V. N. pagal BK 182 str. 2 d., 300 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-225-303/2019

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00239-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.7;

1.2.14.5.2; 1.2.29.1.3; 1.2.29.3.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio, nuteistojo R. N., nuteistojo A. P., nuteistojo juridinio asmens UAB „T.“ (buvusios UAB „B.“) gynėjo advokato Justo Jankausko ir nuteistojo G. G. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams aštuoniems mėnesiams, ją paskirta atlikti pataisos namuose.

R. N. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams devyniems mėnesiams, 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be bausmę vykdančios institucijos leidimo.

G. G. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį 200 MGL (7534 Eur) dydžio bauda.

A. P. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį 200 MGL (7534 Eur) dydžio bauda, BK 300 straipsnio 3 dalį 100 MGL (3767 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 250 MGL (9417,50 Eur) dydžio bauda.

BUAB „R.“ nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir paskirta bausmė – įmonės likvidavimas.

(Duomenys neskelbtini) įmonė UAB „B.“ nuteista pagal BK 20 straispnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį 800 MGL (30 136 Eur) dydžio bauda, 300 straipsnio 3 dalį 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 1000 MGL (37 660 Eur) dydžio bauda.

Pripažinta teisė R. P., G. V. ir UAB „H.“ į ieškinių patenkinimą, žalos dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.

Iš V. N., R. N., G. G. ir A. P. solidariai priteista 1752 Eur R. P. proceso išlaidų.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 1 d. nutartis, kuria nuteistojo V. N., nuteistojo R. N., nuteistojo G. G. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko, nuteistojo A. P. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės, nuteistosios bankrutavusios UAB „R.“ ir jos gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio, nuteistosios UAB „T.“ (buvusios (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“) ir jos gynėjo advokato Justo Jankausko, nukentėjusiojo G. V. ir nukentėjusiosios R. P. apeliaciniai skundai atmesti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendis pakeistas.

Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies pašalintos formuluotės: „Šiuo atveju A. P. už parduotą bendrovės turtą apskritai pinigų negavo“, „Iš <...> išrašo matyti, kad <...> nekilnojamojo turto <...> vidutinė rinkos vertė yra žymiai mažesnė už tą, kurią pardavė A. P. „H.“, kaip neatitinkančios nustatytų aplinkybių.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš V. N., R. N., G. G. ir A. P. priteista solidariai 1752 Eur proceso išlaidų nukentėjusiajai R. P.

Priteista iš V. N., R. N., G. G. ir A. P. po 438 Eur proceso išlaidų nukentėjusiajai R. P.

Ištaisytos nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse padarytos klaidos, nustatant: kad R. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 302 straipsnio 2 dalį; kad BUAB „R.“ pripažinta kalta pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. V. N., R. N. ir juridinis asmuo UAB „R.“ nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, žinodami, kad V. N. nėra UAB „H.“ akcininkas ir neįgaliotas veikti UAB „H.“ akcininkų R. P. bei G. V. vardu, ne anksčiau kaip 2012 m. birželio 29 d. advokato V. M. kontoroje (duomenys neskelbtini), kompiuterine technika pagaminę ir pasirašę netikrą dokumentą, t. y. 2012 m. birželio 13 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „H.“ akcininkas V. N., turintis 100 vnt. paprastųjų vardinių emitento UAB „H.“ akcijų, pardavė jas už 25 000 Lt (7240,50 Eur) UAB „R.“ atstovaujančiam įmonės direktoriui R. N., taip apgaule UAB „R.“ naudai įgijo R. P. ir G. V. priklausantį didelės – 3 067 610 Lt (888 441,27 Eur) vertės turtą – UAB „H.“ akcijas, dėl to padarė R. P. ir G. V. didelę žalą.

2. G. G. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su V. N. ir R. N., siekdami apgaule G. G. vardu įgyti didelės vertės turtinę teisę į UAB „H.“ nekilnojamąjį turtą, žinodami, kad UAB „H.“ akcijos UAB „R.“ vardu įgytos pagal netikrą 2012 m. birželio 13 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, R. N. 2012 m. birželio 13 d. 16.52 val. VĮ Registrų centro Klaipėdos filiale patvirtinęs savo parašu pateikė suklastotus dokumentus, t. y. 2012 m. birželio 13 d. prašymą Nr. 3904833 įregistruoti naują UAB „H.“ akcininkę – UAB „R.“; 2012 m. birželio 13 d. UAB „H.“ akcininkų sąrašą, kuriame nurodyta, kad UAB „R.“ yra 100 proc. akcininkė, bei 2012 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 12/12-06-13 atšaukti UAB „H.“ vadovą ir paskirti naują vadovą – R. N., kurie 2012 m. birželio 14 d. buvo įregistruoti Juridinių asmenų registre; pateikęs Juridinių asmenų registro trumpąjį išrašą, kuriame nurodyti netikri duomenys, kad R. N. yra UAB „H.“ direktorius, ne anksčiau kaip 2012 m. birželio 29 d. sudarė UAB „H.“ vardu 2012 m. birželio 14 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį, pagal kurią UAB „W.“ direktorius R. K. įsipareigojo surasti pirkėją UAB „H.“ nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui Palangoje, (duomenys neskelbtini); Palangos miesto (duomenys neskelbtini) notarų biure R. N., neteisėtai prisistatęs UAB „H.“ direktoriumi, dalyvaujant V. N., 2012 m. birželio 14 d. notarei S. L. išreiškė norą sudaryti UAB „H.“ priklausančio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir paprašė užsakyti reikalingus planuojamam sandoriui įvykdyti duomenis VĮ Registrų centre, o 2012 m. birželio 15 d. tarp 10 ir 11 val. pasirašė įgaliojimą, kuriuo neteisėtai UAB „W.“ direktorių R. K. įgaliojo parduoti UAB „H.“ priklausantį pirmiau minėtą nekilnojamąjį turtą. 2012 m. birželio 15 d. notarė S. L., nesuvokdama R. N. nusikalstamo sumanymo, paruošė UAB „H.“ nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „H.“, atstovaujama įgalioto asmens UAB „W.“ direktoriaus R. K., bendrovei „M.“, atstovaujamai direktoriaus T. M., už 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) parduoda nekilnojamąjį turtą Palangoje, (duomenys neskelbtini), nustatant 30 kalendorinių dienų atsiskaitymo terminą, kurią pasirašė sandorio šalys. „M.“ direktoriui T. M. sužinojus apie areštuotą UAB „H.“ turtą ir 2012 m. birželio 22 d. kreipusis per notarę S. L. su pareiškimu UAB „H.“ nutraukti sudarytą 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, R. N. ne anksčiau kaip 2012 m. liepos 10 d. advokato V. M. kontoroje kompiuteriu atspausdino ir pasirašė 2012 m. birželio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria, kaip UAB „H.“ direktorius, neteisėtai perleido G. G. reikalavimo teisę į skolininkę – UAB „M.“ dėl 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) skolos perėmimo už parduotą UAB „H.“ nekilnojamąjį turtą pagal 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 970 000 Lt (280 931,42 Eur), taip V. N., R. N. ir G. G., veikdami bendrininkų grupe, G. G. vardu įgijo didelės – 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) vertės turtinę teisę.

3. R. N. tyčia, turėdamas išankstinį tikslą apgaule kitų naudai įgyti svetimą – UAB „H.“ turtą, žinodamas, jog VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre pagal jo paties pateiktus dokumentus yra užregistruoti netikri duomenys, pateikęs Juridinių asmenų trumpąjį išrašą, kuriame nurodyti netikri duomenys, kad R. N. nuo 2012 m. birželio 14 d. yra UAB „H.“ direktorius, 2012 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 12/12-06-13 atšaukti UAB „H.“ vadovą ir paskirti naują vadovą, AB SEB banko Vakarų regiono filiale UAB „H.“ vardu 2012 m. birželio 15 d. sudarė elektroninių paslaugų teikimo sutarties Nr. 7693 specialiąją dalį ir sutarties priedą Nr. 1 „Atpažinimo priemonės naudojimo sąlygos“, kurių pagrindu jam buvo suteikta galimybė neteisėtai vykdyti pavedimus iš UAB „H.“ sąskaitų banke, ir neteisėtai pervedė 2012 m. birželio 18 d. į UAB „W.“ sąskaitą banke 30 600 Lt (8862,37 Eur), į UAB „R.“ sąskaitą banke 1000 Lt (289,62 Eur), 2012 m. birželio 19 d. pervedė į UAB „G.“ sąskaitą banke 4900,50 Lt (1419,28 Eur); taip pat AB Šiaulių banko Klaipėdos filiale 2012 m. birželio 19 d. sudarė „SB Linijos“ paslaugos teikimo sutartį juridiniams asmenims Nr. IB05-68092, užpildė parašų ir antspaudo pavyzdžių kortelę, kurių pagrindu jam buvo suteikta galimybė neteisėtai vykdyti pavedimus iš UAB „H.“ sąskaitos banke, ir neteisėtai pervedė 2012 m. birželio 20 d. į advokato V. M. kontoros sąskaitą banke 23 000 Lt (6661,26 Eur), 2012 m. birželio 26 d. į valstybės įmonės Registrų centro sąskaitą banke 112 Lt (32,44 Eur), į antstolės V. D. sąskaitą banke 150 Lt (43,44 Eur), taip nurodytų asmenų naudai įgijo didelės – iš viso 59 762 Lt (17 308,27 Eur) vertės UAB „H.“ priklausantį turtą.

4. A. P. ir juridinis asmuo (duomenys neskelbtini) įmonė UAB „B.“ nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su R. N., siekdami apgaule (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“, atstovaujamos generalinio direktoriaus A. P., vardu įgyti didelės vertės turtinę teisę į UAB „H.“ turtą, R. N. žinodamas, kad 2012 m. birželio 22 d. Klaipėdos apygardos teismo priimta nutartimi jam, kaip UAB „H.“ direktoriui, yra uždrausta sudarinėti sandorius, susijusius su UAB „H.“ turto perleidimu, bei sudarinėti kitokius sandorius, kurie mažintų bendrovės turtą, taip pat kad jis yra įpareigotas neprisiimti bendrovės vardu jokių skolinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims, kad jo kaip direktoriaus atstovaujamai UAB „R.“ yra uždrausta priimti sprendimus, susijusius su UAB „H.“ turto perleidimu bei sandorių, mažinančių bendrovės turtą ar kitaip galinčių turėti įtakos bendrovės turtinėms teisėms, sudarymu, ir priimti sprendimus, susijusius su turtiniais įsipareigojimais kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims, bei prisiimti skolinius įsipareigojimus, bei žinodamas, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartimi UAB „H.“ turto administratore yra paskirta UAB P. įgaliotas asmuo L. L. K., ne anksčiau kaip 2012 m. rugsėjo 5 d. advokato V. M. kontoroje kompiuterine technika pagamino netikrą dokumentą – 2012 m. birželio 21 d. paprastąjį neprotestuotiną 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) vekselį, kuriame įtvirtino netikrus duomenis, kad UAB „H.“ pagal šį paprastąjį vekselį iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. be sąlygų įsipareigoja (duomenys neskelbtini) įmonei UAB „B.“ sumokėti 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur), kaip UAB „H.“ direktorius pasirašė ir perdavė šį aiškiai netikrą dokumentą A. P., kuris 2012 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Kauno (duomenys neskelbtini) notarų biurą, pateikdamas šį aiškiai netikrą 2012 m. birželio 21 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, su prašymu sudaryti vykdomąjį įrašą ir iš UAB „H.“ išieškoti 1 003 030 Lt (290 497,57 Eur) sumą. Notaras D. G., nesuvokdamas A. P. nusikalstamų ketinimų, išdavė vykdomąjį įrašą L-3094, kurį A. P. tą pačią dieną perdavė vykdyti nesuvokiančiam jo nusikalstamų ketinimų antstoliui M. P., kuris tą pačią dieną pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0123/12/01200 dėl 1 003 030 Lt (290 497,57 Eur) išieškojimo iš UAB „H.“ ir laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2012 m. spalio 1 d. iš bendrovės sąskaitų bankuose į antstolio M. P. sąskaitą banke išieškojo 574 163,46 Lt (166 289,23 Eur), iš jų 200 000 Lt (57 924 Eur) pervedė 2012 m. rugsėjo 26 d. į (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ sąskaitą banke. Siekdami, kad 2012 m. birželio 21 d. paprastajam neprotestuotinam vekseliui būtų pagrindas egzistuoti, 2012 m. rugsėjo 21 d. advokato V. M. kontoroje R. N. kompiuterine technika pagamino netikrą dokumentą – 2012 m. birželio 21 d. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „H.“ už 3 000 000 Lt (868 860,06 Eur) iš (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ įsipareigojo pirkti nekilnojamąjį turtą Kaune, (duomenys neskelbtini), ir ją kartu su A. P. pasirašė, taip (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ vardu įgijo didelės – 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) vertės turtinę teisę, dėl to padarė UAB „H.“ didelę žalą.

5. R. N. nuteistas už tai, kad, 2012 m. birželio 14 d. UAB „V.“ Klaipėdos atstovybėje tyčia pateikęs Juridinių asmenų registro trumpąjį išrašą, kuriame nurodyti VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre pagal jo paties pateiktus dokumentus užregistruoti netikri duomenys, kad R. N. nuo 2012 m. birželio 14 d. yra UAB „H.“ direktorius, ir užpildęs prašymą pagaminti antspaudą, neturėdamas teisėto pagrindo įgijo UAB „H.“ antspaudą, kurį neteisėtai laikė su savimi, iki jį neteisėtai panaudojo advokato V. M. kontoroje uždėdamas ant 2012 m. birželio 21 d. data surašytų: akcijų pasirašymo sutarties dėl UAB „H.“ įstatinio kapitalo didinimo, UAB „H.“ įstatų, preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties dėl įsipareigojimo už 3 000 000 Lt (868 860,06 Eur) UAB „H.“ vardu pirkti nekilnojamąjį turtą, paprastojo neprotestuotino vekselio, šiais neteisėtais veiksmais padarė didelę – 3 040 000 Lt (880 444,86 Eur) žalą UAB „H.“.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

6. Kasaciniu skundu nuteistasis V. N. ir jo gynėjas advokatas D. Raulušaitis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 1 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, taip pat sudaryti bylai nagrinėti mišrią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegiją. Kasatoriai skunde nurodo:

6.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. N. nuteistas už tai, kad UAB „R.“ naudai apgaule įgijo R. P. ir G. V. priklausantį 3 067 610 Lt (888 441,27 Eur) vertės turtą – UAB „H.“ akcijas, bei už tai, kad apgaule įgijo UAB „H.“ priklausančią 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) vertės turtinę teisę – reikalavimo teisę į skolininkę UAB „M.“, bet nuosprendyje nenurodyti ir neaptarti bylos duomenys, kurių pagrindu šios vertės buvo nustatytos. Gali būti, kad reikalavimo teisės vertė siejama su 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, pagal kurią UAB „H.“ pardavė nekilnojamąjį turtą UAB „W.“ už 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur), nurodyta kaina, o kaip buvo nustatyta UAB „H.“ akcijų vertė, nėra aišku. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje taip pat nenurodė ir neaptarė bylos duomenų, kuriais grindžia reikalavimo teisės 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) vertę, o akcijų vertę grindžia: nukentėjusiosios civilinio ieškinio teiginiu, kad akcijų rinkos vertė sudaro ne mažiau kaip 3 067 610 Lt (888 441,27 Eur) ir tai pagrįsta turimu bendrovės turtu ir įsipareigojimais; 2011 m. gruodžio 31 d. bendrovės finansinės atskaitomybės (balanso) duomenimis, kad 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. bendrovės nuosavą kapitalą sudaro 3 067 610 Lt (888 441,27 Eur), o grynąjį pelną – 1 250 067 Lt (362 044,43 Eur); liudytojos L. N. parodymais pirmosios instancijos teisme, kad UAB „H.“ apyvarta 2012 m. buvo apie 6 000 000 Lt (1 737 720 Eur); 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, kuria realizuoto bendrovės turto vertė 2012 m. birželio 14 d., Nekilnojamojo turto registro duomenimis, buvo didesnė nei 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur); 2011 m. lapkričio 28 d. nekilnojamojo turto perdavimo–priėmimo aktu UAB „H.“ perduodamo turto kaina buvo 1 650 000 Lt (477 873,03 Eur). Teismai reikalavimo teisės vertę sieja su 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta jos kaina, o akcijų vertę sieja su nurodyta nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje, bendrovės finansinėje atskaitomybėje ir bendrovės sudarytame sandoryje nepagrįstai, toks vertinimas neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7, 6 straipsnių, Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V2-18 patvirtintų 32-ojo verslo apskaitos standarto „Tikrosios vertės nustatymas“ metodinių rekomendacijų (TAR, 2014-12-23, Nr. 2014-20573) 4, 5 punktų nuostatų, teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111/2008). Dėl to darytina išvada, kad UAB „H.“ akcijų ir reikalavimo teisės į skolininkę UAB „M.“ vertės, svarbios sprendžiant dėl V. N. veikų kvalifikavimo ir jam inkriminuojamos žalos dydžio, tinkamai gali būti nustatytos tik pasitelkiant specialiųjų žinių turinčius specialistus (turto vertintojus) ir atsižvelgiant į reikšmingų aplinkybių bei duomenų visumą, o to nepadarę teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

6.2. Byloje nėra rašytinės akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ar materialiųjų akcijų sertifikatų su atitinkamais įrašais (indosamentais), taip pat kitų duomenų, pagrindžiančių, kad V. N. UAB „H.“ akcijas pardavė G. V. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu UAB „H.“ akcijos priklausė R. P. ir G. V., remdamiesi liudytojų G. V., UAB „H.“ direktore dirbusios R. R., V. T. parodymais, 2002 m. gruodžio 16 d. pranešimu dėl įmonės akcininkų pasikeitimo, o apeliacinės instancijos teismas – ir G. V. priklausančia vertybinių popierių sąskaita Nr. 301/3, kurioje nurodyta, kad 2002 m. lapkričio 10 d. buvo sudaryta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis ir jis įgijo 100 vnt. (100 proc.) akcijų iš V. N. priklausančios korespondentinės vertybinių popierių sąskaitos Nr. 301/2; atitinkamu patvirtinimu UAB „H.“ akcininkų registracijos žurnale, bet atmetė nuteistojo parodymus, kad jis akcijų 2002 m. G. V. realiai nepardavė, o tik, siekdamas jas išsaugoti (paslėpti) nuo gresiančio išieškojimo, suorganizavo, kad UAB „H.“ apskaitoje bei VĮ Registrų centre fiktyviai būtų nurodyta, kad bendrovės akcijos buvo perleistos G. V., kuriuo tuo metu visiškai pasitikėjo, nevertino bylos duomenų, kad, nepaisant 2002 m. registruose užfiksuoto akcininkų pasikeitimo, nuteistasis ir toliau faktiškai vykdė akcininko funkcijas: sprendė dėl įmonės veiklos krypčių, investicijų, gyveno įmonei nuosavybės teise priklausančiame name ir kt., o G. V. įmonės veikloje visiškai nedalyvavo. Apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo parodymus, kad 2002 m. UAB „H.“ akcijos buvo materialiosios ir galėjo būti perleidžiamos tik darant atitinkamus įrašus akcijose, bei nepagrįstai laikė nustatyta, kad UAB „H.“ akcijos buvo nematerialiosios, nes pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 41 straipsnio 1 dalį uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti materialiosios arba nematerialiosios, pagal aktualiu laikotarpiu galiojusių UAB „H.“ 1999 m. gruodžio 21 d. įstatų 5.1 punktą bendrovės išleistos akcijos yra materialiosios, o akcijų savininkas yra tas fizinis ar juridinis asmuo, kuris nurodytas sertifikate ir įrašytas į akcininkų registracijos knygą. Kita vertus, nepaisant to, ar UAB „H.“ akcijos buvo materialiosios, ar nematerialiosios, nuteistasis jokių akcijų jų perleidimui taikomu teisiniu režimu, nustatytu Akcinių bendrovių įstatymo 49 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 1 dalies 11 punkte, 2 dalyje, 1.93 straipsnio 2 ir 6 dalyje, aptartu ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-549/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-549/2010">3K-3-549/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-189/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-189/2013">3K-3-189/2013</a>), 2002 m. niekam neperleido. Nesant akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ar (ir) atitinkamų įrašų materialiųjų akcijų sertifikatuose (indosamentų), remiantis liudytojų parodymais ir išvestiniais duomenimis apie akcijų savininko registraciją UAB „H.“ apskaitoje bei VĮ Registrų centre, negali būti daroma išvada apie jų perleidimą. Nė vienas iš pirmiau aptartų įrodymų nepagrindžia V. N. valios perleisti akcijas G. V. Visų liudytojų parodymai, kuriais remiasi teismai, yra nepatikimi. G. V. neabejotinai turi interesą jas išlaikyti kaip savo nuosavybę, o R. R. ir V. T. galbūt vengia atsakomybės už akcininkų pasikeitimo įregistravimą registruose, nesant tam teisėto pagrindo – rašytinės sutarties arba įrašų materialiųjų akcijų sertifikatuose. Be to, G. V. bylos nagrinėjimo metu nenurodė nei kada, nei kaip jis prarado akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, o teismai šių aplinkybių taip pat netyrė. Byloje nėra net akcijų pirkimo–pardavimo sutarties kopijos, nors, atsižvelgiant į tai, kad akcininkų pasikeitimo registracija bendrovės registruose ir VĮ Registrų centre gali būti daroma tik tokių sutarčių pagrindu, sutarties kopijų turėjo būti padaryta bent keletas. Pagal pirmiau nurodytų teisės aktų akcijų perleidimo teisinį reguliavimą darytina išvada, kad UAB „H.“ akcijų nuosavybės teisė gali būti nustatoma: 1) iš įrašų akcijose (indosamentų), jei laikoma, kad akcijos perleidimo metu buvo materialiosios, arba 2) iš rašytinės akcijų pirkimo– pardavimo sutarties, jei laikoma, kad akcijos perleidimo metu buvo nematerialiosios. Nepaisant aptartų civilinės teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės į akcijas atsiradimą, gali būti sukurta prieštaringa teisinė situacija, kai baudžiamojoje byloje asmuo bus nuteistas už svetimo turto įgijimą apgaule, o civilinėje byloje dėl to paties turto jis bus pripažintas šio turto savininku. Pažymėtina, kad nuteistasis Klaipėdos apygardos teismui, nagrinėjančiam R. P. ieškinį dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo niekinėmis ir restitucijos taikymo (civilinė byla Nr. 2-1480-265/2012), yra pateikęs priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti niekinėmis 2005 m. lapkričio 10 d. ir 2007 m. vasario 2 d. UAB „H.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis ir taikyti restituciją. Pagrindinis priešieškinio argumentas yra tai, kad V. N. 2002 m. nepardavė UAB „H.“ akcijų G. V., o šis atitinkamai jų negalėjo parduoti R. P. Ši civilinė byla Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartimi sustabdyta, iki įsiteisės teismo sprendimas, priimtas šioje baudžiamojoje byloje. Taigi, teismai, esant neišnagrinėtai civilinei bylai dėl UAB „H.“ akcijų nuosavybės teisės, skubotai ir nepagrįstai, neatsižvelgdami į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką civilinėse bylose, nesant nei rašytinės nematerialiųjų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, nei įrašų materialiųjų akcijų sertifikatuose (indosamentų), remdamiesi liudytojų parodymais ir įrašais registruose, nepagrįstai nusprendė, kad šios akcijos nuteistajam V. N. nuo 2002 m. lapkričio 10 d. nepriklauso, dėl to netinkamai taikė BK 182 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai nusprendė, kad nuteistasis V. N. apgaule įgijo svetimą turtą.

6.3. Šioje byloje teismai nusprendė, kad dėl tariamos reikalavimo teisės perleidimo kitam asmeniui G. G. naudai apgaule buvo įgyta 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) vertės turtinė teisė, bet nenurodė, prieš ką buvo panaudota apgaulė ir kam kilo žala dėl šios teisės perleidimo G. G. Iš tikrųjų žala dėl aptartų veiksmų nei UAB „H.“, nei UAB „M.“, nei kitiems asmenims nekilo. UAB „M.“ pagal pirkimo–pardavimo sutartį pirko nekilnojamąjį turtą, taigi turėjo prievolę sumokėti jo kainą, o dėl to, kad pardavėja UAB „H.“ reikalavimo teisę į UAB „M.“ pardavė kitam asmeniui (G. G.), UAB „M.“ interesai nenukentėjo, tuo labiau kad UAB „M.“ minėta sutartimi sulygtos kainos nemokėjo nei UAB „H.“, nei naujam kreditoriui G. G. Teisme UAB „M.“ direktorius T. M. nenurodė, kad dėl reikalavimo teisės perleidimo G. G. jo vadovaujamai bendrovei buvo padaryta žala, o UAB „M.“ baudžiamajame procese civilinio ieškinio nereiškė. Dėl reikalavimo teisės perleidimo G. G. žala nebuvo padaryta ir UAB „H.“. UAB „H.“ nekilnojamojo turto pirkėjai UAB „M.“ pagal CK 6.393 straipsnio 4 dalyje, 6.398 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus neperdavė, dėl to nėra pagrindo teigti, kad apskritai turėjo realią reikalavimo teisę, kad UAB „M.“ sumokėtų sutartimi sulygtą nekilnojamojo turto kainą. Be to, UAB „H.“ reikalavimo teisė į UAB „M.“ buvo perleista už kainą, labai artimą nekilnojamojo turto pardavimo kainai, – 970 000 Lt (280 931,42 Eur). Byloje nesant duomenų, kad naujasis kreditorius G. G. būtų turėjęs ketinimų nemokėti UAB „H.“ pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį sulygtų 970 000 Lt (280 931,42 Eur), nėra pagrindo teigti, kad dėl aptariamo reikalavimo teisės perleidimo UAB „H.“ buvo padaryta žala ar kaip nors kitaip pakenkta jos interesams. Taigi, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nenustatę, kad V. N. veiksmais buvo padaryta turtinė žala, jo veiką netinkamai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

6.4. Pagal kaltinamąjį aktą ir prokuroro prašymu pakeistą kaltinimą V. N. buvo kaltinamas dėl trijų nusikalstamų veikų: pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (didelės vertės turto įgijimu apgaule), 300 straipsnio 3 dalį (netikros akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagaminimu), 182 straipsnio 2 dalį (didelės vertės turtinės teisės įgijimu apgaule). Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad laiko nustatyta, jog V. N. padarė tris analogiškai kaip ir pakeistame kaltinime aprašytas nusikalstamas veikas, o rezoliucinėje dalyje nurodė, kad V. N. pripažįsta kaltu ir skiria bausmes už dvi nusikalstamas veikas – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 63 straipsnio 1 dalies nuostatas ir už dvi BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas bausmę paskyrė bendrai, dėl to aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.

6.5. Atsižvelgus į tai, kad šiai bylai išspręsti teisingai yra būtina tinkamai įvertinti civilinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės į bendrovės akcijas atsiradimo momentą, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perėjimo momentą ir reikalavimo teisės perleidimo sutartimi sukeliamas teisines pasekmes, teiktinas prašymas šiai bylai nagrinėti sudaryti mišrią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegiją.

7. Kasaciniu skundu nuteistasis R. N. prašo panaikinti Klaipėdos miesto aplinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 1 d. nutartį ir bylą jam ir nuteistajam juridiniam asmeniui BUAB „R.“ nutraukti. Kasatorius nurodo:

7.1. Teismai pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes neteisėtai ir nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius ir kasatoriaus R. N. veiksmus pripažino nusikalstamomis veikomis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 302 straipsnio 2 dalį.

