Dėl įrašo pripažinimo negaliojančiu ir sandorio pakeitimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-185/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.6; 50.11.2

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. K. ir I. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. K., J. L. L., S. K., D. L. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, VĮ Registrų centrui, tretiesiems asmenims M. V., M. V., Valstybinei teritorijų planavimo inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl įrašo pripažinimo negaliojančiu ir sandorio pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl savivaldybės pareigos išmokėti nuomininkams, pagal faktinę nuomos sutartį gyvenusiems savininkui grąžintiname name, kompensaciją už nuomininkų lėšomis rekonstruotas palėpės patalpas, padidinusias faktinį nuomoto buto plotą.

Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu VĮ Registrų centro išduotame pažymėjime esantį įrašą „savavališka statyba (palėpėje vykdomi statybos darbai) priklauso K. J. K.“; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pakeisti 1950 m. gruodžio 28 d. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, pasirašytos K. J. K. ir Namų valdybos Nr. 62, 1 punktą, nurodant, kad „namų valdytojas išnuomoja 149,98 kv. m bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini)“; 3) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pakeisti 1950 m. gruodžio 28 d. Gyvenamosios patalpos priėmimo–perdavimo aktą, pasirašytą K. J. K. ir Namų valdybos Nr. 62, nurodant, kad „nuomininkas K. priėmė butą Nr. 6 149,98 kv. m bendro ploto“; 4) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją už 81,38 kv. m buto dalį, kurią sudaro patalpos nuo „9“ iki „15“. Ieškovai nurodė, kad ginčo buto rekonstrukcija atlikta teisėtai, todėl jiems už rekonstruotas palėpės patalpas, t. y. visą buto Nr. 6 plotą, turi būti išmokėta kompensacija.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 10 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, įpareigojo Kauno miesto savivaldybę apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją už 81,38 kv. m dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini); ieškinio dalį dėl VĮ Registrų centro pažymėjime esančio įrašo „savavališka statyba (palėpėje vykdomi statybos darbai) priklauso K. J. K.“ pripažinimo negaliojančiu paliko nenagrinėtą; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad 1950 m. gruodžio 28 d. su K. J. K. sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, 1950 m. gruodžio 28 d. gyvenamosios patalpos priėmimo–perdavimo aktu patalpos jam perduotos. Ši sutartis buvo sudaryta trejų metų laikotarpiui, nenumatant galimybės sutartį pratęsti, tačiau tarp K. J. K. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės susiklostė faktiniai nuomos santykiai, nes ieškovai, kaip paveldėtojai, faktiškai naudojosi patalpomis, jas remontavo, prižiūrėjo, mokėjo komunalinius mokesčius. Bylos nagrinėjimo metu teismas nustatė, kad ginčo patalpa tuo metu sudarė būtent sutartyje nurodytą dydį, todėl, įvertinęs tai bei tai, kad ieškovas S. K. kreipėsi dėl gyvenamųjų patalpų įsirengimo palėpėje tik 1987 m. gegužės 18 d., o ieškovai iki tol, kol buvo išduotas valstybės garantinis dokumentas ir jis įvykdytas, nebuvo kreipęsi dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo, atmetė reikalavimus pakeisti nuomos sutartį ir priėmimo–perdavimo aktą kaip nepagrįstus. Taip pat teismas konstatavo, kad yra praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas (pagal 1964 metų CK 90 straipsnį, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnį), nes apie statybos darbų savavališkumą tapo žinoma 1991 metais. Dėl įrašo Nekilnojamojo turto registre panaikinimo teismas nurodė, kad nuo 2010 m. spalio 1 d. įstatymai nustato supaprastintą įregistravimo tvarką, kuria turto savininkas turi teisę pasinaudoti, todėl šis ieškovo reikalavimas paliktas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas nustatė, kad K. J. K. Vykdomojo komiteto 1988 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 294 buvo leista savo lėšomis neatlygintinai gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pastogėje įsirengti du kambarius; namo gyventojai tam neprieštaravo, buvo parengtas projektas, gautas statybos leidimas bei įrengtos palėpės patalpos; ieškovas S. K. su šeima tuo metu gyveno kartu su pagrindiniu nuomininku, o padidinus buto plotą, buvo išbrauktas iš eilės kooperatiniam butui gauti. