Baudžiamoji byla Nr. 2K-112-628/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31237-2019-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.1.1; 2.1.2.11; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
išteisintojo D. Z. gynėjui advokatui Jurijui Binevičiui (Jurij Binevič),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gintaro Girgždžio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 27 d. nuosprendžio.
Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu D. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 27 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – D. Z. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. Z. nuteistas už tai, kad 2019 m. liepos 23 d. apie 13.00 val. Kelmės rajone, Tytuvėnuose, garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, žodinio konflikto su V. Ž. metu tiksliai nenustatytu duriamųjų-pjaunamųjų savybių turinčiu peilio geležtės tipo įrankiu tyčia vieną kartą dūrė V. Ž. į kairės pusės pilvo sritį, taip padarė jam pilvo sienos kairio šoninio paviršiaus kiaurinę durtinę-pjautinę žaizdą su plonosios žarnos, jo pasaito ir blužnies pažeidimais, kraujo išsiliejimu į pilvo ertmę, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs D. Z. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, vertino bylos įrodymus ir tai turėjo esminę įtaką teismo išvadoms dėl D. Z. kaltės. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, susijusias su nuteistojo nurodyta nukentėjusiojo patirtų sužalojimų atsiradimo versija, nepašalino byloje esančių abejonių dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mechanizmo, vertindamas įrodymus darė klaidų dėl jų turinio, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas G. Girgždis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo išsamumo ir nešališkumo bei visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo vadovaujantis įstatymu reikalavimų. Jokio faktinio ir teisinio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis nebuvo. Byloje pateiktos specialistų ir ekspertų išvados bei paaiškinimai paneigia išteisintojo D. Z. versiją, kad sužalojimą V. Ž. galėjo patirti griūdamas ant skardos juostos. Nors ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rastas ir paimtas nusikaltimo įrankis, ekspertai nurodė, kad sužalojimas padarytas duriamųjų-pjaunamųjų savybių turinčiu peilio geležtės tipo įrankiu ir nėra būdingas griuvimo traumai dėl žaizdos pobūdžio ir lokalizacijos pilvo šoniniame paviršiuje bei kitokių sužalojimų nebuvimo kitose kūno vietose. Ekspertai taip pat atkreipė dėmesį, kad griuvimo versijai patvirtinti svarbi sąlyga yra duriamojo-pjaunamojo įrankio stabilus fiksavimas su kyšančia geležte grindyse ar ant stalo. Šiuo atveju tikimybė, kad sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti šiam griūnant ant skardos juostos, yra atmestina dėl pačios skardos juostos fizikinių savybių (jos lankstumo). Fizinis sąlytis su skardos lakštu sukeltų pjaunamojo pobūdžio žaizdą, priklausomai nuo skardos lakšto matmenų, be to, toks skardos lakštas turėtų būti stabiliai fiksuotas. Šios esminės bylos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo nebuvo argumentuotai įvertintos ir dėl to buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, apsiribodamas išvada, kad D. Ž., P. R., R. Š. ir V. V. nematė, kaip buvo sužalotas V. Ž., ir nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių. Pažymėtina, kad pats nukentėjusysis turėjo pagrindą duoti D. Z. palankius parodymus, byloje įrodinėjimo procesas buvo apsunkintas, todėl ypač svarbu detaliai vertinti kiekvieną bylos aplinkybę, jas lyginti tiek tarpusavyje, tiek su kitais bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas minėtų liudytojų parodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė šiuos įrodymus, juos vertino atsietai vieną nuo kito, nelygino jų tarpusavyje ir tai sutrukdė sudaryti logišką ir nuoseklią įrodymų grandinę. V. V. ir R. Š. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, jiems žinomas iš D. Z., t. y. kad V. Ž. užgriuvo ant peilio, o iš kur gavo peilį, D. Z. nepasakė. R. Š. taip pat nurodė, kad D. Z. jam sakė, jog jis iš V. Ž. šono ištraukė peilį. S. V. patvirtino, kad tarp D. Z. ir V. Ž. buvo konfliktas. Dar viena svarbi aplinkybė, kuri liko neįvertinta skundžiamame nuosprendyje, yra tai, kad pats nukentėjusysis nurodė, jog, gerdamas alkoholį, pajuto skausmą ir nuo jo atsigulė, t. y. skausmą jis pajuto stovimoje padėtyje, o tai rodo, kad sužalojimas jam buvo padarytas ne griūnant. Gynybos iškelta versija, kad įvykio vietoje užfiksuotose nuotraukose matoma skardos juosta, ant kurios krisdamas galėjo susižaloti nukentėjusysis, yra nepagrįsta ir atmestina, nes iš šių nuotraukų akivaizdžiai matyti, kad ten yra odinis diržas su metaline sagtimi. Iš 2019 m. liepos 23–26 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietoje nerasta jokia skardos juosta. Nesant apeliacinės instancijos teismo argumentuotų išvadų dėl šių aplinkybių, ir šiuo atveju nebuvo laikomasi įrodymų vertinimo taisyklių.
