Civilinė byla Nr. e3K-3-501-701/2015
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05226-2013-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.20;
3.2.4.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio (pranešėjas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. A.-K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. A.-K. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Norvūksa“, S. N., A. Ū., Šiaulių rajono savivaldybės administracijai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui, išvadą teikianti institucija Šiaulių visuomenės sveikatos centras, dėl teises į sveiką, švarią ir saugią aplinką bei nuosavybės neliečiamumą pažeidžiančių veiksmų nutraukimo, detaliojo plano ir poveikio aplinkai vertinimo atrankos išvados panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl apeliacinės instancijos teismo teisės ir pagrindų, panaikinus apskųstą teismo sprendimą, perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui bei dėl detaliojo plano tvirtinimo procedūrų laikymosi.
Ieškovė A. A.-K. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) įpareigoti atsakovus UAB „Norvūksa“, A. Ū. ir S. N. nutraukti žemės sklype (duomenys neskelbtini), vykdomą švelniakailių žvėrelių (kanadinių audinių) veisimo ir auginimo ūkinę veiklą; 2) panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. A-1270(8.1) „Dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini) kaime tvirtinimo“ patvirtintą nurodyto žemės sklypo detalųjį planą ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 3 d. atrankos išvadą Nr. (4)SR-S-1716(7.1) dėl švelniakailių žvėrelių (kanadinių audinių) veisimo ir auginimo poveikio aplinkai vertinimo.
Ieškovė nurodė, kad dėl vykdomos ūkinės veiklos patiria nuolatinio pobūdžio nepatogumus: jos ir jos šeimos gyvenamojoje teritorijoje nuolat jaučiamas aštrus šeduose laikomų žvėrelių, jų pašaro ir mėšlo kvapas (smarvė), dėl jo neįmanoma atsidaryti gyvenamų patalpų langų, be to, sklindantis kvapas čia gyvenantiems žmonėms sukelia sveikatos sutrikimų. Ieškovės teigimu, ūkinę veiklą vykdanti atsakovė UAB,,Norvūksa“ neįrengė reikiamo dydžio uždaros mėšlidės, lietvamzdžių paviršinėms nuotekoms, triukšmo bei kvapų kontrolės taškų, nesuformavo želdinių masyvo aplink ūkinės veiklos teritoriją, nešienauja fermą juosiančio pylimo. Ieškovės teigimu, ūkinė veikla vykdoma ir plėtojama nesilaikant jai keliamų reikalavimų ir sąlygų, o atsakingos institucijos nesiima reikiamų priemonių, planuojamai ūkinei veiklai pagal suminius duomenis turėjo būti nutarta atlikti poveikio aplinkai vertinimą, taip pat turėtų būti nustatyta 100 m sanitarinės apsaugos zona, tačiau to nėra. Netinkamas ūkinės veiklos įgyvendinimas, kuriuo daromas neigiamas poveikis aplinkai bei pažeidžiamos suinteresuotos visuomenės teisės į sveiką, švarią ir saugią aplinką bei nuosavybės neliečiamumą, yra pagrindas nutraukti tokią ūkinę veiklą kaip neteisėtą.
Ieškovė taip pat nurodė, kad žemės sklypo, kuriame vykdoma ginčo ūkinė veikla, detalusis planas yra neteisėtas, nes ieškovė nebuvo tinkamai informuota apie patvirtintą planą, neatsižvelgta į jos pastabas, be to, šiuo atveju turėjo būti parengtas specialusis planas. Ieškovė teigė, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento atrankos komisijos 2013 m. liepos 3 d. išvada yra nemotyvuota, nepagrįsta ir neteisėta, todėl turi būti panaikinta. Atranka atlikta ir galutinė atrankos išvada priimta nesiremiant Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis teisės normomis ir 1985 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 85/337/EB III priede įtvirtintais kriterijais.
Ieškovė prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės iš miško naudojimo sąlygų 73 punkto, kuriame nustatyti pastatų, kuriuose laikomi ūkiniai gyvūnai, su esančiais prie jų mėšlo ir srutų kaupimo įrenginiais ar be jų, sanitarinės apsaugos zonos dydžiai priklausomai nuo sutartinių gyvulių skaičiaus, atitikties Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsniui (jame nustatomos sanitarinės apsaugos zonos, kurių dydžius turi nustatyti Vyriausybė) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsniams, teisinės valstybės bei įstatymų viršenybės principams, taip pat dėl Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio naujos redakcijos, kuri turėtų įsigalioti nuo 2014 m. sausio 1 d., atitikties Konstitucijos 53 ir 54 straipsniams, teisinės valstybės principui. Ieškovės teigimu, sutartinio gyvulio kriterijus nepagrįstas objektyviais duomenimis ir moksliniais tyrimais, todėl yra neobjektyvus ir netinkamas siekiant nustatyti, ar vykdoma veikla yra epidemiologiškai svarbi ir susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas atmetė ieškinį atsakovų fizinių asmenų A. Ū. ir S. N. atžvilgiu, nurodydamas, kad šiems asmenims ieškovė nekelia jokių reikalavimų ir jie atsakovais į bylą įtraukti nepagrįstai. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad švelniakailių žvėrelių (kanadinių audinių) veisimo ir auginimo ūkinę veiklą sklype (duomenys neskelbtini), vykdo UAB „Norvūksa“, kuri žemės sklypu naudojasi A. Ū. ir S. N. suteikta panaudos teise. Atsakovai fiziniai asmenys yra tik bendrovės dalyviai ir žemės sklypo savininkai, prašomų pripažinti negaliojančiais aktų nepriėmė ir prašomos nutraukti ūkinės veiklos nevykdo.
Teismas atmetė ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovę UAB „Norvūksa“ nutraukti ginčo žemės sklype vykdomą švelniakailių žvėrelių (kanadinių audinių) veisimo ir auginimo ūkinę veiklą. Teismas nustatė, kad atsakovė pašalino pagrindinį ūkinės veiklos trūkumą, t. y. įrengė lietaus surinkimo sistemą nuo žvėrelių aptvarų stogų bei uždarą mėšlo surinkimo lagūną su hidroizoliacine danga. Be to, mėšlidė įrengta dar didesnė, nei planuota ir nei reikia pagal planuojamą auginti gyvūnėlių kiekį. Teismas taip pat konstatavo nesant duomenų, kad UAB „Norvūksa“ atnaujinus ūkinę veiklą nors kartą būtų konstatuota, jog vykdant fermoje šią veiklą skleidžiami kvapai ar triukšmas viršytų leistinas normas, kad nors kartą dėl administracinių teisės pažeidimų, susijusių su aplinkosaugos pažeidimais, netinkamų gyvūnėlių laikymo ar kitų pažeidimų atsakovė būtų bausta, kad neturėtų reikiamų leidimų. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė teiginių dėl atsakovės veiklos keliamo blogo kvapo ir jo poveikio sveikatai (CPK 177 straipsnio 3 dalis, 178 straipsnis). Teismas pripažino, kad ieškovė ir jos šeimos nariai dėl atsakovės vykdomos veiklos patiria tam tikrų nepatogumų, jai sunkiau plėtoti rekreacinę veiklą, naudotis netoli esančiu tvenkiniu, tačiau pažymėjo, jog ieškovės teisės į sveiką, švarią ir saugią aplinką bei nuosavybės neliečiamumą nėra absoliučios ir paneigiančios atsakovės teisę verstis norima ūkine veikla, turi būti ieškoma balanso tarp šalių konstitucinių teisių. Teismo vertinimu, nesant akivaizdžių ir oficialiais raštais konstatuotų patvirtintų šiurkščių ir sistemingų atsakovės ūkinės veiklos pažeidimų, ieškovė nepagrįstai reikalauja taikyti griežčiausią atsakomybės formą – ūkinės veiklos nutraukimą.
