Pareiškimo Nr. DOK-6257/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48763-2016-0
Procesinio sprendimo kategorija 2.15.2.3.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. sausio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
išnagrinėjo nuteistojo V. I. (V. I.) pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu V. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2016 m. spalio 15 d. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
2. V. I. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų: 2016 m. spalio 15 d. apie 16.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu sugriebęs nukentėjusiajam J. A. M. už drabužių, šį įstūmė pro tvoros angą ant pastato, esančio tarp pastatų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, stogo, po to susigrūmė su gulinčiu J. A. M., už drabužių nukentėjusįjį nutempė iki stogo krašto ir nustūmė J. A. M. nuo pastato stogo, dėl to nukentėjusysis krito ant kieto pagrindo, taip padarė nukentėjusiajam kūno sumušimą, šis sumušimas pasireiškė odos nubrozdinimais ir poodinėmis kraujosruvomis kūne, atviru daugiaskeveldriu kaukolės skliauto lūžiu, daugiaskeveldriu kaukolės pamato ir veido kaulų lūžiu, galvos smegenų suardymu, kraujosruva minkštuosiuose audiniuose veido kairėje ir apatinėje lūpoje, krūtinkaulio lūžiu, kairiųjų I–IX šonkaulių lūžiais, krūtininių III–IV slankstelių lūžiais, abipusiais daugiaskeveldriais šlaunikaulių lūžiais, dėl to nukentėjusysis mirė.
3. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 20 d. nutartimi nuteistojo V. I. apeliacinis skundas atmestas.
4. Kasacine tvarka ši byla nenagrinėta.
II. Pareiškimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo argumentai
5. Pareiškimu nuteistasis V. I. prašo atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nurodo:
5.1. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis, 132 straipsnio 1 dalis) yra tada, kai kaltininkas nenumato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes, asmenines savybes turi ir gali tai numatyti. Tai reiškia, kad darydamas veiką kaltininkas nesupranta, jog kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti mirties pasekmes – objektyvus kriterijus, siejamas su pareiga būti atsargiam. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, taisyklių, tarnybos pareigų, gyvenimiško patyrimo. Galėjimas numatyti kito žmogaus mirtį konkrečioje situacijoje – tai kaltininko (turinčio atitinkamą pareigą) reali galimybė suprasti veikos pavojingumą ir numatyti pasekmes (gyvybės atėmimą). Netiesioginė tyčia nužudant kitą žmogų (BK 15 straipsnio 3 dalis, 129 straipsnio 1 dalis) yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į žmogaus gyvybę, numato, kad gali ją atimti, ir, nors ir nenori tokių pasekmių, sąmoningai leidžia joms kilti. Kitaip tariant, kaltininkas abejingas nukentėjusiojo gyvybės atėmimui dėl savo veikos, jam nesvarbūs kilsiantys padariniai, tačiau nors jis ir neturi tikslo atimti gyvybę, suvokia, kad atitinkamai veikdamas gali sukelti kito žmogaus mirtį. Tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra objektyvus priežastinis ryšys. Tiek esant neatsargios kaltės subjektyviajam požymiui, tiek netiesioginės tyčios kaltės formai, BK 132 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje nustatytų veikų sukelti padariniai – kito žmogaus gyvybės atėmimas – sutampa, tačiau veikos ir jų motyvacija skiriasi. Atribojant šias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir po jo ir kt. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje tokios faktinės aplinkybės, atskleidžiant kaltės formos turinį, įvertintos neadekvačiai, padarytos neteisingos išvados dėl priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių, pateikta klaidinga veikos teisinio vertinimo interpretacija.
5.2. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalis). BK 132 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis – kaltė yra neatsargumas, galintis pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu ar nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnis), o BK 129 straipsnyje nustatytos veikos padaromos tik tyčia (BK 15 straipsnis). Esant neatsargiai kaltės formai, kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti žalingų padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti žalingų padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Konstatuojant tyčią nužudyti, būtina nustatyti, kad kaltininkas numatė, jog savo veiksmais gali atimti gyvybę nukentėjusiajam. Be to, tyčinė kaltė reikalauja pakankamai didelio padarinių numatymo laipsnio, t. y. jie numatomi kaip neišvengiami arba labai tikėtini. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį nužudymu, svarbu nustatyti ne tik objektyviuosius nužudymo požymius – veiką, padarinius (nukentėjusiojo mirtį), būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, bet ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Tai, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko veika, savaime dar nereiškia, jog buvo padarytas nužudymas. Šiuo atveju turi būti įrodyta ir kaltininko tyčia atimti nukentėjusiajam gyvybę. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQ2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-446/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-446/2010">2K-446/2010</a>). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų skaičių, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama, ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius, ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.
