L. S. pagal BK 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-114-495/2020

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10006-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4.1; 2.1.4.4.2.8; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal L. S., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Aido Venckaus ir G. K., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 25 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 23 d. nuosprendžiu, patikslintu to paties teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi, L. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

G. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Vilniaus, Kauno ir Panevėžio apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos civiliniai ieškiniai atmesti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas) ir, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintas laikinas L. S. bei G. K. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, nurodytą šiame nuosprendyje, apribojimas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 25 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 23 d. nuosprendis ir baudžiamoji byla dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, L. S. ir G. K. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Vilniaus, Kauno ir Panevėžio apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Tuo pačiu nuosprendžiu panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir L. J. dėl jo išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir jam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau dėl jo (L. J.) kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. L. S. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. Vilniaus, Kauno, Alytaus miestuose, veikdamas bendrininkų grupe su L. J., G. K. ir kitais asmenimis, išankstine tiesiogine tyčia ir siekdamas vieningo nusikalstamo sumanymo – apgaule panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai turtinę prievolę – sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), tarpininkavo perduodant nusikalstamai veikai nuslėpti naudojamų UAB,,V.“, „A.“, „Vr.“ ir „D.“ suklastotus dokumentus bei pinigus Lietuvos Respublikos ūkio subjektų atstovams, taip šių subjektų naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 113 255,58 Eur (391 048,86 Lt) PVM į valstybės biudžetą, būtent:

1.1. Jis nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2004 m. spalio mėn. susitarė su kitu asmeniu už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį iš kito asmens įsigyti suklastotas PVM sąskaitas faktūras apie tariamai UAB „Vn.“ parduotas paslaugas ir prekes, kurias įtraukus į UAB „Vn.“ buhalterinę apskaitą būtų galima sumažinti UAB „Vn.“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM, sutiko tokius dokumentus įsigyti ir už juos sumokėti. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis (L. S.) pateikė kitam asmeniui duomenis apie UAB „Vn.“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos arba prekės turėtų būti nurodytos suklastotose PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „Vn.“. Kitas asmuo, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, suorganizavo, kad į šio asmens valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „V.“ vardu įsigytų PVM sąskaitų faktūrų blankus (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame teismo nuosprendyje) kompiuterine technika būtų įrašyti ir atspausdinti žinomai melagingi duomenys apie tariamai UAB „V.“ parduotas prekes ir suteiktas paslaugas UAB „Vn.“ iš viso už 49 673,60 Eur (171 513 Lt) sumą, tarp jų – 7577,33 Eur (26 163 Lt) PVM. Kitas asmuo, vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą, kai kuriuos iš L. S. gautus reikalingus duomenis taip pat perdavė kitiems asmenimis, kurie suorganizavo, kad į jų valdomos bei realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „A.“ PVM sąskaitų faktūrų blankus (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame teismo nuosprendyje) kompiuterine technika būtų įrašyti ir atspausdinti reikalingi melagingi duomenys apie minėtos įmonės tariamai UAB „Vn.“ parduotas prekes ir suteiktas paslaugas iš viso už 34 030,60 Eur (117 500,86 Lt (teismų nuosprendžiuose nurodyta – 7500,86 Lt)), tarp jų – 5191,11 Eur (17 923,86 Lt) PVM. Tęsdami nusikalstamą veiką, kiti asmenys pateikė A. N., nieko nežinojusiam apie kito asmens vykdomą nusikalstamą veiklą, minėtas UAB „A.“ PVM sąskaitas faktūras ir nurodė jas patvirtinti savo kaip UAB „A.“ direktoriaus parašu, o šiam pasirašius minėtas UAB „A.“ PVM sąskaitas faktūras su melagingais duomenimis, kiti asmenys perdavė jas kitam asmeniui. Kitas asmuo, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, patvirtino UAB „V.“ PVM sąskaitose faktūrose atspausdintus melagingus duomenis savo, kaip UAB „V.“ direktoriaus, parašu ir perdavė minėtas suklastotas UAB „V.“ bei iš kitų asmenų gautas UAB „A.“ PVM sąskaitas faktūras L. S.. Tęsdamas savo nusikalstamą veiklą, L. S., žinodamas, kad pagal kito asmens jam pateiktas UAB „V.“ ir „A.“ PVM sąskaitas faktūras sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kaip UAB „Vn.“ direktorius jas pasirašė ir pateikė UAB „Vn.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiklą, nurodydamas jas įtraukti į UAB „Vn.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, kurias 2003 m. birželio 25 d. ir 2004 m. spalio 22 d. pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) Kauno apskrities skyriui. Taip L. S., veikdamas bendrininkų grupe su kitais asmenimis, UAB „Vn.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 12 768,44 Eur (44 086,86 Lt) PVM į valstybės biudžetą.

1.2. Taip pat L. S. kartu su G. K. buvo kaltinami tuo, kad nuo 2003 m. gruodžio mėn. iki 2005 m. rugsėjo mėn. susitarė su kitu asmeniu už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti kito asmens vadovaujamai UAB „H.“ suklastotų PVM sąskaitų faktūrų apie tariamai UAB „H.“ parduotas paslaugas ir prekes, kurias įtraukus į UAB „H.“ buhalterinę apskaitą būtų galima sumažinti UAB „H.“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, o kitas asmuo sutiko tokius dokumentus įsigyti ir už juos sumokėti. Po to L. S. arba G. K. pateikė kitam asmeniui duomenis apie UAB „H.“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos arba prekės turėtų būti nurodytos suklastotose PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „H.“. Kitas asmuo, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, suorganizavo, kad į jo valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „V.“ vardu įsigytų PVM sąskaitų faktūrų blankus (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame teismo nuosprendyje) kompiuterine technika būtų įrašyti ir atspausdinti žinomai melagingi duomenys apie tariamai UAB „V.“ parduotas prekes ir suteiktas paslaugas UAB „H.“ iš viso už 194 622,75 Eur (671 993,42 Lt) sumą, tarp jų – 29 688,22 Eur (102 507,47 Lt) PVM. Kitas asmuo, vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą, kai kuriuos iš L. S. arba G. K. gautus reikalingus duomenis taip pat perdavė kitiems asmenims, kurie suorganizavo, kad į jų valdomų bei realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „A.“, „D.“, „Vr.“ PVM sąskaitų faktūrų blankus (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame teismo nuosprendyje) kompiuterine technika būtų įrašyti ir atspausdinti žinomai melagingi duomenys apie minėtų įmonių tariamai UAB „H.“ parduotas prekes ir suteiktas paslaugas iš viso už 265 900,53 Eur (918 101,36 Lt), tarp jų – 40 561,10 Eur (140 049,36 Lt) PVM. Tęsdami nusikalstamą veiką, kiti asmenys pateikė A. N., nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiklą, UAB „A.“ PVM sąskaitas faktūras ir nurodė jas patvirtinti savo kaip UAB „A.“ direktoriaus parašu, o R. Č., nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, pateikė minėtas UAB „Vr.“ PVM sąskaitas faktūras ir nurodė jas patvirtinti savo, kaip UAB „Vr.“ direktoriaus, parašu, pastariesiems pasirašius minėtas UAB „A.“ ir UAB „Vr.“ PVM sąskaitas faktūras su melagingais duomenimis, kiti asmenys perdavė visas šias žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras kitam asmeniui, kuris patvirtino UAB „V.“ PVM sąskaitose faktūrose atspausdintus melagingus duomenis ir perdavė minėtas suklastotas UAB „V.“ bei iš kitų asmenų gautas UAB „A.“, „D.“ ir „Vr.“ PVM sąskaitas faktūras L. S. arba G. K., o L. S. ir G. K., tęsdami nusikalstamą veiką, perdavė UAB „H.“ direktoriui. Kitas asmuo, tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad pagal L. S. arba G. K. jam pateiktas sąskaitas faktūras sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kaip UAB „H.“ direktorius jas pasirašė ir pateikė UAB „H.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas jas įtraukti į UAB „H.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, kurias 2004 m. sausio 26 d., birželio 25 d., liepos 29 d., rugpjūčio 25 d. ir 2005 m. sausio 18 d., rugsėjo 24 d. pateikė VMI Vilniaus apskrities skyriui. Taip L. S. ir G. K., veikdami bendrininkų grupe su kitais asmenimis, UAB „H.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 70 249,36 Eur (242 557 Lt) PVM į valstybės biudžetą.

1.3. Taip pat L. S. ir G. K. buvo kaltinami tuo, kad nuo 2004 m. liepos mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. susitarė su kitu asmeniu už nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti UAB „L.“ suklastotas PVM sąskaitas faktūras apie tariamai UAB „L.“ parduotas paslaugas ir prekes, kurias įtraukus į UAB „L.“ buhalterinę apskaitą būtų galima sumažinti PVM, o L. J. sutiko tokius dokumentus įsigyti ir už juos sumokėti. Po to L. S. arba G. K. pateikė kitam asmeniui gautus duomenis ir nurodė, kokios paslaugos arba prekės turėtų būti nurodytos suklastotose PVM sąskaitose faktūrose. Kitas asmuo, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, suorganizavo, kad į jo valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „V.“ vardu įsigytų PVM sąskaitų faktūrų blankus (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame teismo nuosprendyje) kompiuterine technika būtų įrašyti ir atspausdinti žinomai melagingi duomenys apie tariamai UAB „V.“ parduotas prekes ir suteiktas paslaugas UAB „L.“ iš viso už 65 880,44 Eur (227 472 Lt), tarp jų – 10 049,56 Eur (34 699,12 Lt) PVM. Kitas asmuo, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, patvirtino UAB „V.“ PVM sąskaitose faktūrose atspausdintus melagingus duomenis ir perdavė minėtas UAB „V.“ PVM sąskaitas faktūras L. S. arba G. K., o L. S. ir G. K. perdavė jas UAB „L.“ direktoriui L. J.. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, kitas asmuo, žinodamas, kad pagal L. S. arba G. K. jam pateiktas, gautas iš UAB „V.“ PVM sąskaitas faktūras sandoriai nėra įvykę, jas pasirašė ir pateikė UAB „L.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas jas įtraukti į UAB „L.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, kurias 2008 m. balandžio 7 d. ir rugpjūčio 26 d. pateikė VMI Alytaus apskrities skyriui, taip jis (L. S.), veikdamas bendrininkų grupe su kitais asmenimis, UAB „L.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 10 049,56 Eur (34 699,12 Lt) PVM į valstybės biudžetą. Taip jis (L. S.) Vilniaus, Kauno, Alytaus miestuose, tiksliau nenustatytose vietose, nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, veikdamas bendrininkų grupe su G. K., L. J. ir kitu asmeniu, apgaule, sukčiaujant UAB,,Vn.“,,,L.“,,,H.“ ir,,M.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę 113 255,58 Eur (391 048,86 Lt) PVM sumokėti į valstybės biudžetą.

