Dėl karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia, restitucijos taikymo, neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-284-219/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00289-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1; 45.2; 45.5; 99.4; 99.5; 121.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. O. ir R. Z. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovei L. O. dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo panaikinimo ir ginčo išsprendimo iš esmės bei atsakovės L. O. ir R. Z. priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia, restitucijos taikymo, neturtinės žalos atlyginimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Senamiesčio ūkis“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje sprendžiami karšto vandens tiekėjo ir vartotojo teisių, pareigų ir atsakomybės ribų, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai.

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašė teismo panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. (03)-56 įformintą sprendimą ir išspręsti su atsakove L. O. kilusį ginčą iš esmės.

Ieškovas nurodė, kad Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Valstybinė energetikos inspekcija, Inspekcija) išankstine neteismine tvarka išnagrinėjo L. O. skundą dėl neužtikrinamo karšto vandens parametro atsakovei L. O. nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini) ir nusprendė, kad tiekėjas (ieškovas), būdamas viena sutarties šalis, privalėjo (privalo) tinkamai vykdyti įsipareigojimus ir tiekti atsakovei tinkamos kokybės, t. y. teisės aktuose nustatytos temperatūros, karštą vandenį iki karšto vandens vartojimo vietos. Inspekcijos sprendime konstatuota, kad tuo atveju, jeigu vartotojai nebuvo patiektas teisės aktų reikalavimus atitinkantis karštas vanduo, negali būti laikoma, kad tiekėjas tinkamai įvykdė savo pareigas, o vartotoja gavo prekę (paslaugą), dėl kurios yra sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovo teigimu, šilumos energija ir karštas vanduo namui, kuriame yra atsakovei L. O. priklausantis butas, kaip ir namui (duomenys neskelbtini), tiekiama iš šilumos punkto, įrengto (duomenys neskelbtini). Namuose nėra įrengta karšto vandens cirkuliacinė linija (kontūras); mokesčiai butų ir patalpų savininkams skaičiuojami už šildymą ir karštą vandenį; šilumos energija karšto vandens temperatūrai namo šildymo ir karšto vandens sistemoje palaikyti netiekiama ir mokesčiai už karšto vandens cirkuliaciją neskaičiuojami. Šilumos energija namuose skirstoma pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 ir 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtintą Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5. Pagal šiuo metu galiojančius karšto vandens sistemų įrengimo reikalavimus daugiabučių namų karšto vandens sistemoje privalomas papildomas cirkuliacinis kontūras, kuris ir padeda užtikrinti nuolatinę karšto vandens cirkuliaciją per vandens pašildymo įrenginį bei nuolatinę jo temperatūrą namo karšto vandens sistemoje ir (ar) jo vartojimo vietoje (bute). Nagrinėjamu atveju karšto vandens temperatūros vartojimo vietoje negalima nuolat užtikrinti, nes name nėra įrengta cirkuliacinė linija (kontūras), o teisę ją įrengti turi tik namo karšto vandens sistemos savininkai – butų ir patalpų bendraturčiai. Dėl to Inspekcija nepagrįstai konstatavo karšto vandens tiekėjo pareigų netinkamą vykdymą.

Atsakovė L. O. kartu su R. Z. byloje pareiškė priešieškinį, prašydami atmesti ieškovo reikalavimą, pripažinti su ieškovu 2005 m. spalio 19 d. sudarytą vartojimo sutartį dėl karšto vandens pirkimo–pardavimo nesąžininga bei prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento; taikyti restituciją ir įpareigoti ieškovą grąžinti visas pagal šią sutartį jam sumokėtas sumas (7130,46 Lt, arba 2065,12 Eur), priteisti iš ieškovo 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

L. O. ir R. Z. nurodė, kad butui (duomenys neskelbtini) tiekiamo karšto vandens temperatūra niekada nepakyla aukščiau kaip 40 °C. Ieškovas UAB „Vilniaus energija“, teikdamas viešąją paslaugą, pažeidžia Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 4 dalį. Atsakovei L. O. ir R. Z. įsigijus butą (duomenys neskelbtini), tarp jų ir ieškovo konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartis pagal standartines sąlygas. Namas (duomenys neskelbtini) neturi šilumos punkto. Toks punktas yra įrengtas name (duomenys neskelbtini), iš ten per lauke nutiestas trasas tiekiama šilumos energija ir karštas vanduo į namą (duomenys neskelbtini), o iš ten – į namą (duomenys neskelbtini). Karštas vanduo į namą (duomenys neskelbtini) patenka per jo vidaus tinklo inžinerinius įrenginius, prijungtus prie ieškovo energijos tiekimo tinklų, o ne prie pastato (duomenys neskelbtini). Per ginčo laikotarpį pastate (duomenys neskelbtini) patalpų, kuriose galėtų būti įrengtas šilumos punktas ir karštam vandeniui palaikyti skirtas cirkuliacinis kontūras, neliko. Ieškovas neįrengė šilumos punkto, kaip to sutarties sudarymo momentu buvo reikalaujama pagal Šilumos ūkio įstatymą, o atlikdamas pastate (duomenys neskelbtini) šilumos punkto renovacijos darbus, nesilaikė privalomųjų teisės aktų reikalavimų, todėl vartotojams L. O. ir R. Z. nėra patiekiamas nustatytus parametrus atitinkantis karštas vanduo. Taigi tarp ieškovo neteisėtos veikos ir jiems, kaip vartotojams, daromos žalos yra priežastinis ryšys, todėl ieškovui kyla atsakomybė už netinkamos kokybės paslaugos suteikimą. Ieškovas, žinodamas, kad nebus patiektas reikalaujamus parametrus atitinkantis karštas vanduo (duomenys neskelbtini), neinformavo L. O. ir R. Z. iš anksto arba bent sutarties sudarymo momentu apie teikiamų paslaugų kokybę. Dėl ieškovo nesąžiningo elgesio L. O. ir R. Z. patyrė didelių nepatogumų, emocinę įtampą, ypač po to, kai susilaukė kūdikio, kurio priežiūrai būtinas tinkamos temperatūros vanduo, todėl ieškovas turi atlyginti jiems padarytą neturtinę žalą.

Byloje nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini) įgytas santuokoje, todėl R. Z. ir atsakovė L. O. yra buto bendraturčiai. Pastatas, kuriame yra šis butas, pastatytas 1959 m., karštas vanduo į butą tiekiamas iš šilumos punkto (duomenys neskelbtini). Šilumos punktas rekonstruotas 2008 m., statytojas – UAB „Vilniaus energija“. Vandens cirkuliacinė linija įrengta tik šilumos punkto patalpose. Karšto vandens temperatūros palaikymo vamzdynai namuose nesumontuoti. Šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktas (pažyma) išduotas 2008 m. spalio 14 d. Aktu konstatuota, kad šilumos punktas atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus ir gali būti naudojamas pagal paskirtį. Rašytinė karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartis ieškovo, atsakovės bei R. Z. nesudaryta, todėl jų santykiams taikomos karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatos. Sutartiniai šalių santykiai susiklostė 2005 m. spalio 19 d., R. Z. tapus buto savininku. Mokėjimai už vandens pašildymą (karštą vandenį) buto savininkų (vartotojų) buvo atliekami nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. lapkričio mėnesio.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atmetė, tenkino dalį atsakovės L. O. ir R. Z. priešieškinio – priteisė iš ieškovo UAB „Vilniaus energija“ L. O. ir R. Z. 7130,46 Lt (2065,12 Eur), priešieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė; nutraukė bylą dėl priešieškinio reikalavimo priteisti 240,18 Lt (69,56 Eur), paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas rėmėsi CK 1.39, CK 6.188, 6.383 straipsniais, Šilumos ūkio įstatymu, nurodė, kad pagal higienos normą HN 24:2003 legioneliozių prevencijai pastato karšto vandens sistemoje vandens temperatūra turi būti 50–60 °C, sudarant technines prielaidas vandens šildytuve karšto vandens temperatūrą padidinti iki 66 °C, o vartotojų čiaupuose – iki 60 °C. Iš geriamojo vandens pagaminto naudojamo buityje karšto vandens sauga ir kokybė turi būti užtikrinama iki vandens vartojimo vietų (vartotojų čiaupų). Teismas pripažino pagrįsta ginčijamo Inspekcijos sprendimo išvadą, kad vartotojas, kuriam į karšto vandens vartojimo vietą (čiaupą) nėra tiekiamas higienos normas atitinkančios temperatūros vanduo, negali būti laikomas gavusiu prekę, dėl kurios sudaryta sutartis, t. y. karštą vandenį. Šios išvados iš esmės neginčija ir ieškovas, savo nesutikimą su ginčijamu sprendimu grįsdamas ta aplinkybe, kad dėl susiklosčiusios situacijos nėra jo, kaip pirkimo–pardavimo sutarties šalies, kaltės. Ieškovas neginčijo aplinkybės, kad karšto vandens temperatūra ginčo bute nepasiekia teisės aktais reikalaujamos temperatūros. Šalių neginčijama, kad netinkamos karšto vandens kokybės ginčo bute priežastis – cirkuliacinio kontūro gyvenamųjų namų karšto vandens sistemoje nebuvimas. Teismas vadovavosi CK 6.383 straipsnio 2 dalimi, energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės) nuostatomis, nurodė, kad vartotojas turi teisę reikalauti iš karšto vandens tiekėjo, kad jam priklausančiose patalpose arba bute būtų palaikoma teisės aktuose (1 priedo 26–30, 36, 37, 45 punktai) nustatyta karšto vandens temperatūra vandens paėmimo (vartojimo) vietoje ir vonių šildytuvų darbo režimas, jeigu pastato karšto vandens sistema atitinka teisės akto (1 priedo 24 punktas) reikalavimus. Teismo vertinimu, teisės aktai, reglamentuojantys apsirūpinimo karštu vandeniu tvarką, negali būti aiškinami taip, kad suteiktų tiekėjui teisę tiekti energiją (karštą vandenį) per nustatytų reikalavimų neatitinkančią karšto vandens sistemą, kartu reikalaujant iš vartotojo atsiskaityti už dėl tokio neatitikimo tiekiamą netinkamos kokybės prekę kainomis, nustatytomis tinkamos kokybės prekei (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 15, 16 punktai, 6.383 straipsnio 2 dalis). Energijos tiekimo sutartis su vartotoju, kurio energijos tiekimo įrenginiai neatitinka nustatytų reikalavimų (ir dėl šios priežasties tiekiamos energijos kokybės atitiktis norminių teisės aktų reikalavimams negali būti užtikrinama), neturi būti sudaroma. Tuo atveju, jei energijos tiekimo sutartis yra sudaryta, vartotojas turi teisę reikalauti, kad karšto vandens tiekėjas tiektų energiją, atitinkančią nustatytus kokybės reikalavimus, o tiekėjui šios pareigos nevykdant, ginti savo pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka. Karšto vandens tiekėjas, įstatymu įpareigotas sudaryti karšto vandens tiekimo sutartis su vartotojais, turi užtikrinti, kad karštas vanduo būtų tiekiamas tik į nustatytus reikalavimus atitinkančias karšto vandens sistemas, ir, prireikus, ginčyti šių sistemų pripažinimą tinkamomis naudoti pagal paskirtį, jei toks pripažinimas įpareigoja jį sudaryti sutartis su vartotojais, kurių tinkamas vykdymas negali būti užtikrinamas.

