Dėl teisės normų, reglamentuojančių jurisdikciją ieškiniams dėl santuokos nutraukimo, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-204-687/2018

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05326-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.6.3.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl ieškovės S. J. ieškinio atsakovui S. U. D. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės priėmimo klausimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių jurisdikciją ieškiniams dėl santuokos nutraukimo, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė pareiškė ieškinį atsakovui dėl santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini) Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, nutraukimo dėl atsakovo kaltės.

Ieškovė, be kita ko, nurodė, kad yra Lietuvos Respublikos pilietė, gyvena Latvijos Respublikoje, atsakovas yra Pakistano pilietis ir jo gyvenamoji vieta nežinoma.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. liepos 3 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad ieškovė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė ir kurios gyvenamoji vieta yra Latvijos Respublikoje, pareiškė atsakovui, kuris yra Pakistano pilietis ir kurio gyvenamoji vieta nežinoma, ieškinį dėl santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini) Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės. Kadangi sutuoktiniai gyvena skirtingose valstybėse ir yra skirtingų valstybių piliečiai, tai šioje byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas.

Nagrinėjamos bylos dėl santuokos nutraukimo jurisdikcijos nustatymo klausimus reglamentuoja 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas 2201/2003). Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnį ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl santuokos nutraukimo, turi teisę pasirinkti vieną iš šiame straipsnyje nurodytų alternatyvių jurisdikcijos pagrindų.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad gyvena Latvijos Respublikoje, o atsakovo gyvenamoji vieta nėra žinoma. Pagal Reglamento 2201/2003 3 straipsnio a punktą teismų jurisdikcija nagrinėti santuokos nutraukimo bylas siejama su sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijumi. Kadangi nei ieškovė, nei atsakovas nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturi, tai byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams.

Pagal Reglamento 2201/2003 3 straipsnio b punktą jurisdikciją nagrinėti santuokos nutraukimo bylas turi valstybių narių, kurių pilietybę turi abu sutuoktiniai, teismai. Lietuvos Respublikos pilietybę turi tik ieškovė, atsakovas yra Pakistano pilietis, todėl ir pagal šį punktą byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Pažymėtina, kad Reglamente 2201/2003 įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės nesieja teisės nagrinėti santuokos nutraukimo bylą su aplinkybe, kur buvo sudaryta prašoma nutraukti santuoka.

Teismas konstatavo, kad ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, ir nurodė, kad ieškovė turi teisę pareikšti ieškinį Latvijos Respublikos teismui.

Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2017 m. spalio 2 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį paliko nepakeistą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 784 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju taikytina nacionalinė teisė, nes atsakovas yra ne Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, o Pakistano pilietis ir jam taikyti Europos Sąjungos norminių aktų negalima. Tais atvejais, kai šalys yra skirtingų valstybių piliečiai ir (ar) gyvena skirtingose ES valstybėse narėse, taikomas ES teisinis reguliavimas. Kitais atvejais taikomos arba tarptautinės teisinės pagalbos sutartys, sudarytos Lietuvos Respublikos ir kitos su ginču susijusios valstybės, arba nacionalinė teisė (CPK LIX skyriaus nuostatos). Taikant nacionalinės teisės normas ši byla teisminga Šiaulių apylinkės teismui.

Teismų siūlymas kreiptis į Latvijos Respublikos teismą prieštarauja Reglamento 2201/2003 3 straipsniui. Latvijos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šią santuokos nutraukimo bylą. Skundžiamos teismų nutartys užkerta kelią ieškovei kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo, o tai yra akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl reikalavimo nutraukti santuoką jurisdikcijos

Byloje keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės klausimą, kai ieškovė, Lietuvos Respublikos pilietė, ieškinyje nurodė, kad gyvena Latvijos Respublikoje, o atsakovo, Pakistano piliečio, gyvenamoji vieta yra nežinoma, susijęs su 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“).

Asmens teisė kreiptis į teismą gali būti tinkamai įgyvendinta tik nustačius, kuris teismas turi jurisdikciją nagrinėti konkrečią civilinę bylą. Teismas pareikštų reikalavimų teismingumą tikrina savo iniciatyva bylos iškėlimo metu – tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNzMtMzc4LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-73-378/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-73-378/2018">e3K-3-73-378/2018</a>, 15 punktas). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja ES ar tarptautinės teisės aktas.

