįvertinęs byloje esančių įrodymų. Tačiau kolegija sutiko, kad tų pačių patalpų nuomos kaina buvo aukštesnė nei vidutinė, todėl nuomininkei UAB „Dvirida“ šis sandoris buvo nuostolingas, o D. G. veiksmais prioritetiškai buvo siekiama didesnės naudos kitai jo vadovaujamai įmonei – UAB „Turto ir verslo sprendimai“, pažeidžiant UAB „Dvirida“ interesus. Kolegija pažymėjo, jog byloje neužtenka įrodymų išvadai, kad UAB „Dvirida“ verslas buvo perkeltas į UAB „Guze“.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo D. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties dalį, kuria UAB „Dvirida“ bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose nustatytais pagrindais, o D. G. – už UAB „Dvirida“ bankrotą atsakingu asmeniu, ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismai netinkamai aiškino ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Šį punktą aiškinant sistemiškai kartu su ĮBĮ 12 straipsnio 32 dalies nuostatomis, darytina išvada, jog šiuo pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu nustačius, kad: 1) buvo sudaryti įmonei nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi sandoriai; 2) sandorių nuostolingumo ar ekonominio nenaudingumo aplinkybė jau buvo ar turėjo būti žinoma jų sudarymo metu. Teismai apsiribojo tik pirmosios sąlygos nustatymu, t. y. kad 2014 m. kovo 21 d. patalpų nuomos sutartis BUAB „Dvirida“ buvo nuostolinga ir ekonomiškai nenaudinga, netyrė, ar įmonės valdymo organams tai buvo žinoma sutarties sudarymo metu. Teismai nustatė, jog BUAB „Dvirida“ veiklą vykdė iki 2015 m. sausio mėn., mokėjo mokesčius ir darbo užmokestį, dalimis dengė mokestines skolas ir atsiskaitinėjo su kreditoriais, taigi, sudarydama nuomos sutartį, įmonė ketino ir toliau vykdyti veiklą bei sąžiningai tikėjosi išvengti nemokumo. Taip pat teismai, darydami išvadą, jog 2014 m. lapkričio 25 d. BUAB „Dvirida“ atsargų įkeitimo sandoris buvo nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas, netinkamai aiškino šias sąvokas, nes pats turto įkeitimo sandoris, atsargas įkeičiant esamam kreditoriui, nesumažino bendro įmonės turto ir nepadidino jos įsipareigojimų.

10.2. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes vidutinę patalpų nuomos rinkos kainą nustatė remdamiesi vieninteliu įrodymu – UAB „DAIK“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita, kuri buvo surašyta siekiant nustatyti ne patalpų nuomos, bet rinkos vertę. Suinteresuoto asmens D. G. pateikti įrodymai, jog patalpų nuomos kaina buvo pagrįsta, liko neįvertinti.

10.3. Teismai netinkamai aiškino ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šio punkto formuluotė leidžia daryti išvadą, kad atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimas gali būti pagrindas konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą esant dviem sąlygoms: 1) įmonė vykdo atsiskaitymus su kreditoriais pažeisdama CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą; 2) tai atliekama sąmoningai – žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Praktikoje įmonės, susiduriančios su finansiniais sunkumais, bet neketinančios nutraukti veiklos ir siekiančios išvengti bankroto, ne visada gali preciziškai laikytis CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo, nes kai kuriems kreditoriams tiekiant įmonės veiklai būtinas prekes ar paslaugas atsiranda būtinybė pirmiausia tenkinti šių kreditorių reikalavimus. Teismai nenustatė, kad kreditorių eiliškumo pažeidimai buvo daromi sąmoningai, siekiant proteguoti išskirtinius kreditorius. UAB „Dvirida“ atsiskaitinėjo dalimis su visais kreditoriais. Be to, nors atsargos ir buvo įkeistos D. G., jis jų neperėmė.