Teismas rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2008 m. sausio 8 d.) 2 straipsnio 7 punktu, 24 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, nuo 2009 m. liepos 1 d. Šilumos ūkio įstatyme įtvirtinta nuostata, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Teismas nurodė, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo prievolė užtikrinti šilumos ir (ar) karšto vandens kokybę išliko per visą ginčo laikotarpį. Teismas rėmėsi ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų (galiojo nuo 2003 m. liepos 17 d. iki 2012 m. spalio 1 d.) 17, 24 punktais, nurodė, kad butui karštas vanduo buvo tiekiamas ieškovo, su juo buvo atsiskaitoma tiek už geriamąjį vandenį, sunaudotą karštam vandeniui ruošti, tiek už šiam tikslui sunaudotą šilumos energiją, t. y. ieškovas buvo karšto vandens tiekėju nurodyto teisės akto prasme. Taigi pareiga užtikrinti tiekiamo karšto vandens kokybę visą ginčo laikotarpį teko būtent ieškovui. Teismas pažymėjo, kad Inspekcija ginčijamu sprendimu konstatavo tik netinkamą ieškovo, kaip karšto vandens tiekėjo, pareigų pagal karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį vykdymą, t. y. neteisėtus veiksmus (karšto vandens kokybės neužtikrinimą), tačiau nesprendė dėl ieškovo kaltės kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Pagal teisės aktų reikalavimus aplinkybės, kad tiekiamas karštas vanduo neatitinka higienos normomis nustatytos temperatūros, nustatymo pakanka konstatuoti netinkamą tiekėjo pareigų vykdymą, todėl ginčijamas Inspekcijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Šalių neginčijama, kad su ieškovu už patiektą karštą vandenį ginčo laikotarpiu yra atsiskaityta, nekeliamas ginčas dėl ieškovui sumokėtų sumų. Tiekėjo pareiga užtikrinti energijos kokybę yra siejama su energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu, esant tinkamiems energijos tiekimo įrenginiams. Prieš energijos tiekimo sutarties sudarymą neįsitikinęs, kad vartotojo energijos tiekimo įrenginiai yra tinkami, siekiant užtikrinti tinkamos kokybės ir saugų energijos tiekimą, tiekėjas, kaip profesionalus energijos pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis, netenka teisės remtis vartotojo energijos tiekimo įrenginių trūkumais kaip aplinkybe, atleidžiančia jį nuo pareigos užtikrinti tiekiamos energijos kokybę. Ieškovui dar 2008 m. atliekant šilumos punkto rekonstrukciją, turėjo būti žinoma, kad esama sistema neįmanoma užtikrinti tinkamos kokybės karšto vandens tiekimo, todėl sukurdamas ir tęsdamas karšto vandens pirkimo–pardavimo santykius su vartotojais, kurių karšto vandens sistema nėra tinkama tiekiamo karšto vandens kokybei užtikrinti, ieškovas veikė savo rizika, todėl negali remtis šia aplinkybe kaip pašalinančia jo kaltę dėl netinkamo sutartinių prievolių vykdymo. Be to, karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga, įpareigojanti vartotojus atsiskaityti už karštą vandenį, o karšto vandens, atitinkančio teisės aktų reikalavimus, tiekimą padaranti priklausomą nuo papildomos sąlygos – namo karšto vandens sistemos rekonstrukcijos, yra nesąžininga vartotojų atžvilgiu (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 15 punktas, 16 punktas).

Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog tinkamos temperatūros karštas vanduo būtų patiekiamas į namą, kuriame yra atsakovei priklausantis butas, nes šilumos punktas yra įrengtas kitame name ir nėra aišku, kurioje šilumos tinklų vietoje dėl atsiradusių energijos nuostolių karštas vanduo atšąla iki teisės aktų reikalavimų nebeatitinkančios temperatūros. Atsakovė ir R. Z. negali būti pripažinti atsakingais už kitiems asmenims (ieškovui ar gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) butų ir patalpų savininkams) bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose objektuose atsiradusius šilumos nuostolius. Kita vertus, karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra būtent karštas vanduo, t. y. geriamasis vanduo, kurio temperatūra atitinka teisės aktų nurodytus temperatūros parametrus. Šiuo atveju vartotojas perka iš tiekėjo būtent karštą vandenį kaip kompleksinį produktą, o ne jo paruošimui sunaudotą šilumos energiją. Šilumos energija karšto vandens vartotojui yra reikšminga tik tiek, kiek ji sudaro perkamos prekės – karšto vandens, sudėtinę dalį. Karštas vanduo yra perkamas ne gyvenamojo namo (namų) šilumos punkte, o karšto vandens vartojimo vietoje – vartotojo bute, ir būtent šioje vietoje perkama prekė turi atitikti nustatytus kokybės reikalavimus, už kuriuos atsakingas tiekėjas. Vartotojas, kurio bute nėra užtikrinamas karšto vandens temperatūros parametras, nepriklausomai nuo to, dėl kokios priežasties tai atsitiko, laikytinas apskritai negavusiu karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarties dalyko ir negali būti įpareigojamas atsiskaityti už nepatiektą prekę. Atsižvelgiant į karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarties dalyką, vandens, neatitinkančio karštam vandeniui nustatytų temperatūros reikalavimų, tiekimas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, nes vartotojas iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl to atsakovė ir R. Z. turėjo teisę atsisakyti mokėti ieškovui už karštą vandenį, o šias sumas sumokėję – reikalauti jas grąžinti (CK 6.386 straipsnio 2 dalis, 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškovas savo ruožtu turi teisę reikalauti, kad atsakovė ir R. Z. atlygintų vertę to, ką be teisinio pagrindo sutaupė (CK 6.386 straipsnio 2 dalis).

Teismas netenkino L. O. ir R. Z. priešieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, nustatęs, kad ieškovas pagal priešieškinį nagrinėjamoje byloje neįrodė patyrę neturtinę žalą dėl neteisėtų UAB „Vilniaus energija“ veiksmų (netinkamo sutartinių prievolių vykdymo).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį ir priėmė naują sprendimą – tenkino dalį ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinio, t. y. panaikino Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 9 d. raštu įforminto sprendimo Nr. (03) 2R-56 dalį, kuria konstatuota, kad nepatiekus teisės aktais nustatytos temperatūros karšto vandens jo paėmimo – vartojimo vietoje (bute (duomenys neskelbtini) negali būti laikoma, jog UAB „Vilniaus energija“ tinkamai įvykdė savo pareigas pagal karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį karšto vandens vartotojai L. O.. Teisėjų kolegija atmetė L. O. skundą dėl UAB „Vilniaus energija“ prievolių pagal karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį netinkamo vykdymo, taip pat L. O. ir R. Z. priešieškinį, priteisė iš L. O. ir R. Z. po 251 Lt (72 Eur) bylinėjimosi išlaidų UAB „Vilniaus energija“, o valstybei – po 44,60 Lt (12 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Dėl naujų įrodymų priėmimo teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzEvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-371/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-371/2005">3K-3-371/2005</a>; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Z. v. GNSB „Kuliškių sodybos“, bylos Nr. 3K-3-286/2013), nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ prašė priimti rašytinius įrodymus – Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. spalio 23 d. atsakymo Nr. 2R-3381, UAB „Senamiesčio ūkis“ 2013 m. spalio 22 d. atsakymo (su priedais) Nr. R2-701 kopijas, namų (duomenys neskelbtini) karšto vandens sistemos projektinę dokumentaciją, 2013 m. rugsėjo 16 d. elektroninį laišką, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento Energetikos skyriaus 2013 m. spalio 22 d. raštą „Dėl pastatų (duomenys neskelbtini) karšto vandens sistemos dokumentų“, 2013 m. spalio 21 d. Vilniaus apskrities archyvo raštą „Dėl gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) projektinės dokumentacijos“. UAB „Vilniaus energija“ 2014 m. gegužės 8 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, prašė pridėti prie bylos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2014 m. balandžio 8 d. atsakymo Nr. 2R-1224 kopiją. Teisėjų kolegija sprendė priimti Inspekcijos, UAB „Senamiesčio ūkio“ raštus, surašytus po skundžiamo sprendimo priėmimo, nes ieškovas kreipėsi į šiuos asmenis dėl informacijos, siekdamas paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas. UAB „Vilniaus energija“ dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme siekė gauti pastatų (duomenys neskelbtini) karšto vandens sistemos projektinę dokumentaciją. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. išdavė ieškovui UAB „Vilniaus energija“ liudijimą ir įpareigojo UAB „Senamiesčio ūkis“ per 10 dienų nuo liudijimo jam pateikimo dienos išduoti ieškovui projektinę dokumentaciją, t. y. karšto vandens sistemos projektą, tačiau UAB „Senamiesčio ūkis“ šių dokumentų neturėjo. Tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ieškovui kreipusis į Vilniaus apskrities archyvą 2013 m. spalio 14 d. raštu, ieškovas gavo namų projektinę dokumentaciją ir pateikė apeliacinės instancijos teismui, todėl teisėjų kolegija sprendė ją priimti. Teisėjų kolegija rėmėsi CPK 42, 302 straipsniais (ieškovo teisė duoti paaiškinimus), todėl sprendė priimti ieškovo rašytinius paaiškinimus, taip pat Inspekcijos 2014 m. balandžio 8 d. raštą Nr. 2R-1224, kurie susiję su karšto vandens tiekimo sistemos cirkuliaciniu kontūru ir tuo, kad jis užtikrina teisės aktuose reglamentuotos temperatūros karšto vandens tiekimą, nes rašytiniais paaiškinimais nėra pildomas apeliacinis skundas (CPK 323 straipsnis) (aplinkybės, susijusios su cirkuliaciniu kontūru, buvo išdėstytos apeliaciniame skunde), o Inspekcijos raštas pagal jo surašymo datą negalėjo būti pateiktas anksčiau.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog šilumos punkte (šio statinio karšto vandens sistemoje) karšto vandens išleidimo temperatūra nėra užtikrinama pagal teisės aktų reikalavimus, dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nebuvo. Inspekcija 2013 m. sausio 9 d. sprendime konstatavo, kad namų (duomenys neskelbtini) karšto vandens sistemose neįrengta karšto vandens recirkuliacinė linija, todėl jei vartotojai nevartoja arba vartoja mažus karšto vandens kiekius, karštas vanduo namo karšto vandens sistemoje atvėsta, nors karšto vandens pašildymo vietoje (šilumos punkte) jo temperatūra yra 55°C. Aplinkybė, kad, vartotojams nevartojant ar vartojant mažus karšto vandens kiekius, vanduo į butą (duomenys neskelbtini) patenka atvėsęs ir kad ne visada užtikrinama teisės aktų reikalavimus atitinkanti karšto vandens temperatūra, byloje nepaneigta. Byloje nėra ginčo dėl to, kad cirkuliacinis kontūras užtikrina pastovią karšto vandens temperatūrą sistemoje ir paėmimo (vartojimo) vietoje, kad negali būti nuolat užtikrinama teisės aktuose reglamentuota karšto vandens temperatūra jo vartojimo vietoje būtent dėl cirkuliacinio kontūro nebuvimo.

