R. Ž. pagal BK 245 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-228-788/2019

Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00317-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.1.5.3; 1.2.20.15

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

išteisintojo R. Ž. gynėjui advokatui Mindaugui Dūdai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Tuklerio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį kaip nepadaręs veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 16 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Olgos Šleiterienės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo advokato, prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. Ž. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad jis, vykdydamas individualią veiklą UAB „G.“ ir iš jos gaudamas pajamas, gavęs antstolio pranešimus vykdyti teismo sprendimus, nesusijusius su bausmėmis, jų nevykdė ir priteistų sumų (iki 2018 m. sausio 10 d. susidarė 21 801,25 Eur skola) nemokėjo. R. Ž. nevykdė šių teismų sprendimų: 1) Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymo, priimto civilinėje byloje Nr. L2-9917-141/2012, kuriuo nutarta iš jo (R. Ž.) kreditorės BUAB „T.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), atstovaujamos UAB „V.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), naudai išieškoti 868,86 Eur (3000 Lt) skolą ir 43,33 Eur (149,60 Lt) palūkanų už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 912,19 Eur (3149,60 Lt) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 6,95 Eur (24 Lt) žyminio mokesčio; 2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutarties, kuria jam buvo paskirta bauda – po 14,48 Eur (50 Lt) už kiekvieną antstolio reikalavimo nevykdymo dieną, baudą išieškant iš asmeninių R. Ž. lėšų; 3) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria UAB „G.“ vadovui R. Ž. buvo paskirta 144 Eur (500 Lt) bauda už antstolio reikalavimų nevykdymą.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiasis prokuroras T. Tukleris prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai konstatavo, kad R. Ž. nepadarė nusikalstamos veikos, nurodytos BK 245 straipsnyje, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė neteisėtus bei nepagrįstus sprendimus. Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais teiginiais, kad, R. Ž. paskyrus baudas už antstolio reikalavimo nevykdymą, baudžiamosios atsakomybės realizavimas šiuo atveju būtų perteklinis ir teisiškai nepagrįstas, pažeidžiantis baudžiamojoje teisėje draudžiamo dvigubo nubaudimo principą.

2.2. Aptardamas BK 245 straipsnio dispoziciją, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 585 straipsnio 2 dalies, 616 straipsnio nuostatas, prokuroras pažymi, kad bauda gali būti skiriama byloje dalyvaujantiems asmenims už tam tikrų procesinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą ir CPK nustatyta tvarka skiriama bauda yra procesinė poveikio priemonė, procesinė teisinė sankcija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yMzMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-233/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-233/2007">2K-7-233/2007</a>). BK 245 straipsnyje ir CPK 585 straipsnyje nustatytos skirtingos atsakomybės rūšys, kurios viena kitos nepaneigia ir nėra vienodos. Aptariamu BK 245 straipsniu siekiama užtikrinti ir saugoti teisingumo sistemos normalų funkcionavimą. CPK 585 straipsnyje nustatyta tvarka vykdymo proceso metu asmeniui taikomos procesinės poveikio priemonės už antstolio reikalavimų nevykdymą ar kliudymą vykdyti vykdomuosius dokumentus, taip siekiant pirmiausia užtikrinti privalomą antstolio reikalavimų ir teismo sprendimų vykdymą. CPK straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali (bet neprivalo) skirti skolininkui už jo procesinių pareigų nevykdymą iki 300 Eur dydžio baudą už kiekvieną nevykdymo ar kliudymo dieną. BK 245 straipsnyje įtvirtinta formalioji nusikalstamos veikos sudėtis, kuri realizuojama nuo neteisėto neveikimo pradžios, ir teismas neturi jokios diskrecijos dėl šio baudžiamojo įstatymo taikymo. Tarp BK 245 straipsnio ir CPK 585 straipsnio teisės normų konkurencijos nėra, šios įstatymų normos skirtingos savo prigimtimi bei paskirtimi ir asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį visiškai netrukdo taikyti jam CPK atitinkamuose straipsniuose nustatytą procesinę poveikio priemonę – baudą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-233-2007).

