Civilinė byla Nr. 3K-3-489-969/2015
Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00516-2013-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.11.3; 2.5.39.2.6.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei A. S. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl draudiko reikalavimo grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos ir draudimo diferencijuoti draudimo įmokos dydį atsižvelgiant į transporto priemonės naudojimo teritoriją ir vairuojančio asmens darbo ar nuolatinę gyvenamąją vietą.
Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašė priteisti iš atsakovės A. S. 17 453,58 Lt (5054,91 Eur) žalos atlyginimo, 169,40 Lt (49,06 Eur) vertimų išlaidų, 524 Lt (151,76 Eur) žyminio mokesčio, 5 proc. procesines palūkanas bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalys 2011 m. rugsėjo 30 d. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta atsakovės transporto priemonė „AUDI 80 AVANT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Draudimo sutarties 1.5.2.5 punktu šalys susitarė, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. 2012 m. kovo 20 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės apdraustas automobilis, vairuojamas E. V., sužalojo M. H. ir apgadino jo transporto priemonę. Eismo įvykio kaltininku pripažintas E. V. Ieškovė suteikė draudimo apsaugą ir dėl padaryto įvykio sumokėjo 34 907,16 Lt draudimo išmoką. Tuo atveju, jei atsakovė būtų pranešusi, jog transporto priemonė bus naudojama ne tik Lietuvos Respublikoje asmens, kuris dirba ir gyvena ne Lietuvos Respublikoje, ieškovė, įvertinusi draudimo riziką, būtų apskaičiavusi daug didesnę draudimo įmoką. Kadangi atsakovė savo pareigos neįvykdė ir draudimo kompanijos apie padidėjusią draudimo riziką neinformavo, vadovaujantis Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalimi, Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktu bei CK 6.263 straipsniu, ieškovės nuomone, ji privalo atlyginti 17 453,58 Lt žalą, t. y. 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Molėtų rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovės 17 453,58 Lt (5054,91 Eur) žalos atlyginimą, bylinėjimosi išlaidas, procesines palūkanas.
Teismas sprendė, kad automobilį už Lietuvos Respublikos ribų vairavusio E. V. gyvenamoji ir darbo vieta yra Vokietijoje, Osnabriuke, tai patvirtina policijos skyriaus asmens duomenų anketa, tai, kad jis Vokietijoje samdėsi advokatą, bei pačios atsakovės atsiliepime paaiškintos aplinkybės, tai būtent ir lėmė padidėjusią draudimo riziką. Teismas pripažino, kad tarp šalių susiklostė draudimo santykiai, atsakovę tenkino ieškovės parengtos standartinės sąlygos, prieš sudarydama sutartį ji turėjo galimybę susipažinti ir išsamiai perskaityti draudimo sąlygas bei privalėjo elgtis atsakingai, rūpestingai ir apdairiai. Atsakovė neįrodė, kad buvo netinkamai supažindinta su draudimo sutarties ir draudimo taisyklių sąlygomis arba kad pasirašė sau nenaudingą draudimo sutartį, kurios siurprizinė sąlyga jai esą paaiškėjo tik tada, kai iškilo žalos atlyginimo klausimas.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės A. S. apeliacinį skundą, 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
Kolegija pažymėjo, kad ieškovė turėjo įrodyti, jog aplinkybė, kad atsakovė perdavė vairuoti savo automobilį E. V., padidino draudimo riziką; sutiko, kad paprastai draudimo išmokos dėl įvykių užsienyje būna didesnės dėl didesnių administravimo išlaidų, tačiau sprendė, jog tai nereiškia rizikos padidėjimo nagrinėjamu atveju. Ieškovei pripažinus, kad atitinkama draudimo rizika – draudimo administravimo išlaidos – didėja ne dėl to, koks konkretus asmuo vairuoja transporto priemonę, bet dėl to, kad pats eismo įvykis įvyksta užsienyje, kolegija padarė išvadą, kad, nepriklausomai nuo to, koks konkretus asmuo, t. y. asmuo, kurio darbo ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra (nėra) LR teritorijoje, vairuos transporto priemonę, draudiko