Civilinė byla Nr. 3K-3-48/2013
Teisminio proceso Nr. 2-51-3-00871-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija 30.10 (S)
2013 m. vasario 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius ir pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos priešieškinį A. B. dėl savavališkai pastatytų statinių nugriovimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja Varėnos rajono savivaldybės administracija, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija, Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ginčas kilęs dėl statybos valstybės saugomoje teritorijoje teisėtumo ir savavališkos statybos padarinių šalinimo.
A. B. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis priklauso 3,8100 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis Ūlos upės kraštovaizdžio draustinio teritorijoje.
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyriausiasis specialistas 2010 m. birželio 3 d. nustatė savavališkos statybos faktą ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. Dl-243 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR 1.09.06:2007,,Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“, surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-10-100603-00006 (STR 1.09.06:2007 16.1 punktas), kuriame konstatavo, kad statytojas A. B. savavališkai vykdo statybos darbus: (duomenys neskelbtini), Ūlos upės kraštovaizdžio draustinyje, Ūlos upės apsaugos zonoje, Ūlos upės ichtiologiniame draustinyje, 20 m atstumu nuo Ūlos upės vandens kranto linijos pastatė 9,35 m ilgio, 3 m pločio, 2,3 m aukščio, 28,05 kv. m užstatyto ploto vagonėlį; 44,5 m atstumu nuo Ūlos upės kranto linijos pastatė 3,33 m ilgio, 2,6 m pločio, 3,65 m aukščio, 8,66 kv. m užstatyto ploto medinį namelį ir 59 m atstumu nuo Ūlos upės kranto linijos pastatė 6,04 m ilgio, 2,7 m pločio, 3,6 m aukščio, 16,31 kv. m užstatyto ploto medinį sandėlį. 2010 m. birželio 3 d. surašytas Statybos sustabdymo aktas Nr. SSU-10-100603-00005, buvo pareikalauta iš statytojo tuojau pat sustabdyti bet kokius statybos darbus iki pagal pateiktą prašymą bus gautas leidimas juos tęsti (STR 1.09.06:2007 10 punktas). Inspekcijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. birželio 4 d. raštu Nr. 2D-6387-(14.19) šie savavališkos statybos ir statybos sustabdymo aktai išsiųsti A. B. ir paprašyta pateikti paaiškinimą dėl savavališkai pastatytų statinių. Vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 1 punktu Inspekcijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2010 m. birželio 28 d. raštu Nr. 2D-7457-(14.29) pareikalavo A. B. per mėnesį nuo reikalavimo gavimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statinio statybos padarinius – pašalinti savavališkai pastatytą vagonėlį, medinį namelį ir medinį sandėlį, esančius (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Inspekcijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. 2D-9982-(14.19) A. B. informuotas, kad 2010 m. rugsėjo 1 d. vyks patikrinimas dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo. Vyriausiasis specialistas 2010 m. rugsėjo 2 d. patikrino, ar A. B. įvykdė 2010 m. balandžio 28 d. rašte Nr. 2D-7457-(14.29) nurodytus reikalavimus, nustatė, kad savavališkai pastatyti vagonėlis, medinis namelis ir medinis sandėlis iš statybvietės nepašalinti.
Ieškovas A. B. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais 2010 m. birželio 3 d. Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybės priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyriausiojo specialisto surašytą savavališkos statybos aktą Nr. SSA-10-100603-00006, statybos sustabdymo aktą Nr. SSU-10-100603-00005 ir 2010 m. birželio 28 d. Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybės priežiūros skyriaus vedėjo priimtą aktą,,Dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius“ Nr. 2D-7457- (14.29).
Ieškovas nurodė, kad statiniai statyti laikantis 2000 m. A. B. suderinto valdos atstatymo projekto, suderinto laikantis visų tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų; pareigūnų teiginiai, kad ieškovas pažeidė savo kaip statytojo pareigas, nustatytas Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte, yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai ir į vieną esminių teisinės valstybės principų, kad įstatymas neturi atgalinės galios, statinių statymo teisėtumo klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Statybos techniniame reglamente STR 1.08.02:2002,,Statybos darbai“ nustatyta, kad šis statybos techninis reglamentas išdėsto reikalavimus dėl naujų statinių statybos, rekonstravimo, remonto, nugriovimo. Atsižvelgiant į šią nuostatą, Reglamentas netaikomas jau pastatytų statinių prieš jo įsigaliojimą statymui, todėl, surašydami savavališkos statybos aktą Nr. SSA-10-100603-00006 ir statybos sustabdymo aktą Nr. SSU-10-100603-00005 bei jų pagrindu raštą,,Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo“ Nr. 2D-6387, pareigūnai nepagrįstai rėmėsi statybos techniniu reglamentu STR 1.08.02:2002. Ieškovo teigimu, statiniai buvo pastatyti pagal kompleksinį projektą ir laikantis visų jų statymo metu galiojančių standartų bei Lietuvos Respublikos įstatymų. Be to, jie buvo pastatyti ant pabėgių be fundamento, taigi yra ne stacionarūs, o laikini, išlaikytos visos pagal projektą draudžiamos ribos nuo Ūlos upės. Projektas, kuriame numatyta statinių statymo vieta, buvo parengtas 1999 m., o suderintas 2000 m. Projekto derinimo metu galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo 25 straipsnyje, kuris reglamentavo veiklą valstybiniuose parkuose, nenumatyti ribojimų, kurie atitinka nustatyti dabartinės redakcijos Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Statiniai buvo pastatyti pagal projektą, todėl darytina išvada, kad jų statyba taip pat nepažeidžia teisės aktų nuostatų. Pažeidžiama ieškovo, kaip teisėtai pastatytų statinių savininko, nuosavybės teisė į statinius, kuri užtikrinama ir ginama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu.
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos priešieškiniu prašė įpareigoti statytoją A. B. per du mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – pašalinti savavališkai pastatytus vagonėlį, medinį namelį ir medinį sandėlį, esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo teismo nustatytu terminu neįvykdys, – suteikti teisę Inspekcijai pašalinti savavališkai pastatytus vagonėlį, medinį namelį ir medinį sandėlį, išieškant patirtas išlaidas iš A. B.
