G. V. pagal BK 284 str., 138 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-218-495/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07427-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1,

1.2.26.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

nuteistajam G. V., jo gynėjui advokatui Arvydui Montrimui,

asmeniui, kuriam byla nutraukta, E. S., jo gynėjui advokatui Tomui Vildžiūnui,

nukentėjusiojo R. K. atstovui advokatui Kęstučiui Gudynui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Raimondos Jačiauskienės ir nukentėjusiojo R. K. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 23 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu:

G. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams, 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant G. V. visą bausmės laiką būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

E. S. nuteistas pagal BK 284 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams, 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant E. S. visą bausmės laiką būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

Iš nuteistųjų G. V. ir E. S. solidariai priteista: nukentėjusiajam R. K. 6000 Eur neturtinei ir 32,33 Eur turtinei žalai atlyginti, Kauno teritorinei ligonių kasai 372,57 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų G. V. ir E. S. nukentėjusiajam R. K. priteista po 225 Eur turėtų proceso išlaidų.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 23 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalis dėl kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį ir priimtas naujas nuosprendis:

E. S. ir G. V. veikoje nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas, BK 28 straipsnio 1, 2 dalys), byla dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nutraukta.

E. S. ir G. V. pagal BK 284 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pašalinta G. V. ir E. S. nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

E. S. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (sveikatos sutrikdymas panaudojus dujas) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

G. V. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas panaudojus dujas), perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant visą bausmės laiką būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš G. V. ir E. S. solidariai nukentėjusiajam R. K. priteista 6000 Eur neturtinei ir 32,33 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo G. V. priteista: nukentėjusiajam R. K. 32,33 Eur turtinei, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 700 Eur atstovavimo išlaidų, Kauno teritorinei ligonių kasai – 372,57 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo atstovo ir prokurorės, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, bei nuteistojo ir jų gynėjų advokatų, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. V. ir E. S. pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 1 dalį nuteisti dėl to, kad 2017 m. vasario 13 d. apie 20.30 val. viešoje vietoje – Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kieme, veikdami bendrininkų grupe, be jokios priežasties, elgdamiesi įžūliai, G. V. tyčia vieną kartą mediniu pagaliu sudavė R. K. į kairę ranką bei galvą, šiam nukritus ant žemės, bendrais veiksmais G. V. ir E. S. sudavė R. K. rankomis mažiausiai 3 smūgius ir įspyrė mažiausiai 3 kartus į įvairias kūno vietas, G. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, dujiniu pistoletu vieną kartą šovė R. K. į veidą. Taip nukentėjusiajam R. K. bendrais veiksmais sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė kraujosruvą su nubrozdinimu viršugalvio srityje, kraujosruvą su nubrozdinimu kaktos dešinėje, nubrozdinimus kaktoje, dešinės akies vokuose, nosies pamato srityje, kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke, kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, akių ragenų, junginių pažeidimą, cheminį nudegimą, kraujosruvą kairio žasto užpakaliniame paviršiuje apatiniame trečdalyje, kraujosruvą kairio dilbio vidiniame paviršiuje, kraujosruvą dešinio žasto išoriniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, kraujosruvą kairio kelio priekinėje dalyje. Taip pat tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu G. V. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį ir jis nuteistas dėl to, kad, jam ir E. S. apsigynus nuo pavojingo R. K. kėsinimosi, E. S. išvažiavus namo, o R. K. grįžus į įvykio vietą susirinkti pamestų daiktų, G. V., kerštaudamas dėl prieš tai įvykusio užpuolimo, dujiniu pistoletu vieną kartą šovė nukentėjusiajam R. K. į veidą, padarė akių ragenų, junginių pažeidimą, cheminį nudegimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad G. V. ir E. S. veikė esant būtinosios ginties situacijai ir neperžengdami būtinosios ginties ribų, todėl pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bylą nutraukė, nustatęs baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, o pagal BK 284 straipsnį išteisino, nes nepadaryta nusikalstama veika.