išlaidos bus bet kuriuo atveju padidėjusios eismo įvykiui įvykus kitoje valstybėje. Kolegija nustatė, kad transporto priemonės naudojimo užsienyje faktas ieškovei buvo atskleistas; tai patvirtina sutarties 1.6.1 punktas, iš kurio aiškiai matyti, jog draudikas įvertino tą riziką, kad automobilis gali būti naudojamas užsienyje. Kolegija taip pat pažymėjo, kad E. V. nėra didesnės rizikos vairuotojas, priešingai, jis turi pakankamai ilgą vairavimo stažą, administracinių teisės pažeidimų nėra padaręs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutarties sąlyga (1.5.2.5 punktas), kuri iš esmės riboja draudimo išmokos dydį tokiu atveju, kai transporto priemonę užsienyje valdo asmuo, kurio gyvenamoji ar darbo vieta nėra Lietuvos Respublikoje, yra akivaizdžiai nesąžininga ir diskriminacinio pobūdžio. Kolegija taip pat pažymėjo, kad ieškovė nepagrįstai remiasi Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklėmis, nes jos reglamentuoja žalos nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje (3 punktas). Sutarties 1.5.2.5 punkto nuostata sukuria tokią situaciją, kad tais atvejais, kai transporto priemonė ES teritorijoje yra naudojama asmens, kurio nuolatinė gyvenamoji ar darbo vieta yra ne LR teritorijoje, jam draudimo apsauga nebūtų taikoma ar būtų taikoma mažesnė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia sutarties nuostata yra perteklinė, nederanti su įstatymo reikalavimu užtikrinti bendrą draudimo apsaugą visoje ES teritorijoje, nepriklausomai nuo to, kas yra transporto priemonės valdytojas (TPVCAPDĮ 10 straipsnis), ja sukuriama diskriminacija tarp skirtingų ES valstybės narių gyventojų ir jų piliečių, tokia sutarties nuostata diskriminuoja ir LR piliečius, pažeidžia pagrindinį principą – laisvą judėjimą ir laisvą darbo vietos pasirinkimą visoje Europos Sąjungoje visiems Europos Sąjungos piliečiams. Šioje byloje vienintelis ieškovės argumentas yra tai, kad įvykis įvyko Vokietijoje, dėl to ji turėjo didesnes administravimo išlaidas (1766 Lt (511,47 Eur), tačiau, teismo vertinimu, žalos administravimas nieko bendro su draudimo rizika neturi.
Teismas aptariamos sąlygos nepripažino siurprizine, byloje nesant duomenų, kad atsakovė būtų netinkamai supažindinta su draudimo sutarties sąlygomis ar siurprizinė sąlyga jai paaiškėjo tik tada, kai iškilo žalos atlyginimo klausimas.
Be to, iš byloje esančio oficialaus rašytinio įrodymo – 2014 m. sausio 28 d. Gyventojų registro išrašo apie asmenį – kolegija nustatė, kad E. V. paskutinę gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lietuvoje, ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, kurie tai paneigtų; aplinkybė, kad policijos skyriaus asmens duomenų anketoje nurodyta, jog E. V. Vokietijoje samdėsi advokatą, nesudaro pagrindo spręsti apie jo nuolatinę gyvenamąją ar darbo vietą Vokietijoje. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, sudarydama privalomąją civilinės atsakomybės sutartį ir įtraukdama į ją minėtą sąlyga, ignoravo tą aplinkybę, kad pačios draudėjos, t. y. atsakovės, nuolatinė gyvenamoji ir darbo vieta yra ne Lietuvoje.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas draudimo sutarties 1.5.2.5 punkto sąlygą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. A. P., bylos Nr. 3K-3-476/2014; 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162/2013). Pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalį, Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintas Standartines transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygas (toliau – Standartinės sąlygos) draudimo įmoką apskaičiuoja draudikas. Padidėjus draudimo rizikai draudėjas privalo apie tai pranešti draudikui ir jam pareikalavus sumokėti papildomą draudimo įmoką (Standartinių sąlygų 33, 36–39 punktai). Šalių sutarties 1.5 punkte nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgęs draudikas įvertino draudimo riziką ir apskaičiavo draudimo įmoką. Nustatant draudikui grąžintino