7.2. Teismai nesutiko su kasatoriaus argumentacija, pagrįsta kasacinės instancijos teismo praktika civilinėse bylose, kad teisinė registracija viešame registre atlieka teisių viešinimo, o ne teisių nustatymo funkciją, todėl, iš V. N. gavęs informaciją apie nepagrįstai ir neteisėtai VĮ Registrų centro tvarkomame Juridinių asmenų registre įregistruotus UAB „H.“ dalyvių duomenis, teisėtai ir pagrįstai išsiaiškino dėl UAB „H.“ akcijų tikrojo savininko V. N., kuris iki privaloma rašytine forma sudaryto 2012 m. birželio 13 d. UAB „H.“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorio nebuvo sudaręs ir įforminęs jokio UAB „H.“ akcijų nuosavybės teisių perleidimo sandorio, nuosavybės teisių; sisteminiu CK 6.103 straipsnio, 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 1.5 straipsnio nuostatų dėl pirkimo–pardavimo sutarties turinio ir formos aiškinimu (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-228/20017), paties kasatoriaus sistemine Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 114, 183, 185 straipsnių nuostatų samprata, kad akcijų nuosavybės teisių įgijimo (pirkimo–pardavimo sandorių) teisėtumui pagrįsti turi būti steigimo sutarties arba akto, nematerialiųjų akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių ar materialiųjų akcijų (akcijų sertifikatų) indosamentų originalai, nes uždarajai akcinei bendrovei yra priskirta pareiga tvarkyti akcijų apskaitą tik pagal teisės aktų reikalavimus atitinkančias steigimo sutartis arba aktus ir kitas nematerialiųjų akcijų nuosavybės teisių perleidimą nustatančias originalias sutartis ar akcijų arba sertifikatų indosamentus, kurių originalus privaloma išsaugoti tam, kad akcininkai būtų apsaugoti nuo vidinio akcijų perėmimo (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTUtNDY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-395-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-395-469/2016">3K-3-395-469/2016</a>, 3K-3-86-415/2017). Tačiau teismų sprendimuose atlikto civilinių teisinių santykių aiškinimo klaida negali lemti apgaulės paversti gautą turtą kito asmens nuosavybe ir tiesioginės tyčios suvokiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją pripažinimo besivadovaujančio teise kasatoriaus veiksmuose. Pažymėtina, kad civilinės teisės taikymo precedentai kuriami ne baudžiamosiose, o civilinėse bylose, todėl teismai šioje baudžiamojoje byloje neteisėtai aiškino civilinę teisę dėl uždarosios akcinės bendrovės akcijų formos teisėto pakeitimo uždarosios akcinės bendrovės valdymo organui ar jo įgaliotam asmeniui išrašant (pasirašant) vertybinių popierių sąskaitas, nesant jokių akcinės bendrovės dalyvių sprendimų. Galiojant UAB „H.“ 1999 m. gruodžio 21 d. redakcijos įstatų 5 straipsnio 1 dalyje įformintai 100 vnt. materialiųjų 100 Lt (28,96 Eur) nominalios vertės akcijų emisijai, UAB „H.“ valdymo organai bei jų įgalioti asmenys pagal sisteminį CK 2.46 straipsnio 1 dalies, 2.66 straipsnio 5 dalies, 2.81 straipsnio 1 dalies, 2.82 straipsnio 1 dalies ir Akcinių bendrovių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies teisinį reglamentavimą privalėję veikti pagal įstatymus ir 1999 m. gruodžio 21 d. VĮ Registrų centro tvarkomame Juridinių asmenų registre įregistruotus 1999 m. gruodžio 20 d. UAB „H.“ juridinių asmenų steigimo dokumentus (įstatus), iki 2003 m. birželio 25 d. įregistruoto VĮ Registrų centro tvarkomame Juridinių asmenų registre 2003 m. birželio 24 d. įstatų pakeitimo, todėl iki 2003 m. birželio 25 d. vertybinių popierių sąskaitų išrašymo (pasirašymo) forma pakeisti įstatuose nurodytų akcijų formą iš materialiųjų į nematerialiąsias pažeidžiant (ignoruojant) steigimo dokumentuose (įstatuose) nustatytas taisykles negalėjo, nebent UAB „H.“ direktore buvusi R. R. iki 2003 m. birželio 25 d. būtų gavusi būtiną akcijų apskaitos registrui tvarkyti dokumentą, patvirtinantį bendrovės akcijų formos (materialiųjų į nematerialiąsias akcijas) pakeitimą – visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio nutarimą pakeisti akcijų formą, protokolą (ūkio ministro 2001 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 328 patvirtintos Akcijų apskaitos uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarkos 19 straipsnio 6 dalis), tačiau tokio įrodymo byloje nėra. Pažymėtina, kad byloje esanti akcininkų registracijos žurnalu įforminta akcininkų registracijos knyga yra tik materialiųjų akcijų registravimui privalomas dokumentas pagal UAB „H.“ 1999 m. gruodžio 21 d. įstatų 5 straipsnio 1 dalį ir ūkio ministro 2001 m. spalio 31 įsakymu Nr. 328 patvirtintos Akcijų apskaitos uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarkos dalį Nr. III „Materialių akcijų apskaita“ ir priedą Nr. 3, o nematerialiųjų akcijų registravimui rekomenduojamas (neprivalomas) dokumentas yra operacijų akcijomis registravimo žurnalas (ūkio ministro 2001 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 328 patvirtintos Akcijų apskaitos uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarkos 10 straipsnis ir 12 straipsnis, priedas Nr. 2), kurio iki advokato V. M. kontoros pagal kasatoriaus reikalavimą parengto ir jo parašu įforminto UAB „H.“ nebuvo, įrodymų, kad buvo kitas operacijų akcijomis registravimo žurnalas, byloje nėra. Teismų sprendimas šioje byloje pripažinti teisėtais uždarosios akcinės bendrovės valdymo organų ar jų įgaliotų asmenų veiksmus dėl uždarosios akcinės bendrovės akcijų formos iš materialiųjų į nematerialiąsias pakeitimo vertybinių popierių sąskaitų išrašymo (pasirašymo) forma, nesilaikant uždarosios akcinės bendrovės įstatų, yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismai, spręsdami civilinius ginčus dėl valdymo organų atliktų akcinių bendrovių įstatuose apskaitomų vertybinių popierių (akcijų) formų pakeitimo procedūros, turi vadovautis CK 2.46 straipsnio 1 dalies, 2.66 straipsnio 5 dalies, 2.81 straipsnio 1 dalies, 2.82 straipsnio 1 dalies ir Akcinių bendrovių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ir tai negali būti pagrindas vertinti kasatoriaus atliktos veikos tyčios klausimą.

7.3. Pažymėtina, kad, ignoruodami įstatuose nurodytus akcijų duomenis ir jų registravimo tvarką, nukentėjusieji baudžiamojoje byloje G. V. ir R. P. iš vidaus užvaldė UAB „H.“: 1) V. N. ir G. V. vertybinių popierių sąskaitų formomis bendrovės akcijų nuosavybės teisės perrašytos G. V. iki 2003 m. birželio 25 d. atlikto akcijų formos iš materialiųjų į nematerialiąsias pakeitimo įstatų pakeitimo galiojusia tvarka; ir 2) 2005 m. lapkričio 10 d. ir 2007 m. vasario 2 d. bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių, kurios pagal teisės principus impossibillium nula obligatio est (susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja), įtvirtintą CK 6.3 straipsnio 4 dalyje, nemo plus iuris ad alium transferre potest quam in se haberet (niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi), Akcinių bendrovių įstatymo (nuo 2005 m. lapkričio 10 d. iki 2007 m. vasario 2 d. galiojusi įstatymo redakcija) 46 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 4 dalį yra niekinės, nes G. V. 2002 m. lapkričio 10 d. vertybinių sąskaitų sudarymo forma neįgijo UAB „H.“ akcijų nuosavybėn be sertifikato indosamento pagal iki 2003 m. birželio 25 d. nepakeistus (registruotus) įstatus, todėl bendrovės akcijų nuosavybės teisės negalėjo perleisti kitiems asmenims; o 2005 m. lapkričio 10 d. ir 2007 m. vasario 2 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartyse nėra nurodyta UAB „H.“ buveinė, todėl šios sutartys nelemia jokių teisinių pasekmių ir jų pagrindu jokių veiksmų UAB „H.“ vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojai negalėjo atlikti; ir 3) vertybinių popierių sąskaitų parengimo bei koresponduojančių įrašų padarymo forma G. V. UAB „H.“ akcijomis pasidalijus su R. P. Dėl to kasatoriaus tariamas išorinis UAB „H.“ užvaldymas, įvykęs po R. P. ir G. V. vidinio UAB „H.“ užvaldymo, dėl kurio vyksta teisminis ginčas civilinio proceso tvarka (Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-32-265/2019 pagal V. N. pareikštą priešieškinį, kuriuo reikalaujama pripažinti niekinėmis 2005 m. lapkričio 10 d. ir 2007 m. vasario 2 d. UAB „H.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis ir taikyti niekinio sandorio negaliojimo pasekmes (restituciją) – priteisti iš G. V. 7400 Lt (2143,19 Eur) R. P. naudai; Klaipėdos miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-29-1032/2019 pagal BUAB „R.“ ieškinį, kuriuo reikalaujama pripažinti negaliojančiomis UAB „H.“ vertybinių popierių sąskaitas Nr. 301/1, 301/2, 301/3, 301/4; ir pripažinti ab initio (nuo pradžių) niekinėmis 2005 m. lapkričio 10 d. ir 2007 m. vasario 2 d. UAB „H.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis ir taikyti niekinio sandorio negaliojimo pasekmes (restituciją) – priteisti iš G. V. 7400 Lt (2143,19 Eur) R. P. naudai), neturėtų būti kriminalizuojamas, nes dėl kasatoriaus tariamo išorinio UAB „H.“ užvaldymo taip pat vyksta teisminis ginčas Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-32-265/2019 pagal R. P. ieškinio reikalavimus pripažinti niekine 2012 m. birželio 13 d. UAB „H.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį; pripažinti negaliojančia 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 875, ir taikyti restituciją natūra – grąžinti atsakovei UAB „H.“ turtą Palangoje, (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiais vienintelės atsakovės UAB „H.“ akcininkės UAB „R.“ 2012 m. birželio 13 d. sprendimą paskirti R. N. UAB „H.“ vadovu, 2012 m. birželio 21 d. sprendimus pakeisti bendrovės buveinės adresą Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), Kaune, padidinti bendrovės įstatinį kapitalą 40 000 Lt (11 584,80 Eur), t. y. nuo 10 000 Lt (2896,20 Eur) iki 50 000 Lt (14 481 Eur), papildomai išleidžiant 400 paprastųjų vardinių, kurių kiekviena 100 Lt (28,96 Eur) nominalios vertės, akcijų, ir teisę įsigyti visas naujai išleidžiamas akcijas suteikti L. G.; įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti teisinę registraciją Juridinių asmenų registre dėl atsakovės UAB „H.“ administracijos vadovo R. N. paskyrimo nuo 2012 m. birželio 13 d., akcininkės UAB „R.“ įstatinio kapitalo padidinimo iki 50 000 Lt (14 481 Eur); įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą panaikinti teisinę registraciją Juridinių asmenų registre dėl atsakovės UAB „H.“ buveinės adreso pakeitimo; pripažinti negaliojančiais 2012 m. birželio 21 d. vekselį ir 2012 m. rugsėjo 6 d. vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. L-3094. Nurodyti civilinio proceso tvarka vykstantys teisminiai ginčai dėl nukentėjusiųjų baudžiamosios bylos procese R. P. ir G. V. pažeistų teisių rodo, kad teismai šioje byloje pažeidė ultima ratio (kraštutinė priemonė) principą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTEtMTA3My8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-91-1073/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-91-1073/2019">2K-91-1073/2019</a>), nes teismai jokiais duomenimis nepagrindė, kad R. P. ir G. V. teisių gynyba civilinėmis teisinėmis priemonėmis būtų pasunkinta šioje byloje nagrinėjamais kasatoriaus veiksmais. Teisiniai santykiai, kuriuose kasatorius tiesiogiai nėra sandorių šalis, taip pat negali lemti kasatoriaus veikos kriminalizavimo. Akivaizdu, kad kasatoriaus sukurti V. N. ir UAB „R.“ bei UAB „H.“ ir UAB „R.“, UAB „M.“, L. G., (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ civiliniai teisiniai santykiai tikrai gali būti visa apimtimi įvertinti civilinio proceso tvarka teismų nagrinėjamose civilinėse bylose pagal R. P. pareikštus reikalavimus sprendžiant civilinius teisinius ginčus, tai gali lemti sudarytų sandorių objektų teisinio statuso atkūrimą ab initio (nuo pradžių). Kasatoriaus sukurti UAB „H.“ ir G. G., UAB „W.“, UAB „R.“, UAB „G.“, advokato V. M. kontoros, valstybės įmonės Registrų centro, antstolės V. D. civiliniai teisiniai santykiai taip pat gali būti visa apimtimi įvertinti teismo civilinio proceso tvarka pagal R. P. ir G. V. ar UAB „H.“ reiškiamus reikalavimus. Taigi civiline tvarka spręstini ginčo klausimai negali būti sprendžiami baudžiamojo proceso tvarka, dėl to nagrinėjamoje byloje vertinami kasatoriaus veiksmai kriminalizuoti neteisėtai, nesant nusikalstamos veikos.

7.4. Pažymėtina, kad 2012 m. birželio 21 d. reikalavimo teisės į skolininkę UAB „M.“ perleidimo sutartimi įformintas cesijos (perleidimo) sandoris su G. G. neįvykdytas (pasibaigė) 2013 m. liepos 29 d. susitarimu nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. VB7-7063, UAB „H.“ turto administratorei nutraukus su UAB „M.“ 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 875, tai panaikino su G. G. sudaryto cesijos sandorio dalyką ir buvo atkurta UAB „H.“ faktinė turtinės daiktinės teisės būklė, susijusi su V. N. valdomu ir naudojamu UAB „H.“ vardu registruotu turtu Palangoje, (duomenys neskelbtini), t. y., 2012 m. birželio 21 d. reikalavimo teisės į skolininkę UAB „M.“ perleidimo sutarčiai nutrūkus – pasibaigus ir UAB „M.“ piniginei atsiskaitymo prievolei G. G., ir G. G. piniginei atsiskaitymo prievolei UAB „H.“, ginčo klausimas jau išspręstas net be civilinio proceso teisme, o šalims susitarus nutraukti sutartį. Dėl to jokio turto praradimo dėl su G. G. sudaryto cesijos sandorio UAB „H.“ nepatyrė. Pažymėtina, kad, susitarus nutraukti sutartį ir atkūrus UAB „H.“ nekilnojamojo turto turtines daiktines teises bei taip pasibaigus cesijos sandoriui su G. G., teismų pripažintas didelės – 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) vertės turtinės teisės įgijimas G. G. vardu negali būti prilygintas apgaule negrįžtamai gauto turto pavertimu kito asmens nuosavybe pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį.

7.5. Kasatoriaus R. N. kaltė pagal BK 300 straipsnio 3 dalį dėl tariamo dokumentų klastojimo grindžiama įrodymais, pripažintais 2012 m. spalio 19 d. apžiūros protokolu, specialistų išvadomis dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų iš advokato V. M. kontoros kompiuterio atliktų UAB „H.“ kompiuterinės bylos elektroninių dokumentų įrašų kompaktinėje plokštelėje (kompaktiniame diske (CD) forma. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio nuostatas draudžiama apžiūrėti, tikrinti ar paimti advokato veiklos dokumentus ar laikmenas, kuriuose yra jo veiklos duomenų, išskyrus atvejus, kai advokatas yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką; krata ar poėmis advokato, įrašyto į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, darbo vietoje gali būti atliekami tik dalyvaujant Lietuvos advokatūros advokatų tarybos nariui arba jos įgaliotam advokatui, pagal BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai kasatoriaus pasiūlymu į advokato V. M. kontorą atvyko nedalyvaujant Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos nariui arba jos įgaliotam advokatui ir su kasatoriaus sutikimu neteisėtai padarė UAB „H.“ kompiuterinės bylos elektroninių dokumentų įrašą į kompaktinį diską (CD) iš advokato V. M. kontoros kompiuterio, kurį naudojo kasatoriaus sutuoktinė advokatė M. V. Pažymėtina, kad ir 2012 m. spalio 19 d. apžiūros protokolas, ir specialistų išvados dėl advokato V. M. kontoros kompiuterio UAB „H.“ kompiuterinės bylos elektroninių dokumentų įrašo kompaktinio disko (CD) forma yra gauti neteisėtai, tai lemia ir šių įrodymų neteisėtumą.

7.6. Pažymėtina, kad teismai netinkamai įvertino advokato V. M. kontoros 2012 m. birželio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą ADV Nr. 12/09, patvirtinančią, kad 2012 m. birželio 21 d. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir reikalavimo teisės į skolininką UAB „M.“ perleidimo sutartį tikrai parengė advokato V. M. kontoros darbuotojai, nes pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnį paslaugų teikimas turi būti įforminamas PVM sąskaita faktūra, kuri išrašoma nedelsiant suteikus paslaugas, o tai pagrindžia kasatoriaus tyčios klastoti pirmiau nurodytus dokumentus pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nebuvimą, nes šiuos dokumentus rengė tikrai ne kasatorius. Tai, kad kasatorius, naudodamas USB atmintinę, elektroninį paštą, vėliau sukėlė kitų asmenų kompiuteriuose parengtus dokumentus į naujai sukurtus elektroninius failus advokatės M. V. naudojamame advokato V. M. kontoros kompiuteryje, nepakeičia įkėlimui panaudotų elektroninių dokumentų parengimo ir sudarymo laiko (datų), bei kompaktinio disko (CD) forma neteisėtai gautas įrodymas – advokato V. M. kontoros kompiuterio UAB „H.“ kompiuterinės bylos elektroninių dokumentų įrašas nerodo, kada ir kokie parengti dokumentai įkelti į advokatės M. V. naudotą advokato V. M. kontoros kompiuterį. Tai patvirtino ir specialistų pateikti parodymai byloje, nes jie visi pripažino, kad, panaudojus kompiuterių programinės įrangos komandą kopijuoti (įkelti) (copy / paste), nematoma, kada ir koks sukurtas dokumentas įkeltas.

7.7. Nors BUAB „R.“ nepateikė kasacinio skundo, tačiau kasatoriaus argumentai dėl nepagrįsto jo veiksmų kriminalizavimo yra susiję ir su BUAB „R.“ nuteisimu pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, dėl to teismų sprendimai dėl BUAB „R.“ taip pat laikytini neteisėtais ir nepagrįstais.

8. Kasaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 1 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo:

8.1. Teismai netinkamai aiškino baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį), apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų, taip padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kasatoriaus teisės, nukrypo nuo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-513/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-513/2013">2K-513/2013</a>, 2K-273/2014, 2K-184-697/2017, 2K-65-697/2019), o tai sukliudė teismams priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir atmetė nuteistojo A. P. ir jo gynėjos apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė, iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies pašalino formuluotes: „Šiuo atveju A. P. už parduotą bendrovės turtą apskritai pinigų negavo“, „Iš <...> išrašo matyti, kad <...> nekilnojamojo turto <...> vidutinė rinkos vertė yra ženkliai mažesnė už tą, kurią pardavė A. P. „H.“, kaip neatitinkančias nustatytų aplinkybių. Kaltinimas kasatoriui apeliacinės instancijos teisme keičiamas nebuvo, todėl šis teismas, padaręs išvadą, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šalintinos tokios faktinės aplinkybės, kurios ir buvo pagrindas nuteisti kasatorių, turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį arba atnaujinti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme ir spręsti, kaip tokių formuluočių panaikinimas paveikia kitas nuosprendžio dalis. To nepadaręs, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 2 dalį. Tokia situacija pažeidė kasatoriaus teisę į tinkamą apeliaciją (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 2 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus A. P. veikos be jokio faktinio ir teisinio pagrindo buvo kvalifikuotos kaip nusikalstamos, nors tai civiliniai teisiniai santykiai, susiję su vekselio, kaip vertybinio popieriaus, vykdymu, nekilnojamojo turto pirkimu ir pardavimu, įmonių, kaip juridinių asmenų, teisiniais santykiais, ir tokius civilinius santykius ne tik galima efektyviai išspręsti, bet jie ir realiai buvo sprendžiami, taip pat ir šiuo metu yra sprendžiami civilinio proceso tvarka nagrinėjamose civilinėse bylose. Toks civilinių teisinių santykių nepagrįstas kriminalizavimas pažeidžia baudžiamosios teisės ultima ratio (kraštutinė priemonė) principą. Be to, teismai neteisingai aiškino bendrininkavimo (BK 26 straipsnis) turinį, priskirdami A. P. galbūt neteisėtus kitų asmenų veiksmus, nors jis net nežinojo apie tokių asmenų veiksmus ir jam bei jo atstovaujamai įmonei tokių asmenų veiksmai ne tik nedavė jokios naudos, bet, priešingai, dėl jų patyrė žalą ir buvo nepagrįstai nuteistas.

8.2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalyje „Dėl V. N. ir R. N. nusikalstamų veikų“ nurodyta, kad bylos esmė ta, jog V. N., pasitelkęs kitus asmenis, t. y. R. N., G. G. ir A. P., neturėdamas jokio teisėto pagrindo perėmė UAB „H.“ valdymą ir taip buvo padidintos ir parduotos šios bendrovės akcijos, sudarinėjami sandoriai dėl UAB „H.“ nekilnojamojo turto pardavimo bei reikalavimo teisės į UAB „H.“ turto perleidimą. Tačiau pažymėtina, kad A. P. ne tik nepažinojo V. N. ir G. G.; nei A. P., nei V. N., nei R. N. ar G. G. pareikštame kaltinime nėra minima, kad kasatorius A. P. būtų veikęs bendrininkų grupe su V. N. ar G. G., ir tokia pirmosios instancijos teismo motyvacija prieštarauja pareikštiems kaltinimams. Pirmosios instancijos teismas, kiek išsamiau pasisakęs dėl kaltinamųjų V. N. ir R. N. veikų, preziumavo nusikalstamos veikos sudėties buvimą kasatoriaus veiksmuose, o nuosprendžio motyvų dalyje „Dėl G. G., A. P., UAB „R.“ ir (duomenys neskelbtini) įmonės „B.“ kaltės“ nepateikė ne tik įtikinamos įrodymais pripažintinų duomenų analizės, bet iš esmės ir jokių motyvų, kaip kasatorius turėjo žinoti ar bent jau numanyti apie kitų kaltinamųjų veikimą, o tai reikšminga ir BK 26 straipsnio 1 dalies požiūriu. Jeigu jau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teigia, kad kasatorius buvo įtrauktas į nusikalstamą veiką kaltinamojo V. N., tai turėjo būti nustatyta, kaip kasatorius buvo įtrauktas į šio nusikalstamas veikas (objektyvusis bendrininkavimo elementas) ir kaip jis žinojo, suvokė, kokių tikslų siekia V. N. ar kiti kaltinamieji, kad veikia realizuojant jų nusikalstamus ketinimus ir nori taip veikti (subjektyvusis bendrininkavimo elementas). Kasatorius nukentėjusiųjų nepažinojo ir nei prieš juos, nei prieš nieką kita apgaulės, kaip esminio BK 182 straipsnio 2 dalies būtinojo elemento, nenaudojo. Nėra jokių duomenų, kad kasatorius būtų dalyvavęs priimant sprendimus atšaukti UAB „H.“ vadovę R. M., skirti naują vadovą, registruojant tokius sprendimus VĮ Registrų centre, pasirašant elektroninių paslaugų teikimo sutartis tarp UAB „H.“ ir finansinių įstaigų, sudarant ir pasirašant sutartį tarp UAB „H.“ ar fizinių asmenų su advokato V. M. kontora, pasirašant reikalavimo teisės perleidimo sutartis, atstovaujant UAB „R.“, „R.“, „W.“ ar fizinių asmenų (S. B., A. S. ar kitų) interesams. Kasatorius nuteistas kaip nusikalstamos veikos vykdytojas, o ne kaip kito ar kitų kaltinamųjų padėjėjas, nesiaiškinant, kad prieš jį patį ir jo atstovaujamą juridinį asmenį galbūt buvo naudojama apgaulė. Tai, kad civiliniai ieškovai prašė civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, bei faktas, kad kartu yra nagrinėjamos civilinės bylos (nepriklausomai nuo to, kad procesas sustabdytas, ar tokių bylų procesinės stadijos), galėjo būti nors ir ne pagrindinis, bet visgi reikšmingas motyvas, turintis teisinės reikšmės bent jau ultima ratio principo aspektu. Be to, kasatorius nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad esą įgijo didelės vertės turtinę teisę, nors jis, kaip fizinis asmuo, jokios turtinės teisės, juo labiau didelės, neįgijo. Tai, kad jis veikė kaip bendrovės direktorius ir atstovas, nereiškia, kad siekė neteisėtų tikslų ar neteisėtomis priemonėmis. Įmonės, kaip verslo subjekto, tikslas siekti pelno ir šiuo požiūriu kasatoriaus veiksmais nepažeisti nei įstatai, nei įmonės veiklos tikslai. Šiuo aspektu visiškai neteisus apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodęs, kad akcininkų sprendimas įpareigoti A. P. parduoti ginčijamą turtą nereiškia, kad bendrovė siekė šį turtą iš tiesų parduoti. Dėl to neaišku, kaip kasatorius, kaip bendrovės direktorius, turėjo veikti, kad nebūtų nuteistas. Toks teisės aiškinimas reiškia, jog abi veiklos alternatyvos – ir kasatoriaus siekis parduoti bendrovės turtą (kaip ir buvo nuspręsta akcininkų susirinkime), ir neveikimas (jei vengtų šį turtą parduoti) – būtų baustinos, o tai prieštarauja baudžiamosios teisės prigimčiai.

8.3. Pažymėtina, kad preliminarioji sutartis, kuria du juridiniai asmenys – UAB „H.“ ir UAB „B.“ – susitarė ateityje sudaryti nekilnojamojo turto Kaune, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, nei kaltinimo, nei žemesniųjų instancijų teismų požiūriu nėra kasatoriaus nusikalstamų veiksmų rezultatas. Kadangi pirkimo–pardavimo sutartis yra preliminarioji, jos suklastojimo įrodinėjimas reikalauja visiškai kitokių priemonių ir būdų, o ypač vertinant faktinę aplinkybę, kad kasatoriaus atstovaujamo juridinio asmens akcininkai buvo nutarę parduoti šį konkretų nekilnojamąjį turtą ir tokio savo sprendimo nebuvo atšaukę. Tokia preliminarioji sutartis laikoma netikru dokumentu tik R. N. inkriminuotoje veikoje, už tai jis ir nuteistas. Kasatorius A. P. nebuvo kaltinamas ir nėra nuteistas dėl to, kad esą suklastojo tokią preliminariąją sutartį. Pagal kaltinime ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, jis tik pasirašė tokią sutartį; tokią preliminariąją sutartį R. N. suklastojo netgi vėliau, nei buvo pasirašytas 2012 m. birželio 21 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis. Nors nėra jokių patikimų duomenų, pripažintinų įrodymais BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių prasme, kad toks paprastasis neprotestuotinas vekselis būtų buvęs surašytas ne 2012 m. birželio 21 d., o 2012 m. rugsėjo 21 d. (specialistų L. R., M. Č. išvados ir parodymai), tačiau apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino faktines aplinkybes ir taikė teisę, remdamasis netinkamai nustatyta aplinkybe, esą preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta vėliau nei vekselis. Ši aplinkybė pagal kaltinimo ribas galėjo būti vertinama tik kito nuteistojo R. N. atsakomybės kontekste, bet ne kaip pagrindas nuteisti kasatorių A. P. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Teisiškai nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad preliminariąja nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi sulygtas avansas, įgijęs netesybų formą, egzistavo iki nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties. Esminis dalykas yra tai, kad vekselis pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį yra vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. Prievolė pagal vekselį yra savarankiška ir nepriklauso nuo jos atsiradimo pagrindo, todėl avansas pagal preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties prigimtį vekseliu apskritai negali būti užtikrinamas, o net jei civilinio sandorio šalys taip ir susitartų, toks susitarimas negali būti aiškinamas kaip avansas, o tik kaip sutartyje nustatyta bauda dėl atsisakymo sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, tiksliau, kaip būdas, leidžiantis palengvinti išieškojimą dėl tinkamai neįvykdytos prievolės. Kasacinės instancijos teismo išaiškinimai (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-583/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-583/2006">3K-3-583/2006</a>, 3K-7-216/2007, 3K-3-493/2014, 3K-3-65-916/2018) dėl vekselio yra itin reikšmingi, kadangi vekselio, kaip abstraktaus sandorio, vienašališkumas negali būti skirtingai traktuojamas civilinėse ir baudžiamosiose bylose. Tokiu atveju visiškai neteisingas teisės aiškinimas apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Kitas neteisingas teisės aiškinimas, kad net vekselio davėjo, t. y. ne A. P., o kito nuteistojo, veiksmai gali neatitikti tokio asmens valios (bet net ir tokiu atveju galima civilinio proceso tvarka tokį vienašalį sandorį ginčyti). Jeigu vekselio davėjo veiksmai gali ir neatitikti jo tikrosios valios, tai juo labiau kasatorius A. P. negalėjo žinoti ir suvokti, kokia yra tikroji R. N. ir kitų šioje byloje nuteistų asmenų valia (tai vertintina tyčios bendrumo kontekste), todėl kasatorius A. P. nuteistas netinkamai aiškinant teisės normas dėl vekselio, kaip vertybinio popieriaus, sampratos, neatsižvelgiant į teismų praktiką.