Priešieškinyje nustatyta, kad šios kategorijos statiniams statyti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka privaloma turėti supaprastintą statinio projektą su raštiškais įgaliotų valstybės tarnautojų pritarimais, tačiau statytojas A. B. šių privalomų dokumentų neturi. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 5 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad paviršinio vandens telkinio apsaugos zonose (šiuo konkrečiu atveju, 20 m atstumu nuo Ūlos upės vandens kranto linijos – vandens telkinio apsaugos zonoje) draudžiama statyti vagonėlius paežerėse, paupiuose, miškuose, kitose vietose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 punkte nustatyta, kad vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų – nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje). Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002,,Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 6.2 punkte apibrėžiama nesudėtingo statinio sąvoka. Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 12.2 punkte nustatyta, kad nesudėtingiems statiniams saugomoje teritorijoje rengiamas supaprastintas statinio projektas, kurį patikrina šiame punkte nurodyti tarnautojai; kad nereikalingas statybos leidimas, vietoj jo reikalingi raštiški valstybės tarnautojų, išvardytų 12.2.1 papunktyje, pritarimai. A. B., savavališkai pastatęs vagonėlį, medinį namelį ir medinį sandėlį, pažeidė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 3 dalies, Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 5 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002,,Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12.2.1.3 ir 12.2.2 punktų reikalavimus. A. B. gera valia per nustatytą terminą pagal statybos valstybinę priežiūrą atliekančių pareigūnų reikalavimus nepašalino savavališkos statybos padarinių, todėl vienintelis tokio teisėto reikalavimo neįvykdymo padarinys – teisė kreiptis į teismą dėl įpareigojimo vykdymo, šalinant savavališkos statybos padarinius (Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Varėnos rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 18 d. sprendimu tenkino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos priešieškinį, A. B. ieškinį atmetė: įpareigojo statytoją A. B. per du mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – pašalinti savavališkai pastatytus vagonėlį, medinį namelį ir medinį sandėlį, esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo A. B. teismo nustatytu terminu neįvykdys, – suteikė teisę Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai pašalinti savavališkai pastatytus vagonėlį, medinį namelį ir medinį sandėlį, išieškant patirtas išlaidas iš A. B.
Teismas nurodė, kad pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį savavališka statyba – statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, kad šis aiškinimas galioja ginčo santykiams, nes 2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 24 straipsnyje nustatyta, kad 2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki įstatymo Nr. XI-992 įsigaliojimo. Statybos įstatymo 2 straipsnio 93 dalyje pateikta esminių statinio projekto sprendinių sąvoka, nurodanti, kad tai – statinio projekto sprendiniai, nustatantys statinio vietą sklype, statinio ar jo dalių paskirtį, statinio laikančiąsias konstrukcijas ir jų išdėstymą, statinio išorės matmenis (aukštį, ilgį, plotį ir pan.) ir įgyvendinantys specialiuosius saugomų teritorijų apsaugos ir (ar) nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės paveldo saugos reikalavimus.
Tai, kad pastatai yra laikini, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes jie taip pat priklauso nesudėtingų statinių kategorijai (STR 1.01.07:2002). Šios kategorijos statiniams statyti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka privaloma turėti supaprastintą statinio projektą su raštiškais įgaliotų valstybės tarnautojų pritarimais, tačiau statytojas A. B. šių privalomų dokumentų neturi ir statybos metu neturėjo. Tokie reikalavimai galiojo ir statybos metu 2000–2002 m., ir savavališkos statybos nustatymo metu – Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad, įgyvendindamas statytojo teisę, statytojas turi turėti nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą ar nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės tvarkymo statybos darbų projektą.
Statybos metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002,,Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, 6.2 punkte nustatyta, kad nesudėtingas statinys – tai paprastų konstrukcijų pastatas, kurio visų aukštų, rūsio (pusrūsio), antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų, apskaičiuotų tarp išorinių sienų išorinių paviršių, suma yra ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų; paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys. Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 12.2 punkte nustatyta, kad nesudėtingiems statiniams (nesudėtingi statiniai skirstomi į tris grupes: I grupės nesudėtingi statiniai; II grupės nesudėtingi statiniai; laikini statiniai) saugomoje teritorijoje rengiamas supaprastintas statinio projektas, kurį patikrina: 1) savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir valstybinio parko, valstybinio rezervato ar biosferos rezervato direkcijos įgaliotas atstovas – statant valstybiniuose parkuose, valstybiniuose rezervatuose ar biosferos rezervate; 2) savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir regiono aplinkos apsaugos departamento įgaliotas atstovas – statant valstybiniuose draustiniuose; 3) savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus – statant ekologinės apsaugos prioriteto (apsaugančiose) teritorijose, tarp jų ir paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose; kad nereikalingas statybos leidimas, o vietoj jo reikalingi raštiški valstybės tarnautojų, išvardytų 12.2.1 papunktyje, pritarimai. Teismas konstatavo, kad tokio dokumento, patvirtinančio A. B. teisę statyti savavališkos statybos akte nurodytus statinius, A. B. nepateikė, leidžiantis statybą dokumentas A. B. nebuvo išduotas, jo pateikti brėžiniai (kopijų kopijos) nėra oficialieji dokumentai, atitinkantys nurodyto reikiamai suderinto supaprastinto projekto sampratą. Teismas, ištyręs byloje pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, dokumentus, nustatė, kad A. B. sklype pagal teisės aktų reikalavimus buvo suderinta tik pirties statyba (dėl šio statinio ginčo nėra); kad pateiktuose A. B. sklypo planuose (tiksliau jų kopijose) įbraižyti projektuojami ūkinis pastatas, klėtis, vasarnamis, kurių statybai A. B. negavęs statybą leidžiančio dokumento, natūra skiriasi savo dydžiais ir vieta sklype, kaip nustatyta fiksuojant savavališką statybą.