nuostolio dydį būtina atsižvelgti į tai, kokia dalimi pasikeitė draudimo rizikos ir draudimo įmokos dydis. Kadangi draudimo įmokos dydis esant padidėjusiai rizikai būtų 7 kartus didesnis, kasatorės reikalaujama 50 proc. suma atitinka teisingumo, protingumo kriterijus bei nėra neproporcingai didelė. Kasatorės teigimu, draudimo įmokos perskaičiavimas (padidėjimas), kai transporto priemonė naudojama ir kitose valstybėse, vertintinas ne kaip TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos nuostatos dėl vienos (bendros) draudimo įmokos pažeidimas, o kaip draudimo įmokos perskaičiavimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės vertinant draudimo riziką. Draudimo sutarties 1.5.2.5 punkto sąlyga nustatyta atsižvelgus į tokiomis aplinkybėmis naudojamų automobilių keliamą riziką – automobilių naudojimo užsienyje tikėtiną trukmę ir atitinkamai žalų dydį ir dažnumą, žalos administravimo išlaidas. Asmenys, dirbantys ar nuolat gyvenantys ne Lietuvoje, paprastai ir automobilį ilgą laiką naudoja ne Lietuvoje – tai didina riziką, kad avarija įvyks ne Lietuvoje ir bus mokama didesnė išmoka. Naudojant automobilį Vakarų Europos valstybėse rizika yra didesnė, nei naudojant automobilį Lietuvoje ar mažame Lietuvos miestelyje, kuriame gyvenamąją vietą deklaravo atsakovė, nes draudimo išmokų dydis dėl eismo įvykių Vokietijoje, Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje smarkiai skiriasi, atitinkamai skiriasi ir skirtingų valstybių draudikų nustatytos draudimo įmokos dydis. Lietuvos pilietis neturėtų gauti išskirtines draudimo sąlygas lyginant su Vokietijos gyventojais – tautybė ir pilietybė rizikai įtakos neturi. Vertinant riziką nustatomas vidutinės išmokos dydis ir įvykių dažnumas, žalos administravimo išlaidos. Draudikas neprivalo draudėjui pateikti įrodymus, kad draudiko nurodytos rizikos dydžiui įtaką darančios aplinkybės tikrai lemia rizikos dydį. Kasatorė pateikė į bylą duomenis, patvirtinančius, kad ir kiti Lietuvos draudikai nustato didesnes draudimo įmokas, jei automobilis naudojamas ne Lietuvoje. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino 1.5.2.5 punkto sąlygą diskriminacine ir nesąžininga – draudikas leidžia automobiliu naudotis ir tiems asmenims, kurie gyvena ar dirba ne Lietuvoje, bet su sąlyga, kad bus informuota apie pasikeitusią riziką ir sumokėta rizikos dydį atitinkanti draudimo įmoka. Rizikos dydis teritoriniu atžvilgiu skiriasi ne tik draudžiantis civilinę atsakomybę, bet ir sudarant nelaimingų atsitikimų, medicininių išlaidų draudimo ir kitas sutartis. Skundžiamame sprendime remiamasi tuo, kad E. V. laikinai buvo komandiruotas dirbti į Vokietiją, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikta. Kasatorė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patvirtinimo nėra tiesiogiai Lietuvoje taikomas teisės aktas, jos nuostatos perkeltos į nacionalinius teisės aktus, kuriais turi būti vadovaujamasi. Šalių sutarties sąlygos neprieštarauja Direktyvos nuostatoms, kad valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartys vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje Bendrijos teritorijoje, sutartis ir nukentėjusiajam teikiama draudimo apsauga galioja visoje Bendrijos teritorijoje, Direktyva nedraudžia nustatyti skirtingo įmokos dydžio, jei automobilio naudojimo tam tikros sąlygos daro įtaką rizikos dydžiui.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė A. S. prašo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl esminių apeliacinės instancijos teismo motyvų neapskundimo. Vienas pagrindinių apeliacinės instancijos teismo motyvų buvo tai, kad draudimo sutarties 1.5.2.5 punkto nuostata yra akivaizdžiai netaikytina ir diskriminacinė, tačiau dėl šių apeliacinės instancijos teismo motyvų kasaciniame skunde nėra teisiškai pagrįstai pasisakoma, todėl kiti skundo motyvai iš esmės tampa teisiškai nereikšmingi. Be to, kasaciniame skunde keliami fakto klausimai, o ne teisės taikymo problematika.