10.4. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs suinteresuotą asmenį D. G. faktiniu vadovu, neanalizavo Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio bei kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu, todėl netinkamai aiškino ir taikė faktinio vadovo sąvoką. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad D. G. būtų į darbą priiminėjęs darbuotojus, davęs jiems privalomus nurodymus, sudarinėjęs sandorius įmonės vardu ar atlikęs kitas vadovo pareigas. Teismas vadovavosi tokiais kriterijais, kurie negali turėti reikšmės sprendžiant, ar asmuo faktiškai atliko įmonės vadovui priskiriamas funkcijas. Buvusios BUAB „Dvirida“ vadovės V. P. paaiškinimai, kad D. G. realiai vadovavo įmonei, vertintini kritiškai, nes ji suinteresuota sumažinti savo atsakomybę.

Suinteresuotas asmuo D. G. taip pat pateikė prašymą, prašydamas sustabdyti šią civilinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo bei proporcingumo principams. Prašyme suinteresuotas asmuo nurodė, kad minėtoje teisės normoje įtvirtintas ydingas reglamentavimas, nes aiškiai nenurodoma, kokiems konkrečiai subjektams gali kilti atsakomybė už tyčinį bankrotą.

Suinteresuotas asmuo V. P. pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašo panaikinti teismų procesinius sprendimus, kuriais UAB „Dvirida“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

Atsakovė BUAB „Dvirida“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasaciniame skunde pateikta ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies bei 20 straipsnio 2 dalies nuostatų interpretacija susiaurina tyčinio bankroto požymių kvalifikavimą bei šios normos taikymo ribas. Tam, kad būtų galima bankrotą pripažinti tyčiniu, būtina nustatyti bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalies 1–5 punktuose nustatytų požymių. Teismai pagrįstai konstatavo, jog byloje pakanka duomenų ir įrodymų, patvirtinančių tyčinio bankroto požymių egzistavimą.

Suinteresuoto asmens teiginiai, kad jis negali būti laikomas faktiniu UAB „Dvirida“ vadovu, nepagrįsti ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Nors įmonėje jis dirbo konsultantu, dėl santykių su trečiaisiais asmenimis jis veikė UAB „Dvirida“ vardu: turėjo įgalinimus vesti derybas, sudaryti sutartis, atstovauti įmonei. Tai, kad D. G. veikė kaip faktinis UAB „Dvirida“ vadovas, patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTE1NC05MTIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1154-912/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1154-912/2016">e2-1154-912/2016</a> medžiaga, iš kurios matyti, kad UAB „Dvirida“ vardu veikė ir sprendimus, susijusius su stogo remonto darbais, priiminėjo D. G.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad bendrovės atsargos buvo įkeistos D. G., o po dviejų savaičių jis pateikė notarui prašymą atlikti vykdomąjį įrašą bei perėmė visas prekes. Šie veiksmai buvo atlikti esant įmonės nemokumui. Po šių sandorių sudarymo UAB „Dvirida“ nustojo vykdyti veiklą, todėl jai iškelta bankroto byla. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad kreditorių interesus pažeidė įkeitimo sandoris D. G. naudai. Iš paties D. G. paaiškinimų matyti, kad jam buvo suprantama ir žinoma, jog, perėmus UAB „Dvirida“ priklausančias prekes, bendrovė nustos vykdyti veiklą bei lėšų atsiskaityti su kitais kreditoriais neliks. Ankstesni rašytiniai suinteresuoto asmens paaiškinimai paneigia ir kasacinio skundo argumentą, kad atsargų jis neperėmė.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad patalpų nuomos sutartis buvo nuostolinga UAB „Dvirida“. Nėra pagrindo abejoti UAB „DAIK“ ataskaitoje pateiktu vertinimu. Minėtos patalpos buvo su stogo defektais, šių šalinimo sąnaudas prisiėmė UAB „Dvirida“, o ne jų faktinė savininkė UAB „Turto ir verslo sprendimai“.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nemokios įmonės tyčinio bankroto

ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu; šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tyčinis bankrotas gali būti sukeltas ir nemokiai įmonei: nors jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-597/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-597/2013">3K-3-597/2013</a>). Todėl tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMTE1LTkxNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-115-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-115-915/2017">e3K-7-115-915/2017</a>, 29 punktas).

Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį, ir suformulavo teisės taikymo taisyklę: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMTE1LTkxNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-115-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-115-915/2017">e3K-7-115-915/2017</a>, 31 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą.

Kasatorius kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai nenustatė kaltės formos, kuri būtina pripažįstant bankrotą tyčiniu, t. y. reikėjo nustatyti ne tik kad buvo atlikti veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose, bet ir tai, kad minėti veiksmai buvo atlikti žinant, jog įmonė dėl šių veiksmų negalės atsiskaityti su kreditoriais, kuriems įsipareigojimai pradelsti, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

Nagrinėjamoje byloje teismai sprendė, kad bendrovė jau 2014 metų pradžioje buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, ir, esant šiam nemokumui, buvo sudaryti sandoriai, kurie pažeidė kreditorių interesus.

Teisėjų kolegija nesutinka su suinteresuoto asmens D. G. argumentais dėl kaltės, nes jis pateikia per siaurą tyčios sampratą. Tyčiniai veiksmai pripažįstami ne tik tada, kai tam tikra veikla siekiama konkrečių pasekmių, bet ir tais atvejais, kai veiksmai atliekami suvokiant, kad tokios pasekmės yra labai tikėtinos. Todėl suinteresuoto asmens veiksmai, kuriais iš esmės visas įmonės turtas buvo perduotas jam arba jo įmonei, kai UAB „Dvirida“ jau buvo nemoki, bei jo, kaip verslininko, statusas, pagrindžia, jog jis suprato, kad jo sudaryti sandoriai, labai tikėtina, sukels UAB „Dvirida“ veiklos pabaigą ir dėl to nebus atsiskaityta su kreditoriais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės nemokumas jau buvo nustatytas, todėl nagrinėjamoje byloje reikia vertinti, ar nenaudingų ir kreditorių eiliškumą pažeidžiančių sandorių sudarymas iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį, t. y. iki tokio laipsnio, jog šie veiksmai kvalifikuotini kaip tyčinis bankrotas.

Apeliacinės instancijos teismas tyčinį bankrotą pripažino iš esmės dėl dviejų epizodų: 1) atsiskaitymų su kreditoriais, vykdomų pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nuostatas, bei 2) 2014 m. kovo 21 d. nuomos sutarties sudarymo. Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl kiekvieno iš šių epizodų.

Dėl kreditorių eiliškumą keičiančių sandorių sudarymo kaip tyčinio bankroto požymio

Apeliacinės instancijos teismas vienu iš tyčinio bankroto požymių pripažino tai, jog UAB „Dvirida“ jau esant nemokiai, 2014 m. lapkričio 25 d. buvo sudarytas įmonei priklausančių atsargų įvairiuose Lietuvos miestuose įkeitimo sandoris, kuriuo šios atsargos įkeistos suinteresuotam asmeniui D. G. Teismas sprendė, kad vien dėl šio D. G. žingsnio kreditorių galimybė nukreipti išieškojimą į UAB „Dvirida“ turtą tapo apribota ar iš esmės neįmanoma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šis sandoris kartu su įkeistų prekių perėmimo sandoriu patenka į ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytų sandorių, kuriais pakeičiamas kreditorių eiliškumas, kategoriją. Kartu tai ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas atvejis, nes bendra įkeitimo objektų vertė buvo beveik du kartus didesnė (394 302,02 Eur (1 361 446 Lt) nei užtikrintos prievolės dydis (219 367,15 Eur (757 430,90 Lt).

Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, jog šiuo atveju vertinant įkeitimo sandorį atsižvelgtina į praktikoje dažnai susiklostančią situaciją, kai finansinius sunkumus patiriančios, bet veiklos neketinančios nutraukti įmonės ne visada gali tiksliai laikytis CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, įmonei priklausančių prekių įkeitimas, užtikrinant jau anksčiau atsiradusių prievolių įvykdymą, kartu su vėlesniu prekių perėmimu aiškiai pažeidė UAB „Dvirida“ kreditorių interesus. Pirmiausia, prekių atsargų įkeitimas už jau anksčiau atsiradusią prievolę reiškia akivaizdų pirmenybės suteikimą įkaito gavėjui, palyginti su kitais kreditoriais, kurie tokios pirmenybės neįgyja. Antra, suinteresuotas asmuo nepagrindė būtinumo įkeisti prekes tuo metu, kai įmonės finansinė padėtis buvo prasta, taip pat nepagrindė, kaip tai galėjo padėti įmonei tęsti veiklą ir atsiskaityti su kitais kreditoriais. Taigi kasacinio skundo argumentas, jog sunkumus patiriančios įmonės, siekdamos tęsti veiklą, ne visada gali tiksliai laikytis CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo, neatitinka šioje byloje nustatytų aplinkybių. Teismai nustatė, kad prekių perėmimas lėmė atsiskaitymą tik su vienu kreditoriumi ir vėlesnį įmonės veiklos nutraukimą. Todėl nagrinėjamu atveju negalima teigti, jog toks veiksmas laikytinas nereikšmingu CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimu, būtinu verslui plėtoti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai sprendė, jog įkeitimo sandoris ir paskiau sekęs prekių perėmimas pažeidė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktus.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidžiančiais kreditorių reikalavimų eiliškumą, nustatytą CK 6.9301 straipsnyje, pripažino ir šiuos sandorius: 2014 m. balandžio 11 d. UAB „Dvirida“ pervedė 20 411,72 Eur (70 477,59 Lt) įmonei „Pending System GmbH & Co. KG“, o 2014 m. kovo–spalio mėn. – 43 43 140,63 Eur (148 956 Lt) UAB „Turto ir verslo sprendimai“. Kadangi šių atsiskaitymų metu UAB „Dvirida“ įsiskolinimas valstybės biudžetui sudarė 20 813,29 Eur (71 864,14 Lt), be to, kaip minėta, įmonė buvo faktiškai nemoki, laikytina, jog buvo pažeistas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai sprendė, jog UAB „Dvirida“ esant nemokiai buvo sudaryti sandoriai, kuriais buvo siekta patenkinti kelių kreditorių – daugiausia D. G. ir jam priklausančios įmonės (UAB „Turto ir verslo sprendimai“) – reikalavimus, paneigiant kitų kreditorių galimybes gauti jų reikalavimų patenkinimą iš BUAB „Dvirida“, ir todėl pagrįstai konstatavo, kad tai yra tyčinio bankroto požymis.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių sprendžiant, ar buvo sudaryti ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2010">3K-3-206/2010</a>; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>; kt.). Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Vykdydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir nustatęs, jog byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-526/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-526/2009">3K-3-526/2009</a>; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-243/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-243/2010">3K-3-243/2010</a>).

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, patalpų nuomos kainą vertindamas remdamasis tik UAB „DAIK“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita ir neatsižvelgdamas į suinteresuoto asmens pateiktus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas UAB „Dvirida“ nuostolingu sandoriu pripažino patalpų, esančių Panevėžyje, Tiekimo g. 4, nuomos sutartį, sudarytą 2014 m. kovo 21 d. tarp UAB „Turto ir verslo sprendimai“ ir UAB „Dvirida“, nurodydamas, jog nuomos kaina buvo tris kartus aukštesnė nei vidutinė rinkos kaina.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas negyvenamųjų patalpų rinkos kainą nustatė vadovaudamasis iš esmės vienu įrodymu – UAB „DAIK“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita, pagal kurią šio turto nuomos kaina yra 0,54 Eur už kv.m., o suinteresuoto asmens pateiktą 2014 m. gruodžio 4 d. patalpų nuomos sutartį su UAB „Magnum veterinarija“ atmetė, nurodydamas, kad ši sutartis buvo sudaryta vėliau, nei patalpos buvo išnuomotos UAB „Dvirida“, taip pat po to, kai buvo atliktas stogo remontas. Vis dėlto teismas nevertino kitų suinteresuoto asmens pateiktų įrodymų – panašių patalpų Panevėžyje nuomos skelbimų, patalpų fizinės būklės, neanalizavo patalpų nuomos kainos ir patalpų pritaikymo įmonės veiklai santykio. Teismas netyrė, ar sudarytas nuomos sandoris buvo tiek nenaudingas UAB „Dvirida“, kad lėmė esminį įmonės finansinės padėties pablogėjimą, atsižvelgiant dar ir į tą aplinkybę, jog įmonė ginčo patalpose veiklą vykdė nuo 2009 m.

