Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-178/2013

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-10099-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.3;18.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja svarbios priežastys atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą darbo sutarties nutraukimo teisėtumui ginčyti.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 27 d. įsakymą Nr. PK-172 „Dėl V. Š. atleidimo iš darbo“ ir grąžinti jį į darbą; 2) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. liepos 27 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad nuo 2000 m. rugsėjo 14 d. dirbo atsakovo Materialinio techninio aprūpinimo skyriuje vyresniuoju mechaniku. 2008 m. balandžio 9 d. ieškovas sulaikytas dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (dėl kurstymo ir padėjimo pavogti atsakovui nuosavybės teise priklausantį automobilį); Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 23 d. nutartimi ieškovas laikinai nušalintas nuo pareigų; Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu jis pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį; priteistas iš ieškovo ir kito nuteistojo atsakovui žalos atlyginimas; Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 22 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė – panaikino jo dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo ir taikyto laikino nušalinimo nuo pareigų; kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Atsakovo direktorius 2009 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. PK-172 skyrė ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 241 straipsnio 1 dalį. Ieškovas pažymėjo, kad jis du kartus kasacine tvarka apskundė apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimtas baudžiamojoje byloje, ir abu kartus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ieškovui ir jį išteisino. Ieškovo teigimu, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, išnyko atsakovo direktoriaus 2009 m. liepos 27 d. įsakymo priėmimo ir ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas: drausminė nuobauda jam buvo paskirta dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – darbuotojo veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo pažymių, todėl, konstatavus, kad ieškovas šios veikos nepadarė, darbdavys neturėjo pagrindo skirti drausminės nuobaudos. Ieškovo nuomone, panaikinus atsakovo direktoriaus 2009 m. liepos 27 d. įsakymą, turėtų būti taikomi DK 29⁷ straipsnio 3 dalyje nustatyti neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisiniai padariniai. Ieškovas prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (DK 29⁷ straipsnio 1 dalis), remdamasis tuo, kad anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, nes jo kaltė buvo konstatuota įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, ieškovas dar tris mėnesius nesikreipė į teismą, manydamas, kad gali būti pateiktas kasacinis skundas; vėliau kreipėsi į atsakovą, tikėdamasis, kad šis grąžins ieškovą į darbą, bet atsakovas atsisakė tai padaryti. Ieškovo nuomone, nurodytos priežastys sudaro pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2012 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) panaikino atsakovo direktoriaus 2009 m. liepos 27 d. įsakymą „Dėl V. Š. atleidimo iš darbo“ ir darbo sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu; 2) pripažino, kad ieškovo ir atsakovo 2000 m. rugsėjo 14 d. sudaryta darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 29⁷ straipsnio 4 dalis); 3) priteisė ieškovui iš atsakovo 16 430,28 Lt išeitinę išmoką, 84 889,78 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir vidutinį darbo užmokestį, t. y. 131,97 Lt už kiekvieną darbo dieną, laikant, jog yra penkių darbo dienų savaitė, nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo dienos; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.