3.1. Kaltinamųjų veiksmai buvo nukreipti ne į aplinką ir visuomenės rimtį bei tvarkos sutrikdymą, ne tyčia sužaloti R. K., o buvo nulemti pavojingų nukentėjusiojo veiksmų (nukentėjusysis R. K. puolė G. V. ir E. S. su metaline golfo lazda, pritaikyta žmogui žaloti), kurie buvo nukreipti apsiginti nuo pavojingo ir realaus R. K. kėsinimosi į jų sveikatą. Pirmosios instancijos teismas nevertino šių pavojingų nukentėjusiojo veiksmų, kuriuos patvirtino tiek G. V. ir E. S., tiek tiesiogiai įvykį stebėję liudytojai R. A. ir S. S.. Nukentėjusiojo automobilio užkliudymas nebuvo pateisinama ir pakankama priežastis pulti su sunkia metaline golfo lazda, pritaikyta žmogui žaloti ar net nužudyti. Nukentėjusysis neadekvačiai reagavo į situaciją, elgėsi pavojingai, dėl to jam ir buvo suduoti smūgiai kaip atsakas į jo pavojingus veiksmus. Apsigynus nuo R. K. puolimo, atėmus golfo lazdą, E. S. ir G. V. savo veiksmus iš karto nutraukė, taip neperžengdami būtinosios ginties ribų, jie nesivijo nueinančio R. K.. E. S. ir G. V. fizinę jėgą naudojo tik tiek, kad atremtų jo puolimą. Padaręs tokią išvadą, teismas nustatė G. V. ir E. S. veiksmuose jų atsakomybę šalinančią aplinkybę (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Be kita ko, teismas konstatavo, kad E. S. ir G. V. neatliko veiksmų, kurie turėtų nusikalstamos veikos požymių, nurodytų BK 284 straipsnyje, ir juos išteisino.

3.2. Dėl bendrininkavimo apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, vykstant konfliktinei situacijai, G. V. ir E. S. savo veiksmų tarpusavyje nederino, o tik gynėsi nuo vienu metu jiems iškilusios grėsmės. Teismas bendrininkų grupės požymių jų veiksmuose nenustatė. Dėl R. K. sužalojimo panaudojant dujas teismas nustatė, kad E. S. jame nedalyvavo, G. V. veikė vienas, t. y. R. K., grįžęs į konflikto vietą, sutiko G. V., kur pastarasis papurškė R. K. į akis dujų. E. S. tuo metu jau buvo išvažiavęs. Todėl E. S. išteisino pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

3.3. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo atlikta papildoma teismo medicinos ekspertizė, kurioje ekspertai atribojo R. K. abiejų konfliktų metu padarytų sužalojimų sunkumą ir įvertino jų pobūdį. Konflikto, įvykusio tarp nukentėjusiojo R. K. ir E. S. bei G. V., metu nukentėjusiajam buvo padaryti mechaniniai sužalojimai bukais daiktais ar įrankiais; dėl kairės akies obuolio sumušimo išsivystė kairės akies retrobulbarinis neuritas, atitinkantis nesunkų sveikatos sutrikdymą; kiti mechaniniai sužalojimai įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Ekspertai nustatė, kad, G. V. šaunant dujiniu ginklu ar papurškiant dujiniu balionėliu į veidą, padarytas akių ragenų bei junginių cheminis nudeginimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

3.4. Byloje nenustatyta, ar G. V. turėjo ginklą, ar dujų balionėlį. Abejonės dėl dujinio pistoleto nepaneigtos, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad G. V., kerštaudamas dėl prieš tai įvykusio užpuolimo, dujiniu pistoletu vieną kartą šovė R. K. į veidą ir taip padarė akių ragenų, junginių pažeidimą, cheminį nudegimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą, ir G. V. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 138 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį.

III. Kasacinių skundų argumentai

4. Kasaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendį. Kasatorė nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismo išvados, kad E. S. ir G. V. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir kad jų veikoje nėra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 284 straipsnyje, požymių, padarytos neatsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nevertinant jų visumos, tarpusavio sąsajų, kaip įrodymais remiantis iš esmės tik kaltinamųjų parodymais, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

4.2. Bylos įrodymai patvirtina, kad tarp G. V., E. S. ir R. K. kilo žodinis konfliktas dėl to, jog E. S., eidamas pro R. K. automobilį, jį kliudė, dėl to įsijungė automobilio signalizacija. Konflikto metu abi pusės apsižodžiavo, viena kitos atžvilgiu vartodamos necenzūrinius žodžius, ir R. K. santykių išėjo aiškintis į lauką, vieni kitiems sudavė smūgius. Akivaizdu, kad abi pusės, kilus žodiniam konfliktui ir R. K. išėjus toliau aiškintis santykių, iš anksto numatė smurto panaudojimą, buvo agresyviai nusiteikę bei aktyvūs. Todėl tokia situacija vertintina kaip abipusės muštynės, kurių metu abi konfliktuojančios pusės vadovaujasi agresyviais interesais ir noru pulti, o ne gintis. Be to, iš liudytojų R. A., M. T. parodymų matyti, kad smurtinius veiksmus kaltinamieji G. V. ir E. S. nutraukė tik tada, kai įsikišo kiti asmenys. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šių liudytojų parodymų nevertino, dėl jų nepasisakė, nesusiejo jų į vieną logišką seką, dėl to negalima teigti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrinti tinkamai.