2. Dėl kasatorės nurodomo nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Atsakovės nuomone, kasacinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2014, padaryta akivaizdi teisės taikymo klaida, dėl to ja remtis negalima, nes joje teismai, spręsdami dėl dalies draudimo išmokos priteisimo, rėmėsi Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 62 punktu, nors, kaip ir šioje byloje, eismo įvykis įvyko ne Lietuvos Respublikoje, todėl Taisyklės apskritai netaikytinos. Nesant šią situaciją reglamentuojančio teisės akto, negalimas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies taikymas. Be to, aptariamoje kasacinėje byloje atsakovas neginčijo atitinkamos draudimo sutarties sąlygos, remdamasis nagrinėjamoje byloje atsakovės iškeltais argumentais; bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu aptariamoji nutartis net nebuvo priimta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013, remtis nėra pagrindo, nes bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi – joje šalys draudimo sutartimi susitarė, kad apdraustoji transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvoje, galimo transporto priemonės naudojimo užsienyje faktas draudikui nebuvo atskleistas, taigi draudikas šios rizikos buvo neįvertinęs. Be to, šioje byloje pateiktas draudimo rizikos interpretavimas („draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis“) skiriasi nuo pateiktos ir Draudimo įstatyme, ir kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Draudimo rizika yra susijusi tik su draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybe, kurios nei didina, nei mažina nuostolių dydis, kuris nėra ir negali būti draudžiamojo įvykio kilimo priežastimi.
3. Dėl skunde nurodomo teisės normų pažeidimo. Šis kasacijos pagrindas (Standartinių sąlygų pažeidimas) skunde nėra atskleistas ir motyvuotai teisiškai pagrįstas. Nagrinėjamoje byloje šios teisės normos nebuvo ir neturėjo būti taikytos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo, nes ginčas byloje kilo ne dėl standartinių sutarties sąlygų. Be to, ir iš Standartinių sąlygų 36 punkto turinio matyti, jog yra laikoma, kad draudimo rizika padidėja ar sumažėja, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu. Kasatorė neįrodė, kad nagrinėjamu atveju perdavimas vairuoti transporto priemonę trečiajam asmeniui padidino pavojų draudimo objektui.
4. Dėl kitų reikšmingų aplinkybių. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 21 punkto nuostatas kitos Europos Sąjungos valstybės narės nėra laikomos užsienio valstybėmis, dėl to apskritai transporto priemonės naudojimas kitose ES valstybėse narėse negali būti traktuojamas kaip naudojimas užsienyje bei atitinkamai didinantis draudimo riziką. Net ir darant prielaidą, kad transporto priemonės naudojimas kitoje ES valstybėje narėje laikytinas naudojimu užsienyje, kasacinis skundas atmestinas, nes kasatorė nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis), jog aplinkybė, kad atsakovė davė vairuoti savo automobilį E. V. (kurio gyvenamoji vieta tik laikinai nebuvo LR teritorijoje), padidino draudimo riziką. Kasatorė ieškinyje nurodė, kad draudimo rizika didėja dėl to, jog „dėl aukštesnio pragyvenimo lygio užsienyje įvykusių žalų draudimo išmokos statistiškai yra didesnės, nes didesni žalų administravimo kaštai“. Šis teiginys neįrodo draudimo rizikos padidėjimo byloje nagrinėjamu atveju, nes administravimo išlaidos niekaip nėra susijusios su transporto priemonės naudojimu, be to, kasatorė ir šiai aplinkybei įrodyti nėra pateikusi jokių įrodymų. Šie kasatorės teiginiai leidžia daryti logišką išvadą, kad visiškai nepriklausomai nuo to, koks konkretus asmuo vairuos transporto priemonę, draudiko išlaidos bet kuriuo atveju bus padidėjusios, eismo įvykiui įvykus užsienyje, o, kaip pripažįsta ir kasatorė savo skunde, transporto priemonės naudojimo užsienyje faktą ji buvo įvertinusi prieš sudarant draudimo sutartį.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
Kasatorė pateikė prašymą kasacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 356 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Įstatymu taip pat nustatyta teismo diskrecijos teisė nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, kai tai yra būtina (CPK 356 straipsnio 2 dalis), ji gali būti įgyvendinama tiek savo, tiek šalių iniciatyva. Šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis teismui nėra privalomas. Kasatorė šios bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikį grindžia tuo, kad bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka kasatorė ir atsakovė turėtų galimybę pasisakyti dėl Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, nuostatų ir dėl naujų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, tai, kad šalių ir bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose dokumentuose jos yra išsamiai išdėstytos, o kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, vadovaujasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir pats nenustatinėja bylos faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), be to, kasatorės pirmiau nurodytiems klausimams išnagrinėti nereikia papildomai apklausti šalių, sprendžia, jog nėra poreikio skirti žodinio bylos nagrinėjimo (CPK 356 straipsnio 2 dalis).