Pagal ūkio ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 4-253 patvirtintų Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių (toliau – ir Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklės), taikomų projektuojant ir įrengiant naujas bei rekonstruojant esamas karšto vandens sistemas (įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 15 d.), 33 punktą karšto vandens sistemose privalomas cirkuliacinis kontūras, išskyrus atvejus, kai karšto vandens naudojimas laiko atžvilgiu yra reglamentuotas, o vandens temperatūra nebus žemesnė už nurodytą šių taisyklių 9 punkte. Teisėjų kolegija rėmėsi Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 234.1 punktu (ankstesnių redakcijų 226.1 punktas), taisyklių 1 priedo 24–30, 36, 37, 45 punktais, Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomųjų reikalavimų, patvirtintų aplinkos ir energetikos ministrų 2010 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. D1-595/1-201 (toliau – ir Privalomieji reikalavimai) (galiojusios redakcijos Privalomųjų reikalavimų 1–3 punktai), nurodė, kad senos daugiabučių namų karšto vandens sistemos turi atitikti šių daugiabučių namų projektinėje dokumentacijose nustatytus šildymo prietaisų galios, šilumnešio debitų paskirstymo, vamzdynų šiluminės izoliacijos reikalavimus. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, t. y. ieškovas pateikė iš Vilniaus apskrities archyvo gautą namų projektinę dokumentaciją, pagal kurią namų (duomenys neskelbtini) rūsiuose yra suprojektuota cirkuliacinė linija (nuolatinė karšto vandens cirkuliacija nenustatyta tik sistemos stovuose) (projektinėje dokumentacijoje cirkuliacinė linija nustatyta ir pažymėta indeksu T4). Apeliacinės instancijos teismas byloje dalyvaujantiems asmenims išsiuntė projektinės dokumentacijos patvirtintas kopijas, sudarydamas galimybę pareikšti savo nuomonę dėl šios dokumentacijos turinio, tačiau duomenų, kurie paneigtų šią aplinkybę, nepateikta. Teisėjų kolegija sprendė, kad Inspekcijos ginčijamo sprendimo išvada, jog namų (duomenys neskelbtini) karšto vandens sistema atitinka aplinkos ir energetikos ministrų 2010 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. D1-595/1-201 patvirtintus Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomuosius reikalavimus, nepagrįsta; nagrinėjamu atveju negali būti taikomas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 234.1 punktas dėl karšto vandens vartotojo teisės reikalauti iš karšto vandens tiekėjo, kad vartotojui priklausančiose tokio namo patalpose (bute) būtų nuolat palaikoma (užtikrinama) teisės aktuose (1 priedo 26–30, 36, 37, 45 punktai) nustatyta karšto vandens temperatūra vandens paėmimo (vartojimo) vietoje ir vonių šildytuvų darbo režimas. Nustatytų temperatūros parametrų patiekiamas (išleidžiamas iš šilumos punkto) karštas vanduo atvėsta namų vidaus sistemoje, todėl teisės aktuose reglamentuota karšto vandens temperatūra jo vartojimo vietoje (pvz., buto čiaupuose) negali būti nuolat užtikrinta dėl objektyvių nuo ieškovo nepriklausančių aplinkybių, t. y. dėl esamos namo karšto vandens sistemos neatitikties privalomiesiems reikalavimams (šildymo ir karšto vandens sistemos neatitikties daugiabučio namo projektinėje dokumentacijoje nustatytiems reikalavimams).

Teisėjų kolegija rėmėsi CK 4.82 straipsnio 1 dalimi, 4.83 straipsnio 3 dalimi, nurodė, kad dėl cirkuliacinio kontūro įrengimo yra būtinas namo bendraturčių sprendimas, tačiau nagrinėjamu atveju namų butų (patalpų) savininkai nepriima būtinų sprendimų dėl cirkuliacinio kontūro įrengimo. UAB „Senamiesčio ūkis“ 2012 m. liepos mėnesį organizavo daugiabučių namų (duomenys neskelbtini) patalpų savininkų apklausą raštu dėl karšto vandens tiekimo linijos (cirkuliacinio kontūro) įrengimo, tačiau apklausa neįvyko. 2008 m. UAB „Vilniaus energija“, vykdydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. 30-1810 „Dėl 2006-2009 m. renovuojamų elevatorinių šilumos punktų gyvenamuosiuose namuose sąrašo tvirtinimo“, renovavo šilumos punktą (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos 2008 m. spalio 14 d. Šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktas-pažyma patvirtina, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) renovuotame šilumos punkte sumontuoti, išbandyti šilumos įrenginiai (UAB „Vilniaus energija“ 2008 m. spalio 8 d. aktas-pažyma Nr. 008-02-873 936 KW) atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, UAB „Vilniaus energija“ 2008 m. renovavo šilumos punktą, o ne pertvarkė namo (duomenys neskelbtini) vidaus karšto vandens sistemą. Šiuo aktu-pažyma konstatuota šilumos punkto įrenginių, bet ne namo karšto vandens sistemos techninė būklė, ji pripažinta atitinkančia projekto ir teisės aktų reikalavimus bei nurodyta, kad tie įrenginiai gali būti naudojami pagal paskirtį (ūkio ministro 2005 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 4-80 patvirtintos Šilumos tiekimo tinklų ir šilumos punktų įrengimo taisyklės, galiojusios iki 2011 m. liepos 1 d.). Teisėjų kolegija sprendė, kad į vartotojų L. O. ir R. Z. butą karštas vanduo buvo tiekiamas nepažeidžiant karšto vandens tiekėjui nustatytų paslaugos teikimo (karšto vandens pardavimo) kokybės reikalavimų. Kadangi šilumos tiekėjo tiekiamas (iš šilumos punkto išleidžiamas) teisės aktų reikalavimus dėl temperatūros atitinkantis karštas vanduo vartotojus pasiekia praradęs jam keliamus kokybės reikalavimus (atvėsta žemiau nustatytų temperatūros parametrų) dėl daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos neatitikties privalomiesiems reikalavimams, tai nelaikytina pagrįsta ginčijamo Inspekcijos sprendimo dalis, pagal kurią nepatiekus teisės aktais nustatytos temperatūros karšto vandens į butą (duomenys neskelbtini) (karšto vandens vartojimo vietoje), negali būti laikoma, kad tiekėjas UAB „Vilniaus energija“ tinkamai įvykdė savo pareigas pagal karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį. Tokia aplinkybė sudaro pagrindą šią Inspekcijos sprendimo dalį panaikinti ir ginčą išspręsti iš esmės – L. O. skundą dėl UAB „Vilniaus energija“ prievolių pagal karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį netinkamo vykdymo atmesti. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į besikeičiančią Valstybinės energetikos inspekcijos poziciją byloje aktualiu klausimu. Valstybinė energetikos inspekcija 2014 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 2R-1224 pripažino, kad tam, jog senos daugiabučių namų karšto vandens sistemos turėtų būti laikomos atitinkančiomis privalomuosius reikalavimus, turėtų būti įrengti ir cirkuliaciniai kontūrai, t. y. kad neįrengus cirkuliacinio kontūro karšto vandens paėmimo (vartojimo) vietoje neįmanoma nenutrūkstamai užtikrinti, jog būtų patiektas teisės aktuose nustatytos temperatūros karštas vanduo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nenustačius tiekėjo (ieškovo) prievolių pagal karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį netinkamo vykdymo, nėra pagrindo spręsti dėl pinigų už sumokėtą energiją karštam vandeniui ruošti grąžinimo vartotojams.

Ieškovas apeliaciniu skundu prašė įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. Teisėjų kolegija sprendė, kad bylos baigtis negali turėti tiesioginės įtakos šios savivaldos institucijos teisėms ar pareigoms (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pakanka bylos duomenų tam, jog būtų galima apeliacinės instancijos teisme priimti procesinį sprendimą dėl ginčo esmės, todėl nėra poreikio skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokį savo prašymą ieškovas siejo su bylos grąžinimu pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o šiuo atveju apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas, nenustačius pagrindų, dėl kurių civilinė byla turėtų būti grąžinta nagrinėti iš naujo (CPK 327, 329 straipsniai).

L. O. ir R. Z. priešieškiniu prašė atmesti ieškovo reikalavimą dėl Inspekcijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo panaikinimo, išspręsti ginčą iš esmės ir pripažinti 2005 m. spalio 19 d. vartojimo sutartį dėl karšto vandens pirkimo–pardavimo nesąžininga bei prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms, taikyti restituciją, įpareigojant ieškovą grąžinti jam sumokėtas pagal sutartį sumas, priteisti iš jo neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas priešieškinio reikalavimus dėl karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo nesąžininga ir prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo nuostatoms bei reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pripažino nepagrįstais. Taip pat teismas, L. O. ir R. Z. atsisakius nuo priešieškinio reikalavimo priteisti 240,18 Lt (69,56 Eur), bylą pagal šią priešieškinio dalį nutraukė. Šios teismo sprendimo dalys apeliacine tvarka nebuvo skundžiamos, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisakė.

Apeliaciniame skunde ieškovas teigė, kad jei L. O. ir R. Z. yra buto savininkai, tai abu yra karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties šalys – buitiniai karšto vandens vartotojai; taigi tiek Inspekcija, tiek pirmosios instancijos teismas sprendimuose pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens R. Z. teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija atmetė šiuos argumentus, sutiko su L. O. ir R. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu teiginiu, kad ieškovas pagal priešieškinį R. Z. byloje dalyvavo ir teikė paaiškinimus.

L. O. ir R. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovui pagal CPK 95 straipsnį turėtų būti skirta bauda dėl nepagrįstai pradėto proceso, tačiau teisėjų kolegija ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis aplinkybių nenustatė.