4.3. Pagal teismų praktiką, muštynėse besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2011">2K-76/2011</a>, 2K-273/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTAxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-501/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-501/2013">2K-501/2013</a>). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų, teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTAxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-501/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-501/2013">2K-501/2013</a>, 2K-25-942/2015). Pagal byloje nustatytas aplinkybes nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad G. V. ir E. S. nusikalstamą veiką, nustatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarė esant būtinosios ginties situacijai ir neperžengdami būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys).

4.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai G. V. ir E. S. išteisino pagal BK 284 straipsnį, nes jie viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, elgėsi įžūliai, panaudojo prieš R. K. fizinį smurtą ir bendrais veiksmais ne tik padarė R. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, bet ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Iš liudytojų M. T., D. P., J. T. parodymų matyti, kad smurtas naudotas viešoje vietoje, kilusios muštynės sukėlė neigiamas emocijas, susijaudinimą, aplink pradėjo būriuotis žmonės, nukentėjusiajam prireikė medikų pagalbos; visa tai neabejotinai rodo buvus sutrikdytą viešąją rimtį ir tvarką. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, G. V. ir E. S. veiksmai pirmosios instancijos teismo tinkamai buvo kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 1 dalį kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis.

4.5. Padarydamas išvadą, kad buvo ne vienas, o du konfliktai ir kad vieno iš jų (antrojo) metu nukentėjusiajam padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 140 straipsnis), teismas priėmė sprendimą E. S. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti. Visa tai, kasatorės teigimu, dar kartą patvirtina, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

5. Kasaciniu skundu nukentėjusysis R. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. (turėtų būti – 2017 m. gruodžio 7 d.) nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius BPK pažeidimus.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas G. V. ir E. S. pagal BK 284 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir padarė faktinių duomenų neatitinkančias išvadas. Taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straispnio l dalies 2 punkto ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Teismo išvada, kad G. V. ir E. S. gynėsi nuo jo (R. K.) pavojingo kėsinimosi, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino konflikto pradžią. Šis teismas nemotyvuotai atmetė nuoseklius jo (R. K.) parodymus, kad E. S. spyrė į jo automobilio priekinę dalį. Jis (R. K.) tuo metu buvo balkone, viską matė ir, žinoma, pasipiktinęs žodžiu reagavo į tokius veiksmus. Į tai E. S. atsakė paniekinamai, todėl jis (R. K.) išėjo aiškintis. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šią situaciją įvertino kaip siekį išsiaiškinti įžūlaus elgesio priežastis, nereiškiantį, kad jo (R. K.) elgesys buvo provokuojantis ir sąmoningai skatinęs G. V. ir E. S. pradėti nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas pirminę konflikto priežastį nepagrįstai įvertino tik kaip automobilio užkliudymą, t. y. kaip visiškai nereikšmingą aplinkybę, o jo (R. K.) veiksmus vertino kaip provokuojančius ir keliančius pavojų kaltininkų sveikatai. Išeidamas jis pasiėmė lazdą, nes jie buvo dviese ir neblaivūs. Jis (R. K.) pirmas smūgių nesudavė, teismas nemotyvuotai rėmėsi liudytojų S. S. ir R. A. parodymais, kad neva jis (R. K.) pirmas sudavė lazda. Pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus įvertino kaip nepatikimus, nes S. S. yra E. S. žmona, o R. A. – G. V. šeimos draugė. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis būtų sužalojęs kurį nors iš kaltinamųjų, nėra. G. V. kūno sužalojimų nenustatyta, o jam (R. K.) padaryti kūno sužalojimai suduodant kietais bukais daiktais ir jie kvalifikuoti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Byloje nustatyta, kad G. V. lazda jam sudavė smūgį, nuo kurio jis gynėsi užsidengdamas ranka ir kartu buvo pataikyta į galvą. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino liudytojų M. T., D. P., J. T. parodymų, kad kaltinamieji sudavė smūgius, po kurių jis nugriuvo. Šie liudytojai yra kaimynai ir į konflikto stebėjimą įsitraukė lauke išgirdę triukšmą. Tai reiškia, kad viešoji rimtis buvo sutrikdyta. BK 284 straipsnyje nustatyta veika padaroma tiesiogine tyčia, o motyvas ir tikslas nėra būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešąją vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Nustatyti padariniai leidžia teigti, kad išteisintų asmenų veiksmai peržengė privataus konflikto ribas ir tapo pavojingi ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai. Aplinkybė, kad jis atėjo išsiaiškinti dėl kaltininkų jau daromo viešosios tvarkos pažeidimo, nereiškia, kad jie turėjo teisę panaudoti prieš jį (R. K.) smurtą ir sutrikdyti sveikatą. G. V. ir E. S. veiksmai įžūlūs. Nustatyta, kad smūgius jie sudavė dviese, todėl ir turi atsakyti kaip veikę bendrininkų grupe.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas, G. V. ir E. S. veiksmus vertindamas kaip būtinąją gintį, netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas. Grįsdamas poziciją dėl būtinosios ginties situacijos, jo (R. K.) veiksmus nemotyvuotai stengėsi apibūdinti kuo niūriau, įvardijo kaip užpuoliką, besikėsinantį beveik nužudyti kaltininkus. Būtinosios ginties požiūriu aplinkybė, kad jis turėjo rankoje lazdą, dar nereiškia pavojingo kėsinimosi ir nesudaro užpuolimo situacijos. Išvadą dėl būtinosios ginties teismas grindė išimtinai tik suinteresuotų asmenų, t. y. kaltinamųjų, liudytojų S. S., R. A. parodymais. Jo (R. K.) parodymai, kad jis jokių smūgių pirmas nė vienam iš kaltinamųjų nesudavė ir pirmas nepuolė, nebuvo vertinami. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių buvus užpuolimą, nėra, kūno sužalojimai kaltininkams nenustatyti. Teismas tik deklaratyviai nurodė, kad darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes rėmėsi įrodymų visetu.