Teismas akcentavo, kad A. B. nesidomi galimybe įteisinti savavališkai pastatytus statinius, kategoriškai tvirtina, kad jų statyba teisėta. Teismas pažymėjo, kad Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pateikė teismui išvadą (2011 m. gegužės 4 d. Nr. ARV2-5-667), kurioje nurodė, kad neduotų sutikimo įteisinti A. B. savavališkai pastatytų ūkio pastatų net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad sklype buvusi sodyba, ir būtų vykdomas jos atkūrimas. Savo išvadą ši institucija aiškiai motyvavo, rėmėsi Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343,,Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos“ patvirtintų Sąlygų 143.7 punkto norma, kad kraštovaizdžio draustiniuose draudžiama statyti, laikyti ir naudoti vagonėlius ir kilnojamuosius objektus (įrenginius): namelius, konteinerius, nebenaudojamas transporto priemones, sandėliukus, garažus, bitininkų (sodininkų) vagonėlius, namelius.
Teismas pažymėjo, kad savavališkos statybos statiniai yra Ūlos kraštovaizdžio draustinyje – valstybės saugomoje teritorijoje. Saugomos teritorijos, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 32 dalimi, apibrėžiamos kaip sausumos ir (ar) vandens plotais nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka). Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 5 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad paviršinio vandens telkinio apsaugos zonose (šiuo konkrečiu atveju, 20 m atstumu nuo Ūlos upės vandens kranto linijos – vandens telkinio apsaugos zonoje) draudžiama statyti vagonėlius paežerėse, paupiuose, miškuose, kitose vietose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintų Sąlygų 127.9.1 punkte (norma, galiojusi statybos metu ir savavališkos statybos fiksavimo metu) nustatyta, kad vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų – nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje). Teismas konstatavo, kad šių reikalavimų statytojas A. B. taip pat nesilaikė, jo pastatyti statiniai yra arčiau kaip 100 metrų iki Ūlos upės vandens kranto linijos, konkrečiai atstumas nuo Ūlos upės vandens kranto linijos iki vagonėlio – 20 metrų, medinio namelio – 44,5 metro, medinio sandėlio – 59 metrai.
Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2000 m. liepos 19 d.) 7 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, jog saugomose teritorijose žemės savininkai ir naudotojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis veiklos apribojimų, nustatytų Saugomų teritorijų įstatyme, Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apsaugos įstatymuose, Žemės įstatyme, kituose įstatymuose ir Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, saugomų teritorijų nuostatuose, kituose įstatymų lydimuosiuose norminiuose dokumentuose. Remiantis šia teisės norma, subjektai, saugomose teritorijose vykdydami teisės aktuose numatytą veiklą, turi paisyti nustatytų apribojimų ir suvaržymų. Išskirtinis reguliavimas saugomose teritorijose taikomas siekiant garantuoti gamtinių ir kultūros paveldo kompleksų bei objektų apsaugą, kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, biologinę įvairovę ir genetinį fondą, gamtos išteklių atkūrimą.
Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija įsigaliojusi nuo 2001 m. gruodžio 28 d.) 20 straipsnio 3 dalies 4 punkte buvo nustatyta, kad paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama: keisti esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose; 5 punkte – statyti vagonėlius paežerėse, paupiuose, miškuose, kitose vietose.
Teismas nurodė, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją per nustatytą terminą teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją, išskyrus šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų teisės aktų reikalavimams. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujų statinių statyba, jų rekonstravimas ar kapitalinis remontas negalimi, todėl statytojas įpareigotinas nugriauti statinius, sutvarkyti statybvietę. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio, reglamentuojančio veiklą draustiniuose, 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama: statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos.
A. B., pastatęs žemės ūkio paskirties žemėje tris statinius, pažeidė Žemės įstatymo normas, statybos metu galiojusio šio įstatymo 9 straipsnyje nustatytas žemės naudotojų pareigas, numačiusias, kad žemės naudotojai privalo: 1) naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį; 2) laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, teritorinio planavimo dokumentuose apibrėžtų statybas ir kitą veiklą ribojančių sąlygų, žemės servitutų, valstybinės žemės suteikimo naudotis dokumentuose nustatytų arba žemės nuomos sutartyje numatytų kitų žemės naudojimo sąlygų.
Statybos metu 2000–2002 m. galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 (galiojusiu iki 2008 m. liepos 4 d.) patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 1.1 punkte buvo nustatyta, kad žemės ūkio paskirties žemėje gali statyti Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įregistruoto ūkininko ūkio savininkai naują ūkininko ūkio sodybą su jų ūkinei veiklai reikalingais pastatais tik toje vietoje, kuri yra numatyta žemės reformos žemėtvarkos projekte, o 1.2 punkte – kad tais atvejais, kai žemės reformos žemėtvarkos projekte formuojant ūkininko ūkio žemėnaudą nenumatyta sodybos vieta, ūkininkui pageidaujant, sodybos vietą nustato savivaldos vykdomosios institucijos architektūros tarnybos, apskrities valdytojo administracijos rajonų žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos ir Aplinkos apsaugos ministerijos regiono departamento specialistai. Reglamento 3 punkte buvo nustatyta, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Teismas konstatavo, kad A. B. nebuvo nustatyta tvarka įregistravęs ūkininko ūkio ir įgijęs teisės statyti pastatus privačioje žemės ūkio paskirties žemėje, A. B. priklausančiame žemės sklype nebuvo ir nėra jokios sodybvietės.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė įpareigoti statytoją A. B. per du mėnesius nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – pašalinti savavališkai pastatytus vagonėlį, medinį namelį ir medinį sandėlį, esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo A. B. teismo nustatytu terminu neįvykdys – suteikė teisę Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai pašalinti savavališkai pastatytus vagonėlį, medinį namelį ir medinį sandėlį, išieškant patirtas išlaidas iš A. B.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju savavališka statyba užfiksuota Ūlos upės kraštovaizdžio draustinyje, o byloje nėra duomenų, kad ši statyba vykdoma buvusioje ar esamoje sodyboje. Be to, ginčo statinių pobūdis neleidžia spręsti, jog jie buvo pastatyti siekiant atkurti anksčiau buvusios sodybos priklausinius, atitinkančius regiono architektūros reikalavimus. Teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo suformuota praktika, kad nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka savavališka, t. y. neteisėta, ir jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-492/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-492/2008">3K-3-492/2008</a>). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad A. B. žemės sklype užfiksuota savavališka statyba (vagonėlis, medinis namelis ir medinis sandėlis) turi būti pašalinta pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus, t. y. vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsniu.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad vagonėlio pastatymas A. B. žemės sklype, esančiame Ūlos upės kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, prieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, o medinio namelio ir medinio sandėlio pobūdis neleidžia spręsti, jog jie buvo pastatyti siekiant atkurti anksčiau buvusios sodybos priklausinius, atitinkančius regiono architektūros reikalavimus. Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pateikė išvadą, kad negalėtų derinti A. B. ūkio pastatų – bitininko namelio, sandėliuko ir vagonėlio – projektų ir jiems pritarti, nes bitininko namelis yra tarybiniais laikais sukurtų tipinių surenkamų konstrukcijų statinys, bet ne sodybos priklausinys, o sandėliukas yra menkavertis statinys, neatitinkantis regiono architektūros kriterijų ir nederantis kraštovaizdyje. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, paneigiančių šią išvadą. Statiniai galėtų išlikti, jeigu byloje būtų pateikti įrodymai, kad A. B. yra ūkininkas, turintis teisę pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus jam nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype statyti ūkininko sodybą ir žemės ūkio veiklai reikalingus ūkinius pastatus (Žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalis), tačiau byloje tokių įrodymų nėra, todėl nėra įstatyme nustatyto pagrindo pripažinti teisingu A. B. teiginį, jog medinis namelis ir medinis sandėlis pastatyti teisėtai.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutartį ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti, o Inspekcijos priešieškinį atmesti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie teisiniai argumentai:
1. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Spręsdami, ar ieškovo ginčijamuose administraciniuose aktuose nurodyti statiniai gali būti įteisinti, teismai privalėjo visapusiškai išnagrinėti visus byloje surinktus leistinus įrodymus, tačiau šios pareigos nevykdė, pažeisdami CPK 185 straipsnyje įtvirtintas taisykles, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1005/2003; 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2005). Teismai netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius aplinkybę, kad ieškovui priklausančiame žemės sklype yra buvusi sodyba, nepagrįstai konstatavo, kad Inspekcija įrodė, jog šių statinių įteisinimas neįmanomas, padarė neteisėtą ir byloje surinktais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad ginčo statinių nugriovimas yra vienintelis savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas.
Įstatymų leidėjas numatė galimybę vykdyti statybos darbus draustiniuose, kai juose yra išlikusių buvusių statinių ar sodų liekanų. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama: statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Aplinkybė, ar ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba ar jos liekanų, yra esminė sprendžiant, ar ginčo statiniai, pripažinus juos savavališka statyba, gali būti įteisinti. Byloje pateikti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad sklype, kuriame yra ginčo statiniai, anksčiau yra buvusi sodyba. Teismai savo išvadų nemotyvavo ir nepasisakė, kodėl atmeta jas paneigiančius byloje esančius įrodymus. Iš byloje esančio žemėlapio matyti, kad ieškovui priklausančiame sklype buvo sodyba. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad ieškovui priklausančiame žemės sklype užstatyta teritorija sudaro 1 ha. Varėnos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus 2005 m. kovo 30 d. rašte,,Dėl sklypo detaliojo plano“ Nr. SR-220 konstatuota, kad ieškovo nuosavybės teise valdomame sklype buvo išlikę buvusios sodybos liekanų, todėl Varėnos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir kraštotvarkos skyrius leido ieškovui atstatyti buvusią sodybą ir ūkinius pastatus. Taigi aplinkybės dėl sodybos liekanų ieškovui priklausančiame žemės sklype egzistavimo ne tik kad patvirtintos oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, bet ir nepaneigtos kitais byloje surinktais įrodymais. Teismai abejones, ar žemės sklype yra išlikę buvusios sodybos liekanų, grindė tik aplinkybe, kad byloje nepateikta teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Nagrinėjamu atveju ieškovas neteismine tvarka gavo dokumentus, patvirtinančius sodybos liekanų jo nuosavybės teise valdomame sklype buvimą, todėl kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo jis iš viso neturėjo jokio teisinio pagrindo. Darytina išvada, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių buvusios sodybos ieškovui priklausančiame žemės sklype egzistavimą, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Konstatavus, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių istorinės sodybos ieškovui priklausančiame žemės sklype egzistavimą, pripažintina, kad šiame žemės sklype konstatuota savavališka statyba gali būti įteisinta pagal šiuo metu galiojančio teisinio reglamentavimo nuostatas.
Teismai, pripažindami ginčo statinių nugriovimą vieninteliu savavališkos statybos padarinių šalinimo būdu, iš esmės rėmėsi tik trečiojo asmens Alytaus regiono Aplinkos apsaugos departamento išvada, kad Departamentas neduotų sutikimo įteisinti ieškovo savavališkai pastatytų statinių net ir tuo atveju, jei būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad sklype buvusi sodyba ir ji atstatoma. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo statinių pobūdis neleidžia spręsti, jog jie buvo pastatyti siekiant atkurti anksčiau buvusios sodybos priklausinius, atitinkančius regiono architektūros reikalavimus, vertintina tik kaip hipotetinio pobūdžio prielaida, nes Departamentas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos pagrįstumą. Be to, toks Departamento atsisakymas duoti sutikimą įteisinti statinius galėtų būti skundžiamas teismine tvarka. Ginčo statinių atitiktis regiono architektūros reikalavimams yra fakto klausimas, kuris iš viso nebuvo nustatinėjamas šioje byloje. Net jeigu kasacinis teismas pripažintų, kad teismai nepažeidė įrodymų vertinimo ir įrodymų pakankamumo taisyklių, aplinkybė, kad ginčo statiniai iš tiesų neatitinka regiono architektūros reikalavimų, nepaneigia galimybės juos pertvarkyti ir įteisinti pagal šiuo metu galiojančio teisinio reglamentavimo nuostatas.
2. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Įstatymas galioja tik ateičiai, todėl gali būti taikomas tik tiems teisiniams santykiams, kurie susiklosto įstatymui įsigaliojus. Tokios nuostatos įtvirtintos CK 1.7 straipsnio 2 dalyje. Neteisėtų statybų vykdymas ir padarinių šalinimas neatskiriami vienas nuo kito. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors tam tikras teisinis santykis gali būti atsiradęs iki įsigaliojant konkrečiam įstatymui, teisėms, pareigoms ar faktams, kylantiems iš šio santykio ir atsirandantiems galiojant naujam įstatymui, turi būti taikomos tuo metu galiojančio įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-492/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-492/2008">3K-3-492/2008</a>).