5.3. Kaip matyti iš ginčijamo nuosprendžio, pareiškėjas yra nuteistas už tai, kad 2016 m. spalio 15 d. apie 16.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu sugriebęs nukentėjusiam J. A. M. už drabužių, šį įstūmė pro tvoros angą ant pastato stogo, po to susigrūmė su gulinčiu J. A. M., už drabužių nukentėjusįjį nutempė iki stogo krašto ir nustūmė J. A. M. nuo pastato stogo, dėl to nukentėjusysis krito ant kieto pagrindo, taip nukentėjusiajam buvo padarytas kūno sumušimas, dėl to nukentėjusysis mirė. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 134/2016 (01) nustatyta, kad J. A. M. mirė nuo teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotų sužalojimų, kurie padaryti nukritus iš aukštumos. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad, teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo pareiškėjo veiksmus, nors byloje nėra nustatyta, dėl kokių priežasčių nuo stogo nukrito pats apeliantas, neatmetama galimybė, kad, krisdamas nuo stogo, nukentėjusysis sugriebė V. I. už drabužių ir nusitempė jį kartu. Bet kokiu atveju, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą, apelianto susižalojimo priežastys neturi lemiamos reikšmės sprendžiant jo kaltės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus. Ginčijamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat nurodoma, kad bylos įrodymai leidžia daryti išvadą, jog V. I. veiksmai – tempimas iki stogo krašto ir stūmimas nuo stogo, kol nukentėjusiojo viršutinė kūno dalis iki pusės atsidūrė už stogo krašto, – neabejotinai rodo, kad jie buvo sąmoningi ir tikslingi. Byloje nėra nustatyta, kad apeliantas tokių padarinių norėjo, tačiau pagal bylos aplinkybes neabejotinai sąmoningai leido jiems atsirasti. Tokios teismo išvados prieštarauja teisės teorijai ir praktikai.
5.4. Pirmosios instancijos teismas net nenustatė pareiškėjo tyčios. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžio turinio, šis teismas teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatė veikoje tiesioginės tyčios. Tiesioginė tyčia yra tokia tyčios rūšis, kai asmuo suvokia savo veikimo ar neveikimo pavojingumą, numato pavojingus padarinius ir jų nori. Veikos pavojingumo suvokimas – tai suvokimas tų aplinkybių, kurios sudaro nusikaltimo dalyką ir objektyviuosius požymius. Sprendžiant priežastinio ryšio klausimą būtina išsiaiškinti, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti paties įvykio. Teismas netinkamai aiškino BK 129 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo subjektyviuosius požymius (jų net nenurodė nuosprendyje) ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Abiejų instancijų teismai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimą Nr. 18 ir 2004 m. birželio 18 d. nutarimą Nr. 46, taip pat kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQ2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-446/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-446/2010">2K-446/2010</a>, 2K-46-895/2015.
5.5. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jų atsirandantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Teismų praktikoje būtinasis priežastinis ryšys nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina padarinių atsiradimo sąlyga (be jos šie nebūtų atsiradę), ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų skaičių, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Pažymėtina, kad tyčinės kaltės nekonstatavimas nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ir nepateikti argumentai dėl šios veikos kvalifikavimo neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjI5LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-629/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-629/2007">2K-629/2007</a>, 2K-109/2009, 2K-342/2009). Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Yra pagrindas pareiškėjo veiką vertinti kaip neatsargumą, nes jis negalėjo suvokti savo veiksmų pavojingumo, numatyti, kad gali atsirasti BK nustatytų padarinių, ir jų tyčia nenorėjo, iš bylos aplinkybių patys teismai nustatė, kad nukentėjusysis pirmas smogė pareiškėjui ir „veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys“. Tai reiškia, kad šiuo atveju kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį, o tada prasidėjo grumtynės ir muštynės, pareiškėjas neturėjo tyčios nužudyti, buvo tikslas ir tyčia tiktai sumušti nukentėjusįjį, muštynių metu viskas vyko spontaniškai, mušimo tikslas buvo paauklėti, o ne nužudyti, taip pat pabrėžtina, kad teismai konstatavo ir nustatė, jog muštynių metu jie kartu su nukentėjusiuoju nukrito nuo stogo.