5.4. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino, ar gynyba atitiko galimo kėsinimosi pobūdį ir intensyvumą. Išteisintieji veikė dviese prieš vieną, todėl jų pasirinktas neva gynimosi būdas buvo neadekvatus susidariusiai situacijai. G. V. kirto jam lazda, pataikė į ranką ir galvą. Jo (R. K.) turima lazda buvo numesta ant žemės, tačiau išteisintieji ir toliau jį mušė kumščiais ir spardė. Nustatyta, kad mechaniniai sužalojimai kietais bukais daiktais padaryti tik jam (R. K.), be to, smūgiai buvo suduoti jau pasibaigus vadinamajam užpuolimui, todėl žalos padarymas kitam asmeniui negali būti laikomas būtinąja gintimi.

5.5. G. V. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau ši jo veika kvalifikuota nevisiškai teisingai. Teismas, nemotyvuodamas ir nenurodydamas bylos aplinkybių, padarė išvadą, kad dujiniu pistoletu G. V. šovė į veidą kerštaudamas, t. y. iš asmeninių paskatų. Šie G. V. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti ir pagal BK 284 straipsnį. G. V. jo (R. K.) atžvilgiu elgėsi įžūliai, buvo agresyvus, smurtavo ir tai darė viešojoje vietoje, dėl to buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Tai patvirtina liudytojo D. P. parodymai, kad jis įvykio metu buvo netoli nukentėjusiojo ir G. V., aiškiai girdėjo šūvio garsą, nubėgęs į įvykio vietą pamatė jį (R. K.) užsidengusį veidą. Į šūvio garsą atkreipė dėmesį ir liudytojai M. T. bei J. T..

5.6. Sprendimas iš G. V. priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti nepagrįstas, nes kaltinamųjų veiksmai kvalifikuoti netinkamai, neturtinė žala turi būti priteista iš G. V. ir E. S., nes jie bendrais veiksmais padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti motyvuotas, priimtas atsižvelgus į visas aplinkybes.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiosios prokurorės R. Jačiauskienės ir nukentėjusiojo R. K. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BK 28 straipsnio nuostatų taikymo

7. Kasatoriai savo skundais ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad G. V. ir E. S. veikė esant būtinajai ginčiai (BK 28 straipsnis). Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas padarė tokią išvadą, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. nevertino jų visumos, prioritetinę reikšmę suteikė kaltinamųjų bei liudytojų R. A., S. S. parodymams, nepašalino juose esančių prieštaravimų, neišdėstė motyvų dėl nukentėjusiojo R. K., dalies liudytojų (M. T., D. P., J. T.) parodymų vertinimo. Taip esmingai pažeidė įrodymų vertinimui ir nuosprendžio turiniui įstatymo keliamus reikalavimus, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 28 straipsnis, 138 straipsnio 1 dalis, 284 straipsnis, 140 straipsnis).

8. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė nuosprendį (BPK 330 straipsnis), kuriuo dalį pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio panaikino: abiem nuteistiesiems dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį baudžiamąją bylą nutraukė (BPK 327 straipsnio 1 punktas), dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį nuteistuosius išteisino (BPK 329 straipsnio 1 punktas), dėl kitos dalies E. S. išteisino pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), o G. V. veiksmus perkvalifikavo iš BK 138 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį.

9. Pagal BK 33¹ straipsnio reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, jame, be kita ko, privalo būti nurodyti ir teismo motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

10. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kur nurodyta, kad teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių, nuosprendyje pateikdami įrodymų vertinimo motyvus, privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016).

11. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265/2011">2K-265/2011</a>, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).

12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atsietai vertino bylos įrodymus, nesusiejo jų į vieną loginę seką, nepatikrino nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka, nepašalino juose esančių prieštaravimų, neišdėstė nuosprendyje motyvų dėl dalies įrodymų vertinimo, nepadarė įrodymų visumą apibendrinančių išvadų. Taip teismas esmingai pažeidė pirmiau nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, keliamus tiek įrodymų vertinimui, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, todėl priimtas nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

13. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistųjų G. V. ir E. S. apeliacinius skundus, atliko įrodymų tyrimą (apklausė nuteistuosius, nukentėjusįjį R. K., liudytojus R. A., D. P., paskyrė papildomą teismo medicinos ekspertizę nukentėjusiojo R. K. patirtų sužalojimų mastui ir mechanizmui nustatyti, apklausė ekspertizę atlikusius teismo medicinos ekspertus S. Mekšraitį, Ž. Mėgelaitį) ir, panaikindamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas, t. y. konstatavo, kad G. V. ir E. S. veikė būtinosios ginties sąlygomis (BK 138 straipsnio 1 dalis), šią bylos dalį nutraukė bei išteisino juos pagal BK 284 straipsnį, nesant padarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Be kita ko, teismas, nustatęs, jog, G. V. dujiniu pistoletu šovus į veidą nukentėjusiajam R. K., pastarajam buvo padarytas akių ragenų, junginių pažeidimas, cheminis nudeginimas, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą, G. V. veiksmus perkvalifikavo iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį. Šios instancijos teismas, nepaneigęs nukentėjusiojo R. K. parodymų patikimumo, neįvertinęs nuteistųjų bei liudytojų parodymuose esančių prieštaravimų ir jų nepašalinęs, nenustatęs aplinkybės, kas iš konflikte dalyvavusių asmenų pirmas pradėjo naudoti fizinį smurtą (ar G. V., sudavęs R. K. mediniu pagaliu, kaip nurodyta pateiktame kaltinime, ar R. K., sudavęs smūgius metaline golfo lazda G. V. ir E. S.), konstatavo, kad nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai, siekiant atremti nukentėjusiojo pavojingą kėsinimąsi.

14. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas dėl būtinosios ginties sąlygų buvimo, prioritetinę reikšmę nagrinėjamoje byloje suteikdamas nuteistųjų ir dviejų liudytojų (R. A., S. S.) parodymams apie tai, jog E. S. ir G. V. buvo užpulti R. K. metaline golfo lazda ir nuo tokių jo pavojingų veiksmų gynėsi. Tačiau skundžiamame nuosprendyje nėra G. V. ir E. S., liudytojų R. A., S. S. viso proceso metu duotų parodymų turinio analizės, jų vertinimo, neišdėstyti motyvai dėl jų parodymų nuoseklumo ir patikimumo, šių asmenų parodymai visiškai negretinti ir nevertinti su nukentėjusiojo R. K. parodymais, liudytojų M. T., J. T., D. P. parodymais, kitais bylos duomenimis, nepašalinti juose esantys prieštaravimai.