Teismas atmetė ieškovės reikalavimą panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. A-1270(8.1) „Dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini) kaime tvirtinimo“ patvirtintą ginčo žemės sklypo detalųjį planą. Teismas paneigė ieškovės teiginius, kad apie detalųjį planą ji sužinojo tik 2013 m. birželio 5 d., nurodydamas, jog iš pateiktos teismui detaliojo plano medžiagos matyti, kad ieškovė kartu su kitais asmenimis aktyviai dalyvavo detaliojo plano rengimo procese, apie rengiamą detalųjį planą ne tik buvo įstatymų nustatyta tvarka viešai skelbiama, tačiau tiek ieškovė, tiek kitų aplinkinių sklypų savininkai 2012 m. balandžio 27 d. ir 2012 m. birželio 29 d. raštais buvo informuojami apie rengiamą planą, ieškovė pati dalyvavo šio plano projekto viešuose svarstymuose 2012 m. gegužės 17 d. ir 2012 m. rugpjūčio 17 d., teikė pastabas, į šias jai raštu atsakyta. Teismas nenustatė, kad būtų pažeistos kokios nors detaliojo plano rengimo procedūros (CPK 185 straipsnis). Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad nei detalusis planas, viešai paskelbtas 2012 m. spalio 22 d., nei Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento atrankos komisijos išvados, nei Šiaulių visuomenės sveikatos centro priimti sprendimai, atsakymai į ieškovės ir kitų asmenų skundus nustatytu laiku nebuvo skundžiami administracine tvarka. Kadangi ieškovė nenurodė jokių svarbių priežasčių terminui praleisti, teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo šį terminą atnaujinti.
Teismas atmetė ieškovės reikalavimą panaikinti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 3 d. atrankos išvadą dėl švelniakailių žvėrelių (kanadinių audinių) veisimo ir auginimo poveikio aplinkai vertinimo, nurodydamas, kad šis reikalavimas nepagrįstas, be to, pareikštas praleidus senaties terminą. Teismas konstatavo, kad minėta išvada, pagal kurią nagrinėjamu atveju poveikio aplinkai vertinimas nėra būtinas, priimta pagrįstai, motyvuotai, atsižvelgiant į galimą planuojamos ūkinės veiklos poveikį visuomenės sveikatai, į suinteresuotos visuomenės skundus, priimta laikantis procedūrinių reikalavimų, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teismo teigimu, ieškovė nustatytu terminu, t. y. per 20 darbo dienų nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. skelbimų apie šią išvadą išspausdinimo, neteikė atsakingai institucijai pasiūlymų persvarstyti atrankos išvadą, neskundė jos Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nustatytu terminu (per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo) ir tvarka. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į atsakovei UAB „Norvūksa“ leistiną auginti kanadinių audinių skaičių, sanitarinė apsaugos zona šiuo atveju nėra nustatoma (Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 2 dalis, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 73 punktas, Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo 2 punktas, 1 priedas), o Šiaulių visuomenės sveikatos centro rekomenduota 100 m sanitarinė apsaugos zona nėra privalomai nustatyta teisės aktų. Be to, net jei būtų nustatyta, nei ieškovės gyvenamasis namas, nei kiti pastatai ar sklypas nepatektų į šią 100 m sanitarinę apsaugos zoną. Pagal atsakovo UAB „Norvūksa“ vykdomas ūkinės veiklos apimtis poveikio aplinkai vertinimas šiuo atveju neprivalomas; Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas nereikalingas, nes veikla neatitinka aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių 1 ir 2 priedų kriterijų.
Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl teisės aktų, apibūdinančių sutartinio gyvulio kriterijų ir nenustatančių sanitarinės apsaugos zonos ginčo ūkinei veiklai, konstitucingumo bei atitikties Europos Sąjungos formuojamiems principams dėl aplinkos apsaugos. Teismas, remdamasis 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi, kuria atmestas ieškovės prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nurodė, kad ministrų priimto akto – Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo, kuriame įtvirtinta sutartinio gyvulio sąvoka, atitikties įstatymams ir Konstitucijai tikrinimas nėra priskiriamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis, CPK 3 straipsnio 3 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnis), o ieškovė į administracinį teismą kreiptis neprašo. Teismas taip pat teigė, kad byloje nėra reiškiamas tiesioginis reikalavimas dėl sanitarinės apsaugos zonos nustatymo, o jei įstatymas ar kitas teisės aktas toje konkrečioje byloje nėra taikomas, pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Be to, net Konstituciniam Teismui pripažinus aktą prieštaraujančiu įstatymams ir Konstitucijai, toks sprendimas galiotų tik ateičiai ir neturėtų grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit), o ieškiniu prašoma nutraukti atsakovės ūkinę veiklą dėl ieškinyje nurodytų pažeidimų, taip pat ginčijami ir prašomi panaikinti anksčiau priimti detalusis planas ir atrankos išvada. Dėl to Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 punkto atitikties įstatymams ir Konstitucijai klausimas nagrinėjamai civilinei bylai nėra aktualus. Taip pat, teismo teigimu, nėra jokios prasmės ir pagrindo analizuoti dar tik įsigaliosiančio Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio konstitucingumo, nes šis teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Teismas sprendė, kad dabartinis Lietuvos Respublikos teisinis reglamentavimas atitinka Europos Sąjungos formuojamus principus dėl aplinkos apsaugos, dėl suinteresuotos visuomenės teisių į sveiką ir švarią aplinką, dauguma 1998 m. birželio 25 d. Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau Orhuso konvencija) nuostatų yra perkelta ir į nacionalinę teisę, t. y. į Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymą ir kitus teisės aktus.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2014 m. lapkričio 27 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą pakeitė: panaikino teismo sprendimo dalį dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 3 d. atrankos išvados Nr. (4)SR-S-1716(7.1) panaikinimo ir atsakovės UAB „Norvūksa“ ūkinės veiklos nutraukimo ir šiuos klausimus perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Taip pat teisėjų kolegija įpareigojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą tęsti atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrą (pradėtą pagal ūkinės veiklos užsakovės UAB „Norvūksa“ prašymą) pagal Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 7 straipsnį.