Nustatęs, kad pagal taikytinas ES, tarptautinės teisės ar nacionalinės teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNzMtMzc4LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-73-378/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-73-378/2018">e3K-3-73-378/2018</a>, 17 punktas).

Nagrinėjamoje byloje tarptautinis (užsienio) elementas yra susijęs su dviem valstybėmis – Latvija ir Pakistanu. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad Pakistano piliečiui, kurio gyvenamoji vieta yra nežinoma, negali būti taikomas ES teisiniu instrumentu nustatytas reguliavimas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje jau yra išaiškinęs, kad reglamentas „Briuselis II bis“ neturi nuostatų, apibrėžiančių jo taikymo sritį asmenims (t. y., skirtingai nuo reglamento „Briuselis I“ (2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo), neturi taisyklės, reikalaujančios, kad tam, jog reglamentas apskritai būtų taikomas, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta būtų ES valstybėje narėje), todėl vien tai, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra už ES ribų, automatiškai nereiškia reglamento „Briuselis II bis“ netaikymo. Taigi, šis instrumentas leidžia ES valstybės narės teismui prisiimti jurisdikciją nagrinėti bylą ir tais atvejais, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje, – reglamento „Briuselis II bis“ taikymui pakanka nors vieno iš jo 3 straipsnyje nurodytų pagrindų (jungiamųjų faktorių) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNzMtMzc4LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-73-378/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-73-378/2018">e3K-3-73-378/2018</a> 25 punktą). Reglamento „Briuselis II bis“ taikymą santuokos nutraukimo bylose, kuriose atsakovas yra ne ES valstybės narės, o trečiosios šalies pilietis ir rezidentas, patvirtina Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktika (Teisingumo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Kerstin Sundelind Lopez prieš Miguel Enrique Lopez Lizazo, C-68/07).

Spręsdamas dėl ieškinio priėmimo teismas patikrina, ar turi jurisdikciją nagrinėti santuokos nutraukimo klausimą. Šis patikrinimas vykdomas vadinamuoju keturių žingsnių metodu: 1) teismas turi patikrinti, ar turi jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį; 2) jeigu neturi, vertinama, ar taikytinas reglamento „Briuselis II bis“ 6 straipsnis (t. y. vertinama, ar atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą kurioje nors ES valstybėje narėje, ar yra kurios nors jų pilietis); 3) jeigu atsakovas turi gyvenamąją vietą vienoje iš ES valstybių narių ar vienos jų pilietybę, teismas turi patikrinti jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio 1 dalį, siekdamas nustatyti, kurios kitos ES valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą reikalavimą; 4) jeigu atsakovas neturi gyvenamosios vietos valstybėje narėje ir nėra pilietis, tuomet teismas jurisdikciją nustato taikydamas nacionalinę teisę pagal reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio 2 dalį.

Pažymėtina, kad teismas, nustatęs, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti reikalavimus pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį, turi įsitikinti, kad ir jokios kitos valstybės narės teismas neturėtų jurisdikcijos nagrinėti šį reikalavimą pagal bendrąją reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio taisyklę. Pagal Teisingumo Teismo praktiką tais atvejais, kai, vykstant santuokos nutraukimo procesui, atsakovas valstybės narės teritorijoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturi ir nėra valstybės narės pilietis, valstybės narės teismai, kad priimtų sprendimą tokiame procese, negali savo jurisdikcijos grįsti savo nacionaline teise, jeigu kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį (žr. Teisingumo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimo byloje Kerstin Sundelind Lopez prieš Miguel Enrique Lopez Lizazo, C-68/07, 28 punktą). Taigi, prioritetas prieš nacionaline teise pagrįstą jurisdikciją suteikiamas jurisdikcijai, pagrįstai reglamento teisės normomis, ir tik tuo atveju, kai joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3–5 straipsnius, jurisdikciją kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja nacionalinė teisė (žr. Teisingumo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimo byloje Kerstin Sundelind Lopez prieš Miguel Enrique Lopez Lizazo, C-68/07, 18 punktą).

Pagal Teisingumo Teismo praktiką reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyti keli jurisdikcijos pagrindai, tarp kurių nėra hierarchijos. Visi minėto 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti objektyvūs kriterijai yra alternatyvūs (žr. Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimo byloje Laszlo Hadadi (Hadady) prieš Csilla Marta Mesko, epouse Hadadi (Hadady), C-168/08, 48 punktą).

Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje: a) kurios teritorijoje yra sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, arba buvo sutuoktinių paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena, arba yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba yra vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu buvo paduotas bendras pareiškimas, arba yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip metus iki pareiškimo padavimo, arba yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis; b) kurios pilietybę turi abu sutuoktiniai.

Kasacinis teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NDMtOTY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-443-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-443-969/2016">3K-7-443-969/2016</a> 26 punktą) yra išaiškinęs, kad reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai, pirmiausia atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktikoje nurodytus principus: būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines konkrečios bylos aplinkybes (Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37 punktas); sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10 PPU, 51 punktas).

Ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta šioje byloje yra pagrindinis jurisdikcijos nustatymo kriterijus – paaiškėjus, kad ši ne trumpiau kaip 6 mėnesius iki pareiškimo padavimo buvo Lietuvos Respublikoje, jurisdikcija pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 6 įtrauką priklausytų Lietuvos Respublikos teismams; jeigu ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Latvijos Respublikoje ir joje buvo ne trumpiau kaip 1 metus iki pareiškimo padavimo, pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 5 įtrauką jurisdikcija priklausytų Latvijos Respublikos teismams ir Lietuvos Respublikos teismai šios bylos nagrinėti negalėtų; jeigu ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Latvijos Respublikoje, tačiau joje ji yra gyvenusi trumpiau kaip 1 metus iki pareiškimo padavimo, arba nebūtų nustatyta kita ES valstybė narė, kurioje nuolatinę vietą bent 1 metus iki pareiškimo padavimo turėjo ieškovė, nebūtų ES valstybės narės, kurios jurisdikcijai priklausytų tokia byla, Lietuvos Respublikos teismai turėtų vadovautis reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad jeigu joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 3, 4 ir 5 straipsnius, kiekvienoje valstybėje narėje jurisdikcija nustatoma pagal jos teisę. Tai reikštų, kad pagal CPK 784 straipsnio 1 dalį ši byla būtų teisminga Lietuvos Respublikos teismams, kadangi ieškovė yra Lietuvos Respublikos pilietė.

Nors teismai nurodė, kad ieškovės gyvenamoji vieta yra Latvijos Respublikoje, bet iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai nevertino, ar Latvijos Respublika yra nuolatinė ieškovės gyvenamoji vieta pagal Teisingumo Teismo suformuluotus kriterijus (žr. nutarties 21 punktą) ir ar ieškovė ten gyveno bent metus iki ieškinio padavimo. Tik nustačius, kad Latvijos Respublika yra nuolatinė ieškovės gyvenamoji vieta pagal Teisingumo Teismo suformuluotus kriterijus (žr. nutarties 21 punktą) ir ieškovė ten gyveno bent metus iki ieškinio padavimo, būtų pagrindas konstatuoti, kad Latvijos Respublikos teismai turi jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 5 įtrauką.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nesiaiškino, kur yra ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta pagal Teisingumo Teismo suformuluotus kriterijus (žr. nutarties 21 punktą) ir trukmė joje, todėl nenustačius nurodytų aplinkybių negalima nustatyti, ar nagrinėjamu atveju ieškovės pareikštas reikalavimas teismingas Latvijos Respublikos teismams ar Lietuvos Respublikos teismams. Dėl to priimtos teismų nutartys naikintinos ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus išaiškinimus.

Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai pareikštas ieškinys yra susijęs su tarptautiniu elementu, jo priėmimo klausimą sprendžiantis teismas, nustatęs, kad iš ieškinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų nėra pakankamo pagrindo spręsti dėl pareikštų reikalavimų teismingumo, turi taikyti trūkumų šalinimo institutą, t. y. nurodyti ieškovui pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos teismui sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo. Jei ieškovas teismo nustatytu terminu pateikia atitinkamas aplinkybes patvirtinančius įrodymus arba nurodo įrodymus, kurių negali pateikti dėl objektyvių priežasčių, teismas priima ieškinį. Atsisakymas priimti Lietuvos Respublikos teismams neteismingą ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), prieš tai nepritaikius trūkumų šalinimo instituto, taikomas tais atvejais, kai teismui iš pateikto ieškinio turinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų akivaizdu, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NDMtOTY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-443-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-443-969/2016">3K-7-443-969/2016</a>, 25 punktas).

Jeigu nagrinėjant ieškinio priėmimo klausimą paaiškėtų, kad trūksta duomenų ieškovės nuolatinei gyvenamajai vietai ir trukmei joje nustatyti, tai pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką teismas turėtų ieškovei nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė

Antanas Simniškis