8.4. BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodyta veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Šiuo atveju apkaltinamąjį nuosprendį kasatoriui teismai grindė dar ir tuo, kad jis esą nesiaiškino, kas yra tikrasis UAB „H.“ direktorius. Tačiau tokie veiksmai nepatvirtina tiesioginės tyčios BK 300 straipsnio 3 dalies prasme. Aplinkybė, kad R. N. nuo 2012 m. birželio 14 d. yra bendrovės „H.“ direktorius, buvo nurodyta R. N. dokumentuose, pateiktuose VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, kurių pagrindu jis ir buvo įregistruotas kaip UAB „H.“ direktorius. Netikėti VĮ Registrų centro, kaip viešojo registro, duomenimis nebūtų jokio teisinio pagrindo, kadangi preziumuojama, jog tokie duomenys yra teisingi. Kitų duomenų kasatorius A. P. nebūtų radęs ir patikrinęs išsamiau. VĮ Registrų centrui buvo pateikta 2012 m. birželio 25 d. pažyma apie įstatinį kapitalo suformavimą, joje patvirtinama, jog UAB „H.“ pateikė Kauno miesto (duomenys neskelbtini) notarų biurui pažymą dėl bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo 40 000 Lt (11 584,80 Eur), t. y nuo 10 000 Lt (2896,20 Eur) iki 50 000 Lt (14 481 Eur), papildomai išleidžiant 400 akcijų, kurią pasirašė UAB „H.“ direktorius R. N., taip pat 2012 m. birželio 14 d. pranešime nurodyta, kad UAB „H.“ išleistas akcijas siūlo suteikti teisę įsigyti L. G., jį pasirašė UAB „H.“ direktorius R. N. Pažymėtina, kad net bankai, kaip kredito įstaigos, veikiančios didesnio rūpestingumo sąlygomis, nematė pagrindo netikėti viešo registro duomenimis ir pripažino tokią aplinkybę tikra bei suteikė R. N. prieigas prie banko sąskaitų ir finansinių operacijų inicijavimo galimybę, notaras D. G., padaręs atitinkamą vykdomąjį įrašą vekselyje, taip pat patvirtino, kad ši aplinkybė nekėlė abejonių. Tokiu atveju kasatoriaus tariamą tyčią klastoti dokumentus sieti su neveikimu (pvz., taikant BK 229 straipsnį) nėra jokio pagrindo ir toks teismų pasirinktas teisės aiškinimas yra visiškai netinkamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-251/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-251/2013">2K-7-251/2013</a>). Teismai nesiaiškino, kokių tikslų kasatorius siekė, tariamai norėdamas užvaldyti nukentėjusiųjų R. P. ar G. V. turtą ar turtines teises, nors nei jų pažinojo, nei turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą.

8.5. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje įrodymai buvo advokatų V. M., taip pat ir V. T., kuri nuo 1995 m. dirbo teisininke pas nuteistąjį V. N., o advokate tapo vėliau, tačiau taip pat laikotarpiu, patenkančiu į šioje byloje nagrinėjamą, parodymai. Advokato V. M. kontora sudarė teisinių paslaugų sutartį su UAB „H.“, būtent ši advokato kontora parengė dokumentus, už kurių suklastojimą kasatorius nuteistas. Nors advokato V. M. parodymai, kuriems turėtų būti taikomi didesnio sąžiningumo standartai (Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 6 punktas), vertintini kaip palankūs gynybai ir apeliacinės instancijos teismas juos atmetė kaip nepatikimus, kasatoriaus manymu, jais negalėjo būti grindžiamas nei apkaltinamasis nuosprendis, nei apeliacinė nutartis, atsižvelgiant į BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus dėl įrodymų teisėtumo, BPK 80 straipsnio 3 dalies, Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 4 punkto, 19 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų, 39 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 46 straipsnio 5 dalies reikalavimus dėl aplinkybių, kurias jis sužinojo eidamas atitinkamas procesines pareigas, – profesinės paslapties apsaugos, kurie byloje buvo pažeisti.

9. Kasaciniu skundu nuteistojo juridinio asmens UAB „T.“ gynėjas advokatas J. Jankauskas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 1 d. nutartį ir bylą UAB „T.“ nutraukti, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius nurodo:

9.1. Teismai byloje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes netinkamai aiškino juridinio asmens atsakomybę už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas (BK 20 straipsnio 2 dalis), nukrypo nuo jau suformuotos teismų praktikos baudžiamosiose bylose dėl juridinių asmenų atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>, 2K-620-677/2015, 2K-P-135-648/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOC0zMDMvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-28-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-28-303/2017">2K-7-28-303/2017</a>, 2K-34-693/2019 ir kt.), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų (2009 m. birželio 8 d., 2010 m. gegužės 3 d. nutarimai), dėl to buvo priimti nepagrįsti sprendimai nuteisti ne tik fizinį, bet ir juridinį asmenį; teismai padarė esminius BPK pažeidimus, nes nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, nes neišsamiai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus, nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, taip pat kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu.

9.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino bylos įrodymų dėl juridinio asmens UAB „T.“ kaltės ir jį nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį formaliai – vien už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, nors nutartyje kiek plačiau ir pasisakė dėl UAB „T.“ kaltės už fizinio asmens – A. P. padarytas nusikalstamas veikas, netinkamai aiškino juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sampratą, laikydamas, kad jei fizinio asmens kaltė byloje yra įrodyta, tai reiškia, kad ir juridinis asmuo yra kaltas, nes jis, nepaisant visų aplinkybių, gavo naudos iš fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos, o kartu tai reiškia, kad šios naudos ir siekė, gautą naudą pripažino, taigi ir toleravo nusikalstamų veikų darymą arba sudarė palankias sąlygas jas daryti.

9.3. Nors juridinio asmens kaltė yra glaudžiai susijusi su fizinio asmens kalte, ji nėra tapati šiai kaltei ir negali būti savaime perkeliama juridiniam asmeniui. Pabrėžtina, kad pirmiau minėtoje teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog įrodyta fizinio asmens, padariusio nusikalstamą veiką, kaltė yra tik prielaida nustatyti juridinio asmens kaltę. Nustačius, kad fizinio asmens nusikalstama veika buvo padaryta siekiant gauti turtinę naudą ar kitais juridinio asmens interesais, kartu reikia nustatyti, ar juridinio asmens savininkas (akcininkai) žinojo apie tokią fizinio asmens daromą ar rengiamą nusikalstamą veiką, ją skatino ar sudarė sąlygas tokią nusikalstamą veiką padaryti, ar, priešingai, toks fizinio asmens nusikalstamas elgesys buvo savarankiškas ir savavališkas, t. y. juridiniam asmeniui nežinomas. Vien tik nusikalstamos veikos padarymas juridinio asmens naudai ar interesais, nesant minėto juridinio asmens ryšio su tokia nusikalstama veika bei ją padariusiu fiziniu asmeniu, negali būti laikomas pakankamu pagrindu patraukti juridinį asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Taigi sprendžiant, ar juridinis asmuo kaltas BK 20 straipsnio prasme, atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos ryšį su juridiniu asmeniu. Toks ryšys turi būti konkretus, neatsitiktinis. Paprastai apie šį ryšį gali būti sprendžiama atsižvelgiant į juridinio asmens organizacinę struktūrą, juridinio asmens veiklą reglamentuojančius teisės aktus, veiklos kryptis, tikslus ir pan., taip pat jų įgyvendinimo būdus. Išvada, ar teisiškai reikšmingas ryšys egzistavo, turi būti pagrįsta išsamia byloje nustatytų aplinkybių visumos analize.

9.4. Kadangi A. P. neva padarytos nusikalstamos veikos objektyviai pasireiškė tuo, jog jis ketino parduoti UAB „T.“ priklausantį nekilnojamąjį turtą UAB „H.“ ir dėl to pasirašė 2012 m. birželio 21 d. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir jos užtikrinimo priemonę – vekselį, o suėjus vekselyje nurodytam terminui vekselį pateikė antstoliui vykdyti, tai apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog šiuo atveju nustatant juridinio asmens kaltę yra svarbu nustatyti ir ištirti iš esmės tik tai, ar bendrovė iš tiesų turėjo ketinimą šį nekilnojamąjį turtą parduoti; ar užsiėmė veikla, kuria buvo siekiama nepagrįstai įgyti didelės vertės turtinę teisę naudojantis ikisutartinių santykių civilinės teisės institutu, o nagrinėjamu atveju darant nusikalstamas veikas, t. y. aiškiai peržengiant civilinių teisinių santykių ribas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas apsiribojo vos dviem kriterijais, kurie neva parodo UAB „T.“ kaltę. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad vien tai, jog buvo akcininkų sprendimas įpareigoti A. P. parduoti ginčijamą turtą, nereiškia, kad bendrovė siekė ši turtą iš tiesų parduoti, ir tai, kad 2012 m birželio 21 d. iš tiesų buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat kad UAB „T.“ sudarė visas sąlygas A. P. veikti nusikalstamai, neva sąmoningai neužtikrindama veiksmingos šio asmens veiksmų kontrolės, o gautą naudą pripažino, nepagrįsti. Tik akcininkų sprendimu gali būti išreikšta bendrovės valia parduoti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, tik akcininkams priėmus dėl to sprendimą, šis turtas galėjo būti parduotas, tai buvo nustatyta ir tuo metu galiojusios redakcijos UAB „T.“ įstatų 9.5 punkte, būtent tai šiuo atveju ir buvo padaryta. Aplinkybę, kad UAB „T.“ priklausantis nekilnojamasis turtas buvo pardavinėjamas, byloje pagrindė ne tik minėtas akcininkų sprendimas, užfiksuotas 2012 m. balandžio 23 d. eilinio akcininkų susirinkimo protokole, bet ir A. P., R. N., liudytojai J. R., UAB „T.“ buhalterė J. D., nekilnojamojo turto brokerė L. J. B., A. P. veiksmai siekiant parduoti turtą: A. P. su R. N. derino nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sąlygas ir pasirašė preliminariąją sutartį, o jai užtikrinti – vekselį. Šiuo atveju UAB „T.“ norint parduoti nekilnojamąjį turtą UAB „H.“, kai ši turtą ketino įsigyti ne iš karto, buvo būtina pasirašyti preliminariąją sutartį (CK 6.165 straipsnis), o norint užtikrinti šios prievolės įvykdymą – galima buvo pasirašyti vekselį. UAB „H.“ delsiant sumokėti avansą, pasirašytą vekselį A. P. pateikė (duomenys neskelbtini) notarų biurui dėl vykdomojo įrašo, kurį gavęs kreipėsi į antstolio M. P. kontorą dėl išieškojimo iš UAB „H.“. Šie A. P. veiksmai neprieštarauja teisės aktams, patys savaime nėra neteisėti. Visi šie įrodymai pagrindžia aplinkybę, jog buvo aiški UAB „T.“ valia parduoti nekilnojamąjį turtą teisėtais būdais, ir šis turtas būtų buvęs parduotas, jei ne UAB „H.“, su kuria nepavyko sudaryti pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, tai kitiems pirkėjams. Taigi A. P. buvo įgaliotas parduoti UAB „T.“ nekilnojamąjį turtą, tačiau nebuvo nurodyta, kokiam konkrečiai pirkėjui jį reikėtų parduoti, nes tai buvo pavesta A. P., kaip bendrovės direktoriui, visiškai juo pasitikint, tik nurodyta, kad už ne mažesnę kaip 3 000 000 Lt (868 860,06 Eur) sumą. Taigi A. P. turėjo teisėtai gautus įgaliojimus veikti, t. y. sudaryti su surastu pirkėju nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir turtą parduoti. Aplinkybę, jog nėra jokio UAB „T.“ ryšio su A. P. nusikalstamų veikų darymu, patvirtino liudytojo UAB „T.“ akcininko J. R., turinčio 91 proc. akcijų, parodymai, kad 2012 m. balandžio 23 d. susirinkime buvo priimtas akcininkų sprendimas parduoti nekilnojamąjį turtą, įpareigojant tai atlikti direktorių A. P., 2012 m. balandžio 23 d. eilinio akcininkų susirinkimo protokolas Nr. 1, nuteistųjų A. P., R. N., liudytojų UAB „T.“ buhalterės J. D. parodymai, nekilnojamojo turto brokerės L. J. B. į bylą pateikti įrodymai apie UAB „T.“ priklausantį nekilnojamąjį turtą ir jo vertę (rinkos vertė 2008 m. buvo net 4 200 000 Lt (1 216 404,08 Eur), o likvidacinė vertė 3 110 000 Lt (900 718,26 Eur) iki nusikalstamų veikų padarymo. Taigi 2012 m. balandžio 23 d. UAB „T.“ akcininkų sprendimas parduoti nekilnojamąjį turtą už ne mažesnę nei 3 000 000 Lt (868 860,06 Eur) sumą, atsižvelgiant į tuo metu buvusias rinkos kainas bei nekilnojamojo turto nusidėvėjimą, buvo realus ir pagrįstas. Todėl UAB „T.“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimas UAB „H.“ 2012 m. už sulygtą 3 000 000 Lt (868 860,06 Eur) kainą (tuo metu rinkoje buvusią vidutinę rinkos kainą) nebūtų buvęs bendrovei nuostolingas ar nepagrįstai naudingas sandoris. Visa tai paneigia teismų išvadas, kad UAB „T.“ nekilnojamojo turto rinkos vertė buvo žymiai mažesnė už tą, už kurią A. P. sulygo ir pardavė šį turtą UAB „H.“.

9.5. Nekilnojamojo turto, priklausančio UAB „T.“, pardavimu užsiėmė vien A. P., bendrovės akcininkams nebuvo žinoma, kokius pirkėjus surado A. P. ar kokius sandorius su jais sudarinėjo. Todėl šiuo atveju susidaro visiškai nesuvokiama ir teisės aktams prieštaraujanti situacija, kai juridinis asmuo UAB „T.“ yra nuteistas už nusikalstamas veikas, apie kurias jos akcininkai nieko nežinojo, jų patys nedarė, neskatino bendrovės direktoriaus jas daryti. Bendrovė nebuvo fiktyvi, nebuvo jokio tikslo savintis kitos įmonės turtą, nes, kaip matyti iš bylos įrodymų, UAB „T.“ buvo pelninga įmonė, bendrovei priklausantį nekilnojamąjį turtą buvo ketinama parduoti ir buvo galima jį parduoti teisėtu būdu. Iš A. P. sudaryto su UAB „H.“ sandorio UAB „T.“ nebūtų gavusi daugiau naudos, nei kad būtų sudariusi analogišką sandorį su kitu fiziniu ar juridiniu asmeniu. UAB „T.“ iš A. P. galimai padarytų nusikalstamų veikų negavo jokios realios naudos, nes išieškojimo iš UAB „H.“ proceso metu UAB „T.“ pervesti pinigai buvo areštuoti. Tačiau pats A. P., viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, veikdamas visiškai savo nuožiūra ir iniciatyva, be bendrovės akcininkų žinios ir sutikimo pasirinko veikti nusikalstamai, kaip antai pasirašytą vekselį bei preliminariąją sutartį laikė seife, apie šiuos pasirašytus dokumentus bendrovės akcininkų neinformavo, t. y. nuslėpė šias aplinkybes. Taigi A. P., darydamas nusikalstamas veikas, peržengė savo, kaip bendrovės direktoriaus, įgaliojimus, nevykdė bendrovės savininkų tikrosios valios, o veikė savarankiškai ir savavališkai, be bendrovės savininkų žinios ir pritarimo, t. y. nusikalstamus veiksmus atliko išimtinai savo, o ne bendrovės vardu ir jos interesais. Tačiau kartu nesuvokiama, kokiu tikslu A. P. reikėjo daryti nusikalstamas veikas norint parduoti UAB „T.“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, kai jį buvo ketinama parduoti ir jis buvo pardavinėjamas jau nuo 2010 m., parduodamo turto kaina buvo numatyta ne mažesnė nei 3 000 000 Lt (868 860,06 Eur), ir jis turėjo įgaliojimą šį turtą parduoti, t. y parduoti jį teisėtu būdu.

9.6. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo jokių konkrečių UAB „T.“ akcininkų padarytų pažeidimų, apie vieną iš akcininkų duomenų byloje nėra, todėl apie jo santykį su padarytomis nusikalstamomis veikomis nepasisakė, o J. R. pasyvumas, nerūpestingumas ir neveiksminga kontrolė, šio teismo vertinimu, pasireiškė tuo, jog jis po priimto akcininkų sprendimo parduoti nekilnojamąjį turtą nesidomėjo tolesniu šio turto pardavimo procesu. Tačiau aplinkybė, jog bendrovės akcininkas pats aktyviai nedalyvauja bendrovės veikloje, o jai vadovauja paskirtas direktorius, kuriam yra suteikti įgaliojimai parduoti nekilnojamąjį turtą, neprieštarauja bendrovės įstatuose nurodytoms akcininkų teisėms ir pareigoms. Kadangi tiek J. R., tiek ir firma „B.“ (jai atstovaujantys asmenys) patys nesiėmė vadovauti UAB „T.“, šios bendrovės vadovu buvo paskirtas ir pagal darbo sutartį įdarbintas A. P., kuriam buvo suteikti tiek Akcinių bendrovių įstatyme, tiek ir UAB „T.“ įstatuose, visuotiniuose akcininkų sprendimuose, pareiginiuose nurodymuose ir kituose dokumentuose, su kuriais A. P. buvo supažindintas ir kurių privalėjo laikytis, tam tikri įgaliojimai. Taigi UAB „T.“ nebuvo pagrindo nepasitikėti bendrovės direktoriumi ar abejoti tuo, jog jis netinkamai įvykdys jų priimtą sprendimą – teisėtu būdu parduoti bendrovės nekilnojamąjį turtą. Be to, į bylą buvo pateikti ir kiti bendrovės akcininkų sprendimai, tai rodo, jog akcininkai dalyvavo valdant bendrovę, priimdavo bendrovei svarbius sprendimus, o už jų tinkamą įgyvendinimą laikantis teisės aktų reikalavimų buvo atsakingas A. P. Taigi jei šis asmuo slapta sugalvojo daryti nusikalstamas veikas – sukčiauti ir klastoti dokumentus, tai su tokiomis nusikalstamomis veikomis juridinis asmuo UAB „T.“ niekuo nėra susijęs, nes jo akcininkai apie šias nusikalstamas veikas nieko nežinojo, jų darymo neskatino, kritiškai vertina A. P. veiksmus galimai padarius nusikalstamas veikas, pripažino ir pripažįsta tik naudą, kurią bendrovė gavo teisėtu būdu. Nesvarbu, kokia kontrolė būtų užtikrinama bendrovėje, tačiau jei jau asmuo nusprendė daryti nusikalstamas veikas, tai jis jas ir darys nepaisydamas jokių aplinkybių. A. P. su jam svetimu bendrovės turtu elgėsi visiškai savo nuožiūra, nepaisydamas nei bendrovės akcininkų valios, nei bendrovės interesų, taigi nėra jokio ryšio tarp UAB „T.“ ir A. P. padarytų nusikalstamų veikų. Nors A. P. padarytos nusikalstamos veikos neva ir buvo daromos bendrovės naudai (bendrovė, pardavusi nekilnojamąjį turtą, būtų gavusi naudos), tačiau vien tik nusikalstamos veikos padarymas bendrovės naudai ar jos interesais, nesant jokio bendrovės ryšio su tokia nusikalstama veika bei ją padariusiu fiziniu asmeniu (bendrovės akcininkams visiškai nieko nežinant apie A. P. daromas nusikalstamas veikas ir jokia forma nedalyvaujant jas darant), nesant bendrovės kaltės, negali būti laikomas pakankamu UAB „T.“ patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindu.

9.7. Kaip pirmiau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, tinkamai ir išsamiai neatlikęs įrodymų tyrimo byloje, pažeidė BPK reikalavimus. Apeliaciniu skundu UAB „T.“ prašė atnaujinti įrodymų tyrimą byloje ir kartu pateikė 2012–2017 m. bendrovės dokumentus apie finansinę padėtį, kuriuos prašė apeliacinės instancijos teismo ištirti (BPK 20 straipsnio 1 dalis, 292 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis). Visi šie pateikti dokumentai rodė A. P. nusikalstamų veikų padarymo metu buvusią gerą UAB „T.“ finansinę būklę, realiai vykdytą veiklą, turtą, pelną ir kt., kartu pagrindė aplinkybę, jog bendrovė nuo 1992 m. aktyviai vykdė ir vykdo savo veiklą, yra pelninga, dėl to UAB „T.“ nebuvo jokio pagrindo ar tikslo daryti nusikalstamas veikas – klastoti dokumentus, siekiant apgaule įgyti kitos įmonės turtą ar turtinę teisę į jos turtą ir taip kitai įmonei tyčia padaryti didelę turtinę žalą. Be to, UAB „T.“ niekada nebuvo teista už panašių ar kitokių nusikalstamų veikų padarymą. Bendrovės akcininkai ir direktorius taip pat nebuvo teisti. Apeliacinės instancijos teismas pateiktus naujus įrodymus pridėjo prie bylos, bet įrodymų tyrimo byloje neatnaujino, jų netyrė ir nevertino, dėl jų nutartyje nepasisakė. Nepaisydamas reikšmingų aplinkybių apie UAB „T.“ veiklą, finansinę padėtį, apeliacinės instancijos teismas vis tiek konstatavo neva buvusią juridinio asmens UAB „T.“ kaltę dėl fizinio asmens padarytų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl UAB „T.“ apeliacinio skundo argumentų dėl UAB „T.“ tikslo ir motyvo daryti nusikalstamas veikas nebuvimo, nors tam apeliaciniame skunde buvo skirtas net atskiras skyrius.

10. Kasaciniu skundu nuteistasis G. G. ir jo gynėjas advokatas A. Jokūbauskas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 1 d. nutartį ir bylą G. G. nutraukti arba panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 1 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai nurodo:

10.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to, padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

10.2. 2013 m. liepos 31 d. prokuroras surašė kaltinamąjį aktą ir byla buvo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui kaltinant V. N. dėl trijų atskirų nusikalstamų veikų: 1) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį dėl bendrininkų grupe su R. N. klastojant dokumentus apgaule įgytų R. P. ir G. V. priklausančių UAB „H.“ akcijų; 2) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl bendrininkų grupe su R. N. ir G. G., atspausdinus 2012 m. birželio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, apgaule įgytos turtinės teisės į 970 000 Lt (280 931,42 Eur) pagal 2012 m. birželio 15 d. sudarytą UAB „H.“ ir UAB „M.“ nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį; R. N. – dėl septynių atskirų nusikalstamų veikų: 1) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį dėl bendrininkų grupe su V. N. klastojant dokumentus apgaule įgytų R. P. ir G. V. priklausančių UAB „H.“ akcijų; 2) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl bendrininkų grupe su V. N. ir G. G., atspausdinus 2012 m. birželio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, apgaule įgytos turtinės teisės į 970 000 Lt (280 931,42 Eur) pagal 2012 m. birželio 15 d. sudarytą UAB „H.“ ir UAB „M.“ nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį; 3) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl įvairių asmenų naudai įgyto 59 762 Lt (17 308,27 Eur) vertės UAB „H.“ priklausančio turto; 4) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį dėl bendrininkų grupe su A. P. klastojant dokumentus įgytos (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ vardu 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) vertės turtinės teisės; 5) pagal BK 302 straipsnio 2 dalį dėl neturint teisėto pagrindo antspaudo įgijimo, laikymo ir panaudojimo, dėl to padarant didelę žalą juridiniam asmeniui; G. G. – dėl vienos atskiros nusikalstamos veikos: pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl bendrininkų grupe su V. N. ir R. N., atspausdinus 2012 m. birželio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, apgaule įgytos turtinės teisės į 970 000 Lt (280 931,42 Eur) pagal 2012 m. birželio 15 d. sudarytą UAB „H.“ ir UAB „M.“ nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį; A. P. – dėl dviejų atskirų nusikalstamų veikų: pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį dėl bendrininkų grupe su R. N. klastojant dokumentus įgytos (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ vardu 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) vertės turtinės teisės; UAB „R.“ – dėl dviejų atskirų nusikalstamų veikų: pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį dėl klastojant dokumentus apgaule įgytų R. P. ir G. V. priklausančių UAB „H.“ akcijų; (duomenys neskelbtini) įmonę UAB „B.“ – dėl dviejų atskirų nusikalstamų veikų: pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį dėl klastojant dokumentus apgaule įgytos UAB „H.“ 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) vertės turtinės teisės. Pirmosios instancijos teisme 2016 m. lapkričio 15 d. prokurorė pakeitė kai kurias kaltinimuose nurodytų veikų faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, bet visiems kaltinamiesiems inkriminuotos veikos ir jų skaičius liko nepakeisti. Pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodytomis pripažintos visos 2013 m. liepos 31 d. kaltinamajame akte bei 2016 m. lapkričio 15 d. pakeistame kaltinime nurodytos (V. N. trys, iš jų dvi pagal BK 182 straipsnio 2 dalį; o R. N. septynios, iš jų keturios pagal BK 182 straipsnio 2 dalį) nusikalstamos veikos, bet bausmių skyrimo motyvuose jau nurodyta, kad V. N. padarė dvi nusikalstamas veikas, R. N. – tris nusikalstamas veikas, o rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodyta, kad V. N. ir R. N. pripažinti kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, bet net nenurodyta, už kokią ar kokias 2013 m. liepos 31 d. kaltinamajame akte bei 2016 m. lapkričio 15 d. pakeistame kaltinime aprašytas konkrečias inkriminuotas sukčiavimo veikas jie nuteisti. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė bausmių skyrimą reglamentuojančias BK 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė BPK 255 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 307 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų pažeidimus, nors nuteistojo G. G. gynėjas advokatas A. Jokūbauskas 2018 m. gruodžio 19 d. teismo posėdžio metu pasisakė dėl nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas jų netyrė ir priimtoje nutartyje dėl to nepasisakė, taip padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą.

10.3. G. G. byloje buvo kaltinamas ir nuteistas už vieną jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl bendrininkų grupe su V. N. ir R. N. advokato V. M. kontoroje atspausdinus 2012 m. birželio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria R. N. kaip UAB „H.“ direktorius neteisėtai perleido G. G. reikalavimo teisę į skolininkę UAB „M.“ dėl 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) skolos perėmimo už UAB „H.“, atstovaujamos įgalioto asmens UAB „W.“ direktoriaus R. K., parduotą bendrovei „M.“, atstovaujamai direktoriaus T. M., pagal 2012 m. birželio 15 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį nekilnojamąjį turtą Palangoje, (duomenys neskelbtini), už 970 000 Lt (280 931,42 Eur), taip G. G. bendrininkų grupe su V. N. ir R. N. savo vardu įgijo didelės – 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) vertės turtinę teisę. Pažymėtina, kad G. G. pirmiau nurodytu nekilnojamuoju turtu, į kurio pardavimo kainą 2012 m. birželio 21 d. atlygintine sutartimi buvo įgijęs reikalavimo teisę, niekad nedisponavo. Bet dar 2013 m. liepos 29 d. Vilniaus 7-ajame notaro biure patvirtintu susitarimu dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo UAB „M.“, atstovaujama direktoriaus T. M., nekilnojamasis turtas Palangoje, (duomenys neskelbtini), grąžintas UAB „H.“, kuriai atstovavo turto administratorės UAB P. įgaliotas asmuo D. P. Šį dokumentą, pateiktą T. M., pirmosios instancijos teismas pridėjo prie baudžiamosios bylos (2014 m. kovo 27 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Be to, G. G. gynėjas advokatas A. Jokūbauskas 2015 m. liepos 30 d. posėdyje svarstant G. G. laikino nuosavybės teisių apribojimo termino pratęsimo klausimą teismui pateikė 2015 m. gegužės 26 d. Nekilnojamojo turto registro Nr. 50/124363 išrašą (su istorija), kuriuo patvirtinta, jog minėti nekilnojamojo turto objektai Palangoje nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d. nuosavybės teise buvo registruoti UAB „M.“ vardu, o nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nuosavybės teise yra registruoti UAB „H.“ vardu, o G. G. pagal nekilnojamojo turto registro duomenis šiuo nekilnojamuoju turtu niekada nedisponavo. Svarbu ir tai, jog būtent D. P., atstovaudama UAB „H.“ 2013 m. gegužės 31 d., t. y. tik prieš pusantro mėnesio iki pirmiau nurodyto nekilnojamojo turto susigrąžinimo, ikiteisminio tyrimo įstaigai pateikė civilinį ieškinį, kuriame buvo nurodytas vienintelis atsakovas R. N., taip pat patirta 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) dydžio žala dėl pirmiau nurodyto nekilnojamojo turto praradimo. Vyresniojo tyrėjo V. M. 2013 m. liepos 2 d. nutarimu UAB „H.“, atstovaujama S. B., akcentuojant, jog reikalaujama atlyginti tik įtariamojo R. N. nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą, pripažinta šioje byloje civiline ieškove. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gegužės 11 d. posėdžio metu, įrodymų tyrimą byloje pradėjęs 2013 m. gruodžio 20 d., t. y. praėjus pusantrų metų laikotarpiui, priėmė nagrinėti UAB „H.“ atstovės S. B. pirmą kartą G. G. pareikštą civilinį ieškinį, kuriuo buvo prašoma solidariai iš G. G. ir kitų kaltinamųjų R. N., V. N., A. P. priteisti 603 588,47 Eur (2 084 070,27 Lt) turtinės žalos atlyginimą. Taip G. G. buvo pripažintas civiliniu atsakovu dėl visų kitiems kaltinamiesiems inkriminuotų sukčiavimo nusikalstamų veikų, nors jam pačiam teisme inkriminuota tik viena tokia veika. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu patvirtinta, kad R. P., G. V. ir UAB „H.“ civiliniai ieškiniai proceso teisme metu nebuvo nagrinėti, baigiamosiose kalbose juos prašyta palikti nenagrinėtus ir teismui tą konstatavus jie faktiškai baudžiamojoje byloje ir palikti nenagrinėti. Nuosprendyje sprendimo dėl civilinių ieškinių motyvai nenurodyti, tik rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog civiliniams ieškovams pripažįstama teisė į ieškinių patenkinimą, klausimą dėl jų dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į nuteistojo G. G. bei jo gynėjo A. Jokūbausko argumentus dėl civilinio ieškinio konkrečiai neatsakyta, nurodyta tik tiek, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti vertinamas kaip bendro pobūdžio, juo nėra nustatyta, kad G. G. yra civilinis atsakovas, nes tolesnis žalos atlyginimo klausimas bus nagrinėjamas civilinio proceso tvarka, atsižvelgiant ir į G. G. santykį su UAB „H.“, taip pat į tai, kad R. P. ir G. V. ieškinių G. G. baudžiamajame procese nebuvo pareiškę. Taigi teismai, spręsdami, kaip nurodyta, dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, nesilaikė BPK 110 straipsnio 1 dalies, 112 straipsnio 1 dalies, 113 straipsnio 2 dalies, 115 straipsnio 1 ir 3 dalių, 305 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies bei CPK 185 straipsnio reikalavimų, nesivadovavo kasacinės instancijos teismo išaiškinimais dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių (kasacinės nutartys civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNDUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-245/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-245/2010">3K-7-245/2010</a>, baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjI4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-628/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-628/2013">2K-628/2013</a>, 2K-317-697/2015, 2K-7-124-648/2016, 2K-7-68-222/2018), nevertino faktinės aplinkybės, jog nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nekilnojamuoju turtu, dėl kurio kainos išreikalavimo UAB „H.“ naudai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas G. G., nuosavybės teise disponuoja pati civilinė ieškovė UAB „H.“, todėl jai jokios turtinės žalos nepadaryta ir tuo pagrindu negalėjo būti pripažinta teisė į pareikšto civilinio ieškinio G. G. patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, bet ieškinys turėjo būti atmestas, todėl G. G. pareikšto civilinio ieškinio klausimas išspręstas neteisingai, buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo G. G. teisės, peržengtos kaltinimo G. G. nagrinėjimo ribos (255 straipsnio 1 dalis) ir tai sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį. R. P. pripažinta nukentėjusiąja šioje byloje tik dėl V. N. ir R. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo apgaule įgyjant R. P. ir G. V. priklausančias UAB „H.“ akcijas. G. G. ši nusikalstama veika neinkriminuota, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas iš G. G. priteisti R. P. turėtas 438 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti yra nepagrįstas bei naikintinas.