Teisėjų kolegija nenustatė jokių akivaizdžių detaliojo plano neatitikčių ieškovės nurodytiems teisės aktams, todėl sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą panaikinti detalųjį planą. Kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad į detaliojo plano sprendinius privalėjo būti įtraukta sanitarinė apsaugos zona. Grįsdama šią išvadą, kolegija išaiškino, kad nacionalinės teisės aktai neįtvirtina sanitarinių apsaugos zonų nustatymo pastatams, kuriuose laikomi ūkiniai gyvūnai (iki 300 sutartinių gyvulių), su esančiais prie jų mėšlo ir srutų kaupimo įrenginiais arba be jų (Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 2 dalis, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 punktas, Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo 2 punktas, 1 priedas). Nors ieškovė abejoja minėtų teisės aktų konstitucingumu, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti teisės aktai dėl juose naudojamo sutartinio gyvulio skaičiaus nustatant sanitarines zonas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsniams. Sutartinio gyvulio kriterijus įtvirtintas siekiant tinkamai apsaugoti aplinką nuo gyvulių taršos, todėl jo taikymas vertinant sanitarinių apsaugos zonų, kuriomis siekiama sumažinti žmogaus gyvenamosios aplinkos taršą, nustatymą negali būti laikomas prieštaraujančiu Konstitucijai. Dėl to, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, juo labiau panaikinti teisės aktams ir įstatymams neprieštaraujantį detalųjį planą. Be to, net jei būtų nustatyta 100 m sanitarinė apsaugos zona, nei ieškovės gyvenamasis namas, nei kiti pastatai ar sklypas į ją nepatektų. Teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės teisės dalyvauti rengiant detalųjį planą nebuvo pažeistos, nes byloje neginčijamai nustatyta ir šalių pripažinta, kad ieškovė aktyviai dalyvavo rengiant detalųjį planą, teikė pastabas, į jas buvo reaguojama, be to, ieškovė nenurodė objektyvių aplinkybių, kodėl ji, aktyviai reiškusi pastabas dėl detaliojo plano, ir toliau nesidomėjo detaliojo planavimo procesu ir praleido terminą detaliajam planui apskųsti.
Panaikindama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atrankos išvados panaikinimo ir ūkinės veiklos teisėtumo bei perduodama šiuos klausimus nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas, priimdamas atrankos išvadą, privalo ne tik atsižvelgti į planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus (užsakovo) ar poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjo pateiktą informaciją apie vietą, kurioje numatoma planuojama ūkinė veikla, bei informaciją, apibūdinančią planuojamą ūkinę veiklą, tačiau taip pat turi išanalizuoti bei įvertinti daugelį kitų veiksnių, nurodytų Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje, identifikuojant galimą planuojamos ūkinės veiklos poveikį įvairiems saugomiems gėriams. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamos pirminės atrankos išvados argumentai nepagrįsti išsamia informacija ir faktinėmis aplinkybėmis apie planuojamos ūkinės veiklos pavojingumą dėl jos pobūdžio ir galimai reikšmingą tikėtiną neigiamą planuojamos ūkinės veiklos poveikį visuomenės sveikatai, kitiems aplinkos elementams, pvz., orui, vandeniui ir t. t. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, priimant skundžiamą atrankos išvadą nebuvo tinkamai įvertintas atsakovės vykdomos ūkinės veiklos mastas, priemonės kvapams mažinti ir pan. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškovės nurodomais argumentais dėl atsakovės vykdomos veiklos galimo poveikio aplinkai, byloje esančiais duomenimis apie ieškovės gyvenamojoje vietoje tvyrantį kvapą, nors ir neviršijantį leistinų normų, sprendė, kad nagrinėjamu atveju, siekiant įgyvendinti ir užtikrinti atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo tikslus, atrankos išvados pagrįstumą dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo privalomumo, ūkio subjekto ir visos visuomenės interesų pusiausvyrą aplinkos apsaugos srityje, būtų teisinga ir protinga užbaigti atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrą, suteikiant ieškovei galimybę pateikti kompetentingai institucijai pasiūlymus dėl atsakovės vykdomos ūkinės veiklos.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija įpareigojo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą tęsti pradėtą atrankos dėl poveikio aplinkai procedūrą pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 7 straipsnį, iš naujo informuojant ieškovę apie priimtą 2013 m. liepos 3 d. atrankos išvadą, suteikiant atsakovei terminą pasiūlymams pateikti, objektyviai ir išsamiai įvertinant faktines aplinkybes bei teisiniais argumentais pagrindžiant, ar atsakovės ūkinei veiklai yra privalomas poveikio aplinkai vertinimas, ir priimant galutinę išvadą (Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 7 straipsnio 8–14 dalys). Teisėjų kolegijos vertinimu, tik priėmus Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 7 straipsnio 13 dalyje nurodytą galutinę motyvuotą atrankos išvadą, ar privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą, kompetentingai institucijai įvertinus ieškovės deklaruojamą atsakovės ūkinei veiklai nustatytų reikalavimų nevykdymą, konkrečių priemonių neįgyvendinimą ir pan., bus galima spręsti, ar ieškovės reikalavimai dėl skundžiamos pirminės atrankos išvados panaikinimo ir atsakovės ūkinės veiklos nutraukimo yra teisėti ir pagrįsti. Be to, atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo privalomumo procedūra sudaro sąlygas derinti šalių interesus, todėl teisėjų kolegija pažymėjo, kad, atlikus visą atrankos procedūrą ir kompetentingai institucijai priėmus galutinę išvadą, šalims siūlytina apsvarstyti bylos užbaigimo taikiu būdu galimybę.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė A. A.-K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti: įpareigoti atsakovus nutraukti vykdomą švelniakailių žvėrelių (kanadinių audinių) veisimo ir auginimo ūkinę veiklą, panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. A-1270(8.1) patvirtintą ginčo žemės sklypo detalųjį planą, panaikinti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 3 d. atrankos išvadą Nr. (4)SR-S-1716(7.1). Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl teismo teisės perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas galėjo ir turėjo bylą išnagrinėti iš esmės ir priimti procesinį sprendimą.
2. Dėl ieškinio pagrindų ir bylos nagrinėjimo ribų. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 265 straipsnio 1 dalį, nes visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl esminio ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakovus nutraukti ginčo ūkinę veiklą, o ieškinio (apeliacinio skundo) pagrindus nepagrįstai susiaurino iki atrankos išvados teisėtumo tyrimo, nors tai yra tik vienas iš ieškinio (apeliacinio skundo) pagrindų, kurie kiekvienas savarankiškai sudaro pagrindą patenkinti esminį ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovus nutraukti ginčo ūkinę veiklą.
3. Dėl žmogaus teisės į saugią, sveiką ir švarią aplinką ir teisės į būsto neliečiamumą aiškinimo ir gynimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino žmogaus teisės į saugią, sveiką ir švarią aplinką, taip pat teisės į būsto neliečiamybę turinį. Teismas nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su aplink gyvenančių žmonių patiriamu tiesioginiu neigiamu ūkinės veiklos daromu poveikiu (pvz., ieškovės ir jos šeimos narių gyvenamojoje aplinkoje tvyrančia smarve) ir nepagrįstos atrankos išvados priėmimu (pvz., nebuvo tinkamai įvertintas atsakovės vykdomos ūkinės veiklos mastas, priemonės kvapų mažinimui ir pan.), nepagrįstai nekvalifikavo kaip žmogaus teisių į saugią, sveiką ir švarią aplinką bei nuosavybės neliečiamumą pažeidimo, sudarančio prielaidas patenkinti ieškinio reikalavimus.