Teismas, nustatęs, kad skundžiamas 2009 m. liepos 27 d. įsakymas ieškovui buvo įteiktas jo priėmimo dieną, ieškovas kreipėsi į teismą 2011 m. lapkričio 10 d., sprendė, jog DK 29⁷ straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas darbo sutarties nutraukimo teisėtumui ginčyti yra praleistas. Teismas, pasisakydamas dėl prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pažymėjo, kad ieškinio senatis skirta teisinių santykių stabilumui užtikrinti, tačiau nagrinėjamu atveju praleistas ieškinio senaties terminas objektyviai negalėjo turėti reikšmės darbo teisinio santykio stabilumui iki nebuvo išspręstas ieškovo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas, t. y iki Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžio įsiteisėjimo. Kadangi baudžiamojoje byloje du kartus buvo pateikti kasaciniai skundai dėl apeliacinės instancijos teismo procesinių sprendimų, tai teismas sprendė, kad ieškovas, laukdamas, kol pasibaigs trijų mėnesių nuosprendžio apskundimo terminas, elgėsi pagrįstai ir protingai. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas ėmėsi priemonių išspręsti kilusį darbo ginčą neteismine tvarka ir 2011 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu grąžinti jį į darbą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas žinojo apie vykstantį baudžiamąjį procesą ir jo eigą, baudžiamojoje byloje priimto galutinio sprendimo neskundė, tačiau, išnykus darbo sutarties nutraukimo pagrindui, jokių veiksmų dėl darbuotojo pažeistų teisių atkūrimo nesiėmė. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, į tai, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių šalis, nenustatęs, jog ieškovas būtų piktnaudžiavęs teise kreiptis į teismą, ir remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, konstatavo, kad ieškinio senaties terminas atnaujintinas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. liepos 2 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas apie jo atleidimą iš darbo sužinojo atleidimo dieną – 2009 m. liepos 29-ąją, pasirašytinai susipažinęs su skundžiamu įsakymu. Tai, teisėjų kolegijos teigimu, reiškia, kad DK 29⁷ straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vieno mėnesio apskundimo terminas prasidėjo 2009 m. liepos 30 d. ir baigėsi 2009 m. rugpjūčio 31 d. Ieškovas ieškinį teismui pateikė tik 2011 m. lapkričio 11 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas nenurodė jokių reikšmingų, pateisinamų aplinkybių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad ieškinio senaties terminą ieškovas praleido dėl svarbių priežasčių; aplinkybės, kad ieškovas laukė, ar atsakovas paduos kasacinį skundą, teisėjų kolegija nepripažino kaip pateisinančios delsimą kreiptis į teismą. Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad ieškinio senaties terminas darbo sutarties nutraukimo teisėtumui ginčyti prasidėjo šiam gavus atsakovo 2011 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. PKA-10, nes šis nėra individualaus teisės taikymo aktas, juo nenustatyta jokių ieškovo teisių ar pareigų, nepakeista jo teisinė padėtis.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas V. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. 2013 m. vasario 27 d. pateiktu prašymu prašoma priteisti 1200 Lt advokato atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškovui praleisto ieškinio senaties termino, netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties terminą bei jo atnaujinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas (DK 27 straipsnis, 29⁷ straipsnio 1 dalis, CK 1.131 straipsnis), pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 182, 185 straipsniai), teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į faktinę situaciją byloje: Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. įsiteisėjusiame apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad kasatorius padarė nusikalstamą veiką pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį; remiantis šiuo nuosprendžiu, kasatorius buvo atleistas iš darbo (už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – nusikaltimą darbdaviui). Kasatoriaus įsitikinimu, tai reiškia, kad tol, kol galiojo apkaltinamasis teismo nuosprendis, jis neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į teismą ir prašyti pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, nes nuosprendyje nustatyti faktai būtų buvę vertinami kaip prejudiciniai (CPK 182 straipsnio 3 punktas) ir ieškinys būtų buvęs atmestas. Be to, kasatoriaus nuomone, net ir pateikus ieškinį po jo atleidimo iš darbo, teismas būtų bylą sustabdęs iki galutinio procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje priėmimo arba, jeigu būtų bylą išnagrinėjęs, šiuo metu būtų sprendžiama dėl proceso atnaujinimo, t. y. ieškinio tenkinimo klausimas negalėjo būti galutinai išspręstas iki išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiui, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nuosprendis ir priimtas išteisinamasis nuosprendis, t. y. kasatoriaus teigimu, konstatuota, kad jis nusikaltimo nepadarė, kasatoriui atsirado pagrindas kreiptis į teismą su ieškiniu ir prašyti apginti jo pažeistas teises. Kadangi kasatorius yra išteisintas, tai, jo nuomone, atsakovo sprendimas atleisti jį iš darbo yra neteisėtas. Kasatorius pažymėjo, kad, priėmus išteisinamąjį nuosprendį, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų pažeistoms kasatoriaus teisėms atkurti, t. y. nepanaikino paskirtos nuobaudos ir priimto įsakymo atleisti kasatorių iš darbo, nesprendė klausimo dėl jo grąžinimo į darbą, ar, nesant tokios galimybės, dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą sumokėjimo ir pan., nors, kasatoriaus nuomone, turėjo jų imtis, pasibaigus kasacinio skundo dėl išteisinamojo teismo nuosprendžio pateikimo terminui. Kasatoriaus teigimu, nuo 2011 m. liepos 29 d. jis pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas atliks pirmiau nurodytus veiksmus ir informuos kasatorių apie jo grąžinimą į darbą ar kompensacijos išmokėjimo terminą; atsakovui nesiėmus jokių veiksmų, kasatorius 2011 m. rugsėjo 27 d. raštu kreipėsi į atsakovą ir tik 2011 m. spalio 10 d. gavęs jo atsakymą, suprato, kad atsakovas nesutinka neteisminiu keliu išspręsti kasatoriaus interesų pažeidimo klausimo. Kasatoriaus įsitikinimu, šios aplinkybės (apkaltinamojo, o vėliau išteisinamojo nuosprendžio priėmimas, atsakovo nesiėmimas veiksmų pažeistoms kasatoriaus teisėms atkurti) yra pakankamas pagrindas praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.

2. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju neatsižvelgė į tai, kad kasatorius nepraleido bendrojo – trejų metų – ieškinio senaties termino (DK 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 straipsnio 1 dalis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai, kurio kasatorius nepraleido. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. P. v. UAB,,Kauno keliai“, bylos Nr. 3K-3-8/2008, konstatavo, kad darbo ginče pagrindinis terminas darbo teisėms ginti yra bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris yra maksimalus.

Atsakovo atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK 351 straipsnio reikalavimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio nagrinėjimo dalyką šioje byloje sudaro darbo teisėje įtvirtintų teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminą darbo sutarties nutraukimo teisėtumui ginčyti, taip pat nuostatų (įtvirtintų CK), reglamentuojančių ieškinio senaties termino atnaujinimą, aiškinimas ir taikymas.

Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 straipsnio 2 dalis). DK 29⁷ straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d., 2012 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 204 straipsnio ir XIX skyriaus pakeitimo įstatymas Nr. XI-2127) nustatyta, kad jei darbuotojas, nesutinka su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 straipsnio 5 dalis). CK nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti; jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių buvimo (nebuvimo) klausimą, vadovaujasi bendraisiais teisinių santykių reguliavimo principais, atsižvelgia į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį, kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Č. D. v. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, bylos Nr. 3K-3-258/2004; kt.).