Teismai, nagrinėjamoje byloje teisingai nustatę taikytinus teisės aktus, padarė esminių pažeidimų, juos aiškindami ir taikydami. CK 4.103 straipsnyje nurodyta, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą sprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Statybos įstatymo 28 straipsnyje nustatyta ne tik teismo teisė įpareigoti statytoją per nustatytą terminą nugriauti savavališkai statomą (pastatytą) statinį arba jį reikiamai pertvarkyti, bet ir tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais leisti nustatyta tvarka statytojui per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Kurią iš įstatyme nustatytų sankcijų taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į aplinkybes, kuriomis padarytas teisės pažeidimas, pažeidimo sunkumą, ginamos teisės svarbą ir kitas aplinkybes. Teismai tinkamai neįvertino šių aplinkybių.
Teisės normos, nustatančios statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinius teisinius padarinius, pagal suformuotą teismų praktiką turi būti taikomos su viešosios teisės normomis, reglamentuojančiomis savavališkos statybos padarinių šalinimą, ir CK normomis, reglamentuojančiomis savininko teisių gynimo ir bendrosios nuosavybės įgyvendinimo teisinius santykius; teisiniai neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi, atsižvelgiant į interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2007; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-58/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-58/2008">3K-3-58/2008</a>). Tokia kasatoriaus pozicija grindžiama ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija.
Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybė įteisinti savavališkas statybas tais atvejais, kai žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta galimybė vykdyti statybos darbus gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ar sodų liekanų arba kai sodybos pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinę reikšmę turintį faktą). Teismų išvada, kad ieškovui priklausančiame žemės sklype nėra ir niekada nebuvo sodybos, padaryta pažeidus įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Taip paneigiama teismų išvada, kad Inspekcija įrodė, jog ginčo statinių įteisinimas neįmanomas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti Inspekcijos reikalavimo įpareigoti ieškovą nugriauti ginčo statinius, nes toks savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas neatitiks teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Teismai privalėjo visapusiškai įvertinti statinių įteisinimo galimybę ir išsamiai išsiaiškinti visas aplinkybes dėl ginčo statinių statybos. To nepadarę, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-275/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-275/2008">3K-3-275/2008</a>; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-538/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-538/2011">3K-3-538/2011</a>). Teismai neatskleidė bylos esmės.
Ieškovas vykdė statybas, remdamasis žemės sklypo planu, kuris 2000 m. sausio 31 d. buvo suderintas su Varėnos rajono savivaldybės Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus vedėju, o 2000 m. lapkričio 17 d. – su ekologe ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento projektų derinimų skyriaus viršininke. Byloje pateikti Varėnos rajono savivaldybės Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus 2005 m. kovo 30 d raštas Nr. SR-220, kuriame nurodyta, kad ieškovui leista atstatyti jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvusią sodybą ir ūkinius pastatus, ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. gegužės 3 d. raštas Nr.(7.9)-2D-5295, kuriame nurodyta, kad pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas ginčo statiniai priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams, kurių statybai nėra privaloma parengti ir suderinti statybos projektą ir gauti statybos leidimą. Ieškovas neturėjo pagrindo netikėti kompetentingų valstybės institucijų išduotuose oficialiuosiuose dokumentuose nurodyta informacija.
Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 143.7 punkte nurodyta, kad kraštovaizdžio draustiniuose draudžiama statyti, laikyti ir naudoti vagonėlius ir kilnojamuosius objektus (įrenginius), išskyrus atvejus, nustatytus Statybos įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu leidžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius esamose ir buvusiose sodybose. Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkte buvo nustatyta, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Taigi nei ginčo statybos metu galioję, nei dabar galiojantys teisės aktai imperatyviai nedraudžia vykdyti statybos draustiniuose. Atsižvelgus į tai, kad ieškovui priklausančiame žemės sklype yra buvusi sodyba, darytina išvada, kad egzistuoja galimybė įteisinti ginčo statinius.
3. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų ir motyvų, pažeidė kasacinio teismo akcentuojamą apeliacinės instancijos teismo pareigą motyvuotai pasisakyti dėl visų apeliaciniame skunde pateikiamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2005; 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2003; 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1181/2003).
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutartį ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimą. Atsiliepime nurodyti šie teisiniai argumentai:
1. Ieškovas pažeidė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 3 dalies, Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 5 punkto, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 punkto ir kitus statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimus – vykdė statybos darbus be statybą leidžiančio dokumento. Ieškovo pateikti gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų techninė dokumentacija, žemės sklypo planas su jame nurodytais statiniais, statinių brėžiniais nelaikytini savavališkai pastatytų statinių suderintu su įgaliotais specialistais projektu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visos pateiktos nepatvirtintos žemės sklypo plano kopijos yra skirtingos. Savavališkai pastatytų statinių vieta sklype, išmatavimai, konstrukcijos ir išdėstymas neatitinka neva statinių projekte eksplikuojamų klėties, ūkinio pastato ir vasarnamio išmatavimų, konstrukcijų ir išdėstymo. Teismui pateiktame, kasatoriaus teigimu, 2000 m. parengtame projekte – žemės sklypo plane – nurodytas terminas,,nesudėtingi statiniai“, tačiau ši sąvoka buvo 2002 m. įsigaliojusiame Statybos įstatyme, Statybos techniniame reglamente STR 1.01.07:2002,,Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“. Žemės sklypo planas buvo taisomas, pildomas, todėl kyla pagrįstų abejonių šio dokumento tikrumu ir tinkamumu. Remiantis Inspekcijos Alytaus skyriaus vyriausiojo specialisto nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – savavališkai pastatytų statinių išdėstymo schema M1:500 – matyti, kad ieškovas pakeitė pagalbinių statinių paskirtį, gabaritus ir išdėstymą žemės sklype, t. y. pakeitė esminius statinio projekto sprendinius, jeigu galima teigti, kad statyba buvo vykdoma turint statybą leidžiantį dokumentą – pagal statybos metu galiojančius teisės aktus savivaldybės architekto suderintą žemės sklypo planą su jame nurodytais statiniais.