1.4. Taip pat L. S. su G. K. buvo kaltinami tuo, kad nuo 2003 m. gruodžio mėn. iki 2005 m. balandžio mėn. susitarė su kitais asmenimis už nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti UAB „M.“ suklastotas PVM sąskaitas faktūras apie tariamai UAB „M.“ parduotas paslaugas ir prekes, kurias įtraukus į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą būtų galima sumažinti UAB „M.“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, o kitas asmuo sutiko tokius dokumentus įsigyti ir už juos sumokėti. Po to L. S. arba G. K. pateikė kitam asmeniui duomenis apie UAB „M.“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos arba prekės turėtų būti nurodytos suklastotose PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „M.“. Kitas asmuo, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, suorganizavo, kad į jo valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „V.“ vardu įsigytų PVM sąskaitų faktūrų blankus (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame teismo nuosprendyje) kompiuterine technika būtų įrašyti atspausdinti žinomai melagingi duomenys apie tariamai UAB „V.“ parduotas prekes ir suteiktas paslaugas UAB „M.“ iš viso už 57 527,35 Eur (198 630,45 Lt), tarp jų – 8775,36 Eur (30 299,56 Lt) PVM. Kitas asmuo, vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą, kai kuriuos iš L. S. arba G. K. gautus reikalingus duomenis perdavė kitiems asmenims, kurie suorganizavo, kad į jų valdomų bei realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „A.“, „D.“, „Vr.“ PVM sąskaitų faktūrų blankus (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame teismo nuosprendyje) kompiuterine technika būtų įrašyti ir atspausdinti žinomai melagingi duomenys apie minėtų įmonių tariamai UAB „M.“ parduotas prekes ir suteiktas paslaugas iš viso už 74 817,63 Eur (258 330,32 Lt), tarp jų – 11 412,86 Eur (39 406,32 Lt) PVM (G. K. kaltinime buvo nurodyta – iš viso už 132 344,99 Eur (456 960,77 Lt), tarp jų – 20 188,22 Eur (69 705,88 Lt) PVM). Tęsdami nusikalstamą veiką, kiti asmenys pateikė A. N. minėtas UAB „A.“ PVM sąskaitas faktūras ir nurodė jas patvirtinti, o R. Č. pateikė UAB „Vr.“ PVM sąskaitas faktūras ir nurodė jas patvirtinti, pastariesiems pasirašius minėtas UAB „A.“ ir „Vr.“ PVM sąskaitas faktūras su melagingais duomenimis, o kitam asmeniui jas UAB „D.“ komercijos direktoriaus parašu patvirtinus, kiti asmenys perdavė visas šias žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras kitam asmeniui, kuris, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, patvirtino UAB „V.“ PVM sąskaitose faktūrose atspausdintus melagingus duomenis ir perdavė minėtas suklastotas PVM sąskaitas faktūras L. S. arba G. K., o šie, tęsdami nusikalstamą veiką, perdavė UAB „M.“ direktoriui. Kitas asmuo, tęsdamas nusikalstamą veiklą, žinodamas, kad pagal šias PVM sąskaitas faktūras sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje jas pasirašė ir pateikė UAB „M.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas jas įtraukti į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, kurias 2004 m. spalio 18 ir 25 d., lapkričio 26 d. ir 2005 m. balandžio 25 d. pateikė VMI Kauno apskrities skyriui. Taip L. S. ir G. K., veikdami bendrininkų grupe su kitais asmenimis, UAB „M.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 20 188,22 Eur (69 705,88 Lt) PVM į valstybės biudžetą.

2. Be to, L. S. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2006 m. rugsėjo mėn. Vilniaus, Kauno, Alytaus miestuose, veikdamas bendrininkų grupe su G. K., L. J. ir kitais asmenimis, išankstine tiesiogine tyčia ir siekdamas vieningo nusikalstamo sumanymo – apgaule panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai turtinę prievolę – sumokėti į valstybės biudžetą pelno mokestį, tarpininkavo perduodant nusikalstamai veikai nuslėpti naudojamų UAB,,V.“, „A.“, „Vr.“ ir „D.“ suklastotus dokumentus bei pinigus Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, taip panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 85 214,61 Eur (294 229 Lt) pelno mokesčio į valstybės biudžetą, būtent:

2.1. Jis nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2005 m. gegužės mėn. susitarė su kitu asmeniu už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį iš kito asmens įsigyti suklastotas PVM sąskaitas faktūras apie tariamai UAB „Vn.“ parduotas paslaugas ir prekes, kurias įtraukus į UAB „Vn.“ buhalterinę apskaitą būtų galima sumažinti UAB „Vn.“ valstybės biudžetui mokėtiną pelno mokestį, o L. S. sutiko tokius dokumentus įsigyti ir už juos sumokėti. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis pateikė kitam asmeniui duomenis apie UAB „Vn.“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos arba prekės turėtų būti nurodytos suklastotose PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „Vn.“. Kitas asmuo, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, suorganizavo, kad į jo valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „V.“ vardu įsigytų PVM sąskaitų faktūrų blankus (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame teismo nuosprendyje) kompiuterine technika būtų įrašyti ir atspausdinti žinomai melagingi duomenys apie tariamai UAB „V.“ parduotas prekes ir suteiktas paslaugas UAB „Vn.“ iš viso už 49 673,60 Eur (171 513 Lt). Kitas asmuo, vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą, kai kuriuos iš L. S. gautus reikalingus duomenis taip pat perdavė kitiems asmenimis, kurie suorganizavo, kad į jų valdomos bei realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „A.“ PVM sąskaitų faktūrų blankus (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame teismo nuosprendyje) kompiuterine technika būtų įrašyti ir atspausdinti reikalingi melagingi duomenys apie minėtos įmonės tariamai UAB „Vn.“ parduotas prekes ir suteiktas paslaugas iš viso už 34 030,60 Eur (117 500,86 Lt). Tęsdami nusikalstamą veiką, kiti asmenys pateikė A. N. (nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką) minėtas UAB „A.“ PVM sąskaitas faktūras ir nurodė jas patvirtinti savo kaip UAB „A.“ direktoriaus parašu, pastarajam pasirašius, kiti asmenys perdavė jas kitam asmeniui, kuris patvirtino UAB „V.“ PVM sąskaitose faktūrose atspausdintus melagingus duomenis savo parašu ir perdavė minėtas suklastotas UAB „V.“ bei iš kitų asmenų gautas UAB „A.“ PVM sąskaitas faktūras L. S.. Tęsdamas savo nusikalstamą veiklą, jis (L. S.), žinodamas, kad pagal kito asmens jam pateiktas UAB „V.“ ir „A.“ PVM sąskaitas faktūras sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kaip UAB „Vn.“ direktorius jas pasirašė ir pateikė UAB „Vn.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui (nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiklą), nurodydamas jas įtraukti į UAB „Vn.“ buhalterinę apskaitą ir pelno mokesčio deklaraciją už 2004 m., kurią 2005 m. gegužės 11 d. pateikė VMI Kauno apskrities skyriui. Taip jis (L. S.), veikdamas bendrininkų grupe su kitais asmenimis, UAB „Vn.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 9849,68 Eur (34 009 Lt) pelno mokesčio į valstybės biudžetą.

2.2. Taip pat L. S. su G. K. buvo kaltinami tuo, kad nuo 2003 m. gruodžio mėn. iki 2006 m. vasario mėn. susitarė su kitu asmeniu už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti UAB „H.“ suklastotas PVM sąskaitas faktūras apie tariamai UAB „H.“ parduotas paslaugas ir prekes, kurias įtraukus į UAB „H.“ buhalterinę apskaitą būtų galima sumažinti UAB „H.“ valstybės biudžetui mokėtiną pelno mokestį, o kitas asmuo sutiko tokius dokumentus įsigyti ir už juos sumokėti. Po to L. S. arba G. K. pateikė kitam asmeniui gautus duomenis apie UAB „H.“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos arba prekės turėtų būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „H.“. Kitas asmuo, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, suorganizavo, kad į jo valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „V.“ vardu įsigytų PVM sąskaitų faktūrų blankus (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame teismo nuosprendyje) kompiuterine technika būtų įrašyti ir atspausdinti žinomai melagingi duomenys apie tariamai UAB „V.“ parduotas prekes ir suteiktas paslaugas UAB „H.“ iš viso už 194 622,74 Eur (671 993,42 Lt) sumą. Kitas asmuo, vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą, kai kuriuos iš L. S. arba G. K. gautus reikalingus duomenis taip pat perdavė kitiems asmenimis, kurie suorganizavo, kad į jų valdomų bei realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „A.“, „D.“ ir „Vr.“ PVM sąskaitų faktūrų blankus (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame teismo nuosprendyje) kompiuterine technika būtų įrašyti ir atspausdinti žinomai melagingi duomenys apie minėtų įmonių tariamai UAB „H.“ parduotas prekes ir suteiktas paslaugas iš viso už 265 900,53 Eur (918 101,36 Lt). Tęsdami nusikalstamą veiką, kiti asmenys pateikė A. N. (nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką) UAB „A.“ PVM sąskaitas faktūras ir nurodė jas patvirtinti savo, kaip UAB „A.“ direktoriaus, parašu, R. Č. (nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką) pateikė minėtas UAB „Vr.“ PVM sąskaitas faktūras ir nurodė jas patvirtinti savo, kaip UAB „Vr.“ direktoriaus, parašu, pastariesiems pasirašius minėtas UAB „A.“ ir „Vr.“ PVM sąskaitas faktūras su melagingais duomenimis, perdavė visas šias PVM sąskaitas faktūras kitam asmeniui, kuris patvirtino UAB „V.“ PVM sąskaitose faktūrose atspausdintus melagingus duomenis ir perdavė minėtas suklastotas PVM sąskaitas faktūras L. S. arba G. K., kurie jas perdavė UAB „H.“ direktoriui, kuris jas pasirašė ir pateikė UAB „H.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui (nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiklą), nurodydamas jas įtraukti į UAB „H.“ buhalterinę apskaitą ir pelno mokesčio deklaracijas už 2003–2005 m., kurias 2004 m. rugsėjo 28 d., 2005 m. gegužės 30 d. ir 2006 m. vasario 15 d. pateikė VMI Vilniaus apskrities skyriui. Taip L. S. ir G. K., veikdami bendrininkų grupe su kitais asmenimis, UAB „H.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 58 541,18 Eur (202 131 Lt) pelno mokesčio į valstybės biudžetą.

2.3. Taip pat L. S. ir G. K. buvo kaltinami tuo, kad nuo 2003 m. gruodžio mėn. iki 2006 m. rugsėjo mėn. susitarė su kitu asmeniu už nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti UAB „M.“ suklastotas PVM sąskaitas faktūras apie tariamai UAB „M.“ parduotas paslaugas ir prekes, kurias įtraukus į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą būtų galima sumažinti UAB „M.“ valstybės biudžetui mokėtiną pelno mokestį. Po to L. S. arba G. K. nurodė, kokios paslaugos arba prekės turėtų būti nurodytos suklastotose PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „M.“. Kitas asmuo suorganizavo, kad į jo valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „V.“ vardu įsigytų PVM sąskaitų faktūrų blankus (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame teismo nuosprendyje) kompiuterine technika būtų įrašyti ir atspausdinti žinomai melagingi duomenys apie tariamai UAB „V.“ parduotas prekes ir suteiktas paslaugas UAB „M.“ iš viso už 57 527,35 Eur (198 630,45 Lt) (G. K. pareikštame kaltinime ir teismų nuosprendžiuose nurodyta kita suma – 74 817,63 Eur (258 330,32 Lt)). Kitas asmuo, vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą, perdavė kai kuriuos iš L. S. arba G. K. gautus duomenis kitiems asmenims, kurie suorganizavo, kad į jų valdomų bei realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „A.“, „D.“ ir „Vr.“ PVM sąskaitų faktūrų blankus (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame teismo nuosprendyje) kompiuterine technika būtų įrašyti ir atspausdinti žinomai melagingi duomenys apie minėtų įmonių tariamai UAB „M.“ parduotas prekes ir suteiktas paslaugas iš viso už 74 817,63 Eur (258 330,32 Lt) (G. K. kaltinime buvo nurodyta kita suma – 132 344,99 Eur (456 960,77 Lt)). Tęsdami nusikalstamą veiką, kiti asmenys pateikė A. N. minėtas UAB „A.“ PVM sąskaitas faktūras ir nurodė jas patvirtinti, o R. Č. pateikė minėtas UAB „Vr.“ PVM sąskaitas faktūras ir nurodė jas patvirtinti, pastariesiems pasirašius minėtas PVM sąskaitas faktūras su melagingais duomenimis, kiti asmenys perdavė visas šias žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras kitam asmeniui, kuris patvirtino UAB „V.“ PVM sąskaitose faktūrose atspausdintus duomenis ir perdavė minėtas suklastotas PVM sąskaitas faktūras L. S. arba G. K., kurie jas perdavė UAB „M.“ direktoriui, kuris jas pasirašė ir pateikė UAB „M.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui (nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiklą), nurodydamas jas įtraukti į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą ir pelno mokesčio deklaracijas už 2003–2005 m., kurias 2004 m. rugsėjo 29 d., 2005 m. kovo 7 d. ir 2006 m. rugsėjo 25 d. pateikė VMI Kauno apskrities skyriui. Taip jis (L. S.) ir G. K., veikdami bendrininkų grupe su kitais asmenimis, UAB „M.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 16 823,74 Eur (58 089 Lt) pelno mokesčio į valstybės biudžetą.