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 1991 m. rugsėjo mėn. buvo patikslintas palėpės rekonstrukcijos projektas – numatyta pakelti vieną stogo šlaitą, įdėti švieslangį, t. y. padidinti palėpės plotą. 1991 m. gruodžio 25 d. Urbanistikos ir architektūros skyriaus inspekcija surašė savavališkos statybos aktą, nes pakoreguotas projekto variantas nebuvo suderintas su miesto vyriausiuoju architektu. 1992 m. gegužės 1 d. potvarkiu Nr. 925 K. J. K. buvo įpareigotas nugriauti savavališkai įrengtą plotą ir švieslangį pastogėje. Teismas konstatavo, kad visi trūkumai yra pašalinti, šlaitinis stogas atstatytas į buvusią padėtį, stoglangis pašalintas, palėpės plotas sumažintas. 1992 metais K. J. K. kreipėsi dėl palėpės patalpų privatizavimo, tačiau gavo atsakymą, kad namas yra grąžintinų namų savininkų sąraše, kol komisija neišnagrinės, ar namas bus grąžinamas savininkui, jame gyvenantiems nuomininkams neleidžiama privatizuoti butų. Kauno miesto urbanistikos ir architektūros valdyba 1993 m. vasario 13 d. raštu pranešė, kad statybos leidimas, išduotas 1989 m. kovo 7 d., galioja, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad bus keičiamas privatizacijos įstatymas, buvo prašoma iki 1993 m. vasario 25 d. sustabdyti statybos darbus. 1994 m. rugsėjo 4 d. VĮ „Centro butų ūkis”, vadovaudamasis 1988 m. lapkričio 11 d. LDTVK sprendimu, kreipėsi į Respublikinį valstybinį inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biurą, kad būtų atlikta pastogės inventorizacija, tačiau ji nebuvo atlikta. Tuometis Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialas informavo, kad statinių kadastro matavimai atliekami tik šių statinių savininko ar jo įgalioto asmens prašymu. Iš prie civilinės bylos pridėtos pastato archyvinės bylos teismas nustatė, kad 2000 m. rugsėjo 15 d. buvo atlikta buto Nr. 6 inventorizacija ir patalpos, esančios pastogėje, buvo prijungtos prie buto Nr. 6, taip fiksuojant faktinę šio turto padėtį ir teisinę priklausomybę. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. balandžio 16 d. ir 2009 m. rugsėjo 3 d. nutartimis, priimtomis civilinėje byloje Nr. 2-1029-658/2008, išaiškino, kad pastogės patalpos yra priskirtos prie buto Nr. 6 patalpų. Įvertinęs rašytinius įrodymus teismas konstatavo, kad palėpė buvo pastatyta gavus tam reikalingus leidimus, savavališku buvo pripažintas tik palėpės ploto praplėtimas ir stoglangio įrengimas, o neatitiktys yra pašalintos, buto plotas yra 149,98 kv. m, šis plotas yra įtrauktas į Nekilnojamojo turto registrą. Ieškovams išduotoje garantijoje nebuvo įvardytas buto plotas, to ieškovai neginčija, o ginčija kompensacijos sumos apskaičiavimą dėl ne viso į jį įtraukto buto ploto. Teismas, remdamasis ištirtais įrodymais bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nustatė, kad ieškovams išmokant garantiją už nuomojamas patalpas nebuvo apskaičiuotas visas buto Nr. 6 plotas, todėl atsakovas turi šį plotą perskaičiuoti ir išmokėti ieškovams garantiją už visą buto Nr. 6 plotą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 27 d. sprendimu tenkino atsakovo Kauno miesto savivaldybės ir trečiųjų asmenų M. V. ir M. V. apeliacinius skundus, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą ir ieškinį atmetė. Kolegija nustatė šias aplinkybes: 1950 m. gruodžio 28 d. sudaryta su K. P. K. gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, ir patalpos priėmimo–perdavimo aktu perduotos K.; 1987 m. gegužės 18 d. pareiškimu S. K. kreipėsi į Kauno m. Lenino r. LDT Vykdomojo komiteto pirmininką, prašydamas leisti savo lėšomis neatlygintinai įsirengti gyvenamąsias patalpas gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) palėpėje; Kauno miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Butų ūkio valdyba 1987 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 822 tarpininkavo, kad kapitalinio remonto skyriaus techninės priežiūros inžinieriui S. K. būtų leista savo lėšomis įsirengti gyvenamąsias patalpas, rekonstruojant gyvenamojo namo palėpę; (duomenys neskelbtini) namo gyventojai sutiko, kad buto Nr. 6 gyventojas įsirengtų gyvenamąsias patalpas namo pastogėje; Kauno miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1988 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 294 nusprendė leisti ieškovui savo lėšomis, neatlygintinai gyvenamojo namo pastogėje įsirengti du kambarius iki 32 kv. m ploto, virtuvę, vonią, tualetą ir koridorių, padidinat bendrą plotą iki 105 kv. m.; 1992 m. gegužės 1 d. Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 925 ieškovas įpareigotas nugriauti savavališkai įrengtą (duomenys neskelbtini) namo pastogėje gyvenamąjį plotą ir švieslangį; 1992 m. birželio 12 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 543-v atkurta K. V. nuosavybės teisė į jo turėtą namą (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini); 1992 m. liepos 22 d. Kauno miesto valdyba pranešė ieškovui, kad namas yra grąžintinų savininkams namų sąraše, todėl jame gyvenantiems butų nuomininkams neleidžiama privatizuoti butų tol, kol komisija išnagrinės, ar namas bus grąžinamas savininkui; Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius 1993 m. vasario 13 d. raštu Nr. 96 informavo, jog statybos leidimas, išduotas 1989 m. kovo 7 d., galioja, tačiau prašė iki 1993 vasario 25 d. netęsti statybos darbų; 1994 m. rugsėjo 14 d. VĮ „Centro butų ūkis“, vadovaudamasis Lietuvos deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. lapkričio 11 d. sprendimu, kreipėsi į Valstybinį inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biurą prašydamas atlikti pastogės inventorizaciją; 1994 m. vasario 24 d. pastogės inventorizacija atlikta, tačiau 1994 m. gegužės 12 d. paskelbta negaliojančia; Kauno apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2000 m. balandžio 13 d. reikalavime konstatuota, kad ieškovas savavališkai tęsia darbus palėpėje, kurie buvo sustabdyti 1992 m. gegužės 1 d. mero potvarkiu Nr. 925; savavališkos statybos faktas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Kolegija sprendė, kad ieškovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių tiek palėpės rekonstrukcijos teisėtumą, tiek rekonstrukcijos pabaigą. Nors ieškovas nurodė, kad palėpės rekonstrukcija iš esmės baigta 1992 m., tačiau šiam teiginiui pagrįsti nepateikė įrodymų, be to, teiginį paneigia trečiojo asmens M. V. paaiškinimai, kad rekonstrukcija nebaigta, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2000 m. balandžio 13 d. reikalavimas, kuriame užfiksuoti palėpės rekonstrukcijos tęsimo darbai, eksperto J. V. 2010 m. birželio 3 d. konstrukcijų apžiūros aktas Nr. 7/09, kuriuo konstatuotas baigtumas apie 50 proc. Kolegija sutiko su ieškovų teiginiu, kad 1998 m. kovo 3 d. buvo gautas leidimas rekonstruoti palėpę pagal pateiktą projektą, padidinant buto bendrąjį plotą iki 105 kv. m, tačiau pažymėjo, kad ieškovai nesilaikė projekto sprendinių –įrenginėjo didesnes patalpas nei leista, todėl Kauno miesto mero 1992 m. gegužės 1 d. potvarkiu Nr. 925 buvo įpareigoti pašalinti pažeidimus, vėliau Kauno apskrities viršininko Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2000 m. balandžio 13 d. reikalavimu Nr. 7-00 – nutraukti bet kokius savavališkai vykdomus darbus. Kolegija pažymėjo, kad leidimas vykdyti palėpės rekonstrukcijos darbus buvo pratęstas tik iki 1993 m. gruodžio 31 d., tačiau pasibaigus šiam terminui palėpės rekonstrukcija neįteisinta. Iš eksperto J. V. 2009 m. kovo 30 d. konstrukcijų apžiūros akto matyti, kad atlikti darbai kelia namo griūties grėsmę. Kolegija pažymėjo ir tai, kad palėpės inventorizacija pagal VĮ „Centro butų ūkis“ 1993 m. rugsėjo 14 d. raštą Nr. 585 atlikta nepagrįstai, šis raštas (inventorizavimo pagrindas) pačios jį išdavusios institucijos pripažintas negaliojančiu. Nekilnojamojo turto registre palėpės rekonstrukcijos darbai užfiksuoti kaip savavališki, byloje nėra duomenų apie tarnybos reikalavimo Nr. 7-00 nutraukti savavališką statybą nuginčijimą, įvykdymą ar panaikinimą, apie palėpės priėmimą naudoti bei įteisinimą. Dėl to kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, sprendė, kad palėpės rekonstrukcija savavališka ir ieškovai neturėjo teisės ja naudotis, todėl nepripažino, kad buvo faktiniai ieškovų ir atsakovo nuomos santykiai dėl palėpės. Nenustačius nuomos teisinių santykių, nėra pagrindo tenkinti ieškinį kompensacijai už palėpėje įrengtas patalpas išmokėti.