10.4. Teismai G. G. nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį argumentuodami: a) V. N. ir R. N. įgijimu apgaule UAB „R.“ (atstovaujamos R. N.) naudai nukentėjusiesiems R. P. ir G. V. priklausančių UAB „H.“ akcijų 2012 m. birželio 13 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu; b) UAB „H.“ (atstovaujamos R. K.) jai priklausančio nekilnojamojo turto Palangoje už 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) pardavimu UAB „M.“ (atstovaujamai direktoriaus T. M.) 2012 m. birželio 15 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, kurią nutraukti UAB „M.“ direktorius T. M. buvo išreiškęs valią, pagrindu; c) G. G., neva veikusio bendrininkų grupe su R. N. ir V. N., įgijimu apgaule UAB „H.“ didelės – 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) vertės turtinės teisės dėl 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) skolos perėmimo už 970 000 Lt (280 931,42 Eur) 2012 m. birželio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties, sudarytos neva atgaline data tarp UAB „H.“ (atstovaujamos direktoriaus R. N.) ir G. G., pagrindu; kaip sukčiavimo tikslas nurodomas G. G., R. N. ir V. N. siekis sutrukdyti UAB „M.“, atstovaujamai direktoriaus T. M., nutraukti 2012 m. birželio 15 d. sudarytą su UAB „H.“ nekilnojamojo turto Palangoje pirkimo–pardavimo sutartį. Prokuroras surašė 2013 m. liepos 31 d. kaltinamąjį aktą ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šiuo kaltinamuoju aktu V. N. ir R. N. taip pat apkaltino padarius atskirą nusikalstamą veiką, t. y. įgijimu apgaule UAB „R.“ (atstovaujamos R. N.) naudai nukentėjusiesiems R. P. ir G. V. priklausančių UAB „H.“ 3 067 610 Lt (888 441,27 Eur) vertės akcijų 2012 m. birželio 13 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Šį kaltinimą prokurorė D. M. pakartojo 2016 m. lapkričio 15 d. prašyme teismui BPK 256 straipsnio 1 dalies pagrindu pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. G. G. ikiteisminiame tyrime bei bylą nagrinėjant teisme ši nusikalstama veika nebuvo inkriminuota. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai negalėjo pripažinti G. G. kaltu ir nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, argumentuodami V. N. ir R. N. įgijimu apgaule UAB „R.“ (atstovaujamos R. N.) naudai nukentėjusiesiems R. P. ir G. V. priklausančių UAB „H.“ akcijų 2012 m. birželio 13 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, nes byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis).

10.5. Pagal G. G. ikiteisminiame tyrime ir teisme inkriminuotą veiką dėl reikalavimo teisės perleidimo pasirašymo kaltinimas formuluojamas kaip žinojimas, kad V. N., nebūdamas UAB „H.“ akcininkas ir neįgaliotas veikti UAB „H.“ akcininkų R. P. ir G. V. vardu, prieš jų valią ne vėliau kaip 2012 m. Kaune (tiksli data ir vieta nenustatyta), vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą ir veikdamas pagal išankstinį susitarimą, nusikalstamu būdu organizavo 100 proc. UAB „H.“ akcijų pardavimą bendrovei „R.“, kuriai atstovavo R. N. Būtent tokia pat teksto dalimi suformuluotas kaltinimas V. N. ir R. N. dėl R. P. ir G. V. 3 067 610 Lt (888 441,27 Eur) vertės akcijų užvaldymo apgaule, bet dėl nurodytos veikos G. G. nėra kaltinamas, be to, „žinojimas“, kaip suformuluota kaltinime, nėra baudžiamas. Šis kaltinimo formuluočių prieštaravimas dėl dviejų atskirų ir skirtingiems asmenims inkriminuotų nusikalstamų veikų yra esminis ir bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu nepanaikintas. Dėl to kaltinamasis aktas G. G. surašytas netinkamai, todėl byla turėtų būti perduota prokurorui (BPK 219 straipsnis, 234 straipsnio 2 dalis).

10.6. Siekdami atskleisti G. G. inkriminuotą BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, teismai turėjo nagrinėti pirkimo–pardavimo bei reikalavimo teisės perleidimo instituto esmę (principą nemo plus iuris ad alium transferre potest quam ipse haberet (niekas negali perleisti kitam daugiau teisių, negu pats turi) ir kt., CK 6.101 straipsnį, 6.105 straipsnio 1 dalį); tokių sutarčių sudarymo pagrindinius ypatumus; cedento (pradinio kreditoriaus), cesionarijaus (naujojo kreditoriaus) ir skolininko teisinę padėtį, susiformavusią reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu, bet to neatliko, todėl padarė klaidingas išvadas ir nuteisdami G. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Aiškinant G. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį inkriminuotus veiksmus per civilinių teisinių santykių turinį akivaizdu, kad suformuluoto kaltinimo prasme daug svarbesnė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, kurios procese G. G. nedalyvavo ir net nežinojo. Būtent šia sutartimi, kurią pasirašė UAB „H.“ įgaliotas atstovas R. K., sukurta teisinė situacija, kuria, pirkėjui iki atsiskaitant ar grąžinant turtą, buvo sumažintas pardavėjos UAB „H.“ turto aktyvas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šią aplinkybę priskyrė reikalavimo teisės perleidimo sutartį pasirašiusio G. G. veikai. Aplinkybės, kad reikalavimo perleidimas nesukūrė naujų sutartinių santykių tarp cesionarijaus (šiuo atveju G. G.) ir skolininko (šiuo atveju UAB „M.“, atstovaujamos T. M.), be tų, kurie buvo sukurti pagal 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį tarp UAB „H.“, atstovaujamos R. K., bei UAB „M.“, atstovaujamos to paties T. M., kad, dar veikiant reikalavimo teisės perleidimo sutarčiai ir tuo pagrindu vykstant civilinių bylų procesams teismuose pagal G. G. ieškinius dėl skolos už parduotą turtą išieškojimo, 2013 m. liepos 29 d. susitarimu UAB „H.“, atstovaujama D. P., ir UAB „M.“, atstovaujama T. M., nutraukė 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, paneigia teismų išvadas apie G. G. dalyvavimą, pasitelkus civilines teisines priemones, darant nusikalstamą veiką (nenurodyta kokią), reikalavimo teisės perleidimo sutarties pasirašymą, turint siekį, kad UAB „H.“ ir UAB „M.“ tikrieji akcininkai negalėtų nutraukti 2012 m. birželio 15 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties. Aišku, kad 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties galiojimui ar nutraukimui G. G. jokios įtakos negalėjo daryti ir 2013 m. liepos 29 d. tiesiogiai sutarus pirkėjui ir pardavėjui ji buvo nutraukta notaro patvirtinta sutartimi. Nutraukus šią sutartį, pagal CK 6.105 straipsnio 1 dalies nuostatas, nutrūko ir 2012 m. birželio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties veikimas. Pažymėtina, kad baudžiamoji byla dėl G. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos teisme pradėta nagrinėti vėliau, t. y. tik 2013 m. gruodžio 20 d. Teismų priimti sprendimai dėl G. G. pripažinimo kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį iš esmės prieštarauja kasacinės instancijos teismo išaiškinimams panašaus pobūdžio bylose (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy05LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-9/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-9/2013">2A-7-9/2013</a>). Teismai G. G. kaltę dėl apgaulės panaudojimo grindžia reikalavimo teisės perleidimo sutarties pasirašymu neva atgaline data, bet turtas UAB „M.“ buvo perduotas dar 2012 m. birželio 15 d. ir su šiuo veiksmu G. G. visiškai nesusijęs. G. G. (kaip cesionarijaus) prievolinės turtinės teisės įgijimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su pardavimo kainos išreikalavimu UAB „H.“ naudai ir taip buvęs savininkas (cedentas) ar asmuo, kurio žinioje yra turtas (skolininkas), neklaidinami. Atsižvelgus į CK 6.109 straipsnio nuostatas, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo fakto įrodymą, darytina išvada, kad reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo data nesukelia skolininkui jokių teisinių pasekmių, todėl ši aplinkybė nagrinėjamu atveju net negali būti esminis apgaulės elementas. Reikalavimo teisės perleidimu nebuvo apribota ar pasunkinta UAB „M.“ ir UAB „H.“ teisė nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį bei perduoti turtą, tai, kaip minėta pirmiau, realiai be G. G. ar kitų asmenų įsikišimo ir įvyko. Teismų nurodoma reikalavimo teisės perleidimo atgaline data aplinkybė neturėjo jokios įtakos UAB „M.“, jos direktoriaus T. M. ar kitų asmenų apsisprendimui ir neturėjo įtakos jų elgesiui. Dėl to G. G. inkriminuotuose veiksmuose nėra apgaulės požymio. Atlygintinės cesijos sutarties, tai nutartyje pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, 2.1.1 ir 2.2 sąlygose aiškiai nurodyta, kad šis sandoris atlygintinis ir G. G. įsipareigojo finansuoti būsimus perleidėjo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius maksimalia 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur), t. y. kainos, kuri išreikalautina iš UAB „M.“, suma. Taigi G. G. turtinę teisę įgijo atlygintinai, o šios aplinkybės patvirtina, kad G. G. veiksmuose nėra ir tiesioginės tyčios neatlygintinai įgyti svetimą turtinę teisę. Dėl to tarp UAB „H.“, UAB „M.“ ir G. G. susiformavus bei buvus civiliniams teisiniams santykiams, kurie buvo sprendžiami teismuose civilinio proceso tvarka, teismai netinkamai taikė G. G. BK 182 straipsnio 2 dalį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

10.7. Teismai, nesilaikydami BPK 20 straipsnio reikalavimų, bylos duomenis vertino šališkai, neišsamiai, neaišku, kuriais konkrečiai neva G. G. kaltę patvirtinančiais duomenimis rėmėsi, kuriuos atmetė ir kodėl. Nuosprendyje ir nutartyje teismai nepasisakė dėl esminių duomenų šioje byloje, išdėstė įrodymus, tačiau neatliko jų analizės, nesurašė išsamių veikos kvalifikavimo motyvų, t. y. konstatuodami, kad G. G. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, atsietai vieną nuo kito analizavo reikalavimo teisės perleidimo sutarties turinį ir jos sudarymo aplinkybes; netinkamai įvertino, kad pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį UAB „M.“ neva visiškai pasitraukė iš prievolinio teisinio santykio, nes nenurodė ir nevertino aplinkybės, kad būtent UAB „H.“ 2013 m. liepos 29 d. sutartimi su UAB „M.“ tiesiogiai nutraukė pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. prievolinį teisinį santykį, bei tiesiogiai disponuoti nuosavybės teise vietoj UAB „M.“ mokėtinos kainos vėl perėmė nekilnojamąjį turtą; netinkamai įvertino, kad 2012 m. birželio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo atspausdinta ir pasirašyta atgaline data, neva ne anksčiau kaip 2012 m. liepos 10 d., nes nepašalino nurodyto esminio prieštaravimo byloje dėl aplinkybės, jog teismų byloje analizuojama ir vienintelė esanti reikalavimo teisės perleidimo dokumento elektroninė versija paskutinį kartą buvo atspausdinta dar 2012 m. balandžio 13 d. 14.06 val., o duomenys, kad paskutinis teksto išsaugojimas buvo padarytas 2012 m. liepos 10 d. 9.45 val., tik patvirtino, kad tokia elektroninė dokumento versija buvo 15 kartų revizuojama, bet nespausdinama; nevertino apeliacinės instancijos teisme apklausto eksperto J. B. parodymų, kuriais neigiamas G. G. pareikšto kaltinimo turinys, t. y. kad nėra jokių duomenų, kada, be 2012 m. balandžio 13 d. datos, galėjo būti atspausdintas ir taip materialią formą įgavęs elektroninis dokumentas Nr. 31 „Reikalavimo teisės perleidimas G. – H.docx“.

11. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Simonas Minkevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendį pakeisti: V. N. nuteisti ir jam paskirti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (už UAB „H.“ akcijų įgijimą apgaule) laisvės atėmimą trejiems metams, BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams, BK 182 straipsnio 2 dalį (už 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) vertės turtinės teisės įgijimą apgaule) laisvės atėmimą trejiems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant, t. y. prie griežtesnės trejų metų laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės – vienerius metus šešis mėnesius, ir V. N. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams ir aštuoniems mėnesiams; R. N. nuteisti ir jam paskirti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (už UAB „H.“ akcijų įgijimą apgaule) laisvės atėmimą dvejiems metams devyniems mėnesiams, BK 300 straipsnio 3 dalį (už UAB „H.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties suklastojimą) – laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (už 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) vertės turtinės teisės įgijimą apgaule) laisvės atėmimą trejiems metams, BK 182 straipsnio 2 dalį (už UAB „H.“ 59 762 Lt (17 308,27 Eur) įgijimą apgaule) laisvės atėmimą trejiems metams, BK 182 straipsnio 2 dalį (už 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) vertės turtinės teisės įgijimą apgaule) laisvės atėmimą dvejiems metams devyniems mėnesiams, BK 300 straipsnio 3 dalį (už 2012 m. birželio 21 d. paprastojo neprotestuotino vekselio suklastojimą) laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams, BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant, t. y. prie griežtesnės dvejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir R. N. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be bausmę vykdančios institucijos leidimo. Likusios kasacinių skundų prašymų dalies netenkinti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 1 d. nutartį. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

11.1. Teismai, įvertinę visus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad V. N., pasitelkęs R. N., neturėdamas teisėto pagrindo, perėmė UAB „H.“ valdymą. Teismai konstatavo, kad apgaulė šiuo atveju pasireiškė tuo, kad nuteistieji suklastojo UAB „H.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, nurodydami joje netikrus duomenis.

11.2. Teismai taip pat nuodugniai išnagrinėjo akcijų nuosavybės klausimus ir išsamiai motyvavo išvadą, kad akcijos jų pardavimo UAB „R.“ momentu V. N. nepriklausė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, iki V. N. 2012 m. birželio 13 d. pateikiant VĮ Registrų centrui prašymą registruoti pakeistus duomenis apie direktorių ir akcininkus, jame buvo registruoti duomenys, kad UAB „H.“ akcininkai yra G. V. (1 proc.) ir R. P. (99 proc.). Pagal Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 15 straipsnio 5 dalį registro duomenys ir registro informacija laikomi teisingais tol, kol jie nenuginčyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta tvarka. Šis argumentas taip pat patvirtina teismų padarytas išvadas, kad, V. N. 2012 m. birželio 13 d. pateikiant VĮ Registrų centrui prašymą registruoti pakeistus duomenis apie direktorių ir akcininkus, UAB „H.“ akcijos jam buvo svetimos.

11.3. Byloje teismų nustatytas esminis sukčiavimo nusikaltimo požymis – apgaulė pasireiškė UAB „H.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties suklastojimu, būtent tuo, kad kaltininkai į ją įrašė netikrus duomenis tiek apie V. N. teisę sudaryti šį sandorį, tiek realizuojamo turto kainą, be to, sutartis buvo surašyta ir pasirašyta atgaline data. Pagal kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose asmuo tampa uždarosios akcinės bendrovės nematerialiosios akcijos savininku, turinčiu teisę disponuoti įsigytu turtu, ne nuo sutarties dėl nematerialiųjų akcijų perleidimo sudarymo dienos, bet nuo to momento, kai jo vardu atidaroma asmeninė vertybinių popierių sąskaita, t. y. nuosavybės teisė į nematerialiąsias akcijas pereina jas įrašius į įgijėjo sąskaitą. Vadinasi, nuosavybės teisei į nematerialiąsias akcijas atsirasti reikalinga juridiškai reikšmingų faktų visuma: rašytinės formos sutartis ir akcijų perleidimo fiksavimas perleidėjo ir įgijėjo vertybinių popierių sąskaitose. Įvykdžius šias sąlygas, nematerialiąsias akcijas įgijęs asmuo turi teisę visa apimtimi įgyvendinti Akcinių bendrovių įstatyme nustatytas turtines ir neturtines akcijų suteikiamas teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-549/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-549/2010">3K-3-549/2010</a>, 2013 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-189/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-189/2013">3K-3-189/2013</a>). Iš bylos medžiagos yra matyti, kad UAB „H.“ vertybinių popierių sąskaitoje Nr. 1 įrašas apie jos akcijų perleidimą buvo padarytas 2012 m. birželio 13 d. data. Dėl to nekyla abejonių, kad UAB „H.“ akcijų perėmimas buvo įvykdytas apgaule, kuri pasireiškė neteisėtu tariamo juridinio fakto įforminimu suklastotais dokumentais bei šių dokumentų pateikimu UAB „H.“ darbuotojams ir VĮ Registrų centrui, taip juos suklaidinant. Akivaizdu, kad toks santykis vien savo esme yra ne civilinio, o baudžiamojo teisinio pobūdžio, todėl kasacinių skundų teiginiai apie neva nepagrįstą civilinio santykio kriminalizavimą tiesiog neteisingi.

11.4. Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį, apgaule įgyto turto vertė nustatoma vadovaujantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu, pagal kainą, nurodytą šio turto įsigijimo sandoryje (įskaitant PVM), jo sukūrimo (atkūrimo) sąnaudas, o kilus abejonių dėl turto vertės – remiantis šio turto rinkos verte veikos padarymo metu. Akcinių bendrovių įstatyme, CK 1.102 straipsnyje, 1.101 straipsnio 5 dalyje reglamentuotas UAB, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas patvirtina, kad UAB akcijos rinkos vertė de facto (faktiškai) atitinka bendrovės nuosavybės vertę. Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad UAB „H.“ akcijų rinkos vertė atitiko faktinę jos nuosavybės vertę. Iš byloje esančio UAB „H.“ balanso yra matyti, kad jos nuosavas kapitalas 2011 m. gruodžio 31 d. sudarė 3 067 610 Lt (888 441,27 Eur). Būtent tokia suma ir yra nurodyta veikų, už kurias yra nuteisti V. N. ir R. N., aprašymuose. Galima būtų pripažinti, kad iki 2012 m. birželio 13 d. UAB „H.“ nuosavo kapitalo balansinė vertė galėjo keistis, bet akivaizdu, kad jis negalėjo būti tiek sumažėjęs, kad aptariamų veikų nebūtų galima kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį. Įvertinę šiuos bei kitus įrodymus, teismai pagrįstai ir motyvuotai pripažino, kad apgaule įgyto turto vertė žymiai viršijo BK 190 straipsnyje nustatytą didelės vertės turto ribą.

11.5. Teismai nustatė, kad V. N. ir R. N., apgaule sukūrę fikciją, neva visos UAB „H.“ akcijos yra perleistos UAB „R.“, kuri perėmė teisę į visą įmonės kapitalą, o jos tariamai teisėtai paskirtas administracijos vadovas R. N. – priimti sprendimus, susijusius su disponavimu įmonės turtu, atliko veiksmus, turėdami tikslą realizuoti UAB „H.“ nekilnojamąjį turtą UAB „M.“ už 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) ir taip užsitikrinti, kad UAB „H.“ nuosavybės teisės į šį turtą pereitų trečiajam asmeniui, tačiau paaiškėjus, kad to padaryti nepavyks ir su UAB „M.“ pasirašyta sutartis nebus įgyvendinta, atgaline data surašė reikalavimo teisės į šią bendrovę perleidimo G. G. sutartį. Teismai, tinkamai ištyrę ir įvertinę bylos įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad šių veiksmų tikslas buvo tai, kad UAB „H.“ ir UAB „M.“ tikrieji akcininkai negalėtų nutraukti 2012 m. gegužės 15 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, o bendrininkai, sulygdami dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties, sudarytos atgaline data, sąlygų, aiškiai suvokė, kad G. G. ne įgyja didelės vertės turtinę teisę naudodamasis civilinėmis teisinėmis priemonėmis, bet dalyvauja apgaule sukuriant neteisėtą teisinį santykį sumažinant UAB „H.“ turto aktyvą. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis sudaryta ne anksčiau kaip 2012 m. liepos 10 d., t. y. tuo laiku, kai UAB „H.“ buvo paskirtas turto administratorius. R. N. 2012 m. liepos 10 d. neturėjo teisės sudaryti reikalavimo teisės perleidimo sutarties, o G. G., derindamas su R. N. sutarties, sudarytos atgaline data, sąlygas, kurias jie išsamiai buvo aptarę, jokių civilinio pobūdžio teisinių santykių su UAB „H.“ nesukūrė ir suvokė, kad neteisėtai įgyja didelės – 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) vertės turtinę teisę sumažindamas bendrovės turto aktyvą, ir, mėgindamas šią pinigų sumą išsireikalauti iš UAB „M.“, toliau atliko neteisėtus veiksmus neteisėtos sutarties pagrindu.

11.6. Tokie nuteistųjų veiksmai visiškai atitinka BK 182 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė surašant reikalavimo perleidimo sutartį atgaline data bei žinant, kad ją juridinio asmens vardu sudaręs R. N. įmonės atstovavimo teisės fikciją sukūrė neteisėtai, be to, faktiniu sutarties sudarymo momentu jis nuo įmonės valdymo apskritai buvo nušalintas.

11.7. Negalima nesutikti su kasacinių skundų argumentais, kad vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris, jo išrašymas yra vidinės valios išraiškos rezultatas. Aptariamu atveju vekselis visiškai neatitiko vekselio davėjos UAB „H.“ interesų, o jai atstovavęs asmuo tyčia ir sąmoningai, žinodamas, kad jo įgyta tariama teisė veikti juridinio asmens vardu yra kitos nusikalstamos veikos rezultatas, taigi neteisėtai, veikė priešingai jos interesams. Teismai byloje nustatė, kad preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, kuri pristatoma kaip sudaryta 2012 m. birželio 21 d., t. y. iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš tiesų buvo sudaryta atgaline data, taip suteikiant galimybę R. N., kaip bendrovės direktoriui, pateisinti savo veiksmus, t. y. jo išreikštą negalėjimą apmokėti ginčijamo vekselio, nes buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, apie kurių taikymą jis sutarties sudarymo metu negalėjo žinoti; A. P., kaip bendrovės direktoriui, pateisinti savo veiksmus, t. y. didelės vertės turtinės teisės jo atstovaujamos bendrovės vardu įgijimą, nes pagrindinė sutartis formaliu požiūriu nebuvo sudaryta dėl skolininkės kaltės, o apie turto areštą jam niekas nepranešė; taip pat abiem nuteistiesiems visiškai nepagrįstai gintis tuo, kad tarp šalių susiklostę santykiai buvo tik civilinio pobūdžio. Taigi buvo sukurtas neteisėtas ir neatlygintinis teisinis santykis, pagal kurį buvo įgyta didelės vertės turtinė teisė į UAB „H.“ turtą. Bylos duomenys leido teismams nustatyti, kad paprastasis neprotestuotinas vekselis buvo išrašytas anksčiau, negu buvo parengta pati preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis. Taigi preliminariąja nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi sulygtas avansas vekselio forma egzistavo iki šios sutarties ir turėjo būti sumokėtas 2012 m. rugpjūčio 31 d., t. y. iki avansinio mokėjimo pagrindo sukūrimo. Dėl 2012 m. rugpjūčio 31 d. neapmokėto vekselio, kuris šią dieną netgi neegzistavo, buvo nukreiptas antstolio išieškojimas, kuris taip pat nukreiptas iki paties vekselio egzistavimo pagrindo – preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sukūrimo. Bylos duomenys rodo, kad antstolis M. P. jau 2012 m. rugsėjo 18 d. taikė priverstinio vykdymo priemones – lėšų ir turto areštą, kai preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo parengta ne anksčiau kaip 2012 m. rugsėjo 21 d. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad šiuo atveju tariamais civiliniais santykiais tik yra bandoma pateisinti akivaizdžiai neteisėtus veiksmus, kuriais buvo siekiama perkelti UAB „H.“ turtą iš teisėto šio juridinio asmens valdymo į neteisėtą kito kaltininkų kontroliuojamo juridinio asmens valdymą. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė faktiškai nevykusio sandorio, kurio ir nebuvo ketinama sudaryti, imitavimu atgaline data, taip pat tuo, kad vekselio davėjo atstovas veikė kartu su bendrininkais anksčiau nusikalstamu būdu imitavęs sau tokią teisę.

11.8. Dėl juridinio asmens atsakomybės sąlygų pasisakyta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2009 m. birželio 8 d. nutarimas), kasacinės instancijos teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>, 2K-7-304-976/2016), už juridiniam asmeniui UAB „T.“ (veikų padarymo metu (duomenys neskelbtini) įmonė UAB „B.“) inkriminuotą nusikalstamą veiką BK 20 straipsnyje yra nurodyta juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė. Teismai byloje nustatė, kad A. P. buvo bendrovės vadovas, pasirašė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir paprastąjį neprotestuotiną vekselį, buvo įgaliotas parduoti sklypą ir taip veikė įmonės naudai ir jos vardu įgijo turtinę teisę į 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur). (Duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ akcininkais 2011 m. pradžioje buvo RAB „A.“, atstovaujama direktorės S. A. K. (299 akcijos), ir bendrovė „B.“ (29 akcijos). 2011 m. rugsėjo 29 d. RAB „A.“ pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį pardavė 299 akcijas UAB „S.“, atstovaujamai direktorės D. P., už 143 800 Eur, 2011 m. gruodžio 1 d. J. R. nupirko 299 akcijas iš UAB „S.“, atstovaujamos direktorės D. P., už 500 000 Lt (144 810,01 Eur). (Duomenys neskelbtini) įmonę UAB „B.“ ir UAB „S.“, kuri pardavė akcijas J. R., siejo įvairaus pobūdžio nuomos bei pirkimo ir pardavimo sutartiniai teisiniai santykiai. (Duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ buhalterė dirbo ir UAB „S.“, kurios vardu buvo įregistruotas R. N. vairuojamas automobilis „Toyota Land Cruiser“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat R. N. sutuoktinė M. V. atstovavo (duomenys neskelbtini) įmonei UAB „B.“ byloje dėl 2010 m. birželio 1 d. preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties tarp UAB „L.“ ir (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, t. y. savo pobūdžiu panašiame ginče dėl teisinių santykių, kurie nagrinėjamoje byloje yra susiklostę tarp UAB „H.“, kuriai atstovavo R. N., ir (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“, kuriai atstovavo A. P. Bendrovės pagrindinis akcininkas J. R., kuriam priklauso 91 proc. (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ akcijų, visiškai nesirūpino įmonės veikla, jos apyvarta, negavo dividendų, nežinojo, kas konkrečiai yra kiti akcininkai, todėl pats savo nesuinteresuotumu, abejingumu ir nerūpestingumu neužtikrino A. P. veiksmų kontrolės ir leido jam veikti savo nuožiūra ir iniciatyva. A. P. neteisėti veiksmai buvo realiai naudingi bendrovės veiklos perspektyvai, bendrovė iš fizinio asmens padarytų nusikalstamų veikų gavo realią turtinę naudą – 200 000 Lt (57 924 Eur) ir buvo dedamos pastangos išieškoti likusią pinigų sumą. Taigi bendrovė gavo aiškią naudą ir šią naudą pripažino. Tokia teismų nustatyta faktinė situacija visiškai atitinka pirmiau aptartą reglamentavimą ir lemia išvadą, kad UAB „T.“ (veikų padarymo metu (duomenys neskelbtini) įmonė UAB „B.“) nuteista pagrįstai, baudžiamasis įstatymas ir šioje dalyje pritaikytas tinkamai.