Dėl draudimo diferencijuoti draudimo įmokos dydį atsižvelgiant į transporto priemonės naudojimo teritoriją
Byloje nustatyta, kad šalys 2011 m. rugsėjo 30 d. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta atsakovės transporto priemonė. Draudimo sutarties 1.5.2.5 punktu šalys susitarė, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Apeliacinės instancijos teismas pripažino šią sąlygą akivaizdžiai nesąžininga ir diskriminacine. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas draudimo sutarties 1.5.2.5 punkto sąlygą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. A. P., bylos Nr. 3K-3-476/2014, ir 2013 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162/2013, tačiau pažymi, kad pirmiau nurodyta kasatorės skunde cituota praktika buvo pakeista vėlesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015, priimta atsižvelgiant į ESTT 2015 m. kovo 26 d. prejudiciniame sprendime Litaksa (C-556/13, ECLI:EU:C:2015:202) pateiktus išaiškinimus dėl 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 2 straipsnio nuostatų, kad valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų garantuoti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galioja visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse, ir tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu garantuoja kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalauja tos šalies įstatymai, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Sąjungos teisės direktyvose, skirtose suderinti valstybių narių įstatymus, susijusius su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (tame tarpe ir Direktyvoje 90/232/EEB) įtvirtintos taisyklės kodifikuotos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuri galioja nuo 2009 m. spalio 27 d. Ja panaikintos ankstesnės šioje srityje galiojusios direktyvos, o nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą. Savo esme Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsniui analogiška nuostata dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių galiojimo ir suteikiamos draudimo apsaugos visoje Bendrijos teritorijoje vienkartinės įmokos pagrindu įtvirtinta Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnyje.
Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai – inter alia, atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015, atitinka nurodytus konstitucinės teismo precedento doktrinos kriterijus, todėl nagrinėjamoje byloje vadovaujasi joje pateiktais išaiškinimais.
Pažymėtina, kad nors draudimo sutarčių sąlygos, dėl kurių vyksta ginčas nagrinėjamoje byloje ir pirmiau nurodytoje kasacinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015, nėra identiškos (byloje Nr. 3K-7-334-687/2015 niekine pripažinta draudimo sutarties sąlyga, nustatanti, kad apdrausta transporto priemonė nenaudojama ir nebus naudojama kroviniams pervežti už Lietuvos Respublikos ribų; nagrinėjamoje byloje – draudimo sutarties sąlyga, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje), tačiau šių sąlygų tikslas iš esmės tapatus – diferencijuoti draudimo riziką, priklausomai nuo to, kur transporto priemonė naudojama – užsienyje ar Lietuvoje. Tai patvirtina ir nuosekli kasatorės pozicija byloje, teigiant, kad rizikos dydis skiriasi teritorijos atžvilgiu, padidėjusi draudimo rizika sietina su transporto priemonės naudojimo užsienyje tikėtina trukme, įvykio tikimybe atsitikti ne Lietuvoje, tačiau neargumentuojant rizikos dydžio diferencijavimo pagal asmenį ir su juo susijusias savybes. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau nurodytoje kasacinėje nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015, be kita ko, konstatuota, kad draudimo sutarties šalių susitarimas laikyti transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų riziką didinančia aplinkybe, apie kurią reikia papildomai pranešti, reikštų, jog draudikas turėtų teisę nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama Lietuvoje, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama už Lietuvos ribų. Toks susitarimas neatitinka Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugą, t. y. apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu. Prejudiciniame sprendime ESTT konstatavo, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Sąjungos teritorijoje (prejudicinio sprendimo 30 punktas). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad TPVCAPDĮ nustatyta draudimo apsauga privalo būti suteikiama visoje ES teritorijoje, konstatavo, jog už įprastine ir pasienio draudimo sutartimis teikiamą draudimo apsaugą mokama draudimo įmoka visais atvejais turi būti apskaičiuojama įvertinus draudimo rizikos galimus pasikeitimus dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų.