Šios aplinkybės leidžia teigti, kad byloje yra prieštaringų duomenų ir šių duomenų prieštaringumas nėra pašalintas, todėl teisėjų kolegija negali daryti išvados, jog 2014 m. kovo 21 d. UAB „Turto ir verslo sprendimai“ ir UAB „Dvirida“ sudaryta patalpų nuomos sutartis įmonei buvo tiek ekonomiškai nenaudinga, kad šį nenaudingumą galima laikyti tyčinio bankroto požymiu.

Nors ir pripažinusi, kad duomenų daryti išvadą apie UAB „Dvirida“ ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymą nėra, teisėjų kolegija pažymi, jog daryti išvadą dėl įmonės tyčinio bankroto pakanka ir vieno požymio, t. y. nustatyto pirmojo epizodo dėl atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimo.

Dėl atsakingo už tyčinį bankrotą subjekto

ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens. Tačiau teismo nutartyje motyvuojant tyčinio bankroto pripažinimą, analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai ir įmonės valdymo organų narių bei kitų asmenų veiksmai. Taip yra todėl, kad įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesieja. Bankroto pripažinimas tyčiniu tik gali lemti tolesnių tyrimo veiksmų atlikimą (teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo – ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis), taip pat ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais arba žalos atlyginimo pareiškimą (ĮBĮ 20 straipsnio 5 ir 7 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra suformavusi pagrindinius kriterijus dėl de facto vadovo nustatymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-427/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-427/2013">3K-3-427/2013</a>). Pagal kasacinio teismo praktiką de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos atlieka užduotis ir priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent esminių (strateginių) verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs suinteresuotą asmenį D. G. faktiniu vadovu, vadovavosi tokiais kriterijais, kurie negali turėti reikšmės sprendžiant, ar asmuo faktiškai atliko įmonės vadovui priskiriamas funkcijas. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad de facto vadovu gali būti tik asmenys, atliekantys ABĮ 37 straipsnyje ir kitose teisės normose nurodytas funkcijas, taigi tik vadovai ir akcininkai.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo argumentu ir pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas šiuo klausimu yra nurodęs, jog faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu. Todėl de facto vadovu pagal galiojančius kriterijus gali būti pripažintas ir su bendrove jokios formalios sutarties nesudaręs asmuo, jei valdymo organai nuolatos veikia pagal jo instrukcijas.

Išvadą, kad D. G. buvo de facto direktorius, apeliacinės instancijos teismas darė remdamasis de jure vadovės V. P. parodymais, jog suinteresuotas asmuo inicijavo ir kontroliavo UAB „Dvirida“ priklausančių prekių ir patalpų perleidimo sandorius; taip pat skolino UAB „Dvirida“ dideles pinigų sumas, nuomojo veiklai vykdyti reikalingas patalpas, pagal 2013 m. lapkričio 6 d. suteiktą įgaliojimą atstovavo UAB „Dvirida“ dėl teisinių santykių su trečiaisiais asmenimis vykdant stogo remonto darbus. Teismai nustatė, kad D. G. su UAB „Dvirida“ buvo sudaręs darbo, o vėliau ir paslaugų, sutartį konsultanto pareigoms vykdyti.

Nagrinėjamoje byloje galima daryti pagrįstą išvadą, kad suinteresuoto asmens D. G. kompetencija apėmė UAB „Dvirida“ strateginių verslo sprendimų priėmimą (pavyzdžiui, UAB „Dvirida“ patalpų pirkimas iš BUAB „Saginda“, už kurias sumokėjo UAB „Turto ir verslo sprendimai“, taip pat sandoriai, kuriuos teismas pripažino nuostolingais arba pažeidžiančiais kreditorių eiliškumą, galėjo būti sudaryti tik D. G. nurodymu (išskyrus sandorį su „Pending System GmbH & Co. KG“), nes jokios ekonominės naudos UAB „Dvirida“ jie nedavė; priešingai, jie buvo ekonomiškai nepateisinami, kadangi įmonei jau esant nemokiai šie sandoriai reiškė įmonės veiklos pabaigą ir buvo naudingi tik D. G. bei jo vadovaujamai įmonei.