Kitus apeliacinių skundų argumentus kolegija pripažino teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisakė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai S. K. ir I. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 27 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl rekonstrukcijos teisėtumo ir savavališkos statybos įrašo. Kasatoriai teigia, kad byloje kilo ginčas dėl teisės gauti piniginę kompensaciją už visas nuomotas patalpas, kurių dalis buvo sukurta statybos būdu laikantis teisės aktų reikalavimų. Nors nuomos teisė savo apimtimi yra siauresnė nei nuosavybės teisė, tiek, kiek tai susiję su teisėtu būdu sukurto daikto dalimi, taikytini kasacinio teismo išaiškinimai dėl daikto sukūrimo statybos procese. Kasacinio teismo pažymėta, kad įgyti nuosavybės teisę į statinį galima tik tuo atveju, jeigu statybos procesas buvo teisėtas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-138/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-138/2008">3K-3-138/2008</a>; 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2007">3K-3-340/2007</a>). Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino aspekto, ar daiktas buvo sukurtas laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, ar teisėtai sukurtas visa apimtimi ar iš dalies, neatliko ginčo metu buvusio teisinio reglamentavimo vertinimo. Statybos leidimo kasatoriui išdavimo metu statybos procesas buvo reglamentuotas Ministrų tarybos 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 307. Pagal šio įsakymo nuostatas buvo išduotas kasatoriams statybos leidimas, palėpė įrengta Vykdomojo komiteto 1988 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 394 pagrindu parengtu projektu, namo gyventojai rekonstrukcijai neprieštaravo, todėl, kasatorių nuomone, buto plotas padidintas teisėtai. Kasatorių teigimu, aplinkybė, kad palėpė priklausė butui, nustatyta šiais įrodymais: prie bylos pridėta archyvine medžiaga (nustatyta, kad pastogėje esančios patalpos prijungtos prie buto Nr. 6), Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartyje ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje, priimtose civilinėje byloje Nr. 2-1029-658/2008, kuriose nustatyta, jog ieškovai iškeldinami iš buto Nr. 6 patalpų, kurias sudaro ir mansarda). Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad ne pagal suderintą projektą pakelto stogo ir įrengto švieslangio Kauno miesto mero 1992 m. gegužės 1 d. potvarkiu kasatorius K. K. buvo įpareigotas nugriauti savavališkai įrengtą namo pastogėje gyvenamąjį plotą ir švieslangį, ši savavališka statyba buvo pašalinta, tačiau liko nepanaikintas savavališkos statybos įrašas Registrų centre. Kasatorius šio įrašo panaikinti negalėjo, nes namas buvo įtrauktas į grąžintinų namų sąrašą, šiuo turtu disponavo Kauno miesto savivaldybė, vėliau grąžinto turto savininkas. Be to, valstybės įgaliotų institucijų nekonstatuota, kad visas 149,98 kv. m ar tam tikra dalis buvo sukurta savavališkai, t. y. savavališkais pripažinti tik kai kurie darbai, kurie nelemia buto ploto, juolab kad tų pačių buto rekonstrukcijos parengtų dokumentų pagrindu trečiasis asmuo M. V. įregistravo ir inventorizavo visą patalpų plotą. Kasatorius nurodo, kad pakeitimai Registrų centre nebuvo tinkamai teisiškai įforminti, tai nulėmė perduotų savininkui patalpų vertę, kartu kompensacijos sumą, tačiau nepaneigė fakto, jog nebuvo kompensuota už dalį perimtų patalpų. Kasatorius akcentuoja, kad teismas sutiko su faktu, jog buvo gautas leidimas rekonstruoti palėpę pagal patvirtintą projektą padidinant buto bendrąjį plotą iki 105 kv. m.

2. Dėl nuomos sutarties, valstybės garantijos ir kompensacijos. Kasatorius nurodo, kad nuomininkus draudžiama iškeldinti iš grąžintinų namų tol, kol valstybė įvykdys įstatyme nustatytas garantijas. Kasatoriai iš nuomotų patalpų iškeldinti ne visiškai kompensavus už patalpas, iš kurių buvo iškeldinti, taip buvo pažeistos Piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų ir tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, nustatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos. Kasatoriai teigia, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog K. J. K., kurio teisių perėmėjai yra kasatoriai, buvo suteikta garantija buvusiems savininkams atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą; įgyvendinant garantiją, kasatoriams buvo išmokėta kompensacija už 68,60 kv. m gyvenamąją patalpą; iki iškeldinimo patalpa buvo rekonstruota, jos plotą padidinant 81,38 kv. m iki 149,98 kv. m. Nors gyvenamosios patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta trejų metų laikotarpiui, tačiau nėra ginčo dėl to, kad faktiniai nuomos teisiniai santykiai tęsėsi iki Kauno miesto savivaldybė suteikė garantiją iškeldinamiems nuomininkams. Dėl to nepagrįstas apeliacinės instancijos teiginys, kad nėra pagrindo pripažinti, jog buvo atsiradę faktiniai nuomos santykiai dėl naudojimosi palėpe. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis CK 1.2 straipsnio 1 dalyje nustatytais civilinių santykių reglamentavimo principais, netaikė Konstitucijos 24 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnio, kuriuose nustatytas asmens būsto neliečiamumas, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią, sprendžiant bet kokį asmens iškeldinimo iš būsto ginčą, privalu apsvarstyti, ar iškeldinimas yra nustatytas įstatyme, ar juo siekiama teisėtų valstybės tikslų, ar to reikia demokratinės visuomenės interesams, ar proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Kompensacijų įstatymo nuostatomis, CK 6.613 straipsnio įgyvendinimas galimas tik įvykdžius valstybės garantijas ir suėjus įstatyme nustatytiems terminams. Pažeidus šią imperatyviąją nuostatą, ignoruojami nuomininkų turtiniai ir neturtiniai interesai.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovų kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl nuomos teisinių santykių. Atsakovas nurodo, kad Piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje ir Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų ir tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, nustatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje, nustatyta, kad valstybės garantija yra išduodama nuomininkams, gyvenantiems savininkui grąžintiname name, jo dalyje. Taigi garantija gali būti išduota tik dėl išnuomotų patalpų, o pagal CK nuostatas nuomos, kaip civilinių santykių, dalyku negali būti neteisėtai sukurtas daiktas. Juolab gyvenamųjų patalpų dalyku gali būti tik tinkamas gyventi gyvenamasis namas ar jo dalis (CK 6.581 straipsnis). Nagrinėjamu atveju kasatorių sukurtos patalpos Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip savavališka statyba, nėra įrodymų, kad jos pabaigtos kurti ir įteisintos pagal teisės aktų reikalavimus ir dėl jų niekada, vadovaujantis CK 6.579 straipsniu, nebuvo sudaryta nuomos sutartis. CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu statinys pastatytas ar statomas savavališkai ar ne savavališkai, bet pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu ar dalimi naudotis, juo disponuoti draudžiama. Taigi, palėpės patalpos negalėjo būti suteiktos kasatoriams nuomos pagrindu. Nesant pakeistos rašytinės nuomos sutarties, turto perdavimo-priėmimo akto, ginčo patalpoms negalint būti nuomos objektu, jos negali būti valstybės garantijos objektas ir už jas negali būti mokama kompensacija. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorių keliami reikalavimai yra tiesiogiai sietini su jiems išduota valstybės garantija, kurios jie neginčijo teisės aktų nustatyta tvarka, neprašė tikslinti, juolab kad negalėtų būti keliamas dėl kreipimosi į teismą terminų; valstybės išduota garantija kasatoriams įvykdyta 2005 m. gruodžio 23 d. atlikus ginčo turto vertinimą ir sprendimas tinkamai įformintas. Atsakovas pažymi, kad kasatorių reikalavimas skaičiuoti ir išmokėti kompensaciją už savavališkai įrengtas pastogės patalpas prieštarauja bendrajam civilinės teisės principui, kad iš ne teisės teisė neatsiranda.

2. Dėl savavališkos statybos. Nors kasatoriai teigė, kad jų vykdomi darbai atitiko teisės aktų reikalavimus, t. y. statybos procesas buvo teisėtas, atsakovas nurodo, jog palėpės patalpos niekada teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pripažintos tinkamomis naudoti. Leidimas rekonstruoti patalpas yra tik pagrindas pradėti atitinkamus darbus, bet negali būti tapatinamas su statybos leidimu Statybos įstatymo 23 straipsnio prasme ir kitais, rekonstruotą objektą leidžiančiais įrengti ir priduoti teisės aktų nustatyta tvarka dokumentais. Be to, leidimas rekonstruoti negali būti tapatus nuomai ar patalpų pripažinimui tinkamomis naudoti. Palėpės patalpos nebuvo įteisintos ir įregistruotos kaip gyvenamosios patalpos ar jų priklausinys, todėl negalėjo būti nuomos objektu. Nors kasatoriai teigia, kad jie negalėjo įteisinti statybos dėl to, jog namas buvo įtrauktas į grąžintinų sąrašą, atsakovas mano, kad kasatoriai neįrodė, kad jie ėmėsi Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nustatytų veiksmų, t. y. po savavališkos statybos akto surašymo kreipėsi į atitinkamus subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, siekdami ją įteisinti, ir gavo neigiamą atsakymą dėl to, jog butas yra grąžintiname name ir jie, kaip nuomininkai, negali imtis tokių veiksmų. Be to, neaišku, kodėl, įtraukus gyvenamąsias patalpas į grąžintinų patalų sąrašą, kasatoriai ir toliau vykdė palėpės rekonstrukcijos darbus. Atsakovas mano, kad teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir nustatė, kad patalpos rengtos neteisėtai, nepriduotos ir neįregistruotos teisės aktų nustatyta tvarka. Kasatoriai skunde remiasi Aukštaičių g. 21 archyvinės bylos duomenimis, kuriuose yra buto ir palėpės patalpų inventorizacija, tačiau ji atliekama tik siekiant nustatyti faktinę padėtį, bet ne objekto sukūrimo pagrindą. Kasatoriai, žinodami, jog jiems leista rekonstruoti palėpę, įrengiant gyvenamąjį plotą iki 32 kv. m, neturėdami tam suderinto leidimo ir patvirtinto projekto, praplėtė iki 81 kv. m, t. y. rekonstruotas plotas atitinka savavališkai sukurto daikto sąvoką. Be to, byloje nepateikta įrodymų, kad statyba buvo baigta, patalpos nepriduotos ir neįteisintos teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo M. V. prašo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad papildomos patalpos buvo vykdomos pagal tuo metu galiojusią tvarką. Pagrindinis buto nuomininkas buvo ne kasatorius S. K., o jo tėvas, kuris ir galėjo prašyti praplėsti turimą butą. Kasatorius dirbo kapitalinio remonto skyriuje inžinieriumi ir, trečiojo asmens nuomone, galbūt pasinaudojo tarnybine padėtimi leidimui gauti. Be to, buto plotą leista padidinti iki 105 kv. m, tačiau kasatoriai jį praplėtė iki 149,98 kv. m. Šie neteisėti veiksmai negali sukurti teisėtų padarinių – teisės į kompensaciją. Aplinkybė, kad buvo atlikti kadastriniai matavimai, neįrodo statybos teisėtumo ir nepatvirtina teisės į kompensaciją. Trečiojo asmens nuomone, kasatoriai nepagrįstai teigia, kad buvo iškeldinti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, t. y. negavus kompensacijos. Be to, pažymima, kad kasatoriams buvo atkurtos nuosavybės teisės į kelis butus, todėl kyla klausimas, ar apskritai jie turėjo teisę į kompensaciją.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuomininkų, gyvenusių grąžintuose buvusiems savininkams namuose, teisės į vieną valstybės garantijų – kompensaciją

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir pripažinus Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą, 1991 m. birželio 18 d. įstatymu,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo garantuotas piliečiams nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas. Įstatymų leidėjas, nustatydamas nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo sąlygas ir tvarką, tuo pat metu nustatė valstybės garantijas juose gyvenantiems nuomininkams (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimas, Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas) ne kartą akcentuota, kad nuosavybės teisių atkūrimui reguliuoti taikytas teisinei valstybei būdingas socialinių interesų pusiausvyros įtvirtinimo teisėje modelis, be kita ko, reiškiantis, kad būtina siekti suderinti tiek savininkų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, tiek ir nuomininkų, kurie gyvena savininkams grąžintiname gyvenamajame name, jo dalyje ar bute interesus. Siekimas išlaikyti abiejų asmenų grupių teisėtų interesų pusiausvyrą lėmė būtinybę suvaržyti savininkų nuosavybės teises ir suteikti nuomininkams garantijas naudotis esamu būstu, kol pastarieji bus aprūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Valstybė, atkurdama nuosavybės teises, prisiėmė pareigą užtikrinti, kad grąžintinų namų nuomininkų teisės į gyvenamąjį būstą nebus pažeistos, ir nustatė šios pareigos įgyvendinimo būdus. Įstatymų leidėjas įtvirtino nuostatą, kad valstybės garantijos vykdomos pagal Vyriausybės parengtą programą, Vyriausybė kasmet valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte turi numatyti lėšų nurodytai programai vykdyti. Valstybė taip pat garantavo, kad kol nuomininkams nebus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos ar sumokėta kompensacija kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti, nuomininkai negali būti iškeldinti iš savininkams grąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, išskyrus Civilinio kodekso numatytus atvejus.

Viena valstybės garantijų, nustatytų Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatyme (toliau – Kompensacijų įstatymas) (2005 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. X-305 redakcija) 9 straipsnyje, taikomų natūra sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, nuomininkams – nuomotų gyvenamųjų patalpų, iš kurių asmuo iškeldinamas, rinkos vertės piniginė kompensacija (Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad valstybės garantijoms įvykdyti turi būti atliktas nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos vertės patikslinimas pagal valstybės garantijos išdavimo metu užfiksuotą nuomojamų (nuomotų) gyvenamųjų patalpų būklę, nustatant vertės pokyčius rinkoje. Taigi, grąžintinų namų nuomininkams valstybės garantija gali būti išduota tik dėl išnuomotų patalpų, o piniginei kompensacijai apskaičiuoti svarbu ne tik nuomojamų patalpų būklė, bet ir buto plotas, taip pat aplinkybė, ar patalpomis ar jų dalimis naudojamasi teisėtai. Už neišnuomotą patalpą ar jos dalį, naudojamą neteisėtai, kompensacija nepriklauso.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, sugrąžinus gyvenamąjį namą jo savininkui, kasatorius su šeimos nariais buvo iškeldintas iš šiame name esančio buto suteikus jiems valstybės garantiją – išmokant nuomos sutartimi išnuomotų patalpų (68,60 kv. m), iš kurių iškeldintas, rinkos vertės piniginę kompensaciją. Ieškovas nesutiko su jam išmokėtos kompensacijos dydžiu ir prašė teismo priteisti papildomą kompensaciją, nurodydamas, kad išnuomotas patalpas teisėtai rekonstravo, todėl kompensacija jam turi būti perskaičiuota pagal atitinkamai padidintą patalpų plotą (149,98 kv. m). Kadangi grąžintinų namų nuomininkams valstybės garantija išduodama tik dėl nuomojamų (išnuomotų) patalpų, tai, sprendžiant dėl kasatoriaus reikalavimo pagrįstumo, svarbūs byloje nustatyti faktai, ar nuomotų gyvenamųjų patalpų rekonstrukcija buvo teisėta, ar rekonstruotos patalpos buvo nuomos sutarties objektas.