14.1. Ikiteisminio tyrimo metu E. S. parodė, kad po žodinio konflikto su R. K. pastarasis išbėgo į kiemą su metaline golfo lazda rankose ir trenkė jam vieną kartą į pilvą. Po smūgio jis bandė atimti lazdą ir jie abu tarpusavyje pradėjo muštis, nukrito ant žemės. Muštynių metu į kiemą atbėgo G. V., kuris galbūt sudavė smūgius R. K.; paskui G. V., iš automobilio paėmęs dujų balionėlį, papurškė juo R. K. į veidą; po šių veiksmų jis (E. S.) išvažiavo (2 t., b. l. 21). Pirmosios instancijos teisme E. S. teigė, kad, iki atbėgant G. V., tarp jo ir R. K. vyko tik žodinis konfliktas, muštynės vyko trise („susikibome visi trys“) (2 t., b. l. 121). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme E. S. parodė, kad tuo metu, kai R. K. išbėgo iš namo laiptinės nešinas metaline golfo lazda, G. V. jau buvo šalia jo, R. K. prieš juos abu mosikavosi lazda, pataikė jam, po to jie susigrūmė ant žemės, siekdami iš R. K. atimti lazdą, G. V. žmona ir kaimynė visus išskyrė; kai buvo papurkštos dujos R. K. į veidą, jis nematė (2 t., b. l. 183). Ikiteisminio tyrimo metu G. V. parodė, kad matė, kaip R. K. sudavė golfo lazda E. S., tačiau negalėjo nurodyti, į kurias kūno vietas ir kiek smūgių; po to R. K. trenkė jam (G. V.) lazda į galvą, tačiau užsidengus ranka smūgis pataikė ir į kairės rankos alkūnę; paskui jie abu paguldė R. K. ant žemės, atėmė lazdą ir jį paleido; R. K. vėl juos abu puolė, todėl jis dujų balionėliu papurkšė jam į veidą (1 t., b. l. 161). Pirmosios instancijos teisme G. V. teigė, kad R. K. lazda pirmiausia jam sudavė vieną smūgį, paskui – E. S.. Po to vyko grumtynės ant žemės; lazdą atėmė Marius (T.); dujų balionėliu papurškė R. K. tada, kai E. S. jau buvo išvažiavęs (2 t., b. l. 121). Apeliacinės instancijos teisme G. V. parodė, kad R. K., užpuolęs juos abu lazda ir sudavęs smūgius, bandė nuo jų pabėgti, tačiau jie jį pasivijo, pargriovė ant žemės ir kartu su kaimynu M. T. atėmė lazdą; po to visi išsiskirstė, dar vėliau jį R. K. vėl puolė, todėl jam papurškė dujų balionėliu (2 t., b. l. 181–182). Kaip matyti iš nuteistųjų parodymų turinio, viso proceso metu jie prieštaringai aiškino esmines įvykio aplinkybes (dėl suduotų smūgių, dėl užpuolimo metaline lazda aplinkybių, dėl veiksmų eiliškumo), tačiau apeliacinės instancijos teismas nepašalino jų parodymuose esančių prieštaravimų, nepatikrino jų BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka.

14.2. Be kita ko, teismas savo išvadas grindė liudytojos R. A. tik apeliacinės instancijos teisme duotais parodymais, kurie viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. A. parodė, jog matė, kaip išbėgęs iš laiptinės kaimynas R. K. metaline lazda trenkė vieną kartą G. V. į galvą, buvo užsimojęs trenkti ir antrą kartą, tačiau šio smūgio ji nematė. Po G. V. suduoto smūgio jo ginti puolė jo draugas (E. S.) ir tuomet visi grumdamiesi nukrito ant žemės, vyko muštynės, ji su G. V. žmona bandė juos išskirti; lazdą iš R. K. atėmė atėjęs kaimynas M. T. (1 t., b. l. 72). Pirmosios instancijos teisme liudytoja tvirtino, jog matė G. V. lazda suduotus du smūgius, antrasis – į ranką. Trise jie tik stumdėsi, nesimušė, M. T. atėmė lazdą iš R. K. ir išsinešė; ant R. K. kūno jokių sužalojimų nematė (2 t., b. l. 86–87). Apeliacinės instancijos teisme liudytoja R. A. taip pat parodė, jog tiesiogiai matė, kaip iš laiptinės išbėgęs R. K. iš karto užpuolė G. V., sudavė du smūgius lazda į galvą ir ranką, o ji kartu su G. V. žmona, E. S. pamačiusi tokius veiksmus puolė ginti G. V. (2 t., b. l. 191). Kaip matyti iš šios liudytojos parodymų turinio, jie buvo priešingi tarpusavyje, neatitiko ir pačių nuteistųjų parodymų, tačiau apeliacinės instancijos teismas parodymų prieštaravimų neanalizavo, jų nepašalino, taip pat nepatikrino jų BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka. Be kita ko, teismas vadovavosi ir liudytojos S. S. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kuriuose ji kategoriškai tvirtino mačiusi R. K. smūgį lazda, tačiau nežino, ar E. S., ar G. V. (2 t., b. l. 107–108). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas vėlgi nepatikrino ir šios liudytojos parodymų, neperskaitė jos ikiteisminio tyrimo parodymų, kuriuose ji tvirtino, jog smūgio lazda nematė, o tik jį girdėjo (1 t., b. l. 73).