Šias aplinkybes susiejusi su D. G. galimybe naudotis UAB „Dvirida“ vidine informacija, asmenines sąsajas su bendrovės vienintele akcininke, teisėjų kolegija sprendžia, kad šio asmens galimybės priimti strateginius įmonės veiklos sprendimus ir duoti privalomus nurodymus bendrovės valdymo organams yra pakankamos pripažinti de facto vadovo statusą.

Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad jis buvo didžiausias UAB „Dvirida“ kreditorius, todėl jeigu tam tikri su juo susiję sandoriai ir buvo inicijuoti kasatoriaus, tai buvo daroma siekiant apginti jo, kaip kreditoriaus, interesus, o ne todėl, kad jis buvo de facto vadovas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditorių siekis ginti savo interesus, be kita ko inicijuojant įvairių sandorių sudarymą, yra ekonomiškai pagrįstas ir paprastai nėra neteisėtas. Bendrovei kartu su kreditoriais atstovauja jos valdymo organai, kurie priima sprendimus, atsižvelgdami tiek į pačios įmonės, tiek į kreditorių interesus. Tačiau šiuo atveju teismų nustatytų aplinkybių visuma patvirtina esminę D. G. įtaką valdant UAB „Dvirida“, kuri peržengia kreditoriaus, siekiančio savo interesų gynimo, elgesio ribas.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje bei Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje.

Suinteresuotas asmuo D. G. prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo bei proporcingumo principams. Suinteresuoto asmens nuomone, šioje teisės normoje nesant nurodyto atsakomybės subjekto pažeidžiami minėtieji principai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nurodyta šios nutarties 34 punkte, pripažįstant bankrotą tyčiniu, nėra sprendžiamas konkretaus subjekto atsakomybės klausimas. Todėl atsakingų subjektų sąrašo neįvardijimas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nėra nei teisėkūros spraga, nei teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir kitų teisinės valstybės principų pažeidimas. Apie atsakingus už tyčinį bankrotą asmenis kalbama ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje, kuria remiantis, likvidavus įmonę dėl tyčinio bankroto, galima pareikšti kreditoriaus ieškinį asmeniui, dėl kurio veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas. Nors ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje taip pat nėra nurodyti konkretūs subjektai, atsakingi už tyčinio bankroto sukėlimą, tačiau šią teisės normą reikia aiškinti sistemiškai kartu su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei ABĮ nuostatomis, kuriose nurodytos atskirų asmenų teisės ir pareigos bei atsakomybė, taip pat su teismų praktika, formuojančia de facto vadovo kriterijus.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitikties suinteresuoto asmens minimiems principams, todėl teismas netenkina prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo bei proporcingumo principams.

Dėl procesinės bylos baigties

Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą, jog buvo sudarytas įmonei ekonomiškai nenaudingas sandoris, padarė pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, tačiau tinkamai ištyrė suinteresuoto asmens vaidmenį sistemingai priimant įmonei svarbius ekonominius sprendimus ir tinkamai taikė materialiosios teisės normas, nuspręsdamas, kad įmonėje buvo vykdomi sandoriai, pažeidžiantys įstatyme įtvirtintą kreditorių eiliškumą. Kadangi kasacinio skundo argumentai nepaneigė visų apeliacinės instancijos teismo nustatytų tyčinio bankroto požymių, ši nutartis paliktina galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinį skundą iš esmės atmetus, suinteresuoto asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas patyrė 12,91 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasacinį skundą atmetus, šios išlaidos priteistinos iš suinteresuoto asmens D. G.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens D. G. (duomenys neskelbtini) 12,91 Eur (dvylika Eur 91 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Rimvydas Norkus

Antanas Simniškis

Donatas Šernas