Dėl patalpų rekonstrukcijos teisėtumo ir šalių sudarytos nuomos sutarties dalyko

Pagal CK 6.581 straipsnio 1 dalį nuomos sutarties dalyku gali būti tik tinkamas gyventi gyvenamasis namas ar jo dalis, atskiras butas ar izoliuota gyvenamoji patalpa iš vieno ar kelių kambarių ir su ja susijusių pagalbinių patalpų; gyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje, be kita ko, turi būti nurodomas išnuomotų patalpų plotas (CK 6.580 straipsnio 1 dalis). CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas naudotis ar disponuoti (parduoti, dovanoti, išnuomoti ir pan.) pastatytu ar savavališkai statomu, ar ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus statiniu (jo dalimi). Analogiškai šie santykiai buvo reglamentuojami ir 1964 m. Civiliniame kodekse (CK 114, 324 straipsniai). Taigi, nuomos sutartis gali būti sudaroma tik dėl teisėtai pastatytų patalpų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų dalis buvo sukurta laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų – kasatorius turėjo Ministrų tarybos išduotą statybos leidimą, rekonstrukciją atliko pagal parengtą projektą, namo gyventojai rekonstrukcijai neprieštaravo, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino statybą neteisėta.

Byloje nustatyta, kad 1950 m. gruodžio 28 d. su kasatoriaus tėvu K. K. sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ir pagal nuomos sutartį perduotos 48 kv. m ploto patalpos; Kauno miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1988 m. lapkričio 11 d. sprendimu leido kasatoriaus tėvui savo lėšomis neatlygintinai rekonstruoti nuomojamas patalpas, gyvenamojo namo pastogėje įsirengiant du kambarius iki 32 kv. m ploto, virtuvę, vonią, tualetą ir koridorių, padidinant bendrą plotą iki 105 kv. m. Patalpų rekonstrukcijos momentu galiojusiose teisės normose buvo nustatyta, kad statybos darbai ar statinio rekonstrukcija yra teisėti veiksmai, jei atliekami gavus leidimą, turint projektą ir vykdomi laikantis projekto bei statybos taisyklių (1964 m. CK 114 straipsnis). Statybos leidimas kasatoriui rekonstruoti gyvenamąsias patalpas buvo išduotas pagal Ministrų Tarybos Valstybinio Statybos reikalų komiteto 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 307 „Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos“ nuostatas. Statybos procesas tuo metu buvo reglamentuojamas Ministrų tarybos 1987 m. birželio 19 d. nutarime Nr. 175 „Dėl Ministrų Tarybos 1983 m. rugpjūčio 5 d. nutarimo Nr. 213 „Dėl individualinės statybos“ dalinio pakeitimo“, pagal kurio nuostatas rekonstrukcija galėjo būti atliekama turint nustatyta tvarka išduotą leidimą, atitinkamai patvirtintą projektą, iš esmės nenukrypstant nuo projekto ar nepažeidžiant pagrindinių statybos normų ir taisyklių. Baigus tokio pastato statybą ar rekonstrukciją turėjo būti surašomas priėmimo naudoti aktas arba išduodamas Vykdomojo komiteto statybos ir architektūros valdybos, miesto architekto tarnybos atstovo pažymėjimas apie statybos ar rekonstrukcijos pabaigą (29, 30 punktai). Taigi statybos procesas pradėtas pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus, tačiau, priešingai nei teigia kasatorius, vien to, kad statyba pradėta teisėtai, t. y. turint leidimą ir tinkamai patvirtintą projektą, nepakanka pripažinti, jog statyba atlikta ir buto plotas buvo padidintas teisėtai. Byloje nustatyta, kad kasatoriaus tėvas K. K. turėjo leidimą rekonstruoti palėpę pagal pateiktą projektą, padidinant buto bendrą plotą iki 105 kv. m, tačiau nesilaikė projekto sprendinių, įrengė didesnes – 149 kv. m. patalpas, nei buvo leista. Dėl ne pagal projektą atliekamos rekonstrukcijos K. K. Kauno miesto mero 1992 m. gegužės 1 d. potvarkiu buvo įpareigotas pašalinti pažeidimus (nugriauti neteisėtai palėpėje įrengtą gyvenamąjį plotą ir švieslangį). Taigi jau šiuo potvarkiu buvo pripažinta, jog palėpės rekonstrukcija vykdoma neteisėtai (nukrypstant nuo projekto reikalavimų).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad šiuo potvarkiu konstatuoti savavališkos statybos padariniai buvo pašalinti – stogas atstatytas į buvusią padėtį, liko nepanaikintas tik savavališkos statybos įrašas Registrų centre. Šio įrašo kasatorius ar jo šeimos nariai negalėjo pašalinti, nes, būdami tik patalpų nuomininkai, neturėjo teisinių priemonių registro duomenims koreguoti. Byloje nustatyta, kad tam tikri 1992 m. gegužės 1 d. potvarkiu užfiksuoti neteisėtos statybos padariniai iš tiesų yra pašalinti – pastato stogas atstatytas į pirmykštę padėtį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad po to Kauno apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Kauno skyriaus 2000 m. balandžio 13 d. reikalavimu Nr. 7-00 pakartotinai konstatuota, kad Kaune, Aukštaičių g. 21-6, palėpėje, vykdomi neteisėti statybos (buto išplėtimo) darbai, neatitinkantys projekto. Pirmą kartą šią bylą kasacine tvarka nagrinėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 19 d. nutartyje (bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-176/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-176/2012">3K-3-176/2012</a>) pažymėjo, kad būtent pagal šį Kauno