2.4. Taip L. S. Vilniaus, Kauno miestuose, tiksliai nenustatytoje vietoje, nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2006 m. rugsėjo mėn., tiksliai nenustatytu laiku, veikdamas bendrininkų grupe kartu su G. K. ir kitais asmenimis, iš anksto susitaręs su bendrininkų grupės nariais daryti sunkų ir ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant pelno mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai panaikinti prievolę pelno mokestį sumokėti į valstybės biudžetą, pirmiau nurodytu būdu apgaule UAB,,Vn.“,,,H.“ ir,,M.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę 85 214,61 Eur (294 229 Lt) pelno mokesčio sumokėti į valstybės biudžetą.

3. G. K. buvo kaltinama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. Vilniaus, Kauno, Alytaus, Panevėžio miestuose, veikdama bendrininkų grupe su L. S., L. J. bei kitais asmenimis, veikdama išankstine tiesiogine tyčia ir siekdama vieningo nusikalstamo sumanymo – apgaule panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai turtinę prievolę – sumokėti į valstybės biudžetą PVM, tarpininkavo perduodant nusikalstamai veikai nuslėpti naudojamų UAB,,V.“, „A.“, „Vr.“ ir „D.“ suklastotus dokumentus bei pinigus Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, taip šių ūkio subjektų naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 112 598,93 Eur (365 473,60 Lt) PVM į valstybės biudžetą, būtent:

3.1. Ji 2004 m. liepos mėn. – 2005 m. balandžio mėn. susitarė su kitu asmeniu ir L. J. už nenustatyto dydžio piniginį atlygį tarpininkauti pateikiant kito asmens vadovaujamai įmonei UAB „S.“ suklastotų PVM sąskaitų faktūrų apie tariamai UAB „S.“ parduotas paslaugas ir prekes, kurias įtraukus į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą būtų galima sumažinti UAB „S.“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, o kitas asmuo sutiko tokius dokumentus įsigyti ir už juos sumokėti. Po to ji pati arba L. J. pateikė kitam asmeniui gautus duomenis apie UAB „S.“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos arba prekės turėtų būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „S.“. Kitas asmuo suorganizavo, kad į jo valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „V.“ vardu įsigytų PVM sąskaitų faktūrų blankus (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame teismo nuosprendyje) kompiuterine technika būtų įrašyti ir atspausdinti žinomai melagingi duomenys apie tariamai UAB „V.“ parduotas prekes ir suteiktas paslaugas UAB „S.“ iš viso už 35 146,50 Eur (121 353,86 Lt), tarp jų – 5361,33 Eur (18 511,6 Lt) PVM. Kitas asmuo, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, patvirtino UAB „V.“ PVM sąskaitose faktūrose atspausdintus melagingus duomenis savo, kaip UAB „V.“ direktoriaus, parašu ir perdavė minėtas UAB „V.“ PVM sąskaitas faktūras L. J. arba jai (G. K.), o jie perdavė UAB „S.“ direktoriui, kuris jas pasirašė ir pateikė UAB „S.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas jas įtraukti į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, kurias 2004 m. spalio 25 d., 2005 m. kovo 15 d., kovo 18 d., balandžio 22 d. pateikė VMI Panevėžio apskrities skyriui. Taip ji (G. K.), veikdama bendrininkų grupe su L. J. ir kitais asmenimis, UAB „S.“ naudai panaikino turtinę prievolę sumokėti 5361,33 Eur (18 511,60 Lt) PVM į valstybės biudžetą.

3.2. Taip iš viso ji (G. K.) Vilniaus, Kauno, Alytaus, Panevėžio miestuose, tiksliai nenustatytoje vietoje, nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn., tiksliai nenustatytu laiku, veikdama bendrininkų grupe su L. S., L. J. ir kitais asmenimis, pirmiau nurodytu būdu apgaule UAB,,S.“,,,L.“,,,H.“ ir,,M.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę 112 598,93 Eur (365 473,60 Lt) PVM sumokėti į valstybės biudžetą.

4. Be to, G. K. buvo kaltinama tuo, kad nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2006 m. rugsėjo mėn. Vilniaus, Kauno, Alytaus, Panevėžio miestuose, veikdama bendrininkų grupe su L. S. ir kitais asmenimis, išankstine tiesiogine tyčia ir siekdama vieningo nusikalstamo sumanymo – apgaule panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai turtinę prievolę – sumokėti į valstybės biudžetą pelno mokestį, tarpininkavo perduodant nusikalstamai veikai nuslėpti naudojamų UAB,,V.“, „A.“, „Vr.“ ir „D.“ suklastotus dokumentus bei pinigus Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, taip šių ūkio subjektų naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 79 832,70 Eur (275 646,34 Lt) pelno mokesčio į valstybės biudžetą, būtent:

4.1. Ji nuo 2004 m. liepos mėn. iki 2005 m. rugsėjo mėn. susitarė su L. J. ir kitu asmeniu už nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti UAB „S.“ suklastotas PVM sąskaitas faktūras apie tariamai UAB „S.“ parduotas paslaugas ir prekes, kurias įtraukus į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą būtų galima sumažinti UAB „S.“ valstybės biudžetui mokėtiną pelno mokestį. Po to L. J. arba ji pati pateikė kitam asmeniui gautus duomenis apie UAB „S.“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos arba prekės turėtų būti nurodytos kaip tariamai parduodamos UAB „S.“. Kitas asmuo, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, suorganizavo, kad į jo valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „V.“ vardu įsigytų PVM sąskaitų faktūrų blankus (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame teismo nuosprendyje) kompiuterine technika būtų įrašyti ir atspausdinti žinomai melagingi duomenys apie tariamai UAB „V.“ parduotas prekes ir suteiktas paslaugas UAB „S.“ iš viso už 35 146,51 Eur (121 353,86 Lt). Kitas asmuo, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, patvirtino UAB „V.“ PVM sąskaitas faktūras savo parašu ir perdavė L. J. arba jai (G. K.), o jie perdavė UAB „S.“ direktoriui, kuris jas pasirašė ir pateikė UAB „S.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas jas įtraukti į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą ir pelno mokesčio deklaraciją už 2004 m., kurią 2005 m. rugsėjo 12 d. pateikė VMI Panevėžio apskrities skyriui. Taip ji (G. K.), veikdama bendrininkų grupe kartu su L. J. ir kitais asmenimis, UAB „S.“ naudai panaikino turtinę prievolę sumokėti 4467,77 Eur (15 426,34 Lt) pelno mokesčio į valstybės biudžetą.

4.2. Taip G. K. Vilniaus, Kauno, Panevėžio miestuose, tiksliai nenustatytoje vietoje, 2003 m. gegužės – 2006 m. rugsėjo mėnesių laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, veikdama bendrininkų grupe kartu su L. S., L. J. ir kitais asmenimis, pirmiau nurodytu būdu, apgaule UAB,,S.“,,,H.“ ir,,M.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – iš viso 79 832,70 Eur (275 646,34 Lt) pelno mokesčio sumokėti į valstybės biudžetą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacines instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą, jį tenkino ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog L. S., L. J., G. K. nepadarė veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje. Šios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, įrodymų vertinimas byloje atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Byloje įrodymai vertinti selektyviai, neįvertinta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, nesiimta procesinių priemonių siekiant pašalinti byloje esančius prieštaravimus. Dėl to pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis panaikintas, baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

3. Kasaciniame skunde L. S., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjas advokatas A. Venckus prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 25 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 23 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė rungimosi ir nekaltumo prezumpcijos principus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 7 straipsnis, 44 straipsnio 6 dalis), taip suvaržė jo ginamojo teisę į gynybą (BPK 22 straipsnio 3 dalis) ir padarė esminį BPK normų pažeidimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat šis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6.2. Kasatorius plačiai aptaria Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 10 d. sprendimas Vulakh ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 33468/03) ir nurodo, kad skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (13.1 punktas) aprašomoji dalis yra grindžiama kategoriškais teiginiais, kurie iš esmės reiškia, kad kasatoriaus ginamasis L. S. yra kaltas dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Be to, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje (38 punkte) yra nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs apylinkės teismo ištirtus įrodymus, atlikęs įrodymų tyrimą, daro išvadą, jog visi kaltinamieji nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. Vilniaus, Kauno, Alytaus miestuose, veikdami bendrininkų grupe, tiesiogine tyčia, siekdami vieningo nusikalstamo sumanymo – apgaule panaikinti ūkio subjektų naudai turtinę prievolę –sumokėti į valstybės biudžetą PVM, tarpininkavo perduodant nusikalstamai veikai nuslėpti naudojamų UAB „V.“, „A.“, „Vr.“ ir „D.“ suklastotus dokumentus bei pinigus Lietuvos Respublikos ūkio subjektų atstovams, taip ūkio subjektų naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 113 255,58 Eur (391 048,86 Lt) PVM į valstybės biudžetą. Kasatorius teigia, kad tokios kategoriškos teismo išvados neabejotinai yra už „įtarimo būklės“ aprašymo ribų ir iš esmės reiškia, jog L. S. yra kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Dėl to skundžiamas nuosprendis laikytinas priimtu padarius esminį procesinį BPK 44 straipsnio 6 dalies pažeidimą ir turi būti panaikintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>).

6.3. Kasatorius aptaria kaltinamojo teises, nurodytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje, rungimosi principo ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto nuostatas, EŽTT jurisprudenciją dėl šių nuostatų aiškinimo ir taikymo (1997 m. balandžio 23 d. sprendimas Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandų Karalystę, peticijų Nr. 21363/93/21364/93, 21427/93, 22056/93; 2002 m. kovo 7 d. sprendimas Birutis ir kiti prieš Lietuvą) ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kasatoriaus ginamasis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, lemiama apimtimi yra pagrįsta kaltinamojo V. B. (V. B.) parodymais, o išvada apie visų kaltinamųjų bendrininkavimą – tik šio kaltinamojo parodymais. Tačiau nagrinėjamoje byloje šis kaltinamasis nebuvo apklaustas bylos nagrinėjimo pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismuose metu, teismas netenkino gynybos prašymo jį apklausti, taip buvo atimta galimybė kaltinamiesiems ir jų gynėjams užduoti klausimus kaltinimo „liudytojui“. Taip teismas neabejotinai suvaržė kasatoriaus ir jo ginamojo procesinę teisę, nurodytą BPK 22 straipsnio 3 dalyje, pažeidė rungimosi principą bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto reikalavimus.

6.4. Nors kaltinamasis V. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. sausio 5 d., laikantis tokiai apklausai keliamų procesinių reikalavimų, tačiau apie tokią apklausą BPK nustatyta tvarka nebuvo informuotas nei kasatorius, nei jo ginamasis, dėl to jie šioje apklausoje nedalyvavo ir taip nebuvo užtikrinta jų procesinė teisė šioje apklausoje dalyvauti bei užduoti klausimus apklausiamam asmeniui (įtariamajam V. B.) arba atsisakyti dalyvavimo joje (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 7 straipsnio 2 dalis). Pranešimas apie įtarimą kasatoriaus ginamajam buvo įteiktas 2013 m. vasario 15 d., tačiau vėliau (po 2013 m. vasario 15 d.) V. B. nė karto nebuvo apklaustas nei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei nagrinėjant šią baudžiamąją bylą teismuose. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad skundžiamame nuosprendyje galima remtis kaltinamojo V. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir tai nepažeis nei kasatoriaus, nei jo ginamojo procesinių teisių, yra nepagrįsta.