3.3. Vertinant įrodymus, svarbūs ir liudytojų V. B. bei G. K. parodymai. Gydytoja chirurgė V. B. parodė, kad iš nukentėjusiojo sužalojimų jai buvo aišku, jog tai yra durtinė žaizda, nes ji buvo lygiais kraštais iki dviejų centimetrų ilgio, švari, be svetimkūnių. Jos manymu, daiktas, kuriuo buvo durta, turėjo būti pakankamai ilgas. Medicinos slaugytoja G. K. nurodė, kad apžiūros metu pakėlusi nukentėjusiojo marškinėlius pamatė durtinę-pjautinę dviejų centimetrų žaizdą lygiais kraštais.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo G. Girgždžio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
5. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje sprendimas išteisinti D. Z. argumentuojamas tuo, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti neabejotiną išvadą, jog D. Z. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl, vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai. Kasatorius prokuroras ginčija tokį teismo sprendimą, teigdamas, kad jis priimtas nesilaikant BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.
6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas – asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
7. Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonių, aiškinamų kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonių gali kilti dėl bet kurių bylos elementų – dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų.
8. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAtNjg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-30-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-30-689/2018">2K-30-689/2018</a>).
9. Įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, joje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzQtOTc2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-74-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-74-976/2017">2K-74-976/2017</a>, 2K-211-628/2022).
10. Nagrinėjamai bylai taip pat aktualios BPK 329 straipsnio 1 punkto nuostatos, pagal kurias pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.
11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė pirmiau nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, keliamus tiek įrodymų vertinimui, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, todėl priimtas išteisinamasis nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
12. Apeliacinės instancijos teismo sprendimą išteisinti D. Z. lėmė išvada, kad bylos įrodymais patikimai nėra paneigta pastarojo versija, jog V. Ž. susižalojo atsitiktinai, kai, nesėkmingai bandydamas pakelti D. Z. nuo žemės, šonu griuvo ant smailaus ir aštraus objekto, galimai skardos gabalo. Tačiau tokią išvadą teismas padarė įvertinęs bylos duomenis atsietai, nepagrįstai sureikšmindamas atskirus iš jų, o kitus išvis ignoruodamas arba suteikdamas jiems pernelyg menką įrodomąją reikšmę, neatsižvelgdamas į šių duomenų visetą, taip pat suklydęs dėl vieno iš įrodymų turinio. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo aiškiai ir nuosekliai nurodyti, kodėl pirmosios instancijos teismo argumentuotai sujungta netiesioginių įrodymų grandinė laikytina nepatikima, kodėl atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, bet to pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus tinkamai nepadarė.
13. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis V. Ž. kaltinime nurodytus sužalojimus patyrė, kai sau priklausančiame garaže kartu su D. Z. ir S. V. vartojo alkoholinius gėrimus. Viso bylos proceso metu baudžiamojon atsakomybėn už V. Ž. sužalojimą patrauktas D. Z. tvirtino, kad garaže tarp jo ir nukentėjusiojo jokio konflikto nebuvo, jis juokaudamas pakėlė V. Ž. nuo žemės ir po kelių sekundžių vėl jį pastatė, tuomet V. Ž. taip pat pabandė pakelti D. Z., tačiau jo neišlaikė, ir abu vyrai, kliudydami stalą, griuvo ant žemės, o atsikėlęs D. Z. pamatė, kad V. Ž. susižalojo. Nei nukentėjusysis, nei tiesioginis įvykio liudytojas S. V. proceso metu negalėjo nurodyti tikslių įvykio aplinkybių, teigdami, kad tuo metu buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio. Šiame kontekste pažymėtina, kad situacija, kai tiesioginių įvykio liudytojų nėra arba jie dėl tam tikrų priežasčių negali nurodyti tikrųjų įvykio aplinkybių, nėra išskirtinė nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir neatleidžia teismo nuo pareigos išnaudoti visas reikalingas įrodinėjimo priemones, kad būtų padarytos pagrįstos išvados dėl baudžiamajam įstatymui taikyti teisiškai reikšmingų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl D. Z. kaltės, rėmėsi netiesioginiais įrodymais.
14. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-32/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-32/2010">2K-32/2010</a>, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI1LTUxMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-125-511/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-125-511/2019">2K-125-511/2019</a>, 2K-204-689/2019).
15. Vieni iš pagrindinių netiesioginių įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė D. Z. kaltę, yra Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. balandžio 24 d. ekspertizės akto išvados ir šį aktą surašiusių ekspertų Viačeslavo Kolomieco (Viačeslav Kolomiec) ir Janušo Rybalko (Januš Rybalko) teismo posėdyje pateikti paaiškinimai. Ekspertizės aktu, be kita ko, nustatyta, kad sužalojimas V. Ž. padarytas duriamųjų-pjaunamųjų savybių turinčiu peilio geležtės tipo įrankiu ir nebūdingas griuvimo traumai dėl žaizdos pobūdžio ir lokalizacijos pilvo šoniniame paviršiuje bei kitokių sužalojimų nebuvimo kitose kūno vietose. Teismo posėdyje ekspertai palaikė ekspertizės akto išvadas ir papildomai nurodė, kad V. Ž. padarytos žaizdos kraštai buvo lygūs, o toks poveikis būdingas duriamųjų-pjaunamųjų savybių turinčiam įrankiui. Šis įrankis turėjo būti stabiliai fiksuotas su kyšančia peilio formos geležte, plačiausioje dalyje, kuri įėjo į nukentėjusiojo kūną, ne platesnis negu 3 cm, taip pat pakankamai ilgas, apie 15 cm, nes pažeista blužnis nuo pilvo šono, t. y. sužalojimas gana gilus.
16. Ekspertizės akto išvada ir ekspertų paaiškinimai kartu su aplinkybe, kad įvykio vietoje nerastas joks stabiliai fiksuotas įrankis ar kitas daiktas su kyšančia geležte, kuris galėjo padaryti durtinę-pjautinę žaizdą ant jo neva griuvusiam nukentėjusiajam, prieštarauja D. Z. gynybinei versijai, kad V. Ž. susižalojo griūdamas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ne tik šių prieštaravimų argumentuotai nepašalino, bet ir, klysdamas dėl byloje esančių įrodymų turinio, skundžiamo nuosprendžio 11–12 punktuose išdėstė nepagrįstas abejones dėl nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo.
17. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, D. Z. gynėja pakartotinai pateikė dvi įvykio vietos fotonuotraukas. Pirmoji fotonuotrauka pridėta prie 2019 m. liepos 23 d. – 2019 m. liepos 26 d. įvykio vietos apžiūros (pirminės) protokolo (1 t., b. l. 77), o antroji, taip pat daryta pirminės įvykio vietos apžiūros metu, pridėta prie 2020 m. vasario 3 d. nukentėjusiojo V. Ž. papildomo parodymų patikrinimo vietoje protokolo, joje pagal nukentėjusiojo parodymus pažymėta vieta, kurioje jis griuvo įvykio metu (1 t., b. l. 107). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje klaidingai pritarė gynėjos iškeltai prielaidai, kad abiejose fotonuotraukose šalia nukentėjusiojo griuvimo vietos matoma skardos juosta ar gabalas, kurio vienas galas fiksuotas, apsisukęs apie stovą, o antras galas pakilęs nuo grindų. Susipažinusi su minėtomis fotonuotraukomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo kaip skardos juosta ar gabalas įvardytas objektas iš tiesų yra juodos spalvos diržas su metaline sagtimi ir akivaizdžiai neturi ekspertų nurodytų duriamųjų-pjaunamųjų savybių. Atkreiptinas dėmesys, kad visa šios bylos ikiteisminio tyrimo medžiaga yra suskaitmeninta ir įkelta į Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, todėl bylą nagrinėjantis teismas, kilus abejonių dėl byloje esančių spausdintų fotonuotraukų turinio, turėjo galimybę susipažinti su pakankamai aukštos raiškos skaitmeninėmis jų versijomis. Dėl pirmiau nurodytos esminės įrodymų vertinimo klaidos apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ekspertams neištyrus gynėjos nurodyto objekto lieka nepaneigta gynybos versija, jog juo galėjo būti padaryti V. Ž. nustatyti kūno sužalojimai. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pats argumentuotai ir įtikinamai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad įvykio vietoje jokie įrankiai, kurie galėtų padaryti durtinę-pjautinę žaizdą ant jų neva griuvusiam nukentėjusiajam, nerasti.
18. Be to, apeliacinės instancijos teismas išvis ignoravo kai kuriuos liudytojų parodymus arba nepagrįstai, neargumentuotai sumenkino jų įrodomąją reikšmę pirmosios instancijos teismo sujungtoje netiesioginių įrodymų grandinėje. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojai V. V. ir R. Š. vienodai nurodė iš D. Z. sužinoję, kad V. Ž. buvo sužalotas peiliu, o liudytojas S. V. teigė, kad garaže tarp neblaivių D. Z. ir V. Ž. įvyko konfliktas, taip paneigdamas D. Z. parodymus, jog įvykio metu jokio konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo. Pirmąją pagalbą nukentėjusiajam suteikusi medicinos slaugytoja G. K. ir jį operavusi gydytoja chirurgė V. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad ant nukentėjusiojo kūno matė švarią dviejų centimetrų ilgio durtinę žaizdą lygiais kraštais be svetimkūnių. Šie apeliacinės instancijos teismo ignoruoti medikių parodymai papildo ekspertų išvadą ir paaiškinimus, pagal kuriuos sužalojimas nukentėjusiajam padarytas duriamųjų-pjaunamųjų savybių peilio geležtės tipo įrankiu ir nebūdingas griuvimo traumai. Nors ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojų parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui ir galutiniam įrodymų įvertinimui.
19. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, neišdėstė teisinių argumentų dėl visų ištirtų įrodymų vertinimo, taigi, taikydamas vieną iš nekaltumo prezumpcijos principo aspektų – in dubio pro reo principą, neišnaudojo visų galimybių pašalinti kilusias abejones. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus ir tai sukliudė jam išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl šių priežasčių išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi ištaisyti pirmiau aptartus proceso teisės pažeidimus ir priimti BPK reikalavimus atitinkantį baigiamąjį aktą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 27 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Artūras Ridikas
Rima Ažubalytė
Sigita Jokimaitė