11.9. Pripažintina, kad V. N. gynėjo argumentai dėl netinkamai pritaikytų BK 63 straipsnio nuostatų yra pagrįsti. Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai yra padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. V. N. nuteistas už tris nusikalstamas veikas: už 2012 m. birželio 13 d. UAB „H.“ visų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties suklastojimą ir UAB „H.“ akcijų įgijimą apgaule pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį ir už 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) vertės turtinės teisės įgijimą apgaule G. G. naudai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, bet bausmė jam paskirta ir subendrinta tik už dvi veikas. Analogiška teisės taikymo klaida yra padaryta ir dėl R. N., kuris nuteistas už septynias nusikalstamas veikas, bet bausmė jam paskirta ir subendrinta tik už tris, ji, R. N. kasaciniame skunde šio klausimo nekeliant, turi būti taisoma vadovaujantis BPK 376 straipsniu. 2017 m. lapkričio 13 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis keistinas paskiriant nuteistiesiems V. N. ir R. N. bausmes už kiekvieną veiką, už kurią jie yra nuteisti, o galutinę subendrintą bausmę paliekant tokią, kokia ji yra paskirta šiuo teismo nuosprendžiu.

12. Civilinės ieškovės UAB „H.“ direktorė R. M. atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo V. N. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio, nuteistojo R. N., nuteistojo A. P., nuteistojo juridinio asmens UAB „T.“ gynėjo advokato Justo Jankausko ir nuteistojo G. G. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko kasacinius skundus atmesti, iš nuteistųjų V. N., R. N., G. G., A. P. ir UAB „T.“ priteisti civilinei ieškovei UAB „H.“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime civilinės ieškovės atstovė nurodo:

12.1. Nuteistasis V. N. apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl neteisingai subendrintos bausmės, todėl šis klausimas negali būti apskundimo ir nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiosios R. P. pateiktame civiliniame ieškinyje nurodyta, kad akcijų rinkos vertė sudaro ne mažiau kaip 3 067 610 Lt (888 441,27 Eur), atsižvelgiant į tuo metu bendrovės turimą turtą ir įsipareigojimus (CK 1.110 straipsnis), tai patvirtina byloje esanti 2011 m. gruodžio 31 d. bendrovės finansinės atskaitomybės ataskaita (balansas), 2016 m. birželio 15 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNTA0LTI0MS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-504-241/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-504-241/2016">2A-504-241/2016</a>, 2015 m. lapkričio 17 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, kuriuose nurodyta nustatyta UAB „H.“ nekilnojamojo turto vertė. Nuteistasis V. N. nepateikė duomenų, kurie pagrįstų, jog inkriminuojamo apgaule įgyto turto vertė būtų mažesnė nei 250 MGL dydžio. Nuteistasis V. N. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų jo gynybinę poziciją, kad nuo 2002 m. iki 2012 m. bent kartą sprendė dėl įmonės teisinės registracijos, komercinės veiklos krypčių, investicijų ir kt. Jo nurodyta aplinkybė, jog gyveno įmonei nuosavybės teise priklausančiame name, nepatvirtina fakto, jog jis ir po 2002 m. faktiškai vykdė akcininko funkcijas. Iš bylos duomenų matyti, kad sanatorijos pastatą Palangoje, (duomenys neskelbtini), UAB „H.“ įsigijo iš UAB K. tik 2011 m. Tiek pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, tiek pagal Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas juridiškai neįforminto akcininko statuso apskritai negali būti, o neoficialūs susitarimai dėl „priverstinio“ akcijų slėpimo ar išviešinimo G. V. vardu negali būti pagrindas identifikuojant akcininkus ir sprendžiant su jų teisėmis susijusius ginčus. Apeliacinės instancijos teismas įsigilino į šią civilinių santykių sritį reglamentuojančius teisės aktus bei padarė pagrįstą išvadą, kad nepriklausomai nuo to, kaip V. N. vertintų savo santykį su ginčijamomis akcijomis, bylos duomenys leidžia padaryti išvadą, kad ginčijamos akcijos V. N. nuosavybės teise 2012 m. birželio 13 d. akcijų pardavimo UAB „H.“ metu nepriklausė. 2002 m. rugsėjo 16 d. tarp M. N. ir V. N. sudaryta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu M. N. perleidžia 50 vnt. bendrovės „H.“ akcijų V. N., tapusiam 100 vnt. (100 proc.) bendrovės „H.“ akcininku, paneigia V. N. gynybinę versiją, kad pagal 2002 m. lapkričio 10 d. sandorį kaip 100 vnt. (100 proc.) bendrovės akcijų turėtoją 2002 m. gruodžio 16 d. išviešino G. V., siekdamas slėpti savo turtą dėl skolų ir gresiančių išieškojimų, nes akcijų papildomai įgijo jau esant skoloms, nors nepateikta jokių tai patvirtinančių duomenų, ir šį juridinį faktą įregistruoja, t. y. išviešina. Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistasis V. N., tik pradėjus jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą dėl R. P. ir G. V. priklausiusių UAB „H.“ akcijų užvaldymo apgaule, Klaipėdos apygardos teismui, nagrinėjančiam nukentėjusiosios R. P. ieškinį dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių niekinėmis ir restitucijos taikymo, pateikė priešieškinį, kuriuo ginčija akcijų pirkimo–pardavimo sutartis tarp G. V. ir R. P., tačiau nėra reikalavimo pripažinti 2002 m. lapkričio 10 d. akcijų pirkimo–pardavimo sandorio tarp V. N. ir G. V. niekiniu, nors toks akcijų perleidimo sandoris yra registruotas Juridinių asmenų registre, vertybinių popierių sąskaitoje Nr. 301/3, kuri priklauso G. V., padarytas įrašas, jog G. V. 2002 m. lapkričio 10 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo 100 vnt. akcijų (100 proc.) iš korespondentinės vertybinių popierių sąskaitos, kurios numeris 301/2, priklausančios nuteistajam V. N., taip pat patvirtina UAB „H.“ akcininkų registracijos žurnalas, UAB „H.“ direktorės R. R. pranešimas „Dėl įmonės akcininkų pasikeitimo“ valstybės įgaliotai institucijai, kad 2002 m. lapkričio 10 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi visas akcijas įgijo G. V. Iki 2012 m. birželio 13 d. nuteistasis V. N. jokių aktyvių veiksmų nuo 2002 m. lapkričio 10 d., faktiškai dešimt metų, siekdamas apginti neva savo pažeistas teises, nesiėmė. 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 875, 4.2 punkte nustatyta, jog ši sutartis taip pat laikoma ir daiktų perdavimo–priėmimo aktu, tai paneigia V. N. argumentus, jog UAB „H.“ neturėjo realios reikalavimo teisės į UAB „M.“. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo sudaryta ne 2012 m. birželio 21 d., o ne anksčiau kaip 2012 m. liepos 10 d. Tai reiškia, kad G. G. ir R. N. kaip UAB „H.“ direktorius, sulygdami dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties, sudarytos atgaline data, sąlygų, aiškiai suvokė, kad G. G. ne įgyja didelės vertės turtinę teisę, naudodamasis civilinėmis teisinėmis priemonėmis, bet įgyja didelės vertės turtinę teisę, sumažindamas UAB „H.“ turtą. Be to, reikalavimo teisė G. G. buvo perleista už mažesnę kainą nei reikalavimo teisės vertė, o įvertinus, kad už 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi parduotą nekilnojamąjį daiktą UAB „H.“ turėjo finansinių įsipareigojimų pagal suteiktą kreditą, nėra pagrindo teigti, jog UAB „H.“ nebuvo padaryta žala.

12.2. A. P. kaltu padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą teismai pripažino pagrįstai, pagal BPK 7, 20 straipsnių reikalavimus įvertinę bylos įrodymus, ir apeliacinės instancijos teismas BPK 320 reikalavimų nepažeidė. Teismai nustatė, kad sudarant preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kurios vykdymas buvo objektyviai pasunkintas, abiejų sutarties šalių atstovai neturėjo jokio ketinimo ir neatliko jokių veiksmų, kad sudarytų pagrindinę sutartį, o veikdami bendrininkų grupe turėjo iš anksto susiformavusią tyčią neatlygintinai užvaldyti svetimą UAB „H.“ turtą. Preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, kuri pristatoma kaip sudaryta 2012 m. birželio 21 d., t. y. iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš tiesų buvo sudaryta atgaline data, taip suteikiant galimybę R. N. ir A. P. pateisinti savo veiksmus. Paprastasis neprotestuotinas vekselis buvo išrašytas anksčiau, nei parengta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, taip ja sulygtas avansas, įgijęs netesybų formą, egzistavo iki šios sutarties ir vekselio forma turėjo būti apmokėtas 2012 m. rugpjūčio 31 d., t. y. iki šio avansinio mokėjimo sukūrimo. Už šį neapmokėtą 2012 m. rugpjūčio 31 d. vekselį, kuris šią dieną net neegzistavo, buvo nukreiptas antstolio išieškojimas, antstolis M. P. jau 2012 m. rugsėjo 18 d. taikė priverstinio vykdymo priemones – lėšų ir turto areštą, kai preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo parengta ne anksčiau kaip 2012 m. rugsėjo 21 d. Visa tai negali būti vertinama kaip civilinio pobūdžio deliktas, kuris gali būti sprendžiamas civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Be to, galimybės išsiieškoti UAB „B.“ naudai išieškotus 200 000 Lt (57 924 Eur) buvo pasunkintos, nes bendrovės UAB „H.“ vadovu buvo kaltinamasis R. N., todėl atgauti pinigus nesikreipiant į teisėsaugą buvo neįmanoma. Šiuo metu didelė UAB „H.“ pinigų suma pagal vykdyti pateiktą suklastotą vekselį areštuota antstolio M. P. ir yra jo depozitinėje sąskaitoje.

12.3. Byloje nėra teisinio pagrindo tenkinti ir nuteistojo R. N. kasacinį skundą. Šiuo atveju tarp asmenų nebuvo atsiradusių jokių civilinių teisinių santykių, o buvo sukurtas neteisėtas teisinis santykis darant nusikalstamas veikas: tyčia, nežinant nukentėjusiesiems, buvo sudaryta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, parduotas nekilnojamasis turtas, pasirašyta reikalavimo teisės perleidimo sutartis, pasirašyta preliminarioji sutartis ir vekselis, siekiant užvaldyti nukentėjusiųjų turtą ir sudaryti tokią situaciją, kad net panaikinus sandorius turto būtų buvę neįmanoma susigrąžinti, o gauti ekvivalentą pinigais iš realiai neveikiančios UAB „R.“ neįmanoma, nes įmonei buvo iškelta bankroto byla. Šie neteisėti veiksmai buvo atliekami ir tada, kai nukentėjusieji kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Nagrinėjamoje byloje teismai, įvertinę visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad šiuo konkrečiu atveju nuteistasis R. N. peržengė civilinių santykių ribas ir dėl to jam taikytina baudžiamoji atsakomybė. Nuteistasis V. N. pripažino, kad akcijas perrašė G. V., siekdamas išvengti mokestinių prievolių, tai paneigia nuteistojo R. N. kasacinio skundo teiginius apie vidinį įmonės užvaldymą. Teismai, įvertinę faktines bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius duomenis, liudytojų parodymus bei vadovaudamiesi teisės aktų nuostatomis, padarė pagrįstą išvadą, jog UAB „H.“ nuo pat įsteigimo momento neturėjo materialių akcijų ir jos niekada nebuvo išleistos, akcijos buvo perleidžiamos sutarčių pagrindu, padarant įrašus vertybinių popierių sąskaitose, todėl nuteistojo R. N. samprotavimai, jog buvo sukurtas naujas civilinės teisės šaltinis, atmestini.

12.4. Byloje nustatyta, kad nuteistasis G. G. prisijungė prie V. N. ir R. N., kai į jį kreipėsi R. N. Sudarant reikalavimo teisės sutartį G. G. buvo žinoma, kad jis įgyja didelės vertės turtinę teisę, iš anksto žinodamas, kad R. N. nesikreips į jį dėl paskolos suteikimo vekseliui apmokėti ir jam nereikės suteikti paskolos būsimiems nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriams finansuoti. Į nuteistąjį G. G. buvo kreipiamasi ne dėl paskolos, siekiant apmokėti ginčijamą vekselį, bet dėl to, kad UAB „H.“ ir UAB „M.“ tikrieji akcininkai negalėtų nutraukti 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties. Atsižvelgus į tai, jog reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo sudaryta ne 2012 m. birželio 21 d., o ne anksčiau kaip 2012 m. liepos 10 d., G. G., susitardamas dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties, aiškiai suvokė, kad jis įgyja ne didelės vertės turtinę teisę naudodamasis civilinėmis teisinėmis priemonėmis, bet dalyvauja darant nusikalstamą veiką, sumažindamas UAB „H.“ turtą. Atgaline data sudarant suklastotą reikalavimo teisės sutartį G. G. negalėjo būti nežinoma, kad jau buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kad UAB „M.“ direktorius buvo išreiškęs valią nutraukti 2012 m. birželio 15 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir jau buvo paskirtas UAB „H.“ turto administratorius. G. G. žinojo, kad UAB „M.“ ginčija sandorį ir G. G. negaus 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) iš UAB „M.“ pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kad galėtų 970 000 Lt (280 931,42 Eur) pervesti bendrovei, kuri turėtų lėšų apmokėti R. N. nurodytam vekseliui iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., kuris tuo metu net neegzistavo. UAB „H.“ turto atgavimas buvo pasunkintas dėl G. G. su kitais bendrininkais R. N. bei V. N. įvykdytų nusikalstamų veikų, tai patvirtinantys duomenys yra Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-647-460/2016, kurios nagrinėjimas šiuo metu yra sustabdytas. Nuteistasis G. G. apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl neteisingai subendrintos bausmės, BPK 225 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 307 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų pažeidimų, dėl UAB „H.“ civilinio ieškinio, todėl, remiantis BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostata, šie klausimai negali būti apskundimo ir nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nuosprendį surašė iš esmės laikydamasis BPK 304 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies, 307 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kita vertus, iš baudžiamosios bylos matyti, kad dėl nurodytų pirmosios instancijos teismo baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės, jis nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl to, kad išspręsti civilinių ieškinių nebuvo galimybės neatidėjus bylos nagrinėjimo ir nesurinkus papildomų duomenų, pripažinta nukentėjusiųjų teisė į ieškinių patenkinimą, žalos dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka, bet nėra nustatyta, kad G. G. yra civilinis atsakovas pagal G. V. ir R. P. reikalavimus.

12.5. Taip pat teismai nustatė, kad iš padarytos nusikalstamos veikos juridinis asmuo UAB „B.“ (UAB „T.“) gavo naudą. Pagal Kauno miesto (duomenys neskelbtini) notarų biuro notaro D. G. išduotą 2012 m. rugsėjo 6 d. vykdomąjį įrašą, antstolis M. P. išieškojo iš UAB „H.“ 200 000 Lt (57 924 Eur) ir šią materialinę naudą bendrovė pripažino, nes gauti pinigai buvo panaudoti UAB „B.“ veikloje, nusikalstamu būdu gautais pinigais buvo palaikoma bendrovės finansinė apyvarta. Teismai juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygą, kad veika padaryta UAB „B. (dabar UAB „T.“) naudai ir interesais, pagrindė išsamiai išnagrinėtų byloje nustatytų aplinkybių visuma, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos ryšį su juridiniu asmeniu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOC0zMDMvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-28-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-28-303/2017">2K-7-28-303/2017</a>). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad UAB „B.“ turėjo įvairių sąsajų su kitu nuteistuoju R. N., tai tik dar labiau sustiprina išvadą, kad įmonė buvo tiesiogiai įtraukta į nusikalstamas veikas. Taigi byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, kad juridinis asmuo UAB „T.“ atsakingas už jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą ir turi atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą.

13. Nukentėjusysis G. V. atsiliepimu į nuteistojo V. N. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio, nuteistojo R. N., nuteistojo A. P., nuteistojo juridinio asmens UAB „T.“ gynėjo advokato Justo Jankausko ir nuteistojo G. G. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti ir priteisti iš nuteistųjų V. N., R. N., G. G., A. P. ir UAB „T.“ jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios pagal pateiktus dokumentus sudaro 1210 Eur. Atsiliepime nukentėjusysis G. V. nurodo:

13.1. Nors nėra išlikusi ir bylą nagrinėjusiam teismui nebuvo pateikta 2002 m. lapkričio 10 d. sudaryta rašytinė akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią G. V. iš UAB „H.“ akcininko V. N. ir už 5000 Lt (1448,10 Eur) teisėtai įsigijo 100 proc. UAB „H.“ akcijų, tai patvirtina 2002 m. gruodžio 16 d. pranešimas, 2002 m. lapkričio 10 d. įrašas Akcininkų registravimo žurnale, koresponduojantis įrašas vertybinių popierių sąskaitoje Nr. 301/3 bei Juridinių asmenų registre įregistruoti duomenys dėl įmonės akcininkų pasikeitimo, taip pat liudytojos UAB „H.“ juristė V. T. ir buhalterė G. R. Tai, kad akcijų perleidimas nebuvo patvirtintas įrašu materialiosiose akcijose ar akcijų sertifikate, kurių apskritai nebuvo, bet užfiksuotas įrašu G. V. vertybinių popierių sąskaitoje (taip, kaip fiksuojamas nematerialiųjų akcijų įsigijimas (perleidimas)), nesudaro pagrindo teigti, jog jis neįgijo nuosavybės teisės į UAB „H.“ akcijas. Teismai, atsižvelgdami į tai, kad nei liudytojas M. N., nei nuteistasis V. N. nepateikė jokių įrodymų, kad jie patys turėjo materialiąsias UAB „H.“ akcijas, V. N. iš M. N. įsigijo akcijas būtent nematerialia jų forma, įforminant akcijų operacijas tarp vertybinių popierių sąskaitų Nr. 301/2 (priklausančios V. N.) ir Nr. 301/1 (priklausančios M. N.), liudytoja V. T. patvirtino, kad jokių materialios išraiškos akcijų įmonėje niekas neregistravo, jokiu užsakymu dėl akcijų ar akcijų ruošinių į licencijuotas įmones nebuvo kreiptasi, bendrovė licencijos spausdinti materialiąsias akcijas neturėjo, pagrįstai nustatė, jog įmonėje nebuvo materialiųjų akcijų ir nuo pat įmonės įsteigimo dienos akcijos buvo nematerialiosios, nepaisant to, jog bendrovės įstatuose iki 2003 m. birželio 25 d. įtvirtinta kitaip. Byloje nustatyta, kad nuo 1999 m. iki 2005 m. UAB „H.“ turėjo tik du darbuotojus, nuo 2005 m. iki 2007 m. – tik vieną darbuotoją, o iki 2007 m. faktiškai jokios veiklos nevykdė, todėl V. N. jokių veiksmų bendrovėje objektyviai negalėjo atlikti. Nuteistojo V. N. kasacinio skundo teiginiai, kad ir toliau faktiškai vykdė akcininko funkcijas, o nukentėjusysis G. V. jokių funkcijų neatliko, yra deklaratyvūs, nepagrįsti ir prieštarauja bylos duomenims. Taigi byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad, 2012 m. birželio 13 d. sudarydamas UAB „H.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „R.“, V. N. jokių teisių į šias neteisėtai perleidžiamas akcijas neturėjo ir tai žinojo bei atlikdamas šiuos veiksmus siekė įgyti turtinę naudą, todėl padaryta veika pagrįstai kvalifikuota kaip sukčiavimas pagal BK 182 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad akcijų reali vertė priklauso ne nuo to, už kokią kainą V. N. nusprendė parduoti akcijas, bet nuo įvairių veiksnių, be kita ko, bendrovės vertės. Pažymėtina, kad tiksli akcijų vertė byloje apskritai nebuvo nustatoma, bet byloje pateiktos 2011 m. gruodžio 31 d. bendrovės finansinės atskaitomybės ataskaitos (balanso) duomenys apie bendrovės nuosavą kapitalą, grynąjį pelną, apyvartą patvirtina, jog UAB „H.“ akcijų vertė buvo didelė – viršijo 250 MGL. Būtinybės atlikti specialų turto (akcijų) vertinimą nebuvo, nes tai neturėjo reikšmės tinkamai kvalifikuojant V. N. padarytą nusikalstamą veiką, be to, byloje nebuvo nustatomas nukentėjusiesiems UAB „H.“ akcininkams G. V. ir R. P. padarytos žalos dydis, taigi nuteistojo V. N. nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111/2008 šioje byloje nėra aktuali, o tai, kad byloje tik pripažinta, kad šių akcijų vertė buvo didesnė nei 250 MGL, nepaneigia teismo išvadų teisingumo. Be to, svarbu ir tai, jog suklastoję 2012 m. birželio 13 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį V. N., veikdamas bendrininkų grupe su kitu nuteistuoju R. N., įgijo turtinę teisę į svetimą UAB „H.“ didelės vertės turtą, t. y. ne tik neteisėtai perleido UAB „H.“ akcijas faktiškai savo paties valdomai įmonei UAB „R.“, kurios direktoriumi V. N. nurodymu 2012 m. birželio 12 d. paskirtas R. N., bet ir toliau per itin trumpą keleto dienų laikotarpį atliko veiksmus, kuriais UAB „H.“ buvo finansiškai žlugdoma, taip padarydamas didelę turtinę žalą bendrovei bei jos akcininkams. V. N. teiginiai, kad jis nėra susijęs su UAB „H.“ turto pardavimu ir sutarčių sudarymu po 2012 m. birželio 13 d. akcijų pardavimo, yra melagingi, prieštarauja bylos įrodymams: liudytojų notarės S. L., UAB „H.“ buhalterės L. N., antstolės V. D. nurodytoms aplinkybėms. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, V. N. kasacinio skundo motyvai yra nepagrįsti ir nepaneigia byloje įrodymais paremtų teismo išvadų dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o paskirta bausmė nėra per griežta, skundo teiginiai, kad už tas pačias nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas bausmę paskyrė bendrai, neteisingi.

13.2. Nuteistasis R. N. patvirtino, kad jam buvo žinoma, jog 2012 m. birželio 13 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu V. N. nebuvo UAB „H.“ savininkas, kad nurodytu metu bendrovės akcininkais Juridinių asmenų registre buvo įregistruoti nukentėjusieji G. V. bei R. P., tik V. N. jam neva paaiškino, kad 2002 m. G. V. registruotas tik formaliai. Šiuos teiginius paneigia pirmiau nurodytos byloje nustatytos aplinkybės. Jei R. N. būtų elgęsis rūpestingai ir atidžiai, siekdamas įsigyti bendrovės akcijas, būtų kreipęsis į jam žinomus UAB „H.“ akcininkus G. V. bei R. P. bei išsiaiškinęs, kas yra tikrasis bendrovės savininkas. Šiuo atveju akivaizdu, jog R. N. iš anksto buvo žinomi V. N. nusikalstami ketinimai ir abu veikdami bendrai juos realizavo, todėl nekyla abejonių, kad, įsigydamas UAB „H.“ akcijas, R. N. žinojo, jog V. N. neturi teisės šio turto perleisti, o R. N. – šio turto įsigyti, tačiau, veikdamas bendrininkų grupe, siekė įgyti turtinę teisę į svetimą UAB „H.“ didelės vertės turtą. Byloje surinkti objektyvūs duomenys patvirtina, kad iš esmės visi R. N. neteisėto vadovavimo UAB „H.“ laikotarpiu bendrovės vardu sudaryti sandoriai buvo nenaudingi bendrovei, nukreipti tik į bendrovės finansinį žlugdymą ir gauti asmeninės turtinės naudos, taip pat kad R. N. sandorius UAB „H.“ vardu sudarinėjo pažeisdamas Klaipėdos apygardos teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kad jos taikomos, žinodamas jau nuo 2012 m. birželio 22 d., o ne nuo 2012 m. birželio 27 d. Pažymėtina, kad nuteistojo R. N. sutuoktinė M. V. su V. M. advokatų kontora sudariusi sutartį (sutartis nebuvo pateikta), pagal kurią naudojasi visiškai įrengtu kabinetu ir jo infrastruktūra. Kadangi teismai nustatė, jog advokatas V. M. nerengė suklastotų dokumentų, o dokumentus pagamino R. N., nėra teisinio pagrindo teisėtai gautus duomenis laikyti neleistinais įrodymais dėl dokumentų klastojimo. Be to, šie suklastoti dokumentai nesusiję su advokato V. M. veikla, juose nėra jo veiklos duomenų, iš jo darbo vietos nieko nebuvo paimta, tokių duomenų nepateikė ir pats advokatas, be to, advokato V. M. kontoroje buvo atlikta ne krata, o poėmis. R. N. nusikalstamas veikas darė pasitelkęs civilines teisines priemones ir tai negali būti vertinama kaip civilinis ginčas, spręstinas civilinėmis teisinėmis priemonėmis, o šie tyčiniai neteisėti veiksmai laikytini pavojingais baudžiamosios teisės prasme, padaryti bendrininkų grupe, panaudojus apgaulę, tai leido jam įgyti didelės vertės svetimą turtą, dėl to padaryta didelė žala nukentėjusiesiems ir už tai jam kyla baudžiamoji atsakomybė.

13.3. Byloje objektyviais įrodymais nustatyta, kad didelės vertės turtinės teisės įgijimo veikoje G. G. prisijungė prie V. N. ir R. N. po to, kai į jį kreipėsi R. N. G. G. buvo žinoma, kad, sudarant reikalavimo teisės sutartį, jis įgyja didelės vertės turtinę teisę, kad R. N. nesikreips į jį dėl paskolos apmokėti vekselį ir jam nereikės suteikti paskolos būsimiems nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriams finansuoti, be to, kaip nustatyta, ši sutartis negalėjo būti sudaryta siekiant užtikrinti 2012 m. rugpjūčio 31 d. paprastojo neprotestuotino vekselio apmokėjimą, nes nei 2012 m. birželio 21 d. preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, nei jos pagrindu išrašytas vekselis neegzistavo nei 2012 m. birželio 21 d., nei 2012 m. liepos 10 d. Į G. G. buvo kreipiamasi dėl to, kad UAB „H.“ ir UAB „M.“ tikrieji akcininkai negalėtų nutraukti 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties, ir atsižvelgus į tai, jog reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo sudaryta ne 2012 m. birželio 21 d., o ne anksčiau nei 2012 m. liepos 10 d., G. G., susitardamas dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties, aiškiai suvokė, kad jis įgyja ne didelės vertės turtinę teisę naudodamasis civilinėmis teisinėmis priemonėmis, bet dalyvauja darant nusikalstamą veiką, sumažindamas UAB „H.“ turtą, ir negalėjo nežinoti, kad jau buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kad UAB „M.“ direktorius buvo išreiškęs valią nutraukti 2012 m. birželio 15 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir jau buvo paskirtas UAB „H.“ turto administratorius. Tačiau G. G. ketino 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) išsireikalauti naudodamasis civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir pagal sutarties nuostatas uždirbti 50 000 Lt (14 481 Eur) bei šiomis civilinėmis teisinėmis priemonėmis naudojosi Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal G. G. ieškinį, kuri buvo sujungta su UAB „H.“ turto administratorės pareikštu ieškiniu dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties su UAB „M.“ pripažinimo negaliojančia. Taigi, UAB „H.“ turto atgavimas iš tiesų buvo pasunkintas dėl G. G. išvien su bendrininkais R. N. bei V. N. įvykdytų nusikalstamų veikų. Kadangi šiuo atveju nebuvo galimybės išspręsti civilinių ieškinių neatidėjus bylos nagrinėjimo ir nesurinkus papildomų duomenų, teismas pripažino nukentėjusiesiems teisę į jų pareikštų ieškinių patenkinimą, nespręsdamas dėl G. G., nes tolesnis žalos atlyginimo klausimas bus nagrinėjamas civilinio proceso tvarka, atsižvelgiant ir į G. G. santykį su UAB „H.“, taip pat į tai, kad R. P. ir G. V. ieškinių baudžiamajame procese G. G. nebuvo pareiškę.