6.5. Teismas, priimdamas sprendimą skundžiamą nuosprendį pagrįsti tokiais kaltinamojo V. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, nepagrįstai vadovavosi teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>. Kasatorius teigia, kad ši teismų praktika nėra precedentas nagrinėjamai bylai, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ja vadovavosi ir skundžiamo nuosprendžio išvadų pagrindimas remiantis minėto kaltinamojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, neatitinka minėtoje teismų praktikoje suformuotų taisyklių ir reikalavimų, t. y. nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad V. B. nedalyvavimo procese priežastis buvo svarbi ir kad jo parodymai yra svarbūs (lemiami) bei pakankamai patikimi.

6.6. Kasatorius nurodo, kad per laikotarpį nuo bylos perdavimo teismui (2014 m. rugsėjo mėn.) iki 2017 m. pabaigos, per kurį kaltinamasis V. B. dalyvavo šios bylos nagrinėjime teisme, nebuvo jokių procesinių kliūčių teisme apklausti šį kaltinamąjį, tačiau, šiam atsisakius duoti parodymus, taip vienareikšmiškai buvo atsisakyta patvirtinti ir savo 2011 m. sausio 5 d. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, turint tikslą perkelti atsakomybę kitiems kaltinamiesiems. Be to, aptariami V. B. parodymai nebuvo ir paskutinė priemonė nagrinėjamoje byloje, nes visi asmenys, nurodyti kaltinamajame akte (L. J., G. K., R. J., T. D., E. P. ir A. K.), su kuriais jo ginamasis kaltinamas padaręs inkriminuojamas nusikalstamas veikas bendrininkų grupe, taip pat gali patvirtinti arba paneigti ir kaltinimo pagrįstumą (nepagrįstumą), ir V. B. parodymus. Kartu tai reiškia, kad tik apklausus teisme išvardytus asmenis būtų galima pripažinti minėtus V. B. parodymus kaip paskutinę priemonę. Tačiau teisme buvo apklausti tik kaltinamieji G. K. ir L. J., kurie kasatoriaus ginamojo iki bylos pradėjimo nepažinojo ir jokių nusikalstamų veikų su juo niekada nevykdė. Kiti kaltinamajame akte nurodyti kaltinamieji nagrinėjant bylą teisme niekada nebuvo apklausti, o R. J. ir T. D. net nebuvo kviečiami į teismo posėdžius, pirmosios instancijos teismas atmetė kasatoriaus prašymą šiuos asmenis apklausti.

6.7. Kasatorius nesutinka ir su kita skundžiamo nuosprendžio išvada, kad aptariamus kaltinamojo V. B. parodymus patvirtina kiti bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, nes byloje nėra neginčijamų duomenų, patvirtinančių, kad jo ginamasis buvo pažįstamas su minėtais asmenimis ir juos siejo vieninga tyčia. Be to, skundžiamame nuosprendyje net nenurodyta, kokie tai yra duomenys, patvirtinantys tiek minėtus V. B. parodymus, tiek bendrininkų susitarimą, jo sudarymo laiką, būdą, turinį ir susitarimo ribas. Kasatoriaus ginamojo parodymus, kad iki bylos pradėjimo jis nepažinojo nė vieno kaltinime nurodyto asmens, patvirtino L. J. ir G. K., o kiti asmenys (R. J., T. D., E. P., A. K.) teisme neapklausti, jų apklausų parodymuose, surašytuose ikiteisminio tyrimo metu, tokių duomenų taip pat nėra. Kartu tai reiškia, kad skundžiamo nuosprendžio išvada apie šių asmenų pažintį ir bendrininkavimą yra paremta išimtinai tik kaltinamojo V. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau šių parodymų nepatvirtina bylos nagrinėjimo metu ištirti kiti įrodymai, ir dėl to tokie parodymai negali būti laikomi pakankamais skundžiamame nuosprendyje padaryti išvadai, kad kasatoriaus ginamasis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, veikdamas vieninga tiesiogine tyčia ir bendrininkų grupe su kaltinamajame akte nurodytais asmenimis.

6.8. Priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, aptariamų V. B. parodymų nepatvirtina ir teisme apklaustų specialisčių parodymai bei jų surašytos specialisto išvados, kurios, be kita ko, negali būti laikomos tinkamais ir patikimais įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme, patvirtinančiais kaltinamojo V. B. parodymus, kadangi visose užduotyse atlikti specialiųjų žinių reikalaujančius tyrimus, kurių pagrindu buvo surašytos minėtos specialisto išvados, a priori (iš anksto) buvo nurodoma, kad sandoriai tarp užduotyje nurodytų įmonių yra neįvykę, dėl to visos bendrovių ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusios specialistės rėmėsi tokia išankstine ikiteisminio tyrimo pareigūno padaryta išvada, visiškai nevertindamos, netirdamos ir neanalizuodamos faktinių sandorių sudarymo aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQwLTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-440-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-440-976/2015">2K-440-976/2015</a>).

6.9. Kasatorius pažymi ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytose PVM sąskaitose faktūrose išvardytas prekes UAB „Vn.“ gavo ir įstatymų nustatyta tvarka jas apskaitė bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Tai, kad šios bendrovės kontrahentai galimai netinkamai ar nusikalstamai tvarkė jiems priklausančių bendrovių buhalterinę apskaitą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad prekių pirkimo–pardavimo sandoriai tarp skundžiamame nuosprendyje išvardytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų ūkio subjektų neįvyko ir juose išvardytų prekių, už kurias buvo atsiskaityta tik banko pavedimais, UAB „Vn.“ negavo.

6.10. Be to, skundžiamas nuosprendis neatitinka BPK 301 straipsnio, 305 straipsnio 1–2, 4 dalių ir 331 straipsnio 3 dalies reikalavimų bei suformuotos teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-74/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-74/2010">2K-74/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjY0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-664/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-664/2012">2K-664/2012</a>, 2K-456/699/2015, 2K-32-699/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016, 2K-P-135-648/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LTc0Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109-746/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109-746/2017">2K-109-746/2017</a>). Kasatoriaus ginamasis buvo kaltinamas padaręs dvi nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. viena veika, kad, veikdamas su bendrininkų grupe, kaltinamajame akte nurodytų juridinių asmenų naudai apgaule panaikinęs turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 113 255,58 Eur (391 048,86 Lt) PVM, o antra veika, kad, veikdamas su bendrininkų grupe, kaltinamajame akte nurodytų juridinių asmenų naudai apgaule panaikinęs turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 85 214,61 Eur (294 229 Lt) pelno mokesčio. Pirmosios instancijos teismas dėl šių abiejų veikų priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad L. S. padarė abi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir bylą nutraukė BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu taip pat dėl abiejų nusikalstamų veikų. Tačiau skundžiamame nuosprendyje (38 punkte) padarė išvadą, kad L. S., veikdamas bendrininkų grupe su L. J. ir G. K., padarė tik vieną iš BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, t. y. apgaule panaikino Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti į valstybės biudžetą 113 255,58 Eur (391 048,86 Lt) PVM. Šiame nuosprendyje nėra nurodyti argumentai, kaip apeliacinės instancijos teismas išsprendė kasatoriaus ginamajam pareikštą kaltinimą dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo apgaule, t. y. Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai panaikinant didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti į valstybės biudžetą 85 214,61 Eur (294 229 Lt) pelno mokesčio.

6.11. Kasatorius teigia ir tai, kad teismui pateiktas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes jo ginamajam pareikštas alternatyvus kaltinimas, kaip ir kitai kaltinamajai G. K.. Išdėstydamas šiame kaltinamajame akte aprašytas nusikalstamas veikas, kasatorius teigia, kad šios kaltinamojo akto formuluotės pažodžiui yra perkeltos (nukopijuotos) į skundžiamą nuosprendį, dėl to nėra galimybės suprasti, ką nustatė apeliacinės instancijos teismas ir kas atliko kaltinamajame akte nurodytus veiksmus – ar kasatoriaus ginamasis L. S., ar kaltinamoji G. K.. Taip teismas neabejotinai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LTc0Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109-746/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109-746/2017">2K-109-746/2017</a>) bei pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

7. Kasaciniame skunde G. K., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 25 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 23 d. nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:

7.1. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė nuosprendį, kuriuo nutraukė baudžiamąją bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau jokių naujų aplinkybių nenustatė ir vadovavosi tais pačiais proceso metu gautais įrodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas neatsižvelgus į bylai teisingai išspręsti svarbius įrodymus, teismo išvados padarytos nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių ir taip iš esmės pažeisti šios BPK normos reikalavimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jos (kasatorės) teisės, padaryti pažeidimai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-253-303/2015).

7.2. Skundžiamas nuosprendis iš esmės pagrįstas ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais įtariamojo V. B. parodymais, jo kasatorė ir jos gynėjas neturėjo galimybės apklausti, nes, apklausiant šį įtariamąjį pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jai nebuvo pateikti įtarimai. Teisminio bylos nagrinėjimo metu V. B. nebuvo apklaustas, dėl to buvo pažeistas rungimosi principas ir suvaržytos jos kaip kaltinamosios gynybos teisės, t. y. teisė pačiai apklausti liudytojus. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme V. B. parodymai atitinka baudžiamojo proceso normas, apibrėžiančias reikalavimus įrodymams, ir nepagrįstai juos pripažino tinkamu įrodymu, kurio sąsajumas, leistinumas, patikimumas ir įrodomoji reikšmė nepažeidžia įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų. Taip pat kasatorė nesutinka su šio teismo išvada, kad V. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra vienintelis ir reikšmingas įrodymas teisingam nuosprendžiui priimti.

7.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>, nes ši byla ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) skiriasi nuo nagrinėjamos baudžiamosios bylos (V. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu kasatorė nebuvo įtariamoji ir toje proceso stadijoje neturėjo galimybės užduoti jam klausimų), todėl ši byla nėra precedentas nagrinėjamai bylai.

7.4. Kasatorė plačiai aptaria EŽTT jurisprudenciją dėl atvejų, kai asmens pripažinimas kaltu lemiamai grindžiamas liudytojų (nukentėjusiųjų), kuriems kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, parodymais, kuriuose konstatuojamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto pažeidimas (1990 m. gruodžio 19 d. sprendimas Delta prieš Prancūziją; 2005 m. liepos 26 d. sprendimas Mild ir Virtanen prieš Suomiją, peticijų Nr. 39481/98 ir 40227/98; 2001 m. vasario 27 d. sprendimas, Luca prieš Italiją, peticijos Nr. 33354/96; 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimas Rachad prieš Prancūziją, peticijos Nr. 71846/01; 2009 m. sausio 20 d. sprendimas Al-Khavąja ir Thery prieš Junginę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06), ir pažymi, kad kaltinamojo teisė užduoti klausimus, teisė į rungtynišką, sąžiningą (teisingą) procesą įtvirtinta ir BPK 7 straipsnyje, 44 straipsnio 7 dalyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAyLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-102/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-102/2009">2K-102/2009</a>, 2K-476/2013). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatorės ir gynybos prašymą apklausti V. B., nesiėmė jokių priemonių, kad būtų užtikrintas šio asmens dalyvavimas procese ir jis būtų apklaustas, todėl, priešingai nei nurodyta nuosprendžio 45 punkte, tai nelaikytina svarbia priežastimi, dėl kurios V. B. negalėjo būti apklaustas teismo posėdyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-590/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-590/2007">2K-590/2007</a>, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018, EŽTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Rosin prieš Estiją, peticijos Nr. 26540/08).