Statybos įstatymo 2 straipsnio 93 dalyje nustatyta, kad esminiai statinio projekto sprendiniai – statinio projekto sprendiniai, nustatantys statinio vietą sklype, statinio ar jo dalių paskirtį, statinio laikančiąsias konstrukcijas ir jų išdėstymą, statinio išorės matmenis (aukštį, ilgį, plotį ir pan.) ir įgyvendinantys specialiuosius saugomų teritorijų apsaugos ir nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės paveldosaugos reikalavimus. Įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje nurodyta, kad savavališka statyba – statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Taigi konstatuotina, kad ieškovas ginčo statinius pastatė savavališkai.
2. Teismai išsiaiškino visas ginčo statinių statybos aplinkybes ir statinių įteisinimo galimybę įvertino visapusiškai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, padarytų teisei priešingų veikų ir visuomenei būtino bei konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises turi būti laikomasi šių sąlygų: ribojama remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; paisoma proporcingumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-20/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-20/2012">3K-3-20/2012</a>). Nuosavybės teisės suvaržymas Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Hamer prieš Belgiją buvo akcentuota, kad vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl kai kuriais atvejais sprendimas statinį nugriauti gali būti laikomas tinkamu ir proporcingu padarytam teisės pažeidimui (Hamer v. Belgium, no. 21861/03, 27 November 2007).
2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pagal statybos 28 straipsnio 7 dalies 1 punktą teismas sprendimu gali įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį savo lėšomis per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus, įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.
Ieškovo pastatytas vagonėlis nelaikytinas statiniu. Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statinys – pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos ar jų dalis sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Ieškovo pastatytas vagonėlis yra kilnojamasis daiktas, jį galima nukelti nuo žemės paviršiaus. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 5 punktą paviršinio vandens telkinio apsaugos zonose draudžiama statyti vagonėlius paežerėse, paupiuose, miškuose, kitose vietose, todėl vagonėlis turi būti pašalintas. Ieškovo pastatyti vagonėlis, medinis namelis, medinis sandėlis stovi žemės sklype, kurio paskirtis – žemės ūkio ir kuriam taikomos specialiosios naudojimo sąlygos: vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos, ichtiologiniai draustiniai, kraštovaizdžio draustiniai.
Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo: naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, pobūdį; statyti statinius ir įrenginius tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus reikalingus leidimus; laikytis kitų įstatymų nustatytų reikalavimų. Įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemės ūkio paskirties žemė, atsižvelgiant į žemės savininkų, kitų naudotojų ir visuomenės interesus, tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus: tikslinamos esamų ūkių žemės valdų ribos; formuojamos naujos ūkių žemės valdos; statomos ūkininkų sodybos ir žemės ūkio veiklai reikalingi ūkiniai statiniai, tiesiami keliai su tvirta danga; kt. Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatai (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 ha. Tačiau pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalį, statant ūkininko ūkio sodybą ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatus, turi būti parengtas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas.
Ieškovas nepateikė įrodymų – dokumentų, patvirtinančių, kad jis yra ūkininkas ir turi teisę nuosavybės teise valdomame žemės sklype statyti ūkininko sodybą ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatus. Be to, pagal šiuo metu galiojančio aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 437 patvirtinto Dzūkijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 28 punktą nacionalinio parko draustiniuose draudžiama statyti naujus ar rekonstruoti esamus rekreacinius pastatus ir kompleksus, statyti naujas ūkininko sodybas, fermas.
Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo statiniai pastatyti buvusioje ar esamoje sodyboje. Varėnos rajono savivaldybės Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus 2005 m. kovo 30 d. raštas Nr. SR-220 nėra juridinis dokumentas, patvirtinantis, kad tam tikroje vietoje buvo tam tikra sodyba. Juridinę reikšmę turinčius faktus nustatyta tvarka nustato tik teismas. Sodybos sąvokos apibūdinimas nustatytas Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003,,Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.15 punkte. Sodyba laikoma nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytas vieno buto gyvenamosios paskirties pastatas (namas su jo priklausiniais). Statybos techniniame reglamento STR 1.01.07:2010,,Nesudėtingi statiniai“ 6.14 punkte nustatyti elementai sodybai–namo sklypui apibūdinti: nuosavybės ar kita teise valdomas žemės sklypas su jame esančiai vieno ar dviejų butų gyvenamuoju namu ir jo priklausiniais. Net teismui nustačius, kad ieškovo nuosavybės teise valdomame žemės sklype buvo sodyba, remiantis Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2011 m. gegužės 4 d. rašte Nr. ARV2-5-667 išdėstytomis išvadomis, savavališkai pastatyti ginčo statiniai neturėtų būti įteisinti, nes bitininko namelis yra tarybiniais laikais sukurtų tipinių surenkamų konstrukcijų statinys, bet ne sodybos priklausinys, o sandėliukas yra menkavertis statinys, neatitinkantis regiono architektūros reikalavimų.
3. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl kilusio ginčo, o atmesdamas apeliacinį skundą pritarė Varėnos rajono apylinkės teismo priimto sprendimo motyvams, darydamas išvadą, kad teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-38/2008">3K-7-38/2008</a>; teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio skundo argumentai dėl galimybės vykdyti statybos darbus draustiniuose bei savavališkos statybos padarinių šalinimo juos nugriaunant proporcingumo siekiamam tikslui apsaugoti draustinius nuo savavališkų statybų yra teisės aiškinimo ir taikymo klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl teisės normų, reglamentuojančių statybas saugomose teritorijose, aiškinimo ir taikymo
Statybos santykiai – kompleksiniai, nes susiję ne tik su statytojų privačiais tikslais, bet ir su daugeliu viešųjų tikslų (ekonomikos plėtra, aplinkosauga, paveldo apsauga, socialiniais tikslais ir kita), todėl šiuos santykius reglamentuoja tiek viešosios tiek privatinės teisės aktai, kuriais nustatomi privačių ir viešųjų interesų derinimo principai, derinimo tvarka ir sąlygos. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvai, be kita ko, reiškiantys, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Konstitucinis nuosavybės apsaugos principas nereiškia šios apsaugos absoliutumo. Nuosavybė gali būti ribojama įstatymu dėl nuosavybės objekto pobūdžio, padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Saugomų teritorijų, Žemės, Statybos, Teritorijų planavimo įstatymai ir kiti teisės aktai nustato žemės savininko teisių naudoti žemę esančią saugomose teritorijose ribojimus siekiant viešųjų tikslų (Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2001 m. gruodžio 28 d., 7 straipsnis; Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2001 m. gruodžio 28 d., 32 straipsnis; Žemės įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2004 m. vasario 21 d., 7, 10 straipsniai; Žemės įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2004 m. vasario 21 d., 22 straipsnis; Statybos įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2002 m. liepos 1 d., 6 straipsnis; Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2004 m. gegužės 1 d., 23 straipsnis).