13.4. Byloje surinkti įrodymai patvirtina ir UAB „T.“ to neginčija, kad įmonės akcininkai įgaliojo A. P. parduoti UAB „B.“ (dabar UAB „T.“) priklausantį turtą ir toks sprendimas savaime yra teisėtas, bet UAB „B.“ turto pirkėjų neieškojo ir realaus turto pirkimo–pardavimo sandorio neketino sudaryti, tarp UAB „B.“ ir UAB „H.“ sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis buvo fiktyvi ir jokių veiksmų, iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, kad turtą buvo ketinama realiai parduoti, UAB „B.“ neatliko, o įvertinę tai, kad šios fiktyvios sutarties įvykdymui neva užtikrinti buvo išduotas vekselis, kuris, kaip ir preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis, buvo surašytas atgaline tvarka, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad sandoris sudarytas turint nusikalstamą tikslą įgyti turtinę naudą iš UAB „H.“. Šias aplinkybes patvirtina ir objektyvūs rašytiniai įrodymai apie nekilnojamojo turto būklę bei realią sandorio sudarymo metu buvusią turto vertę. Turtas pardavinėjamas už akivaizdžiai per didelę kainą, buvo prastos būklės, jame nebuvo įmanoma vykdyti jokios veiklos, todėl nekyla abejonių, jog toks sandoris įprastomis sąlygomis objektyviai negalėtų būti sudaromas. Dėl to teismai padarė pagrįstą išvadą, kad A. P., pasirašydamas paprastąjį neprotestuotiną vekselį atgaline data ir kitą dieną pateikęs jį notarui vykdomajam įrašui atlikti, suvokė, kad tikrosios valios neįgyvendina, ir dirbtinai siekė įgyti didelės vertės svetimą turtą. Tokia jo veika atitinka nusikaltimų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymius. Apeliacinės instancijos teismas pašalino iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies dalį formuluočių, kuriose nurodytas neteisingas faktas, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas UAB „H.“, tačiau dėl to neturėjo būti panaikinta pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis ir priimtas išteisinamasis nuosprendis. Kaip pabrėžė apeliacinės instancijos teismas, siekiant įgyti didelės vertės turtinę teisę į UAB „H.“ turtą, buvo sukurti neegzistuojantys ikisutartiniai santykiai dėl ginčijamo UAB „B.“ turto ir pirmosios instancijos teismo išvados nuosprendyje neužkirto kelio šiam teismui teisingai nuspręsti dėl A. P. neteisėtų veiksmų ir kaltės dėl jam inkriminuotų veikų.

13.5. Atsižvelgiant į teismų praktiką dėl BK 20 straipsnio 2 dalies taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-582/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-582/2010">2K-582/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>), šiuo atveju teismas, nustatęs abejonių nekeliantį faktą, jog nusikalstamus veiksmus A. P. įvykdė vadovaujamos UAB „B.“ (dabar UAB „T.“) naudai, neturėjo aiškintis, ar tai buvo daroma su įmonės akcininkų žinia bei pritarimu. Be to, byloje surinkti įrodymai, kad UAB „B.“ turėjo įvairių sąsajų su kitu nuteistuoju R. N., tik dar labiau patvirtina išvadą, kad įmonė buvo tiesiogiai įtraukta į nusikalstamas veikas. Be to, iš 2012 m. balandžio 23 d. eilinio akcininkų susirinkimo protokolo matyti, kad sprendimas parduoti bendrovės nekilnojamąjį turtą, nedetalizuojant parduodamo turto, buvo formalus ir pats savaime nerodo bendrovės realaus siekio parduoti nekilnojamąjį turtą. Svarbu, jog bendrovė sudarė visas sąlygas A. P. veikti nusikalstamai, sąmoningai neužtikrindama veiksmingos šio asmens veiksmų kontrolės, o dėl nusikalstamų A. P. veikų gautą realią 200 000 Lt (57 924 Eur) turtinę naudą pripažino ir buvo dedamos pastangos išieškoti visą likusią sumą. Todėl teismas neturėjo papildomai nustatyti, koks buvo juridinio asmens tikslas bei motyvai vykdant nusikaltimus. Tai, jog įmonės finansinė padėtis yra gera, neeliminuoja įmonės tikslo gauti turtinę naudą iš nusikalstamų veikų. Aplinkybės, kad UAB „T.“ nebuvo įkurta nusikalstamoms veikoms vykdyti, nėra reikšmingos, nes nelemia juridinio asmens atsakomybės už įvykdytas nusikalstamas veikas.

14. Nukentėjusioji R. P. atsiliepimu į nuteistojo V. N. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio, nuteistojo R. N., nuteistojo A. P., nuteistojo juridinio asmens UAB „T.“ gynėjo advokato Justo Jankausko ir nuteistojo G. G. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti ir priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurios pagal pateiktus dokumentus sudaro 1815 Eur. Nukentėjusioji atsiliepime nurodo:

14.1. Visi duomenys, kuriais nustatydami faktines bylos aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus duomenis – tiek proceso dalyvių parodymus, tiek rašytinius įrodymus, kiekvieną atskirai ir kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikė išskirtinės reikšmės. Nuosprendyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai (kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų, ekspertų parodymai, specialistų išvados, daiktų apžiūros protokolų duomenys ir kt.), pateikta įrodymų analizė ir išvados dėl jų vertinimo. Priešingai, nei teigia kasatorius V. N., pirmosios instancijos teismas jo kaltę pagrindė ne prielaidomis, o byloje surinktų ir pagal įstatymo reikalavimus ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, dar kartą įvertino įrodymus ir motyvuotai paneigė esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo, nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

14.2. Kasatoriaus V. N., nesutinkančio su jo apgaule užvaldytų akcijų verte, kuri nustatyta atsižvelgus į bendrovės finansinę atskaitomybę, turimą turtą ir įsipareigojimus bei duomenis apie turto vertę iš VĮ Registrų centro, teiginiai, kad balansas neatspindi bendrovės turto ir jo santykio su akcijų verte, prieštarauja nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusių Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2010 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. VAS-10 patvirtintų 2-ojo verslo apskaitos standarto „Balansas“ metodinių rekomendacijų 3 straipsnio nuostatų, apibrėžiančių įmonės balansą, ilgalaikį turtą, nuosavą kapitalą, trumpalaikį turtą, turtą. Nusikalstamos veikos padarymo metu UAB „H.“ nuosavas kapitalas sudarė 3 067 610 Lt (888 441,27 Eur), o vien nekilnojamojo turto, dėl kurio perleidimo sandorį sudarė bendrai veikdami V. N. ir R. N., buvo 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur). Todėl akivaizdu, kad neteisėtai užvaldytų akcijų ir reikalavimo teisės vertė buvo didesnė nei 250 MGL, dėl to galėtų keistis V. N. veikos kvalifikacija.

14.3. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas labai išsamiai išanalizavo aplinkybes, susijusias su akcijų nuosavybės teisėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis V. N. neturėjo akcijų indosamento, kurį būtų galėjęs perduoti G. V. ar pateikti bylą nagrinėjančiam teismui. Be to, be akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, G. V., o vėliau ir R. P. nuosavybės teisę į UAB „H.“ akcijas įrodo 2002 m. gruodžio 16 d. pranešimas registrų tvarkytojui, kad nuo 2002 m. lapkričio 10 d. visas UAB „H.“ akcijas įgijo G. V., taip pat ir vertybinių popierių sąskaita Nr. 301/3, įrašas akcininkų registracijos žurnale. V. N. niekada neįrodinėjo, kad UAB „H.“ akcijos jam priklauso, nedalyvavo bendrovės akcininkų susirinkimuose, nebalsavo, nepriiminėjo jokių sprendimų, nepasirašinėjo dokumentų, taip patvirtindamas, kad jis žinojo, kad akcijas yra pardavęs G. V. ir kad nebūdamas akcijų turėtojas jas 2012 m. birželio 13 d. perleido UAB „R.“, kuri net nesumokėjo V. N. už akcijas. Tokie veiksmai tik patvirtina, kad tai buvo iš anksto suplanuota apgaulė, siekiant užvaldyti UAB „H.“ priklausantį turtą. Visi kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad pagal civilinę teisę jis galėtų būti vertinamas kaip teisėtas akcijų turėtojas, neturi jokios įtakos vertinant jo padarytą nusikalstamą veiką. Baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnį nepaneigia tai, kad sukčiavimas buvo padarytas kaltininkui sudarant su nukentėjusiaisiais civilinius sandorius, jei tokie civiliniai teisiniai santykiai buvo tik imituoti, turint piktavališkus ketinimus gauti neteisėtos turtinės naudos ir padaryti žalos nukentėjusiesiems (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI5LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-429-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-429-788/2016">2K-429-788/2016</a>). Pagal byloje nustatytas aplinkybes V. N. tą pačią dieną neteisėtai, neturėdamas jokių UAB „H.“ akcijų, suklastojo akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarydamas apgaulingą sandorį su UAB „R.“, kuri iš karto norėjo UAB „M.“ parduoti nekilnojamąjį turtą Palangoje, t. y. pastatą – sanatoriją, kur gyveno V. N. ir su kuriuo nuomos sutartis buvo nutraukta, taip pat buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis tarp UAB „H.“, atstovaujamos R. N., ir G. G. Tokiais veiksmais buvo siekiama išsaugoti V. N. galimybę likti gyventi minėtame pastate Palangoje. Visa tai labai pasunkino tikrųjų bendrovės akcininkų, nukentėjusiųjų šioje byloje R. P. ir G. V. padėtį, nes jie nieko nežinojo apie sudarytus sandorius tol, kol neatvažiavo R. N. ir nepareiškė, kad nuo šiol jis yra UAB „H.“ direktorius, ir jėga užgrobė patalpas, pastatė ginkluotą apsaugą, suklastojo bendrovės antspaudą ir perėmė sąskaitas. V. N. neteisėtai sudarius akcijų perleidimo sandorį su UAB „R.“, turint tikslą perleisti pastatą, R. P. ir G. V. neteko teisėtai valdomų UAB „H.“ akcijų. Kai UAB „H.“, atstovaujama R. N., sudarė 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sandorį su UAB „M.“, neteko savo nekilnojamojo turto Palangoje. Tolesnius nusikalstamus veiksmus sustabdė tik Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir Klaipėdos apygardos prokuratūros sprendimas areštuoti turtą, t. y. buvo uždrausta turtą perleisti UAB „M.“, įkeisti ar kitaip juo disponuoti. Sukčiavimas įgyjant turtinę teisę ar panaikinant turtinę prievolę yra laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino, arba panaikinantis jo turtinę prievolę. Žala nukentėjusiesiems neatlyginta iki šiol, nes akcijos nėra grąžintos nei G. V., nei R. P., nekilnojamasis turtas yra areštuotas. Akivaizdu, kad V. N., žinodamas, kad jis nėra UAB „H.“ akcininkas, tyčia surašė netikrą dokumentą – akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, taip sudarydamas sąlygas užvaldyti UAB „H.“ turtą, nes pastate – sanatorijoje jis gyvena ir Plungės apylinkės teisme yra iškelta byla dėl jo iškeldinimo. Siekdamas sudaryti kuo daugiau sandorių, kad vėliau būtų sunku turtą grąžinti bendrovei, iš esmės jis siekė turtinės naudos sau, kad pastatas galiausiai atitektų jo nuosavybėn.

14.4. Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio aprašomosios dalies akivaizdu, kad teismas nuteisė V. N. už tris nusikalstamas veikas. Dėl techninės klaidos nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dar kartą nebuvo nurodyta BK 182 straipsnio 2 dalis. Tačiau šiuo atveju, taikant BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis, nuteistajam V. N. bausmė gali tik pagriežtėti. Nesant šioje byloje prokuroro kasacinio skundo, nėra teisinio pagrindo sunkinti nuteistojo padėtį ir pridėti jam dalį bausmės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Argumentų dėl neteisingos bausmės V. N. nebuvo nurodęs savo apeliaciniame skunde ir dabar tokius motyvus pateikia tik siekdamas bet kokiais būdais bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui.

14.5. Dėl mišrios teisėjų kolegijos sudarymo atsiliepime nepasisakoma, nes kolegija jau yra suformuota.

14.6. Kasatoriaus UAB „T.“ skundo teiginius, kad A. P. veikė savo interesais, be bendrovės valdymo organų ir akcininkų žinios, paneigia byloje surinkti įrodymai – teisme kaip liudytojo apklausto UAB „T.“ akcininko J. R. parodymai. Nors kasatorius aiškina, kad jokios turtinės naudos iš šio sandorio nesiekė, tačiau kai antstolis M. P. pagal suklastotą vekselį į bendrovės sąskaitą 2012 m. rugsėjo 26 d. pervedė 200 000 Lt (57 924 Eur) ir dar rezervavo 1 044 897,17 Lt (302 623,14 Eur), iš viso iš UAB „H.“ sąskaitos buvo nurašyta daugiau nei 500 000 Lt (144 810 Eur). Šių pinigų UAB „H.“ negrąžino iki dabar, tačiau dėl kokių priežasčių, nurodyti negali, ir tais pinigais bendrovė disponuoja iki dabar. Visuma šių aplinkybių patvirtina, kad bendrovė pritarė A. P. veiksmams, pamačiusi, kad sandoris neįvyko, pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vekselio suklastojimo, neparodė iniciatyvos pervesti UAB „H.“ 200 000 Lt (57 924 Eur) dydžio žalą ir atšaukti vykdomąjį raštą iš antstolio. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti papildomi įrodymai (Kauno apygardos teismo nutartys), patvirtinantys, kad UAB „B.“ analogišką sandorį sudarė ne pirmą kartą ir pagal avansinį mokėjimą jau buvo prisiteisusi 500 000 Lt (144 810 Eur) už tuos pačius pastatus (teismui papildomai pateikti dokumentai, susiję su pirkėja UAB „L.“ ir trečiuoju asmeniu UAB „A.“, atstovaujama R. N., dėl kredito suteikimo UAB „L.“ pastatams pirkti iš UAB „T.“, atstovaujamos A. P.). Svarbiausia aplinkybė, kad parduodamas UAB „B.“ nekilnojamasis turtas Kaune nebuvo vertas net 600 000 Lt (173 772,01 Eur), nekalbant jau apie tai, kad jį būtų buvę galima parduoti už 3 000 000 Lt (868 860,06 Eur), kaip kad teigė teisme J. R. ir buvo aptarta preliminariojoje pirkimo–pardavimo sutartyje. Atkreiptinas dėmesys, kad UAB „B.“ akcininkas J. R. teisme nurodė, kad jis buvo davęs sutikimą tik vieną kartą, kai sandoris buvo bandomas sudaryti su UAB „L.“. Tai, kad bendrovė žinojo, jog negali pardavinėti šio turto, įrodo ir pažyma iš Nacionalinės žemės tarnybos, patvirtinanti, kad bendrovė dar buvo įsiskolinusi už nupirktą žemės sklypą ir niekada nesikreipė dėl leidimo žemės sklypą perleisti kitam asmeniui. Taip pat turtui buvo pritaikyta hipoteka, kas taip pat pasunkina sandorio sudarymą ir trunka tam tikrą laiką, o vekselio apmokėjimo terminas buvo labai trumpas. Be to, net nesuėjus pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminui, turtas jau buvo perduotas parduoti ir apie tai paskelbta interneto puslapyje. Visi šie veiksmai neginčijamai įrodo, kad, priešingai nei teigia kasatorius, A. P. veikė ne tik savo, bet ir bendrovės interesais ir nusikalstamą veiką padarė bendrovei pritariant, įtraukiant sandorius kaip tikrus į buhalterinę apskaitą, o iš esmės net neketinant sudaryti jokio pirkimo–pardavimo sandorio su UAB „H.“, atstovaujama R. N.

14.7. Kad A. P. nusikalstamą veiką įvykdė bendrininkų grupe, patvirtina jo paties pirmosios instancijos teisme nurodytos aplinkybės, kad su R. N. jis buvo iš anksčiau pažįstamas, bylos duomenys, kad R. N. žmona M. V. atstovavo UAB „B.“ interesams byloje, o R. N. ir jo žmona dirbo vienoje advokato V. M. kontoroje, be to, UAB „B.“ buhalterė raštu patvirtino į UAB „H.“ vyr. buhalterės užklausimą dėl vekselio, kad, direktoriaus (A. P.) žodžiais, jis yra arba pas R. N., arba pas notarą. Tai įrodo, kad A. P. ir R. N. tarpusavio santykiai nebuvo vien formalūs. Taip pat pagal A. P. ir R. N. telefonų buvimą rodančias celes yra nustatytas jų nuolatinis kontaktas klastojant preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį ir vekselį ir jų buvimo vietos, nesutampančios su jų nurodomomis.

14.8. Tai, kad visų nuteistųjų veika kvalifikuota pagal BK 182 straipsnį tinkamai, atitinka teismų praktiką, pirmiau nurodyta atsiliepime atsakant į V. N. kasacinį skundą.

14.9. Byloje įrodymais (apžiūros protokolu ir ekspertizės aktu) nustatyta, kad vekselis ir preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis buvo surašyti ne tomis dienomis, kurios yra nurodytos dokumentuose, o žymiai vėliau, t. y. jau žinant, kad R. N. negali pasirašyti šių dokumentų, o UAB „B.“ negali gauti jokių pinigų pagal vykdomąjį įrašą. Tai patvirtina, kad tiek A. P., tiek R. N. šiuos dokumentus klastojo bendru susitarimu, siekdami, kad iš UAB „H.“ atsiskaitomosios sąskaitos banke būtų paimta kiek įmanoma daugiau pinigų. Taip pat jeigu A. P. būtų nedalyvavęs klastojant vekselį, tai prieš jo surašymą tikrai būtų pasidomėjęs, ar UAB „H.“ yra moki, ar turi kokio nors turto, ar galės sumokėti tiek pagal vekselį, tiek pagal preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, ar galės perimti hipoteką, laiku nesikreipė į Nacionalinę žemės tarnybą dėl nuomos teisės perleidimo ir neinformavo apie galimą pirkėją UAB „H.“, o kaip pats patvirtino savo parodymuose, net nesidomėjo, ar R. N. yra UAB „H.“ direktorius, ar jis turi įgaliojimus pasirašyti dokumentus. A. P. nesidomėjo VĮ Registrų centro duomenimis. Visos šios aplinkybės ir patvirtina, jog A. P. kartu su R. N. veikė tiesiogine tyčia, siekdami padaryti didelę žalą UAB „H.“.

14.10. Pažymėtina, kad V. M. sutiko būti apklausiamas ir to prašė kaltinamųjų gynėjai. Jokių veiksmų, susijusių su teisinių paslaugų teikimu UAB „H.“, jis neatliko. Sutartį su advokatu pasirašė R. N. 2012 m. birželio 18 d. ir iškart pervedė 24 000 Lt (6950,88 Eur) avansą. Jokių dokumentų advokatas nerengė, nes byloje nustatyta, kad visus dokumentus, susijusius su UAB „H.“ akcijų pirkimu, reikalavimo perleidimo sutartį, vekselį, preliminariąją sutartį ir kt., parengė R. N. Kai UAB „H.“ turto administratorius pranešė advokatui V. M., kad nutraukia su juo sudarytą teisinių paslaugų sutartį ir prašo pateikti ataskaitą apie atliktą darbą ir grąžinti avansą, advokatas į tai visiškai nereagavo. Taigi V. M. apklausai visiškai negali būti taikomos BK 80 straipsnio 3 dalies ir Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 4 punkto, 39 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 46 straipsnio 1 dalies nuostatos. V. T. buvo apklausiama apie aplinkybes, buvusias 1995–2002 m., kai ji dirbo teisininke. Jokie profesiniai santykiai ar teisinių paslaugų sutartys nei su nuteistaisiais, nei su nukentėjusiaisiais jos nesieja. Tai, kad ji dabar dirba advokate, jokiu būdu nereiškia, kad ji negali duoti parodymų apie bylos aplinkybes ir įvykius, kurie buvo susiję su jos darbine veikla UAB „H.“. Nuo 2007 m. ji UAB „H.“ teisininke nedirbo, o tapusi advokate taip pat šiai bendrovei jokioje byloje niekada neatstovavo ir kaip teisininkė jos nekonsultavo.

14.11. Dėl G. G. kasacinio skundo argumentų dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytų veikų jau pasisakyta pirmiau atsiliepime į analogiškus nuteistojo V. N. argumentus.

14.12. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai vadovavosi BPK 112 straipsniu, nes pradinis civilinis ieškinys buvo pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, o patikslinti ieškinį nukentėjusysis gali iki teismui išeinant priimti sprendimo. Priėmus patikslintą civilinį ieškinį nuteistųjų teisės nebuvo pažeistos, jie turėjo pakankamai laiko pasiruošti atsikirsti į ieškinį, tai ir padarė vykstant procesui. Atkreiptinas dėmesys į nagrinėtos baudžiamosios bylos specifiką, t. y. įmonės užvaldymą, dėl to atsirado padarinių pačiai bendrovei, nes buvo sustabdyta jos veikla, paskirtas turto administratorius, areštuotos banko sąskaitos, nutrūko ryšiai su tiekėjais ir kt., dėl to civilinio ieškinio dydį labai sunku apskaičiuoti, nes jis kiekvieną dieną patiriant nuostolius didėja, o galutinio sprendimo byloje dar nėra. Kaip minėta, UAB „T.“ valdo UAB „H.“ 200 000 Lt (57 924 Eur), dar dalis pinigų yra teismo antstolio M. P. depozitinėje sąskaitoje. Jeigu šie pinigai bus sugrąžinti įsiteisėjus galutiniam nuosprendžiui UAB „H.“, ta dalimi žala sumažės. Taip pat būtina nustatyti, kiek nukrito UAB „H.“ akcijų vertė dėl prieš ją įvykdytos nusikalstamos veikos ir proceso trukmės. Tai galima padaryti tik atlikus ekspertizę. Byloje nukentėjusiaisiais taip pat yra ir fiziniai asmenys, valdę akcijas, todėl padarytos žalos dydis, susijęs su tuo, kad iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nebuvo įmanoma priimti jokio akcininkų sprendimo, jiems taip pat sukels turtinę ir neturtinę žalą, kurios dydį bus galima apskaičiuoti tik pasibaigus procesui. Visa tai, kas nurodyta, ir yra išimtinės aplinkybės, dėl kurių teismas perdavė civilinį ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka. Teismas pagrįstai, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, priteisė iš nuteistojo G. G. ir nukentėjusiosios turėtas 438 Eur dydžio išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

14.13. Byloje nustatyta, jog reikalavimo perleidimo sutartis buvo surašyta ne 2012 m. birželio 21 d., o žymiai vėliau ir nebuvo patvirtinta notarine forma, kaip to reikalauja CK 6.103 straipsnio nuostatos, t. y. kai jau R. N. ir G. G. žinojo apie teismo pritaikytus draudimus atlikti bet kokius veiksmus su UAB „H.“ turtu, jie negalėjo kreiptis pas notarą, kad reikalavimo perleidimo sutartis būtų įforminta tinkamai. Taip pat bylos nagrinėjimo metu G. G. negalėjo paaiškinti, iš kur jis būtų gavęs 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) neva paskolinti R. N. ir kodėl nieko nemokėjo už reikalavimo teisės perleidimo sutarties, pasirašytos tarp jo ir UAB „R.“, atstovaujamos R. N., įgijimą. Tai paneigia jo kasacinio skundo argumentus, kad jis reikalavimo teisę neva įgijo atlygintinai, todėl jo veiksmuose nėra tyčios užvaldyti svetimą turtą. Nuteistasis G. G. po nuosprendžio priėmimo atsisakė savo reikalavimo civilinėje byloje dėl 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) išieškojimo iš UAB „M.“, taip pripažindamas, kad jo pasirašyta reikalavimo perleidimo sutartis su UAB „H.“ buvo niekinė ir nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Sukčiavimo kvalifikavimui neturi reikšmės, ar kurį laiką G. G. disponavo turtu, nes jis kaltinamas bendrininkavęs su R. N. siekiant neteisėtai užvaldyti UAB „H.“ priklausantį turtą, pasunkinant jį tam tikrais suvaržymais, kad civilinėmis teisinėmis priemonėmis tai padaryti taptų beveik neįmanoma. Visi nuteistojo G. G. nusikalstami veiksmai buvo išsamiai ir motyvuotai aptarti teismų priimtuose sprendimuose. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į G. G. argumentus apeliaciniame skunde, kodėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip civiliniai teisiniai santykiai.

14.14. Kasatorius nuteistasis R. N. pripažįsta, kad VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre esantys duomenys yra teisingi tol, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Šiame registre nebuvo jokių duomenų, kad V. N. yra UAB „H.“ akcininkas ir todėl gali sudaryti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, jis tik 2012 m. birželio 12 d. tapo UAB „R.“ direktoriumi ir kitą dieną iš V. N. nupirko UAB „H.“ akcijas bei paskyrė save šios bendrovės direktoriumi, tą pačią dieną šiuos duomenis įregistravo VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre, o kitą dieną, t. y. 2012 m. birželio 14 d., jau priėmė sprendimą parduoti UAB „H.“ nekilnojamąjį turtą Palangoje, kurioje gyvena V. N., padidinti UAB „H.“ kapitalą, išleidžiant papildomai 400 vnt. akcijų ir jas iškart perleidžiant L. G. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje įrodyta, jog R. N. prieš sudarydamas akcijų pirkimo–pardavimo sutartį visiškai nesidomėjo bendrovės veikla, jos mokumu, įsipareigojimais ir kt. Jį domino tik nekilnojamasis turtas, kurį jis iškart po to, kai įgijo akcijas, nutarė parduoti UAB „M.“. Be to, iš R. N. kompiuterio buvo paimti failai, kurių kūrėjas „v.“ (matyt, V. N.), po to redagavęs R. N. ir jau 2012 m. birželio 20 d. buvo parengtas ruošinys parduoti UAB „M.“ akcijas už 15 000 Lt (4344,30 Eur) kitam pirkėjui. Šie veiksmai patvirtina, kad buvo jo siekis apgaule užvaldyti svetimą turtą ir tyčia, nes jis suvokė savo neteisėtų veiksmų pasekmes. R. N. turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, todėl jam, kaip besiverčiančiam skolų išieškojimu, įmonių restruktūrizavimu ir bankroto procedūromis, ypač gerai buvo žinoma tiek akcijų perleidimo, tiek ir pirkimo–pardavimo, reikalavimo perleidimo ar vekselio surašymo tvarka ir sąlygos, tai patvirtina ir jo skundo argumentai, bet jis tokios tvarkos nesilaikė ir bendrai susitaręs su V. N. neteisėtais veiksmais, per akcijų įsigijimą siekė užvaldyti bendrovę UAB „H.“ ir jos turtą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, būtent R. N. savo kompiuteriu sukūrė visus šiuos dokumentus ir vėliau su kitais nuteistaisiais aptarė veiksmų planą. Atkreiptinas dėmesys, kad civilinė byla dėl akcijų ir pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia buvo iškelta siekiant kuo greičiau sustabdyti neteisėtus V. N. ir R. N. veiksmus, bet civilinėmis teisinėmis priemonėmis to nepavyko padaryti, nes R. N., susitaręs su G. G., A. P., pradėjo klastoti dokumentus ir sudarinėti kitus sandorius, kad pasunkintų turto išreikalavimą iš neva sąžiningų įgijėjų. Be to, R. N. su V. N. atliko fizinį įmonės užgrobimą, suklastojo anspaudą, užgrobė banko sąskaitas ir tai jau atitinka baudžiamosios veikos požymius, dėl to ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nesukūrė jokio teisės šaltinio dėl akcijų įsigijimo ar jų perleidimo tvarkos, kaip kad nurodo R. N. savo skunde. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad tai, jog 2013 m. liepos 29 d. pagal susitarimą tarp UAB „H.“ ir UAB „M.“ buvo sugrąžintas bendrovei priklausantis nekilnojamasis turtas, eliminuoja jo baudžiamąją atsakomybę. Be to, iki šios dienos R. P. ir G. V. nėra grąžintos UAB „H.“ akcijos, bendrovės turtiniams interesams atstovauja teismo paskirtas turto administratorius, o valdymo organai nėra suformuoti, nes dalis akcijų formaliai priklauso UAB „R.“. Norėdamas pasunkinti R. P., G. V. ir UAB „H.“ turto ir turtinių teisių gynimą, R. N. suorganizavo dar ir fiktyvų UAB „H.“ įstatinio kapitalo padidinimą, išrašydamas pinigų priėmimo iš L. G. kvitą ir negalėdamas net paaiškinti teisme, kodėl gautų pinigų neįnešė į UAB „H.“ kasą, perleisdamas šiam 80 proc. UAB „H.“ akcijų.