4. Dėl teisės normų, reglamentuojančių sanitarinių apsaugos zonų nustatymą, konstitucingumo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo ūkinei veiklai neturi būti nustatoma sanitarinė apsaugos zona, nes netinkamai aiškino ir taikė sanitarinių apsaugos zonų nustatymo institutą bei jo paskirtį, nepagrįstai rėmėsi esamu teisiniu reguliavimu ir neatsižvelgė į jo ydingumą. Esamas teisinis reguliavimas, pagal kurį sanitarinė apsauginė zona ginčo ūkinei veiklai neturi būti nustatoma (remiantis sutartinio gyvulio kriterijumi), neatitinka sanitarinių apsaugos zonų instituto paskirties ir galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes sutartinio gyvulio kriterijus yra netinkamas ir nepakankamas matmuo, siekiant nustatyti, ar vykdoma veikla yra epidemiologiškai svarbi ir susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, t. y. ar vykdomai ūkinei veiklai reikia įrengti apsaugines zonas. Ginčo ūkinei veiklai privalo būti nustatyta sanitarinė apsaugos zona, nes ši ūkinė veikla yra epidemiologiškai svarbi ir susijusi su gyvenamosios aplinkos tarša. Atsižvelgiant į tai, teismas turi pagrindą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 punktas ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio aktuali redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d., atitinka Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo, Konstitucijos 53 ir 54 straipsnių nuostatas, teisinės valstybės bei įstatymų viršenybės principus.
5. Dėl suinteresuotos visuomenės teisės dalyvauti detaliojo planavimo procedūrose pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino detaliojo planavimo tikslų nustatymo reikšmę ir suinteresuotos visuomenės teisės dalyvauti detaliojo planavimo procedūrose turinį. Patvirtinus detalųjį planą nebuvo nustatytos jokios sanitarinės apsaugos zonos ir suinteresuota visuomenė buvo suklaidinta dėl detaliojo planavimo procedūros turinio, nes turėjo pagrįstą lūkestį, kad, remiantis detaliojo plano tikslais, ūkinei veiklai atitinkama sanitarinė apsauginė zona bus nustatyta. Teismas nepagrįstai šios aplinkybės nekvalifikavo kaip teritorijų planavimo procedūros pažeidimo. Taip pat rengiant detalųjį planą nebuvo atsižvelgta į ieškovės ir kitų suinteresuotų asmenų pastabas bei pasiūlymus. Tokiu būdu suinteresuotai visuomenei nebuvo sudarytos adekvačios ir veiksmingos galimybės dalyvauti teritorijų planavimo procese ir susipažinti su faktiškai tvirtinamu detaliuoju planu.
6. Dėl teisės į teisminę gynybą ir teismo įpareigojimo tęsti poveikio aplinkai vertinimo atrankos procedūrą. Teismas, įpareigodamas Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą tęsti atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrą, susiejo administracinės procedūros vykdymą su teismo procesu ir teismo procesas tapo priklausomas nuo to, kada Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas įvykdys nustatytą teismo įpareigojimą. Teismas peržengė reikalavimo ribas ir neišsprendė kilusio teisminio ginčo (CPK 5 straipsnis).
Atsakovė UAB,,Norvūksa“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
1. Dėl bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir motyvuodamas grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes konstatavo, kad nebuvo atskleista bylos esmė, o pagal byloje esančius įrodymus, t. y. nesant galutinės atrankos išvados, bylos negalima išnagrinėti (CPK 327 straipsnio 1 dalis). Atrankos procedūra turi būti tęsiama, atlikta iki galo laikantis teisinio reglamentavimo ir tik tuomet sprendžiama dėl galutinės išvados pagrįstumo bei atsakovės vykdomos ūkinės veiklos teisėtumo.
2. Dėl sanitarinių apsaugos zonų ir teisės normų konstitucingumo. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, atsižvelgiant į atsakovės laikomų audinių skaičių, sanitarinės apsaugos zona nėra taikoma. Ieškovė, nesutikdama su šia išvada, dėsto savo nuomonę dėl esančio teisinio reglamentavimo turinio, t. y. dėl sutartinio gyvulio sąvokos tinkamumo bei pakankamumo. Tai, kad sanitarinės apsaugos zonos dydžiui nustatyti kaip pagalbinė priemonė pasirinktas sutartinio gyvulio kriterijus, apibrėžtas aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro patvirtinto Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo priede, nereiškia, kad ūkinės komercinės veiklos rūšys, kurioms nustatomos sanitarinės apsaugos zonos, jų ribų dydžiai ir režimo reikalavimai, yra nustatytos ne Vyriausybės, o ministerijos lygmeniu priimtu teisės aktu. Be to, ieškovė savo prašymą kreiptis dėl aktų konstitucingumo grindžia sutartinio gyvulio sąvokos netinkamumu, o ši sąvoka įtvirtinta akte, kurio atitikties įstatymams ir Konstitucijai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas neturi teisės tikrinti.
3. Dėl suinteresuotos visuomenės teisių detaliojo planavimo procedūrose. Teismai pagrįstai sprendė, kad buvo laikytasi visų teisės aktų keliamų reikalavimų, tinkamai įvykdytos visuomenės informavimo pareigos, atlikti visi derinimo darbai, detalusis planas patvirtintas tinkamo subjekto. Ieškovė dalyvavo plano projekto viešuose svarstymuose, teikė pastabas, jos buvo priimtos, įvertintos, į jas raštu atsakyta ir jos atmestos dėl nepagrįstumo.
Atsakovas S. N. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
1. Dėl teismo teisės perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasatorė nepagrįstai sureikšmina bylos grąžinimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo ir ignoruoja faktą, kad teismas įpareigojo išvadą priėmusią instituciją tęsti (faktiškai – iš naujo atlikti) poveikio aplinkai vertinimo procedūrą, t. y. reikalavimas dėl atrankos išvados panaikinimo teismo buvo faktiškai patenkintas.
2. Dėl žmogaus teisės į saugią, sveiką ir švarią aplinką ir nuosavybės neliečiamumą. Kasatorė neįrodė, kad atsakovo ferma skleidžia kvapus, viršijančius higienos normų leistiną kvapų koncentraciją. Ūkinė veikla vykdoma teisėtai, laikantis visų higienos normų, o atsakovas turi teisėtą ir pagrįstą lūkestį, kad įmonės veiklai nebus trukdoma ir ji nebus žlugdoma, nes už teisėtą veikimą negali būti baudžiama ar taikomos kokios neigiamos pasekmės. Be to, net jei būtų konstatuota, kad ieškovės gyvenamosios aplinkos ore tam tikri atsakovo veiklos sąlygojami kvapai viršija higienos normas, prieš taikant ultima ratio (ūkinės veiklos uždraudimą ar nutraukimą) atsakovui privalo būti sudarytos sąlygos parengti, pateikti atsakingoms institucijoms ir įgyvendinti kvapų kontrolės priemonių planą.