Ieškovas, pareikšdamas ieškinį Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalies pagrindu, sumokėjo 144 Lt (41 Eur) žyminio mokesčio, už apeliacinį skundą – 358 Lt (103 Eur) žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teismas turėjo 89,20 Lt (25 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. L. O. ir R. Z., byloje pareikšdami priešieškinį, buvo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi pasiektą teisinį rezultatą byloje (ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinis skundas ir ieškinys iš esmės patenkinti, L. O. ir R. Z. priešieškinis atmestas), sprendė, kad iš L. O. ir R. Z. priteistina UAB „Vilniaus energija“ po 251 Lt (72 Eur) bylinėjimosi išlaidų, valstybei – po 44,60 Lt (12 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė L. O. ir R. Z. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nutraukti kasatorių ir ieškovo konkliudentiniais veiksmais 2005 m. spalio 19 d. sudarytą sutartį dėl karšto vandens pirkimo–pardavimo ir taikyti restituciją; skirti ieškovui 12 000 Lt (3475,44 Eur) baudą (50 procentų – atsakovams, 50 procentų – valstybei). Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Kasatoriai remiasi CK 4.82 straipsnio 4 dalimi, Statybos įstatymu, nurodo, kad ne gyventojai turėjo balsuoti dėl privalomų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų užtikrinimo, o namo administratorius privalėjo priimti sprendimus ir iš sukauptų lėšų pasirūpinti cirkuliacinio kontūro įrengimu. Kasatorių teigimu, teisėjų kolegija neįvertino aplinkybės, kad šilumos tiekėją ir vartotoją sieja sutartiniai santykiai (CK 6.383 straipsnis), o ne daiktinės teisės normos, todėl spręsdama dėl sutartinių santykių pažeidimo nepagrįstai nepasisakė dėl šalių pareigų vykdymo ir kaltės. Šilumos ūkį reguliuojantys teisės aktai nustato pareigą energijos tiekimo įmonei pasirūpinti tinkamų parametrų karšto vandens tiekimu (CK 6.387 straipsnio 2 dalis). Pagal Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 4 punktą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento Energetikos skyrius privalo užtikrinti miesto energetinių objektų funkcionavimą, kontroliuoti viešųjų paslaugų teikimą bei vykdomas funkcijas (konsultuoja šilumos ir karšto vandens tiekimo klausimais, nagrinėja karšto vandens tinklų eksploatavimo ir remonto klausimus). Taigi išspręsti cirkuliacinio kontūro problemą turėjo UAB „Vilniaus energija“ kartu su namo administratoriumi ir savivaldybe, o ne vartotojai (CK 1.80 straipsnis, Šilumos ūkio įstatymo 11 straipsnis, 15 straipsnio 4 dalis). Kasatoriai neturi patalpos, kur galima būtų įrengti šilumos punkto įrenginį (UAB „Senamiesčio ūkis“ 2011 m. lapkričio 20 d. raštas Nr. R2-593 „Dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) karšto vandens teikimo“), tačiau privalo mokėti nustatytą kainą pagal Karšto vandens kainų nustatymo metodiką, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106. Teisėjų kolegija nepagrįstai ir neteisėtai perkėlė sutarties vykdymo riziką vartotojams. Be to, priimtu sprendimu pažeidžiama CK 6.185 straipsnio 2 dalis, nes bylos medžiaga patvirtina, kad kasatoriai su sutarties standartinėmis sąlygomis susipažino tik teisme.

Kasatorių nuomone, teisėjų kolegija neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką dėl vartotojo teisinių apsaugos, t. y. teisės nutraukti vartojimo sutartį pagal CK 6.363 straipsnio 8 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Ž. v. UAB „Titlis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-237/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-237/2008">3K-3-237/2008</a>). Teisėjų kolegija, pripažinusi, kad UAB „Vilniaus energija“ negali teikti saugios paslaugos, net ir tuo atveju, jei tai būtų dėl vartotojos kaltės, privalėjo spręsti dėl kasatorių teisės nutraukti sutartį. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką pats teismas turėjo pareigą parinkti kasatorių teisių gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. UAB „Skytech.lt“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-252/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-252/2013">3K-3-252/2013</a>).

2. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Kai buvo atliekama šilumos punkto renovacija, būtent šilumos tiekėjui teisės aktais buvo nustatyta pareiga įrengti cirkuliacinį kontūrą, todėl nepagrįsta teisėjų kolegijos išvada, kad UAB „Vilniaus energija“ tinkamai įvykdė savo pareigas. Būtent prieš punkto renovaciją gyventojai balsavo ir priėmė sprendimą, kad būtina renovuoti sistemą, nes ši problema paaiškėjo iki 2008 metų, tačiau po renovacijos ir toliau negaunant paslaugos, nedelsiant buvo pradėtos aiškintis priežastys. Nepavykus išsiaiškinti, buvo kreiptasi į Inspekciją, tačiau tik apeliacinės instancijos teisme ieškovas išsiaiškino galimybes teikti paslaugą, o tai yra CK 6.719 straipsnio pažeidimas, todėl teisėjų kolegija turėjo taikyti contra proferentem taisyklę (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad vartotojai sumokėjo už paslaugą, kurios negavo. Kasatorius ir ieškovą siejo paslaugų teikimo sutartis, todėl vartotojai neturi atsakyti už tai, kad dėl kitų subjektų netinkamų veiksmų jie negavo to, ko tikėjosi iš esmės – teisės aktais reikalaujamos temperatūros karšto vandens, todėl ieškovo argumentai, kad jis privalo grąžinti sumokėtą sumą tik už vandens pašildymą, yra nepagrįsti.

Kasatorių nuomone, teismai turėjo nustatyti, pagal kokį teisės aktą vartotojai turi mokėti už nepasiekiantį 50° C temperatūros vandenį. Nustačius, kad pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21d. nutarimu Nr. 03-106 patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 6 punktą nėra vieno iš formulėje priklausančio būti kintamojo, negali būti apskaičiuojama kaina, nes į kiekvieną konjunkciją turi įeiti visi kintamieji. Bet kuriuo atveju teisėjų kolegija, konstatavusi, kad namo (duomenys neskelbtini) vidaus karšto vandens sistema neatitinka privalomųjų reikalavimų, ex officio turėjo spręsti dėl draudimo teikti nesaugią paslaugą per netinkamus naudoti įrenginius (CK 6.390 straipsnio 3 dalis), informuoti Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, o Inspekciją ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento Energetikos skyrių įpareigoti spręsti dėl inžinerinių tinklų eksploatacijos. Taigi teismo sprendimas yra priimtas netinkamo atsakovo atžvilgiu, o kasatorių byloje reikšti reikalavimai neišspręsti.

3. Dėl teisės būti išklausytam ir CPK 314 straipsnio taikymo. Teismas pažeidė CPK 12 straipsnį, 42 straipsnio 1 dalį, nes ieškovui suteikė teisę pateikti paaiškinimus, tačiau kasatoriams teisė pateikti savo paaiškinimus apeliaciniame procese nebuvo suteikta, taip paneigiant CPK 6 straipsnyje nustatytą šalių lygybės prieš įstatymą principą. Kasatoriai 2014 m. birželio 1 d. raštu apeliaciniam teismui nurodė, kad nesutinka nei su paaiškinimų, nei su įrodymų prijungimu, nes ieškovas siekė toliau rinkti įrodymus, gautus po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Tai yra teisinio tikrumo principo pažeidimas, nes bylos nagrinėjimas iš esmės vyksta pirmosios instancijos teisme, o tuo atveju, jei naujų įrodymų pagrindu yra priimamas naujas sprendimas, tai neatitinka apeliacijos esmės. Be to, kasatoriai aiškiai išreiškė valią, kad tuo atveju, jei teismas nuspręstų priimti tiek paaiškinimus, tiek įrodymus, jie taip pat nori įgyvendinti savo teisę į paaiškinimų pateikimą, tačiau tokia teisė jiems nebuvo suteikta. Taigi buvo pažeista kasatorių teisė būti išklausytiems, nes teisėjų kolegija nurodė, kad vertins tik ieškovo rašytinius paaiškinimus ir jo pateiktus įrodymus, o kasatorių nuomonė ir argumentai liko neįvertinti (CPK 14, 321 straipsniai). Teisėjų kolegija rėmėsi Inspekcijos 2014 m. balandžio 8 d. rašte Nr. 2R-1224 išdėstyta besikeičiančia Valstybinės energetikos inspekcijos pozicija. Tokiu atveju pagal CPK 324 straipsnį turėjo būti skiriamas žodinis bylos nagrinėjimas iš esmės. Be to, ieškovas pradėjo procesą dėl Inspekcijos 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. (03)-56 įforminto sprendimo panaikinimo, tačiau byla buvo nagrinėjama ne sprendžiant ginčą, kilusį tarp vartotojų ir šilumos tiekėjo, iš esmės, o tikrinant šios institucijos sprendimo, priimto pagal jau Inspekcijos siūlomą pakeisti teisės aktą, teisėtumą.

4. Dėl netinkamo atsakovo. Procesinis sprendimas priimtas netinkamo atsakovo – vartotojo – atžvilgiu, tai buvo nurodyta kasatorės atsiliepime į ieškinį, todėl teismas netinkamai taikė CPK 45 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-465/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-465/2006">3K-3-465/2006</a>; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. antstolis S. D., bylos Nr. 3K-3-186/2011). Ieškovas reiškė reikalavimą panaikinti Inspekcijos 2013 m. sausio 9 d. raštą Nr. (03)-56. Teisėjų kolegija konstatavo Inspekcijos sprendimo dalies nepagrįstumą, todėl nusprendė atmesti L. O. skundą dėl ieškovo prievolių pagal karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį netinkamo vykdymo. Teisėjų kolegijos sprendimo argumentai yra dėl Inspekcijos pareigų netinkamo atlikimo, t. y. dėl šilumos sistemos pripažinimo tinkama naudoti ir teisės aktų aiškinimo, o ginčas išspręstas dėl byloje nereikšto reikalavimo. Abi bylos šalys nepageidauja tęsti sutartinių santykių, o ieškovas – ir grąžinti pinigų už paslaugą, kurios negali suteikti (todėl ir skundė ginčijamu Inspekcijos raštu įformintą sprendimą). Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-578/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-578/2013">3K-3-578/2013</a>).

Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 dalyje nustatyta vartotojų ir energetikos įmonių teisė ginčyti institucijų sprendimus gali būti įgyvendinama remiantis CPK nustatyta bendrąja ieškinio teisenos tvarka pareiškiant ieškinį atsakovui – sprendimą priėmusiai institucijai, kurio dalykas – vienas ar keli pirmiau nurodyti teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-183/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-183/2014">3K-3-183/2014</a>). Taigi reiškiant vienintelį aiškų reikalavimą – panaikinti Inspekcijos 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. (03)-56 įformintą sprendimą, atsakovas turėjo būti ši institucija, bet ne vartotojas. Teisėjų kolegija nustatė, kad Inspekcija pripažįsta, jog neįrengus cirkuliacinio kontūro, karšto vandens paėmimo (vartojimo) vietoje neįmanoma nenutrūkstamai užtikrinti, kad būtų patiektas teisės aktuose nustatytos temperatūros karštas vanduo. Jei tai traktuojama kaip ieškinio pripažinimas, nėra teisinio pagrindo laikyti, kad vartotojas turi atsakyti pagal ieškinį. Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka taikoma tokiems ginčams, kurie kilo dėl specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius energetikos sektoriuje, nuostatų pažeidimo; jie priskirti Valstybinei energetikos inspekcijai ar Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, kurios privalo kontroliuoti, kad energetikos įmonė nepažeidinėtų vartotojo teisių ir būtų sukurta teisinio reguliavimo sistema, užtikrinanti viešosios teisės aktų įgyvendinimą. Pažymėtina, kad karšto vandens tiekimas yra reglamentuotas viešosios teisės aktais. Vartotojas negali spręsti nei dėl karšto vandens temperatūros, nei dėl jo kainos, jam negalima derėtis dėl sutarties sąlygų, todėl valstybėje yra sukurta vartotojų teisėmis besirūpinančių institucijų sistema, privalanti garantuoti, kad vartotoją pasiektų saugi paslauga. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, kad paslaugos teikėjas neužtikrina higienos normas atitinkančio karšto vandens tiekimo pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 4 dalį. Po šio ginčo Inspekcija inicijuoja teisės akto pakeitimus. Atsižvelgiant į tai, kad vartotojas nėra šių teisinių santykių subjektas ir nėra kompetentingas spręsti dėl specialiųjų teisės aktų nuostatų pažeidimo, jis tokios kategorijos bylose negali būti atsakovas. Viešosios teisės aktų tinkamas įgyvendinimas yra susijęs su viešojo intereso gynyba, todėl tiek pagal teisinį reguliavimą (CPK 41, 49 straipsniai), tiek pagal kasacinio teismo praktiką valstybės institucijos turi būti šalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Viešųjų pirkimų tarnyba v. Vilniaus miesto savivaldybė administracija kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-415/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-415/2013">3K-3-415/2013</a>; 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Panevėžio energija“ v. A. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-118/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-118/2014">3K-3-118/2014</a>; 2014 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-183/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-183/2014">3K-3-183/2014</a>; ir kt.).

5. Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktų pažeidimo. Teisėjų kolegija visiškai nepasisakė dėl atsiliepime į apeliacinį skundą kelto klausimo – netinkamo atsakovo. Tai prieštarauja kasacinio teismo praktikai bent trumpai motyvuoti sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2010">3K-3-107/2010</a>; 2012 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Coface Austria Kreditversicherung AG v. UAB „Klaipėdos mėsinė“, bylos Nr. 3K-3-415/2012; kt.). Kasatoriai remiasi CPK 331 straipsniu, nurodo, kad teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001; Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998). Kasatorių vertinimu, teisėjų kolegija nemotyvavo, kodėl namo (duomenys neskelbtini) vidaus karšto vandens sistema nėra šilumos punkto įrenginio sudedamoji dalis. Kasatorių nuomone, jei namo (duomenys neskelbtini) vidaus karšto vandens sistema nėra šilumos punkto įrenginio sudedamoji dalis, tai jai netaikytini reikalavimai, nustatyti ūkio ministro 2005 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 4-80 patvirtintose Šilumos tiekimo tinklų ir šilumos punktų įrengimo taisyklėse (galiojusiose iki 2011 m. liepos 1 d.), ir ji laikytina tinkama. Jei namo (duomenys neskelbtini) vidaus karšto vandens sistema turi atitikti privalomuosius reikalavimus, tai teismas nepasakė, pagal kokius teisės aktus sistema turėtų būti pripažinta tinkama naudoti pagal paskirtį. Byloje nustatytas viešasis interesas, nes vartotojams yra pateikiama nesaugi paslauga, todėl jie nuolat rizikuoja užsikrėsti legionelėmis. Jei teismas konstatavo, kad namo (duomenys neskelbtini) vidaus karšto vandens sistema neatitinka privalomųjų reikalavimų dėl cirkuliacinio kontūro joje nebuvimo, tai ji negali būti eksploatuojama ir apeliacinės instancijos teismas ex officio turėjo spręsti dėl draudimo teikti paslaugas netinkamais naudoti įrenginiais (CK 6.390 straipsnio 3 dalis). Kasatorių teigimu, patalpos, kuriose turėjo būti įrengta cirkuliacinė linija, yra perduotos parduotuvei IKI daugiau kaip dešimt metų, t. y. iki teisės aktais vartotojams perkeltos pareigos pasirūpinti šilumos punktu. Šilumos punkto nurodytose patalpose nebus leista įrengti, nepriklausomai nuo daugiabučio namo bendraturčių sprendimo. Tokiu atveju teisėjų kolegija pažeidė principą nereikalauti neįmanomo, proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 263 straipsnio 1 dalis), dėl šio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla. Be to, ir ieškovas prašė į bylą įtraukti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, nes vartotojai objektyviai negali įrengti jiems nepriklausančiose patalpose cirkuliacinio kontūro, ir pripažinti trečiojo asmens UAB „Senamiesčio ūkis“ dalyvavimą procese būtinu. Jei paslaugos teikėjas negali įgyvendinti jam teisės aktais nustatytos pareigos patiekti higienos normas atitinkantį karštą vandenį, jis turėtų reikalauti, kad šios institucijos pašalintų priežastis, arba reikalauti atlyginti žalą.

6. Dėl priešieškinio atmetimo. Liko neišspręstas esminis ginčas – kas atsakingas už energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 223.3 punkto reikalavimo, kad šilumos tiekėjas privalo užtikrinti, jog karšto vandens parametrai turi būti išlaikomi karšto vandens vartojimo vietoje ne mažiau kaip 50 °C ir ne daugiau kaip 60 °C, nenutrūkstamai tiekti karšto vandens vartotojams karštą vandenį, įgyvendinimą (ginčo metu galiojusio Šilumos įstatymo 2 straipsnio 9 dalis, 11 straipsnis, 15 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003). Teisėjų kolegija nepagrindė, kodėl nesivadovavo suformuota kasacinio teismo praktika, todėl sprendimas panaikinti dalį ginčijamo akto yra neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Eurovia Lietuva“ v. Ukmergės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMi8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-32/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-32/2013">3K-7-32/2013</a>).

Teisėjų kolegija neišsprendė vartotojų reikalavimo dėl paslaugos tiekėjo nesąžiningumo ir prašymo nutraukti tarp jų susiklosčiusius karšto vandens tiekimo sutartinius santykius, nepasisakė, ar atsakovo elgesys, kai jis pats išsiaiškino sutarties vykdymo sąlygas tik teisme, yra sąžiningas, nes pagal CK 6.719 straipsnį tai yra kliento teisių pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ikiteisminio ginčo institucijos medžiagą, sprendė, kad vartotojai atsisakė nuo sutarties, kas atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>), o teisėjų kolegija iš viso nepasisakė dėl šalių valios netęsti sutartinių santykių, išreikštos tiek teisme, tiek sprendžiant ginčą Inspekcijoje. Kasatoriai prašo nutraukti jų ir ieškovo konkliudentiniais veiksmais 2005 m. spalio 19 d. sudarytą sutartį dėl karšto vandens pirkimo–pardavimo, taikyti restituciją arba palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

7. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija nepagrįstai priteisė iš vartotojų žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą, ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tenkinus apeliacinį skundą, ieškovui turėjo būti sugrąžintas žyminis mokestis, o procesinių dokumentų siuntimo išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 1, 3 dalys). Valstybė yra perėmusi pareigą apmokėti bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą, nustatydama vartotojui rinkliavos lengvatą. Kita vertus, tenkinta ieškinio dalis, tačiau teisėjų kolegija netaikė CPK 93 straipsnio 2 dalies, nusprendusi, kad Inspekcija priėmė netinkamą sprendimą, priteisė bylinėjimosi išlaidas iš vartotojų, nors turėjo spręsti dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo ex officio.

8. Dėl baudos skyrimo. Kasatoriai prašo bylos dalį dėl sutartinių santykių pabaigos ir baudos ieškovui skyrimo pabaigti nagrinėti kasaciniame teisme (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Jei UAB „Vilniaus energija“ būtų išsiaiškinusi galimybes tiekti karštą vandenį ir jas atskleidusi kasatoriams ne pradėto proceso teisme metu, ginčo teisme nebūtų. Paslaugos teikėjas, kuris yra savo srities profesionalas, turintis gerai išmanyti sistemos techninius parametrus, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad vartotojai name nuolat vartos vandenį ir taip bus užtikrintas tinkamo parametro karštas vanduo, kuris bus saugus, nekels legioneliozės pavojaus. Nagrinėjamu atveju ieškovo neteisėta veika pasireiškė tiesiogine tyčia, nes jis žinojo, kad name nėra įrengta karšto vandens palaikymo sistema, suvokė to pasekmes ir sąmoningai leido joms kilti. Taigi teismo procesas pradėtas nepagrįstai, jis vilkinamas, siekiant išvengti atsakomybės, ieškovui laiku neišsprendus karšto vandens tiekimo problemos name (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl pareigos įrengti cirkuliacinį kontūrą. Pagal Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių 33 punktą daugiabučių namų karšto vandens sistemoje privalomas papildomas cirkuliacinis kontūras. Tai pripažįsta ir Inspekcija, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, tačiau namų bendraturčiai nepageidauja spręsti tam būtinų jiems priklausančios nuosavybės (įrenginių) pertvarkymo klausimų (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 22 punktas), nors tai yra jų pareiga (CK 4.83, 4.85 straipsniai; 6.383 straipsnio 1 dalis, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.1 punktas), o ieškovui uždrausta prižiūrėti ar tvarkyti (pvz., rekonstruoti) daugiabučių namų šildymo bei karšto vandens sistemas (Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnis). Energijos (šilumos, karšto vandens) tiekėjas yra atsakingas už sutarties dalyko (šilumos energijos, karšto vandens), kuris turi atitikti sutarties bei kokybės standartų ir teisės aktais nustatytus reikalavimus, tiekimą vartotojams, o šie turi užtikrinti, kad tinklai, kuriais tiekiamas sutarties dalykas (šilumos energija, karštas vanduo), būtų tinkami (CK 4.82 straipsnio 1 dalis, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalis, Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 22, 38 punktai, 20 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 patvirtinto Namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemos rekonstravimo pagal privalomuosius reikalavimus ir šių darbų rėmimo tvarkos aprašo 1, 8, 13 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. B. G., bylos Nr. 3K-3-651/2004). Karšto vandens tiekėjui teisės aktais nenustatyta nei teisė, nei pareiga įrengti (rekonstruoti) butų ir patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią karšto vandens sistemą, taigi – ir cirkuliacinį kontūrą. Namų projekte buvo suprojektuota cirkuliacinė linija kiekvieno namo rūsyje (nuolatinė cirkuliacinė linija nenustatyta tik sistemos stovuose). Jeigu cirkuliacinis kontūras būtų įrengtas taip, kaip nustatyta projekte, tai neabejotinai pagerintų higienos normas atitinkančios karšto vandens temperatūros nuolatinį palaikymą. UAB „Senamiesčio ūkis“ buvo įpareigotas tiek 2011 m., tiek 2012 m. suorganizuoti butų ir patalpų savininkų sprendimo priėmimą dėl namų karšto vandens sistemos pertvarkymo, įrengiant papildomą karšto vandens cirkuliacinę liniją (kontūrą), tačiau būtini savininkų sprendimai nebuvo priimti. Negalima ieškovo įpareigoti atlikti to, kas neįmanoma, todėl ieškovas negali būti įpareigotas grąžinti kasatoriams jų sumokėtas už karštą vandenį sumas. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 punktą, nuo 2009 m. liepos 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos – 2 straipsnio 36 punktą šilumos punktas iki 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusių Šilumos ūkio įstatymo pakeitimų (tarp jų – ir 20 straipsnio) nebuvo laikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginiu (dalimi). 2008 m. atlikta renovacija namo (duomenys neskelbtini), kuriame yra įrengtas šilumos punktas su cirkuliacijos įrenginiais, ir karšto vandens sistemos pertvarkymas yra skirtingi dalykai ir gali būti atliekami atskirai. Šilumos punktas yra įrenginys namo įvade (rūsyje), o likusi namo šildymo ir karšto vandens sistema – tai vidaus vamzdynai namo sienose ir kitose konstrukcijose nuo šilumos punkto iki kiekvieno iš vartotojų butų (tarp jų – ir pačiuose butuose). Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1608, nustačius daugiabučiuose namuose šilumos punktų priklausymą bendrosios nuosavybės teise šio namo butų ir patalpų savininkams, kartu buvo nustatytas ir draudimas perduoti ją tretiesiems asmenims. Taigi ieškovui draudžiama atlikti bet kokius darbus, susijusius su namo bendraturčių nuosavybės pertvarkymu (įskaitant ir reguliavimą, priežiūrą), tai patvirtina Šilumos ūkio įstatymo 27 straipsnio 3 dalies, 32 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pagal Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 patvirtinto Namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemos rekonstravimo pagal privalomuosius reikalavimus ir šių darbų rėmimo tvarkos aprašo 7–9 punktų nuostatas savivaldybės institucija, esant Inspekcijos pažymai apie daugiabučio namo karšto vandens sistemos neatitiktį teisės aktų reikalavimams, gali ir privalo įpareigoti namo butų (patalpų) savininkus jas pertvarkyti. Taigi karšto vandens temperatūrą jo vartojimo vietoje (bute) gali užtikrinti tik vartotojų cirkuliacinio kontūro įrengimas; kasatoriai turi teisę reikalauti iš institucijų žalos atlyginimo. Pagal CK 6.266 straipsnį įrenginio (nagrinėjamu atveju šildymo ir karšto vandens sistemos) savininkas (valdytojas), o ne savivaldybė, atsakytų už kilusią žalą.