7.5. Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog kaltinamajame akte pateikiant kaltinimus skirtingiems asmenims nurodytos prieštaringos aplinkybės, kad veiksmai buvo atlikti arba vieno, arba kito kaltinamojo, t. y. informacijos pateikimas, fiktyvių dokumentų pateikimas buvo atlikti L. J. arba kasatorės G. K. ir L. S. arba kasatorės G. K.. Šie prieštaravimai yra visuose kaltinimo epizoduose, todėl šioje byloje svarbu nustatyti, kuris konkrečiai asmuo perdavė informaciją ir fiktyvius dokumentus, ir tik tada spręsti apie tokio asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, kaltinamajame akte nurodyta ir kita nekonkreti aplinkybė, kad suklastoti dokumentai buvo perduodami arba pateikiami už nenustatyto dydžio atlygius, tačiau tiksliai nenustatytais laiku ir vietose. Kasatorė teigia, kad tokios prieštaringos informacijos šaltinis yra būtent V. B. parodymai, kuriuose esančius prieštaravimus pašalinti galima tik jį apklausus, nes iš kaltinamojo akto ir byloje surinktų įrodymų neįmanoma nustatyti, kokias konkrečiai užduotis ir kokia apimtimi ji (kasatorė) atliko ar neatliko, koks jos vaidmuo buvo bendrininkų grupėje. Kadangi kasatorė ir jos gynėjas jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės pateikti V. B. klausimų, teismui kyla pareiga nustatyti, ar šio asmens parodymai yra lemiami, ir, pripažinus juos tokiais, įsitikinti, ar yra pakankamų gynybos teisės suvaržymus kompensuojančių veiksnių, įskaitant priemones, leidžiančias teisingai ir tinkamai įvertinti tokių parodymų patikimumą. Juolab kad skundžiamame nuosprendyje teismas savo išvadas dėl kasatorės kaltės, padarius nusikalstamas veikas, iš esmės grindė tik minėto asmens parodymais (apie tai, kas iš kaltinamųjų perduodavo informaciją, dokumentus bei pinigus), duotais ikiteisminio tyrimo metu (nuosprendžio 43, 56 punktai). Byloje nėra jokių duomenų (liudytojų parodymų, specialistų išvadų ar kitų rašytinių įrodymų), patvirtinančių, kad kasatorė būtų atlikusi kokius nors nusikalstamus veiksmus, todėl teismas turėjo vertinti V. B. parodymus kaip tokios svarbos įrodymą, kuris gali nulemti bylos baigtį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, nepagrįstą bylos duomenimis, kad šie parodymai nėra vienintelis ir reikšmingas įrodymas teisingam nuosprendžiui priimti, ir rėmėsi jais grįsdamas skundžiamą nuosprendį, netikrindamas, ar byloje yra pakankamai procesinių garantijų, kurios užtikrintų gynybos teisių įgyvendinimą. Kasatorės teigimu, taip buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 276 straipsnio 4 dalies reikalavimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA2LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-206/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-206/2008">2K-206/2008</a>, 2K-274/2008, 2K-412/2008, 2K-7-198/2008, 2K-55/2009, 2K-11/2011, 2K-344/2011, EŽTT 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02).

7.6. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė asmenų, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo įtariamieji dėl veikų, susijusių su kasatorei ir kitiems kaltinamiesiems inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, parodymų vertinimo taisyklių, suformuotų teismų praktikoje. Teismas, motyvuodamas savo išvadas dėl kasatorės kaltės, neįvertino V. B. parodymų patikimumo prasme, nepašalino juose esančių prieštaravimų apie tai, kuris konkrečiai asmuo perduodavo informaciją ir fiktyvius dokumentus.

7.7. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai kaltinančiais įrodymais pripažintos specialistų išvados bei specialisčių, atlikusių tyrimus, paaiškinimai. Specialisto išvadose tik nurodyta, taip pat ir jas atlikusios specialistės teisme paaiškino, kad, į buhalterinę apskaitą įtraukus neatliktas ūkines operacijas, buvo padidinta apskaita už ūkines operacijas ir taip sumažintas mokėtinas PVM valstybei, tačiau nenurodyta, kas tai padarė ir tuo labiau kad būtent kasatorė padarė šias veikas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas specialisto išvadas, neatsižvelgė į tai, kad jose yra tik konstatuota, kad įmonių sandoriai buvo fiktyvūs, kad į buhalterinę apskaitą įtraukus neatliktas ūkines operacijas buvo padidinta apskaita už ūkines operacijas ir taip sumažintas mokėtinas PVM valstybei. Taip pat neatsižvelgta į tai, kad sandorių tikrumo (fiktyvumo) specialistai netyrė ir tokią išvadą padarė preziumuodami, kad sandoriai fiktyvūs, nes taip jiems buvo nurodyta užduotyje. Nors teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismai, vertindami specialisto išvadą ar ekspertizės aktą, turėtų patikrinti ir įvertinti specialistui ar ekspertui pateiktos medžiagos išsamumą, pakankamumą ir kokybiškumą; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumą; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumą; taikytų metodų mokslinį pagrįstumą ir tinkamumą; atsakyti į klausimą, ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialiųjų žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jų kompetencijos ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQwLTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-440-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-440-976/2015">2K-440-976/2015</a>). Apibendrindama kasatorė teigia, kad turi būti panaikintas skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

8. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

8.1. Abiejų kasacinių skundų argumentai ir prašymai yra nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso nuostatų nepažeidė, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė teisėtą nuosprendį, kuriuo pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą L. S. ir G. K. dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

8.2. Prokuroras nesutinka su L. S. gynėjo advokato A. Venckaus argumentais, kad skundžiamo nuosprendžio teiginiai dėl nusikalstamų veikų fakto konstatavimo iš esmės reiškia, kad L. S. yra kaltas dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir kad tokios teismo kategoriškos išvados neabejotinai išeina už „įtarimo būklės“ aprašymo ribų, dėl to laikytina, kad šis nuosprendis priimtas padarius esminį BPK 44 straipsnio 6 dalies pažeidimą bei naikintinas. Nors kasaciniame skunde teisingai cituojama teismų praktika, kad tais atvejais, kai nusprendžiama, jog išteisinamasis nuosprendis naikintinas, tačiau baudžiamoji byla, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nutrauktina, teismo sprendimas negali būti grindžiamas teiginiais, iš esmės reiškiančiais, jog asmuo yra kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo, tačiau prokuroras teigia, kad šiuo atveju tokia teismų praktika negalima vadovautis, todėl skundo argumentai atmestini.

8.3. Prokuroras pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismas, laikydamasis BPK reikalavimų ir priimdamas nuosprendį, pagrįstai padarė konkrečią išvadą, kad kaltinime įvardytos nusikalstamos veikos buvo padarytos. Be to, kasaciniame skunde akcentuojama teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a> dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, yra 2012 m. ir neaktuali, nes nagrinėjamoje byloje reikia vadovautis 2017 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. XIII-805 redakcijoje nustatytu teisiniu reguliavimu, priimtu įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimą, kuriame nurodyta ir tai, kad „BPK 327 straipsnio 1 punktas (2007 m. birželio 28 d. redakcija) tiek, kiek pagal jį apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė, teismui neišsprendus, ar išteisintasis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo kaltinamas, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“. Prokuroras, aptardamas BPK 331 straipsnio 3 dalies nuostatas, teigia, kad skundžiamame nuosprendyje teismas, konstatavęs kaltinamiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo faktą ir išdėstęs aplinkybes, pagrindžiančias, jog nuosprendyje įvardyti asmenys pagrįstai buvo kaltinami padarę nusikalstamas veikas, BPK pažeidimų nepadarė.

8.4. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai vadovavosi teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>, ir rėmėsi ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais įtariamojo V. B. (kuriam paskelbta paieška, tai, prokuroro teigimu, laikytina svarbia priežastimi, kodėl jis nedalyvavo teismo posėdyje ir nebuvo apklausiamas) parodymais. Teismas pagrįstai pripažino šiuos V. B. parodymus leistinais įrodymais, be to, jie nėra vienintelis bei reikšmingas įrodymas teisingam nuosprendžiui priimti. Kartu tai reiškia, kad teismas galėjo jais remtis, pagrįsti priimamą sprendimą, tokia situacija nepažeidė kaltinamųjų teisės į rungtynišką procesą ar gynybos teisės (pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti), ir nėra jokio pagrindo teigti apie esminius baudžiamojo proceso pažeidimus.

8.5. Kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles, nes padarė, kasatorių nuomone, nepagrįstas išvadas: 1) V. B. parodymus patvirtina kiti bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai; 2) šie parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra vienintelis ir reikšmingas įrodymas teisingam nuosprendžiui priimti, todėl jais rėmėsi grįsdamas skundžiamą nuosprendį. Taip pat kasatoriai nepagrįstai teigia, kad aplinkybes apie L. S. ir G. K. pažintį bei bendrininkavimą su kitais kaltinamaisiais patvirtina išimtinai tik V. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurių nepatvirtina jokie bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo leidėjo suteikta prerogatyva, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų nepažeidė. Tai, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip norėtų kasatoriai, nepatvirtina baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus.

8.6. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje aiškiai išvardyti įrodymai (V. B. parodymai, liudytojų L. K., A. N. parodymai, specialisčių, atlikusių bendrovių ūkinės finansinės veiklos tyrimus, paaiškinimai, specialistų išvados dėl bendrovių ūkinės finansinės veiklos bei jų paaiškinimai, patikrinimo aktas), kurie sudaro vientisą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo ir kuriais buvo grindžiamos teismo išvados. Kitoks, nei norėtų kasatoriai, surinktų duomenų vertinimas nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė esminį BPK normų pažeidimą.

8.7. Prokuroras, nesutikdamas su kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais dėl specialisto išvadų vertinimo, nurodo, kad specialisto išvados iš esmės yra tinkamos ir jomis galima grįsti priimtą teismo sprendimą, nes jos yra patvirtintos kitais byloje esančiais įrodymais (VMI atliktais bendrovių mokestiniais patikrinimais, surašytais patikrinimo aktais). Jos nėra atliktos išimtinai remiantis tik tyrėjo klausimuose konstatuotų aplinkybių faktu, priešingai, jose įvertinti ir duomenys iš VMI informacinės sistemos, patikrinimų metu surinkta medžiaga. Be to, specialisto išvadų, kaip įrodymų, vertinimas yra ne kasacinės instancijos teismo prerogatyva. Kartu tai reiškia, kad nėra pagrindo teigti, jog netinkamai suformuluotas tyrėjo klausimas iškraipė specialisto išvadose apibendrintus duomenis ir daromas išvadas dėl panaikintų mokestinių prievolių ir jų sumų.

8.8. Prokuroras nesutinka ir su kasaciniuose skunduose kritikuojamu V. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, vertinimu. Iš teisiamojo posėdžio, vykusio 2016 m. lapkričio 25 d., protokolo turinio matyti, jog V. B. teisminio bylos nagrinėjimo metu dėl abiejų jam inkriminuojamų kaltinimų kaltu prisipažino iš dalies. Iš jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, turinio matyti, kad savo atsakomybę šios bylos nusikalstamų veikų kontekste jis pripažino, savo atsakomybės kitiems bendrakaltinamiesiems toje pačioje byloje neperkėlė, paaiškino, kaip veikė nusikalstamos veikos mechanizmas, kas joje dar dalyvavo ir kokį vaidmenį atliko. Byloje nėra jokių duomenų, kad šis kaltinamasis teisme atsisakė duoti parodymus, taip atsisakydamas patvirtinti parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisme buvo nutarta įrodymų tyrimo pabaigoje, byloje apklausus visus asmenis bei ištyrus kitus bylos įrodymus, apklausti kaltinamuosius. Todėl nepagrįstai kasaciniuose skunduose menkinamas V. B. parodymų patikimumas.