3. Dėl sanitarinių apsaugos zonų ir teisės normų konstitucingumo. Galiojantis teisinis reglamentavimas yra visiems privalomas ir negali būti ignoruojamas, o pagal jį atsakovo fermai sanitarinės apsaugos zona neprivaloma. Be to, ieškovės gyvenamoji aplinka nepatektų į jos minimą 100 m sanitarinę apsaugos zoną.
4. Dėl suinteresuotos visuomenės teisių detaliojo planavimo procedūrose ir detaliojo plano panaikinimo. Ieškovės teikti pasiūlymai rengiant detalųjį planą iliustruoja jos piktnaudžiavimą teise, bet kokių kompromisų vengimą ir nenorą atsižvelgti į kitų asmenų teisėtus interesus. Jei ieškovė būtų teikusi realius pasiūlymus, o ne tik nurodžiusi, jog įrengus fermą bus pažeidžiamos gyventojų teisės ir laisvės, tokie pasiūlymai būtų įvertinti, būtų galima ieškoti kompromisų ir rasti visiems gretimų sklypų savininkams priimtinus sprendimus.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės ir pagrindų, panaikinus apskųstą teismo sprendimą, perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nuosekliai pabrėžęs, kad, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Polygrade L.L.C. ir kt. v. M. S. firma „Ugrima“, bylos Nr. 3K-3-168/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. UAB „Revinė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-121/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-121/2009">3K-3-121/2009</a>; kt.). Bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas, o byla būtų grąžinta nagrinėti iš naujo tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. ir kt. v. A. G. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-287/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-287/2014">3K-3-287/2014</a>).
Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik trimis atvejais: pirma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus pagrindus; antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytas dar vienas pagrindas, kai apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas, aiškindamas šias nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. UAB „Revinė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-121/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-121/2009">3K-3-121/2009</a>; 2015 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kauno audinių projektas“ v. UAB „Irlanda“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03NC00MjEvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-74-421/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-74-421/2015">3K-3-74-421/2015</a>).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas bylą grąžino nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui remdamasis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plačiau pasisakydamas dėl šio bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui pagrindo turinio, yra pažymėjęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nurodytos jos taikymo sąlygos, būtent kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. K. v. R. I., bylos Nr. 3K-3-375/2007; 2008 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „Polygrade L.L.C.“ ir kt. v. M. S. firma „Ugrima“, bylos Nr. 3K-3-168/2008). Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Vaivorykštė“ v. UAB „Revinė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-121/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-121/2009">3K-3-121/2009</a>).
Pažymėtina, kad teismas sprendime pateiktas išvadas privalo motyvuoti ne tik nurodydamas atitinkamą teisės normą, bet ir išdėstydamas nustatytas aplinkybes, įrodymų vertinimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, šių reikalavimų neatitinka, jei yra tik CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pacitavimas. Toks formalus motyvavimas nėra pakankamas taikant šią teisės normą. Apeliacinės instancijos teismas turi teisinį pagrindą pats ištirti ir įvertinti neištirtas bylos aplinkybes. Konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, teismas turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kad šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal trečiojo asmens (kreditoriaus) VĮ Valstybės turto fondo skundą dėl kreditorių komiteto nutarimų pripažinimo negaliojančiais, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-180/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-180/2009">3K-3-180/2009</a>; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje UAB „Eurometras“ v. Tauragės apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-244/2011).
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktui taikyti būtinų sąlygų egzistavimo motyvavo pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovės reikalavimas panaikinti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 3 d. atrankos išvadą Nr. (4)SR-S-1716(7.1). Apeliacinės instancijos teismas detaliai aiškino aktualius teisės aktus – Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą, Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvą 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo; remdamasis jais aptarė aplinkos vertinimo atrankos tikslus, atlikimo procedūras, jų metu priimamus sprendimus, būtinus įvertinti veiksnius, atrankos kriterijus ir pan. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl aplinkos apsaugos principo, teisės į sveiką ir švarią aplinką turinio bei gynimo, teisės į būsto neliečiamybę turinio, aptarė kai kurias Orhuso konvencijos bei Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo nuostatas. Pateikęs bendro pobūdžio teisinių nuostatų aiškinimą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju priimant skundžiamą atrankos išvadą buvo atsižvelgta tik į planuojamos ūkinės veiklos organizatorės pateiktus paaiškinimus, tačiau skundžiamos pirminės atrankos išvados argumentai nepagrįsti išsamia informacija ir faktinėmis aplinkybėmis apie planuojamos ūkinės veiklos pavojingumą dėl jos pobūdžio ir galimai reikšmingą tikėtiną neigiamą planuojamos ūkinės veiklos poveikį visuomenės sveikatai, kitiems aplinkos elementams, pvz., orui, vandeniui ir t. t. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priimant skundžiamą atrankos išvadą nebuvo tinkamai įvertintas atsakovės vykdomos ūkinės veiklos mastas, priemonės kvapams mažinti ir pan. Teismas pabrėžė, kad ieškovės argumentams, susijusiems su atsakovės vykdomos ūkinės veiklos neatitiktimi nustatytiems reikalavimams, įvertinti reikalingos specialios ir kvalifikuotos žinios, todėl byloje yra privaloma išsami kompetentingos institucijos atrankos išvada. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju būtų teisinga ir protinga užbaigti atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrą, suteikiant ieškovei galimybę pateikti kompetentingai institucijai pasiūlymus dėl atsakovės vykdomos ūkinės veiklos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 3 d. atrankos išvados panaikinimo ir atsakovės UAB „Norvūksa“ ūkinės veiklos nutraukimo ir šiuos klausimus perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kartu įpareigojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą tęsti atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrą pagal Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 7 straipsnį.
Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo aspektu, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, yra pernelyg abstrakti ir nepakankamai motyvuota. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad, spręsdamas dėl Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 3 d. atrankos išvados pagrįstumo bei teisėtumo, teismas konstatavo, jog Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas, priimdamas išvadą, įvertino planuojamos teritorijos sprendinių atitiktį Šiaulių rajono teritorijos bendrojo plano sprendiniams, planuojamos teritorijos nepatekimą į Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijas, planuojamas įgyvendinti priemones triukšmui ir kvapams mažinti, numatomą įrengti nuotekų surinkimo sistemą bei uždarą mėšlidę, artimiausių namų atstumą nuo planuojamos veiklos ir kt. Teismas nenustatė, kad būtų neatsižvelgta į galimą planuojamos ūkinės veiklos poveikį visuomenės sveikatai, į suinteresuotos visuomenės skundus ar kad būtų padaryti procedūriniai pažeidimai priimant išvadą. Teismas atsižvelgė į atsakovės įgyvendintas aplinkos apsaugai (triukšmui ir kvapams mažinti) skirtas priemones ir sprendė nesant priežasčių abejoti skundžiamos išvados pagrįstumu. Tuo tarpu iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šis teismas, teigdamas, jog toks pirmosios instancijos teismo atliktas vertinimas nepakankamas, iš esmės nenurodė konkrečių tokį teiginį pagrindžiančių argumentų. Teismo pateiktas detalus bendro pobūdžio teisinio reglamentavimo turinio aiškinimas iš esmės nėra argumentuotai siejamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo konkrečioje byloje vertinimu. Iš pateiktų motyvų galima suprasti, kad apeliacinės instancijos teismas laikė, jog faktinei ginčo ūkinės veiklos poveikio situacijai ir skundžiamos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 3 d. atrankos išvados pagrįstumui vertinti reikalingos specialiosios žinios, kurių teismas neturi. Dėl to, teismo nuomone, turi būti vykdoma (tęsiama) atrankos dėl poveikio aplinkai procedūra, o jai pasibaigus bus galima vertinti skundžiamą atrankos išvadą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai nepatvirtina išvados dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų jo taikymo sąlygų egzistavimo, nes jie nepatvirtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi ir pats spręsti byloje keliamus klausimus, nagrinėjamu atveju – vertinti prašomos panaikinti išvados teisėtumą bei pagrįstumą. Atlikęs vertinimą apeliacinio skundo pagrindu, teismas turėtų pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 324 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad yra būtina, gali pakartotinai arba papildomai tirti pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, be to, teismas, laikydamas, jog tam tikriems klausimams išspręsti būtinos specialiosios žinios, gali imtis tokiais atvejais įstatyme nustatytų priemonių, naudotis specialiais įrodinėjimo instrumentais (pavyzdžiui, eksperto išvada). Taigi ir šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, manydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai ar netinkamai ištyrė ginčijamo teisės administracinio akto tinkamumą, turėjo teisinį pagrindą pats ištirti ginčijamą išvadą bei įvertinti ją kartu su įrodymų visetu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir, remdamasis bendro pobūdžio pastebėjimais dėl atrankos išvados rengimo tikslų, kriterijų bei procedūrų, neatskleidęs bylos esmės, t. y. iš esmės nevertinęs skundžiamo administracinio akto, nepasisakęs dėl pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo klausimu, neanalizavęs ieškovės galimybių dalyvauti jau įvykusiame atrankos procese ir teikti pasiūlymus užtikrinimo, grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Tokiu procesiniu veiksmu apeliacinės instancijos teismas sukūrė negalimą situaciją, kai reikalavimas dėl administracinio akto panaikinimo buvo neišnagrinėtas iš esmės, dėl šio akto nepriimtas joks procesinis sprendimas, tačiau kompetentingos institucijos įpareigotos vertinimo procedūrą atlikti dar kartą. Be to, apeliacinės instancijos teismas iš viso nenagrinėjo ir nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nagrinėtas ieškovės reikalavimas nutraukti ginčo ūkinę veiklą, nevertino tokios prašomos taikyti teisių gynimo priemonės proporcingumo. Pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas neargumentavo ir nepagrindė, jog dėl jo nustatytų pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų byla apeliacinės instancijos teisme turės būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Dėl to skundžiamos nutarties motyvai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino prašomą panaikinti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 3 d. atrankos išvadą, nekvalifikuotini kaip pagrindžiantys išvadą dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų jo taikymo sąlygų egzistavimo, nes jie nepatvirtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimų panaikinti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 3 d. atrankos išvadą ir nutraukti ginčo ūkinę veiklą, nesant tam pagrindo sprendė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė, ir be pagrindo taikė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tik formaliai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo bei taikymo praktiką ir nuo jos nukrypo. Nustatyti pažeidimai teikia pagrindą naikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis panaikinta Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo dalis dėl ieškinio reikalavimų panaikinti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 3 d. atrankos išvadą ir įpareigoti atsakovus nutraukti žemės sklype vykdomą ūkinę veiklą; taip pat naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas įpareigotas tęsti atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Jas panaikinus, bylos dalis dėl atrankos išvados panaikinimo ir ginčo ūkinės veiklos nutraukimo perduotina tam pačiam apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
Teismas negali taikyti įstatymo ar kito teisės akto, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau bylą nagrinėjantis bendrosios kompetencijos teismas neturi teisės tiesiogiai svarstyti teisės akto konstitucingumo klausimo ir apie tai pasisakyti. CPK 3 straipsnio 3 dalis nustato teismo teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, iškeliant teisės akto konstitucingumo problemą, tačiau ši teisė gali būti įgyvendinama tam tikromis sąlygomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šių sąlygų, yra išaiškinęs, jog būtina nustatyti, kad: 1) yra pagrindo manyti, jog teisės aktas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, 2) įstatymas ar kitas teisės aktas turi būti taikomas nagrinėjamoje byloje, 3) įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai svarstymas priklauso Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. G. v. Lietuvos advokatų taryba, bylos Nr. 3K-3-177/2001). Jeigu konkrečioje byloje klausimą dėl taikytino teisės akto konstitucingumo kelia šalys, jos turi pateikti tokias abejones patvirtinančius argumentus (CPK 178 straipsnis). Teismas privalo juos apsvarstyti, tačiau jų pateikimas nesuponuoja teismui pareigos vadovaujantis vien tokių argumentų gavimo faktu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl teisės akto konstitucingumo. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad pareiškėjų argumentų svarstymas bendrosios kompetencijos teisme yra galimas, o jų atmetimas reiškia, jog buvo svarstomi pareiškėjo argumentai dėl konstitucinės problemos iškėlimo ir teismas nutarė, kad pareiškėjo nebuvo pateikta, taip pat teismas neturi kitų pakankamai svarių argumentų, iš kurių suformuotų nuomonę apie taikytino byloje teisės akto neatitiktį pagrindiniam šalies įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. G. v. Lietuvos advokatų taryba, bylos Nr. 3K-3-177/2001).