14.3. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis tik prieštaringais nuteistųjų, liudytojų R. A., S. S. parodymais ir konstatuodamas, kad nuteistieji suduodami rankomis smūgius tik gynėsi nuo R. K. pavojingo kėsinimosi, o atėmę iš pastarojo golfo lazdą šiuos veiksmus iš karto nutraukė, neišdėstė jokių motyvų, kodėl, darydamas tokias išvadas, nesivadovauja kitais bylos įrodymais (tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo M. T. parodymais, kuris nuosekliai teigė, jog nuteistieji mušė nukentėjusįjį, gulintį veidu į žemę; metalinė lazda tuo metu jau buvo numesta šalia; tai, kad G. V. žmona ir kaimynė R. A. bandė juos atitraukti nuo mušamo R. K.; jis padėjo moterims nutraukti muštynes; nevertino ir liudytojos R. A. parodymų dalies, patvirtinančios liudytojo M. T. parodymus apie tai, kad ji skyrė besimušančius, nepašalino prieštaravimų liudytojų M. T. ir R. A. parodymuose (1 t., b. l. 67, 71), nenustatė, iš ko (G. V. ar R. K.) buvo atimta metalinė lazda, ar ji buvo numesta, ar grumtynės vyko toliau be jos, ir kt.).

15. Pažymėtina, kad, spręsdamas būtinosios ginties situaciją, teismas turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 straipsnio taikymą.

16. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

16.1. Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012 ir kt.).

16.2. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju sprendžiant, ar buvo būtinosios ginties situacija, turi būti atsižvelgiama į daugelį konkrečių veiksnių, aplinkybių, parodančių įvykio eigą, jame dalyvaujančių asmenų veiksmus ir jų seką, padedančių atskleisti kėsinimosi ir gynybos (jei tokie buvo) pobūdį, įvykio dalyvių elgesio kryptingumą bei tikruosius siekius.???

17.???Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyti konkretūs nukentėjusiojo ir nuteistųjų veiksmai, leidžiantys teismui pagrįsti savo išvadą dėl konflikto, peraugusio į fizinio smurto panaudojimą, pradžios, t. y. nenustatyta pavojingo kėsinimosi pradžia. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad golfo lazda smūgiai nebuvo suduoti, konstatavo, jog R. K. puolė nuteistuosius su golfo lazda, tačiau objektyviai nenustatė R. K. veiksmų, jų eiliškumo. Lieka neaišku, ar R. K. pirmiausia užpuolė kieme esantį ir prieš tai žodžiu su juo konfliktavusį E. S., po ko įvyko jųdviejų muštynės, o vėliau į kiemą atbėgo G. V., siekdamas apginti E. S., kaip pastarasis teigė pirminiuose parodymuose, ar, priešingai, pirmiausia buvo užpultas metaline lazda G. V., jam suduoti du smūgiai, o E. S. stojo ginti G. V. (liudytojos R. A. parodymai). Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas neišdėstė jokių motyvų apie galimai R. K. padarytus G. V. ir E. S. sužalojimus. Todėl kyla klausimas dėl nukentėjusiojo R. K. realaus kėsinimosi, t. y. kada ir kokiais veiksmais jis buvo realiai pradėtas ir į ką jis buvo nukreiptas. Iš E. S. ir paties nukentėjusiojo parodymų turinio matyti, kad žodinis konfliktas įvyko būtent tarp E. S. ir R. K., tačiau iš anksčiau aptartų asmenų parodymų galima daryti išvadą, kad pirmiausia buvo kėsinamasi į G. V.. Be kita ko, nenustatyta, kokie buvo konkretūs G. V. ir E. S. veiksmai (ar jie gynėsi nuo R. K. puolimo, ar patys pradėjo smurtinius veiksmus). Byloje visiškai neištirta ir neįvertinta kaltinime nurodyta aplinkybė (kuriai visiškai nemotyvuotai pritarta skundžiamame nuosprendyje), jog nukentėjusiajam R. K. tyčia buvo suduotas vienas smūgis mediniu pagaliu į kairę ranką bei galvą, nuo kurio jis nukrito ant žemės (po kurio buvo smūgiai rankomis ir kojomis). Nenustatyta, ar toks įrankis (medinis pagalys) buvo naudojamas, ar realiai juo buvo suduoti smūgiai R. K., jei taip, tai kas ir kada juos sudavė. Apie tai, kad R. K. buvo suduotas smūgis mediniu pagaliu, parodymus davė pats nukentėjusysis, tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje visiškai nevertino nukentėjusiojo parodymų, nepatikrino jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, neišdėstė motyvų dėl jų patikimumo, nors, kaip matyti iš jų turinio, juose taip pat buvo prieštaravimų (ikiteisminio tyrimo pradžioje teigė, jog G. V. mediniu pagaliu smūgiavo du kartus jam į galvos sritį, apie metalinę golfo lazdą jokių parodymų nedavė – 1 t., b. l. 11, 29–31; apie tai, kad pats R. K. išbėgo rankoje nešinas metaline golfo lazda, jis davė parodymus tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje – 1 t., b. l. 36, beje, šioje apklausoje jis parodė, kad metaline lazda norėjo apsiginti po G. V. jam jau suduotų dviejų smūgių). Taigi, nepašalinęs byloje esančių prieštaravimų, neištyręs visų kaltinimui reikšmingų aplinkybių, teismas negalėjo daryti išvados, ar gynyba (jei ji buvo) atitiko galimo kėsinimosi pobūdį ir intensyvumą.