8.9. Priešingai nei teigiama L. S. gynėjo kasaciniame skunde, skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aiškiai nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, kad L. S. kartu su bendrininkais „nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 113 255,58 Eur (391 048,86 Lt) PVM į valstybės biudžetą“ bei „nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2006 rugsėjo mėn. panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 85 214,61 Eur (294 229 Lt) pelno mokestį į valstybės biudžetą“ (21–28 nuosprendžio lapai). Apeliacinės instancijos teismas aiškiai nurodė, kokias veikas pripažino nustatytomis ir įrodytomis, ir, nepažeisdamas BPK reikalavimų, nustatytas šių veikų aplinkybes aiškiai aprašė skundžiamame nuosprendyje, kurio turinys atitinka BPK 305 ir 331 straipsniuose nurodytus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus.

8.10. Be to, nepagrįstai L. S. gynėjo kasaciniame skunde teigiama ir apie kaltinamojo akto neatitiktį BPK 219 straipsnio reikalavimams ir kad tokio kaltinamojo akto pagrindu priimtas teismo nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, o iš skundžiamo nuosprendžio argumentacijos nėra galimybės suprasti, ką nustatė apeliacinės instancijos teismas, ar tai, kad kaltinamajame akte nurodytus veiksmus atliko L. S. ar G. K.. Prokuroras pažymi, kad BPK nereikalauja, jog kaltinamajame akte pateikiami pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, įrodytų kaltinamojo kaltę. Iš BPK 219 straipsnio turinio išplaukia, kad tokių duomenų nurodymas priskirtas prokuroro kompetencijai. Surašydamas kaltinamąjį aktą, prokuroras šią funkciją realizavo. Nustatyti, ar duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra pakankami kaltinamajam apkaltinti, galima tik teismo posėdyje ištyrus ir įvertinus visus įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje pakartodamas kaltinamajame akte suformuotą kaltinimo formuluotę, jokių procesinių pažeidimų nepadarė, o tik tokiu būdu patvirtino, kad kaltinimas ir jame nurodyti duomenys pasitvirtino, ir tai pagrindė įrodymų tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Be to, nustačius, kad asmenys veikė bendrininkų grupe, nėra būtina bendrininkų grupės nariams inkriminuojant nusikalstamas veikas kiekvieno jų atveju identifikuoti, kuriuos konkrečiai veiksmus atliko kiekvienas iš jų, jei tokioms aplinkybėms ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyti nebuvo gauta pakankamai duomenų. Pagal BK 26 straipsnį, bendrininkai atsako tik už tas vykdytojų padarytas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Šioje byloje nustatyta, kad visų bendrininkų grupės narių tyčia buvo nukreipta sunkiam nusikaltimui daryti – sukčiaujant apgaule panaikinti turtinę prievolę ir taip pasipelnyti, visi grupės narių veiksmai buvo suderinti, kryptingi siekiant bendro tikslo ir realizuojant bendrai suderintą nusikalstamos veikos planą, todėl visi bendrininkai pagrįstai pripažinti nusikaltimo vykdytojais ir atsakingais už visus bendrininkų grupės narių padarytus nusikalstamus veiksmus bei jų pasekmes. Be to, kaltinamajame akte reikšmingos nusikalstamos veikos aplinkybės nurodomos tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis, nurodant ir kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Todėl ir nagrinėjamoje byloje pagal BPK 219 straipsnio 3, 4 punktus, aprašant nusikalstamas veikas, jų padarymo aplinkybės bei jas pagrindžiantys duomenys kaltinamajame akte nurodyti ir išdėstyti tiek, kiek juos pavyko išsiaiškinti ikiteisminio tyrimo metu. Prokuroro nuomone, iš abiem kaltinamiesiems (L. S. ir G. K.) inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymo pakankamai aišku, kokios yra esminės faktinės aplinkybės, sudarančios nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką, o kaltinamasis aktas teismui suteikė pakankamai duomenų bylai nagrinėti. Dėl to prokuroras teigia, kad nagrinėjamoje byloje kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje nustatytus reikalavimus, jame nurodytos inkriminuojamų nusikalstamų veikų aplinkybės tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, kai visi galimi ir reikiami proceso veiksmai buvo atlikti, gautų duomenų pakako, kad būtų pagrįsta L. S. ir G. K. kaltė padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, ir tokie duomenys buvo pateikti teismui.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. L. S., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato A. Venckaus ir G. K., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, kasaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir BK 24 straipsnio nuostatų taikymo

10. Kasatorių skunduose nurodomas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas iš esmės argumentuojamas tuo, kad teismai netinkamai vertino kaltinamojo V. B. (jo atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta dėl paieškos), kurio jie negalėjo apklausti, ikiteisminio tyrimo metu duotų ir teisiamajame posėdyje perskaitytų parodymų leistinumą, tinkamai neįvertino jų patikimumo, nepagrįstai šiais parodymais rėmėsi skundžiamame nuosprendyje, suteikė jiems prioritetinę reikšmę, neapklausė kitų bendrakaltinamųjų toje pačioje byloje, nenustatė kiekvieno iš bendrininkų grupės narių vaidmens jiems inkriminuotuose nusikaltimuose. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas nuosprendį, kuriuo nutraukė baudžiamąją bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, naujų bylai reikšmingų aplinkybių nenustatė, apsiribojo kaltinamajame akte išdėstyto kaltinimo nukopijavimu į skundžiamą nuosprendį.

11. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia (be kita ko), reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) priimti. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).

12. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjY0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-664/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-664/2012">2K-664/2012</a>, 2K-32-699/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016).

13. Nagrinėjamoje byloje svarbu atkreipti dėmesį ir į konstitucinę jurisprudenciją, kad, taikant BK 95 straipsnį, pirmiausia BPK reglamentuota tvarka turi būti nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, turi būti aiškinama taip, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminams, baudžiamasis procesas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016).

14. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjančio bylas pagal skundus dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir nutarčių, paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzExLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-311/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-311/2014">2K-311/2014</a>, 2K-418-699/2015, 2K-P-135-648/2016).

15. Be to, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti paremtas išsamiu bylos aplinkybių nustatymu, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai, turi būti daromos aiškios, nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančios išvados. Reikalavimai apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui nurodyti BPK 331 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, o pagal 3 dalį – apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukdamas bylą dėl to, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, taip pat turi nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu.

16. Apeliacinės instancijos teismo pareiga pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Šios instancijos teismas, nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS01MDcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-507/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-507/2017">2K-5-507/2017</a>).

17. Be to, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismų praktikoje šių nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame teismo baigiamajame akte: teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016). Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-458/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-458/2014">2K-458/2014</a>, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018, 2K-309-495/2019). Taigi baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta pareiga tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui teismo baigiamąjį aktą priimti tik išsamiai nustačius bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes kyla iš BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Jei teismas nusprendžia, kad nėra nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės ar tos aplinkybės yra nustatytos netinkamai, apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis byloje negali būti priimamas ar paliekamas galioti. Tokioje situacijoje, kai, atliekant įrodymų tyrimą ar jį atnaujinus, numatytų ar proceso dalyvių prašomų atlikti veiksmų dėl objektyvių priežasčių neįmanoma atlikti, teismas turi svarstyti galimybę iškilusias abejones dėl reikšmingų bylai aplinkybių nustatymo pašalinti atlikdamas kitus tokioms abejonėms pašalinti tinkamus proceso veiksmus. Neatlikus tokių įrodymų tyrimo veiksmų teismo priimtas baigiamasis aktas negali būti laikomas įtikinančiu, tinkamai argumentuotu ir aiškiu bylos nagrinėjimo teisme dalyviams bei kitiems asmenims.

18. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), sprendžia, kad šis kasacine tvarka skundžiamas teismo procesinis sprendimas neatitinka iš minėtų Konstitucijos ir BPK kylančių reikalavimų teismo baigiamajam aktui. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė esminius BPK pažeidimus, sutrukdžiusius apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl šis apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

19. Ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-00100-08 pradėtas 2008 m. spalio 21 d. pagal požymius nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje ir kt., kuriame penkiolika asmenų, tarp jų ne tik nagrinėjamos bylos kaltinamieji, bet ir T. D., R. J., L. K., A. S. bei kiti asmenys, be kita ko, buvo įtariami tuo, kad, veikdami organizuota grupe, sukčiavo PVM srityje (1 t., b. l. 1). Iš minėto ikiteisminio tyrimo 2014 m. gegužės 22 d. atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10006-14 (nagrinėjama baudžiamoji byla) V. B., L. S., L. J., G. K., A. K., E. P. atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje. Ši baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu 2014 m. spalio 15 d. perduota nagrinėti Kauno apylinkės teismui. L. S., G. K., L. J., V. B., A. K. ir E. P. buvo kaltinami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl dviejų nusikalstamų veikų) ir 222 straipsnio 1 dalį dėl to, kad, veikdami bendrininkų grupe kartu su R. J. ir T. D. (atskiruose epizoduose – kad veikdami kartu su A. S. ir L. K.), išankstine tiesiogine tyčia ir siekdami vieningo nusikalstamo sumanymo – apgaule panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai turtinę prievolę – sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės ir pelno mokesčius, suklastojo kaltinamajame akte nurodytas PVM sąskaitas faktūras, tarpininkavo perduodant nusikalstamai veikai nuslėpti naudojamų UAB „V.“, „A.“, „Vr.“ ir „D.“ suklastotus dokumentus bei pinigus Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, taip ūkio subjektų (UAB „Vn.“, „H.“, „M.“,,,L.“, „S.“) naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti PVM ir pelno mokestį į valstybės biudžetą (13 t., b. l. 134–191). Tokios bylos nagrinėjimo ribos nustatytos ir teismo nutartyje bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje (19 t., b. l. 64–65).

20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą pagal minėtą kaltinimą, 2018 m. liepos 23 d. nuosprendžiu išteisino L. S., L. J. ir G. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl PVM ir pelno mokesčio sukčiavimo), neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Šios instancijos teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatyta, kuris iš kaltinamųjų ar kitų asmenų atliko kaltinime nurodytus nusikalstamus veiksmus, kokias konkrečias užduotis atliko kaltinamieji, kokia apimtimi, koks buvo jų vaidmuo bendrininkų grupėje, nenustatyta, kada, kam ir už kokio dydžio piniginį atlygį buvo perduodami suklastoti dokumentai. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas, išteisinamajame nuosprendyje išdėstydamas kaltinimą, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1 punktas), nurodė, jog L. S., L. J. ir G. K. buvo kaltinami tuo, kad tyčia, veikdami bendrininkų grupe su kitais asmenimis, Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti PVM į valstybės biudžetą. Dėl kitų kaltinamųjų, kurie kartu buvo perduoti teismui, teismas nepasisakė, t. y., kokie jų atžvilgiu byloje priimti procesiniai sprendimai, nenurodė, apsiribodamas abstrakčiu teiginiu – „veikdami su kitais asmenimis“.

21. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal prokurorės apeliacinį skundą, atlikęs įrodymų tyrimą (apklausęs bendrovių ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusias specialistes bei perskaitęs kaltinamojo V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus), skundžiamu nuosprendžiu panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, konstatavęs BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus, lėmusius išvadų, neatitinkančių bylos aplinkybes, nustatymą, ir padarė priešingą išvadą, kad L. S., L. J. ir G. K. pateikti kaltinimai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jie, veikdami bendrininkų grupe ir su kitais asmenimis, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis sukčiavo PVM srityje, yra pagrįsti. Tačiau jų atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (remdamasis BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei konstatuota skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, L. S., G. K. pareikštų kaltinimų pagrįstumas iš esmės buvo grindžiamas kaltinamojo V. B., kurio atžvilgiu pirmosios instancijos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi baudžiamoji byla buvo išskirta ir jam paskelbta paieška (21 t., b. l. 100–109), parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui 2011 m. sausio 5–6 d. ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-00100-08 (11 t., b. l. 192–196 (nuosprendžio 43 punktas)). V. B. pirmosios instancijos teisme apklaustas nebuvo, jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nebuvo perskaityti, nes „visi nagrinėjimo teisme dalyviai susipažinę su V. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, todėl jokio procesinio būtinumo garsinti V. B. parodymus teisiamojo posėdžio metu nėra“ (22 t., b. l. 46–47, 126). Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad nėra galimybės iškviesti ir apklausti teisme V. B., jo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus perskaitė 2019 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdyje, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio nuostatomis (23 t., b. l. 105–107), ir skundžiamame nuosprendyje juos pripažino patikimais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame teismo posėdyje išteisintieji G. K., L. S. nedalyvavo, apeliacinės instancijos teismo posėdis vyko dalyvaujant tik jų gynėjams. Būtent šiame teismo posėdyje L. S. gynėjas pakartotinai pateikė prašymą iškviesti ir apklausti kaltinamąjį V. B., motyvuodamas tuo, kad nei pastarojo apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei teisme, kai buvo perskaityti V. B. 2011 metais ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, nedalyvavo kiti kaltinamieji (G. K., L. S. ir kt.), todėl jie negalėjo V. B. užduoti klausimų, be kita ko, V. B. apklausiant kaip įtariamąjį 2011 m. sausio 5–6 d., nei L. S., nei G. K. įtarimai nebuvo pateikti (jiems įtarimai pateikti tik 2013 m.), todėl jie apie tokią apklausą iš viso nežinojo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šį prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad „kaltinamojo V. B. apklausa įvykdyta nepažeidžiant BPK 189 straipsnio nuostatų, pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas priemones dėl šio asmens suradimo bei jo apklausos, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi ieškoti V. B., kadangi vėl būtų tas pats rezultatas – jis nebūtų surastas“ (23 t., b. l. 106).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaltinamojo V. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apeliacinės instancijos teismo pripažinti įrodymais ir įvertinti kaip atitinkantys BPK 20 straipsnio 3–5 dalių nuostatas nepagrįstai. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-228/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-228/2014">2K-228/2014</a>, 2K-431-746/2015 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje kaltinamojo V. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai apeliacinės instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo perskaityti BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. teismui konstatavus, kad jis nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių (dėl paieškos). Tokia teismo išvada padaryta, nesiėmus jokių procesinių veiksmų, siekiant išsiaiškinti galimybes kaltinamąjį iškviesti ir apklausti teisme. Teismas ne tik apsiribojo išvada, kad visų galimų priemonių ėmėsi pirmosios instancijos teismas, bet kartu a priori nusprendė, jog V. B. „vis tiek nebūtų surastas“. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į bylos duomenis, pats apeliacinės instancijos teismas privalėjo imtis visų galimų procesinių priemonių išsiaiškinti, ar nėra galimybės V. B. apklausti teisme ir tik po to spręsti dėl jo parodymų perskaitymo BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. B. teisminiame bylos nagrinėjime dalyvavo nuo bylos perdavimo teismui 2014 m. iki 2017 m. spalio 30 d., 2017 m. lapkričio–gruodžio mėn. teismui teikė prašymus ir nurodė priežastis (dėl atliktos operacijos, paskirto reabilitacinio gydymo), dėl kurių negali dalyvauti teismo posėdžiuose, tarp jų ir 2017 m. gruodžio 5 d. teismo posėdyje (21 t., b. l. 70, 94), tačiau apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi V. B. atžvilgiu baudžiamąją bylą išskyrė, pakeitė jam paskirtą švelnesnę kardomąją priemonę į suėmimą bei paskelbė jo paiešką (21 t., b. l. 100–109). V. B. ir jo gynėjas apskundė šią teismo nutartį, kartu teismui pateikė ir medicininę pažymą, patvirtinančią jo nedalyvavimo priežastis teisme (21 t., b. l. 148–149). Apeliacinės instancijos teismas jo skundą atmetė, konstatavęs, jog byla V. B. atžvilgiu buvo išskirta pagrįstai, kita vertus, pripažino, kad bylos duomenys patvirtina, jog kaltinamasis dėl įvairių susirgimų lankėsi gydymo įstaigose ir dėl to neatvyko į teismo posėdžius (21 t., b. l. 194–197). Apeliacinės instancijos teismas per visą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. spalio 25 d., iš bylos duomenų matydamas, kad V. B. ir po jam paskelbtos paieškos teismui teikė medicininius dokumentus, nurodė ne tik savo nedalyvavimo teisme priežastis (dėl ligos), bet ir gyvenamosios vietos adresą, nesiėmė jokių priemonių nustatyti, ar V. B. gali dalyvauti teismo posėdžiuose, nesiekė nustatyti jo tuometinės buvimo vietos, jį kviesti į teismo posėdį ir jį apklausti. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinių skundų argumentus, kad teismas tokiu būdu neabejotinai suvaržė G. K., L. S. teisę į gynybą, pažeidė rungimosi principą bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto reikalavimus.

24. Be kita ko, priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, sutiktina ir su kasatorių argumentais, jog apeliacinės instancijos teismo išvada dėl kaltinamiesiems pateiktų kaltinimų pagrįstumo buvo nulemta būtent pirmiau aptartais V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>, 2K-211-489/2016, 2K-295-507/2016). Tokiose situacijose būtina vertinti, ar liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis yra svarbi ir ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Minėtame sprendime byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją nurodyta, kad svarbios priežasties, dėl kurios kaltinimo liudytojas nedavė parodymų teismo posėdyje, nebuvimas savaime nenulemia bylos nagrinėjimo neteisingumo, tačiau tai yra labai svarbus veiksnys vertinant viso bylos nagrinėjimo teisingumą ir, įvertintas kartu su kitomis aplinkybėmis, gali lemti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto pažeidimo nustatymą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi. Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad buvo pakankamai reikšmingi ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimai bylose Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 147; Schatschaschwili prieš Vokietiją, par. 116). EŽTT praktikoje kaip lemiamas traktuojamas tokios reikšmės ar svarbos įrodymas, kuris gali nulemti bylos baigtį. Tuo atveju, kai liudytojo parodymus patvirtina kiti įrodymai, vertinimas, ar tokie parodymai yra lemiami, priklauso nuo juos patvirtinančių įrodymų įrodomosios reikšmės; kuo svaresni patvirtinantys įrodymai, tuo mažiau tikėtina, kad teismo procese nedalyvaujančio liudytojo parodymai bus traktuojami kaip lemiami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLTY4OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243-689/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243-689/2019">2K-243-689/2019</a>).

25. Taigi, kaip jau nurodyta šioje nutartyje, L. S., G. K. pateiktų kaltinimų pagrįstumas šioje byloje buvo išskirtinai grindžiamas tik buvusio bendrakaltinamojo toje pačioje byloje V. B. vieninteliais dar 2011 m. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kurie, kaip nustatyta, teismui pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3–5 dalių nuostatas, nepagrįstai buvo pripažinti įrodymais. Nors gynyba tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teisme reiškė prašymus patikrinti šio asmens parodymus, jį apklausti, suteikti galimybę užduoti jam klausimus, teismai tokių procesinių veiksmų neatliko. Maža to, net ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame buvo atliekamas įrodymų tyrimas ir perskaityti V. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, nei L. S., nei G. K. nedalyvavo. Todėl akivaizdu, kad patys išteisintieji neturėjo galimybės ginčyti juose nurodytas aplinkybes ir pateikti savąją įvykių versiją bei ją patvirtinančius įrodymus.

26. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste sutiktina ir su kasatorių skundų argumentais, jog byloje liko neištirti ir neįvertinti kiti bylos duomenys, galintys patvirtinti ar paneigti nurodytiems asmenims pateiktų kaltinimų pagrįstumą. Minėta, kad L. S. ir G. K. buvo kaltinami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl dviejų nusikalstamų veikų dėl to, kad jie, veikdami bendrininkų grupe kartu su R. J., T. D., A. S., L. K., L. J., V. B., A. K., E. P. išankstine tiesiogine tyčia ir siekdami vieningo nusikalstamo sumanymo – apgaule panaikinti ūkio subjektų naudai turtinę prievolę – sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės ir pelno mokesčius, suklastojo kaltinamajame akte nurodytas PVM sąskaitas faktūras, tarpininkavo perduodant nusikalstamai veikai nuslėpti naudojamų UAB „V.“, „A.“, „Vr.“ ir „D.“ suklastotus dokumentus ir pinigus ūkio subjektams, taip ūkio subjektų (UAB „Vn.“, „H.“, „M.“,,,L.“, „S.“) naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti PVM ir pelno mokestį į valstybės biudžetą.

27. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas ne tik kaltinamasis V. B., bet ir kiti kaltinime nurodyti bendrininkų grupės nariai – A. K., E. P. – bei asmenys, kurie šioje byloje nebuvo perduoti teismui, tačiau taip pat įvardyti kaip bendrininkų grupės nariai, – R. J., T. D..

28. Pirmosios instancijos teisme įrodymų tyrimas pradėtas 2016 m. spalio 7 d. teisiamajame posėdyje paskelbus kaltinamąjį aktą (20 t., b. l. 77). Tačiau dar 2016 m. vasario 12 d. teismo nutartimi, atidėjus bylos nagrinėjimą, be kita ko, ir dėl kaltinamojo A. K. bei jo gynėjo neatvykimo į teismo posėdį, A. K. baudžiamoji byla pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, buvo nutraukta (19 t., b. l. 97–102, 103–107); 2016 m. birželio 3 d. nutartimi, atidėjus bylos nagrinėjimą ir dėl kaltinamojo E. P. gynėjo nedalyvavimo, E. P. baudžiamoji byla pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) buvo nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (20 t., b. l. 23–26; 27–31); 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartimi – atitinkamai V. B., L. J., L. S. – procesas nutrauktas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (20 t., b. l. 46–53). Vėliau, jau įrodymų tyrimo metu, 2017 m. kovo 3 d. nutartimi kaltinamajam A. K. (jo neapklausus) byla nutraukta ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (21 t., b. l. 16–20). Kaip matyti iš po to vykusio teisminio bylos nagrinėjimo, nei A. K., nei E. P. į teismą nebuvo iškviesti ir apklausti. Taigi, byloje susidarė tokia ydinga situacija, kai L. S. ir G. K. inkriminuojamų veikų bendrininkai byloje nebuvo apklausti, tačiau, neištyrus ir neįvertinus minėtų asmenų parodymų nei atskirai, nei kaip visumos su kitais bylos duomenimis, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, jog pastarieji veikė bendrininkų grupe ir su kitais kaltinime nurodytas asmenimis – A. K., E. P.. Taip buvo pažeista ir BPK 242 straipsnyje įtvirtina pareiga teismui – tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus.

29. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklausti ir R. J., T. D., kurie, kaip nurodyta G. K., L. S. kaltinimuose, taip pat veikė su pastaraisiais bendrininkų grupe. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad R. J., T. D. ir kiti asmenys Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu (teisminio proceso Nr. 1-06-1-10010-2012-5) (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi paliktas galioti) ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu (teisminio proceso Nr. 1-01-6-00007-2015-3) (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 1 d. nutartimi paliktas galioti) nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl nusikalstamų veikų, kurios nagrinėjamos šioje baudžiamojoje byloje G. K., L. S. ir kt. atžvilgiu. Tačiau, kaip minėta, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą šie asmenys teisme nebuvo apklausti. L. S. gynėjas teikė prašymus minėtus asmenis apklausti teisiamajame posėdyje, siekiant nustatyti visų galimai bendrininkų grupe veikusių asmenų konkrečius veiksmus, tačiau teismas prašymus atmetė. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžių, įvykusių 2018 m. vasario 21d., 2018 m. gegužės 15 d., protokolų turinio matyti, kad gynybos ir kaltinamųjų prašymus iškviesti ir apklausti nusikalstamų veikų bendrininkus – ne tik V. B., E. P., A. K., bet ir R. J., T. D. – teismas atmetė, nes „E. P., A. K. turi teisę atsisakyti duoti parodymus“; „kiti asmenys turi teisę neatvykti į posėdį ir neduoti parodymų prieš save“ (22 t., b. l. 34–35, 126). Apeliacinės instancijos teisme L. S. gynėjas nuosekliai tvirtino, kad nė vienas iš kaltinime nurodytų bendrininkų grupės narių, išskyrus išteisintuosius L. S., G. K., L. J., teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklausti (23 t., b. l. 95–96), tačiau apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę ignoravo, pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų tyrimo pažeidimų neištaisė, nekvietė ir neapklausė kaltinime nurodytų bendrininkų grupės narių, nesiėmė jokių procesinių priemonių jų dabartinei buvimo vietai nustatyti, jiems iškviesti ir apklausti ar tokių procesinių veiksmų atlikimui BPK 236 straipsnio 1 dalyje, 239, 287 straipsniuose, 324 straipsnio 7 dalyje ir kt. straipsniuose nustatyta tvarka organizuoti. Be to, teismas nesiėmė jokių procesinių veiksmų byloje surinktų duomenų patikimumui patikrinti ir neatsižvelgė į duomenis, esančius kitose baudžiamosiose bylose, kuriose kitiems asmenims, tarp jų, kaip nurodyta kaltinime, ir L. S., G. K. bendrininkų grupės nariams R. J. bei T. D., yra priimti atitinkami teismų sprendimai. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad BPK nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, tačiau visi jie turi būti patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2012, 2K-23-976/2015). Teismų praktikoje išaiškinta, kad kitoje baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės negali turėti prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, tačiau įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytos aplinkybės gali turėti įtakos teismo vidiniam apsisprendimui, patvirtinant ar paneigiant bylos duomenų patikimumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259-697/2017).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai atmesti gynybos prašymus iškviesti ir apklausti nusikalstamos veikos bendrininkus, taip imtis įmanomų priemonių visoms bylai teisingai ir išsamiai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, neatitinka EŽTT ir konstitucinės jurisprudencijos bei kasacinės instancijos teismo praktikos dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2 dalių, BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 5, 7 dalių ir 270 straipsnio nuostatų tinkamo taikymo. Kartu tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadas, nesiimdamas įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, ir nevertino viso proceso metu surinktų bylai reikšmingų įrodymų. Kartu pažymėtina ir tai, kad asmenims, kuriems netaikoma atsakomybė, nustatyta BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse (nagrinėjamoje byloje kaltinamiesiems, kurių atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, bei kitiems asmenims, kurių atžvilgiu priimti procesiniai sprendimai išskirtose bylose), nereiškia, kad jie turi teisę kviečiami neatvykti į teismą (kaip sprendė pirmosios instancijos teismas). Tokie asmenys, siekiant byloje išsiaiškinti visas bylai reikšmingas bylas, turi būti kviečiami į teismą, o teismas turi pareigą jiems išaiškinti jų teisę neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus ir tik po to, atsižvelgiant į šių asmenų poziciją dėl jų apklausos, spręsti dėl jų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ištyrimo (BPK 276 straipsnis) ir jų vertinimo visų bylos įrodymų kontekste. Taigi, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo imtis priemonių pirmosios instancijos teismo padarytoms procesinėms klaidoms ištaisyti, tačiau to nepadarė.

31. Sutiktina ir su kasacinių skundų argumentais, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytas kaltinamųjų (L. S. ir G. K.) bei kitų kaltinime nurodytų bendrininkų, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įvardytų kaip „kitas asmuo“ ir „kiti asmenys“, konkretus vaidmuo. Pateiktuose kaltinimuose nurodyta, kad L. S. ir G. K. bendrininkų grupėje buvo „tarpininkai“, t. y. jie tarpininkavo perduodant nusikalstamai veikai nuslėpti naudojamų juridinių asmenų (UAB,,V.“, „A.“, „Vr.“ ir „D.“) suklastotus dokumentus bei pinigus kitų juridinių subjektų atstovams, taip kitų subjektų (UAB,,Vn.“,,,L.“,,,H.“ ir,,M.“) naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti PVM ir pelno mokestį į valstybės biudžetą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamajame įstatyme nėra nurodyta tokia bendrininkų rūšis kaip „tarpininkas“ (BK 24 straipsnio 2 dalis). Baudžiamosios teisės doktrinoje situacija, kai nusikalstamos veikos vykdytojas nusikalstamos veikos rezultatui pasiekti pasinaudoja asmeniu, nesuvokiančiu savo veiksmų esmės ar negalinčiu jų valdyti arba nesulaukusiu amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, paprastai apibūdinama kaip nusikalstamos veikos padarymas per tarpininką, tačiau ji negali būti vertinama kaip bendrininkavimas, nes su vykdytoju veikę asmenys neatitinka bendrųjų nusikalstamos veikos subjekto požymių arba jų veikoje trūksta subjektyviųjų bendrininkavimo požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-34/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-34/2011">2K-34/2011</a>, 2K-422-303/2015 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių ar požymių L. S. ir G. K. veiksmuose nėra nustatyta. Todėl būtina ne tik įrodyti patį bendrininkavimą, bet ir nustatyti, koks nusikalstamos schemos dalyvis pripažintinas vykdytoju, koks – padėjėju ar kitos rūšies bendrininku. Iš skundžiamo nuosprendžio negalima suprasti, kokį konkretų vaidmenį bendrininkų grupėje atliko L. S., G. K., vertinant pagal BK 24 straipsnio 2 dalies nuostatas, be to, nenurodyti ne tik kiti konkretūs bendrininkų grupės nariai (nurodant, koks procesinis sprendimas jų atžvilgiu yra priimtas), bet ir jų vaidmuo inkriminuotose nusikalstamose veikose. Skundžiamame nuosprendyje (13 punkte) išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės, apsiribojant tuo, kad L. S., G. K. veikė su „kitais asmenimis“, t. y. „iš kito asmens įsigijo suklastotas PVM sąskaitas faktūras“; „kitas asmuo suorganizavo melagingų duomenų įrašymą į PVM sąskaitas faktūras“; „kitas asmuo perdavė kitam asmeniui suklastotas PVM sąskaitas faktūras“ ir pan., neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 4 dalyje nurodytų aplinkybių, kurias teismas privalo išdėstyti ir tais atvejais, kai nuosprendžiu baudžiamoji byla nutraukiama. Esant tokiam nusikalstamos veikos aprašymui, neaišku, keli buvo tie „kiti asmenys“ (koks jų skaičius) ir kokie procesiniai sprendimai yra priimti dėl jų, taip pat kokias konkrečiai užduotis ar veiksmus jie atliko, kokia apimtimi, nenustatytas šių „kitų asmenų“ bendras susitarimas su L. S. ir G. K. veikti nusikalstamu būdu ir jų vieninga tyčia. Skundžiamame nuosprendyje dėl bendrininkų grupės apimties apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos prieštaringos išvados: 13 punkte nustatyta, kad „L. S., G. K., L. J. veikė bendrininkų grupe su kitais asmenimis“; 38 ir 44 punkte – tik „L. S., G. K., L. J. veikė bendrininkų grupe“. Be kita ko, šiame nuosprendyje liko neištaisyti ir nepašalinti pirmosios instancijos teismo nurodyti neaiškumai, kuris iš kaltinamųjų – dėl vienų veikų L. J. ar G. K. ir dėl kitų veikų L. S. ar G. K. – pateikė „kitam asmeniui“ duomenis apie UAB „H.“, „L.“, „M.“, „S.“ rekvizitus ir nurodymus, kokios paslaugos ar prekės turi būti įrašytos atitinkamose PVM sąskaitose faktūrose. Tai reiškia, kad nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo imtasi priemonių, kad būtų išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bei įvertinti bylos įrodymai ir kiti duomenys, kurie yra reikšmingi bylai teisingai išnagrinėti.

32. Kaip minėta, BPK 305 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, aprašomojoje dalyje nurodomos šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytos aplinkybės, t. y. nusikalstamos veikos aplinkybės bei įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir nusprendęs bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, be kita ko, turėjo pareigą išspręsti visų L. S., G. K. pareikštų kaltinimų pagrįstumo klausimą. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, šios procesinės taisyklės nesilaikyta. Kaip jau minėta, L. S., G. K. buvo kaltinami dėl dviejų nusikalstamų veikų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl to, kad: 1) veikdami bendrininkų grupe, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ūkio subjektų naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį; 2) veikdami bendrininkų grupe, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ūkio subjektų naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pelno mokestį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. S., G. K. išteisinti dėl abiejų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tačiau įrodymų vertinimas ir jų motyvai išdėstyti tik dėl vienos nusikalstamos veikos (PVM sukčiavimo). Dėl pelno mokesčio sukčiavimo jokių motyvų išteisinamajame nuosprendyje nėra. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma pripažinti kaltinimus pagrįstais ir bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, padarė išvadas taip pat tik dėl vienos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje (PVM sukčiavimo), tačiau bylą nutraukė dėl abiejų nusikalstamų veikų. Kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl pelno mokesčio sukčiavimo pagrįstumo neįvertino, jokių motyvų neišdėstė. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

33. Be kita ko, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu ir dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas, išdėstydamas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nusikalstamos veikos aplinkybes, jų nenustatė, kaip to reikalauja minėtos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, o tiesiog perkėlė (nukopijavo) kaltinimą iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Kaip matyti iš nuosprendžio (13 punkto), nors teismas nurodė, kad tai yra apeliacinės instancijos teismo „nustatytos“ aplinkybės, tačiau faktiškai jos tik nukopijuotos: 13.1 punkte nurodytas su pareikštu kaltinimu nesusijęs BK 149 straipsnis (kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje); taip, kaip ir L. S. ir G. K., veikusiems kartu bendrininkų grupe, nusikalstamos veikos aprašyme dėl PVM sukčiavimo UAB „M.“ naudai inkriminuotos skirtingos pinigų sumos – L. S. šios veikos aprašyme nurodyta suma – 74 817,63 Eur (258 330,32 Lt), tarp jų – 11 412,86 Eur (39 406,32 Lt) PVM, o G. K.– 132 344,99 Eur (456 960,77 Lt), tarp jų – 20 188,22 Eur (69 705,88 Lt) PVM; L. S. inkriminuojamos veikos dėl sukčiavimo UAB „Vn.“ naudai – 7500,86 Lt (13 punkte), kituose punktuose – 117 500,86 Lt (34 030,60 Eur) suma, sudaranti įmonės tariamai parduotų prekių ir paslaugų. Taigi, nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog iš naujo įvertino byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą bei nustatė naujas aplinkybes, tačiau iš esmės to nepadarė ir nepatikrino apskųsto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos.

34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, 4 dalyje, 331 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus dėl įrodymų vertinimo bei tinkamo nuosprendžio surašymo. Tai pripažintina esminiais BPK pažeidimais, kurie suvaržė įstatymų garantuotą kaltinamųjų teisę į gynybą ir teisingą bylos procesą bei sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

35. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Vadovaudamasi šia procesine taisykle, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinių skundų argumentų, kadangi apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą ir išsprendęs G. K., L. S. priimto pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, iš naujo turės įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, tarp jų ir specialistų išvadas, kurių pagrįstumo klausimas buvo keliamas kasaciniuose skunduose.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 25 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Alvydas Pikelis

Daiva Pranytė-Zalieckienė