Nagrinėjamoje byloje kasatorė prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės iš miško naudojimo sąlygų 73 punkto, kuriame nustatyti pastatų, kuriuose laikomi ūkiniai gyvūnai, su esančiais prie jų mėšlo ir srutų kaupimo įrenginiais ar be jų, sanitarinės apsaugos zonos dydžiai priklausomai nuo sutartinių gyvulių skaičiaus, atitikties Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsniui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsniams, taip pat dėl Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio redakcijos, kuri turėjo įsigalioti nuo 2014 m. sausio 1 d., atitikties Konstitucijos 53 ir 54 straipsniams. Abejones dėl šių teisės aktų konstitucingumo ieškovė grindė nurodydama, kad sutartinio gyvulio kriterijus yra neobjektyvus ir netinkamas siekiant nustatyti, ar vykdoma veikla yra epidemiologiškai svarbi ir susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai kasatorės abejones dėl nurodytų teisės aktų, apibūdinančių sutartinio gyvulio kriterijų ir nenustatančių sanitarinės apsaugos zonos ginčo ūkinei veiklai, konstitucingumo pripažino nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pirmiau šioje nutartyje aptartų kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą sąlygų, t. y.: 1) nėra pagrindo abejoti kasatorės nurodytų teisės aktų konstitucingumu, nes dabartinis Lietuvos Respublikos teisinis reglamentavimas atitinka Europos Sąjungos formuojamus principus dėl aplinkos apsaugos, dėl suinteresuotos visuomenės teisių į sveiką ir švarią aplinką, dauguma 1998 m. birželio 25 d. Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – Orhuso konvencija) nuostatų yra perkelta ir į nacionalinę teisę, t. y. į Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymą ir kitus teisės aktus; 2) Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 punkto ir dar tik įsigaliosiančio Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio atitikties įstatymams ir Konstitucijai klausimas nagrinėjamai civilinei bylai nėra aktualus, nes byloje nėra reiškiamas tiesioginis reikalavimas dėl sanitarinės apsaugos zonos nustatymo, be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas galiotų tik ateičiai ir neturėtų grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit); 3) ministrų priimto akto – Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo, kuriame įtvirtinta sutartinio gyvulio sąvoka, atitikties įstatymams ir Konstitucijai tikrinimas nėra priskiriamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino šią pirmosios instancijos teismo išvadą, papildomai nurodydamas argumentų dėl pirmosios sąlygos nebuvimo, t. y. paaiškindamas, kad sutartinio gyvulio kriterijus įtvirtintas siekiant tinkamai apsaugoti aplinką nuo gyvulių taršos, todėl jo taikymas vertinant sanitarinių apsaugos zonų, kuriomis siekiama sumažinti žmogaus gyvenamosios aplinkos taršą, nustatymą negali būti laikomas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Kasatorė, nesutikdama su tokiomis teismų išvadomis, kasaciniame skunde nurodė, kad esamas teisinis reguliavimas, pagal kurį sanitarinė apsaugos zona ginčo ūkinei veiklai neturi būti nustatoma (remiantis sutartinio gyvulio kriterijumi), neatitinka sanitarinių apsaugos zonų instituto paskirties ir galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes sutartinio gyvulio kriterijus nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir moksliniais tyrimais, todėl yra netinkamas ir nepakankamas matmuo, siekiant nustatyti, ar vykdoma veikla yra epidemiologiškai svarbi ir susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, t. y. ar vykdomai ūkinei veiklai reikia įrengti apsaugines zonas.
Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatorės teiginius kaip nepagrįstus. Kaip buvo minėta, asmuo, keldamas abejones dėl tam tikro teisės akto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, turi pagrįsti šiuos savo teiginius teisiniais argumentais. Nagrinėjamu atveju kasatorės nurodytos abejonės dėl teisės aktuose įtvirtinto sutartinio gyvulio kriterijaus pakankamumo argumentuojamos iš esmės vien kasatorės nuomone dėl tokio kriterijaus netinkamumo ir vykdomos ginčo ūkinės veiklos pavojingumo aplinkai. Kasatorė nepateikė jokių mokslo įrodymų, atliktų tyrimų ar pan., kurie galėtų pagrįsti abejones įstatymų leidėjo nustatytu kriterijumi. Taigi, kasatorė nenurodė svarbių bei pagrįstų aplinkybių, kurios teismui leistų spręsti esant realių abejonių dėl nurodytų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Be to, kasatorė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad nėra ir kitų dviejų kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą sąlygų.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai išnagrinėjo kasatorės argumentus, kuriais ji grindė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl nurodytų teisės normų konstitucingumo, ir pagrįstai juos atmetė. Byloje nėra kitų pakankamai svarių argumentų, kurie suformuotų abejonę dėl aktualių teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Dėl to byloje pagrįstai ir teisėtai konstatuota, jog nagrinėjamu atveju kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.
Kasatorės argumentai dėl to, kad sutartinio gyvulio kriterijus neatitinka Europos Teisingumo Teismo praktikos, šios bylos kontekste taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Kasatorė nurodė, jog Europos Teisingumo Teismas 2009 m. sausio 22 d. sprendime, priimtame byloje C-473/07, konstatavo, kad gyvūnų ekvivalentų sistema, kuri grindžiama gyvūnų skaičiaus vienoje vietoje nustatymu pagal rūšis, atsižvelgiant į gyvūnų ekskrementų išskiriamo azoto kiekį, negali būti naudojama vertinant ūkinės veiklos daromą poveikį aplinkai. Tačiau, kaip matyti iš kasatorės nurodomo Europos Teisingumo Teismo sprendimo turinio, nurodyta išvada buvo padaryta atsižvelgiant į tai, jog konkrečiu atveju Prancūzijos Vyriausybė neįrodė ryšio tarp atitinkamo Prancūzijos teisės akto ir atsižvelgimo į atitinkamų paukščių realiai išskiriamo azoto kiekį. Sprendime Teismas išaiškino, kad Direktyvoje 96/61 nenustatyta galimybė apibrėžti leidimo kvotos pagal gyvūnų ekvivalentų metodą, nors ji ir neatmetama; gyvūnų ekvivalentų metodas turi būti taikomas, tik jei juo visiškai užtikrinama, kad bus laikomasi atitinkamos direktyvos tikslo – taršos, kurią sukelia tam tikros veiklos rūšys, prevencijos ir kontrolės. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta pirmiau šioje nutartyje, kasatorė nepagrindė teiginių dėl sutartinio gyvulio kriterijaus neadekvatumo, nepakankamumo ar to, jog taikant šį kriterijų nepasiekiamas tikslas mažinti bei kontroliuoti taršą.
Dėl detaliojo plano tvirtinimo procedūrų laikymosi
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. A-1270(8.1) „Dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini) kaime tvirtinimo“ patvirtintą ginčo žemės sklypo detalųjį planą, rėmėsi dviejų grupių argumentais: pirma, nustatydamas, kad detaliojo plano tvirtinimo procedūros nebuvo pažeistos; antra, konstatuodamas, jog be svarbių priežasčių buvo praleistas nurodyto administracinio akto skundimo terminas. Pirmosios grupės argumentus teismas grindė aplinkybėmis, kad ieškovė kartu su kitais asmenimis aktyviai dalyvavo detaliojo plano rengimo procese, apie rengiamą detalųjį planą ne tik buvo įstatymų nustatyta tvarka viešai skelbiama, tačiau tiek ieškovė, tiek kitų aplinkinių sklypų savininkai 2012 m. balandžio 27 d. ir 2012 m. birželio 29 d. raštais buvo informuojami apie rengiamą planą, ieškovė pati dalyvavo šio plano projekto viešuose svarstymuose 2012 m. gegužės 17 d. ir 2012 m. rugpjūčio 17 d., teikė pastabas, į šias jai raštu atsakyta. Grįsdamas išvadą dėl praleisto administracinio akto skundimo termino, teismas nurodė, kad detalusis planas, viešai paskelbtas 2012 m. spalio 22 d., nebuvo skundžiamas administracine tvarka, o ieškovė nenurodė jokių svarbių šio termino praleidimą lėmusių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas, nurodydamas, kad byloje neginčijamai nustatyta ir šalių pripažinta, jog ieškovė aktyviai dalyvavo rengiant detalųjį planą, teikė pastabas, į jas buvo reaguojama, be to, ieškovė nenurodė objektyvių aplinkybių, kodėl ji, aktyviai reiškusi pastabas dėl detaliojo plano, praleido terminą jam apskųsti.