Minėta, kad šalių draudimo sutarties 1.5.2.5 punkte esančioje sąlygoje atsispindi kasatorės interesas diferencijuoti draudimo riziką, priklausomai nuo to, kur transporto priemonė naudojama – užsienyje ar Lietuvoje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis interesas negali būti saugomas siaurinant Direktyvoje 90/232/EEB (kurioje nustatytos taisyklės kodifikuotos Direktyva 2009/103/EB) įtvirtintą ir ESTT prejudiciniame sprendime Litaksa byloje išaiškintą vienkartinės įmokos ir draudimo apsaugos galiojimo teritorijos atžvilgiu apimtį. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad draudimo sutarties 1.5.1 punkte nustatyta, jog draudimo rizikos pasikeitimu gali būti laikomas bet kurių transporto priemonės registracijos duomenų pasikeitimas, atitinkamai įmoka už likusį galioti sutarties laikotarpį gali būti perskaičiuota. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudiko interesą kontroliuoti draudimo riziką iš esmės užtikrina ši draudimo sutarties sąlyga. Pažymėtina, kad pareiga pakeisti transporto priemonės registracijos duomenis paprastai siejama su transporto priemonės naudojimo konkrečioje valstybėje trukme. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikoje galiojantį teisinį reguliavimą Lietuvos Respublikos viešajame eisme dalyvauti leidžiama nustatyta tvarka registruotoms motorinėms transporto priemonėms ir (ar) priekaboms (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnio 1 dalis), o viešajame eisme dalyvaujančių motorinių transporto priemonių ir (ar) priekabų reikiamą techninę būklę, registravimą ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą užtikrina transporto priemonės valdytojas (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 3 dalis). Remiantis Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų vidaus reikalų ministro 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1V-445, 37 punktu, transporto priemonės registruojamos (išregistruojamos) pareiškėjų ir kitų duomenų teikėjų teikiamų duomenų, informacijos pagrindu. Pagal Taisyklių 66 punktą pareiškėjai privalo kreiptis į VĮ „Regitra“ dėl transporto priemonių įregistravimo: 66.1. prieš pradedant jas eksploatuoti Lietuvos Respublikos viešajame eisme (kai transporto priemonės neregistruotos, išregistruotos arba užsienyje išduoti leidimai joms dalyvauti viešajame eisme yra sustabdyti); 66.2. per 30 dienų nuo to laiko, kai transporto priemonės pradeda dalyvauti Lietuvos Respublikos viešajame eisme (kai transporto priemonės yra įregistruotos užsienyje ir leidimai joms dalyvauti viešajame eisme nėra sustabdyti), išskyrus Taisyklių 66.3 papunktyje nurodytus atvejus; 66.3. per 6 mėnesius nuo to laiko, kai transporto priemonės pradeda dalyvauti Lietuvos Respublikos viešajame eisme (kai transporto priemonės valdytojai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką, o transporto priemonės yra įregistruotos jų vardu EEE šalyje ir leidimai joms dalyvauti viešajame eisme nėra sustabdyti). Transporto priemonės išregistruojamos pasikeitus transporto priemonės valdytojui, kai transporto priemonė perduodama valdyti užsienyje gyvenančiam asmeniui arba užsienyje įregistruotai įmonei, įstaigai, organizacijai (Taisyklių 92.1 punktas) arba transporto priemonės valdytojui išvykstant (išvykus) gyventi į užsienį ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui ir išsivežant transporto priemonę (Taisyklių 92.3 punktas). Tais atvejais, jei pagal taikomus teisės aktus transporto priemonės registracijos duomenų pakeitimas yra privalomas, tačiau valdytojas nesiima reikiamų priemonių tai padaryti, taip pažeisdamas nustatytą teisinį reguliavimą, gali būti sprendžiamas jo atsakomybės pagal viešosios teisės aktus klausimas (pvz., Administracinių teisės pažeidimų kodekso 1331 straipsnis įtvirtina administracinę atsakomybę už transporto priemonės savininkui (valdytojui) Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nustatytų reikalavimų nevykdymą; kodekso 1878 straipsnis įtvirtina administracinę atsakomybę už duomenų, žinant, kad jie