2. Dėl karšto vandens tiekėjo atsakomybės. Ieškovas remiasi Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 223.3 punktu (aktualios akto redakcijos – 231.3 punktas), nurodo, kad karšto vandens tiekėjo (ieškovas yra nuo 2010 m. gegužės 14 d.) prievolė yra sąlyginė, priklausoma nuo karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų ir konkrečiai teisės normoje išvardytų sąlygų. Pagal Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių 33 punktą namų sistema, kurioje cirkuliacinis kontūras suprojektuotas rūsiuose, bet jo nėra, neatitinka Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomųjų reikalavimų. Ieškovas remiasi Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 9 punktu (ankstesnės redakcijos 2 straipsnio 6 punktas, nuo 2008 m. sausio 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos – 2 straipsnio 8 punktas, nuo 2010 m. sausio 5 d. – 2 straipsnio 9 punktas), 15 straipsnio 4 dalimi (redakcija nuo 2008 m. sausio 1 d.), Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 234.1 punktu (redakcijos iki 2012 m. rugsėjo 27 d. – 226.1 punktas), 1 priedo 24 punktu, nurodo, kad kasatoriai negali iš ieškovo reikalauti to, kas nuo jo nepriklauso. Pastato vienvamzdėje karšto vandens sistemoje negali būti užtikrinta nuolatinė karšto vandens cirkuliacija, butų (patalpų) savininkams nevartojant ar mažai vartojant karštą vandenį, kuris namo vidaus vamzdynuose, atsukus čiaupą butuose, atvėsta ir reikia nuleisti dalį atvėsusio vandens, kad iš čiaupo pradėtų tekėti karštas vanduo, atitinkantis visus temperatūros reikalavimus. Tinkamos temperatūros karštas vanduo, patekęs į savininkams priklausančią sistemą, pradeda vėsti dėl šilumos mainų tarp karšto vandens sistemą sudarančių vamzdynų paviršių ir juos supančios aplinkos (šilumos nuostolių). Tinkamai izoliavus visus karšto vandens tiekimo sistemos vamzdynus, šiuos šilumos nuostolius ir atitinkamai karšto vandens atvėsimo sistemoje greitį galima smarkiai sumažinti. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 2 dalį šilumos nuostolius, atsirandančius karšto vandens tiekimo sistemos vamzdynuose, turi padengti butų patalpų savininkai, kuriems tokia sistema priklauso bendrosios nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus energija“, bylos Nr. 3K-3-514/2004; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. B. G., bylos Nr. 3K-3-651/2004; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-515/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-515/2009">3K-7-515/2009</a>). Gyventojai namuose, kuriuose karšto vandens cirkuliacijos nėra (cirkuliacinis kontūras neįrengtas), moka tik už tą šilumos kiekį, kuris buvo sunaudotas karštam vandeniui paruošti namo šilumos punkte, ir nemoka jokių mokesčių už neegzistuojančias šilumos sąnaudas nuolatiniam jau paruošto karšto vandens temperatūros palaikymui namo vidaus karšto vandens sistemoje. Atsižvelgiant į viešosios sutarties specifiką (CK 6.383 straipsnio 3 dalis) ieškovas negali vykdyti savo veiklos kitaip, negu pagal teisės aktų reikalavimus. Taigi kasatoriai neteisingai vertina, kad jie sumokėjo už paslaugą (karštą vandenį), kurios negavo. Ieškovas, akcentuodamas vartotojo teisę į nuostolių atlyginimą, remiasi šalių sutarties Bendrųjų sąlygų 14 punktu, CK 6.248 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.253 straipsnio 1, 5 dalimis, 6.386 straipsnio 2 dalimi, 6.391 straipsniu, ir nesutinka, kad kasatorių bute karšto vandens temperatūra niekuomet nepasiekia higienos normas atitinkančios temperatūros. Į namų šildymo ir karšto vandens sistemą patiekiamas higienos normas atitinkantis karštas vanduo (55 °C), kuris atvėsta namų sistemoje, nes dėl bendraturčių neveikimo sistemoje neįrengtas cirkuliacinis kontūras. Už vartotojams priklausančių pastatų vidaus vandentiekyje esančio geriamojo vandens saugą ir kokybę atsako patys vartotojai. Ieškovas remiasi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1579-798/2014, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 8 priedo Bendrųjų sąlygų 14 punktu, nurodo, kad, nesant ieškovo kaltės, neatsiranda sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Jei teismas vertintų, kad karšto vandens tiekėjas atsako visais atvejais, išskyrus force majeure aplinkybes (CK 6.212 straipsnis), tai aplinkybė, kad ieškovas negali daryti įtakos cirkuliacinio kontūro įrengimui, vertintina kaip force majeure aplinkybė arba ieškovas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės CK 6.248 straipsnio 4 dalies pagrindu. Be to, kasatorių reikalavimams taikytinas ir sutrumpintas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis).

3. Dėl pirkimo–pardavimo sutarties ir restitucijos taikymo. Ieškovo nuomone, kasacinio skundo turinys ir pareikštas prašymas prieštaringi. Be to, kasatoriai priešieškiniu kėlė kitą reikalavimą – prašė sutartį pripažinti nesąžininga ir prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms, o ne negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kasatorių reikalavimas dėl sutarties ir restitucijos atmestas pirmosios instancijos teismo, ši sprendimo dalis apeliacine tvarka neskųsta. Pirmosios instancijos teismui tenkinus priešieškinio dalį tik dėl sumokėtų sumų grąžinimo (bet ne restitucijos pagrindu), apeliacine tvarka buvo peržiūrima tik ta sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškinys bei patenkintas priešieškinis (dėl sumų grąžinimo). Taigi pagal CPK 341 straipsnį kasatoriai nebegali ginčyti sprendimo dalies, kuri neperžiūrėta apeliacine tvarka, ir teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl jų priešieškinio dalies, susijusios su karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties galiojimu, nes tai nebuvo apeliacinio nagrinėjimo dalykas. Kasaciniam teismui nusprendus kitaip, ieškovas palaiko atsiliepime į priešieškinį išdėstytus argumentus šiuo klausimu. Ieškovo teigimu, didžiąją dalį šilumos (kaip karšto vandens sudedamosios dalies) vartotojai suvartojo savo butuose, ir galimai tik nedidelę dalį šios šilumos (karštam vandeniui namo karšto vandens sistemoje kažkiek atvėstant, jei jis ilgą laiką nė viename iš namų butų nebuvo naudojamas) suvartojo kaip namų karšto vandens sistemos bendraturčiai. Kasatoriai negavo tik šilumos energijos dalies, skirtos nuolatinei jau pašildyto karšto vandens temperatūrai palaikyti namų karšto vandens sistemoje, tačiau už tokią energiją ir nemokėjo, nes jokio mokesčio namų gyventojams už karšto vandens cirkuliacijos palaikymą (gyvatuko mokestis) nėra ir jis nebuvo taikomas. Karštą vandenį butuose kasatoriai naudojo, jei toks vanduo ar jo temperatūra nebūtų tenkinę šių jų poreikių, vanduo nebūtų buvęs sunaudotas (čiaupas nebūtų atsukamas). Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų santykių stabilumo tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-905/2000). Ieškovas remiasi CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad nepažeidė imperatyviųjų teisės normų. Be to, karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio, karštą vandenį kasatoriai suvartojo, pagal sandorio turinį negalimas ir jo pripažinimas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnis). Kasatoriai sandorio anksčiau neginčijo, patvirtino apmokėjo pateiktas sąskaitas už karštą vandenį (CK 1.78 straipsnio 2 dalis, 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pagal Bendrųjų sąlygų 14 punktą atsakomybė nustatyta ne tik ieškovui, bet ir tam subjektui, kuris pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 197 punktą (iki 2012 m. rugsėjo 27 d. galiojusios redakcijos 189 punktą) atlieka nuolatinę daugiabučio namo karšto vandens bendrojo naudojimo įrenginių priežiūrą.

Ieškovas remiasi CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, 6.222 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad restitucija natūra negalima, nes kasatoriai vandenį suvartojo, todėl turi sumokėti ieškovui kompensaciją, tada kiekvienos šalies kitai šaliai mokėtina suma sutaptų. Be to, karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo santykiai yra tęstiniai. Pagal sandorio turinį negalima jo pripažinti negaliojančiu ab initio (CK 195 straipsnio 2 dalis), o sandorį pripažinus negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, restitucijos įgyvendinimas taip pat abejotinas, kasatoriai tiesiog turi teisę pasirinkti kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Ieškovo teigimu, tokių namų, kuriuose nėra įrengtas cirkuliacinis kontūras, Vilniuje yra 544, o karšto vandens vartotojų šiuose namuose – apie 17 052; ieškovas turėtų grąžinti jų už karštą vandenį sumokėtas sumas, o teismui nenutraukus karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarties (net ir nutraukus su vienu vartotoju, bet ne visais namo bendraturčiais), ieškovas vis tiek toliau turėtų tiekti karštą vandenį (teisės aktais draudžiama nutraukti tiekimą atskiriems butams, tam nėra ir techninių galimybių), ir tai turėtų daryti nemokamai, nes teisės aktais karšto vandens tiekėjui nesuteikia teisės kaip nors keisti daugiabučio namo bendraturčiams priklausančių namo karšto vandens sistemų.