Kasatorė, nesutikdama su šiomis teismų išvadomis, kasaciniame skunde nurodo, kad teismai privalėjo atsižvelgti į tai, jog tvirtinant detalųjį planą nebuvo nustatytos sanitarinės apsaugos zonos, dėl to, kasatorės nuomone, suinteresuota visuomenė buvo suklaidinta dėl detaliojo planavimo procedūros turinio.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasaciniame skunde dėstomi argumentai neduoda pagrindo abejoti skundžiamų teismų procesinių sprendimų pagrįstumu ir teisėtumu. Kaip matyti iš šių kasacinio skundo teiginių turinio, ši skundo dalis iš esmės grindžiama kasatorės nuomone dėl galiojančių teisės aktų turinio tinkamumo bei atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, t. y. kasatorė teigia, kad privalėjo būti nustatytos sanitarinės apsaugos zonos, tai buvo suinteresuotos visuomenės lūkestis, o jų nenustačius pažeista teritorijų planavimo procedūra. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nacionalinės teisės aktai neįtvirtina sanitarinių apsaugos zonų nustatymo pastatams, kuriuose laikomi ūkiniai gyvūnai (iki 300 sutartinių gyvulių), su esančiais prie jų mėšlo ir srutų kaupimo įrenginiais arba be jų (Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 2 dalis, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 punktas, Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo 2 punktas, 1 priedas). Dėl kasatorės abejonių tokio teisinio reglamentavimo konstitucingumo klausimu pasisakyta anksčiau šioje nutartyje, todėl tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo konstatuoti teritorijų planavimo procedūrų pažeidimų.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad rengiant detalųjį planą nebuvo atsižvelgta į ieškovės ir kitų suinteresuotų asmenų pastabas bei pasiūlymus, suinteresuotai visuomenei nebuvo sudarytos adekvačios ir veiksmingos galimybės dalyvauti teritorijų planavimo procese ir susipažinti su faktiškai tvirtinamu detaliuoju planu.
Nagrinėjant šių skundo argumentų pagrįstumo klausimą, tikslinga atkreipti dėmesį į tai, kad Orhuso konvencijos tikslas užtikrinti tris pagrindines visuomenės teises: teisę gauti informaciją apie aplinką (6 straipsnis); teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkos (7, 8 straipsniai), teisę kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (9 straipsnis). Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl šių teisių tinkamo įgyvendinimo, vertinami byloje surinkti įrodymai. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-98/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-98/2008">3K-3-98/2008</a>; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-335/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-335/2009">3K-3-335/2009</a>; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-588/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-588/2009">3K-3-588/2009</a>; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. A. ir kt. v. R. Z. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODctNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-387-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-387-415/2015">3K-3-387-415/2015</a>; 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB,,SEB lizingas“ v. A. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzYtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-436-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-436-611/2015">3K-3-436-611/2015</a>; kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalių dėl detaliojo plano panaikinimo turinį, kasacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismai pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš procesinių sprendimų matyti, kad teismai vertino tiek kasatorės, tiek atsakovų pateiktus įrodymus, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Spręsdamas dėl termino detaliajam planui skųsti praleidimo, pirmosios instancijos teismas paneigė ieškovės teiginius, kad apie detaliojo plano patvirtinimą jai tapo žinoma tik 2013 m. birželio 5 d., nustatęs, jog ieškovė aktyviai dalyvavo detaliojo plano rengimo procese, apie jį buvo ne tik įstatymų nustatyta tvarka skelbiama viešai, tačiau ieškovė ir kiti suinteresuoti asmenys apie tai buvo informuoti raštais, ieškovė dalyvavo plano projekto viešuose svarstymuose, pateikė pastabas, į jas buvo atsakyta. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovė, teikdama pastabas dėl plano, nenurodė jokių konkrečių pasiūlymų, kaip reikėtų spręsti problemas, tik kategoriškai nesutiko su planuojama vykdyti ūkine veikla. Teismas nustatė, kad detalusis planas patvirtintas 2012 m. spalio 16 d., o ieškovė nepateikė jokių jos teiginius apie tam tikrą sužinojimo apie detalųjį planą momentą pagrindžiančių įrodymų, nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patvirtino šias pirmosios instancijos teismo išvadas. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.
Kasatorė, nesutikdama su teismų išvadomis ir pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismų padarytų teisės normų vertinant įrodymus pažeidimų, iš esmės nenurodo jokių teismų išvadas paneigiančių argumentų, nepateikia jų pagrįstumu leidžiančių abejoti įrodymų, o tik vėl kartoja tuos pačius abstrakčius teiginius, kad nebuvo atsižvelgta į jos pastabas bei pasiūlymus, nebuvo sudarytos galimybės dalyvauti teritorijų planavimo procese ir susipažinti su faktiškai tvirtinamu detaliuoju planu. Tokiais teiginiais kasatorė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos reikšmingos faktinės aplinkybės ir kad nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės būtų įvertintos kitaip, nei tai padarė teismai, tačiau nepateikia jokių argumentų, leidžiančių pagrįstai abejoti teismų išvadų nurodytu klausimu teisėtumu bei pagrįstumu. Kasacinės instancijos teismas nagrinėja teisės klausimus (CPK 353 straipsnis), todėl, kasatorei nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neleidžia abejoti teismų procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl tinkamo suinteresuotos visuomenės teisės dalyvauti detaliojo planavimo procedūrose užtikrinimo nagrinėjamoje byloje. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimą panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. A-1270(8.1) „Dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini) kaime tvirtinimo“ patvirtintą žemės sklypo detalųjį planą, paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniam teismui grąžinant bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, šalių patirtos ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusios bylinėjimosi išlaidos nėra paskirstomos. Šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo dalis dėl ieškinio reikalavimų panaikinti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 3 d. atrankos išvadą Nr. (4)SR-S-1716(7.1) dėl švelniakailių žvėrelių (kanadinių audinių) veisimo ir auginimo poveikio aplinkai vertinimo ir įpareigoti atsakovus nutraukti žemės sklype vykdomą švelniakailių žvėrelių (kanadinių audinių) veisimo ir auginimo ūkinę veiklą ir ši bylos dalis perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; taip pat panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties dalį, kuria Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas įpareigotas tęsti atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrą.
Bylos dalis dėl Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 3 d. atrankos išvados Nr. (4)SR-S-1716(7.1) panaikinimo ir dėl atsakovų įpareigojimo nutraukti ginčo ūkinę veiklą perduoti nagrinėti iš naujo Šiaulių apygardos teismui.
Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimą panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. A-1270(8.1) „Dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini) kaime tvirtinimo“ patvirtintą žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Antanas Simniškis
Donatas Šernas