melagingi, pateikimą Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro ir Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registro tvarkymo įstaigos padaliniams siekiant gauti vairuotojo pažymėjimo arba transporto priemonės registracijos liudijimo dublikatus, taip pat kitus valstybinio numerio ženklus). Taigi, draudiko interesą, kad Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė, kurios valdytojo civilinė atsakomybė yra apdrausta Lietuvoje taikant nustatytas draudimo įmokas pagal transporto priemonės registracijos duomenis, nebūtų neteisėtai naudojama už Lietuvos Respublikos ribų (pačiam valdytojui naudojant transporto priemonę užsienyje ilgiau, nei nustato tos šalies įstatymai, ar neteisėtai perduodant transporto priemonę naudoti užsienyje gyvenančiam asmeniui), saugo tiek Lietuvos, tiek konkrečios užsienio valstybės, kurioje transporto priemonė yra naudojama, viešosios teisės normos, kurios, be kita ko, turi būti suderintos su 1983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyvos 83/182/EEB dėl tam tikrų transporto priemonių, laikinai importuojamų iš vienos valstybės narės į kitą, atleidimo nuo mokesčių Bendrijos teritorijoje, nuostatomis. Nors šių normų įgyvendinimas konkrečioje valstybėje priklauso nuo joje veikiančios pažeidimų prevencijos ir kontrolės sistemos efektyvumo, tai nesudaro pagrindo siaurinti Direktyvoje 90/232/EEB (kurioje nustatytos taisyklės kodifikuotos Direktyva 2009/103/EB) įtvirtintą ir ESTT prejudiciniame sprendime Litaksa byloje išaiškintą vienkartinės įmokos ir draudimo apsaugos galiojimo teritorijos atžvilgiu apimtį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad draudimo sutarties 1.5.2.5 punkte nustatytos sąlygos prieštaravimą Direktyvoje 90/232/EEB (kurioje nustatytos taisyklės kodifikuotos Direktyva 2009/103/EB) įtvirtintai ir ESTT prejudiciniame sprendime Litaksa byloje išaiškintai vienkartinės įmokos ir draudimo apsaugos galiojimo teritorijos atžvilgiu apimčiai pagrindžia ir tai, kad pagal ją draudikas įgytų teisę į dalį išmokėtos išmokos ir visais atvejais, jei žala būtų padaryta už Lietuvos Respublikos ribų transporto priemonę vairuojant asmeniui, kurio nuolatinė ar darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, nors toks vairavimas nepažeistų Lietuvos Respublikos ir (ar) valstybės, kurioje padaryta žala, viešosios teisės aktuose įtvirtintų taisyklių dėl transporto priemonės registracijos ir (ar) leidimo transporto priemonei dalyvauti viešajame eisme.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai šalių draudimo sutarties 1.5.2.5 punkte įtvirtintą sąlygą pripažino akivaizdžiai nesąžininga ir diskriminacine. Ši sąlyga nėra suderinama su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio (šiuo metu galiojančios Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio) nuostatomis ir prieštarauja imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl yra niekinė, taigi papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos laikytinas nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kiti kasaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės, vertinant skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą teismo sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 3,54 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. spalio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), jos, atmetus kasacinį skundą, priteistinos valstybei iš kasatorės.
Atsakovė patyrė 1103,92 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti; jos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.14 punkte nustatyto dydžio ir priteistinos atsakovei iš kasatorės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti A. S. (duomenys neskelbtini) iš AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 1103,92 Eur (vieną tūkstantį šimtą tris Eur 92 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti valstybei iš AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 3,54 Eur (tris Eur 54 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Stripeikienė
Gediminas Sagatys
Vincas Verseckas