14.15. Nuteistasis R. N. nėra advokatas, o tai, kad jis advokato kontoroje yra įkūręs savo veiklos buveinę, nereiškia, kad toje vietoje negalima apžiūra. Kai 2012 m. spalio 19 d. buvo atlikta R. N. naudojamo kompiuterio apžiūra, būtent jis pats savanoriškai nurodė, kad dirba su šiuo kompiuteriu, ir leido paimti laikmeną, bet joje nėra jokios su advokato V. M., kurio kontoroje patalpą nuomojasi ir R. N. žmona M. V., darbine veikla susijusios informacijos. Todėl šis įrodymas, pagrindžiantis R. N. kaltę pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, yra teisėtas ir tinkamai gautas ir juo teismai galėjo vadovautis. Specialistai J. B. ir D. G. teisme patvirtino, kad failų autorius yra būtent R. N., anksčiau šių failų niekas nebuvo sukūręs ir jie nėra parsisiųsti iš kito kompiuterio. Specialistai nustatė ir šių failų sukūrimo bei koregavimo datas ir tai akivaizdžiai patvirtina, kad R. N. parengė 2012 m. birželio 13 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį su V. N.; reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta ne 2012 m. birželio 21 d., kaip teigia G. G. ir R. N., o 2012 m. liepos 10 d., preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „B.“ sudaryta ne 2012 m. birželio 21 d., bet 2012 m. rugsėjo 21 d., vekselis surašytas ne 2012 m. birželio 21 d., bet pradėtas ruošti 2012 m. rugsėjo 5 d., pabaigtas redaguoti ir atspausdintas 2012 m. rugsėjo 6 d. Visos datos šiuose dokumentuose buvo nurodytos neteisingai, kad sandoriai neva sudaryti iki 2012 m. birželio 22 d., nes R. N. žinojo apie priimtą laikinųjų apsaugos priemonių nutartį ir kad jis neturi teisės sudarinėti jokių sandorių, susijusių su UAB „H.“ priklausančiu turtu.

14.16. Nuteistojo R. N. prašymas panaikinti teismų sprendimus ir dėl skundo nepadavusios BUAB „R.“ peržengia kasacinio skundo ribas, neatitinka BPK 367 straipsnio reikalavimų ir negali būti tenkinamas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

15. Nuteistojo V. N. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio, nuteistojo R. N., nuteistojo G. G. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko, nuteistojo A. P., nuteistojo juridinio asmens UAB „T.“ (buvusios UAB „B.“) gynėjo advokato Justo Jankausko kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

16. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Dėl to kasacinių skundų argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-358-942/2017). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

17. Kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, didelė dalis kasatorių dėstomų argumentų yra skirti įrodymų vertinimui, pateikiant jų savąjį vertinimą (pavyzdžiui, dėl PVM sąskaitos faktūros, liudytojo V. M. parodymų ir kt.) ir teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių paneigimui (kaip antai, dėl UAB „H.“ akcijų rūšies, tikrųjų šios bendrovės akcijų turėtojų, dėl datų, kuriomis buvo klastojami dokumentai, ir pan.), o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019). Dėl to kasacinių skundų teiginiai ir argumentai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, paliekami nenagrinėti atkreipiant dėmesį į tai, kad iš esmės analogiški kasatorių teiginiai buvo dėstomi ir apeliaciniuose skunduose, dėl kurių pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio skundo argumentai, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas, kasacine tvarka taip pat paliekami nenagrinėti (dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto, bylos perdavimo prokurorui ir kt.).

18. Teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų kasacinių skundų argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl kasaciniuose skunduose nurodomų BPK pažeidimų

19. Kasatoriai kasaciniuose skunduose teigia, jog teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė išvadas nenustatę visų bylai reikšmingų aplinkybių, bylos duomenis vertino neišsamiai ir šališkai. Tokie kasacinių skundų argumentai nepagrįsti.

20. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

21. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

22. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atliktas įrodymų tyrimas ir jų vertinimas nustatant faktines bylos aplinkybes ir taikant baudžiamąjį įstatymą kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti, kaip kad prašo kasatoriai, šiuos sprendimus, neturi. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek kaltinamuosius teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (pačių kaltinamųjų, nukentėjusiųjų R. P. ir G. V., civilinės ieškovės UAB „H.“ atstovo, liudytojų M. N., M. V., V. V., R. J., R. P., P. P., V. T., R. K., T. M., S. L., L. N., R. M., M. P., L. G., A. S. ir kt. parodymus, specialistų paaiškinimus, rašytinius įrodymus), juos įvertino atskirai ir lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia kaltinamųjų kaltę, taip pat aptarė jų gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė.

23. Apeliacinės instancijos teismas patikrino apeliacine tvarka skundžiamo teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą; dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs esminių klaidų. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir pripažinti, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalies reikalavimus, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo.

24. Nuteistieji R. N. ir A. P. kasaciniuose skunduose teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, nes priimtus sprendimus (nuosprendį ir nutartį) grindė neleistinais įrodymais (anot R. N., 2012 m. spalio 19 d. apžiūros protokolu, specialistų išvadomis dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų iš advokato V. M. kontoros kompiuterio paimtų kompaktinio disko (CD) forma UAB „H.“ kompiuterinės bylos elektroninių įrašų; pagal A. P., advokatų V. T., V. M., apklaustų kaip liudytojų, parodymais), gautais pažeidžiant jų rinkimo tvarką (Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 4 punktą, 19 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus, 39 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 46 straipsnio reikalavimus, BPK 80 straipsnį). Šie kasacinių skundų teiginiai taip pat nepagrįsti.

25. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

26. Reikšmingi tyrimui ir bylos nagrinėjimui duomenys renkami trimis būdais: 1) išreikalaujant daiktus ir dokumentus (BPK 97 straipsnis); 2) taikant BPK XII skyriuje nurodytas procesines prievartos priemones (t. y. atliekant kratas, poėmius, kontroliuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir kt.); 3) atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, nustatytus BPK XIV skyriuje (t. y. atliekant apklausas, parodymų patikrinimą, objektų apžiūrą ir tyrimą, skiriant ekspertizes).

27. Nuteistojo R. N. kasaciniame skunde nurodomi reikšmingi tyrimui ir bylos nagrinėjimui duomenys, t. y. kompaktinė plokštelė „Verbatim“ (Nr. 08156109) su joje įrašytais UAB „H.“ dokumentais, buvo gauti BPK 97 straipsnyje nustatyta tvarka, ikiteisminio tyrimo pareigūnui žodžiu pareikalavus iš R. N. pateikti turimus UAB „H.“ dokumentus ir kitus su šia įmone susijusius daiktus. R. N. pagal 2012 m. spalio 18 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolą tyrimui pateikė reikalaujamus dokumentus, taip pat ir kasaciniame skunde nurodomą kompaktinę plokštelę „Verbatim“ (Nr. 08156109). Išreikalauti daiktai, kaip nurodyta BPK 207 straipsnyje, buvo apžiūrėti, surašant 2012 m. spalio 19 d. apžiūros protokolą. Pasitelkus operacinę sistemą „Microsoft Windows“ nustatyta, kad peržiūrėtoje kompaktinėje plokštelėje įrašyti ir saugomi 39 failų metaduomenys, atlikta rastų failų analizė. Šiuos, kaip ir kitus, bylos duomenis teismai ištyrė ir patikrino nepažeisdami BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, įvertino pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles.

28. Taigi, priešingai nei savo kasaciniame skunde nurodo nuteistasis R. N., kompaktinė plokštelė „Verbatim“ (Nr. 08156109) su joje įrašytais UAB „H.“ dokumentais, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo gauta teisėtu būdu ir pagrįstai teismų pripažinta leistinu įrodymu kartu su 2012 m. spalio 19 d. apžiūros protokolu, specialistų išvadomis; daryti priešingas išvadas pagal R. N. kasacinio skundo teiginius nėra jokio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje tokios procesinės prievartos priemonės kaip krata ar poėmis (BPK 145, 147, 149 straipsniai) advokato V. M. darbo vietoje nebuvo taikytos, todėl R. N. kasaciniame skunde nurodomi Advokatūros įstatymo 46 straipsnio nuostatų pažeidimai nepagrįsti. Vien tai, kad kompiuteris, kuriuo naudojosi R. N., buvo jo sutuoktinės advokatės M. V. darbo kabinete, kuriuo ši disponavo pagal sutartį su advokato V. M. kontora dėl darbo vietos suteikimo, priešingai nei mano kasatorius, nesuteikia advokato veiklos garantijų, nurodytų Advokatūros įstatymo 46 straipsnyje.

29. Liudijimo imunitetą, nurodytą BPK 80 straipsnio 3 punkte, taip pat turi ne advokatai apskritai, o gynėjai ir (ar) įgaliotieji atstovai, dalyvaujantys procese, ir tik dėl informacijos, kuri jiems tapo žinoma einant savo profesines gynėjo arba atstovo pareigas. Nagrinėjamu atveju liudytojai V. M. ar V. T. šiame procese nebuvo nė vieno iš nuteistųjų gynėjai ar civilinio ieškovo ar atsakovo atstovai. Dėl to pirmosios instancijos teismas, šiuos liudytojus apklausęs procese, priešingai nei teigia nuteistasis A. P., jo kasaciniame skunde nurodytų Advokatūros įstatymo ir BPK 80 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.

30. Kasaciniame skunde nuteistasis V. N. ir jo gynėjas nurodo, kokie papildomi proceso veiksmai, jų manymu, reikšmingi bylai teisingai išspręsti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, šioje byloje nebuvo atlikti (t. y. nustatant UAB „H.“ akcijų ir reikalavimo teisės į skolininkę UAB „M.“ vertę, nebuvo pasitelkti specialistai – turto vertintojai).

31. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015). Taigi vien kasatorių nesutikimas su teismų sprendimu dėl įrodymų tyrimo apimties savaime nereiškia, kad bylos procesas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose vyko esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Atsižvelgusi į tai, kas nustatyta byloje, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad teismai neišsamiai ir šališkai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, kurioms nustatyti, kaip kad mano kasatoriai, byloje surinktų įrodymų nepakako (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

32. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2009">2K-243/2009</a>, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015). Iš nuteistųjų V. N., G. G. ir jų gynėjų kasacinių skundų turinio matyti, kad teismų šališkumą iš esmės jie sieja su skundžiamuose sprendimuose pateiktu įrodymų vertinimu, o tai, kaip išaiškinta teismų praktikoje, negali būti laikoma teismo šališkumo požymiu, jeigu nėra kitų teismo šališkumą rodančių aplinkybių. Kasatorių skunduose tokios aplinkybės neatskleistos, o teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių teisėjas ar teismas negalėtų nagrinėti bylos, nenustatė.

33. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE4LTc0Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-118-746/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-118-746/2016">2K-118-746/2016</a>).

34. Kasatorių kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad į esminius apeliacinių skundų argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu ir baudžiamojo įstatymo taikymu, yra atsakyta, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio reikalavimai, kaip kad teigia nuteistojo juridinio asmens UAB „T.“ (buvusios įmonės „B.“) atstovas, esmingai nepažeisti. Kartu teisėjų kolegija sutinka su kasaciniuose skunduose nurodytais tam tikrais teismų procesinių sprendimų trūkumais, tačiau šių trūkumų vien dėl jų formalaus pobūdžio nevertina kaip esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nustatyti tikrąjį kaltinamųjų kaltumą ir paskirti pagal nusikalstamų veikų pavojingumą ir kaltinamųjų asmenybes teisingą bausmę, t. y. priimti teisingus nuosprendį ir nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BK 182 straipsnio taikymu

35. Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Konstatuojant sukčiavimą būtina nustatyti ne tik vieną iš alternatyvių veikos požymių – svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą ar turtinės prievolės panaikinimą, bet ir tai, kad tokia veika buvo padaryta panaudojant apgaulę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pavyzdžiui, teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAxLTY0OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-201-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-201-648/2019">2K-201-648/2019</a>, 2K-166-895/2019, 2K-108-788/2018, 2K-188-719/2018, 2K-453-648/2016). Apgaulė reiškiasi pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pavyzdžiui, nekilnojamojo turto pardavėjas nutyli, kad parduodamas turtas yra areštuotas arba priklauso kitiems asmenims). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTItNjQ4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-92-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-92-648/2019">2K-92-648/2019</a>, 2K-108-788/2018). Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-648/2019, 2K-108-788/2018, 2K-305-693/2017).

36. Nagrinėjamoje byloje R. N., V. N. ir juridinis asmuo UAB „R.“, be kita ko, nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe pagaminę ir pasirašę netikrą UAB „H.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, šios bendrovės akcijas pardavė UAB „R.“, atstovaujamai įmonės direktoriaus R. N., ir taip apgaule UAB „R.“ naudai įgijo R. P. ir G. V. priklausantį didelės – 3 067 610 Lt (888 441,27 Eur) vertės turtą (UAB „H.“ akcijas), dėl to padarė R. P. ir G. V. didelę žalą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiame epizode būtinieji sukčiavimo požymiai – apgaulė ir svetimo turto įgijimas – teismų yra nustatyti ir atskleisti. Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų turinio, juose išsamiai aptarti R. N., V. N. ir juridinio asmens UAB „R.“ veiksmai ir motyvuotai atskleistas jų naudotos esminės apgaulės mechanizmas.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sukčiavimo atveju svetimo turto įgijimas yra pagrįstas apgaule ir paprastai yra susijęs su neteisėtu fiktyvaus teisinio santykio sukūrimu, pagal kurį kaltininkas ar tretieji asmenys gauna svetimą turtą ar materialių civilinės apyvartos objektų teikiamą naudą. Išoriškai įgijimas gali atitikti turinio ir formos reikalavimus, kurie nustatyti CK atitinkamos rūšies turto sandoriams. Šioje byloje nustatyta, kad 2012 m. birželio 13 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi neva UAB „H.“ akcininkas V. N., turintis 100 vnt. UAB „H.“ akcijų, jas už 25 000 Lt (7240,50 Eur) pardavė UAB „R.“, atstovaujamai įmonės direktoriaus R. N. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma paneigia V. N. teiginius, kad jis faktiškai vykdė akcininko funkcijas, turėjo teisę spręsti ir sudarinėti sandorius kaip tikrasis UAB „H.“ akcininkas, taip pat kad jis akcijų iki tol niekam nebuvo perleidęs. Pagal byloje nustatytas aplinkybes akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu UAB „H.“ akcijos priklausė R. P. (99 paprastosios nematerialiosios akcijos) ir G. V. (1 paprastoji nematerialioji akcija); visos iki 2012 m. sudarytos akcijų perleidimo sutartys yra galiojančios, įrašai viešajame registre nenuginčyti; duomenų, kad V. N. buvo įgaliotas veikti UAB „H.“ akcininkų R. P. bei G. V. vardu, byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad V. N. neturėjo teisėto pagrindo priimti sprendimus, susijusius su šia bendrove; didelės – 3 067 610 Lt (888 441,27 Eur) vertės turtas (UAB „H.“ akcijos) V. N. buvo parduotas, o UAB „R.“, atstovaujamos R. N., įgytas fiktyviai sukurto, tikrosios akcininkų valios neatitinkančio netikro dokumento – akcijų pirkimo–pardavimo sutarties – pagrindu. Pagal byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija laiko pagrįsta teismų padarytą išvadą, kad UAB „H.“ akcijos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nematerialiosios.

38. Bendrininkų nusikalstamą ketinimą apgaule faktiškai perimti UAB „H.“ kontrolę ir, imituojant teisėtus akcininkų veiksmus, disponuoti savo nuožiūra šios bendrovės turtu rodo ir byloje nustatyti tolesni veiksmai R. N. 2012 m. birželio 13 d. VĮ Registrų centro Klaipėdos filiale pateikiant suklastotus dokumentus, t. y. 2012 m. birželio 13 d. prašymą įregistruoti naują UAB „H.“ akcininkę – UAB „R.“; 2012 m. birželio 13 d. UAB „H.“ akcininkų sąrašą, kuriame nurodyta, kad UAB „R.“ yra 100 proc. akcininkė; 2012 m. birželio 13 d. sprendimą atšaukti UAB „H.“ vadovą ir paskirti naują vadovą – R. N. R. N. pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis įtvirtinantys dokumentai 2012 m. birželio 14 d. buvo įregistruoti Juridinių asmenų registre. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šie R. N. veiksmai atlikti žinant, jog UAB „H.“ akcijos UAB „R.“ vardu įgytos pagal netikrą 2012 m. birželio 13 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį; tokių dokumentų pateikimu, be kita ko, suklaidinti VĮ Registrų centro darbuotojai, atliekantys atitinkamų duomenų registravimo Juridinių asmenų registre veiksmus; palaipsniui įgyvendintas tikrųjų akcininkų interesų neatitinkantis sumanymas disponuoti UAB „H.“ turtu.

39. Didelės vertės svetimo turto (turtinės teisės) įgijimas yra sukčiavimo nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis (BK 182 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 190 straipsnyje nurodytą turto vertės išaiškinimą turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL. Byloje nustatytų įrodymų visuma, be kita ko, UAB „H.“ finansinės atskaitomybės duomenys, teisėjų kolegijos nuomone, sudaro pagrindą konstatuoti, kad UAB „H.“ akcijų vertė (byloje sprendžiama dėl užvaldytų 100 proc. įmonės akcijų vertės, t. y. iš esmės dėl visos įmonės vertės) nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 3 067 610 Lt (888 441,27 Eur), t. y. žymiai (bene 94 kartus) viršija nusikalstamos veikos padarymo metu buvusią 250 MGL ribą. Atsižvelgiant į tai, kasaciniame skunde V. N. keliamas klausimas dėl tikslios akcijų vertės nenustatymo šiuo konkrečiu atveju įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 182 straipsnio 2 dalį neturi. Konstatavus didelės vertės sukčiavimo nusikalstamos veikos dalyką, padaryta veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės turto (turtinės teisės) įgijimas apgaule.

40. Teismai šioje byloje taip pat pagrįstai konstatavo, kad V. N., R. N. ir G. G., veikdami bendrininkų grupe, apgaule G. G. naudai įgijo didelės – 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) vertės turtinę teisę.

41. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad turtinės teisės įgijimas yra tada, kai naudojant apgaulę teisiškai įtvirtinama kaltininko galimybė gauti svetimą turtą, juo naudotis ir disponuoti arba gauti kitokią turtinę naudą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-648/2018). Kaip konstatavo teisėjų kolegija, byloje yra nustatyta, kad V. N. ir R. N. anksčiau nurodytais nusikalstamais veiksmais buvo teisiškai įtvirtinta galimybė UAB „H.“ vardu sudaryti sandorius ir valdyti bendrovei priklausantį turtą (juo disponuoti). Realią tokių veiksmų juridinę reikšmę patvirtina tolesni byloje nustatyti bendrininkų veiksmai: 1) R. N. ne anksčiau kaip 2012 m. birželio 29 d. sudarė UAB „H.“ vardu 2012 m. birželio 14 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį, pagal kurią UAB „W.“ direktorius R. K. įsipareigojo surasti pirkėją UAB „H.“ nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui Palangoje; 2) 2012 m. birželio 15 d. notarė S. L., nesuvokdama R. N. ir V. N. nusikalstamo sumanymo, paruošė UAB „H.“ nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „H.“, atstovaujama įgalioto asmens UAB „W.“ direktoriaus R. K., bendrovei „M.“, atstovaujamai direktoriaus T. M., už 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) parduoda UAB „H.“ minėtą nekilnojamąjį turtą; 3) R. N. ne anksčiau kaip 2012 m. liepos 10 d. sudarė 2012 m. birželio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria neteisėtai G. G. perleista reikalavimo teisė į skolininkę – UAB „M.“. Pastarieji veiksmai atlikti UAB „M.“ direktoriui T. M. sužinojus apie areštuotą UAB „H.“ turtą ir 2012 m. birželio 22 d. kreipusis per notarę S. L. su pareiškimu nutraukti UAB „H.“ sudarytą 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Ši apgaulės, leidusios G. G. naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, schema įgyvendinta tęsiant neva teisėtus bendrovės veiksmus disponuojant jai priklausančiu turtu ir priimant sprendimus dėl kitų bendrovės turtinių interesų. Kaip antai, apgaulė šiame epizode visų pirma pasireiškė tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimu notarui, pagal savo funkcijas turinčiam užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų; UAB „H.“ turto neteisėto disponavimo veiksmai buvo tęsiami net ir tuomet, kai parduodamas turtas buvo areštuotas ir tai tapo žinoma UAB „M.“ direktoriui T. M.; tiek pirkimo–pardavimo sutarties, tiek reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo momentu įtvirtinti tikrosios UAB „H.“ akcininkų valios neatitinkantys sprendimai dėl bendrovės turtinių interesų. Šie bendrininkų veiksmai turėjo realią juridinę reikšmę, nes jų pagrindu pakito bendrovės turtiniai teisiniai santykiai – perleidus G. G. didelės vertės reikalavimo teisę į UAB „M.“, tokios teisės neteko UAB „H.“; atitinkamai šiai bendrovei minėtais veiksmais buvo padaryta didelė turtinė žala.

42. Sukčiavimas įgyjant turtinę teisę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino. Tai reiškia, kad turtinei teisei įgyti nėra būtinas faktinis turto užvaldymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAxLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-101/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-101/2014">2K-101/2014</a>). Atsižvelgiant į byloje nustatytą ir pirmiau aptartą sukčiavimo mechanizmą, padarytos turtinės žalos byloje nepaneigia tai, kad UAB „M.“ baudžiamajame procese civilinio ieškinio nepareiškė. Teisėjų kolegija pažymi, kad sukčiavimas įgyjant didelės vertės turtinę teisę buvo baigtas perleidus reikalavimo teisę G. G., nepriklausomai nuo to, ar pastarasis faktiškai šią teisę įgyvendino. Tuo labiau kad UAB „M.“ tapo žinoma apie areštuotą UAB „H.“ turtą, ši bendrovė kreipėsi per notarę S. L. su pareiškimu UAB „H.“ nutraukti sudarytą 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes šiame epizode V. N., R. N. ir G. G. veiksmai pagrįstai pripažinti sukčiavimu, padarytu bendrininkų grupe. Taip pat byloje, atsižvelgiant į pirkimo–pardavimo, reikalavimo perleidimo sutarties duomenis, tinkamai nustatyta ir įgytos turtinės teisės (reikalavimo teisės į skolininkę UAB „M.“) didelė vertė – 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur).

43. Teisėjų kolegija šioje byloje konstatuoja ir tai, kad R. N., A. P. ir juridinis asmuo (duomenys neskelbtini) įmonė UAB „B.“ pagrįstai nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, apgaule (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“, atstovaujamos generalinio direktoriaus A. P., vardu įgijo didelės vertės turtinę teisę į UAB „H.“ turtą, dėl to padarė UAB „H.“ didelę žalą. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad A. P. šiame sukčiavimo ir dokumentų klastojimo bei jų pateikimo epizode pagrįstai pripažintas atlikęs vykdytojo funkciją.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors A. P. inkriminuoti veiksmai iš tiesų atlikti civilinių teisinių santykių (susijusių su vekselio, kaip vertybinio popieriaus, vykdymu) srityje, tačiau byloje teisingai konstatuotas nusikalstamas jų pobūdis. Paprastasis vekselis, nustačius tam tikras jo surašymo aplinkybes, gali būti pripažįstamas sukčiavimo priemone, jei konstatuojama, kad surašytas vekselis tapo priemone turtui įgyti apgaule. Tokiais atvejais, be kita ko, turi būti nustatyta, ar siekta suklaidinti dėl vekselio išdavimo aplinkybių, ar pagal šį vekselį realiai buvo perduotos (išieškotos) atitinkamos pinigų sumos.??????Šios aplinkybės byloje, teisėjų kolegijos nuomone, nustatytos: 2012 m. birželio 21 d. paprastajame neprotestuotiname atgaline data sudarytame vekselyje yra įtvirtinti žinomai netikri duomenys, jog UAB „H.“ pagal šį paprastąjį vekselį iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. be sąlygų įsipareigoja (duomenys neskelbtini) įmonei UAB „B.“ sumokėti 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur); šio netikro dokumento pagrindu A. P. 2012 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į notarų biurą su prašymu sudaryti vykdomąjį įrašą ir iš UAB „H.“ išieškoti 1 003 030 Lt (290 497,57 Eur) sumą. Ketinimą neteisėtai įgyti didelės vertės turtinę teisę į UAB „H.“ turtą liudija ir tai, kad, siekiant patvirtinti 2012 m. birželio 21 d. paprastojo neprotestuotino vekselio realumą, R. N. pagamino netikrą dokumentą – 2012 m. birželio 21 d. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „H.“ už 3 000 000 Lt (868 860,06 Eur) iš (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ įsipareigojo pirkti nekilnojamąjį turtą, ir ją kartu su A. P. pasirašė. Byloje nustatyta ne tik tai, kad 2012 m. birželio 21 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis yra netikras, jame įtvirtinti UAB „H.“ akcininkų valios neatitinkantys duomenys, bet ir tai, kad šio vekselio pagrindu pradėta vykdomoji byla ir realiai laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2012 m. spalio 1 d. iš bendrovės UAB „H.“ buvo išieškota 574 163,46 Lt (166 289,23 Eur), iš kurių 2012 m. rugsėjo 26 d. 200 000 Lt (57 924 Eur) pervesta į (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ sąskaitą banke. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms civilinių klausimų išsprendimo perdavimas nagrinėti civilinio proceso tvarka savaime nepaneigia tokių veiksmų baudžiamosios teisinės prigimties ir nereiškia baudžiamosios teisės ultima ratio (kraštutinė priemonė) principo pažeidimo.

45. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau tokiu pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrus ketinimus, tikrąją valią. Jei svetimo turto (turtinės teisės) įgijimas yra susijęs su apgaulės, esmingai apsunkinančios pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka, panaudojimu, tokie veiksmai laikytini nusikalstamais ir kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad kai kaltininkas pateikia suklastotus dokumentus arba į tikrus dokumentus įrašo netikrus duomenis, jis ne tik suklaidina dėl savo ketinimų ar teisių į turtą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be baudžiamosios justicijos įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzA0LTg5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-304-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-304-895/2018">2K-304-895/2018</a>, 2K-32/2015, 2K-514/2014, 2K-329/2011).??? Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl nusikalstamo kaltininkų atliktų veiksmų pobūdžio. Kaip antai, galimybės priimti sprendimus dėl UAB „H.“ turto atsirado netikrų dokumentų pagrindu perėmus visišką šios bendrovės valdymą (tiek akcininkų, tiek vadovavimo prasme); visi tolesni veiksmai, susiję su UAB „H.“ turtu, buvo atliekami pasitelkiant apgaulę, naudojant tikrovės neatitinkančią informaciją įtvirtinančius dokumentus; į byloje nustatytos apgaulės schemą buvo įtraukti ir kiti vienu ar kitu būdu turintys teisę priimti teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl bendrovės turto asmenys, nežinantys apie bendrininkų nusikalstamus ketinimus; minėti veiksmai atlikti veikiant tiesiogine iš anksto susiformavusia tyčia suprantant tiek savo veiksmų pavojingą pobūdį, tiek ir jų padarinius UAB „H.“ ir tikriesiems jos akcininkams; akivaizdu, kad apgaule pagrįstų veiksmų buvo imtasi siekiant apsunkinti pažeistos teisės atkūrimą civilinės teisės priemonėmis. Šiuo aspektu ne mažiau svarbu, kad aplinkybė, jog nukentėjusieji savo teises bando ginti civilinio proceso tvarka, nereiškia, kad teisiniai santykiai savaime tapo civiliniais teisiniais santykiais, o kaltininko veiksmai – ne nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcwLTg5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-170-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-170-895/2018">2K-170-895/2018</a>, 2K-311-677/2016). Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagrįstai sprendė, jog visos pirmiau minėtos sąlygos taikyti baudžiamąją atsakomybę V. N., R. N., A. P. ir G. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nustatytos. Atitinkamai V. N., R. N. ir A. P. veikoje pagrįstai nustatyti ir BK 300 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymiai.

46. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką sukčiavimas laikomas viena tęstine nusikalstama veika, jei asmuo kelis kartus padaro veikas, nurodytas BK 182 straipsnyje, jas jungia vieninga tyčia, kaltininkas apgaulę naudojo prieš tą patį asmenį ir (ar) turtą (turtinę teisę) įgijo iš to paties šaltinio (nukentėjusiojo), veikos padarytos panašiu būdu ir panašiomis aplinkybėmis, esant nedideliam laiko tarpui tarp jų ir pan. Dėl sukčiavimo tęstinumo sprendžiama atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, be kita ko, į padaryto sukčiavimo specifiką, veikos padarymo mechanizmą ir kitas reikšmingas aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-250-699/2016, 2K-535/2013). Nagrinėjamoje byloje V. N. ir R. N. vieningą (bendrą) tyčią bendrininkaujant užvaldyti UAB „H.“ priklausantį turtą rodo iš anksto kruopščiai suderinti, per ypač trumpą laiką atlikti neteisėti, tikrųjų bendrovės akcininkų valios neatitinkantys veiksmai. Kaip antai, Juridinių asmenų registre įregistravus tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „H.“ akcininkų pasikeitimą ir naujojo bendrovės vadovo paskyrimą, faktiškai perimtas šios bendrovės valdymas; prieiga prie bendrovės valdymo sudarė galimybes neteisėtai sudaryti šios bendrovės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, reikalavimo teisės perleidimo sutartis; minėti neteisėti veiksmai V. N. taip pat sudarė galimybes gauti prieigą prie UAB „H.“ banko sąskaitos ir atlikti mokėjimo operacijas už tariamas paslaugas ir pan. Teisėjų kolegija, šioje byloje įvertinusi sukčiavimo veikos padarymo mechanizmą, V. N. ir R. N. nusikalstamo sumanymo įgyvendinimo ypatumus, konstatuoja, kad visuma veiksmų, nukreiptų į UAB „H.“ priklausančio turto neteisėtą užvaldymą, kvalifikuotini kaip pavienis tęstinis sukčiavimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Tai akivaizdžiai matyti ir iš teismų sprendimų aprašomosios dalies, kurioje pateikti bausmių skyrimo motyvai. Todėl, priešingai nei teigiama V. N., G. G. ir jų gynėjų kasaciniuose skunduose, jų veiksmai kaip viena veika pagal BK 182 straipsnio 2 dalį teismų kvalifikuoti teisingai.

Dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo juridiniam asmeniui (BK 20 straipsnis)

47. Kasaciniame skunde nuteistojo juridinio asmens UAB „T.“ (buvusios (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“) gynėjas advokatas J. Jankauskas nurodo, kad teismai byloje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes netinkamai aiškino juridinio asmens atsakomybę už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas (BK 20 straipsnio 2 dalis), nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos baudžiamosiose bylose, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų. Dėl to buvo priimti nepagrįsti sprendimai nuteisti ne tik fizinį, bet ir juridinį asmenį pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį vien už fizinio asmens, t. y. nuteistojo A. P., padarytas nusikalstamas veikas, jo kaltę savaime perkeliant ir juridiniam asmeniui. Tokie kasatoriaus kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

48. Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime „Dėl kai kurių Baudžiamojo kodekso nuostatų, reglamentuojančių juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę“ pažymėjo, kad juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika yra ta, kad jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis. Juridinio asmens veikla neatsiejama nuo atitinkamų fizinių asmenų – vadovo, įgalioto atstovo ir pan., per kuriuos jis veikia, veiklos ir be jų veiklos apskritai būtų neįmanoma. Tai lemia ir juridinio asmens kaltės specifiką – ji siejama su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte, tačiau juridinio asmens kaltumas turi būti įrodytas BPK nustatyta tvarka, t. y. turi būti pagrįstas išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Sprendžiant, ar juridinis asmuo kaltas BK 20 straipsnio 2 dalies prasme, reikia atsižvelgti į kaltininko – fizinio asmens bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšį su juridiniu asmeniu.

49. BK 20 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant fizinio asmens padaryta nusikalstama veika gali būti vertinama kaip juridinio asmens nusikalstama veika. Pagal šio straipsnio 1 dalį juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje nurodyta juridinio asmens atsakomybė, o 2 dalyje reglamentuoti subjekto, kuriam padarius nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn galima traukti ir juridinį asmenį, specifiniai požymiai – tai fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujamas pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba kontroliuoti jo veiklą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>, 2K-7-304-976/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOC0zMDMvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-28-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-28-303/2017">2K-7-28-303/2017</a>).

50. Sprendžiant, ar juridinis asmuo kaltas BK 20 straipsnio 2 dalies prasme, reikia atsižvelgti į kaltininko – fizinio asmens bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšį su juridiniu asmeniu. Teisiškai reikšmingą ryšį tarp fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos ir juridinio asmens padeda atskleisti juridinio asmens veiklą reglamentuojantys norminiai aktai, organizacinė struktūra, veiklos formavimas, įgyvendinimas ir pan. Svarbu tai, ar juridinio asmens savininkas (akcininkai) užtikrino veiksmingą fizinio asmens veiklos kontrolę, ar toleravo atitinkamą veiklą ir kita. Nustatant ryšį tarp fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos ir juridinio asmens, reikia įvertinti, ar fizinio asmens padaryta nusikalstama veika ir jos sukeliamais padariniais buvo suinteresuotas juridinio asmens savininkas (akcininkai). Tai, kad juridinio asmens savininkas (akcininkai) nežinojo, neskatino arba nesudarė sąlygų fizinio asmens neteisėtiems veiksmams, yra viena iš aplinkybių, pagal kurias sprendžiama apie juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę. Taigi juridinio asmens savininkas ar pagrindiniai juridinio asmens akcininkai, kurie turi sprendžiamojo balso teisę, fizinio asmens (kurio įgaliojimai nustatyti BK 20 straipsnio 2 dalyje) nusikalstamus veiksmus turi suvokti ir skatinti arba suvokti ir juos toleruoti. Sprendžiant juridinio asmens kaltumo ir baudžiamosios atsakomybės klausimą, toks abipusis ryšys tarp kaltininko – fizinio asmens – ir trauktino baudžiamojon atsakomybėn juridinio asmens turi būti nustatytas. Tokio ryšio nebuvimas gali reikšti, kad fizinis asmuo darydamas nusikalstamą veiką veikė savarankiškai ir savavališkai, o tokiu atveju juridinio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn reikštų objektyvų pakaltinimą, t. y. juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę nesant jo kaltės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>).

51. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu juridinis asmuo – (duomenys neskelbtini) įmonė UAB „B.“ (šiuo metu UAB „T.“) – nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, t. y. už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK 182 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta ir juridinio asmens atsakomybė (BK 20 straipsnio 1 dalis).

52. Byloje nustatyta, kad šias nusikalstamas veikas – sukčiavimą, netikro dokumento (t. y. preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties) pagaminimą, žinomai netikro dokumento (t. y. paprastojo neprotestuotino vekselio) panaudojimą – nuteistasis A. P. padarė kaip (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ generalinis direktorius, t. y. eidamas vadovaujamas pareigas šiame juridiniame asmenyje ir turėdamas teisę šiam juridiniam asmeniui atstovauti, priimti sprendimus jo vardu ir kontroliuoti jo veiklą. Tokią išvadą teismai padarė vadovaudamiesi juridinio asmens įstatais, kuriuose nustatytos juridinio asmens vadovo teisės ir pareigos, apibrėžtos funkcijos, liudytojo J. R., kaip pagrindinio akcininko, turėjusio 91,16 procento įmonės UAB „B.“ akcijų, parodymais (anot šio liudytojo, A. P. buvo atsakingas už įmonės veiklą ir turėjo visus įgaliojimus; dėl sklypo pardavimo rodė iniciatyvą, kuriai liudytojas tik pritarė), kitais, taip pat ir rašytiniais, įrodymais (t. y. iš dalies liudytojos J. D., paties nuteistojo A. P. parodymais, preliminariąja nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi, raginimu-reikalavimu ir kt.). Byloje nustatyta ir tai, kad juridinio asmens savininkas (akcininkai) neužtikrino A. P., kaip (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ generalinio direktoriaus, veiksmų kontrolės, visiškai nesidomėjo jo veikla (pavyzdžiui, pagrindinis akcininkas nežinojo, kad kartu su sklypu buvo parduodami ir įmonės pastatai) ir leido A. P. veikti savo nuožiūra ir iniciatyva. Iš liudytojo J. R. (pagrindinio akcininko) parodymų matyti, kad jis dividendų negavo, įmonės apyvarta nesidomėjo; kas konkrečiai buvo kitas įmonės UAB „B.“ akcininkas, nežinojo, nes šis akcininkų susirinkimuose, apie kuriuos J. R. informuodavo A. P., nedalyvavo; ar buvo matęs akcininkų registracijos žurnalą, nežinojo. Kaip tvirtino J. R., akcininkų susirinkimuose dalyvaudavo tik jis ir generalinis direktorius A. P. Kad kitas akcininkas nesidomėjo įmonės veikla, matyti ir iš nuteistojo A. P. parodymų. Taigi teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes, visą juridinio asmens organizacinę struktūrą ir jos valdymo organizavimą, vidaus procedūras, įskaitant ir formaliai įvykdytą procedūrą dėl bendrovės turto pardavimo, taip pat įmonės savininko (akcininkų) vaidmenį, jo pasyvumą, abejingumą bendrovės reikalams, visišką nesuinteresuotumą jos veiklos rezultatais, padarė pagrįstą išvadą, kad A. P. buvo sąmoningai sudarytos visos sąlygos realizuoti nusikalstamus ketinimus. Todėl vien tai, kad nekilnojamojo turto, priklausančio įmonei UAB „B.“, pardavimu užsiėmė tik A. P. ir dėl to įmonės savininkui (pagrindiniam akcininkui) nebuvo žinomos tam tikros aplinkybės (pavyzdžiui, šio turto pirkėjas, sudaryto sandorio turinys, jo užtikrinimo priemonė ir pan.), savaime nereiškia, kad fizinis asmuo (A. P.) veikė savarankiškai ir savavališkai ir kad nėra ryšio tarp kaltininko, t. y. fizinio asmens A. P., ir trauktino baudžiamojon atsakomybėn juridinio asmens (UAB „B.“) ir dėl to, priešingai nei mano kasatorius, juridinis asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Toks bendrovės „B.“ akcininkų nesidomėjimas jai vadovaujančio generalinio direktoriaus veikla ar abejingumas jai tiek prieštarauja įmonės įstatuose nurodytoms akcininkų teisėms ir pareigoms, tiek sudaro sąlygas nepateisinamai toleruoti tokius vadovaujančių asmenų veiksmus ir kartu nešalina juridinio asmens, t. y. (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“, kaltės dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo. Nuteistojo A. P. padarytų nusikalstamų veikų ryšį su įmone UAB „B.“ pagal visumą nustatytų aplinkybių patvirtina ir tai, kad A. P., net ir pradėjus ikiteisminį tyrimą, nebuvo pašalintas iš šios bendrovės valdymo organų – bendrovės generalinio direktoriaus pareigas, pagal bylos duomenis, jis ėjo iki 2015 m. liepos 23 d.

53. Kita juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės būtinoji sąlyga pagal BK 20 straipsnio nuostatas yra ta, kad nusikalstamą veiką fizinis asmuo padaro juridinio asmens naudai arba jo interesais. Ši sąlyga reiškia, kad fizinis asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, siekia materialinės ar kitokios naudos juridiniam asmeniui, kuriam jis dirba, arba veikia juridinio asmens, kuriam jis dirba, interesais. Šioje baudžiamojo įstatymo normoje nustatyta juridinio asmens nauda ar interesas yra alternatyvios jo atsakomybės sąlygos, iš kurių bent viena turi būti nustatoma. Teismų praktikoje juridinio asmens nauda paprastai yra aiškinama kaip kaltininko – fizinio asmens – nusikalstama veika siekiamas turtinės naudos gavimas, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (nebūtinai turtinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>, 2K-620-677/2015). Taigi intereso sąvoka platesnė nei naudos sąvoka ir gali apimti pastarąją. Konstatuojant šią juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygą turi būti nustatyta, kad iš nusikalstamos fizinio asmens veikos juridinis asmuo turi (turės) naudos ir tą naudą pripažįsta (neteisėtu būdu išgryninti pinigai, naudojami įmonės interesams užtikrinti, ir pan.) arba juridinis asmuo suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais (juridinio asmens panaudojimas darant nusikalstamą veiką buvo realiai naudingas įmonės ūkinės veiklos perspektyvai ir jos konkurencingumui, įmonės įvaizdžiui, suteikė įmonei kokių nors pranašumų prieš kitas įmones konkuruojant viešųjų pirkimų konkursuose ir pan.). Tačiau, sprendžiant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygų klausimą, neturi reikšmės, ar dėl fizinio asmens nusikalstamos veikos juridinis asmuo gavo realios naudos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOC0zMDMvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-28-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-28-303/2017">2K-7-28-303/2017</a>).

54. Kasatoriaus teiginius, kad nusikalstamas veikas A. P. padarė ne juridinio asmens – (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ – naudai ir (ar) interesais, paneigia teismų nustatytos aplinkybės. Dėl nuteistojo A. P. nusikalstamų veiksmų juridinis asmuo gavo realią neteisėtą turtinę naudą – į UAB „B.“ sąskaitą buvo pervesti 200 000 Lt (57 924 Eur), kurie, pagal liudytojos J. D. parodymus, buvo apskaityti bendrovės buhalterinėje apskaitoje, be to, buvo siekiama gauti ir likusią pinigų sumą pagal vykdomąjį įrašą dėl 1 003 030 Lt (290 497,57 Eur) išieškojimo iš UAB „H.“ išieškotojos (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ naudai (bendrovė antstoliui pateikė vykdomąjį dokumentą dėl 1 003 030,00 Lt (290 497,57 Eur) ir 6 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš UAB „H.“; dėl to šios bendrovės sąskaitoje buvo rezervuota 1 044 897,17 Lt (302 623,14 Eur), o nurašyta virš 500 000 Lt (144 810 Eur) ir pan.).

55. Taigi, bylos aplinkybių visuma teismams leido nustatyti teisiškai reikšmingą ryšį tarp fizinio asmens – generalinio direktoriaus A. P., jo padarytų nusikalstamų veikų ir juridinio asmens – (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ ir pagrįstai konstatuoti, kad šios veikos buvo padarytos juridinio asmens naudai ir interesams. Kasatoriaus argumentai, kad dėl A. P. padarytų nusikalstamų veikų bendrovė negavo jokios realios naudos, nes išieškojimo iš UAB „H.“ proceso metu UAB „B.“ pervesti pinigai buvo areštuoti, negali paneigti byloje nustatytų aplinkybių. Šiuo atveju nėra svarbu, kiek juridinis asmuo dėl A. P. nusikalstamų veikų gavo realios naudos. Svarbu tai, kad tokią naudą gavo ir ją pripažino, buvo suinteresuotas nusikalstama veika ir jos padariniais (kaip pagrįstai nurodo nukentėjusioji R. P., net ir pradėjus ikiteisminį tyrimą, UAB „B.“ neparodė iniciatyvos grąžinti iš UAB „H.“ nepagrįstai išieškotus 200 000 Lt (57 924 Eur), atšaukti iš antstolio vykdomąjį raštą ir kt.). Taigi, juridinis asmuo – (duomenys neskelbtini) įmonė UAB „B.“ – teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų

56. Kasaciniame skunde nuteistasis G. G. ir jo gynėjas advokatas A. Jokūbauskas nesutinka su teismų sprendimų dalimi dėl civilinio ieškinio, kuriuo civilinei ieškovei UAB „H.“ pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kasatorių teigimu, tokiais teismų sprendimais buvo pažeistos BPK 110, 112, 113, 115 straipsnių ir CPK 185 straipsnio, reglamentuojančių civilinio ieškinio nagrinėjimo tvarką, nuostatos, taip pat BPK 305 straipsnio 5 dalis, 255 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 3 dalis, nesivadovauta kasacinės instancijos teismo išaiškinimais dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių. Kasatorių manymu, UAB „H.“ civilinis ieškinys prieš nuteistąjį G. G. turėjo būti atmestas.

57. Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, jo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį.

58. BPK 112 straipsnyje nurodyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, bet ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Vėliau reiškiamas ieškinys neturi būti priimamas, nes pradėjus įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme turi būti aiškios įrodinėjimo ribos. Tačiau tikslinti ieškinį baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia ir pradėjus teisme įrodymų tyrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019), nes atskirais atvejais paduodant ieškinį iki įrodymų tyrimo teisme pradžios ne visi duomenys civiliniam ieškovui gali būti žinomi (pavyzdžiui, neaiškus tikslus ieškinio dydis, nežinomi visi asmenys (įtariamieji ar kaltinamieji), dėl kurių nusikalstamos veikos ieškovas patyrė žalos, ir pan.).

59. Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu UAB „H.“ pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės žalos (2 084 070,27 Lt, arba 603 588,47 Eur) ir proceso išlaidų atlyginimo atsakovui (įtariamajam) R. N.; 2013 m. liepos 2 d. UAB „H.“ buvo pripažinta civiline ieškove. 2015 m. gegužės 11 d., bylos įrodymų tyrimo teisiamajame posėdyje metu, UAB „H.“ atstovas pateikė patikslintą civilinį ieškinį dėl atsakovų (kaltinamųjų), be kita ko, ir dėl kaltinamojo G. G., nekeisdamas pradiniu ieškiniu reikalaujamos turtinės žalos dydžio. Dėl to, kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimo metu, priėmęs nagrinėti civilinės ieškovės UAB „H.“ patikslintą ieškinį, BPK 112 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

60. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas privalo išspręsti civilinį ieškinį (BPK 115 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas), t. y., remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019). Tik išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85/2011">2K-7-85/2011</a>). Paprastai šie reikalavimai neturtinės žalos atlyginimui nekeliami, todėl ieškinys dėl neturtinės žalos turėtų būti išspręstas iš esmės. Kartu pažymėtina ir tai, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį BPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtimi negali būti pasinaudojama ir civilinis ieškinys turi būti galutinai išsprendžiamas apkaltinamuoju nuosprendžiu tais atvejais, kai nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dydis turi įtakos, kaip antai, nusikalstamos veikos kvalifikavimui; nusprendžiant dėl švelnesnės negu įstatymo nustatytos bausmės skyrimo (BK 62 straipsnis); nusprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis); taip pat kitais panašiais atvejais.

61. Byloje nustatyta, kad G. G., veikdamas bendrininkų grupe su nuteistaisiais R. N. ir V. N., apgaule (pagal atgaline data surašytą 2012 m. birželio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį) įgijo didelės – 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur) vertės turtinę teisę į bendrovę „M.“ už šios skolą UAB „H.“ pagal nekilnojamojo turto 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį (t. y. (duomenys neskelbtini), Palangoje) (BK 182 straipsnio 2 dalis). UAB „H.“ ir UAB „M.“ 2013 m. liepos 29 d. susitarimu nutraukus nekilnojamojo turto 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, šis turtas, pagal VĮ Registrų centro duomenis, nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. yra UAB „H.“ nuosavybė.

62. Vadinasi, byloje ne tik nustatyta apgaule įgytos turtinės teisės vertė – 1 020 000 Lt (295 412,42 Eur), bet yra ir objektyvių duomenų, kad aptariamas turtas nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nuosavybės teise priklauso UAB „H.“ (VĮ Registro centro duomenys). Taip pat byloje nustatytas ir kitas, pagal pareikštą UAB „H.“ civilinį ieškinį, nusikalstama veika ieškovei padarytos turtinės žalos dydis (pavyzdžiui, nuteistasis R. N. apgaule kitų naudai įgijo didelės vertės – 59 762 Lt (17 308,27 Eur) UAB „H.“ turtą, t. y. pasinaudodamas elektronine bankininkyste iš šios bendrovės sąskaitų įvairiems asmenims pervedė pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytą sumą pinigų; R. N. bendrininkaudamas su A. P. apgaule, pagal netikrą dokumentą – paprastąjį neprotestuotiną vekselį, (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“ vardu įgijo didelės vertės – 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) turtinę teisę į UAB „H.“ turtą, dėl ko iš šios bendrovės sąskaitų buvo išieškota 574 163,46 Lt (166 289,23 Eur); į UAB „B.“ sąskaitą iš išieškotų pinigų buvo pervesta 200 000 Lt (57 924 Eur) ir kt.).

63. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas BPK 115 straipsnio 2 dalyje nurodytą išimtį, kaip pagrįstai nurodo kasatoriai, UAB „H.“ civilinio ieškinio nenagrinėjo ir tokios galimybės netgi nesvarstė, nors, pagal byloje nustatytas aplinkybes, tam buvo ir teisinis, ir faktinis pagrindas. Iš esmės analogiškai buvo pasielgta ir su nukentėjusiųjų R. P. ir G. V. civiliniais ieškiniais. Apeliacinės instancijos teismas šį klausimą pagal nuteistojo G. G. ir jo gynėjo apeliacinį skundą taip pat išsprendė formaliai, toleruodamas pirmosios instancijos teismo nemotyvuotą sprendimą ir išvadas dėl civilinių ieškinių, taip pat ir dėl UAB „H.“ ieškinio, pareikšto nuteistajam G. G.; netyrė ir nevertino, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavęs nagrinėti civilinio proceso tvarka, kartu pripažino ir ieškinio pagrįstumą kiekvienam iš atsakovų (nuteistųjų), nevertindamas, jog žalą, padarytą turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti tik už ją atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).

64. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai taikoma BPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, civilinės atsakomybės sąlygas nustato teismas, priimantis apkaltinamąjį nuosprendį, nes nesant civilinės atsakomybės sąlygų ieškinys turėtų būti atmestas ir nebūtų teisinio pagrindo taikyti išimtį. Jeigu teismas nustato, kad yra sąlygos taikyti civilinę atsakomybę, ir pripažįsta civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o ieškinį dėl žalos dydžio nustatymo perduoda nagrinėti civilinio proceso tvarka, tai ieškinį nagrinėjantis teismas jau nebegali iš naujo spręsti dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo ir tuo pagrindu atmesti ieškinį. Teisės į ieškinio patenkinimą pripažinimas baudžiamajame procese reiškia, kad ieškinys negali būti atmestas civiliniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-303/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNDUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-245/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-245/2010">3K-7-245/2010</a>, 3K-3-157/2013). Vadinasi, teismas tokiais atvejais, nagrinėdamas civilinio ieškinio dydžio klausimą, jau nebesprendžia, ar yra ieškinio pagrindas, bet remiasi baudžiamosios bylos duomenimis dėl nusikalstama veika padarytos tiesioginės turtinės žalos, kuri nustatyta apkaltinamuoju nuosprendžiu, ir nustato priteistinos žalos dydį.

65. Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusio procesinio dokumento negalima paneigti ar nuginčyti; teismo nuosprendžio prejudicinės galios taisyklė galioja ir teismui. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje privalomas teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų civilinių teisinių padarinių. CPK 182 straipsnio 3 punkto norma reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą civilinio proceso tvarka, neturi teisės revizuoti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio; tokiu reglamentavimu užtikrinamas visų asmenų lygybės įstatymui įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNDUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-245/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-245/2010">3K-7-245/2010</a>).

66. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad teisės į ieškinio patenkinimą pripažinimas baudžiamajame procese reiškia visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo konstatavimą, turi prejudicinių faktų teisinę reikšmę, teismų sprendimuose (nuosprendyje, nutartyje) turi būti motyvuotai pasisakyta dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio buvimo, taip pat dėl kiekvieno ieškovo (atsakovo), kai yra jų daugetas.

67. Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti pripažinta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies, kuria pripažinta R. P., G. V. ir UAB „H.“ teisė į ieškinių patenkinimą, o žalos dydžio klausimas perduotas spręsti civilinio proceso tvarka, tokią išvadą įvertinus kaip bendro pobūdžio nuostatą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nuosprendis, taip pat ir dėl civilinio ieškinio, turi būti logiškas, aiškus ir išsamus, t. y. formuluojamas taip, kad kiekvienam būtų ne tik aišku, už ką ir kokiu pagrindu kaltinamasis yra nuteistas, kokia bausmė jam paskirta, bet ir taikant materialiosios teisės normas, skirtas atitinkamiems santykiams reguliuoti, būtų nurodytas aiškus ir išsamiai motyvuotas sprendimas dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo (BPK 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalis).

68. Taip pat kasatoriai G. G. ir jo gynėjas kasaciniame skunde kelia netinkamai išspręstą išlaidų, kurias turėjo nukentėjusioji R. P., advokato paslaugoms apmokėti klausimą. Kasatoriai nurodo, kad R. P. šioje byloje nukentėjusiąja pripažinta tik dėl nusikalstamų veikų, kurias padarė nuteistieji R. N. ir V. N. Todėl teismų sprendimas priteisti ir iš nuteistojo G. G. nukentėjusiajai R. P. jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, kasatorių manymu, yra nepagrįstas.

69. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti, be kita ko, ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

70. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Jeigu byloje pripažinti kaltais keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno (BPK 105 straipsnio 3 dalis).

71. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi, panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų atlyginimo nukentėjusiajai R. P., jos patirtos proceso išlaidos advokato paslaugoms apmokėti priteistos lygiomis dalimis iš nuteistųjų V. N., R. N., A. P. ir G. G. po 438 Eur. Kaip pažymėjo šis teismas, nors R. P. civilinį ieškinį yra pareiškusi tik vienam iš nuteistųjų (t. y. V. N.), tačiau ji kaip pagrindinė UAB „H.“ akcininkė buvo įtraukta į nagrinėjamos bylos procesą ir dėl nuteistojo G. G. nusikalstamų veiksmų, padarytų prieš UAB „H.“.

72. Byloje nustatyta, kad G. G. nuteistas dėl vienos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, už tai, kad bendrininkaudamas su nuteistaisiais V. N. ir R. N. apgaule savo naudai įgijo svetimą – UAB „H.“ – didelės vertės turtinę teisę į skolininkę UAB „M.“ už šios skolą UAB „H.“ pagal nekilnojamojo turto 2012 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

73. Teismai, nusprendę tenkinti nukentėjusiosios prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo, o apeliacinės instancijos teismas, priėmęs sprendimą išieškoti jas taip pat ir iš nuteistojo G. G. lygiomis dalimis su kitais nuteistaisiais, savo sprendimo išsamiai nemotyvavo, nepasisakė dėl G. G. atsakomybės dydžio siejant tiek su nukentėjusiąja R. P., tiek ir su kitais nuteistųjų nusikalstamais veiksmais, todėl, kaip pagrįstai nurodo kasatoriai, nepatikrino šios bylos dalies tiek, kiek buvo prašoma jų apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

74. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos civilinio ieškinio dalis, taip pat proceso išlaidų atlyginimo klausimas, išnagrinėta esmingai pažeidus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis); dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl nukentėjusiųjų R. P., G. V. ir civilinės ieškovės UAB „H.“ ieškinių, taip pat ir dėl nukentėjusiosios R. P. prašymo atlyginti jos turėtas proceso išlaidas advokato darbui apmokėti naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

75. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas. Tačiau jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai BPK pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų (BPK 376 straipsnio 1, 2 dalys).

76. Kadangi šioje byloje nustatytas netinkamas BPK įstatymo taikymas dėl civilinio ieškinio, taip pat ir išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, ne tik kasacinį skundą padavusiam nuteistajam G. G., bet ir kitiems nuteistiesiems, tai, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir prieš tai išdėstytais argumentais, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 1 d. nutarties dalis dėl civilinio ieškinio, taip pat ir išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, keistina ir dėl kitų nuteistųjų.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

77. Nukentėjusieji G. V. ir R. P. prašo priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas dėl atsiliepimų į kasacinius skundus surašymo, kurios pagal pateiktus dokumentus sudaro: G. V. – 1210 Eur; R. P. – 1815 Eur.

78. Teisėjų kolegija pažymi, kad prieš tai minėtos BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

79. Nors pagal BPK 374¹ straipsnio 1 dalį nagrinėjant bylą kasacine tvarka pateikti atsiliepimą į kasacinius skundus privalo tik prokuroras (kitų proceso dalyvių baudžiamojo proceso įstatymas pateikti tokio atsiliepimo neįpareigoja), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsiliepimo surašymas ir pateikimas kasacinės instancijos teismui yra viena iš formų kitų proceso dalyvių (pavyzdžiui, nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų, jų atstovų ir kt.) dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese.

80. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniuose skunduose ginčijami klausimai, be kita ko, tiesiogiai buvo susiję ir su nukentėjusiųjų G. V. ir R. P., kaip UAB „H.“ akcininkų, interesais byloje; šie buvo priversti kreiptis į advokatus dėl profesionalios pagalbos surašant jiems atsiliepimus į kiekvieno iš kasatorių kasacinių skundų argumentus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusieji, pateikę teismui atsiliepimus į kasacinius skundus, turi teisę į patirtų išlaidų dėl jų surašymo atlyginimą.

81. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, kasacinių skundų skaičių, apimtį ir turinį, jų išnagrinėjimo rezultatą, nukentėjusiųjų R. P. ir G. V. atsiliepimų į kasacinius skundus turinį, jų apimtį ir aplinkybę, kad nukentėjusiųjų R. P. ir G. V. advokatai jiems atstovavo abiejų instancijų teismuose, todėl bylos aplinkybės jiems gerai žinomos, taip pat į protingumo ir sąžiningumo principus, nukentėjusiųjų prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą mažina kiekvienam iki 800 Eur.

82. Civilinės ieškovės UAB „H.“ atstovė – bendrovės direktorė R. M. atsiliepimu į nuteistųjų kasacinius skundus taip pat prašo priteisti civilinei ieškovei UAB „H.“ patirtas bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme. Tačiau jokių šias išlaidas patvirtinančių įrodymų nei kartu su atsiliepimu, nei atskirai iki teismo posėdžio dienos kasacinės instancijos teismui nepateikė. Nepateikus patirtų proceso išlaidų įrodymų, atsiliepime esantis prašymas priteisti tokias išlaidas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 1 d. nutartį.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 1 d. nutarties dalį dėl nukentėjusiųjų R. P., G. V. ir civilinės ieškovės UAB „H.“ civilinių ieškinių, taip pat nukentėjusiajai R. P. priteistų proceso išlaidų ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 1 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš nuteistųjų V. N., R. N., A. P. ir UAB „T.“ (buvusios (duomenys neskelbtini) įmonės UAB „B.“) nukentėjusiesiems R. P. ir G. V. po 175 Eur, o iš nuteistojo G. G. – po 100 Eur kiekvienam turėtų bylinėjimosi išlaidų advokato darbui apmokėti kasacinės instancijos teisme.

Civilinės ieškovės UAB „H.“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kasacinės instancijos teisme atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Rima Ažubalytė

Audronė Kartanienė