4. Dėl teisės būti išklausytam ir CPK 314 straipsnio taikymo. Tiek apeliaciniame skunde, tiek 2013 m. lapkričio 25 d. rašte ieškovas nuodugniai pagrindė savo aktyvius veiksmus (patvirtinti rašytiniais įrodymais), įgyvendindamas CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, 178, 179 straipsniuose reglamentuotą įrodinėjimo pareigą, siekdamas išsiaiškinti, ar yra namų (duomenys neskelbtini) projektas ir koks jo turinys. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. posėdyje nepagrįstai atmetė visus ieškovo prašymus dėl galimybės gauti bylai reikšmingus įrodymus, pirmenybę teikdamas greitam bylos išnagrinėjimui, o ne teisingam išsprendimui (CPK 7 straipsnio 1 dalis). Kadangi šildymo ir karšto vandens sistemos atitiktis Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomiesiems reikalavimams siejama būtent su projektu, tai jo neturint buvo neįmanoma bylos išnagrinėti teisingai. Projektas negalėjo būti pateiktas į bylą anksčiau, vertinant jo paieškos procesą, nepagrįstą ieškovo procesinių teisių suvaržymą pirmosios instancijos teisme. Be to, kasatoriai turėjo pakankamai laiko susipažinti su bylos medžiaga, domėtis jos eiga ir išreikšti nuomonę dėl projekto (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi papildomai proceso dalyvius informavo apie ieškovo pateiktus į bylą dokumentus, išsiuntė kopijas ir pasiūlė iki 2014 m. birželio 20 d. išdėstyti savo nuomonę. Kasatoriai, atstovaujami atstovų, neteikė savo paaiškinimų, nurodydami, kad pasisakys tik tuomet, jeigu įrodymai bus prijungti; toks elgesys prieštarauja teisės normoms, pagal kurias ir vyksta pasirengimas civilinės bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka (CPK 7 straipsnis, 72 straipsnio 1 dalis, 73 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis, 319 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 314 straipsnį naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus (CPK 324 straipsnio 3 dalis). Ieškovas remiasi 320 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, nurodo, kad naujam nagrinėjimui į pirmosios instancijos teismą byla grąžinama ne visais, o tik CPK 327 straipsnyje nustatytais atvejais, jie byloje nenustatyti.

5. Dėl tinkamo atsakovo ir ieškinio ribų. L. O. nesinaudojo apeliacijos teise, o pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro ieškovo apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 45 straipsnį netinkamos šalies pakeitimas galimas tik pradinio ieškovo sutikimu. Nagrinėjamu atveju tokio sutikimo ieškovas nereiškė, atsakovė L. O. (vartotoja) yra tinkama atsakovė. Inspekcija išankstine ne teismo tvarka išnagrinėjo L. O. skundą ir šalims nurodė sprendimo apskundimo tvarką pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalį. Ieškovas, nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas išspręsti ginčą su atsakove iš esmės. Ginčas yra kilęs tarp vartotojos ir ieškovo, o ne tarp Inspekcijos ir vartotojos. Inspekcija neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, jos nei su vartotoja, nei su ieškovu nesieja jokie teisiniai santykiai, bylos išsprendimas neturės įtakos Inspekcijos teisėms ir pareigoms. Inspekcija, kaip ikiteisminio nagrinėjimo institucija, tik vykdė Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2, 10 dalyse nustatytas funkcijas. L. O., reikšdama priešieškinį, atsakove nurodė UAB „Vilniaus energija“, su kuria kilęs ginčas teisme sprendžiamas iš esmės. Ieškovas tokią poziciją grindžia teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. D. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-589/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-589/2013">3K-3-589/2013</a>; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xMzIyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1322/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1322/2014">2-1322/2014</a>). Kasatorių nurodomų kasacinio teismo išnagrinėtų bylų Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-118/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-118/2014">3K-3-118/2014</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-183/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-183/2014">3K-3-183/2014</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-415/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-415/2013">3K-3-415/2013</a> faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.

Dėl ginčo esmės ieškovas nurodo, kad Inspekcijai sprendime konstatavus netinkamą karšto vandens tiekėjo prievolių vykdymą, užtikrinant higienos normas atitinkančią karšto vandens temperatūrą, ieškovas prašė teismo išspręsti ginčą iš esmės. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 226.1 punktu, kuriuo vadovavosi Inspekcija, suteikta teisė vartotojams reikalauti iš karšto vandens tiekėjo higienos normose nustatytos karšto vandens temperatūros vandens paėmimo (vartojimo) vietoje su sąlyga, kad pastato karšto vandens sistema atitinka Privalomuosius reikalavimus. Teismas, spręsdamas ginčą iš esmės pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalį, privalėjo tirti įrodymus ir šiuo aspektu, pagrįstai nusprendė, kad į vartotojų L. O. ir R. Z. butą karštas vanduo buvo tiekiamas nepažeidžiant karšto vandens tiekėjui nustatytų paslaugų teikimo (karšto vandens pardavimo) kokybės reikalavimų. Kasatorių vertinimas dėl teismo peržengtų ginčo ribų yra klaidingas.

6. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Bendrovės reikalavimai patenkinti, kasatorių – atmesti, todėl bylinėjimosi išlaidos pagrįstai priteistos ieškovui iš kasatorių (CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys). Ieškovas pažymi, kad teisėjų kolegija pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį į valstybės biudžetą iš kasatorių nepriteisė žyminio mokesčio už priešieškinio reikalavimus.

7. Dėl baudos skyrimo. Šilumos ūkio įstatymu vartotojams suteikta teisė pasirinkti vieną iš trijų 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų apsirūpinimo karštu vandeniu būdų 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. egzistuoja vartotojų teisė ir laisvė rinktis karšto vandens tiekėją arba apsirūpinti karštu vandeniu be jo. Šilumos ūkio įstatymas draudžia ieškovui daryti rekonstrukcijas namuose; kasatoriai, būdami šilumos punkto, šildymo ir karšto vandens sistemos bendraturčiai, atsako už šių objektų priežiūrą (CK 4.76, 4.82, 6.266 straipsniai, Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 22, 38 punktai, 20 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 patvirtino Namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemos rekonstravimo pagal privalomuosius reikalavimus ir šių darbų rėmimo tvarkos aprašo 1, 8, 13 punktai). Kasatoriams teigiant, kad apie cirkuliacinio kontūro nebuvimą jie žinojo dar 2008 m., kai ieškovas nebuvo karšto vandens tiekėju (karšto vandens kaina patvirtinta ieškovui nuo 2010 m. gegužės 1 d.), o Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi imperatyviai įpareigojant ieškovą vykdyti karšto vandens tiekėjo veiklą net ir tokiuose namuose kaip kasatorių (be cirkuliacinio kontūro), neetiška kaltinti ieškovą tiesiogine tyčia. Be to, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Jis yra saistomas pirmosios, apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių ir, vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš naujo bylos faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismas kasacinio skundo ribas turi teisę peržengti tik tuo atveju, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl karšto vandens tiekėjo ir vartotojo teisių, pareigų ir atsakomybės ribų

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo iš viešųjų karšto vandens tiekimo sutartinių teisinių santykių. Ieškovą (karšto vandens tiekėją) ir kasatorius (karšto vandens vartotojus) sieja konkliudentiniais veiksmais sudaryta karšto vandens tiekimo sutartis – ieškovas tiekia namui, kuriame gyvena kasatoriai, karštą vandenį, o kasatoriai moka už jiems nuosavybės teise priklausančiame bute suvartotą karštą vandenį (CK 6.383 straipsnis). Kasatorių teigimu, ieškovas pažeidė karšto vandens tiekimo sutartį, nes tiekė į jų butą teisės aktais nustatytų parametrų (temperatūros) neatitinkantį karštą vandenį.

Teisėjų kolegija nurodo, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Valstybinė energetikos inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Analogiška nuostata, apibrėžianti Valstybinės energetikos inspekcijos kompetenciją nagrinėti ginčus ne teisme, išdėstyta Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir energetikos ministro 2011 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1-63 patvirtintų Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos nuostatų 10.11 punkte. Taigi tiek vartotojai, tiek energetikos įmonė, manydami, kad kita šalis nesilaiko energetikos sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, veikia netinkamai ir pažeidžia jų teisėtus interesus, turi dėl ginčo sprendimo įstatyme nustatytais atvejais išankstine ne teismo tvarka kreiptis į Inspekciją. Tokio ginčo pagrindą ir dalyką sudaro teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, nustatytos tvarkos pažeidimas (vartotojo ar energetikos įmonės neteisėti veiksmai (neveikimas) ir prašymas pašalinti daromus pažeidimus). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis nustato privalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką tais atvejais, kai vartotojas kreipiasi dėl, inter alia, netinkamo energijos tiekimo, apskaitos ir dėl to esančio nepagrįsto energetikos įmonės reikalavimo apmokėti už suvartotą energiją (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Vilniaus energija“ v. D. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-589/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-589/2013">3K-3-589/2013</a>). Kasatorė L. O. aptarta įstatymo nustatyta tvarka dėl ieškovo netinkamo sutartinių pareigų vykdymo ir dėl to su ieškovu kilusio ginčo sprendimo kreipėsi į Inspekciją, šį ginčą ikiteismine tvarka išnagrinėjo ir priėmė kasatorei palankų sprendimą – nustatė, kad ieškovas tinkamai nevykdė įstatymu jam nustatytų sutartinių pareigų. Ieškovas, nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu (išvada), kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl ginčo nagrinėjimo ir sprendimo iš esmės (Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalis). Taigi šioje byloje nagrinėtas ne tarp ieškovo ir Inspekcijos, o tarp ieškovo ir kasatorių kilęs ginčas, kurį įstatymo nustatyta ikiteismine tvarka, neperžengdama savo kompetencijos ribų, išnagrinėjo Inspekcija. Kadangi byloje spręstas ginčas dėl šalių sutartinių teisių ir pareigų, kasatorė pagrįstai ieškinyje nurodyta kaip atsakovė, todėl teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą dėl netinkamo atsakovo šioje byloje.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasatorių argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčą, be pagrindo rėmėsi materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis daiktinę teisę, ir nurodo, kad byloje nagrinėtas ginčas kilo iš karšto vandens tiekimo sutartinių teisinių santykių (CK 383, 386 straipsniai), tačiau sprendžiant dėl ieškovo sutartinių pareigų tinkamo vykdymo yra reikšmingi nuosavybės teisių į įrenginius, kuriais tiekiamas karštas vanduo, ir to pasėkoje tiekėjo bei vartotojo atsakomybės ribų klausimai. Kasatoriai gyvena daugiabučiame name. Juos ir kitus namo butų, kitų patalpų bendraturčius sieja teisės, pareigos ir atsakomybė už bendrąja daline nuosavybės teise valdomas namo dalis, todėl nagrinėjamam ginčui aktualios ir taikytinos daiktinės teisės normos tiek, kiek jos reglamentuoja bendrosios dalinės nuosavybės teises į namo butų, kitų patalpų savininkų bendrai valdomas namo dalis, tarp jų – karšto vandens tiekimo įrangą (sistemą) ir iš to kylančias teisines pasekmes.