2.3. Tai, kad R. Ž. iki 2018 m. sausio 10 d. minėtų CPK tvarka priimtų trijų teismo sprendimų nevykdė, reiškia, jog jo veiksmuose yra baudžiamojo nusižengimo, nurodyto BK 245 straipsnyje, sudėtis. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. Ž. ne tik iki 2018 m. sausio 10 d. nemokėjo minėtu teismo įsakymu priteistos skolos, bet ir nevykdė dar dviejų teismų sprendimų, t. y. nemokėjo baudų, paskirtų teismo 2014 m. vasario 12 d. ir 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimis, kurios yra neatsiejamai susijusios su priverstiniu išieškojimu pagal teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymą. Antstolis, faktiškai negalėdamas išieškoti iš R. Ž. teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymu priteistos skolos, kreipėsi į teismą prašydamas taikyti skolininkui procesines teisines sankcijas už antstolio reikalavimų nevykdymą, tačiau ne baudžiamojo pobūdžio sankcijas, kaip teigiama skundžiamoje nutartyje. Be to, minėtos teismo nutartys, priimtos CPK tvarka, yra nesusijusios su bausmėmis ir atitinka BK 245 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties dalyką. Akivaizdu, kad CPK tvarka R. Ž. paskirtos teismo nuobaudos už procesinių pareigų nevykdymą, t. y. už privalomų antstolio reikalavimų vykdyti teismo sprendimus (vykdyti išskaitas iš skolininko užmokesčio; nurodyti, kodėl nevykdomas skolos išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio) nevykdymą, tačiau ne už pačių minėtų trijų teismo sprendimų nevykdymą, ir tai paneigia skundžiamos nutarties vieną iš teiginių, kad R. Ž. civilinio proceso tvarka buvo baudžiamas už tai, kad nevykdo tam tikro sprendimo, t. y. kad nemoka teismo įsakymu priteistos skolos. Juolab kad CPK tvarka R. Ž. paskirtos baudos yra procesinio poveikio priemonės, procesinės teisinės sankcijos, bet ne bausmės. Kartu tai reiškia, kad, priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje, non bis in idem principas, patraukus R. Ž. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį už teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, nevykdymą, nebūtų pažeistas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro T. Tuklerio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl draudimo bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą

4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį R. Ž., be kitų argumentų, nurodė ir tai, kad kaltinamasis už to paties teismo sprendimo nevykdymą buvo nubaustas CPK 585 straipsnyje nustatyta bauda, todėl jis negali būti nuteistas ir nubaustas pagal BK 245 straipsnį, nes tokiu būdu už tą pačią veiką jis būtų nepagrįstai nubaustas pakartotinai, taip pažeidžiant draudimą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Tokiam vertinimui pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Sutiktina su prokuroro kasacinio skundo argumentais, kad minėtas išteisinimo pagal BK 245 straipsnį motyvavimas nėra tinkamas.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (teisės principas non bis in idem). Šis principas yra įtvirtintas ir BK 2 straipsnio 6 dalyje. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas draudžia dvigubą baudžiamąjį persekiojimą. Principas non bis in idem taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fischer prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11). Kita vertus, non bis in idem principo taikymo sritis apribota tik baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimais (prie jų priskiriamos ne tik nusikalstamos veikos, bet ir administraciniai nusižengimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad non bis in idem principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Antai drausminių nuobaudų taikymas asmeniui nelaikytinas kliūtimi taikyti už tuos pačius neteisėtus veiksmus baudžiamąją atsakomybę (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-2/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-2/2007">2K-7-2/2007</a>, 2K-418/2012, 2K-222-788/2017, 2K-21-628/2019). Baudžiamasis ir civilinis procesai non bis in idem principo požiūriu nėra konkuruojantys, todėl CPK nustatytų procesinio poveikio priemonių taikymas už teismo sprendimo nevykdymą taip pat savaime nepaneigia galimybės taikyti BK 245 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yMzMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-233/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-233/2007">2K-7-233/2007</a>).

6. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant byloje susiklosčiusios situacijos panašumo į procesinę situaciją, prieštaraujančią draudimui bausti ir persekioti asmenį antrą kartą dėl tų pačių veiksmų, vis dėlto teismai nepagrįstai CPK nustatytų procesinių nuobaudų skyrimą prilygino nubaudimui, dėl kurio baudžiamasis persekiojimas tampa neįmanomas. Taip spręsdami, teismai, manytina, pernelyg plačiai traktavo non bis in idem principo turinį, kita vertus, kitiems teismų pateiktiems argumentams dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo nepagrįstumo pritartina. Iš teismų pateiktų motyvų matyti, kad jie tinkamai aiškino baudžiamosios atsakomybės už teismo sprendimo nevykdymą taikymo sąlygas ir jos santykį su kitomis teisinės atsakomybės rūšimis.

Dėl BK 245 straipsnio taikymo

7. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2017 n. kovo 15 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69/2014">2K-69/2014</a> ir kt.).

8. Sistemiškai aiškinant BK 245 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet proceso įstatymų (civilinio, administracinio, baudžiamojo) uždavinys. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BK 245 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos definicijos negalima aiškinti pažodžiui – kad esą kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis reiškia šioje normoje nurodyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Toks formalus BK 245 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas neatitiktų baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės teisinės priemonės paskirties, taip pat nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 straipsnį gali būti taikoma ne automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo nevykdymo fakto, bet tik kaip kraštutinė priemonė, nustačius tinkamą padarytos veikos pavojingumą bei atsižvelgus į teisinį reguliavimą, užtikrinantį teismo sprendimo įvykdymą procesinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-47/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-47/2009">2K-47/2009</a>, 2K-584/2010, 2K-36/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69/2014">2K-69/2014</a>, 2K-196-693/2015, 2K-229-788/2016, 2K-249-895/2016, 2K-13-719/2019 ir kt.).

9. Nagrinėjamoje byloje R. Ž. buvo kaltinamas dėl teismų sprendimų paskirtų finansinių įpareigojimų (skolos ir baudų) nevykdymo. Tokio pobūdžio teismų sprendimų nevykdymo atveju antstolis ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią pasibaigė terminas įvykdyti sprendimą, pradeda jį vykdyti priverstinai taikydamas CPK 624 straipsnyje nurodytas priverstinio vykdymo priemones. Atsižvelgiant į baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės paskirtį, BK 245 straipsnio taikymas tokiu atveju gali būti pateisinamas, jeigu skolininkas, turėdamas galimybę įvykdyti savo turtinę prievolę, piktybiškai to vengia ir savo tyčiniu elgesiu sukūrė tokią teisinę situaciją, kad teismo sprendimo įgyvendinimas iš esmės tapo neįmanomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69/2014">2K-69/2014</a>). Tokie veiksmai, sumenkinantys priverstinių vykdymo priemonių veiksmingumą, gali pasireikšti kaip, pvz., turimo turto paslėpimas, turimų lėšų pervedimas į trečiųjų asmenų sąskaitas, fiktyvus turimo nekilnojamojo turto perleidimas, kad nebūtų į ką nukreipti išieškojimo, ir pan. Tačiau jokių panašių aplinkybių byloje nenustatyta, o kaltinimas R. Ž. grindžiamas vien tuo, kad jis nereagavo į antstolio raginimus ir nevykdė jam teismo skirtų finansinių įpareigojimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, to nepakanka baudžiamajai atsakomybei pagrįsti.

10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus bei vadovaudamasis BK 245 straipsnio taikymo teorinėmis nuostatomis, konstatavo, kad prokuroro kaltinimas nėra pagrindas R. Ž. taikyti baudžiamąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad baudžiamosios atsakomybės realizavimas šiuo atveju būtų perteklinis ir teisiškai nepagrįstas. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingą išvadą.

11. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Tuklerio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė

Rima Ažubalytė

Olegas Fedosiukas