5.6. Pagal teismų praktiką, jei asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, taip veikdamas sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą ir tai sukėlė nukentėjusiojo mirtį, veika kvalifikuojama pagal BK 132 ir 135 straipsniuose ar BK 138 straipsnyje nurodytų nusikaltimų sutaptį, jeigu dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU0LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-354/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-354/2007">2K-354/2007</a>). Dėl to pareiškėjo padaryta veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo V. I. pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmestinas.
7. Nuteistasis V. I. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo padavė BPK 451 straipsnio 2 punkto pagrindu teigdamas, kad jis nenorėjo ir neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusįjį J. A. M., teismai netinkamai nustatė jo kaltės formą, todėl nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį.
8. Pagal BPK 451 straipsnio 2 punktą baudžiamoji byla atnaujinama, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, nustatantį lengvesnę nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, dėstydamas teorinius ir teismų praktikos išaiškinimus apie kaltės formas, kuo pasireiškia tiesioginė, netiesioginė tyčia bei neatsargumas, į kokias aplinkybes būtina atsižvelgti nustatant kaltės formą ir pan., iš esmės prašo iš naujo ištirti byloje nustatytas J. A. M. nužudymo aplinkybes ir padaryti kitokią išvadą dėl nuteistojo kaltės, nei tai padarė bylą nagrinėję teismai. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje konstatavo, kad V. I. veiksmai (nukentėjusiojo tempimas iki pastato stogo krašto ir stūmimas nuo stogo, kol nukentėjusiojo viršutinė kūno dalis iki pusės atsidūrė už stogo krašto) neabejotinai rodo, jog jie buvo sąmoningi ir tikslingi, tai reiškia, kad nuteistasis suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl tokio veikimo J. A. M. gali nukristi nuo stogo ir mirtinai susižaloti, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau pagal nustatytas bylos aplinkybes neabejotinai sąmoningai leido jiems atsirasti.
9. Pažymėtina, kad iš pareiškimo turinio matyti, jog jame iš esmės kvestionuojamos byloje nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos faktinės aplinkybės (teigiama, kad paties nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis, neva jis ir pradėjo konfliktą, nors byloje nustatyta, kad būtent nuteistasis V. I. pradėjo konfliktą su nukentėjusiuoju), tačiau, vadovaujantis BPK 451 straipsnyje nustatytais bylų atnaujinimo pagrindais ir sąlygomis, baudžiamosios bylos dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo gali būti atnaujinamos tik tuo atveju, kai pagal nuosprendžiuose ar nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti esant akivaizdžią baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą ir tokią išvadą galima daryti be papildomo tyrimo, t. y. konstatavus aiškią nuosprendžiu ar nutartimi nustatytų faktinių bylos aplinkybių neatitiktį pritaikyto baudžiamojo įstatymo normai. Baudžiamosios bylos atnaujinimo procese toje byloje nustatytos aplinkybės nekvestionuojamos (preziumuojama, kad jos nustatytos teisingai) ir iš naujo netiriamos, įrodymai neanalizuojami ir nevertinami. Taigi BPK normų, reglamentuojančių baudžiamosios bylos atnaujinimą, nuostatos suponuoja, kad tai iš esmės yra teisinės situacijos, kai esant tam tikroms sąlygoms ir atitinkamiems pagrindams gali būti sprendžiami klausimai, inter alia (be kita ko), susiję su aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą manyti, kad nuteistojo nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, nustatantį lengvesnę nusikalstamą veiką. Nuteistojo V. I. pareiškime nurodyti argumentai tokių pagrindų nesudaro.
10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal nuteistojo V. I. pareiškime išdėstytus argumentus nėra pagrindo manyti, jog byloje akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia priimti BPK 451 straipsnio 2 punkte nurodytą sprendimą, todėl baudžiamoji byla neatnaujinama.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 3 dalimi,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo V. I. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Alvydas Pikelis
Artūras Ridikas