Kasatorius neginčija, kad jo žemės sklypas patenka į saugomas teritorijas, pripažįsta ir tokių teritorijų saugojimo viešuosius tikslus bei jų pasiekimui būtinus savininko teisių ribojimus, bet nurodo, kad ir tokiose teritorijose savininkams suteikta galimybė vykdyti statybos darbus ir kad šia teise naudojosi teisėtai. Bendroji nuostata yra ta, kad saugomose teritorijose draudžiama statyti statinius, nesusijusius su draustinio steigimo tikslais, buvo įtvirtinta šio įstatymo skirtingose redakcijos (Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2001 m. gruodžio 28 d., 17 straipsnis; Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2001 m. gruodžio 28 d., 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Nors kasatorius reikšdamas ieškinį dėl administracinio pobūdžio akto panaikinimo teigė, kad statybas saugomoje teritorijoje vykdė pagal 2000 m. kompleksinį projektą ir prašė pripažinti jam teisę statyti pagal tuo metu galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo 25 straipsnio nuostatas, tačiau kasaciniame skunde prašo apginti jo teisę atkurti buvusią sodybą saugomoje teritorijoje. Taigi byloje aktualus nuo 2001 m. gruodžio 28 d. įsigaliojusio Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio pakeitimo aiškinimas; Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu buvo pakeisti statybų saugomose teritorijose ribojimai, tiksliau įstatyme nustatyta ribojimo išimtis – reikalavimas statyti tik su draustinio steigimo tikslais susijusius pastatus netaikomas statant pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba sodybos pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Aiškinant šią teisės normoje nurodytą išimtį expressis verbis, pažymėtina, kad pirmiausia reikšminga buvusių ar esamų statinių buvimo vieta: jei negalima nustatyti iš statinių liekanų ar pažymėjimo vietovės dokumentuose ar teismo sprendimu vadovaujantis įrodymais juridinio fakto, kur buvo statiniai, žemės savininkui neatsiranda teisė statyti jo pageidaujamoje vietoje kitokius nei su draustinio tikslais susijusius statinius.
Tais atvejais, kai žemės savininkas siekia įgyvendinti šią išimtinę įstatyme įtvirtintą teisę, be šios aplinkybės, kur buvo sodyba, privalo įrodyti tokiai teisei atsirasti ir būtiną aplinkybę, kokie statiniai buvo sodyboje ir kokius siekia buvusioje sodybos vietoje statyti ar atkurti. Taigi, be aplinkybės dėl atkuriamų statinių vietos, reikšminga aplinkybė, kurią turi įrodyti teise statyti siekiantis pasinaudoti saugomose teritorijose žemės sklypą turintis savininkas, yra šių atkuriamų statinių skaičius, kad be pakankamo pagrindo nebūtų didinamas saugomos teritorijos užstatymas. Reikšmingos ir kitos aplinkybės, kurios vertintinos atsižvelgiant į saugomų teritorijų tikslus ir jų santykį su statybų draudimo nustatymo išimtimis. Pvz., Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas draudimas keisti esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose, ir toks draudimas susijęs su tuo, kad būtų apsaugoti vandens telkinio kraštai, pakrančių ekosistema. Pažymėtina, kad asmuo, įgijęs teisę statyti statinius buvusiose sodybose, be Saugomų teritorijų įstatymo reikalavimų, privalo vykdyti ir kitų teisės aktų, nustatančių statybos santykius, reikalavimus. Kitoks statytojo saugomose teritorijose teisių aiškinimas reikštų be teisinio pagrindo šios išimtinės žemės savininko teisės taikymo išplėtimą. Įstatymu buvo reglamentuota, kad žemės sklypo savininkas turi teisę naudoti privataus sklypo teritoriją ūkinei ar kitai veiklai nepažeisdamas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, veiklos apribojimų (Žemės įstatymo 7 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2004 m. vasario 21 d.), o nuo 2004 m. vasario 21 d. buvo nustatytos ir specialiosios žemės naudojimosi sąlygos (Žemės įstatymo 22 straipsnis). Nuo 1992 m. gegužės 12 d. specialiosios žemės naudojimosi sąlygos buvo nustatytos Vyriausybės nutarimu Nr. 343, o pakeitus Žemės įstatymą dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, šios buvo detalizuotos Vyriausybės nutarimu (Žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalis). Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343,,Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintų Sąlygų 136.7 punkte nustatyta, kad nacionaliniuose ir regioniniuose parkų teritorijose draudžiama vykdyti bet kokius statybos darbus be nustatyta tvarka parengto projekto, kuris, be atitinkamų institucijų, turi būti suderintas ir su Aplinkos ministerija ir parko administracija. Šiose sąlygose nustatyti ir privalomi atstumai nuo vandens telkinių bei mažesnių atstumų taikymo sąlygos (Sąlygų 127.9.1 punktas). Ieškovas nepateikė atitinkamai suderinto projekto ginčo statiniams – mediniam nameliui ir mediniam sandėliui – statyti ir nesilaikė Vyriausybės nutarime keliamų reikalavimų, kaip vykdyti statybas specialiose teritorijose, nes Saugomų teritorijų įstatymas įpareigojo privačių sklypų savininkus privalomai laikytis Vyriausybės nutarimu šioms teritorijoms patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnis). Apie specialiąsias žemės sklypo naudojimo sąlygas kasatorius žinojo sugrąžinant nuosavybės teises į žemės sklypą saugomoje teritorijoje ir privalėjo jų laikytis. Byloje nustatyta, kad medinis sandėlis ir medinis namelis pastatyti be suderinto projekto ir nesilaikant tokiems statiniams privalomų atstumų nuo vandens telkinio. Kasatoriaus argumentas, kad statybos santykius reglamentuojantys teisės aktai nenustato projekto nesudėtingiems statiniams būtinumo, nepagrįstas. Statybos metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002,,Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, 6.2 punkte nustatyta, kad nesudėtingas statinys – tai paprastų konstrukcijų pastatas, kurio visų aukštų, rūsio (pusrūsio), antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų, apskaičiuotų tarp išorinių sienų išorinių paviršių, suma yra ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų; paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys. Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 12.2 punkte nustatyta, kad nesudėtingiems statiniams (nesudėtingi statiniai skirstomi į tris grupes: I grupės nesudėtingi statiniai; II grupės nesudėtingi statiniai; laikini statiniai) saugomoje teritorijoje rengiamas supaprastintas statinio projektas, kurį patikrina: 1) savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir valstybinio parko, valstybinio rezervato ar biosferos rezervato direkcijos įgaliotas atstovas – statant valstybiniuose parkuose, valstybiniuose rezervatuose ar biosferos rezervate; 2) savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir regiono aplinkos apsaugos departamento įgaliotas atstovas – statant valstybiniuose draustiniuose; 3) savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus – statant ekologinės apsaugos prioriteto (apsaugančiose) teritorijose, tarp jų ir paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose; kad nereikalingas statybos leidimas, o vietoj jo reikalingi raštiški valstybės tarnautojų, išvardytų 12.2.1 papunktyje, pritarimai.