18. Be kita ko, kaip minėta nutarties 14.3 punkte, apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas, kad G. V. ir E. S., iš R. K. atėmę golfo lazdą, t. y. apsigynę nuo pavojingo kėsinimosi, iš karto nutraukė smurtinius veiksmus, neišdėstė jokių motyvų dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog fizinis smurtas prieš veidu į žemę gulintį R. K. buvo tęsiamas, golfo lazdai jau esant numestai į šalį, o G. V. ir E. S. smurtiniai veiksmai buvo nutraukti tik įsikišus kitiems asmenims (liudytojo M. T. parodymai). Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio analizė rodo, kad nebuvo tinkamai nustatyta ir pavojingo kėsinimosi pabaiga.

19. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl baudžiamosios bylos nutraukimo nustačius, kad G. V. ir E. S. veikė būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys), nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir bylos patikrinimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Šių baudžiamojo proceso normų pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl jie laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Įvertinus tai, kad sprendžiant nutartyje nurodytus klausimus turi būti vertinamos ne tik teisinės aplinkybės, bet ir įrodymai dėl faktinių aplinkybių tinkamo nustatymo, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

20. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Vadovaudamasi šia procesine taisykle, teisėjų kolegija nepasisako dėl prokuroro ir nukentėjusiojo R. K. kasacinių skundų argumentų, susijusių su BK 284 ir 140 straipsnių taikymu, kadangi apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą ir išsprendęs G. V. ir E. S. priimto pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, turės pasisakyti ir dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį bei dėl dalies kaltinimo, susijusio su nukentėjusiojo patirtais sužalojimais dėl cheminio akių nudeginimo, taip pat ir dėl kasatoriaus R. K. ginčijamo civilinio ieškinio dydžio.

Dėl nukentėjusiojo R. K. atstovo advokato K. Gudyno prašymo priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti

21. Nukentėjusiojo R. K. gynėjas advokatas K. Gudynas nukentėjusiajam prašo priteisti iš G. V. ir E. S. 550 Eur patirtų išlaidų surašant kasacinį skundą ir atstovaujant jam kasacinės instancijos teisme (2019 m. rugsėjo 13 d. pinigų priėmimo kvitas, serija LAT, Nr. 1005762).

22. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad minėtos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012, 2K-303/2014, 2K-153-696/2015, 2K-177-696/2015, 2K-143-696/2017).

23. Kasacine tvarka byla nagrinėjama ir pagal nukentėjusiojo R. K. skundą, kuris tenkinamas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, naikinamas ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Dėl to nukentėjusiojo prašymas priteisti patirtas išlaidas advokato darbui apmokėti už kasacinio skundo surašymą ir nukentėjusiojo atstovo advokato K. Gudyno nukentėjusiojo R. K. interesų atstovavimą kasacinės instancijos teisme tenkinamas iš dalies, priteisiant dalį prašomos sumos, t. y. 400 Eur patirtoms išlaidoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 23 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš nuteistųjų G. V. ir E. S. priteisti po 200 Eur nukentėjusiajam R. K. turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Vytautas Masiokas

Daiva Pranytė-Zalieckienė