apskrities viršininko administracijos institucijos reikalavimą Nekilnojamojo turto registre įregistruota palėpėje vykdoma neteisėta statyba. Byloje esant duomenims, kad palėpės patalpos rekonstruotos, padidinant bendrą buto plotą iki 149 kv. m (taip nurodoma ir kasatoriaus pateiktame ieškinyje), nors buvo leista didinti tik iki 105 kv. m, teisėjų kolegija tam, kad būtų nustatyta, ar pašalinti 2000 m. balandžio 13 d. reikalavimu Nr. 7-00 konstatuotos neteisėtos statybos padariniai, grąžino bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nagrinėjant bylą iš naujo ieškovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2000 m. balandžio 13 d. reikalavimas Nr. 7 nutraukti neteisėtą statybą būtų nuginčytas, panaikintas, ar kad neteisėtos statybos padariniai būtų pašalinti ir palėpės rekonstrukcija įteisinta, sumažinant rekonstruotų patalpų plotą iki leisto administraciniais aktais ar taikant kitus įstatymų nustatytus būdus (pvz., gaunant statybą leidžiančius dokumentus). Kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad 2000 m. rugsėjo 15 d. buvo atlikta buto inventorizacija (atlikti patalpų kadastriniai matavimai) nereiškia atliktos rekonstrukcijos įteisinimo. Kadastriniais matavimais nustatomos statinių fizinių ribų koordinatės, geometriniai matmenys ir kiti techniniai nekilnojamųjų daiktų parametrai (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 3 dalis), tačiau tokių veiksmų atlikimas nepatvirtina, kad statinys, kurio matavimai atliekami, pastatytas teisėtai. Kasatorius taip pat nurodo, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartimi ir 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi, priimtomis civilinėje byloje Nr. 2-1029-658/2008, nustatytas nuomojamo buto plotas (149 kv. m) ir sudėtis, priskiriant ir palėpėje esančias patalpas, todėl nagrinėjamoje byloje nereikia šių aplinkybių iš naujo įrodinėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimais, priimtais byloje dėl kasatoriaus ir jo šeimos narių iškeldinimo iš nuomotų patalpų, negali būti grindžiamas patalpų įteisinimo faktas, nes ši byla su nagrinėjamąja neturi prejudicinio ryšio – nors byloje dalyvavo tie patys asmenys, tačiau bylos nagrinėjimo dalykas buvo tai, iš kokių patalpų iškeldintini nuomininkai, ir nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl patalpų statybos teisėtumo. Taigi, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad byloje neįrodyta, jog rekonstrukcija atlikta teisėtai, palėpės patalpos priimtos naudoti ir įteisintos. Kadangi, kaip nutartyje jau minėta, neteisėtai pastatytu statiniu (jo dalimi) draudžiama naudotis ar juo disponuoti (CK 4.103 straipsnio 1 dalis), jis negali būti ir nuomos sutarties dalykas. Pripažinus, kad nuomos sutartis dėl palėpėje esančių patalpų nebuvo ir negalėjo būti sudaryta, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad valstybės garantijos – kompensacijos dydis turėjo būti skaičiuojamas, atsižvelgiant į šių patalpų dydį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad dėl to, jog kasatoriams kompensuota ne už visą gyvenamųjų patalpų plotą, buvo pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo principai. Teisėjų kolegija pažymi, kad konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisiniai saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmens teises, gerbti teisėtus interesus. Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą konstatuota, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas įpareigoja valstybės ir jos institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas kartu reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendintos (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas, 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Taigi, teisėtų lūkesčių principas taikytinas tuo atveju, kai asmuo įstatymo ar kito teisės akto pagrindu įgyja tokią teisę. Nagrinėjamu atveju kasatorius rekonstrukciją atliko, pažeisdamas įstatyme nustatytus reikalavimus, todėl jo lūkesčiai nelaikytini teisėtais.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasaciniame skunde išdėstytais pagrindais nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 125,27 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorių lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Netenkinus kasacinio skundo, trečiojo asmens naudai iš kasatorių priteistinos jo patirtos atstovimo išlaidos. Trečiasis asmuo pateikia duomenis, kad kasacinės instancijos teisme patyrė 300 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, todėl ši suma lygiomis dalimis priteistina iš kasatorių (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą po 62,63 Lt (šešiasdešimt du litus 63 ct) bylinėjimosi išlaidų (priteistina suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, banke AB „Swedbank“, banko kodas – 73000, įmokos kodas – 5660).

Priteisti iš ieškovų S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens M. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai po 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Lt atstovavimo išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Juozas Šerkšnas