Kolegija pažymi, kad teisės aktai ir juose nustatytos taisyklės aiškintinos sistemiškai ir draudimo nenurodymas viename susijusį klausimą reglamentuojančiame teisės akte nepaneigia tokio draudimo buvimo kitame. Egzistuojantis draudimas atlikti tam tikrus veiksmus pagal vieną teisinį reglamentavimą negali būti įveiktas kitu teisės aktu nustatytu reglamentavimu, kuriame toks draudimas neįrašytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-20/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-20/2012">3K-3-20/2012</a>). Statybos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose visais atvejais nustatytas privalomumas laikytis saugomų teritorijų naudojimo sąlygų. Ginčo statiniai – medinis sandėlis ir medinis namelis – pagrįstai pripažinti savavališkais statiniais, nes pastatyti be suderinto projekto ir tokiems statiniams neleistinoje vietoje (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Vertindama teismų argumentus dėl kasatoriaus teisės statyti statinius buvusios sodybos vietoje, teisėjų kolegija pažymi, kad teismai nepaneigė šios kasatoriaus teisės. Teismų išvada, kad ginčo statinių pobūdis bei vykdyta be atitinkamos statybinės dokumentacijos šių statinių statyba nesudaro pagrindo spręsti, jog juos statydamas ieškovas siekė atkurti buvusius sodybos priklausinius, todėl šie statiniai negali būti įteisinti kaip pastatyti buvusioje sodyboje, pagrįsta ir atitinka tokių santykių teisinį reglamentavimą (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis).
Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo
Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją nugriauti statinį ar jo negriauti, atsižvelgia į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, tokių padarinių šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertina asmenų, administracinių aktų pagrindu įgijusių turtines teises, sąžiningumą. Šioje teisės normoje nustatytas toks teisinis reguliavimas teismui, kad tais atvejais, kai statomas (pastatytas) statinys ar atlikti statybos darbai toje vietoje iš esmės galimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti ištaisomi negriaunant ar neperstatant statinio, teismas gali priimti sprendimą statinio negriauti, o įpareigoti statytoją per nustatytą terminą sutvarkyti projektinę dokumentaciją statiniui įteisinti. Tais atvejais, kai pagal teisinį reglamentavimą atitinkamų statinių statyba toje vietoje iš viso negalima, valstybės įsikišimas į nuosavybės teisę pasireiškia statinio nugriovimu ar įpareigojimu nugriauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. R. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-270/2012). Kasatorius siekia įteisinti medinį sandėlį ir medinį namelį kaip buvusios sodybos elementus, tačiau statiniai pagal savo pobūdį negali būti tokiais pripažįstami, nes, kaip nurodyta Aplinkos apsaugos departamento rašte, tai tarybinių laikų tipinis bitininko namelis ir menkavertis sandėlis, pastatyti Ūlos ichtiologiniame draustinyje nesilaikant privalomų atstumų ir užstatymo linijos. Taigi teismai atmesdami ieškinį turėjo pagrindą konstatuoti tokių statinių tokioje vietoje, kur jie pastatyti, buvimo negalimumą.
Dėl procesinės šalių padėties
Varėnos rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 24 d. nutartimi sujungė civilines bylas dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius pagal A. B. ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir dėl savavališkai pastatytų statinių nugriovimo pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui A. B., trečiaisiais asmenimis kviečiant Varėnos rajono savivaldybės administraciją, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio rezervato direkciją, Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentą. Sujungęs šias civilines bylas, teismas turėjo išspręsti šalių procesinės padėties klausimą (CPK 136 straipsnis). Atsižvelgiant, kuris reikalavimas teisme buvo pareikštas pirmiau laiko atžvilgiu, pripažintinas ieškiniu, o vėlesnis reikalavimas pripažintinas priešieškiniu. Taigi A. B. reikalavimas po bylų sujungimo pripažintinas ieškiniu, jam išlieka ieškovo procesinė padėtis, o Inspekcijos reikalavimas pripažintinas priešieškiniu, jai nustatant atsakovo procesinę padėtį. Teismas to nepadarė, tačiau šis proceso teisės normų pažeidimas neturėjo įtakos teismų priimtų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 360 straipsnis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis teisėti ir pagrįsti, todėl paliktini nepakeisti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 51,51 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybės naudai iš kasatoriaus – ieškovo A. B. (duomenys neskelbtini) – 51,51 Lt (penkiasdešimt vieną litą 51 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Janina Stripeikienė