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė, ar bendroji. Bendroji nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, 15 dalies 2 punktas. Nustatyta, kad bendrąja daline daugiabučio namo savininkų nuosavybe (bendrojo naudojimo objektais), be kitko, yra bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus).

Aptariamos bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, kad įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu, kad CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 6 punkto (galiojančios redakcijos Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punktas) pagrindu bendrijos narys privalo apmokėti bendrijos nustatytas išlaidas, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra, remontu ar tvarkymu pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, taip pat žemės sklypo naudojimu ir priežiūra, proporcingai jo daliai bendrojoje nuosavybėje, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-515/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-515/2009">3K-7-515/2009</a>).

Aptartas bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas šilumos ūkio srityje papildo ir detalizuoja Šilumos ūkio įstatymas. Pagal jo normas daugiabučio namo šilumos punktas, kaip ir visa namo (pastato) šildymo ir karšto vandens sistema (pastate įrengtas techninių priemonių kompleksas, skirtas į pastatą perduotai arba pastate gaminamai šilumai ir (ar) karštam vandeniui į patalpas pristatyti, kuri nuo tiekėjo tinklų atribojama pastato įvadu), būtina namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo dalis ir šio namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kurią draudžiama perduoti tretiesiems asmenims, kurie nėra šio namo butų ir kitų patalpų savininkai (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 22, 38 dalys). Dėl to šilumos ir karšto vandens tiekėjas atsako už nustatytos kokybės šilumnešio pristatymą šilumos vartotojams iki tiekimo-vartojimo ribos, t. y. vietos, kurioje tiekėjo įrenginiai sujungti su vartotojo nuosavybės arba vartotojų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais įrenginiais (Šilumos ūkio įstatymo 11 straipsnis). Tai reiškia, kad ieškovas yra atsakingas už jam priklausančių įrenginių tinkamą funkcionavimą ir įstatymo nustatytų parametrų karšto vandens patiekimą į vartotojų įrangą, o vartotojai (namo butų, kitų patalpų savininkai) yra atsakingi už jų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą karšto vandens tiekimo įrangą ir jie privalo užtikrinti šios įrangos atitiktį įstatymo nustatytiems reikalavimams ir tinkamą funkcionavimą.

Byloje nustatyta, kad kasatoriai gyvena jiems nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame name (duomenys neskelbtini). Karštas vanduo butams, patalpoms, esantiems namuose (duomenys neskelbtini) tiekiamas iš šilumos punkto, esančio name Nr. 9. Byloje nėra ginčo, kad ieškovo tiekiamas karštas vanduo iki įvado (tiekėjo įrenginių ir namų bendraturčių įrenginių sujungimo) ir šilumos punkte atitinka teisės aktų nustatytą temperatūrą, tačiau vandens paėmimo (vartojimo) vietoje – kasatorių bute, jų teigimu, karšto vandens temperatūra yra mažesnė negu 50 oC ir neatitinka nustatytų reikalavimų (Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 4-253 patvirtintų, 9 punktas). Pažymėtina, kad karšto vandens vartotojas turi teisę reikalauti iš karšto vandens tiekėjo, jog jam priklausančiose patalpose arba bute (vandens paėmimo (vartojimo) vietoje) būtų palaikoma teisės aktuose nustatyta karšto vandens temperatūra, tačiau tik tuo atveju, jeigu pastato karšto vandens sistema atitinka teisės akto (taisyklių 1 priedo 24 punkto) reikalavimus (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 234.1 punktas). Tarp kitų keliamų karšto vandens tiekimo sistemai reikalavimų Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių 33 punkte nustatyta, kad karšto vandens sistemose privalomas cirkuliacinis kontūras, kuris užtikrina tinkamos temperatūros karšto vandens tiekimą į namo butus, kitas patalpas, išskyrus atvejus, kai karšto vandens naudojimas laiko atžvilgiu yra reglamentuotas, o vandens temperatūra nebus žemesnė už nurodytą šių taisyklių 9 punkte.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad cirkuliacinė linija (cirkuliacinis kontūras) namų (duomenys neskelbtini) rūsiuose buvo suprojektuota, tačiau neįrengta (jos nėra), todėl ieškovas neturi galimybių užtikrinti nustatytos temperatūros karšto vandens tiekimo vandens vartojimo vietoje – kasatorių bute, t. y. teismas nustatė, kad ieškovas savo įrenginiais tiekia įstatymo reikalavimus atitinkančios temperatūros karštą vandenį, o kasatorių bute vartojamo karšto vandens temperatūra sumažėja ir neatitinka nustatytų parametrų ne dėl ieškovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, o dėl netinkamai sutvarkytos namo bendraturčiams priklausančios karšto vandens tiekimo įrangos ir jos neatitikties įstatymo reikalavimams. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas tarp ieškovo ir kasatorių kilusį ginčą iš esmės, pagrįstai panaikino Valstybinės energetikos inspekcijos sprendimo dalį, kuria konstatuota, kad nepatiekus teisės aktais nustatytos temperatūros karšto vandens jo paėmimo-vartojimo vietoje (kasatorių bute) negali būti laikoma, jog UAB „Vilniaus energija“ tinkamai įvykdė savo pareigas. Nustatęs, kad ieškovas, vykdydamas karšto vandens tiekimo kasatoriams sutartį, sutarties sąlygų nepažeidė ir jo kaltės dėl mažesnės, negu įstatymo nustatyta, temperatūros karšto vandens tiekimo į kasatorių butą nėra, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti priešieškinio reikalavimą priteisti kasatoriams jų ieškovui sumokėtą mokestį už karštą vandenį.

Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal anksčiau aptartas bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas kasatoriai su kitais namo (namų) bendraturčiais, būdami atsakingi už bendrąja nuosavybės teise valdomų įrenginių tinkamą veikimą, privalo sutvarkyti (įrengti) karšto vandens sistemą, kad ji atitiktų teisės aktais nustatytus privalomus tokiai sistemai reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų atitiktį privalomiesiems reikalavimams nustato Valstybinė energetikos inspekcija, o namo, kurio sistemos neatitinka privalomųjų reikalavimų, butų ir patalpų savininkai pertvarkyti jas įpareigojami savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, gavus Inspekcijos pažymą, fiksuojančią sistemos neatitiktį privalomiems reikalavimams; namo administratorius ar kitas už namo administravimą atsakingas asmuo, gavęs įspėjimą, privalo sušaukti namo bendraturčių susirinkimą, kurio sprendimai privalomi visiems namo butų ir patalpų savininkams (Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 patvirtinto Namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemos rekonstravimo pagal privalomuosius reikalavimus ir šių darbų rėmimo tvarkos aprašo 1, 6, 8, 9, 13, 14 punktai). Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasatorių argumentus, kad jiems nuosavybės teise priklausančia karšto vandens tiekimo sistemą savo iniciatyva ir lėšomis privalo įrengti ir sutvarkyti ieškovas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas jų, kaip karšto vandens vartotojų, teises, nepasisakė dėl pareikšto priešieškinio reikalavimo pripažinti sutartį negaliojančia ir nesprendė dėl karšto vandens tiekimo sutarties nutraukimo, nors jie tokį reikalavimą reiškė. Teisėjų kolegija, atmesdama šį kasatorių argumentą, nurodo, kad kasatoriai byloje pareikštu priešieškiniu prašė pripažinti karšto vandens tiekimo sutartį negaliojančia. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė. Ši teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka apskųsta nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs viešojo intereso pažeidimo, neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti ir spręsti dėl neapskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies (CPK 320 straipsnis). Dėl to kasacija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas kasatorių reikalavimas pripažinti karšto vandens tiekimo sutartį negaliojančia, negalima (CPK 341 straipsnis). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriai, nors ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl nurodyto priešieškinio reikalavimo, kasaciniame skunde argumentų dėl to nepateikė ir iš esmės neginčija nurodytos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo spręsti dėl karšto vandens sutarties nutraukimo, nes dėl to abi sutarties šalys neprieštarauja, tačiau toks reikalavimas pirmosios instancijos teismui nebuvo pateiktas ir nebuvo nagrinėtas, todėl apeliacinės instancijos teismas tokio klausimo nagrinėti ir spręsti neturėjo teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, nagrinėdama kasacinį skundą, taip pat neturi teisinio pagrindo jo spręsti, tačiau paaiškina, kad karšto vandens tiekimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.383 straipsnio 3 dalis). Jos sudarymo sąlygos, vykdymo ir nutraukimo tvarka aiškiai ir griežtai reglamentuota specialiaisiais teisės aktais. Pagal teisės aktuose nustatytą teisinį reglamentavimą pripažįstama butų savininkų teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadarant žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Šiaulių energija“ v. R. J., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-119/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-119/2013">3K-3-119/2013</a>).

Kasatoriai vienu iš skundo argumentų nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė jų teisę būti išklausytiems, nes teismas apeliacinio proceso metu priėmė ieškovo pateiktus naujus įrodymus ir nesudarė kasatoriams galimybių dėl jų pasisakyti. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, priėmė ieškovo pateiktus naujus įrodymus. Tokią teisę apeliaciniam teismui civilinio proceso normos numato (CPK 314 straipsnis, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. UAB „Norvegijos kontaktai“, bylos Nr. 3-3-611/2015). Priimtų naujų įrodymų kopijas teismas išsiuntė kasatoriams ir pasiūlė dėl jų turinio pareikšti savo nuomonę, tačiau kasatoriai argumentų dėl naujų įrodymų vertinimo teismui nepateikė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinis teismas, priimdamas naujus įrodymus ir juos vertindamas, padarė kasatorių nurodytą proceso teisės normų pažeidimą.

Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir priteisimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Kasatorių nurodomas CPK 96 straipsnis reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei, kai viena iš bylos šalių yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei, ir nustato bylos šalies, kuri neatleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, pareigą sumokėti žyminį mokestį į valstybės biudžetą už bylos šalį, kuri atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kurios naudai priimtas procesinis sprendimas. CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad vartotojai bylose dėl reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių, nuo žyminio mokesčio atleidžiami. Remiantis šia norma kasatoriai, teikdami byloje priešieškinį, nuo žyminio mokesčio buvo atleisti, tačiau proceso normos neatleidžia kasatorių nuo kitų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnis), mokėjimo. Kadangi ieškovo byloje pareikštas reikalavimas iš esmės buvo patenkintas, o kasatorių priešieškinis netenkintas, tai teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisdamas jas iš kasatorių CPK 93 straipsnio pagrindu.

Byloje apeliacinės instancijos teismo sprendimu yra iš esmės patenkintas ieškovo reikalavimas ir byloje nenustatytas jo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, todėl tenkinti kasatorių prašymo dėl baudos ieškovui skyrimo nėra pagrindo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta apeliacinės instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), taip pat proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Aptarti ir kiti kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 12,03 Eur tokių išlaidų. Kadangi kasacinis skundas netenkinamas, tai jos priteistinos iš kasatorių (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorių L. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 6,01 Eur (šešis Eur 1 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Andžej Maciejevski

Vincas Verseckas