Byloje nustatyta, kad kasatorius (ieškovas) apie jo atleidimą iš darbo sužinojo 2009 m. liepos 29 d., pasirašytinai susipažinęs su skundžiamu įsakymu (priimtu 2009 m. liepos 27 d.). Ieškovas į teismą kreipėsi 2011 m. lapkričio 10 d. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje buvo priimtas 2011 m. balandžio 29 d. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamuoju sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškinio senaties terminas darbo sutarties nutraukimo teisėtumui ginčyti yra praleistas, o aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, jog ieškinio senaties terminą ieškovas praleido dėl svarbių priežasčių, nenustatyta. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad, pirma, baudžiamosios bylos iškėlimas savaime (per se) nėra svarbi priežastis DK 29⁷ straipsnio 1 dalyje nustatytam (sutrumpintam) ieškinio senaties terminui atnaujinti, jeigu jis yra praleistas. Kasacinio skundo argumentai dėl galimų teismo procesinių veiksmų, jeigu ieškovas (kasatorius) būtų laiku kreipęsis į teismą, ginčydamas darbo sutarties nutraukimo teisėtumą (kasatorius hipotetiškai modeliuoja situacijas), negali būti laikomi kaip sudarantys pagrindą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo spręsti kitaip, negu sprendė apeliacinės instancijos teismas; antra, net ir po išteisinamojo nuosprendžio priėmimo (2011 m. balandžio 29 d.) ieškovas į teismą kreipėsi po daugiau negu šešių mėnesių (2011 m. lapkričio 10 d.); į darbdavį (atsakovą) su prašymu grąžinti į darbą kreipėsi 2011 m. rugsėjo 27 d., t. y. beveik po penkių mėnesių nuo išteisinamojo nuosprendžio priėmimo (argumentuodamas, kad neva „pagrįstai tikėjosi“, kad atsakovas panaikins paskirtą nuobaudą ir priimtą įsakymą atleisti kasatorių iš darbo, spręs klausimą dėl jo grąžinimo į darbą, ar, nesant tokios galimybės, dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą sumokėjimo ir pan.). Tokie argumentai („pagrįstai tikėjosi“) taip pat negali būti vertinami kaip pagrindas šioje byloje spręsti dėl praleisto (sutrumpinto) ieškinio senaties termino atnaujinimo; trečia, kasatoriaus nurodomos bylos, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis L. P. v. AB „Kauno keliai“, bylos Nr. 3K-3-8/2008, ir nagrinėjamosios bylos ratio decidendi skiriasi. Nurodytoje kasacinio teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartyje aiškinama apie senaties terminą, kuris taikomas ginčams dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo (DK 29⁵ straipsnio 2 dalies 2 punktas), bet ne DK 29⁷ straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų kategorijai (dėl darbo sutarties), kuriems ir priskiriamas nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas (žr. nurodytų teisės normų redakcijas, galiojusias iki 2013 m. sausio 1 d., 2012 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 204 straipsnio ir XIX skyriaus pakeitimo įstatymas Nr. XI-2127). Kasacinio skundo argumentai dėl procedūrinių ir procesinių terminų nėra suformuluoti kaip kasacijos dalykas, todėl kasacinis teismas dėl jų reikšmės nagrinėjamoje byloje nepasisako (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Ž. v. Palangos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-559/2012). Kasacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 182, 185 straipsniai), teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų, kurios yra teisėtos ir pagrįstos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį ir jos termino atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Č. D. v. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, bylos Nr. 3K-3-258/2004; 2007 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėj byloje G. O. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-39/2007; kt.).

Kasacinis teismas, sutikdamas su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, šioje byloje nevertina ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo jurisprudencija dėl baudžiamosios, civilinės ir drausminės atsakomybės atribojimo yra suformuota ir aiški (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P. ir kiti v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-445/2012; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. ir kiti v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-98/2013). Kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, yra išaiškinęs, kad išteisinimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pats savaime netrukdo nustatyti civilinės ar kitokios formos atsakomybės, kylančios dėl tų pačių faktų, mažiau griežtos įrodinėjimo naštos pagrindu (Ringvold v. Norway, no. 34964/97, no. 34964/97, judgment of 11 February 2003; Y v. Norway, no. 56568/00, judgment of 11 February 2003; žr. taip pat C. v. the United Kingdom, no. 11882/85, Commission decision of 7 October 1987). Kaip, be kita ko, yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, kad veika, už kurią gali būti skiriama drausminė sankcija, taip pat atitinka materialiuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius, nėra pakankamas pagrindas laikyti asmenį, kuriam taikoma drausminė atsakomybė, „kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu“ (mutatis mutandis Y. v. Norway; Ringvold v. Norway). Civilinis procesas nėra nesuderinamas su išteisinimu ir jo nepanaikina (pvz., Ekenler v. Turkey, no. 52516/99, decision of 26 October 2004; Moullet c. France, no. 27521/04, décision du 13 septembre 2007).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi kasacinis skundas atmestinas, tai kasatoriaus (ieškovo) prašymas priteisti advokato atstovavimo išlaidas kasacinės instancijos teisme netenkinamas.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme (14,92 Lt), valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (ieškovo) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 14,92 Lt (keturiolika litų 92 ct) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteistina suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Gintaras Kryževičius